–

UN, atstovaujamos abogados E. M. Tomé Torres, A. de Ceballos Cabrillo ir J. L. Rodríguez Candela,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos J. Rodríguez de la Rúa Puig ir L. Aguilera Ruiz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir I. Galindo Martín,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 4 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 1 ir 5 dalių ir 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant UN ir Subdelegación del Gobierno en Pontevedra (vyriausybės atstovybė Pontevedros provincijoje, Ispanija) ginčą dėl šio asmens neteisėto buvimo Ispanijos teritorijoje.

3

Direktyvos 2008/115 2, 4, 6 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Objektas“ numatyta:

„Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai [šalyje] esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio „Palankesnės nuostatos“ 3 dalyje nurodyta:

„Ši direktyva nepažeidžia [nedaro poveikio] valstybių narių teis[ei] priimti ar taikyti palankesnes nuostatas asmenims, kuriems ji yra taikoma, jei tokios nuostatos neprieštarauja šiai direktyvai.“

7

Direktyvos 2008/115 6 straipsnyje „Sprendimas grąžinti“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

2.   Reikalaujama, kad neteisėtai valstybės narės teritorijoje esantys trečiosios šalies piliečiai, kurie turi kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi [šalyje] ar kitą teisę joje būti suteikiantį leidimą, nedelsdami vyktų į tos kitos valstybės narės teritoriją. Kai suinteresuotas trečiosios šalies pilietis nesilaiko šio reikalavimo arba kai trečiosios šalies piliečio neatidėliotinas išvykimas yra būtinas viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais, taikoma 1 dalis.

3.   Valstybės narės gali nepriimti sprendimo grąžinti jų teritorijoje neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, jei atitinkamą trečiosios šalies pilietį priima atgal kita valstybė narė pagal šios direktyvos įsigaliojimo dieną galiojančius dvišalius susitarimus ar nuostatas. Tuo atveju valstybė narė, kuri priima atgal atitinkamą trečiosios šalies pilietį, taiko 1 dalį.

4.   Valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi [šalyje] ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi [šalyje] arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti, galiojimo laikotarpiui.

5.   Jei yra pradėta procedūra [dėl] valstybės narės teritorijoje neteisėtai esanči[o] trečiosios šalies pilieči[o] siekiant pratęsti leidimą gyventi [šalyje] ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti, ta valstybė narė <…> apsvarsto galimybę nepriimti sprendimo grąžinti, kol bus baigta pradėta procedūra.

<…>“

8

Šios direktyvos 7 straipsnio „Savanoriškas išvykimas“ 1 ir 4 dalyse numatyta:

„1.   Sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. <…>

<…>

2.   Valstybės narės atitinkamam laikotarpiui prireikus pratęsia savanoriško išvykimo laikotarpį, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į atskiro atvejo konkrečias aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo [šalyje] trukmę, ar yra mokyklą lankančių vaikų ir ar esama kitų šeimos bei socialinių ryšių.

<…>

4.   Jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo [šalyje] buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.“

9

Minėtos direktyvos 8 straipsnio „Išsiuntimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą grąžinti, jei nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti pagal 7 straipsnio 4 dalį arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško išvykimo laikotarpį, numatytą pagal 7 straipsnį.“

10

2000 m. sausio 11 d.Ley Orgánica 4/2000 sobre derechos y libertades de los extranjeros en España y su integración social (Pagrindinis įstatymas Nr. 4/2000 dėl užsieniečių laisvių ir teisių Ispanijoje bei jų socialinės integracijos) (BOE, Nr. 10, 2000 m. sausio 12 d., p. 1139), iš dalies pakeisto 2009 m. gruodžio 11 d.Ley Orgánica 2/2009 (Pagrindinis įstatymas Nr. 2/2009) (BOE, Nr. 299, 2009 m. gruodžio 12 d., p. 104986) (toliau – Užsieniečių įstatymas), 28 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Ispanijos teritorijos, administracine tvarka atmetus jo pateiktą prašymą pasilikti Ispanijos teritorijoje arba jeigu jis neturi leidimo būti Ispanijoje.

11

Užsieniečių įstatymo 53 straipsnio 1 dalies a punkte „sunkus“ nusižengimas apibrėžiamas kaip „neteisėtas buvimas Ispanijos teritorijoje nepratęsus ar negavus leidimo gyventi šalyje arba praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo šio leidimo galiojimo pabaigos, jei suinteresuotasis asmuo neprašė jo atnaujinti per teisės aktuose nustatytą terminą.“

12

Pagal 55 straipsnio 1 dalies b punktą už sunkų nusižengimą skiriama nuo 501 iki 10000 eurų bauda.

13

Minėto įstatymo 57 straipsnyje nurodyta:

„1.   Jei pažeidėjas yra užsienio pilietis ir jo veiksmai kvalifikuojami kaip labai sunkus ar sunkus nusižengimas pagal šio pagrindinio įstatymo 53 straipsnio 1 dalies a, b, c, d ir f punktus, vadovaujantis proporcingumo principu vietoj baudos gali būti taikomas išsiuntimas iš Ispanijos teritorijos, prieš tai įvykdžius atitinkamą administracinę procedūrą ir priėmus motyvuotą sprendimą, kuriame įvertinamos nusižengimą sudarančios veikos.

<…>

3.   Bauda ir išsiuntimas negali būti taikomi kartu.

<…>“

14

Šio įstatymo 63 straipsnio, reglamentuojančio „pagreitintą procedūrą“, 7 dalyje numatyta:

„Šiame straipsnyje nurodytais atvejais įsakymas išsiųsti vykdomas nedelsiant.“

15

Užsieniečių įstatymo 63a straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Sprendime taikyti išsiuntimo priemonę, priimtame pasibaigus įprastai procedūrai, nurodomas savanoriško išvykimo terminas, per kurį suinteresuotasis asmuo turi išvykti iš valstybės teritorijos. Šis terminas trunka nuo septynių iki trisdešimties dienų ir pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo apie pirma nurodytą sprendimą dienos. Įsakyme išsiųsti nurodytas savanoriško išvykimo terminas gali būti pratęstas laikotarpiui, kuris yra pagrįstas atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, kaip antai buvimo šalyje trukmę, mokyklą lankančius išlaikomus vaikus arba kitus šeiminius ar socialinius ryšius.“

16

2007 m. vasario 16 d.Real Decreto 240/2007 sobre entrada, libre circulación y residencia en España de ciudadanos de los Estados miembros de la Unión Europea y de otros Estados parte en el Acuerdo sobre el Espacio Económico Europeo (Karaliaus dekretas Nr. 240/2007 dėl Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių piliečių teisės atvykti į Ispaniją, laisvai judėti ir nuolat gyventi joje) (BOE, Nr. 51, 2007 m. vasario 28 d., p. 8558) į Ispanijos teisę perkeliama 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46 ir klaidų ištaisymas OL L 274, 20091020, p. 47).

17

2017 m. gegužės 9 d. Kolumbijos pilietė UN teisėtai atvyko į Ispanijos teritoriją kaip turistė per Madrido-Barajas oro uostą (Ispanija); ji turėjo savo pilnamečio sūnaus, Pontevedroje (Ispanija) gyvenančio Ispanijos piliečio, kvietimą.

18

Kadangi UN teisėto buvimo šalyje trukmė negalėjo viršyti 90 dienų, ji turėjo išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos prieš pasibaigiant šiam laikotarpiui. Tačiau pasibaigus šiam laikotarpiui ji liko Ispanijoje ir užsiregistravo Pontevedros gyventojų registre, o kaip savo gyvenamąją vietą nurodė sūnaus namų adresą.

19

2019 m. vasario 13 d.Ministerio del Interior (Vidaus reikalų ministerija, Ispanija) pradėjo Užsieniečių įstatymo 63a straipsnyje numatytą sankcijos UN skyrimo procedūrą, nes ji neturėjo leidimo gyventi Ispanijoje.

20

2019 m. kovo mėn. UN pateikė Oficina de extranjería de Pontevedra (Pontevedros užsieniečių tarnyba, Ispanija) prašymą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę šeimos susijungimo – su sūnumi, kuris yra Ispanijos pilietis – tikslu pagal Karaliaus dekretą 240/2007.

21

Tuo pačiu metu UN pateikė savo pastabas per posėdį, susijusį su Vidaus reikalų ministerijos pradėta sankcijos skyrimo procedūra. Jame nurodė, kad jos šeimos šaknys yra Ispanijoje, kad Kolumbijoje, savo kilmės šalyje, neturi nei šeimos, nei pragyvenimo šaltinių, kad ji nėra teista ir anksčiau nebuvo suimta. UN taip pat rėmėsi humanitariniais ir šeimos apsaugos pagrindais bei proporcingumo principo pažeidimu.

22

2019 m. balandžio 30 d. Pontevedros užsieniečių tarnybos vadovas priėmė sprendimą, juo atmetė UN prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, motyvuodamas tuo, kad ji neįrodė, jog kilmės šalyje buvo išlaikoma sūnaus, taip pat neturėjo privataus sveikatos draudimo Ispanijoje.

23

UN apskundė šį 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą Juzgado de lo Contencioso-Administrativo No 2 de Pontevedra (Pontevedros provincijos administracinis teismas Nr. 2, Ispanija); remiantis Teisingumo Teismo turima informacija, šis procesas vis dar vyksta.

24

2019 m. gegužės 8 d.Subdelegada del Gobierno en Pontevedra (vyriausybės atstovė Pontevedros provincijoje, Ispanija) paraleliai 2019 m. balandžio 30 d. sprendimui priėmė sprendimą, jame padarė išvadą, kad UN padėtis yra neteisėta, t. y. ji neturi leidimo gyventi šalyje ar vizos, ir skyrė sankciją – išsiuntimą iš Ispanijos teritorijos, uždraudžiant jai atvykti trejus metus. Šio sprendimo motyvuose ta atstovė konstatavo, kad UN padarė sunkų nusižengimą, nurodytą Užsieniečių įstatymo 53 straipsnio 1 dalies a punkte, ir kad jos atvejo neapima teisė į prieglobstį.

25

2019 m. spalio 31 d. UN kreipėsi į Juzgado de lo Contencioso-Administrativo No 1 de Pontevedra (Pontevedros provincijos administracinis teismas Nr. 1, Ispanija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje, ir prašė panaikinti šį sprendimą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, pakeisti išsiuntimą iš šalies pinigine nuobauda, t. y. bauda. UN taip pat prašė laikinai sustabdyti šio išsiuntimo iš šalies vykdymą; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi tenkino šį prašymą.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad nors pagal Užsieniečių įstatymo 57 straipsnį draudžiama Ispanijos teritorijoje neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui skirti ir baudą, ir išsiuntimą iš šalies, pagal šį įstatymą leidžiama šias dvi nuobaudas tokiam piliečiui skirti paeiliui.

27

Bet kuriuo atveju baudos paskyrimas neatleidžia atitinkamo trečiosios šalies piliečio nuo prievolės išvykti iš Ispanijos teritorijos pagal Užsieniečių įstatymo 28 straipsnio 3 dalies c punktą, jeigu jis negauna reikiamos vizos arba leidimo gyventi šalyje. Jeigu atitinkamas trečiosios šalies pilietis per pagrįstą laikotarpį neįteisina savo padėties, gali būti pradėta nauja sankcijos jam skyrimo procedūra, kuri baigtųsi priverstiniu išsiuntimu. Pagal Ispanijos teismų praktiką tai, kad bauda buvo skirta trečiosios šalies piliečiui, kurio buvimas Ispanijoje yra neteisėtas, pagal minėtą įstatymą būtų laikoma atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

28

Tiesa, 2015 m. balandžio 23 d. Sprendime Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyva 2008/115 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose trečiųjų šalių piliečių neteisėto buvimo šios valstybės teritorijoje atveju, atsižvelgiant į aplinkybes, numatyta bauda arba išsiuntimas iš šalies, taikant tik vieną iš dviejų priemonių.

29

Vis dėlto nacionalinis teismas byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, Ispanijos teisės aktus aiškino skirtingai nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje. Iš tiesų pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Ispanijos teisės nuostatose numatyta bauda atitinka įspėjimą per nustatytą laikotarpį savanoriškai išvykti iš Ispanijos teritorijos. Jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis iki šio laikotarpio pabaigos savanoriškai neišvyksta iš tos teritorijos, priimamas įsakymas dėl privalomo išsiuntimo, jeigu jis neįteisino savo padėties. Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamose Ispanijos teisės nuostatose numatyta bauda pati savaime negali nei įteisinti šios pilietės padėties, nei užkirsti kelio vėlesniam jos išsiuntimui.

30

Be to, trečiosios šalies piliečio, dėl kurio buvo nagrinėjama byla, kurioje priimtas 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260), atveju egzistavo sunkinanti aplinkybė, t. y. ankstesnis nuteisimas dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme už prekybą narkotikais. Tačiau pagrindinėje byloje nėra jokių sunkinančių aplinkybių, nes UN neturi teistumo, turi dokumentus ir į Ispaniją atvyko teisėtai. Be to, UN galėtų įteisinti savo buvimą Ispanijoje, be kita ko, dėl šeiminių ryšių.

31

Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de la Contencioso-Administrativo no 1 de Pontevedra (Pontevedros provincijos administracinis teismas Nr. 1, Ispanija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32

2020 m. spalio 15 d. raštu Teisingumo Teismo kanceliarija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui persiuntė 2020 m. spalio 8 d. Sprendimą Subdelegación del Gobierno en Toledo (Sprendimo Zaizoune pasekmės) (C‑568/19, EU:C:2020:807) ir paprašė nurodyti, ar, atsižvelgdamas į šį sprendimą, jis vis dar pageidauja, kad būtų nagrinėjamas jo prašymas priimti prejudicinį sprendimą, ypač antrasis klausimas.

33

2020 m. lapkričio 2 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. lapkričio 19 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsiėmė antrąjį klausimą ir paliko pirmąjį.

34

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 2008/115 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, nesant sunkinančių aplinkybių, už neteisėtą trečiosios šalies piliečio buvimą šios valstybės narės teritorijoje pirmiausia skiriama bauda kartu nustatant prievolę išvykti iš tos valstybės narės teritorijos per nustatytą laikotarpį, nebent iki šio laikotarpio pabaigos bus įteisintas šio piliečio buvimas šalyje, o vėliau, jeigu tas pilietis to nepadaro, priimamas sprendimas privalomai išsiųsti jį iš šalies.

35

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą nagrinėdamas bylą, susijusią su tais pačiais nacionalinės teisės aktais kaip ir byloje, kurioje buvo priimtas 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimas Zaizoune (C‑38/14, EU:C:2015:260). Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 29 punkto matyti, kad už neteisėtą trečiųjų šalių piliečių buvimą Ispanijos teritorijoje pagal minėtas teisės nuostatas gali būti skiriama – atsižvelgiant į aplinkybes – tik bauda ir ji nesuderinama su išsiuntimu iš šalies teritorijos, nes pastaroji priemonė taikoma tik esant papildomoms sunkinančioms aplinkybėms.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad nors pagal šias nacionalinės teisės nuostatas draudžiama skirti ir baudą, ir išsiuntimą neteisėtai šalies teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, vis dėlto jose numatyta galimybė tokiam piliečiui skirti šias dvi sankcijas paeiliui. Taigi, paskyrus tokią baudą, atitinkamas trečiosios šalies pilietis, kurio atžvilgiu nėra sunkinančių aplinkybių, privalėtų per nustatytą laikotarpį išvykti iš Ispanijos teritorijos, nebent iki šio laikotarpio pabaigos nacionalinė institucija įteisintų jo buvimą. Be to, jei minėto piliečio buvimas šalyje nebūtų įteisintas, po šios baudos paskyrimo būtų priimtas sprendimas dėl priverstinio jo išsiuntimo.

37

Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnyje įtvirtintą teismų bendradarbiavimo sistemą neturi tikrinti ar kvestionuoti nacionalinio teismo pateikto nacionalinės teisės aiškinimo teisingumo, nes šis aiškinimas priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai. Taigi, gavęs nacionalinio teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas turi laikytis šio teismo pateikto nacionalinės teisės aiškinimo (2009 m. spalio 27 d. Sprendimo ČEZ, C‑115/08, EU:C:2009:660, 57 punktas ir 2019 m. spalio 16 d. Sprendimo Glencore Agriculture Hungary, C‑189/18, EU:C:2019:861, 29 punktas).

38

Taigi į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti remiantis nacionalinio teismo prielaida, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės nuostatas leidžiama, nesant sunkinančių aplinkybių, už neteisėtą trečiųjų šalių piliečių buvimą šalies teritorijoje bausti skiriant baudą ir nustatant prievolę grįžti, o vėliau taikyti išsiuntimo priemonę.

39

Šiuo klausimu primintina, kad Direktyvos 2008/115 tikslas, kaip jis išplaukia iš jos 2 ir 4 konstatuojamųjų dalių, yra suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką. Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyti „bendri standartai ir tvarka“, kurie turi būti taikomi visose valstybėse narėse grąžinant neteisėtai jose esančius trečiųjų šalių piliečius (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Zaizoune, C‑38/14, EU:C:2015:260, 30 punktas).

40

Direktyva 2008/115 susijusi tik su trečiųjų šalių piliečių, neteisėtai esančių valstybės narės teritorijoje, grąžinimu ir ja nesiekiama suderinti visų valstybių narių normų, susijusių su užsieniečių buvimu šalyje. Taigi šia direktyva nedraudžiama pagal valstybės narės teisę neteisėto buvimo šalyje kvalifikuoti kaip nusižengimo ir numatyti baudas, siekiant atgrasyti nuo tokio nusižengimo padarymo ir už jį nubausti (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Sagor, C‑430/11, EU:C:2012:777, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Vis dėlto Direktyvoje 2008/115 tiksliai nurodyta, kokią procedūrą turi taikyti kiekviena valstybė narė, grąžindama neteisėtai šalyje esančius trečiosios šalies piliečius, ir nustatyta tvarka, kaip vienas po kito turi vykti atskiri šios procedūros etapai (šiuo klausimu žr. 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo El Dridi, C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 34 punktą).

42

Taigi Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje visų pirma numatyta valstybių narių pareiga priimti sprendimą grąžinti dėl bet kurio jų teritorijoje neteisėtai esančio trečiosios šalies piliečio (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Zaizoune, C‑38/14, EU:C:2015:260, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Iš tiesų nustačius, kad asmuo šalyje yra neteisėtai, kompetentingos nacionalinės institucijos, remdamosi šiuo straipsniu ir atsižvelgdamos į jo 2–5 dalyse nustatytas išimtis, turi priimti sprendimą grąžinti (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Zaizoune, C‑38/14, EU:C:2015:260, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Taip pat pažymėtina, kad, kai sprendimas grąžinti priimtas dėl trečiosios šalies piliečio, tačiau šis nesilaikė prievolės grįžti – nei per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš šalies, nei šiuo tikslu nenustačius jokio termino – pagal Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 1 dalį, siekiant veiksmingai įgyvendinti grąžinimo procedūrą, valstybės narės įpareigojamos imtis visų būtinų priemonių, kad atitinkamas asmuo būtų išsiųstas, tai yra jis būtų fiziškai išvežtas iš minėtos valstybės narės teritorijos, kaip tai numatyta šios direktyvos 3 straipsnio 5 punkte (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Zaizoune, C‑38/14, EU:C:2015:260, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Be to, tiek iš valstybių narių lojalumo pareigos, tiek iš veiksmingumo reikalavimų, apie kuriuos konkrečiai priminta Direktyvos 2008/115 4 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad šios direktyvos 8 straipsnyje nustatyta valstybių narių pareiga šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais išsiųsti tą trečiosios šalies pilietį turi būti vykdoma kuo skubiau (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Zaizoune, C‑38/14, EU:C:2015:260, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, neteisėtai šalyje esančiam trečiosios šalies piliečiui paskyrus baudą, jam atsiranda prievolė per nustatytą laikotarpį išvykti iš šalies teritorijos, nebent iki šio laikotarpio pabaigos nacionalinė institucija įteisina šio piliečio buvimą šalyje. Ir tik tada, kai pasibaigus šiam laikotarpiui tas pilietis neįteisino savo padėties ar savanoriškai neišvyko, kompetentinga institucija privalomai priima sprendimą išsiųsti.

47

Pirma, jei, kaip priminta šio sprendimo 40 punkte, pagal Direktyvą 2008/115 nedraudžiama valstybės narės teisėje neteisėto buvimo šalyje kvalifikuoti kaip nusižengimo ir numatyti sankcijas, kuriomis siekiama atgrasyti nuo tokio nusižengimo padarymo ir nubausti už jį, tokios sankcijos negali pakenkti Direktyvoje 2008/115 nustatytų bendrų standartų ir tvarkos taikymui, dėl ko ji prarastų savo veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Sagor, C‑430/11, EU:C:2012:777, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog piniginės sankcijos skyrimas pats savaime negali trukdyti Direktyvoje 2008/115 nustatytai grąžinimo procedūrai, jeigu tokia bauda nesudaro kliūčių priimti ir įgyvendinti sprendimą grąžinti visiškai laikantis šios direktyvos 6 ir 8 straipsniuose nustatytų sąlygų (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Sagor, C‑430/11, EU:C:2012:777, 36 punktą).

49

Nagrinėjamu atveju iš taikytinų nacionalinės teisės nuostatų matyti, kad trečiosios šalies piliečiui, kurio buvimas šalyje pripažintas neteisėtu, kartu su skiriama bauda neišvengiamai nustatoma prievolė per nustatytą laikotarpį išvykti iš šalies teritorijos.

50

Antra, dėl iš sprendimo grąžinti kylančios prievolės vykdymo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2008/115 10 konstatuojamosios dalies, pirmenybė, išskyrus išimtis, turi būti teikiama savanoriškam šios prievolės vykdymui (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Zh. ir O., C‑554/13, EU:C:2015:377, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), priverstinis išsiuntimas gali būti vykdomas tik kaip paskutinė priemonė (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas), C‑808/18, EU:C:2020:1029, 252 punktas).

51

Nors iš Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 8 punkte pateiktos sąvokos „savanoriškas išvykimas“ apibrėžties matyti, kad sprendime grąžinti nustatytas terminas skirtas tam, kad neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis galėtų įvykdyti prievolę grįžti, reikia pažymėti, kad jokia šios direktyvos nuostata nedraudžia piliečiui per visą šį laikotarpį siekti, kad jo buvimas šalyje būtų įteisintas.

52

Priešingai, Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, gali bet kurio metu nuspręsti išduoti atskirą leidimą gyventi šalyje arba kitą leidimą, suteikiantį teisę pasilikti jų teritorijoje neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis panaikinamas arba sustabdomas leidimo gyventi šalyje arba kito leidimo, suteikiančio teisę pasilikti, galiojimo laikotarpiui.

53

Dėl laikotarpio, kuris gali būti suteiktas atitinkamam asmeniui savanoriškai įvykdyti prievolę grįžti, trukmės Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių, sprendime grąžinti savanoriškam išvykimui numatomas atitinkamas laikotarpis nuo septynių iki trisdešimties dienų.

54

Šiuo klausimu šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kad valstybės narės prireikus atitinkamam laikotarpiui pratęsia savanoriško išvykimo terminą, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į konkrečias atskiro atvejo aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo šalyje trukmę, ar yra mokyklą lankančių vaikų ir kitų šeimos bei socialinių ryšių. Šioje nuostatoje valstybėms narėms suteiktai galimybei nenustatoma jokių konkrečių sąlygų.

55

Vadinasi, net ir tuo atveju, jei neteisėtai šalyje esantis trečiosios šalies pilietis neįvykdė prievolės grįžti per Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą savanoriško išvykimo laikotarpį, šio straipsnio 2 dalyje atsižvelgiant į konkrečias atskiro atvejo aplinkybes leidžiama atidėti prievolės grįžti išsiunčiant įvykdymo momentą.

56

Taigi, nors Direktyvoje 2008/115 nereglamentuojama sąsaja tarp procedūros, susijusios su trečiosios šalies piliečio pateiktu prašymu suteikti leidimą gyventi šalyje siekiant šeimos susijungimo, ir procedūros, susijusios su sprendimo grąžinti ar išsiųsti iš šalies priėmimu, iš šio sprendimo 51 ir 55 punktuose pateiktų išvadų matyti, kad pagal minėtą direktyvą, neperžengiant 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų ribų, valstybei narei leidžiama atidėti prievolės grąžinti trečiosios šalies pilietį vykdymą, kai tas asmuo dėl konkrečių su jo padėtimi susijusių aplinkybių siekia įteisinti savo buvimą šalyje, visų pirma dėl šeiminių priežasčių.

57

Beje, šiame kontekste reikėtų priminti, kad Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pagal bendruosius Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo šalyje faktą. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad visais minėtoje direktyvoje numatytos grąžinimo procedūros etapais, įskaitant sprendimo grąžinti, kuriame atitinkama valstybė narė turi nuspręsti dėl savanoriško išvykimo laikotarpio skyrimo pagal tos direktyvos 7 straipsnį, priėmimo etapą, visų pirma turi būti užtikrinamas proporcingumo principo laikymasis (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Zh. ir O., C‑554/13, EU:C:2015:377, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58

Taigi reikia konstatuoti, kad pagal Direktyvą 2008/115 savaime nedraudžiama valstybei narei, nesant šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, pateisinančių neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio, kuris privalo grįžti, skubų išsiuntimą, pratęsti šio piliečio savanoriško išvykimo laikotarpį iki jo buvimo šalyje įteisinimo procedūros pabaigos.

59

Vis dėlto šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionalinės teisės aktai negali tapti kliūtis taikyti Direktyvoje 2008/115 nustatytus bendrus standartus ir tvarką ir dėl jų uždelsiamas asmens, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti, grąžinimas, ir taip pakenkiama šios direktyvos veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Zaizoune, C‑38/14, EU:C:2015:260, 39 ir 40 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

60

Taigi, jei per grąžinimo procedūrą iš pradžių skiriama bauda kartu nustatant prievolę grįžti, paskui, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis neįvykdo šios prievolės per tam tikslui nustatytą terminą, jis yra išsiunčiamas, svarbu, kad šis terminas nebūtų toks, dėl kurio būtų delsiama taip, kad Direktyva 2008/115 netektų savo veiksmingumo.

61

Kaip priminta šio sprendimo 45 punkte, pagal direktyvos 8 straipsnį valstybėms narėms nustatyta pareiga taikyti išsiuntimą iš šalies turi būti vykdoma kuo skubiau.

62

Visų pirma atitinkama valstybė narė privalo užtikrinti, kad savanoriško išvykimo laikotarpis pagal Direktyvos 2008/115 7 straipsnio 2 dalį būtų pratęsiamas tinkamai trukmei ir, kaip nurodyta tos direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje, būtų būtinas atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes.

63

Šiuo atveju, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai patikrins, iš atitinkamų Ispanijos teisės nuostatų matyti, kad, pirma, neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio savanoriško išvykimo laikotarpis yra nuo septynių iki trisdešimties dienų ir, antra, šis laikotarpis gali būti pratęstas pagrįstos trukmės laikotarpiui, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, pavyzdžiui, buvimo šalyje trukmę, mokyklą lankančius išlaikomus vaikus ar kitų šeiminių ir socialinių ryšių buvimą. Jei toks pratęsimas suteikiamas siekiant atsižvelgti į atitinkamo neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio prašymą dėl jo buvimo šalyje įteisinimo, svarbu, kad taip suteiktas laikotarpis būtų nustatytas laikantis ankstesniame punkte išdėstytų reikalavimų.

64

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2008/115, būtent jos 6 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis, siejamos su 6 straipsnio 4 dalimi ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, nesant sunkinančių aplinkybių, už neteisėtą trečiosios šalies piliečio buvimą šios valstybės narės teritorijoje pirmiausia skiriama bauda kartu nustatant prievolę išvykti iš tos valstybės narės teritorijos per nustatytą laikotarpį, nebent iki šio laikotarpio pabaigos bus įteisintas šio piliečio buvimas šalyje, o vėliau, jeigu tas pilietis to nepadaro, priimamas sprendimas privalomai išsiųsti jį iš šalies, su sąlyga, kad minėtas laikotarpis nustatytas pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, būtent jos 6 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis, siejamos su 6 straipsnio 4 dalimi ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias, nesant sunkinančių aplinkybių, už neteisėtą trečiosios šalies piliečio buvimą šios valstybės narės teritorijoje pirmiausia skiriama bauda kartu nustatant prievolę išvykti iš tos valstybės narės teritorijos per nustatytą laikotarpį, nebent iki šio laikotarpio pabaigos bus įteisintas šio piliečio buvimas šalyje, o vėliau, jeigu tas pilietis to nepadaro, priimamas sprendimas privalomai išsiųsti jį iš šalies, su sąlyga, kad minėtas laikotarpis nustatytas pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.