–

EL ir TP, atstovaujamų abogada P. Gabeiras Vázquez,

–

Caixabank SA, atstovaujamos abogado J. Gutiérrez de Cabiedes Hidalgo de Caviedes,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos J. Rodríguez de la Rúa Puig ir S. Centeno Huerta,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Ruiz García ir J. Baquero Cruz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant EL ir TP ginčą su Caixabank SA dėl atlygintinų bylinėjimosi išlaidų advokato honorarams, mokėtinų po teismo proceso, kuriuo siekta, kad sutarties sąlyga būtų pripažinta nesąžininga.

3

Direktyvos 93/13 dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „<…> valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo.“

4

Šios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:

1.   Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

2.   Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

5

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

6

Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

7

Šios direktyvos 8 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.“

8

2000 m. sausio 7 d.Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil (2000 m. sausio 7 d. Įstatymas Nr. 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso; BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575, toliau – LEC) 243 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidas, be kita ko, apskaičiuoja teismo kancleris, atsakingas už teismo sprendimo vykdymą. Jis turi sumažinti reikalaujamų atlyginti bylinėjimosi išlaidų advokatų ir kitų specialistų, kuriems nėra nustatytas konkretus tarifas, honorarams dydį, jei šie honorarai viršija 394 straipsnio 3 dalyje nurodytą maksimalią ribą.

9

LEC 251 straipsnio 1 ir 8 punktuose numatyta:

„Ginčo vertė nustatoma atsižvelgiant į su ginču susijusį ekonominį interesą, apskaičiuojamą pagal šias taisykles:

1.   Jei reikalaujama konkrečios pinigų sumos, ginčo vertę sudaro ši suma, o jei suma nėra apibrėžta net ir santykiniu būdu, laikoma, kad ginčo vertė nenustatyta.

<…>

8.   Per teismo procesus dėl skolinio reikalavimo egzistavimo, galiojimo ar veiksmingumo jo vertė apskaičiuojama pagal bendrą skolos dydį, net jeigu ji turi būti mokama dalimis. Šis vertinimo kriterijus taikomas procesuose, kurių tikslas – sukurti, pakeisti ar panaikinti skolinį reikalavimą ar asmeninę teisę, jeigu netaikoma jokia kita šio straipsnio taisyklė.“

10

LEC 253 straipsnyje nurodyta:

„1.   Ieškovas nurodo ginčo vertę ir ją pagrindžia ieškinyje. Bet kuriuo atveju ši vertė apskaičiuojama pagal pirmesnėse nuostatose įtvirtintas taisykles.

Turto, dėl kurio kilo ginčas, vertės pokytis po ieškinio pareiškimo visiškai nekeičia ginčo vertės ar procedūros tipo.

2.   Ginčo vertė nurodoma aiškiai ir tiksliai. Vis dėlto ji gali būti nurodyta santykiniu būdu, jei ieškovas tinkamai pagrindžia, kad su ginču susijęs ekonominis interesas yra bent jau lygus minimaliai vertei, atitinkančiai įprastą procedūrą, arba neviršija maksimalios sumos, nustatytos dėl supaprastintos procedūros (žodinė procedūra). Ieškovas jokiu būdu negali nurodyti tik procedūros, kurios reikia laikytis, tipo ar perkelti atsakovui pareigos nustatyti ginčo vertę.

3.   Jeigu ieškovas negali nustatyti ginčo vertės, net ir santykiniu būdu, nes nėra ekonominių interesų dalyko, šis interesas negali būti apskaičiuotas pagal jokias ginčo vertės nustatymą reglamentuojančias teisės normas arba, nors egzistuoja taikytina apskaičiavimo taisyklė, ginčo vertė negalėjo būti nustatyta ieškinio pareiškimo momentu, ieškinys nagrinėjamas pagal įprastą procedūrą.“

11

LEC 394 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Jeigu pagal šio straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jos mokama bendra suma, skirta padengti advokatams ar kitiems specialistams, kuriems netaikomi išlaidų ar honorarų tarifai, sumokėtą sumą, neturi viršyti trečdalio ginčo sumos kiekvienai iš šalių, kurių naudai buvo priimtas toks sprendimas. Vien šiuo tikslu neįvertintini reikalavimai įvertinami 18000 EUR, nebent dėl bylos sudėtingumo teismas nuspręstų kitaip.“

12

LEC 411 straipsnis suformuluotas taip:

„Pradėjus procesą įvykę pasikeitimai, susiję su šalių nuolatine gyvenamąja vieta, ginčo aplinkybėmis ir bylos dalyku, nekeičia jurisdikcijos ir kompetencijos, kurios turi būti nustatytos lis pendens pradžioje.“

13

2008 m. balandžio 25 d. ieškovai pagrindinėje byloje ir Caixabank sudarė hipoteka užtikrintos paskolos sutartį; paskolos suma – 159000 EUR, išreikšta užsienio valiuta.

14

2016 m. ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir, remdamiesi tuo, kad sąlygos, susijusios su grąžinimu užsienio valiuta, yra nesąžiningos, prašė pripažinti šią sutartį iš dalies negaliojančia.

15

Tame ieškinyje ieškovai pagrindinėje byloje nurodė, kad net jeigu jo pareiškimo dieną likusi mokėtina suma buvo 127269,15 EUR, ieškinio suma turi būti laikoma neapibrėžta. Kadangi aptariamu ieškiniu buvo siekiama panaikinti sąlygas, susijusias su paskolos grąžinimu, jos faktinė suma gali būti apskaičiuota tik galimo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas šis ieškinys, vykdymo etape.

16

2018 m. lapkričio 29 d. sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patenkino ieškovų pagrindinėje byloje ieškinį, pripažino sutarties sąlygas, susijusias su grąžinimu užsienio valiuta, negaliojančiomis ir nurodė perskaičiuoti mokėtiną likutį atsižvelgiant į sumą, kurią ieškovai pagrindinėje byloje jau grąžino, jeigu jau sumokėtos mėnesinės įmokos buvo sumokėtos eurais, o ne užsienio valiuta. Kadangi Caixabank pralaimėjo bylą, iš jo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

17

2019 m. spalio 1 d. sprendimu teismo kancleris nustatė ginčo vertę, kiek tai susiję su bylinėjimosi išlaidomis: 30000 EUR apskaičiuojant advokato honorarus pagal Barselonos (Ispanija) advokatūros 15 orientacinių kriterijų ir 18000 EUR apskaičiuojant procesinio atstovo išlaidas pagal LEC 394 straipsnio 3 dalį. Be to, pagal pastarąją nuostatą bendra advokato honorarų suma, kurią turi padengti šalis, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos, negali viršyti trečdalio ginčo sumos, t. y. šiuo atveju 10000 EUR, nes procesiniams atstovams taikomas specialus tarifas.

18

Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl 2019 m. spalio 1 d. teismo kanclerio sprendimo; išnagrinėjęs šį skundą teismas pateikė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes jam kilo abejonių dėl Ispanijos teisės aktų dėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo atitikties Direktyvai 93/13.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas cituoja 2011 m. vasario 15 d.Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija) sprendimą (ES:APB:2011:1791), kuriame remiamasi reikšminga Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) ir Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencija.

20

Remiantis tuo sprendimu, viena vertus, iš Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) suformuotos jurisprudencijos matyti, kad ieškinyje nustatyta ginčo vertė vėliau niekaip negali būti pakeista, taip pat ir aukštesnių instancijų teismuose.

21

Kita vertus, remiantis tuo pačiu sprendimu, iš suformuotos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos matyti, kad ginčo vertė, nesant šalių nesutarimo, galutinai nustatoma ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį, todėl šalys nebegali pakeisti šios vertės pareiškus ieškinį arba kai jos ginčija bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, 2019 m. spalio 1 d. teismo kanclerio sprendime buvo taikyta ši Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) ir Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) suformuota jurisprudencija.

23

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad nacionalinėje jurisprudencijoje yra ir kita kryptis, pagal kurią, neatsižvelgiant į ginčo vertę, advokato honorarai turi būti apskaičiuojami pagal jų realią ekonominę vertę ir atitinkamo specialisto atliktą darbą. Šiuo aspektu jis cituoja 2001 m. spalio 5 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimą (ES:TS:2001:7567).

24

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no 49 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 49) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Caixabank ir Ispanijos vyriausybė ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją priimti sprendimą dėl dviejų prejudicinių klausimų. Iš esmės jie mano, kad Direktyva 93/13 netaikoma, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties sąlygos vertinimo procesas jau baigtas teismo sprendimu, kuriuo konstatuota, kad ji nesąžininga, o šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas vykstant papildomai bylinėjimosi išlaidų, kurių suma apskaičiuojama tik pagal nacionalinės teisės aktus, nustatymo procedūrai.

26

Tiesa, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama bylinėjimosi išlaidų nustatymo tvarka yra speciali procedūra nacionaliniuose teismuose, todėl iš principo jai taikoma Ispanijos proceso teisė.

27

Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūra, per kurią pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, yra neatsiejamai susijusi su teismo procesu, per kurį konstatuota, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga, ir yra papildoma šio proceso atžvilgiu. Todėl Caixabank ir Ispanijos vyriausybė negali remtis tuo, kad Direktyva 93/13 netaikoma, nes būtina patikrinti, ar pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą bylinėjimosi išlaidų nustatymo tvarką vartotojai nėra atgrasomi naudotis teise į šios direktyvos 7 straipsnyje reikalaujamą veiksmingą apsaugą nesąžiningų sutarčių sąlygų atžvilgiu dėl išlaidų, kurių jie patirtų pareiškę ieškinį teisme (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 44 ir 45 punktus).

28

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

29

Caixabank ir Ispanijos vyriausybė taip pat teigia, kad prejudiciniai klausimai yra nepriimtini.

30

Pirma, jie iš esmės teigia, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodytos faktinės ar teisinės aplinkybės, būtinos, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti į pateiktus klausimus. Jie priduria, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, kokio dydžio honorarų buvo pareikalauta iš ieškovų pagrindinėje byloje, ar jų šiuo pagrindu faktiškai sumokėta suma. Todėl, kadangi Caixabank sutiko sumokėti 7018 EUR, t. y. didesnę nei susitarime dėl honorarų numatytą 1200 EUR sumą, turi būti laikoma, kad ieškovams pagrindinėje byloje buvo visiškai atlygintos jų išlaidos, o prejudiciniai klausimai yra hipotetiniai.

31

Antra, Caixabank ir Ispanijos vyriausybė nurodo, kad yra prieštaravimas dėl dydžio, kuriuo remiantis apskaičiuoti advokato honorarai, kurie ieškovams pagrindinėje byloje gali būti atlyginti. Šiuo atžvilgiu pirmojo klausimo formuluotė skiriasi nuo nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio.

32

Trečia, Ispanijos vyriausybė teigia, kad pirmasis klausimas nepriimtinas, kiek jis susijęs su LEC 411 straipsnio aiškinimu.

33

Pirmiausia reikia priminti, kad tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumal, C‑882/19, EU:C:2021:800, 27 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

34

Darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, kurios būtinos tam, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumal, C‑882/19, EU:C:2021:800, 28 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

35

Be to, vadovaujantis bendradarbiavimo principu, kuriuo grindžiami nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo santykiai vykstant procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nesant tam tikrų išankstinių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadų šis prašymas nebūtinai tampa nepriimtinas, jeigu, nepaisant šių trūkumų, Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagos duomenis, mano galintis naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Comida paralela 12, C‑579/18, EU:C:2019:875, 21 punktas).

36

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, pirma, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prejudiciniuose klausimuose pateikė faktinę prielaidą, kad ieškovai pagrindinėje byloje yra tokioje padėtyje, kad turi sumokėti dalį jų advokato reikalaujamų honorarų, kuri viršija Caixabank atlyginamų honorarų sumą. Taigi prejudiciniai klausimai nėra hipotetiniai.

37

Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė visų aplinkybių, kuriomis remiasi Caixabank, prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikto faktinių aplinkybių aprašymo pakanka, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti į prejudicinius klausimus. Taigi tas teismas, be kita ko, nurodo finansinę žalą, kurią ieškovai pagrindinėje byloje patyrė taikant pagrindinėje byloje nagrinėjamą bylinėjimosi išlaidų nustatymo tvarką.

38

Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 34 punkte, Teisingumo Teismas, laikydamasis Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimo taisyklių, turi remtis tokiomis faktinėmis ir teisinėmis prejudicinių klausimų pateikimo aplinkybėmis, kokios nurodytos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Taigi, nepaisant Caixabank ir Ispanijos vyriausybės pareikštos kritikos dėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo, šis prašymas turi būti nagrinėjamas remiantis tuo vertinimu (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo A. P. (Lygtinio paleidimo priemonės), C‑2/19, EU:C:2020:237, 27 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

39

Antra, darant prielaidą, kad yra prieštaravimas dėl dydžio, kuriuo remiantis apskaičiuojami advokato honorarai, kurie gali būti atlyginti ieškovams pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad šis dydis neturi lemiamos reikšmės atsakant į klausimą, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama taikyti pagrindinėje byloje nagrinėjamą bylinėjimosi išlaidų nustatymo tvarką.

40

Trečia, dėl Ispanijos vyriausybės argumentų, pateiktų grindžiant pirmojo klausimo nepriimtinumą, kiek jis susijęs su LEC 411 straipsniu, pažymėtina, kad, kaip išvados 28 punkte konstatavo generalinis advokatas, jie susiję su bylos esme, o ne su priimtinumu.

41

Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad prejudiciniai klausimai yra priimtini.

42

Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, nustatant bylinėjimosi išlaidas, susijusias su ieškiniu dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo, numatyta advokato honorarams, atlygintiniems bylą dėl esmės laimėjusiam vartotojui iš verslininko, iš kurio priteistos bylinėjimosi išlaidos, taikoma maksimali riba.

43

Pirmiausia reikia priminti, kad nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekada neegzistavusia, todėl ji negali daryti poveikio vartotojui. Taigi teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo faktinės ir teisinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 61 punktas).

44

Reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje sutarties sąlyga dėl paskolos grąžinimo užsienio valiuta, kurią atitinkami vartotojai prašė panaikinti, buvo pripažinta nesąžininga ir kad aptariamai banko įstaigai buvo nurodyta perskaičiuoti likusią mokėtiną sumą, atsižvelgiant į sumą, kurią jie jau grąžino, jeigu jau sumokėtos mėnesinės įmokos buvo atliktos eurais, o ne užsienio valiuta. Todėl, atsižvelgiant į atitinkamų vartotojų sudarytą paskolos sutartį, gali būti laikoma, kad buvo atkurta šių vartotojų faktinė ir teisinė situacija, kurioje jie būtų buvę, jeigu nebūtų buvę nesąžininga pripažintos sąlygos.

45

Vis dėlto nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas būtent dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo, kuris yra papildomos procedūros dalykas, kelia klausimą dėl taikytinų nacionalinės teisės aktų atitikties Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 daliai ir 7 straipsnio 1 daliai.

46

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad, kaip išvados 51 punkte nurodė generalinis advokatas, bylinėjimosi išlaidų nustatymo civilinėse bylose taisyklės yra procesinės taisyklės, kurios, kalbant apie procesą, kuriuo siekiama, kad sutarties sąlyga būtų pripažinta nesąžininga, Direktyvoje 93/13 nenumatytos.

47

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, nesant specialių Sąjungos teisės normų atitinkamoje srityje, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje numatyta vartotojų apsaugos įgyvendinimo tvarka, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi būti nustatyta jų vidaus teisės sistemoje. Vis dėlto ši tvarka neturi būti mažiau palanki, nei panašias vidaus situacijas reglamentuojančios taisyklės (lygiavertiškumo principas), ir ji neturi būti tokia, kad dėl jos būtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas). Iš to matyti, kad nacionaliniuose teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas priklauso valstybių narių procesinei autonomijai, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 83 ir 95 punktai ir nurodyta jurisprudencija).

48

Dėl veiksmingumo principo, kuris vienintelis nagrinėjamas pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės taisyklės yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga taikyti Sąjungos teisę, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame įvairiose nacionalinėse institucijose vykstančiame procese, pačią proceso eigą ir jo ypatumus. Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą (2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Addiko Bank, C‑407/18, EU:C:2019:537, 48 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

49

Nagrinėjamu atveju pagal Direktyvą 93/13 vartotojui suteikiama teisė kreiptis į teismą tam, kad būtų konstatuotas sutarties sąlygos nesąžiningumas ir ji nebūtų taikoma. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jeigu per tokį procesą patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas priklausytų tik nuo nepagrįstai sumokėtų sumų, kurias nurodyta sugrąžinti, vartotojai būtų atgrasyti naudotis šia teise, atsižvelgdami į išlaidas, kurias lemtų bylos iškėlimas. Remdamasis tuo jis padarė išvadą, kad šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis ir veiksmingumo principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja sistema, pagal kurią dalis bylinėjimosi išlaidų gali tekti vartotojui, atsižvelgiant į nepagrįstai sumokėtų sumų, kurios jam grąžintos konstatavus, kad sutarties sąlyga yra niekinė dėl nesąžiningumo, dydį, nes tokia sistema sukuria esminę kliūtį, galinčią atgrasyti vartotojus naudotis toje direktyvoje suteikiama teise į veiksmingą teisminę sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo kontrolę (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578, 98 ir 99 punktai ir nurodyta jurisprudencija).

50

Vis dėlto šią teisinę situaciją reikia atskirti nuo situacijos, kai, kaip pagrindinėje byloje, bylinėjimosi išlaidas padengia tik verslininkas, sudaręs sutartį su vartotoju, kurio prašymu buvo panaikinta nesąžininga sąlyga, bet, remiantis ginčo verte, apribojama maksimali išlaidų suma, kurią šiam vartotojui gali atlyginti jo kontrahentas.

51

Kaip išvados 52 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pagal veiksmingumo principą vartotojui apskritai nedraudžiama, kad vartotojas padengtų tam tikras teisines išlaidas, kai pareiškia ieškinį dėl sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga. Be to, neginčijama, kad advokato honorarai paprastai sudaro didelę dalį vartotojo išlaidų, patiriamų per teismo procesą (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo United Video Properties, C‑57/15, EU:C:2016:611, 22 punktą).

52

Darytina išvada, kad veiksmingumo principui iš esmės neprieštarauja tai, kad bylą pralaimėjusi šalis neatlygina bylą laimėjusiai šaliai visų jos sumokėtų advokato honorarų.

53

Iš tiesų, kadangi vartotojas pasirinko advokatą, kuriam patikėjo savo gynybą, ir su juo susitarė dėl jam mokamo honoraro, negalima atmesti galimybės, kad šios teisinės išlaidos yra pernelyg didelės dėl neįprastai didelio honoraro, dėl kurio susitarė bylą laimėjusi šalis ir jos advokatas. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad teisės normos, kuriose numatyti fiksuoti tarifai advokato honorarams atlyginti, iš principo gali būti pateisinamos su sąlyga, kad jomis siekiama užtikrinti atlygintinų išlaidų pagrįstumą, atsižvelgiant į tokius veiksnius, kaip bylos dalykas, jo vertė ar darbas, kurio reikia įdėti siekiant apginti atitinkamą teisę (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo United Video Properties, C‑57/15, EU:C:2016:611, 25 punktą).

54

Vis dėlto šiuo klausimu reikia pažymėti, jog procesinės taisyklės, dėl kurių vartotojas patiria pernelyg didelių išlaidų, gali lemti tai, kad vartotojas bus atgrasytas kreiptis į teismą dėl išlaidų, kurių patirtų kreipdamasis, palyginti su ginčijamos skolos suma, arba deramai ginti savo teises teisme, į kurį kreipiasi verslininkas (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 69 punktą ir 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimo Aqua Med, C‑266/18, EU:C:2019:282, 54 punktą).

55

Vadinasi, teisinės išlaidos, kurias bylą laimėjęs vartotojas gali reikalauti atlyginti iš bylą pralaimėjusios šalies, turi būti pakankamai didelės, palyginti su visomis teismo proceso išlaidomis, kad dėl to šis vartotojas nebūtų atgrasytas pasinaudoti pagal Direktyvą 93/13 numatyta teisine apsauga.

56

Taigi, jei naudodamosi savo procesine autonomija valstybės narės numato advokato honorarų atlyginimo tvarką, pagal kurią ribojama suma, turima sumokėti verslininko, iš kurio priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jos turi nustatyti ribą, kad vartotojui galėtų būti atlygintos jo patirtos išlaidos, kurių dydis yra pagrįstas ir proporcingas, palyginti su teismo proceso dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo išlaidomis.

57

Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju.

58

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, nustatant bylinėjimosi išlaidas, susijusias su ieškiniu dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo, numatyta advokato honorarams, atlygintiniems bylą dėl esmės laimėjusiam vartotojui iš verslininko, iš kurio priteistos bylinėjimosi išlaidos, taikoma maksimali riba, jei taikant šią maksimalią ribą vartotojui šiuo pagrindu gali būti atlyginta suma, kuri yra pagrįsta ir proporcinga, palyginti su išlaidomis, kurių jis objektyviai turėjo patirti, kad pareikštų tokį ieškinį.

59

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ginčo vertė, kuria remiantis apskaičiuojamos išlaidos, atlygintinos vartotojui, laimėjusiam bylą išnagrinėjus ieškinį dėl nesąžiningos sutarties sąlygos, turi būti nustatyta ieškinyje arba, jei to nepadaryta, – šiose teisės nuostatose, ir vėliau šių duomenų negalima keisti.

60

Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga, pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės nuostatose nurodyta, kad suma, kurią, be kita ko, dėl užmokesčio advokatams turi atlyginti šalis, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos, negali viršyti trečdalio ginčo vertės. Pagal LEC 253 straipsnį ginčo vertė turi būti nurodyta ieškinyje. Be to, iš LEC 251 straipsnio matyti, kad jei reikalaujama pinigų sumos ir ši suma nėra apibrėžta, laikoma, kad ginčo vertė nenustatyta. Galiausiai LEC 394 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tik siekiant apskaičiuoti sumą, kurią šalis, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos, gali privalėti sumokėti dėl užmokesčio advokatams, neįvertintini reikalavimai įvertinami 18000 EUR, nebent dėl bylos sudėtingumo teismas nuspręstų kitaip.

61

Taigi, kalbant apie pastarąją nuostatą, reikia pažymėti, kad ginčo vertė nėra nekintanti, nes dėl nagrinėjamos bylos sudėtingumo ją gali pakeisti jurisdikciją turinčio teismo kancleris ir už bylinėjimosi išlaidų nustatymą galiausiai atsakingas teismas. Šiuo klausimu iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų duomenų matyti, kad nors ieškovai pagrindinėje byloje ieškinyje neapibrėžė ginčo vertės, ji buvo nustatyta vėliau per papildomą bylinėjimosi išlaidų nustatymo procedūrą ir įvertinta 30000 EUR suma.

62

Antra, reikia pažymėti, kad, kaip jau nurodyta šio sprendimo 48 punkte, teisių, kurias vartotojas kildina iš Direktyvos 93/13, apsauga vertinama atsižvelgiant į veiksmingumo principą, o tai, kaip valstybės narės jo laikosi, analizuojama, be kita ko, paisant teisinio saugumo principo.

63

Taigi ginčo vertės nustatymas ieškinio pateikimo momentu atitinka teisinio saugumo principą, nes, kaip išvados 76 punkte pažymėjo generalinis advokatas, toks nustatymas sudaro sąlygas proceso šalims nuo jo pradžios žinoti galimas ginčo finansines išlaidas.

64

Be to, kalbant apie bylinėjimosi išlaidas advokato honorarams, kurias vartotojas gali prašyti atlyginti bylą pralaimėjusios šalies, pažymėtina, jog veiksmingumo principui neprieštarauja tai, kad pagal teisinio saugumo principą nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad ginčo vertė negali būti keičiama vykstant teismo procesui, nes būtent proceso pabaigoje reikia užtikrinti, kad vartotojo patirtos išlaidos būtų faktiškai atlygintos atsižvelgiant į honorarų sumą, kurią pagal nustatytą ginčo vertę vartotojas gali prašyti atlyginti verslininko, iš kurio priteistos bylinėjimosi išlaidos.

65

Šiuo klausimu šio sprendimo 62 ir 64 punktuose jau buvo pažymėta, kad Direktyva 93/13 siekiamos apsaugos veiksmingumas turi būti užtikrintas vartotojams suteikiant garantiją, kad jiems bus atlygintos išlaidos, kurių dydis yra pagrįstas ir proporcingas advokato honorarams teismo procese dėl sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga. Taigi nacionalinis teismas, kuris galiausiai atsakingas už bylinėjimosi išlaidų nustatymą, turi užtikrinti, kad dėl nagrinėjamų nacionalinių taisyklių vartotojui netaptų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal šią direktyvą suteiktomis teisėmis.

66

Nagrinėjamu atveju iš to, kad nustatant bylinėjimosi išlaidas ginčo vertė buvo apibrėžta 30000 EUR suma, matyti, kad jurisdikciją turinčio teismo kancleris, prižiūrint galutinę jurisdikciją turinčiam teismui, turi diskreciją, būtiną įvertinti atitinkamo ginčo vertei, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytą maksimalią atlygintinų išlaidų ribą – šios vertės trečdalį. Atlikdamas skaičiavimus nacionalinis teismas, turintis galutinę jurisdikciją nustatyti bylinėjimosi išlaidas, turi užtikrinti, kad išlaidos, kurios turi būti faktiškai atlygintos atsižvelgiant į šią teisės aktuose nustatytą maksimalią ribą, atitiktų sumą, kuri yra pagrįsta ir proporcinga, palyginti su išlaidomis advokatui, kurių vartotojas objektyviai turėjo patirti, kad pareikštų nagrinėjamą ieškinį.

67

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ginčo vertė, kuria remiantis apskaičiuojamos išlaidos, atlygintinos vartotojui, laimėjusiam bylą išnagrinėjus ieškinį dėl nesąžiningos sutarties sąlygos, turi būti nustatyta ieškinyje arba, jei to nepadaryta, – šiose teisės nuostatose, ir vėliau šių duomenų negalima keisti, jeigu teismas, galiausiai atsakingas už bylinėjimosi išlaidų nustatymą, gali laisvai nustatyti realią ginčo vertę vartotojui, jam užtikrindamas galimybę pasinaudoti teise į pagrįstos ir proporcingos sumos, palyginti su išlaidomis, kurių jis objektyviai turėjo patirti, kad pareikštų tokį ieškinį, atlyginimą.

68

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: