1

Apeliaciniu skundu Danilo Poggiolini prašo panaikinti 2020 m. liepos 3 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Falqui ir Poggiolini / Parlamentas (T‑347/19 ir T‑348/19, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:303, toliau – skundžiama nutartis), kuria šis teismas atmetė kaip akivaizdžiai nepriimtiną jo ieškinį dėl 2019 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento Finansų generalinio direktorato Parlamento narių užmokesčio ir socialinių teisių skyriaus vadovo rašto dėl jam mokamos pensijos dydžio pakeitimo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Ufficio di Presidenza della Camera dei deputati (Deputatų rūmų prezidiumo tarnyba, Italija) Sprendimui Nr. 14/2018 (toliau – ginčijamas raštas) panaikinimo.

2

D. Poggiolini – buvęs Europos Parlamento narys, išrinktas Italijoje. Šiuo pagrindu jis gauna senatvės pensiją.

3

2018 m. liepos 12 d. Deputatų rūmų prezidiumo tarnyba nusprendė perskaičiuoti pagal įmokų sistemą buvusių šių rūmų deputatų pensijų dydžius, kiek tai susiję su eitomis kadencijomis iki 2011 m. gruodžio 31 d. (toliau – Sprendimas Nr. 14/2018).

4

Parlamentas, prie 2019 m. sausio mėn. pensijos lapelio pridėdamas komentarą, informavo apeliantą apie tai, kad jo pensijos dydis gali būti peržiūrėtas įgyvendinant Sprendimą Nr. 14/2018 ir kad dėl šio naujo apskaičiavimo būdo gali būti susigrąžintos nepagrįstai išmokėtos sumos.

5

Parlamento Finansų generalinio direktorato Parlamento narių užmokesčio ir socialinių teisių skyriaus vadovo raštu be datos, pridėtu prie apelianto 2019 m. vasario mėn. pensijos lapelio, Parlamentas pirmiausia apeliantą informavo, kad Parlamento Teisės tarnyba patvirtino, jog Sprendimas Nr. 14/2018 automatiškai taikomas apelianto padėčiai. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta, kad, kai tik Parlamentas gaus reikiamą informaciją iš Camera dei deputati (Deputatų rūmai, Italija), praneš apeliantui apie naują teisių į pensiją nustatymą ir pradės galimo išmokų skirtumo, susidarysiančio per ateinančius dvylika mėnesių, susigrąžinimo procedūrą. Galiausiai šiuo raštu apeliantas buvo informuotas, kad galutinis jo pensijos dydis bus nustatytas oficialiu aktu, dėl kurio bus galima pateikti skundą arba ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.

6

Vėliau ginčijamu raštu šis skyriaus vadovas pranešė apeliantui, kad jo pensijos dydis bus koreguojamas pagal analogiškų pensijų, kurios Italijoje mokamos buvusiems nacionalinio parlamento nariams, dydžio sumažinimą, remiantis Sprendimu Nr. 14/2018. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad apelianto pensijos dydis bus pakoreguotas nuo 2019 m. balandžio mėn. pagal šio rašto priede pateiktą naujų teisių į pensiją nustatymo projektą. Be to, tame rašte apeliantui buvo suteiktas 30 dienų terminas nuo šio dokumento gavimo dienos pastaboms pateikti. Nepateikus tokių pastabų per nustatytą terminą, ginčijamo rašto pasekmės bus laikomos galutinėmis ir, be kita ko, reikš tai, kad už 2019 m. sausio–kovo mėn. nepagrįstai gautos sumos turės būti grąžintos.

7

2019 m. gegužės 22 d. atsiųstame elektroniniame laiške apeliantas pateikė savo pastabas kompetentingai Parlamento tarnybai. Tos pačios dienos elektroniniame laiške Parlamentas patvirtino, kad gavo šias pastabas, ir apeliantui nurodė, kad atsakymas bus pateiktas išnagrinėjus jo argumentus.

8

2019 m. liepos 8 d. laiške, t. y. vėliau, nei pareikštas ieškinys Bendrajame Teisme, Parlamento Finansų generalinio direktorato Parlamento narių užmokesčio ir socialinių teisių skyriaus vadovas atsakė į apelianto pastabas ir nurodė, kad jose nėra duomenų, galinčių pagrįsti ginčijamame rašte išreikštos Parlamento pozicijos peržiūrą, todėl teisė į pensiją ir planas dėl nepagrįstai sumokėtų sumų, perskaičiuotų ir pateiktų šio rašto priede, susigrąžinimo tapo galutiniai šio laiško įteikimo dieną.

9

2019 m. birželio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apelianto ieškinį dėl ginčijamo rašto panaikinimo.

10

2019 m. rugpjūčio 29 d. atskiru dokumentu Parlamentas pateikė šio ieškinio nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

11

2019 m. rugsėjo 6 d. apeliantas pateikė pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo.

12

2020 m. sausio 20 d. Bendrasis Teismas nusprendė D. Poggiolini pareikštą ieškinį dėl panaikinimo, įregistruotą numeriu T‑348/19, nagrinėti kartu su kito ieškovo, taip pat buvusio Parlamento nario, pareikštu ieškiniu, įregistruotu numeriu T‑347/19.

13

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 126 straipsnį priimta skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas tuos ieškinius atmetė kaip akivaizdžiai nepriimtinus.

14

Skundžiamos nutarties 53 punkte Bendrasis Teismas pirmiausia konstatavo, kad ginčijamas raštas nėra asmens nenaudai priimtas aktas, todėl dėl jo negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį. Dėl šios priežasties jis skundžiamos nutarties 59 punkte atmetė pirmąjį apelianto reikalavimą panaikinti šį raštą kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

15

Grįsdamas šį vertinimą, jis, pirma, skundžiamos nutarties 47–49 punktuose patikslino, kad aplinkybės, jog naujas pensijų apskaičiavimo būdas buvo taikomas nuo 2019 m. balandžio mėn., nepakanka siekiant įrodyti, kad Parlamentas šiuo klausimu priėmė galutinę poziciją. Viena vertus, ginčijamas raštas buvo aiškiai pateiktas kaip projektas. Kita vertus, jame nurodyta, kad jis taps galutiniu tik tuo atveju, jei adresatas per 30 dienų nuo jo gavimo nepateiks pastabų. Tačiau apeliantas tokias pastabas pateikė per šį terminą.

16

Antra, skundžiamos nutarties 52 ir 56 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad 2019 m. liepos 8 d. Parlamento laiškas yra Parlamento galutinis sprendimas dėl apelianto ir negali būti nagrinėjamas kaip ginčijamą raštą tik patvirtinantis aktas.

17

Trečia, skundžiamos nutarties 57 punkte jis nusprendė, kad konstatuotas dėl ginčijamo rašto pareikšto ieškinio nepriimtinumas nepažeidžia teisės į veiksmingą teisminę gynybą, nes rėmimasis šia teise negali panaikinti SESV aiškiai numatytų ieškinių priimtinumo sąlygų ir, be to, apeliantas turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl 2019 m. liepos 8 d. laiško panaikinimo.

18

Ketvirta, skundžiamos nutarties 58 punkte Bendrasis Teismas atmetė apelianto argumentą, kad Parlamentas galėjo išvengti Bendrojo Teismo kontrolės, neatsakydamas į dėl ginčijamo rašto pateiktas pastabas, ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju Parlamentas atsakė į pateiktas pastabas. Be to, Bendrasis Teismas patikslino, kad bet kuriuo atveju, net jei Parlamentas neteisėtai nesiėmė veiksmų šiuo klausimu, atitinkami asmenys vis dar turi galimybę pareikšti ieškinį dėl neveikimo, kad priverstų Parlamentą galutinai priimti poziciją.

19

Skundžiamos nutarties 62 ir 63 punktuose Bendrasis Teismas atmetė apelianto antrąjį reikalavimą panaikinti 2019 m. liepos 8 d. laiške išdėstytą sprendimą. Šiuo aspektu Bendrasis Teismas teigė, kad apelianto pateiktas pareiškimas dėl patikslinimo akivaizdžiai nepriimtinas, nes šalis gali patikslinti pradiniame ieškinyje nurodytus reikalavimus ir pagrindus tik tuomet, jeigu tas ieškinys jo pateikimo dieną buvo priimtinas.

20

Galiausiai skundžiamos nutarties 67 punkte Bendrasis Teismas atmetė apelianto trečiąjį reikalavimą, kuriuo siekiama, kad iš Parlamento būtų priteista sumokėti nepagrįstai išskaičiuotas sumas, nes šis reikalavimas yra akivaizdžiai nepriimtinas.

21

Apeliaciniame skunde apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

22

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

23

Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas remiasi trimis pagrindais, grindžiamais Bendrojo Teismo padarytomis teisės klaidomis vertinant Parlamento pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pateikimą per vėlai, galimybę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo rašto ir pareiškime dėl patikslinimo suformuluoto prašymo panaikinti priimtinumo.

24

Atsižvelgiant į argumentus, kuriuos apeliantas pateikia grįsdamas savo skundo pagrindus, manytina, kad jis prašo panaikinti skundžiamą nutartį tiek, kiek ja Bendrasis Teismas atmetė jo reikalavimus panaikinti ginčijamą raštą ir 2019 m. liepos 8 d. laiške išdėstytą sprendimą.

25

Pateikdamas antrąjį pagrindą, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, apeliantas teigia, kad ginčijamas raštas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, ir kad Bendrasis Teismas pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kai pripažino ieškinį dėl šio rašto panaikinimo nepriimtinu.

26

Šiuo klausimu apeliantas tvirtina, kad šis raštas nėra paprastas parengiamasis dokumentas, nes jis iškart sukėlė teisinių pasekmių, t. y. nuo 2019 m. balandžio mėn. buvo sumažinta jam mokama pensija.

27

Be to, apeliantas nurodo, kad pastabų pateikimas buvo tik galimybė ir kad, nepasinaudojus šia galimybe, pasibaigus ginčijamame rašte nurodytam 30 dienų terminui, toliau būtų mokama sumažinta pensija be tolesnio administracijos įsikišimo. Jis tvirtina, kad nagrinėjamu atveju ieškinio pareiškimo dieną jis dar nebuvo gavęs atsakymo į savo pastabas ir kad buvo priverstas imtis veiksmų, kad nepraleistų ieškinio pareiškimo termino.

28

Be to, Bendrojo Teismo požiūris pažeidžia teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Dėl jo iš apelianto atimama apsauga nuo priemonės, turinčios tiesioginį poveikį jo padėčiai. Taip pat jis leidžia Parlamentui išvengti bet kokios teisminės kontrolės, neatsakant į suinteresuotųjų asmenų pateiktas pastabas.

29

Parlamentas tvirtina, kad, pirma, apelianto pensijos dydis buvo sumažintas laikinai ir šis sumažinimas galėjo būti persvarstytas atsižvelgiant į apelianto pateiktas pastabas. Šis laikinas pobūdis aiškiai matyti iš ginčijamo rašto turinio ir iš apeliantui suteiktos galimybės pateikti pastabas, kol tas raštas netapo galutinis; apeliantas pasinaudojo šia galimybe. Galutinė Parlamento pozicija buvo priimta tik vėliau.

30

Antra, apelianto teisminė gynyba buvo užtikrinta suteikiant galimybę pareikšti ieškinį dėl galutinio sprendimo, išdėstyto 2019 m. liepos 8 d. laiške, kurį nagrinėjant prireikus būtų buvę galima panaikinti ginčijamą raštą ir ištaisyti jo padarinius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad rizika, jog Parlamentas neatsakys į pastabas, gali būti atmesta dėl skundžiamos nutarties 58 punkte nurodyto motyvo.

31

Kaip skundžiamos nutarties 45 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad „aktai, kuriuos galima ginčyti“, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, yra bet kokios institucijų priimtos nuostatos, neatsižvelgiant į jų formą, kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių (2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑16/16 P, EU:C:2018:79, 31 punktas ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Siekiant nustatyti, ar ginčijamas aktas sukelia tokių pasekmių, reikia remtis šio akto esme ir įvertinti šiuos padarinius pagal objektyvius kriterijus, kaip antai minėto akto turinį, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus (2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑16/16 P, EU:C:2018:79, 32 punktas ir 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, C‑575/18 P, EU:C:2020:530, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Taip pat primintina, kad, kaip skundžiamos nutarties 46 punkte nurodė Bendrasis Teismas, tarpinės priemonės, kuriomis, vykstant kelių etapų procedūrai, siekiama parengti galutinį sprendimą, iš principo nėra aktai, galintys būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Tokie tarpiniai aktai pirmiausia yra aktai, kuriais išreiškiama atitinkamos institucijos laikina pozicija (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Skundžiamos nutarties 47–51 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamame rašte nebuvo nustatyta galutinės Parlamento pozicijos, nes šiame rašte išdėstyta pozicija galėjo būti pakeista siekiant atsižvelgti į apelianto pastabose pateiktą informaciją.

36

Negalima pritarti apelianto argumentui, kad ginčijamas raštas nėra laikinojo pobūdžio, nes jo padariniai turėjo tapti galutiniai tuo atveju, jei jis nebūtų pateikęs pastabų per šiame rašte nustatytą terminą.

37

Kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamos nutarties 49 punkte, apeliantas pateikė pastabas prieš pasibaigiant šiam terminui ir taip užkirto kelią tam, kad ginčijamo rašto padariniai taptų galutiniai.

38

Vis dėlto konstatavimo, kad institucijos aktas yra tarpinė priemonė, kuri neišreiškia galutinės institucijos pozicijos, negali pakakti norint besąlygiškai įrodyti, jog šis aktas nėra „aktas, kurį galima ginčyti“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

39

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl tarpinio akto, kuris sukelia savarankiškų teisinių pasekmių, galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jeigu juo negali būti panaikintas su šiuo aktu susijęs neteisėtumas pareiškus ieškinį dėl galutinio sprendimo, kuriam parengti tas aktas yra skirtas (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Taigi, kai tarpinio akto teisėtumo ginčijimas tokiame ieškinyje negali užtikrinti ieškovo veiksmingos teisminės gynybos nuo šio akto padarinių, dėl jo panaikinimo turi būti galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 9 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑400/99, EU:C:2001:528, 63 punktą; 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 56 punktą ir 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 48 punktą).

41

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamos nutarties 47 punkte ir kaip apeliaciniame skunde tvirtina apeliantas, ginčijamu raštu apeliantui mokama pensija nedelsiant sumažinta nuo 2019 m. balandžio mėn., nes šio sumažinimo taikymas nebuvo sustabdytas laukiant, kol baigsis Parlamento vykdyta procedūra.

42

Darytina išvada, kad ginčijamas raštas sukėlė savarankiškų teisinių pasekmių apelianto finansinei padėčiai.

43

Šios pasekmės negali būti prilygintos aktų, kuriais išreiškiama Europos Komisijos laikina pozicija, procesinėms pasekmėms arba tokių aktų pasekmėms, pripažintoms nepažeidžiančiomis atitinkamų asmenų interesų, dėl kurių Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jos negali padaryti priimtino ieškinio dėl tokių aktų panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 17 ir 18 punktus).

44

Skundžiamos nutarties 50 punkte Bendrojo Teismo nurodyta aplinkybė, kad iš ginčijamo rašto matyti, jog Parlamentas būtų išieškojęs sumas, gautas už 2019 m. sausio–kovo mėn., tik tuo atveju, jei apeliantas nebūtų pateikęs pastabų per 30 dienų nuo šio rašto gavimo, negali paneigti, kad minėtas raštas sukelia teisinių pasekmių nedelsiant.

45

Be to, nors ginčijamame rašte buvo numatyta, kad Parlamentas turi priimti galutinę poziciją po to, kai gaus apelianto pateiktas pastabas, akivaizdu, kad tokiai pozicijai priimti nebuvo nustatyta jokio termino.

46

Vadinasi, ginčijamo rašto savarankiškos teisinės pasekmės galėjo išlikti potencialiai ilgą laikotarpį, kurio pabaiga a priori neapibrėžta.

47

Šiomis aplinkybėmis, kadangi ilgalaikis pensijos dydžio sumažinimas sukelia galbūt negrįžtamų pasekmių atitinkamo asmens padėčiai, apeliantas turėjo turėti galimybę pasinaudoti veiksminga teisių gynimo priemone dėl ginčijamo rašto ir taip užkirsti kelią jo pensijos sumažinimui (pagal analogiją žr. 1992 m. birželio 30 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑47/91, EU:C:1992:284, 28 punktą ir 2001 m. spalio 9 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑400/99, EU:C:2001:528, 63 punktą).

48

Tuo remiantis matyti, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamos nutarties 57 punkte, ieškinio dėl galutinio sprendimo, kurį Parlamentas turėjo priimti gavęs apelianto pastabas, panaikinimo pareiškimas negalėjo jam užtikrinti veiksmingos teisminės gynybos.

49

Suinteresuotojo asmens galimybė pareikšti ieškinį dėl neveikimo tuo atveju, kai Parlamentas neatsako į jo pateiktas pastabas, kurią Bendrasis Teismas nurodė skundžiamos nutarties 58 punkte, taip pat negali jam užtikrinti veiksmingos teisminės gynybos.

50

Žinoma, Parlamentas privalo atsakyti į tokias pastabas per protingą terminą (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Peržiūra Arango Jaramillo ir kt. / EIB, C‑334/12 RX-II, EU:C:2013:134, 28 punktą), o jei ši institucija nevykdo šios pareigos, atitinkamas asmuo turi teisę pareikšti ieškinį dėl neveikimo.

51

Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad galimybės pareikšti tokį ieškinį dėl neveikimo gali pakakti norint atmesti tikimybę, kad Komisijos neveikimas priėmus tarpinę priemonę užsitęs (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Guérin automobiles / Komisija, C‑282/95 P, EU:C:1997:159, 38 punktą).

52

Vis dėlto šie argumentai negali būti lemiami nagrinėjamu atveju, nes, viena vertus, Parlamentui pareikštas ieškinys dėl neveikimo negali paneigti savarankiškų teisinių ginčijamo rašto pasekmių ir, kita vertus, terminai, būtini tokiam ieškiniui, o vėliau, jei reikės, ir ieškiniui dėl panaikinimo išnagrinėti, būtų pernelyg ilgi, nes dėl šio rašto nedelsiant sumažėja fiziniam asmeniui mokama pensija.

53

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad skundžiamos nutarties 58 punkte Bendrojo Teismo nurodyta aplinkybė, kad Parlamentas šioje byloje atsakė į apelianto pastabas, bet kuriuo atveju neturi reikšmės vertinant ieškinio dėl ginčijamo rašto panaikinimo priimtinumą, nes šis atsakymas buvo pateiktas jau pareiškus šį ieškinį.

54

Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 53 punkte konstatavo, kad dėl savo laikino pobūdžio ginčijamas raštas nėra asmens nenaudai priimtas aktas, todėl dėl jo negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.

55

Vadinasi, reikia pritarti antrajam pagrindui ir panaikinti skundžiamą nutartį tiek, kiek ja atmestas byloje T‑348/19 apelianto pateiktas pirmasis reikalavimas panaikinti ginčijamą raštą.

56

Tuo remiantis taip pat darytina išvada, kad skundžiama nutartis turi būti panaikinta tiek, kiek ja atmestas byloje T‑348/19 apelianto pateiktas antrasis reikalavimas panaikinti 2019 m. liepos 8 d. laiške išdėstytą sprendimą, nes šio reikalavimo atmetimas grindžiamas tik apelianto pirmojo reikalavimo panaikinti ginčijamą raštą nepriimtinumu.

57

Tokiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti pirmojo ir trečiojo pagrindų tiek, kiek jie bet kuriuo atveju negali lemti platesnio skundžiamos nutarties panaikinimo.

58

Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa, jeigu Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.

59

Pirma, kadangi Parlamentas Bendrajame Teisme pateiktame nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime tik tvirtino, kad apelianto pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra nepriimtinas, nes ginčijamas raštas yra parengiamasis aktas, dėl šio sprendimo 38–54 punktuose nurodytų motyvų reikia atmesti šį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

60

Antra, kadangi Bendrojo Teismo vertinimai buvo susiję tik su ieškinių priimtinumu ir jis atmetė apelianto pareikštą ieškinį dėl panaikinimo kaip akivaizdžiai nepriimtiną nepradėjęs žodinės proceso dalies, Teisingumo Teismas neturi būtinos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl šio ieškinio.

61

Taigi bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą dėl apelianto reikalavimų panaikinti ginčijamą raštą ir 2019 m. liepos 8 d. laiške išdėstytą sprendimą.

62

Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: