Sujungtos bylos C‑339/20 ir C‑397/20

VD
ir
SR

prieš

Generalinį prokurorą prie Kasacinio teismo

(Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2022 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendroji finansinių paslaugų rinka – Piktnaudžiavimas rinka – Prekyba vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija – Direktyva 2003/6/EB – 12 straipsnio 2 dalies a ir d punktai – Reglamentas (ES) Nr. 596/2014 – 23 straipsnio 2 dalies g ir h punktai – Autorité des marchés financiers (AMF) priežiūros ir tyrimo įgaliojimai – Bendrojo intereso tikslas apsaugoti Sąjungos finansų rinkų vientisumą ir visuomenės pasitikėjimą finansinėmis priemonėmis – AMF galimybė reikalauti elektroninių ryšių paslaugas teikiančių operatorių turimų duomenų srauto išklotinių – Asmens duomenų tvarkymas elektroninių ryšių sektoriuje – Direktyva 2002/58/EB – 15 straipsnio 1 dalis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 7, 8 ir 11 straipsniai bei 52 straipsnio 1 dalis – Ryšių konfidencialumas – Apribojimai – Teisės aktai, kuriuose numatyta elektroninių ryšių paslaugas teikiančių operatorių pareiga bendrai ir nediferencijuojant saugoti srauto duomenis – Nacionalinio teismo galimybė apriboti nacionalinės teisės aktų nuostatų, nesuderinamų su Sąjungos teise, pripažinimo negaliojančiomis pasekmes laiko atžvilgiu – Neleidimas“

Teisės aktų derinimas – Prekyba vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimas rinka (piktnaudžiavimas rinka) – „Autorité des marchés financiers (AMF)“ priežiūros ir tyrimo įgaliojimai – AMF galimybė reikalauti elektroninių ryšių paslaugas teikiančių operatorių turimų duomenų srauto išklotinių – Asmens duomenų tvarkymas ir privataus gyvenimo apsauga elektroninių ryšių srityje – Valstybių narių teisė riboti tam tikrų teisių ir pareigų apimtį – Nacionalinės priemonės, kuriose numatyta elektroninių ryšių paslaugas teikiančių operatorių pareiga bendrai ir nediferencijuojant laikinai saugoti srauto duomenis – Tikslas kovoti su piktnaudžiavimu rinka, apimančiu prekybą vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija – Neleistinumas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniai ir 52 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 596/2014 2, 24 ir 62 konstatuojamosios dalys, 1 straipsnis, 8 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalies g ir h punktai ir 3 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 15 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2003/6 2 ir 12 konstatuojamosios dalys, 2 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a ir d punktai)

(žr. 66, 68–70, 72, 73, 76–79, 82, 85, 95 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
Teisės aktų derinimas – Prekyba vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimas rinka (piktnaudžiavimas rinka) – „Autorité des marchés financiers (AMF)“ priežiūros ir tyrimo įgaliojimai – AMF galimybė reikalauti elektroninių ryšių paslaugas teikiančių operatorių turimų duomenų srauto išklotinių – Asmens duomenų tvarkymas ir privataus gyvenimo apsauga elektroninių ryšių srityje – Valstybių narių teisė riboti tam tikrų teisių ir pareigų apimtį – Su Sąjungos teise nesuderinamos nacionalinės priemonės – Nacionalinio teismo galimybė apriboti šių priemonių pripažinimo negaliojančiomis pasekmes laiko atžvilgiu – Netaikymas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniai ir 52 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 596/2014 2, 24 ir 62 konstatuojamosios dalys, 1 straipsnis, 8 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalies g ir h punktai ir 3 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136, 15 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2003/6 2 ir 12 konstatuojamosios dalys,2 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a ir d punktai)

(žr. 97–107 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

Po to, kai Autorité des marchés financiers (AMF, Prancūzija) ( 1 ) atliko tyrimą, buvo iškeltos baudžiamosios bylos prieš du fizinius asmenis VD ir SR – jie kaltinami prekyba vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija, tokios veikos slėpimu ir bendrininkavimu ją atliekant, korupcija, taip pat pinigų plovimu. Atlikdama šį tyrimą AMF naudojo asmens duomenis iš VD ir SR pokalbių telefonu, gautus pagal Pašto ir elektroninių ryšių kodeksą ( 2 ) teikiant elektroninių ryšių paslaugas.

Kadangi dėl VD ir SR pradėti tyrimai buvo grindžiami AMF pateiktais srauto duomenimis, kiekvienas iš jų kreipėsi į Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) ir, be kita ko, nurodė pagrindą, iš esmės grindžiamą Direktyvos dėl „privatumo ir elektroninių ryšių“ ( 3 ) 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7, 8 ir 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, pažeidimu. Remdamiesi jurisprudencija, suformuota 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendime Tele2 Sverige ir Watson ir kt. ( 4 ), VD ir SR ginčijo tai, kad AMF, rinkdama minėtus duomenis, rėmėsi nagrinėjamomis nacionalinėmis nuostatomis, nors, anot jų, šios nuostatos, pirma, neatitiko Sąjungos teisės, nes jose buvo numatytas įpareigojimas bendrai ir nediferencijuojant saugoti prisijungimo duomenis, ir, antra, niekaip nebuvo apriboti AMF tyrėjų įgaliojimai gauti saugomus duomenis.

Dviem 2018 m. gruodžio 20 d. ir 2019 m. kovo 7 d. sprendimais Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) atmetė VD ir SR apeliacinius skundus. Siekdami atmesti pagrindą bylą iš esmės nagrinėję teismai, be kita ko, rėmėsi tuo, kad pagal Piktnaudžiavimo rinka reglamentą ( 5 ) kompetentingoms valdžios institucijoms, jeigu tai leidžiama pagal nacionalinę teisę, galima reikalauti elektroninių ryšių paslaugų operatoriaus turimų srauto duomenų išklotinių, kai yra pagrindo įtarti, kad pažeistas prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija draudimas ir jeigu tokios išklotinės gali būti svarbios atliekant tyrimą dėl šio pažeidimo.

VD ir SR pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui šiose bylose.

Šiomis aplinkybėmis šiam teismui kyla klausimas dėl Direktyvos „dėl privatumo ir elektroninių ryšių“ 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Chartija, suderinimo su reikalavimais, kylančiais iš „Piktnaudžiavimo rinka“ direktyvos ( 6 ) 12 straipsnio 2 dalies a ir d punktų ir Piktnaudžiavimo rinka reglamento 23 straipsnio 2 dalies g ir h punktų. Šis klausimas kilo dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų, pagal kuriuos elektroninių ryšių paslaugų operatoriams numatytas bendras ir nediferencijuotas srauto duomenų saugojimas vienus metus nuo įrašymo dienos, siekiant kovoti su piktnaudžiavimu rinka, įskaitant prekybą vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai dėl prisijungimo duomenų saugojimo neatitinka Sąjungos teisės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl laikino šių teisės aktų sukeliamų pasekmių išlaikymo, kad būtų išvengta teisinio nesaugumo ir leista anksčiau surinktus ir išsaugotus duomenis naudoti siekiant atskleisti prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija operacijas ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.

Savo sprendime Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė, kad siekiant kovoti su piktnaudžiavimu rinka draudžiama elektroninių ryšių paslaugų operatoriams prevenciškai vienus metus nuo įrašymo dienos bendrai ir nediferencijuojant saugoti srauto duomenis. Be to, jis patvirtino savo jurisprudenciją, pagal kurią remiantis Sąjungos teise nacionaliniam teismui draudžiama apriboti negaliojimo pripažinimo pasekmes laiko atžvilgiu, kiek tai susiję su nacionalinės teisės aktų nuostatomis, kurios nesuderinamos su Sąjungos teise.

Teisingumo Teismo vertinimas

Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus.

Kalbant apie prejudiciniuose klausimuose nurodytų nuostatų formuluotę, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas konstatavo, kad „Piktnaudžiavimo rinka“ direktyvos 12 straipsnio 2 dalies d punkte nurodyta AMF teisė „reikalauti įrašų apie esamų telefonų bei esamų duomenų srautus [reikalauti turimų telefoninių pokalbių ir duomenų srauto išklotinių]“, o Piktnaudžiavimo rinka reglamento 23 straipsnio 2 dalies g ir h punktuose nurodyta šios institucijos teisė, pirma, „reikalauti investicinių įmonių, kredito institucijų ar finansų įstaigų turimų telefoninių pokalbių įrašų <…> ir duomenų išklotinių“ ir, antra, „reikalauti, jei leidžiama pagal nacionalinės teisės aktus, telekomunikacijų operatoriaus turimų duomenų išklotinių“. Anot Teisingumo Teismo, iš šių nuostatų formuluotės aiškiai matyti, kad jose tik bendrai apibrėžiami AMF įgaliojimai „reikalauti“, kad šie operatoriai pateiktų „turimas“ duomenų išklotines, o tai atitinka galimybę susipažinti su šiais duomenimis. Be to, nuoroda į minėtų operatorių „turimas“ duomenų išklotines leidžia suprasti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino reglamentuoti nacionalinės teisės aktų leidėjo galimybės nustatyti pareigą saugoti tokias išklotines. Teisingumo Teismo teigimu, tokį aiškinimą, be kita ko, patvirtina ir minėtų nuostatų kontekstas, ir teisės akto, kuriame šios nuostatos yra, tikslai.

Kalbant apie nuostatų, kurios nurodytos prejudiciniuose klausimuose, kontekstą, reikia pažymėti, kad nors pagal „Piktnaudžiavimo rinka“ direktyvos ( 7 ) ir Piktnaudžiavimo rinka reglamento ( 8 ) taikytinas nuostatas Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino įpareigoti valstybes nares imtis reikiamų priemonių, kad už finansus atsakingos institucijos turėtų visas būtinas priemones, įgaliojimus ir išteklius, taip pat būtinus priežiūros ir tyrimo įgaliojimus, kad būtų užtikrintas jų uždavinių veiksmingumas, šiose nuostatose nieko nenurodyta nei dėl potencialios valstybių narių galimybės šiais tikslais nustatyti elektroninių ryšių operatoriams pareigą bendrai ir nediferencijuojant saugoti srauto duomenis, nei dėl sąlygų, kuriomis šie operatoriai turi saugoti šiuos duomenis, kad prireikus juos perduotų kompetentingoms institucijoms.

Dėl nagrinėjamais teisės aktais siekiamų tikslų Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš „Piktnaudžiavimo rinka“ direktyvos ( 9 ) ir Piktnaudžiavimo rinka reglamento ( 10 ) matyti, kad šiais teisės aktais siekiama užtikrinti Sąjungos finansų rinkų vientisumą ir sustiprinti investuotojų pasitikėjimą šiomis rinkomis, o šis pasitikėjimas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad jiems būtų sudarytos vienodos sąlygos ir jie būtų apsaugoti nuo neteisėto viešai neatskleistos informacijos naudojimo. Taigi minėtuose teisės aktuose ( 11 ) įtvirtintu prekybos vertybiniais popieriais draudimu, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, siekiama užtikrinti akcijų biržos sandorio šalių lygybę, išvengiant to, kad viena iš jų, žinanti viešai neatskleistą informaciją ir dėl to esanti palankesnėje padėtyje, palyginti su kitais investuotojais, iš to gautų naudos šios informacijos nežinančių asmenų sąskaita. Nors pagal Piktnaudžiavimo rinka reglamentą ( 12 ) prisijungimo duomenų išklotinės yra svarbus ir dažnai vienintelis įrodymas siekiant nustatyti ir įrodyti prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija ir manipuliavimo rinka atvejus, vis dėlto šiame reglamente nurodomos tik elektroninių ryšių paslaugų operatorių „turimos“ išklotinės ir finansų srityje kompetentingos institucijos teisė „reikalauti“ iš šių operatorių pateikti „turimus“ duomenis. Taigi iš šio teksto tikrai nėra akivaizdu, kad taip Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino pripažinti valstybėms narėms teisę nustatyti elektroninių ryšių paslaugų operatoriams bendrą pareigą saugoti duomenis. Darytina išvada, kad nei „Piktnaudžiavimo rinka“ direktyva, nei Piktnaudžiavimo rinka reglamentas negali būti aiškinami taip, kad jie gali būti bendros pareigos saugoti elektroninių ryšių paslaugų teikėjų turimus srauto duomenis, kad finansų srityje kompetentinga institucija galėtų pasinaudoti jai pagal šiuo teisės aktus suteiktais įgaliojimais, teisinis pagrindas.

Be to, Teisingumo Teismas primena, kad Direktyva „dėl privatumo ir elektroninių ryšių“ yra teisės aktas, kuriuo reikia remtis asmens duomenų saugojimo ir apskritai jų tvarkymo srityje elektroninių ryšių sektoriuje, todėl jo aiškinimas, susijęs su šia direktyva, taip pat taikomas elektroninių ryšių paslaugų operatorių turimoms duomenų išklotinėms, kurių iš jų gali reikalauti finansų srityje kompetentingos institucijos, kaip tai suprantama pagal „Piktnaudžiavimo rinka“ direktyvą ( 13 ) ir Piktnaudžiavimo rinka reglamentą ( 14 ). Elektroninių ryšių paslaugų operatorių ( 15 ) turimų duomenų išklotinių tvarkymo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Direktyvoje „dėl privatumo ir elektroninių ryšių“ numatytas sąlygas ir šios direktyvos aiškinimą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal „Piktnaudžiavimo rinka“ direktyvą ir Piktnaudžiavimo rinka reglamentą, siejamus su Direktyva „dėl privatumo ir elektroninių ryšių“ ir atsižvelgiant į Chartiją, draudžiami teisės aktai, kuriuose, siekiant kovoti su piktnaudžiavimu rinka, apimančiu prekybą vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija, prevenciškai numatyta vienus metus nuo įrašymo dienos bendrai ir nediferencijuojant saugoti srauto duomenis.

Galiausiai Teisingumo Teismas patvirtino savo jurisprudenciją, pagal kurią remiantis Sąjungos teise nacionaliniam teismui draudžiama laiko atžvilgiu apriboti akto pripažinimo negaliojančiu pasekmes, kai jam pagal nacionalinę teisę tenka tokia pareiga, atsižvelgiant į nacionalines nuostatas, pagal kurias, pirma, reikalaujama, kad elektroninių ryšių paslaugų operatoriai bendrai ir nediferencijuojant saugotų srauto duomenis, ir, antra, tokius duomenis leidžiama pateikti finansų srityje kompetentingai institucijai, prieš tai negavus teismo ar nepriklausomos administracinės institucijos leidimo, dėl šių nuostatų nesuderinamumo su Direktyva „dėl privatumo ir elektroninių ryšių“, aiškinama atsižvelgiant į Chartiją. Atsižvelgdamas į tai Teisingumo Teismas priminė, kad remiantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, taip saugant duomenis gautų įrodymų priimtinumo klausimas sprendžiamas pagal nacionalinę teisę, laikantis, be kita ko, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Pagal šį principą reikalaujama, kad nacionalinis baudžiamųjų bylų teismas neatsižvelgtų į informaciją ir įrodymus, gautus atliekant su Sąjungos teise nesuderinamą bendrą ir nediferencijuotą srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimą, jeigu šie asmenys negali veiksmingai pateikti pastabų dėl šios informacijos ir įrodymų, kurie priklauso teisėjams nežinomai sričiai ir gali daryti lemiamą įtaką faktinių aplinkybių vertinimui.

( 1 ) Tyrimas atliktas pagal pagrindinei bylai taikomos redakcijos Pinigų ir finansų kodekso L.621-10 straipsnį.

( 2 ) Konkrečiau kalbant, pagal pagrindinėse bylose taikytinos redakcijos Pašto ir elektroninių ryšių kodekso L.34-1 straipsnį.

( 3 ) 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514), iš dalies pakeista 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (OL L 337, 2009, p. 11).

( 4 ) 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Tele2 Sverige ir Watson ir kt. (C 203/15 ir C 698/15, EU:C:2016:970).

( 5 ) 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentas) ir kuriuo panaikinama Direktyva 2003/6 ir Komisijos direktyvos 2003/124/EB, 2003/125/EB ir 2004/72/EB (OL L 173, 2014, p. 1).

( 6 ) 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) (OL L 96, 2003, p. 16).

( 7 ) Direktyvos 2003/6 12 straipsnio 1 dalis.

( 8 ) Reglamento Nr. 596/2014 23 straipsnio 3 dalis, siejama su šio reglamento 62 konstatuojamąja dalimi.

( 9 ) Direktyvos 2003/6 2 ir 12 konstatuojamosios dalys.

( 10 ) Reglamento Nr. 596/2014 1 straipsnis, siejamas su jo 2 ir 24 konstatuojamosiomis dalimis.

( 11 ) Direktyvos 2003/6 2 straipsnio 1 dalis ir Reglamento Nr. 596/2014 8 straipsnio 1 dalis.

( 12 ) Reglamento Nr. 596/2014 62 konstatuojamoji dalis.

( 13 ) Direktyvos 2003/6 11 straipsnis.

( 14 ) Reglamento Nr. 596/2014 22 straipsnis.

( 15 ) Kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/6 12 straipsnio 2 dalies d punktą ir Reglamento Nr. 596/2014 23 straipsnio 2 dalies g ir h punktus.