Sujungtos bylos C‑331/20 P ir C‑343/20 P

Volotea, SA
ir
easyJet Airline Co. Ltd

prieš

Europos Komisiją

2022 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Europos Komisijos sprendimas dėl kompensacijos Sardinijos oro uostams už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą – Neteisėtos ir su vidaus rinka nesuderinamos valstybės pagalbos, kurią Italijos Respublika oro transporto bendrovėms suteikė per oro uosto valdytojus, egzistavimas – Sąvoka „valstybės pagalba“ – Pranašumo egzistavimo įrodymas – Jo dydžio nustatymas – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principas – Taikytinumas ir taikymas – Privataus prekių ar paslaugų pirkėjo kriterijus – Sąlygos – Įrodinėjimo pareiga“

  1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Būtinybė aiškiai užginčyti Bendrojo Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies punktą – Būtinybė tiksliai nurodyti teisinius argumentus, kuriais grindžiami nurodyti pagrindai

    (SESV 256 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktas ir 169 straipsnio 2 dalis)

    (žr. 86, 87, 94 ir 95 punktus)

  2. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Pranašumo suteikimas pagalbos gavėjams – Valstybės priemonės, kuriomis sumažinamos įmonės biudžetui paprastai tenkančios išlaidos – Įtraukimas

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 102–104, 107 ir 138 punktus)

  3. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas pagal privataus ūkio subjekto principą – Oro uosto valdytojų ir oro transporto bendrovių sutartiniai santykiai – Oro uosto valdytojo, nepriklausančio valstybei, įgyvendinama pagalbos schema – Aplinkybė, dėl kurios neatmetama galimybės taikyti privataus ūkio subjekto principą

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 105 ir 119 punktus)

  4. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas pagal privataus ūkio subjekto principą – Pagalbos schema, skirta regiono ekonominiam vystymuisi – Viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimas – Aplinkybė, dėl kurios neatmetama galimybės taikyti privataus ūkio subjekto principą

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 106–108 ir 120 punktus)

  5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas pagal privataus ūkio subjekto principą – Paslaugų pirkimas iš įmonės tarpininkaujant įstaigoms, kurioms netaikomos viešųjų pirkimų taisyklės – Negalėjimas daryti išvados, jog pranašumas buvo suteiktas dėl to, kad nebuvo įvykdyta viešojo pirkimo procedūra

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 109, 110, 123, 125–128, 131, 132, 135–137, 152 ir 153 punktus)

  6. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Pranašumo suteikimas pagalbos gavėjams – Pranašumo įrodymas, kurį turi pateikti Komisija – Komisijai tenkančios tyrimo pareigos

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 111, 112, 129 ir 157 punktus)

  7. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas pagal privataus ūkio subjekto principą – Vertinimas atsižvelgiant į visas reikšmingas ginčijamo sandorio aplinkybes ir į jo kontekstą – Komisijai tenkanti įrodinėjimo pareiga – Apimtis

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 113, 114, 128 ir 132 punktus)

Santrauka

2010 m. balandžio 13 d. Sardinijos autonominis regionas (Italija; toliau – regionas) priėmė Įstatymą Nr. 10/2010; juo buvo leista teikti finansinę paramą Sardinijos oro uostams, siekiant plėtoti oro transportą. Šis įstatymas buvo įgyvendintas keliomis regiono vykdomosios valdžios priimtomis priemonėmis (toliau kartu su reikšmingomis Įstatymo Nr. 10/2010 nuostatomis – ginčijamos priemonės).

Ginčijamomis priemonėmis, be kita ko, buvo siekiama skatinti sudaryti sutartis tarp oro uosto valdytojų ir oro transporto bendrovių, siekiant pagerinti oro transporto paslaugas Sardinijoje ir užtikrinti jos, kaip turistinės vietos, reklamą. Šiuo tikslu jose iš esmės buvo numatyta, kad regionas kompensuos sumas, kurias pagal šias sutartis oro uosto valdytojai sumokėjo oro transporto bendrovėms, jei bus laikomasi tam tikrų sąlygų, be kita ko, susijusių su minėtų sutarčių pelningumu.

2016 m. liepos 29 d. sprendimu ( 1 ) (toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Komisija pripažino ginčijamas priemones su vidaus rinka iš dalies nesuderinama valstybės pagalba ir nurodė ją susigrąžinti iš oro transporto bendrovių, kurios buvo laikomos vienintelėmis tos pagalbos gavėjomis.

Oro transporto bendrovės Volotea SA ir easyJet Airline Co. Ltd (toliau – easyJet), kurios su Olbijos (Italija) ir Kaljario Elmo (Italija) oro uostų valdytojais sudarė paslaugų, kurioms taikomos ginčijamos priemonės, teikimo sutartis, Bendrajame Teisme pareiškė du ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Šie ieškiniai buvo atmesti 2020 m. gegužės 13 d. sprendimais ( 2 ) (toliau – skundžiami sprendimai).

Gavęs du Volotea ir easyJet apeliacinius skundus Teisingumo Teismas panaikino ir skundžiamus sprendimus, ir ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su šiomis dviem bendrovėmis. Šiuo klausimu jis priminė rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo vaidmenį ir taikymo sąlygas valstybės pagalbos srityje, taip pat nurodė taikytiną metodą siekiant pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį išnagrinėti pranašumo, atsirandančio valstybei narei skiriant viešąsias lėšas privatiems ūkio subjektams, kad būtų finansuojamos pastarųjų su kitais privačiais ūkio subjektais sudarytos paslaugų teikimo sutartys, egzistavimą.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, aiškindamas SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes skundžiamuose sprendimuose nusprendė, kad klausimas, ar Volotea ir easyJet įgijo regiono suteiktą pranašumą, neturėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad, siekiant nustatyti pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, egzistavimą, reikia atsižvelgti į nagrinėjamos priemonės poveikį įmonėms, kurios ja naudojasi, neatsižvelgiant į tai, kokių tikslų siekia atitinkama valstybė narė, ir į tai, ar šį pranašumą tiesiogiai suteikė valstybė, ar jos įsteigtas arba tam tikslui paskirtas viešasis ar privatus subjektas. Todėl tokia priemone laikytina bet kokia priemonė, kuri, kad ir kokia būtų jos forma ir tikslai, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti pranašumą vienai ar kelioms įmonėms, arba suteikia joms pranašumą, kurio jos nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis.

Be to, tokio pranašumo egzistavimas iš principo apibūdinamas taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą, nebent nėra galimybės palyginti konkrečioje byloje nagrinėjamo valstybės elgesio su privataus ūkio subjekto elgesiu, pavyzdžiui, dėl to, kad toks elgesys neatsiejamas nuo infrastruktūros, kurios joks privatus ūkio subjektas niekada negalėtų užtikrinti, egzistavimo, arba dėl to, kad valstybė veikė kaip viešosios valdžios subjektas.

Iš to matyti, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamuose sprendimuose, nei ginčijamomis priemonėmis siekiami viešosios politikos tikslai, nei Olbijos ir Kaljario oro uostų valdytojų privačios įmonės statusas, nei aplinkybė, kad įgyvendinant šias priemones pastarieji neturėjo jokio didelio savarankiškumo regiono atžvilgiu, nebuvo tokie veiksniai, dėl kurių šioje byloje nebūtų galima taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo.

Antra, kadangi Bendrasis Teismas, nepaisydamas savo išvados dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo netaikytinumo, prieš nuspręsdamas, kad ginčijamos priemonės suteikė pranašumą, vis dėlto išnagrinėjo, ar regionas veikė kaip privatus prekių ar paslaugų pirkėjas, Teisingumo Teismas išanalizavo, ar šiais papildomais Bendrojo Teismo argumentais galima pagrįsti skundžiamų sprendimų rezoliucinę dalį, nepaisant pirma nurodytų teisės klaidų.

Nurodęs, kad privataus pirkėjo kriterijus, kaip ir privataus pardavėjo kriterijus, kurio atitikmuo jis yra, yra vienas iš kriterijų, kuriais sukonkretintas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principas, Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad taikydamas šį kriterijų Bendrasis Teismas nusprendė, jog Volotea ir easyJet įgijo pranašumą pagal su oro uostų valdytojais sudarytas oro transporto, rinkodaros ir reklamos paslaugų teikimo sutartis, motyvuodamas tuo, kad prieš sudarant šias sutartis nebuvo vykdyta viešojo konkurso arba lygiavertės procedūros.

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tuo atveju, kai valstybė narė nusprendžia parduoti arba įsigyti prekių ar paslaugų tiesiogiai iš vienos ar kelių privačių įmonių, konkurso procedūros įgyvendinimas leidžia tam tikromis sąlygomis daryti prielaidą, kad sutartys ar kiti aktai, sudaryti tuo tikslu pasibaigus tokiai procedūrai, atspindi įprastas rinkos sąlygas; iš šios jurisprudencijos taip pat matyti, kad tokios procedūros vykdymas nėra vienintelė priemonė paneigti pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, egzistavimą, ir kad tai ypač aktualu tais atvejais, kai valstybė parduoda arba įsigyja prekes ar paslaugas iš privačių įmonių ne tiesiogiai, o per kitas privačias įmones, kurioms netaikoma pareiga vykdyti tokią procedūrą. Be to, nepriklausomai nuo to, kokia priemonė būtų taikoma, norint atsakyti į klausimą, ar tokio pranašumo egzistavimas turi būti atmestas, ar, atvirkščiai, pripažintas, bet kuriuo atveju reikia įvertinti, ar sutartys arba kiti aktai, kuriuose numatytas šis pardavimas arba įsigijimas, atspindi įprastas rinkos sąlygas.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Volotea ir easyJet įgijo pranašumą dėl to, kad sutartys su oro uostų valdytojais buvo sudarytos prieš tai neįvykdžius konkurso ar lygiavertės procedūros. Jis taip pat pažymėjo, kad Bendrasis Teismas tinkamai neišnagrinėjo klausimo, ar šios sutartys atspindi įprastas rinkos sąlygas.

Dėl šių priežasčių Teisingumo Teismas patenkino Volotea ir easyJet priekaištus, grindžiamus SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, ir panaikino skundžiamus sprendimus.

Trečia, kadangi dėl ginčo buvo galima priimti sprendimą toje bylos stadijoje, Teisingumo Teismas rėmėsi minėtais priekaištais ir išnagrinėjo Volotea ir easyJet argumentus, kuriais jos grindė savo ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Komisija padarė pirmąją teisės klaidą, kai dėl motyvų, susijusių su regiono viešosios politikos tikslais, oro uosto valdytojų privačiu pobūdžiu ir ginčijamų priemonių forma, atmetė rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo taikymą, siekdamas išnagrinėti pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, egzistavimą. Toliau jis pabrėžė, kad konstatavusi tokio pranašumo egzistavimą, bet bendrai ir konkrečiai neįvertinusi, ar regionas ir oro uosto valdytojai siekė įsigyti aptariamas paslaugas įprastomis rinkos sąlygomis, Komisija padarė antrąją teisės klaidą.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Teisingumo Teismas dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo taip pat panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Volotea ir easyJet.

( 1 ) 2016 m. liepos 29 d. Komisijos sprendimas (ES) 2017/1861 dėl valstybės pagalbos SA 33983 (2013/C) (ex 2012/NN) (ex 2011/N) – Italija – Kompensacija Sardinijos oro uostams už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą (OL L 268, 2017, p. 1).

( 2 ) 2020 m. gegužės 13 d. Sprendimas Volotea / Komisija (T‑607/17, EU:T:2020:180) ir 2020 m. gegužės 13 d. Sprendimas easyJet Airline / Komisija (T‑8/18, EU:T:2020:182).