1

Apeliaciniais skundais bendrovės Volotea, SA ir easyJet Airline Co. Ltd (toliau – easyJet) prašo panaikinti 2020 m. gegužės 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Volotea / Komisija (T‑607/17, EU:T:2020:180; toliau – Sprendimas T‑607/17) ir 2020 m. gegužės 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą easyJet Airline / Komisija (T‑8/18, EU:T:2020:182; toliau – Sprendimas T‑8/18) (toliau kartu – skundžiami sprendimai); jais Bendrasis Teismas atmetė atitinkamai Volotea ir easyJet ieškinius dėl 2016 m. liepos 29 d. Europos Komisijos sprendimo (ES) 2017/1861 dėl valstybės pagalbos SA33983 (2013/C) (ex 2012/NN) (ex 2011/N) – Italija – Kompensacija Sardinijos oro uostams už viešųjų paslaugų įsipareigojimų (VPĮ) vykdymą (OL L 268, 2017, p. 1; toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Skundžiamuose sprendimuose ir ginčijamame sprendime išdėstytas ginčų aplinkybes, kurios yra aktualios priimant šį sprendimą, galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

3

2010 m. Sardinijos saloje (Italija) buvo penki oro uostai, tarp jų – Kaljario Elmo (Italija) ir Olbijos (Italija) oro uostai.

4

Kaljario Elmo oro uostą eksploatuoja So.G.Aer SpA (toliau – Sogaer) – bendrovė, kurios daugiau kaip 90 % akcijų 2010–2013 m. laikotarpiu (toliau – 2010–2013 m. laikotarpis) priklausė Kaljario prekybos rūmams; šie rūmai yra viešasis subjektas, kurio nekontroliuoja Regione autonoma della Sardegna (Sardinijos autonominis regionas, Italija) (toliau – autonominis regionas). Olbijos oro uostą tuo pačiu laikotarpiu eksploatavo Geasar SpA (toliau – Geasar) – bendrovė, kurios 80 % akcijų priklausė privačiai bendrovei Meridiana SpA.

5

2010 m. balandžio 13 d. autonominis regionas priėmė Legge regionale n. 10 – Misure per lo sviluppo del trasporto aereo (Regioninis įstatymas Nr. 10 – Priemonės dėl oro transporto vystymo) (Bollettino ufficiale della Regione autonoma della Sardegna, Nr. 12, 2010 m. balandžio 16 d.; toliau – Įstatymas Nr. 10/2010); jo 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Remiantis [2005 m. gruodžio 9 d.] Komisijos komunikatu 2005/C 312/01 dėl Bendrijos gairių dėl oro uostų finansavimo ir valstybės pagalbos oro transporto bendrovių veiklai iš regioninių oro uostų pradėti [(OL C 312, 2005, p. 1)], patvirtinamos 19700000 [EUR] 2010 m. ir 24500000 [EUR] kiekvieniems iš 2011–2013 m. išlaidos, skirtos salos oro uostams finansuoti, siekiant sustiprinti ir vystyti oro transportą, kaip visuotinės ekonominės svarbos paslaugą, įskaitant oro maršrutų sezoniškumo panaikinimą.

2.   Transporto pasiūlos kriterijai, pobūdis ir trukmė, taip pat oro uostus valdančių bendrovių veiklos planų rengimo gairės <…> apibrėžiami regioninės vykdomosios valdžios rezoliucijoje <…>.

3.   2 dalyje nurodyta rezoliucija ir veiklos planai, įskaitant tuos, kuriuos šio įstatymo įsigaliojimo dieną jau buvo nustačiusios oro uostų valdymo bendrovės, prie kurių pridėti atitinkami aktai ir sutartys, turi būti finansuojami, jeigu jie parengti atsižvelgiant į transporto pasiūlos kriterijus, pobūdį ir trukmę ir į 2 dalyje nurodytas gaires ir jeigu dėl jų prieš tai kreiptasi į kompetentingą komisiją dėl privalomos nuomonės.“

6

Autonominio regiono vykdomoji valdžia priėmė kelis Įstatymo Nr. 10/210 3 straipsnyje numatytų priemonių įgyvendinimo aktus, be kita ko, 2010 m. liepos 29 d.Deliberazione della Giunta regionale n. 29/36 (Regioninės tarybos sprendimas Nr. 29/36), 2010 m. gruodžio 6 d.Deliberazione della Giunta regionale n. 43/37 (Regioninės tarybos sprendimas Nr. 43/37) (toliau – Sprendimas Nr. 43/37) ir 2011 m. gruodžio 23 d.Deliberazione della Giunta regionale n. 52/117 (Regioninės tarybos sprendimas Nr. 52/117) (toliau – Sprendimas Nr. 52/117) (toliau kartu su Įstatymo Nr. 10/2010 3 straipsniu – ginčijamos priemonės).

7

Šiuose įgyvendinimo aktuose buvo apibrėžtos trys veiklos rūšys, dėl kurių autonominis regionas 2010–2013 m. galėjo skirti finansavimą oro uosto valdytojams, t. y.:

8

Be to, šio sprendimo 6 punkte minėtame Regioninės tarybos sprendime Nr. 29/36, be kita ko, nurodyta, kad Įstatymo Nr. 10/2010 3 straipsnyje numatytų priemonių bendrieji tikslai yra stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą Sardinijos saloje ir vystyti joje vietos ekonomiką, turizmą ir kultūrą. Šių bendrųjų tikslų buvo siekiama ir jie turėjo būti įgyvendinami per tarpinius tikslus, t. y. plėtojant ir stiprinant oro transportą į įvairius salos oro uostus ir iš jų, visų pirma didinant skrydžių dažnumą vidutinio aktyvumo sezonu ir žiemos sezonu ir pradedant teikti paslaugas naujais oro maršrutais.

9

Galiausiai šiame sprendime buvo apibrėžti transporto paslaugų, dėl kurių galėjo būti skirtos kompensacijos už 2010–2013 m., kriterijai, pobūdis ir trukmė, taip pat veiklos planų gairės, kurių parengimas (tai turėjo atlikti viešieji ar privatūs subjektai, eksploatuojantys skirtingus salos oro uostus; toliau – oro uosto valdytojai) ir vėlesnis patvirtinimas (tai turėjo atlikti autonominis regionas) buvo sąlyga gauti tokias kompensacijas. Šie veiklos planai turėjo būti įgyvendinti sudarant sutartis tarp šių oro uosto valdytojų ir oro transporto bendrovių.

10

Konkrečiai kalbant, iš minėto sprendimo matyti, kad, kiek tai susiję su oro transporto bendrovių vykdomu oro eismo didinimu (1 veikos rūšis), tuose veiklos planuose turėdavo būti nurodyti nacionaliniai ar tarptautiniai strateginių interesų maršrutai ir apibrėžti metiniai tikslai, kurie, kiekvieno atitinkamo oro uosto valdytojo požiūriu, atrodė įgyvendinami pagal reisų dažnumą, vežtinų keleivių skaičių ir naujus maršrutus, kuriuos ketinama pradėti siūlyti. Be to, kalbant apie Sardinijos salos, kaip turistinės vietos, reklamą (2 veiklos rūšis), šiuose veiklos planuose turėjo būti apibrėžtos specialios rinkodaros ir reklamos paslaugos, kurios turėjo būti teikiamos siekiant padidinti keleivių skaičių ir skatinti atitinkamo oro uosto patrauklumą. Abiem atvejais aptariami veiklos planai turėjo būti pagrįsti ekonominėmis ir finansinėmis prognozėmis, susijusiomis su teiktinų paslaugų pelningumo perspektyvomis.

11

Be to, iš Sprendimų Nr. 43/37 ir Nr. 52/117 matyti, kad, patvirtinęs aptariamus veiklos planus, autonominis regionas turėjo paskirstyti Įstatymo Nr. 10/2010 3 straipsnyje nurodytas viešąsias lėšas ir nustatyti iš savo biudžeto skirtiną sumą kiekvienam iš paraiškas pateikusių oro uosto valdytojų.

12

Šiuo klausimu šiuose sprendimuose visų pirma buvo numatyta, kad kiekvienam atitinkamam oro uosto valdytojui skirtinas finansavimas padengia skirtumą tarp, viena vertus, sąnaudų, kurių patiria įvairios oro transporto bendrovės, kurias toks oro uosto valdytojas pasirenka savo veiklos planui įgyvendinti, kad įvykdytų įsipareigojimus pagal šalis siejančią sutartį, ir, kita vertus, pajamų, gautų iš kiekvienos oro transporto bendrovės savo keleiviams parduotų bilietų. Be to, šis finansavimas turėjo būti suteiktas trimis dalimis: pirmoji – avansu, antroji – kaip tarpinis mokėjimas, ir trečioji – kaip likutis, kuris galėjo būti išmokėtas tik patikrinus suteiktas paslaugas, pasiektus rezultatus ir patirtas išlaidas. Galiausiai buvo numatyta, kad autonominis regionas ir oro uosto valdytojai, atsižvelgdami į atitinkamas prerogatyvas, užtikrins tiek šių paslaugų kontrolę, tiek jas teikiančių oro transporto bendrovių veiklos stebėseną. Vykdant šią kontrolę ir stebėseną, be kita ko, galima skirti sankcijas, jei oro transporto bendrovės, su oro uosto valdytojais sudariusios oro transporto, rinkodaros ar reklamos paslaugų teikimo sutartis, nesilaiko įvairių metinių tikslų, ir susigrąžinti bet kokią kompensacijos permoką, kuri galėjo būti išmokėta šioms oro transporto bendrovėms, atsižvelgiant į jų faktiškai patirtas sąnaudas.

13

Oro uosto valdytojai, kurie pateikė paraiškas pasinaudoti ginčijamomis priemonėmis nustatyta schema, įskaitant Sogaer dėl Kaljario Elmo ir Geasar dėl Olbijos oro uostų, įgyvendino šią priemonę sudarydami kelias sutartis su įvairiomis oro transporto bendrovėmis, įskaitant vadinamąsias „tradicines“ bendroves, ir vadinamąsias „pigių skrydžių“ bei „užsakomųjų skrydžių“ bendroves, tarp kurių, be kita ko, yra Volotea ir easyJet.

14

Volotea yra Ispanijoje įsteigta oro transporto bendrovė, vykdanti skrydžius trumpaisiais maršrutais į kelis Europos Sąjungos oro uostus, įskaitant Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostus.

15

Atsakydama į Geasar, kaip Olbijos oro uosto valdytojos, paskelbtą kvietimą pareikšti susidomėjimą Volotea pateikė oro maršrutų iš šio oro uosto ir į jį verslo ir plėtros planą, taip pat rinkodaros ir reklamos paslaugų teikimo programą.

16

Išnagrinėjusi šį verslo planą ir šią programą Geasar autonominiam regionui pateikė 2010 m. ir 2011–2013 m. veiklos planus kartu su atitinkamomis paraiškomis dėl finansavimo. Sprendimais Nr. 43/37 ir Nr. 52/117 autonominis regionas patvirtino šiuos veiklos planus ir nustatė sumas, skirtinas Geasar už 2010 m. ir už minėtą laikotarpį.

17

2012 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. kovo 31 d.Geasar ir Volotea sudarė dvi sutartis dėl pastarosios vykdomų skrydžių oro maršrutais į Bordo (Prancūzija), Genują (Italija), Nantą (Prancūzija), Palermą (Italija) ir Veneciją (Italija), taip pat dėl rinkodaros ir reklamos paslaugų, susijusių su naujų oro maršrutų sukūrimu ir keleivių priėmimo ir vežimo pajėgumų didinimu.

18

Be to, atsakydama į Sogaer, kaip Kaljario Elmo oro uosto valdytojos, paskelbtą kvietimą Volotea pateikė oro maršrutų iš šio oro uosto ir į jį verslo ir plėtros planą bei rinkodaros ir reklamos paslaugų teikimo programą.

19

Išnagrinėjusi šį verslo planą ir šią programą Sogaer autonominiam regionui pateikė 2010 m. ir 2011–2013 m. veiklos planus kartu su atitinkamomis paraiškomis dėl finansavimo. Sprendimais Nr. 43/37 ir Nr. 52/117 autonominis regionas patvirtino šiuos veiklos planus ir nustatė sumą, skirtiną Sogaer už 2010 m. ir už minėtą laikotarpį.

20

2012 m. vasario 26 d.Sogaer ir Volotea sudarė rinkodaros paslaugų sutartį dėl naujų oro maršrutų sukūrimo, taip pat dėl keleivių priėmimo ir vežimo pajėgumų didinimo.

21

EasyJet yra Jungtinėje Karalystėje įsteigta oro transporto bendrovė, vykdanti skrydžius trumpaisiais maršrutais iš Europos Sąjungos oro uostų ir į juos, įskaitant Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostus.

22

Atsakydama į Geasar, kaip Olbijos oro uosto valdytojos, paskelbtą kvietimą pareikšti susidomėjimą easyJet pateikė oro maršrutų iš šio oro uosto ir į jį verslo planą, taip pat rinkodaros ir reklamos paslaugų teikimo programą.

23

Išnagrinėjusi šį verslo planą ir šią programą, Geasar pateikė šio sprendimo 16 punkte nurodytus veiklos planus, kuriuos galiausiai patvirtino autonominis regionas; paskui Geasar ir easyJet sudarė tris sutartis, pagal kurias pastaroji įsipareigojo, pirma, išlaikyti arba užtikrinti tiesioginius maršrutus tarp Olbijos ir Bazelio (Šveicarija), Berlyno Šėnefeldo (Vokietija), Bristolio (Jungtinė Karalystė), Ženevos (Šveicarija), Londono Gatviko (Jungtinė Karalystė), Liono (Prancūzija), Madrido Barajo (Ispanija), Milano Malpensos (Italija) ir Paryžiaus Orli (Prancūzija) oro uostų, taip pat įvykdyti su keleiviais susijusius tikslus ir, antra, įgyvendinti rinkodaros ir reklamos paslaugų programą. Pirmoji iš šių sutarčių buvo pasirašyta 2011 m. kovo 17 d. ir apėmė laikotarpį nuo 2010 m. kovo 28 d. iki 2011 m. kovo 27 d. Antroji sutartis pasirašyta 2012 m. sausio 25 d. ir apėmė laikotarpį nuo 2011 m. kovo 27 d. iki 2013 m. kovo 30 d. Trečioji – pasirašyta 2013 m. kovo 1 d. ir apėmė laikotarpį nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2014 m. kovo 30 d.

24

Be to, atsakydama į Sogaer, kaip Kaljario Elmo oro uosto valdytojos, paskelbtą kvietimą easyJet pateikė oro maršrutų iš šio oro uosto ir į jį verslo ir plėtros planą, taip pat rinkodaros ir reklamos paslaugų teikimo programą.

25

Išnagrinėjusi šį verslo planą ir šią programą Sogaer pateikė šio sprendimo 19 punkte nurodytus veiklos planus, kuriuos galiausiai patvirtino autonominis regionas; paskui Sogaer ir easyJet sudarė sutartį, apimančią laikotarpį nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2013 m. kovo 28 d., pagal ją easyJet įsipareigojo, pirma, išlaikyti arba užtikrinti tiesioginius skrydžius tarp Kaljario Elmo ir Bazelio, Berlyno Šėnefeldo, Ženevos ir Londono Stanstedo (Jungtinė Karalystė) oro uostų, taip pat įgyvendinti su keleivių vežimu susijusius tikslus, ir, antra, teikti rinkodaros ir reklamos paslaugas.

26

2011 m. lapkričio 30 d. Italijos Respublika pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį pranešė Europos Komisijai apie Įstatymą Nr. 10/2010.

27

2013 m. sausio 23 d. raštu Komisija pranešė Italijos Respublikai apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą dėl Įstatymu Nr. 10/2010 nustatytos schemos. 2013 m. gegužės 30 d. šis sprendimas paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 152, 2013, p. 30), o Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti galimas pastabas dėl minėtos schemos. Atsakydamos į šį kvietimą įvairios suinteresuotosios šalys, tarp jų Volotea ir easyJet, Komisijai kelis kartus pateikė rašytines pastabas.

28

2016 m. liepos 29 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą; jo rezoliucinės dalies 1 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Schema, kurią Italija nustatė [Įstatymu Nr. 10/2010], valstybės pagalbos pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį įmonei [Sogaer] <…> ir įmonei [Geaser] <…> nesuteikta.

2.   Schema, kurią Italija nustatė [Įstatymu Nr. 10/2010], yra valstybės pagalba pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį, suteikta [penkiolikai oro transporto bendrovių, tarp jų Volotea ir easyJet], tiek, kiek tai susiję su tų bendrovių skrydžiais, vykdomais Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostuose.

3.   2 dalyje nurodytą valstybės pagalbą Italija suteikė pažeisdama [SESV] 108 straipsnio 3 dalį.

4.   2 dalyje nurodyta valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka.“

29

To sprendimo 2–4 straipsniuose, be kita ko, reikalaujama, kad Italijos Respublika nedelsiant ir veiksmingai susigrąžintų minėto sprendimo 1 straipsnyje nurodytą pagalbą iš jos gavėjų ir pateiktų Komisijai visą informaciją apie šį susigrąžinimą.

30

Iš ginčijamo sprendimo 394–406 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ši institucija iš esmės nusprendė, jog ginčijamos priemonės negali būti laikomos valstybės pagalba, suteikta atitinkamiems oro uosto valdytojams, dėl dviejų grupių priežasčių. Pirma, šie valdytojai negalėjo būti laikomi „tiesioginiais pagalbos gavėjais“, įgijusiais pranašumą pagal šiomis priemonėmis nustatytą valstybės pagalbos schemą, nes de jure ir de facto jie veikė kaip „tarpininkai“ autonominio regiono vardu ir pervedė visas pagal šią schemą to regiono surinktas viešąsias lėšas oro transporto bendrovėms, su kuriomis jie buvo sudarę sutartis. Antra, jie taip pat negalėjo būti laikomi įgijusiais „netiesioginį pranašumą“ pagal minėtą schemą, nes jie pasinaudojo tik „antriniu ekonominiu poveikiu“, kurį sukelia ši schema, „panašiu“ į tą, kuriuo naudojosi įmonės, veikiančios kituose su turizmu susijusiuose ekonomikos sektoriuose.

31

Kita vertus, Komisija kvalifikavo ginčijamas priemones kaip valstybės pagalbą, suteiktą ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytoms oro transporto bendrovėms.

32

Šiuo klausimu Komisija nusprendė, pirma, kad šias priemones lėmė įstatymas, kuriame numatyta viešąsias lėšas skirti tam tikrų Sardinijos salos oro uostų valdytojams ir vėliau naudoti šias viešąsias lėšas šių oro uosto valdytojų su oro transporto bendrovėmis sudarytoms sutartims finansuoti pagal mechanizmą, kurio pagrindiniai elementai buvo nustatyti šiame įstatyme ir kurį kontroliuoja autonominis regionas; remdamasi šiais elementais ši institucija nusprendė, kad naudojami valstybės ištekliai (355–361 konstatuojamosios dalys).

33

Antra, Komisija iš esmės nusprendė, kad minėtomis priemonėmis oro transporto bendrovėms buvo suteikta subsidija, suteikianti pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kurios nereikia nagrinėti atsižvelgiant į rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą (362–388 konstatuojamosios dalys).

34

Be to, Komisija ginčijamame sprendime nusprendė, kad taip oro transporto bendrovėms suteikta valstybės pagalba yra neteisėta (407–409 konstatuojamosios dalys) ir nesuderinama su vidaus rinka (410–421 konstatuojamosios dalys).

35

2017 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Volotea ieškinį; juo ši prašė iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su valstybės pagalba, kuri neva jai buvo suteikta pagal Įstatymu Nr. 10/2010 nustatytą schemą.

36

Grįsdama savo reikalavimus Volotea nurodė penkis pagrindus, iš esmės grindžiamus, pirma, SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, antra, SESV 107 straipsnio 3 dalies pažeidimu, trečia, Italijos Respublikai skirto nurodymo susigrąžinti pagalbą neteisėtumu, ketvirta, rūpestingumo pareigos, tenkančios Komisijai vykdant procedūrą iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nesilaikymu, ir, penkta, motyvavimo trūkumu ir prieštaringais motyvais.

37

Sprendime T‑607/17 Bendrasis Teismas nusprendė, kad nė vienas iš šių pagrindų nėra pagrįstas, todėl atmetė visą ieškinį.

38

2018 m. sausio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo easyJet ieškinį; juo ši prašė panaikinti visą ginčijamą sprendimą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti jį tiek, kiek jis susijęs su valstybės pagalba, kuri jai neva buvo suteikta pagal Įstatymu Nr. 10/2010 nustatytą schemą.

39

Grįsdama savo reikalavimus easyJet nurodė šešis pagrindus: pirmasis–trečiasis pagrindai iš esmės buvo grindžiami SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, ketvirtasis – SESV 107 straipsnio 3 dalies pažeidimu, penktasis – teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, o šeštasis – nepakankamu motyvavimu ir prieštaringais motyvais.

40

Sprendime T‑8/18 Bendrasis Teismas nusprendė, pirma, kad minėtas ieškinys priimtinas tik dėl tos dalies, kurioje prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su easyJet. Antra, Teismas nusprendė, kad nė vienas iš jos nurodytų pagrindų nėra pagrįstas. Todėl jis atmetė visą ieškinį.

41

Apeliaciniu skundu byloje C‑331/20 P Volotea Teisingumo Teismo prašo:

42

Apeliaciniu skundu byloje C‑343/20 P easyJet Teisingumo Teismo prašo:

43

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti šiuos du apeliacinius skundus ir priteisti iš Volotea ir easyJet bylinėjimosi išlaidas.

44

2021 m. vasario 12 d. raštais šių bylų šalims buvo pasiūlyta pateikti pastabas dėl galimo šių bylų sujungimo; jos tai įvykdė per nustatytą terminą.

45

Išklausius teisėją pranešėją ir generalinę advokatę 2021 m. vasario 22 d. sprendimu bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas Teisingumo Teismo sprendimas.

46

2021 m. birželio 10 d. šių bylų šalių buvo paprašyta raštu atsakyti į tam tikrus Teisingumo Teismo pateiktus klausimus; jos tai padarė per šiuo tikslu nustatytą terminą.

47

Grįsdama savo apeliacinį skundą Volotea nurodo penkis pagrindus: pirmasis pagrindas iš esmės grindžiamas teisės klaidomis šioje byloje aiškinant ir taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį, antrasis – teisės klaidomis aiškinant ir taikant SESV 107 straipsnio 3 dalį, trečiasis – teisės klaida taikant teisėtų lūkesčių apsaugos principą, ketvirtasis – teisės klaida vertinant SESV 296 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos motyvuoti laikymąsi, ir penktasis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimu.

48

Pirmasis iš šių penkių pagrindų suskirstytas į keturias atskiras dalis, susijusias atitinkamai su sąlygų dėl pranašumo egzistavimo, šio pranašumo atrankiojo pobūdžio, valstybės išteklių egzistavimo ir konkurencijos iškraipymo, nuo kurių priklauso valstybės pagalbos apibūdinimas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, aiškinimu ir taikymu šioje byloje.

49

EasyJet nurodo keturis pagrindus, kurie iš esmės grindžiami teisės klaidomis, padarytomis šioje byloje aiškinant ir taikant SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą, susijusią su pranašumo egzistavimu.

50

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmosios dalies byloje C‑331/20 P ir keturių apeliacinio skundo pagrindų byloje C‑343/20 P dalykas ir turinys didele dalimi sutampa, jie bus nagrinėjami kartu.

51

Visų pirma, Volotea iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidų, aiškindamas sąlygą, susijusią su SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto pranašumo egzistavimu, ir teisiškai kvalifikuodamas šios bylos faktines aplinkybes atsižvelgiant į šią sąlygą, kai Sprendimo T‑607/17 102–110 punktuose nusprendė, kad oro uosto valdytojai, su kuriais Volotea sudarė oro transporto, rinkodaros ir reklamos paslaugų teikimo sutartis, negalėjo būti laikomi įgijusiais autonominio regiono suteiktą pranašumą, nes jie veikė tik kaip tarpininkai to regiono vardu. Kaip matyti iš paties Bendrojo Teismo to sprendimo 92 ir 169 punktuose nustatytų faktinių aplinkybių, šie oro uosto valdytojai, įgyvendindami ginčijamomis priemonėmis įtvirtintą pagalbos schemą, turėjo diskreciją pasirinkti oro transporto bendroves, su kuriomis jie ketino sudaryti paslaugų teikimo sutartis, ir nustatyti atlygį, kuris turėjo būti mokamas šioms bendrovėms už šių paslaugų teikimą, taigi šiuo atžvilgiu jie nebuvo kontroliuojami autonominio regiono. Be to, priešingai nei Bendrasis Teismas nurodė minėto sprendimo 103, 104, 115, 116 ir 120 punktuose, dėl šių sutarčių sudarymo minėti oro uosto valdytojai turėjo ekonominį ir komercinį interesą – padidinti Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų veiklą ir patrauklumą, o jų finansavimą bent jau iš dalies užtikrino atitinkamų valdytojų, t. y. Sogaer ir Geasar, nuosavos lėšos.

52

Antra, Bendrasis Teismas padarė kelias teisės klaidas, kai Sprendimo T‑607/17 116–121 ir 124–151 punktuose nusprendė, kad klausimas, ar Volotea pasinaudojo autonominio regiono suteiktu pranašumu, turi būti vertinamas pagal privataus prekių ar paslaugų pirkėjo kriterijų, o ne pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą.

53

Visų pirma rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principas yra bendrasis kriterijus, kuris turi būti taikomas siekiant įvertinti, ar tam tikri vieši veiksmai suteikia pranašumą vienai ar kelioms įmonėms, įskaitant atvejus, kai šie veiksmai, kaip šioje byloje, yra prekių ar paslaugų įsigijimas. Todėl, priešingai, nei Sprendimo T‑607/17 116–121 ir 124–131 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, šis principas galėjo ar net turėjo būti taikomas nagrinėjamu atveju, net jei autonominis regionas siekė viešosios politikos tikslų ir net jei šiuo tikslu jis veikė per oro uosto valdytojus, kurie nebūtinai visi yra viešieji subjektai. Konkrečiai kalbant, pasinaudodamas ginčijamomis priemonėmis jis siekė per teisiškai kompetentingas viešąsias ar privačias įstaigas įsigyti oro susisiekimo paslaugų iš Sardinijos salos arba į ją, taip pat rinkodaros ir reklamos paslaugų, kurių tikslas ir poveikis yra šios salos populiarinimas – tai yra ekonominio pobūdžio veiksmai.

54

Be to, privataus prekių ar paslaugų pirkėjo kriterijus, kurį Bendrasis Teismas taikė Sprendimo T‑607/17 131–136 punktuose, nuspręsdamas, kad reikia patikrinti, ar įvykdytos dvi sąlygos, susijusios su, pirma, realiu prekių ar paslaugų poreikiu jas įsigyjančiam asmeniui, ir, antra – su atviros, skaidrios ir nediskriminacinės konkurso procedūros vykdymu, pats savaime yra kritikuotinas. Teismo pateiktas aiškinimas prieštarauja SESV 107 straipsnio 1 daliai; joje visų pirma nenustatyta jokio automatinio ryšio tarp konkurso procedūros neįgyvendinimo ir pranašumo, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, egzistavimo.

55

Be to, net ir darant prielaidą, kad šis kriterijus yra taikytinas ir teisingai išaiškintas, šiuo atveju Sprendimo T‑607/17 137–151 punktuose jis taikytas klaidingai. Nepaisant glaustų, paviršutiniškų ir nepagrįstų Bendrojo Teismo šiuo klausimu pateiktų teiginių, autonominiam regionui iš tikrųjų reikėjo oro transporto, rinkodaros bei reklamos paslaugų. Bet kuriuo atveju, jei Komisija neįrodo, kad viešajam subjektui, veikiančiam kaip privatus prekių ar paslaugų pirkėjas, iš tikrųjų nereikia prekių ar paslaugų, toks poreikis turėtų būti pripažintas. Be to, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, oro uosto valdytojų iniciatyva įgyvendinta kvietimo pareikšti susidomėjimą procedūra buvo tokia pat veiksminga, kaip ir konkurso procedūra.

56

Galiausiai Sprendimo T‑607/17 105, 120, 143 ir 144 punktuose Bendrasis Teismas taikė Volotea nepagrįstus įrodinėjimo reikalavimus, pakartotinai ir kategoriškai priekaištaudamas dėl to, kad ji nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius dėl pranašumo, kurį suteikė autonominis regionas, nebuvimo, nors pirmiausia būtent Komisija turėjo pateikti būtinus ir pakankamus tokį pranašumą patvirtinančius įrodymus, tačiau ginčijamame sprendime to nepadarė.

57

Galiausiai, trečia, Volotea teigia, kad Bendrojo Teismo argumentai dėl pranašumo egzistavimo, išdėstyti Sprendimo T‑607/17 122–145 punktuose, yra įgaliojimų viršijimas. Bendrasis Teismas peržengė savo įgaliojimų vertinti Komisijos sprendimų teisėtumą ribas, nes ginčijamame sprendime taikytą teisinį kriterijų ir jo pagrindu atliktus faktinius vertinimus, ypač susijusius su realaus paslaugų poreikio autonominiame regione egzistavimu, pakeitė savo teisine analize ir faktinių aplinkybių vertinimais.

58

Komisija iš esmės mano, kad, pirma, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos vertindamas ir kvalifikuodamas Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojų padėtį atsižvelgiant į ginčijamas priemones. Sprendimo T‑607/17 102–110, 115 ir 117–121 punktuose minėtas Teismas teisingai nusprendė, kad autonominio regiono taikant šias priemones suteiktas pranašumas turi būti laikomas suteiktu ne šiems dviem oro uosto valdytojams (nors formaliai ir iš pradžių šio regiono viešosios lėšos buvo pervestos būtent jiems), o oro transporto bendrovėms, kurioms minėti valdytojai, veikdami kaip tarpininkai minėto regiono vardu, galiausiai pervedė šias viešąsias lėšas.

59

Antra, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad autonominis regionas suteikė Volotea pranašumą per du aptariamus oro uosto valdytojus. Kaip matyti iš Sprendimo T‑607/17 118, 119, 122–133, 135–139 ir 144–151 punktų, Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs, ar autonominio regiono veiksmus reikia vertinti atsižvelgiant į rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą, nusprendė, kad šis subjektas veikė siekdamas viešosios politikos tikslų – o tai neleidžia taikyti šio principo, tačiau kartu laikėsi nuomonės, kad jis vis dėlto suteikė pranašumą bendrovei Volotea, iš jos per atitinkamus oro uosto valdytojus įsigydamas paslaugų, neatitikusių realaus poreikio. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 134, 135, 137, 140–143 ir 146 punktų, autonominis regionas nesiėmė procedūrinių priemonių įgyvendinimo, kaip antai konkurso procedūros, kurios jam būtų leidusios įsigyti šias paslaugas kuo palankesnėmis sąlygomis.

60

Dar daugiau, Bendrasis Teismas nenustatė bendrovei Volotea nepagrįstų įrodinėjimo reikalavimų, o tik nusprendė, kad jos teiginiai dėl to, kad autonominiam regionui iš tikrųjų nereikėjo oro transporto, rinkodaros ir reklamos paslaugų, ir dėl tokios pat veiksmingos procedūros kaip konkursas įgyvendinimo nėra pagrįsti.

61

Galiausiai, trečia, Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis viršijo savo įgaliojimus, kai atliko kitokią teisinę analizę ir faktinių aplinkybių vertinimus nei įtvirtinti ginčijamame sprendime. Bendrasis Teismas nagrinėjo klausimą dėl realaus paslaugų poreikio autonominiame regione, veikiančiame kaip privatus prekių ar paslaugų pirkėjas, tik tam, kad atsakytų į pačios Volotea argumentus, šiuo aspektu pateiktus siekiant užginčyti ginčijamo sprendimo 386 ir 387 konstatuojamųjų dalių pagrįstumą, kaip tai matyti iš Sprendimo T‑607/17 131 punkto.

62

Pirmajame pagrinde easyJet teigia, kad Sprendimo T‑8/18 107 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, nes supainiojo atskirų ir kumuliacinių sąlygų, susijusių su SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranašumo ir valstybės išteklių egzistavimu, nagrinėjimą, o vėliau, remdamasis šiuo nagrinėjimu, nusprendė, kad šiai bendrovei buvo suteiktas pranašumas.

63

Priešingai, nei nurodyta tame punkte, tai, ar lėšos, kurias viešojo subjekto vardu veikiantis viešasis ar privatus subjektas skiria įmonei, yra suteikiamos pagal įprastas rinkos sąlygas atspindinčią sutartį, yra svarbu nustatant, ar ši įmonė gavo pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Be to, „pranašumo“ kvalifikavimas neturėtų būti taikomas tokioms sutartims, kokios nagrinėjamos šioje byloje, jeigu jas ex ante galima laikyti atitinkančiomis jas sudariusių oro uosto valdytojų ekonominę ir komercinę logiką. Galiausiai, kadangi Sprendimo T‑8/18 176 punkte Bendrasis Teismas pripažino, kad taip buvo sutarčių, siejančių easyJet su Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojais, atveju, jis turėjo konstatuoti, kad easyJet nebuvo suteikta jokio pranašumo.

64

Antrajame pagrinde easyJet priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis nusprendė, viena vertus, jog rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principas šiuo atveju netaikytinas, ir, kita vertus, jog autonominis regionas, veikdamas per Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojus, suteikė jai pranašumą pagal su jais sudarytas oro transporto, rinkodaros ir reklamos paslaugų teikimo sutartis.

65

Šiuo klausimu, pirma, Bendrojo Teismo atsisakymas taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą yra teisiškai klaidingas, nes, kaip matyti iš Sprendimo T‑8/18 175–178 ir 190–193 punktų, jis grindžiamas aplinkybe, kad oro uosto valdytojai, per kuriuos buvo pervestos su ginčijamomis priemonėmis susijusios viešosios lėšos, nėra viešieji subjektai.

66

Visų pirma, šiais formaliais argumentais pažeidžiamas SESV 345 straipsnis (jame įtvirtintas Sąjungos teisės neutralumas nuosavybės sistemos atžvilgiu), taip pat bendrasis vienodo požiūrio principas. Be to, minėti argumentai yra prieštaringi, nes jais esminė reikšmė teikiama šioje byloje aptariamų oro uosto valdytojų privačios įmonės statusui, vertinant su pranašumu, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, susijusią sąlygą, o Bendrasis Teismas, nagrinėdamas toje pačioje nuostatoje numatytą sąlygą dėl valstybės išteklių egzistavimo, nusprendė, kad siekiant įgyvendinti ginčijamas priemones autonominio regiono vykdoma lemiama šių valdytojų kontrolė lėmė tai, kad šių valdytojų oro transporto bendrovėms perverstas lėšas buvo galima priskirti Italijos Respublikai ir laikyti šias lėšas valstybės ištekliais, nepaisant jų, kaip privačių įmonių, pobūdžio. Dar daugiau, tokiu argumentavimu nepaisoma teisės į gynybą, nes oro transporto bendrovėms, kaip antai easyJet, taikoma praktiškai nepaneigiama prezumpcija, kad viešosios lėšos, kurias šie valdytojai panaudojo siekdami atlyginti už šių bendrovių suteiktas paslaugas, yra valstybės jiems suteiktas pranašumas, nors šios paslaugos ir sutartys, pagal kurias jos teikiamos, ekonominiu, komerciniu ir finansiniu požiūriu yra racionalios ir pelningos. Galiausiai tai reikštų, kad pripažinimas „valstybės pagalba“ priklauso ne nuo jos poveikio, o nuo to, kokia forma valstybės pagalba gali būti taikoma arba kokiomis priemonėmis ji gali būti įgyvendinama. Tokia pati kritika taikytina Sprendimo T‑8/18 189 ir 190 punktuose Bendrojo Teismo nurodytiems viešosios politikos tikslams, kurių siekiama ginčijamomis priemonėmis.

67

Antra, Bendrojo Teismo atsisakymas taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą kritikuotinas, nes šis principas yra bendrasis kriterijus, kuris turi būti taikomas ir tokioje situacijoje, kokia susiklostė šioje byloje, siekiant nustatyti, ar tam tikroms įmonėms tiesiogiai ar netiesiogiai buvo suteiktas pranašumas; dėl tokio šio principo netaikymo minėtas teismas Sprendimo T‑8/18 216–218 punktuose padarė klaidingą išvadą, kad easyJet įgijo pranašumą, nors jos sudarytos sutartys su Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojais turėjo būti vertinamos kaip įprastomis rinkos sąlygomis vykdomi veiksmai. Šie valdytojai, kurie nebuvo teisiškai įpareigoti sudaryti kokių nors sutarčių su oro transporto bendrovėmis arba prieš sudarant tokias sutartis skelbti konkursą, savanoriškai nusprendė tokias sutartis sudaryti. Be to, su easyJet sudarytose sutartyse buvo numatytas tinkamas atlygis už įvairias oro transporto, rinkodaros ir reklamos paslaugas, kurias easyJet įsipareigojo teikti Geasar ir Sogaer.

68

Dublike easyJet priduria, kad net esant abejonių dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo taikymo, susijusių su viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimu, valstybė narė, kurios veiksmai ar priimta priemonė gali patekti į SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybės pagalbos draudimo taikymo sritį, išsaugo galimybę, kaip ir įmonės, kurioms ta pagalba suteikiama, remiantis objektyvia ir patikrinama informacija įrodyti, kad tie veiksmai ar priemonė atitinka veiksmus ar priemonę, kuriuos būtų pasirinkęs vykdyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus ūkio subjektas. Darytina išvada, kad ginčijamame sprendime Komisija, o vėliau – Sprendime T‑8/18 Bendrasis Teismas, turėjo paisyti šių aplinkybių, kurios egzistavo šioje byloje.

69

Be to, to sprendimo 217 punkte Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, priekaištaudamas easyJet, kad ši nepateikė pakankamai įrodymų, galinčių paneigti Komisijos vertinimus dėl jai sumokėto atlygio neįprasto pobūdžio, nors būtent ši institucija iš pradžių turėjo įrodyti, kad toks atlygis neatitinka įprastos rinkos kainos, o ginčijamame sprendime ji to nepadarė.

70

Trečia, bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 178 ir 218 punktuose padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad easyJet įgytas pranašumas (gauta nauda) atitinka visą šio atlygio sumą. „Pranašumu“ galėjo būti laikomas tik skirtumas tarp atlygio, į kurį easyJet būtų turėjusi teisę įprastomis rinkos sąlygomis, ir atlygio, kurį jai faktiškai sumokėjo oro uosto valdytojai.

71

Trečiajame pagrinde easyJet visų pirma teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojai turi būti laikomi autonominio regiono tarpininkais, nors ginčijamose priemonėse jie aiškiai nurodyti kaip jomis nustatytos schemos naudos gavėjai. Pripažinimas „tarpininkais“ reiškia, kad atitinkami asmenys neturi jokios diskrecijos naudoti lėšų, kurias jie gauna pagal tokią schemą, kokia buvo nustatyta šiomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju Sprendimo T‑8/18 126 ir 127 punktuose konstatavęs, kad minėtomis priemonėmis oro uosto valdytojams buvo suteikta diskrecija dėl tam tikrų esminių jų įgyvendinimo aspektų, kaip antai veiklos, kuri bus finansuojama iš autonominio regiono skiriamų lėšų, pasirinkimo arba įmonių, atsakingų už šios veiklos vykdymą, atrankos, Bendrasis Teismas, nagrinėdamas klausimą, ar šie valdytojai įgijo pranašumą, nenustatė šių išvadų teisinių pasekmių.

72

Be to, tas Teismas neatsižvelgė į kitus objektyvius ir patikrinamus duomenis, įrodančius nagrinėjamos diskrecijos egzistavimą ir svarbą, pradedant nuo Sprendimo T‑8/18 209 punkte nurodytos aplinkybės, kad oro transporto bendrovės buvo atrinktos paskelbus kvietimus pareikšti susidomėjimą, o tai leido oro uosto valdytojams pasirinkti jiems patraukliausius pasiūlymus. Dar daugiau, šie valdytojai turėjo galimybę nuspręsti dėl sutarčių, kurias jie ketino sudaryti su šiomis bendrovėmis, trukmės ir kitų sąlygų.

73

Galiausiai Bendrasis Teismas nepaisė savo paties jurisprudencijos, iš kurios matyti, kad esant tokiai schemai, kokia buvo nustatyta ginčijamose priemonėse, būtina nustatyti, ar už jos įgyvendinimą atsakingi subjektai turi diskreciją apibrėžti esminius šios schemos elementus (tokiu atveju šie subjektai negali būti kvalifikuojami tarpininkais), o gal ši diskrecija apsiriboja techniniu minėtos schemos taikymu (tokiu atveju toks kvalifikavimas galimas).

74

Ketvirtajame pagrinde easyJet kritikuoja, pirma, Sprendimo T‑8/18 225 ir 226 punktus; juose Bendrasis Teismas nusprendė, kad, viena vertus, ji, kaip ir kitos oro transporto bendrovės, buvo galutinė autonominio regiono suteikto pranašumo įgijėja, ir, kita vertus, Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojai, per kuriuos buvo pervestos tokį pranašumą sudarančios lėšos, patys negavo jokios naudos, nes visas šias lėšas pervedė minėtoms bendrovėms. Šie argumentai prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai, iš kurios matyti, kad Bendrasis Teismas turėjo nustatyti, ar oro uosto valdytojai, kurie buvo tiesioginiai ginčijamų priemonių gavėjai, dėl jų įgijo pranašumą (gavo naudos), o šio pranašumo egzistavimo negali paneigti vėliau tokioms oro transporto bendrovėms, kaip easyJet, pervesta lėšų dalis.

75

Antra, to sprendimo 97, 120, 134, 179, 192, 216, 218, 225 ir 226 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės klaidingai nusprendė, kad ginčijamos priemonės suteikė pranašumą tokioms oro transporto bendrovėms, kaip easyJet, o oro uosto valdytojams buvo naudingos tik dėl antrinio ekonominio poveikio. Teisingai teisiškai įvertinus bylos faktines aplinkybes, turėjo būti padaryta priešinga išvada, nes oro uosto valdytojai naudojosi viešosiomis lėšomis, kad įsigytų paslaugas, kurias įprastomis rinkos sąlygomis būtų turėję finansuoti patys, o oro transporto bendrovėms įprastomis rinkos sąlygomis buvo atlyginama už jų suteiktas paslaugas.

76

Komisija visų pirma mano, kad apeliacinio skundo pirmasis pagrindas yra nepriimtinas, nes jame tiksliai ar pakankamai tiksliai nenurodyta visų Sprendimo T‑8/18 punktų, susijusių su jame nagrinėjamu pranašumu, ir subsidiariai – kad šis pagrindas yra nereikšmingas arba nepagrįstas. Minėto sprendimo 107 punktas, kurį vienintelį tiksliai nurodė easyJet, susijęs su klausimu, ar ginčijamos priemonės yra valstybės ištekliai, o ne su pranašumo egzistavimo klausimu. Be to, to sprendimo 141 ir 169–238 punktuose, susijusiuose su pranašumo egzistavimo klausimu, nedaroma nuorodos į 107 punktą.

77

Kalbant apie antrąjį pagrindą, pažymėtina, kad Komisija teigia, pirma, jog jis yra pakankamai tikslus, kad jį būtų galima laikyti priimtinu, tačiau nepagrįstas tiek, kiek easyJet priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis Sprendimo T‑8/18 189–193 punktuose nusprendė, jog ginčijamame sprendime pagrįstai atmesta galimybė autonominio regiono veiksmams taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą. Kadangi oro uosto valdytojai nebuvo priskirtini šiam subjektui, nebuvo pagrindo nagrinėti, ar skirdamas viešąsias lėšas pagal ginčijamose priemonėse numatytą tvarką šis regionas veikė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus ūkio subjektas, siekiantis atlikti investicijas, galinčias jam atnešti ekonominės, komercinės ir finansinės naudos. Be to, kaip Komisija pažymėjo ginčijamame sprendime, ginčijamų priemonių priėmimas buvo aiškiai pagrįstas viešosios politikos, konkrečiai – regioninės plėtros, tikslais, o ne ekonominio, komercinio ir finansinio pobūdžio argumentais.

78

Antra, easyJet taip pat nepagrįstai priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad Sprendimo T‑8/18 171–182 punktuose jis nusprendė, jog ginčijamame sprendime pagrįstai atmesta galimybė taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą, siekiant SESV 107 straipsnio 1 dalies kontekste įvertinti sutartis, kurias Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojai sudarė su šiuos oro uostus aptarnaujančiomis oro transporto bendrovėmis.

79

Viena vertus, kaip konstatavo Bendrasis Teismas, šie oro uosto valdytojai nėra viešieji subjektai.

80

Kita vertus, Teismas nepadarė jokios klaidos aiškindamas ar taikydamas SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai nusprendė, kad šie valdytojai, sudarydami nagrinėjamas sutartis, galiausiai apsiribojo ginčijamomis priemonėmis nustatytos valstybės pagalbos schemos įgyvendinimu ir šiam tikslui skirtų viešųjų lėšų panaudojimu pagal autonominio regiono nurodymus, ir iš to padarė išvadą, kad tokia padėtis pateisina jų priskyrimą tarpininkams ir paneigia galimybę, kad jie galėjo veikti kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantys privatūs subjektai. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principas taikytinas tik tuo atveju, kai valstybė tiesiogiai ar netiesiogiai suteikia pranašumą kaip ūkio subjektas, o ne kaip viešosios valdžios subjektas, o šiuo atveju taip nėra. Be to, easyJet neturi pagrindo teigti, kad Bendrasis Teismas pripažino, jog šios sutartys galėjo būti arba atrodė pelningos jų sudarymo metu, arba kad jis padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad oro uosto valdytojų įnašas į jų finansavimą buvo ribotas.

81

Galiausiai, trečia, negalima pritarti ir easyJet argumentams (darant prielaidą, kad jie yra reikšmingi), susijusiems su Sprendimo T‑8/18 189–218 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas įvertino autonominio regiono, kaip privataus prekių ar paslaugų pirkėjo, veiksmus. easyJet neginčija konkrečių to sprendimo punktų, kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad autonominiam regionui iš tikrųjų nereikėjo tų paslaugų. Be to, ji neneigia Bendrojo Teismo vertinimo, kad oro uosto valdytojai nebūtų buvę linkę sudaryti sutarčių su oro transporto bendrovėmis – bent jau tiek daug ir su tokiais atlygiais – jei nebūtų buvę finansavimo iš viešųjų lėšų. Galiausiai, nesant realaus paslaugų poreikio autonominiame regione, Bendrojo Teismo argumentai, susiję su viešojo pirkimo procedūros nevykdymu, yra pertekliniai, todėl easyJet negali jų veiksmingai ginčyti. Bet kuriuo atveju kvietimai pareikšti susidomėjimą, paskelbti prieš sudarant aptariamas sutartis, nebuvo konkurso procedūra.

82

Kalbant apie trečiąjį pagrindą, pažymėtina, kad jis yra nereikšmingas, nes Sprendimo T‑8/18 motyvai, kuriais jis grindžiamas, susiję su klausimu, ar mokėjimai, kuriuos Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojai atliko oro transporto bendrovėms, kaip antai easyJet, buvo priskirtini autonominiam regionui ir laikytini valstybės ištekliais, o ne atskiru klausimu, ar šios oro transporto bendrovės dėl to įgijo pranašumą. Bet kuriuo atveju šis pagrindas yra nepagrįstas. Punktuose, kuriuos easyJet ginčijo pateikdama šį pagrindą, Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į ginčijamų priemonių sąlygas, struktūrą ir jų įgyvendinimo būdus, laikytina, jog autonominis regionas ex ante prižiūrėjo ir kontroliavo oro uosto valdytojus visais esminiais klausimais, turėdamas tam tikrą diskreciją dėl antraeilių aspektų, ir šiame vertinime, kurio negalima ginčyti apeliaciniame skunde, nėra jokių faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidų ar vidinių prieštaravimų. Be to, Bendrojo Teismo jurisprudencija, kuria remiasi easyJet, susijusi su atskiru klausimu dėl sąvokos „valstybės pagalbos schema“ sudedamųjų dalių.

83

Savo ruožtu ketvirtasis pagrindas yra nereikšmingas bent jau iš dalies, tiek, kiek jis susijęs su vertinimais, kuriais Bendrasis Teismas papildomai iš esmės atmetė easyJet argumentus, kuriuos anksčiau buvo pripažinęs nepriimtinais, o to easyJet apeliaciniame skunde neginčija. Bet kuriuo atveju šis pagrindas yra nepagrįstas. Ginčijamame sprendime Komisija, o vėliau – Sprendime T‑8/18 Bendrasis Teismas, oro uosto valdytojus pripažino tarpininkais ne dėl to, kad jie pervedė autonominio regiono skirtas lėšas oro transporto bendrovėms, bet dėl to, kad ginčijamomis priemonėmis jie nebuvo atleisti nuo jokių išlaidų ar naštos, kurios jiems būtų tekusios įprastomis rinkos sąlygomis.

84

Komisija ginčija apeliacinio skundo pirmojo ir antrojo pagrindų byloje C‑343/20 P priimtinumą.

85

Dėl pirmojo pagrindo ši institucija visų pirma teigia, kad jame tiksliai nenurodyti Sprendimo T‑8/18 motyvai, su kuriais tas pagrindas susijęs.

86

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalies matyti, kad apeliaciniame skunde pateikiamuose pagrinduose turi būti tiksliai nurodyti Bendrojo Teismo sprendimo motyvai, kuriuos apeliantas ginčija.

87

Be to, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šio reikalavimo nesilaikymas lemia jo neatitinkančio pagrindo nepriimtinumą (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, C‑382/12 P, EU:C:2014:2201, 150 punktas ir 2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑666/19 P, EU:C:2022:323, 186 punktas).

88

Vis dėlto nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad pirmajame pagrinde, pateiktame grindžiant apeliacinį skundą byloje C‑343/20 P, nurodytas konkretus Sprendimo T‑8/18 motyvų punktas, kurį ginčija easyJet, t. y. 107 punktas. Be to, šiame pagrinde tiksliai nurodoma tame punkte padaryta teisės klaida – ją Bendrasis Teismas iš esmės padarė supainiojęs dvi iš įvairių kumuliacinių sąlygų, kurias būtina įvykdyti siekiant konstatuoti valstybės pagalbos egzistavimą, t. y. sąlygą, kad valstybė turi suteikti pranašumą, ir sąlygą, kad šis pranašumas turi būti suteiktas iš valstybės išteklių.

89

Kadangi Komisija subsidiariai teigia, kad minėtas pagrindas bet kuriuo atveju yra nepakankamai tikslus ar net nereikšmingas, nes jame nurodytas punktas yra įtrauktas į vieną iš Sprendimo T‑8/18 motyvų, susijusių su ginčijamo sprendimo dalimi dėl valstybės išteklių egzistavimo, ir nėra atskirų šio sprendimo motyvų, susijusių su pranašumo egzistavimo klausimu, kuriam daugiausia dėmesio skiriama easyJet pateiktuose teisiniuose argumentuose, reikia pridurti, kad nors pastaba dėl Bendrojo Teismo motyvų struktūros ir yra tiksli, ji nereiškia, kad nagrinėjamas pagrindas yra nereikšmingas.

90

Priešingai, nei teigia Komisija, Bendrasis Teismas, nagrinėdamas pranašumo egzistavimo klausimą, padarė bendrą nuorodą į motyvus, kuriuos jis anksčiau pateikė dėl valstybės išteklių egzistavimo, kaip tai matyti iš Sprendimo T‑8/18 174 punkto; pagal jį „[i]eškovės argumentus, susijusius su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo taikymu oro uosto valdytojų savarankiškumui naudojant autonominio regiono skirtas lėšas ir apibrėžiant jų sutartinius santykius su oro transporto bendrovėmis, reikia atmesti dėl nagrinėjant pirmojo pagrindo antrą dalį jau išdėstytų motyvų“.

91

Be to, to sprendimo 107 punktas, kurį kritikuoja easyJet, yra vienas iš svarbiausių motyvų, į kuriuos Bendrasis Teismas pateikė nuorodą. Jame tas teismas pirmą kartą išdėstė savo vertinimą, jog „darytina išvada, kad jeigu, kaip šiuo atveju, galima nustatyti, kad valstybės ištekliais suteiktą naudą tiesioginis jų gavėjas perdavė galutiniam naudos gavėjui, neturi reikšmės tai, kad šis išteklių gavėjas šį perdavimą įvykdė laikydamasis komercinės logikos arba, priešingai, kad [jis] atitiko bendrojo intereso tikslą“. Be to, Bendrasis Teismas vėliau įvairiais aspektais pakartojo ir patikslino šį vertinimą, siekdamas patikrinti ginčijamame sprendime Komisijos padarytų išvadų ir vertinimų, susijusių su pranašumo egzistavimu, teisėtumo kontrolę, be kita ko, minėto sprendimo punktuose, susijusiuose su kitais easyJet apeliacinio skundo pagrindais, įskaitant 176–178, 189–191, 225 ir 226 punktus.

92

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, negalima priekaištauti easyJet, kad ši konkrečiau nenurodė teisės klaidos, kurią ji priskiria Bendrajam Teismui.

93

Dėl easyJet nurodyto antrojo pagrindo Komisija bendrai teigia, kad jis yra pernelyg netikslus, kad būtų priimtinas.

94

Šiuo klausimu, pirma, reikia konstatuoti, kad, remiantis Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu ir šio sprendimo 86 punkte primintu reikalavimu, šiame pagrinde tiksliai nurodomi Sprendimo T‑8/18 motyvai, kuriuose, easyJet nuomone, padaryta teisės klaidų, t. y. to sprendimo 175–178, 189–193 ir 216–218 punktai.

95

Antra, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą ir Procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą, bet kuri apeliantė taip pat privalo tiksliai nurodyti teisinius argumentus, konkrečiai pagrindžiančius kiekvieną iš nurodytų pagrindų, priešingu atveju šio reikalavimo neatitinkantis pagrindas arba pagrindai gali būti pripažinti nepriimtinais (2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Komisija, C‑398/13 P, EU:C:2015:535, 53 punktas ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa / Komisija, C‑453/19 P, EU:C:2021:608, 95 punktas).

96

Šiuo atveju easyJet taip pat laikėsi šio reikalavimo, kaip matyti iš šio sprendimo 64–70 punktų.

97

Vadinasi, apeliacinio skundo pirmasis ir antrasis pagrindai byloje C‑343/20 P yra priimtini.

98

Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors teisiniai argumentai, kuriais Volotea grindė savo pirmojo pagrindo pirmąją dalį byloje C‑331/20 P, ir tie, kuriais easyJet grindė savo keturis pagrindus byloje C‑343/20 P, yra skirtingos struktūros ir tam tikrais aspektais skiriasi jų turinys, vis dėlto šios dvi teisinių argumentų grupės sutampa. Konkrečiai kalbant, tiek Volotea, tiek easyJet savo argumentais, kurie iš esmės panašūs ir papildo vienas kitą, ginčija tris esminius ir lemiamus motyvų, kuriuos Bendrasis Teismas kartais identiškai, o kartais analogiškai išdėstė skundžiamuose sprendimuose, aspektus.

99

Kaip matyti iš šio sprendimo 52–55, 64–69, 72 ir 75 punktų, abi apeliantės visų pirma ginčijo vertinimus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad klausimas, ar jos naudojosi autonominio regiono, veikusio per Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojus, suteiktu pranašumu, neturėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą, nes šis principas šiuo atveju netaikytinas, vadovaujantis viešosios politikos tikslais, kurių siekiama ginčijamomis priemonėmis, aplinkybe, kad šie oro uosto valdytojai nebuvo viešieji subjektai, ir tuo, kad šių priemonių įgyvendinimo kontekste jie neturėjo didelio savarankiškumo autonominio regiono atžvilgiu (Sprendimo T‑607/17 116–119 ir 124–127 punktai, taip pat Sprendimo T‑8/18 174–177 ir 190–193 punktai).

100

Volotea ir easyJet taip pat ginčija vertinimus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nusprendė, kad klausimas, ar jos naudojosi autonominio regiono, veikusio per Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojus, suteiktu pranašumu, turi būti nagrinėjamas taikant kriterijų, pagal kurį nustatoma, ar šis regionas veikė kaip įprastomis rinkos sąlygomis veikiantis privatus prekių ar paslaugų pirkėjas (Sprendimo T‑607/17 128–136 punktai ir Sprendimo T‑8/18 194–203 punktai). Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 54, 55, 66–69, 72 ir 75 punktų, Volotea kritikuoja elementus, į kuriuos, kaip nusprendė Bendrasis Teismas, reikia atkreipti dėmesį atliekant kontrolę pagal šį kriterijų, t. y. realaus paslaugų poreikio šiame regione egzistavimą ir viešojo pirkimo procedūros vykdymą, o easyJet, nors ir nurodo antrąjį iš šių elementų, savo kritikoje daugiausiai dėmesio skiria tam, kad dėl šių elementų nagrinėjimo Bendrasis Teismas iš esmės neišnagrinėjo arba bent jau tinkamai neišnagrinėjo klausimo, ar oro transporto bendrovių ir oro uosto valdytojų sutartys buvo sudarytos įprastomis rinkos sąlygomis.

101

Galiausiai tiek Volotea, tiek easyJet iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis klaidingai teisiškai kvalifikavo faktines aplinkybes ir nuodugniai neišnagrinėjo įrodymų, kuriuos jos pateikė ginčydamos Komisijos vertinimus ir išvadas, kad sutartys, kurias jos sudarė su oro uosto valdytojais, suteikė pranašumą, kurio jos nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis (Sprendimo T‑607/17 139, 143 ir 144 punktai ir Sprendimo T‑8/18 189–193 ir 216–218 punktai).

102

Reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, jog, pirma, norint priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų tenkinamos visos toje nuostatoje nurodytos sąlygos (1990 m. kovo 21 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑142/87, EU:C:1990:125, 25 punktas ir 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija, C‑933/19 P, EU:C:2021:905, 103 punktas).

103

Tarp jų, be kita ko, yra sąlyga, kad valstybės priemone, kuri nagrinėjama konkrečiu atveju, įmonei ar įmonėms, kurioms ji taikoma, turi būti suteiktas atrankusis pranašumas (2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 75 punktas ir 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija, C‑933/19 P, EU:C:2021:905, 103 punktas).

104

Antra, sąvoka „pranašumas“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, apima ne tik pozityvias išmokas, kaip subsidijos, bet ir paramą, kuri, būdama įvairių formų, sumažina paprastai įmonės – priemonės gavėjos – biudžetui tenkančią naštą ir kuri dėl to yra tokio paties pobūdžio kaip subsidijos ir turi tokį patį poveikį (1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, EU:C:1994:100, 13 punktas ir 2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 59 punktas).

105

Taigi, siekiant nustatyti pranašumo egzistavimą, konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į atitinkamos valstybės priemonės poveikį įmonei ar įmonėms, kurios ja naudojasi, nesvarbu, ar šį pranašumą tiesiogiai suteikė valstybė, ar jos įsteigtas arba tam tikslui paskirtas viešasis ar privatus subjektas (1977 m. kovo 22 d. Sprendimo Steinike & Weinlig, 78/76, EU:C:1977:52, 22 punktas ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 50 punktas).

106

Kita vertus, SESV 107 straipsnio 1 dalyje nedaroma skirtumo pagal valstybės priemonių priežastis ar tikslus (1974 m. liepos 2 d. Sprendimo Italija / Komisija, 173/73, EU:C:1974:71, 27 punktas ir 2003 m. vasario 13 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑409/00, EU:C:2003:92, 46 punktas); valstybės narės, kuri yra šių priemonių autorė arba kuriai priskiriamos šios priemonės, siekiamų tikslų pobūdis neturi jokios įtakos klausimui, ar jomis suteikiamas pranašumas vienai ar kelioms įmonėms, ir apskritai jų kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo France Télécom / Komisija, C‑81/10 P, EU:C:2011:811, 17 punktas ir 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo Komisija / European Food ir kt., C‑638/19 P, EU:C:2022:50, 122 punktas).

107

Taigi šio sprendimo 103 punkte nurodytą sąlygą atitinka bet kokia valstybės priemonė, kuri, kad ir kokia būtų jos forma ir tikslai, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti pranašumą vienai ar kelioms įmonėms, arba suteikia joms pranašumą, kurio jos nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis (2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 84 punktas ir 2020 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Compagnie des pêches de Saint-Malo, C‑212/19, EU:C:2020:726, 39 punktas).

108

Galiausiai tokio pranašumo egzistavimas iš principo apibūdinamas taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija / FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 45 punktas ir 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija, C‑933/19 P, EU:C:2021:905, 105 punktas), nebent nėra galimybės palyginti konkrečioje byloje nagrinėjamo valstybės elgesio su privataus ūkio subjekto elgesiu, nes toks elgesys neatsiejamas nuo infrastruktūros, kurios joks privatus ūkio subjektas niekada negalėtų užtikrinti, egzistavimo (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 3 d. Sprendimo Chronopost ir kt. / Ufex ir kt., C‑83/01 P, C‑93/01 P ir C‑94/01 P, EU:C:2003:388, 31–38 punktus), arba valstybė veikė kaip viešosios valdžios subjektas. Vis dėlto pastaruoju klausimu reikia pažymėti, kad vien tik naudojimasis valdžios institucijų prerogatyvomis, kaip antai teisėkūros ar mokesčių priemonėmis, savaime nereiškia, kad šis principas netaikytinas (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 81 ir 92 punktus; 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai ir ING Groep, C‑224/12 P, EU:C:2014:213, 30 punktas ir 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija / FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 48 punktas). Šio principo taikymą lemia nagrinėjamos valstybės priemonės ekonominis pobūdis, o ne šiam tikslui įgyvendinti naudojamos priemonės (2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 27 punktas).

109

Kaip išvados 63, 71 ir 74 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, pats rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo taikymas savaime reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomi įvairūs konkretūs kriterijai, kurių kiekvienas skirtas kuo tinkamiau ir adekvačiau palyginti konkrečioje byloje nagrinėjamą valstybės priemonę, atsižvelgiant, be kita ko, į jos pobūdį, su priemone, kurią būtų galėjęs priimti privatus ūkio subjektas, esantis kaip galima panašesnėje padėtyje ir veikiantis įprastomis rinkos sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija / FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 52 ir 55 punktus).

110

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, šie kriterijai, be kita ko, apima privataus investuotojo kriterijų, kuris taikytinas tokių valstybės priemonių, kaip kapitalo injekcijos, atveju (1991 m. kovo 21 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑305/89, EU:C:1991:142, 18 ir 19 punktai ir 2020 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Comune di Milano / Komisija, C‑160/19 P, EU:C:2020:1012, 105 punktas). Jie taip pat apima privataus kreditoriaus kriterijų, kuris taikomas tokių priemonių, kaip mokėjimo lengvatos skolai grąžinti, atveju (1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑342/96, EU:C:1999:210, 46 punktas ir 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 22 ir 28 punktai), privataus skolininko kriterijų (2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija, C‑933/19 P, EU:C:2021:905, 123 ir 156 punktai) arba privataus pardavėjo kriterijų, kuris taikomas priemonių, susijusių su prekių ar paslaugų tiekimu tiesiogiai arba per viešuosius subjektus ar privačias įmones, kurias valstybė kontroliuoja arba kuriai ji daro įtaką, taip pat jų pardavimo sąlygų (pavyzdžiui, kainos) nustatymu, atveju (šiuo klausimu žr. 1988 m. vasario 2 d. Sprendimo Kwekerij van der Kooy ir kt. / Komisija, 67/85, 68/85 ir 70/85, EU:C:1988:38, 28 punktą; 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, EU:C:1996:285, 59 punktą ir 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C‑143/99, EU:C:2001:598, 39 ir 40 punktus).

111

Trečia, reikia priminti, kad tuo atveju, kai Komisija pradeda procedūrą dėl valstybės priemonės ir jai pasibaigus priima sprendimą, kuriuo šią priemonę pripažįsta „valstybės pagalba“, būtent ši institucija savo sprendime turi įrodyti, kad tokia pagalba egzistuoja, taigi, be kita ko, tai, kad minėta priemone įmonei ar įmonėms, kurios yra tos priemonės gavėjos, suteikiamas pranašumas, ir tai turi padaryti pasibaigus kruopščiai ir nešališkai atliktam tyrimui bei remdamasi kuo išsamesniais ir patikimesniais įrodymais (2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

112

Vis dėlto šios pareigos laikymąsi reikia vertinti atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija turėjo priimdama sprendimą (1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija / Komisija, 234/84, EU:C:1986:302, 16 punktas ir 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 70 punktas), jeigu ši institucija pasinaudojo įgaliojimais, leidžiančiais jai gauti informaciją, kuri, jos nuomone, yra būtina ar naudinga, visų pirma įgaliojimais pateikti prašymą valstybei narei, kuri yra ginčijamos valstybės priemonės autorė ir kuri šią informaciją turi (šiuo klausimu žr. 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑301/87, EU:C:1990:67, 19–22 punktus ir 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 71 punktą).

113

Konkrečiai kalbant apie rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo taikymą konkrečiu atveju, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad jis reiškia, jog Komisija, atlikusi bendrą vertinimą ir atsižvelgusi į visas svarbias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, įrodo, kad įmonė ar įmonės, kurioms skirta aptariama valstybės priemonė, akivaizdžiai neįgijo panašaus pranašumo iš privataus ūkio subjekto, kuris yra vidutiniškai apdairus ir rūpestingas ir kuris yra kaip galima panašesnėje į valstybės padėtyje bei veikia įprastomis rinkos sąlygomis. Atlikdama šį bendrą vertinimą Komisija turi atsižvelgti į visas galimybes, kurias toks ūkio subjektas buvo pagrįstai numatęs, į visą turimą informaciją, galėjusią turėti didelės įtakos jos sprendimui, ir į sprendimo suteikti pranašumą priėmimo dieną numatomus pokyčius (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Larko / Komisija,C‑244/18 P, EU:C:2020:238, 28–31 punktus ir 65 punktą, taip pat 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija, C‑933/19 P, EU:C:2021:905, 108–113 punktus).

114

Konkrečiai kalbant, Komisija turi įvertinti, ar tą dieną sandoris, kuriuo suteiktas pranašumas, galėjo būti laikomas ekonomiškai, komerciškai ir finansiškai racionaliu, atsižvelgiant į trumpalaikio ar ilgalaikio pelningumo perspektyvas ir kitus susijusius komercinius ar ekonominius interesus (šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija / Komisija, 234/84, EU:C:1986:302, 14 ir 15 punktus; 1991 m. kovo 21 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑303/88, EU:C:1991:136, 21 ir 22 punktus; 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai ir ING Groep, C‑224/12 P, EU:C:2014:213, 36 punktą ir 2020 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Comune di Milano / Komisija, C‑160/19 P, EU:C:2020:1012, 107 punktą).

115

Šiuo atveju Bendrasis Teismas nepaisė kai kurių iš šios jurisprudencijos kylančių reikalavimų.

116

Tiesa, jis pagrįstai nesirėmė (Sprendime T‑607/17 netiesiogiai, o Sprendimo T‑8/18 185 punkte – aiškiai) Komisijos išvada, kad Italijos Respublika nesivadovavo rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principu, nes tokia išvada yra nereikšminga, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją (2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 103 ir 104 punktai, taip pat 2021 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Autostrada Wielkopolska / Komisija ir Lenkija, C‑933/19 P, EU:C:2021:905, 107 punktas).

117

Vis dėlto jis nusprendė, kad šis principas nagrinėjamu atveju netaikytinas dėl trijų motyvų, iš esmės susijusių, pirma, su tuo, kad ginčijamame sprendime nurodyti oro uosto valdytojai nebuvo valstybės valdomi subjektai (Sprendimo T‑607/17 117–119, 124 ir 125 punktai, taip pat Sprendimo T‑8/18 175–177, 190 ir 191 punktai), antra, su tuo, kad pagalbos schema, kuria nustatomos ginčijamos priemonės, siekiama viešosios politikos tikslų (Sprendimo T‑607/17 124–127 ir 130 punktai, taip pat Sprendimo T‑8/18 190–193 punktai), ir, trečia, su tuo, kad šie oro uosto valdytojai apsiribojo šios schemos ir šių priemonių įgyvendinimu, neturėdami jokio didelio savarankiškumo autonominio regiono atžvilgiu (Sprendimo T‑607/17 116, 118 ir 119 punktai, taip pat Sprendimo T‑8/18 174, 176 ir 177 punktai).

118

Nė vienas iš šių motyvų nebuvo toks, dėl kurio nebūtų galima taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo.

119

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 105 ir 110 punktuose nurodytos jurisprudencijos ir kaip generalinė advokatė priminė išvados 94 punkte, nei pirmasis, nei trečiasis iš šių motyvų neleidžia daryti išvados, kad toks principo netaikymas buvo pagrįstas, nes šis principas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai valstybė tiesiogiai arba per privačias įmones, kurias ji kontroliuoja ar kurioms ji daro įtaką, suteikia pranašumą vienai ar kelioms įmonėms.

120

Be to, antrasis Bendrojo Teismo nurodytas motyvas jokiu būdu neužkerta kelio taikyti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą, kaip tai matyti iš šio sprendimo 106 punkte nurodytos jurisprudencijos ir kaip generalinė advokatė priminė išvados 80, 82 ir 95 punktuose. Viešosios politikos tikslų siekimas iš tiesų neatsiejamas nuo daugelio valstybės priemonių, kurios gali būti kvalifikuojamos „valstybės pagalba“ ir šiuo tikslu nagrinėjamos atsižvelgiant į šį principą (šiuo klausimu žr. 1991 m. kovo 21 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑305/89, EU:C:1991:142, 20 punktą ir 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑42/93, EU:C:1994:326, 14 punktą). Vis dėlto minėto principo taikymas reiškia, kad šios priemonės turi būti nagrinėjamos neatsižvelgiant į tokius tikslus (šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija / Komisija, 234/84, EU:C:1986:302, 14 punktą) ir naudą, susijusią su valstybės, kaip viešosios valdžios subjekto, statusu, kurią gali suteikti šių tikslų įgyvendinimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 79 punktą ir 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija / FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 55, 57 ir 58 punktus).

121

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nors Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principas netaikytinas, vis dėlto jis manė, kad, kaip pažymi Volotea ir easyJet, oro transporto bendrovės, sudariusios sutartis dėl oro transporto, rinkodaros ir reklamos paslaugų su Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojais, turi būti laikomos įgijusiomis „pranašumą, kurio jos nebūtų turėjusios įprastomis rinkos sąlygomis“, remiantis tuo, kad pagal šias sutartis joms mokamas atlygis nebuvo atlygis už paslaugas, tenkinančias tikruosius autonominio regiono poreikius, ir kad šias sutartis atitinkami oro uosto valdytojai sudarė prieš tai neįvykdę konkurso ar lygiavertės procedūros (Sprendimo T‑607/17 128–149 punktai ir Sprendimo T‑8/18 174 ir 194–217 punktai).

122

Atsižvelgdamas į šiuos vertinimus, Sprendimo T‑607/17 150 punkte ir Sprendimo T‑8/18 218 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija galėjo padaryti išvadą, jog finansavimas, kurį autonominis regionas per minėtus oro uosto valdytojus teikė Volotea ir easyJet už jų teikiamas transporto, rinkodaros ir reklamos paslaugas, suteikė joms pranašumą, kurio jos nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis.

123

Kaip matyti iš šio sprendimo 109 ir 110 punktuose primintos jurisprudencijos ir generalinės advokatės išvados 99 punkto, privataus pirkėjo kriterijus, kaip ir privataus pardavėjo kriterijus, kurio atitikmuo jis yra, yra vienas iš kriterijų, kuriais sukonkretintas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principas. Šiomis aplinkybėmis dėl šio sprendimo 117–120 punktuose nurodytų teisės klaidų skundžiami sprendimai gali būti panaikinti tik tuo atveju, jei paaiškėtų, kad šie papildomi Bendrojo Teismo motyvai taip pat yra teisiškai klaidingi ir dėl to jais negalima pagrįsti tų sprendimų rezoliucinės dalies.

124

Antra, šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad minėti motyvai iš esmės suformuluoti atsižvelgiant į išankstines Komisijos ginčijamame sprendime padarytas išvadas ir vertinimus. Todėl Volotea nepagrįstai priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis, nurodęs tuos pačius motyvus, nepaisė savo įgaliojimų spręsti dėl Komisijos sprendimų teisėtumo ribų.

125

Be to, svarbu pabrėžti, kad privataus pirkėjo kriterijus tiek, kiek jis yra vienas iš įvairių galimų rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo variantų, turi būti aiškinamas ir taikomas laikantis šio principo ir jo taikymui keliamų įrodinėjimo reikalavimų.

126

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos aiškiai matyti, kad tuo atveju, kai valstybė ar kitas viešasis subjektas nusprendžia parduoti arba, atvirkščiai, įsigyti prekių ar paslaugų tiesiogiai iš vienos ar kelių privačių įmonių, reikia surengti konkursą, suorganizuotą taip, kad būtų užtikrintas jo atviras, nešališkas ir nediskriminacinis pobūdis – tai tam tikromis sąlygomis leistų daryti prielaidą, kad sutartys ar kiti aktai, sudaryti tuo tikslu pasibaigus tokiai procedūrai, kaip ir juose numatytas atlygis, atspindi įprastas rinkos sąlygas, visų pirma įprastą kainą arba įprastą rinkos vertę, paneigiant „pranašumo“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, egzistavimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo BVVG, C‑39/14, EU:C:2015:470, 29 ir 32 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

127

Vis dėlto iš šios jurisprudencijos taip pat matyti, kad tokia procedūra ne visada yra būtina tokiam pirkimo arba pardavimo sandoriui, be to, yra ir kitų priemonių siekiant paneigti tokio pranašumo egzistavimą. Galima remtis kitomis priemonėmis, kaip antai nepriklausomos ekspertizės atlikimu (2015 m. liepos 16 d. Sprendimo BVVG, C‑39/14, EU:C:2015:470, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) arba patikimu, nuodugniu ir išsamiu atitinkamų sąnaudų vertinimu (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 70–75 punktus), siekiant užtikrinti, kad taip sudaromas sandoris yra įprastas rinkos sandoris, kurį vykdant nustatoma įprasta rinkos kaina arba įprasta rinkos vertė.

128

Dar daugiau, konkurso procedūros vykdymas negali būti vienintelė priemonė paneigti „pranašumo“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, egzistavimą tuo atveju, kai valstybė parduoda arba įsigyja prekes ar paslaugas iš privačių įmonių ne tiesiogiai, o per kitas privačias įmones, kurioms netaikoma pareiga vykdyti tokią procedūrą. Nepriklausomai nuo to, kokia priemonė būtų taikoma, norint atsakyti į klausimą, ar tokio pranašumo egzistavimas turi būti atmestas, ar, atvirkščiai, pripažintas, bet kuriuo atveju reikia įvertinti, ar sutartys arba kiti aktai, kuriuose numatytas šis pardavimas arba įsigijimas, atspindi įprastas rinkos sąlygas, kaip nurodyta šio sprendimo 113 ir 114 punktuose.

129

Be to, kaip matyti iš tų pačių punktų, būtent Komisija turi atlikti šį vertinimą ir įrodyti pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, egzistavimą šio sprendimo 111 ir 112 punktuose nurodytomis sąlygomis, nes nagrinėjamu atveju šis pranašumas (jei jis būtų nustatytas) gali atitikti tik skirtumą tarp atlygio, kurį atitinkami pagalbos priemonės gavėjai būtų galėję gauti įprastomis rinkos sąlygomis, ir faktiškai oro uosto valdytojų sumokėto atlygio.

130

Šioje byloje Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šiuos įvairius materialinius ir įrodinėjimo reikalavimus.

131

Viena vertus, analizuodamas iš SESV 107 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus ir teisiškai vertindamas faktines aplinkybes pagal šiuos reikalavimus Bendrasis Teismas iš esmės tik pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje aptariamas sutartis sudarė ne privatūs subjektai, kurie tampa tų sutarčių šalimis pasibaigus konkurso procedūrai, kaip tai matyti iš Sprendimo T‑607/17 136, 137 ir 141 punktų ir Sprendimo T‑8/18 203, 204 ir 208 punktų, o paskui tik bendrai nusprendė, kad šios procedūros įgyvendinimas „galėjo įrodyti rinkos sąlygų buvimą, taigi naudos nebuvimą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį“, ir kad nagrinėjamu atveju Volotea ir easyJet„neįrodė“, jog Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojai taikė „lygiavertę“ procedūrą, kaip matyti iš Sprendimo T‑607/17 140, 142 ir 143 punktų ir Sprendimo T‑8/18 207, 209 ir 210 punktų.

132

Taip minėtas teismas nepagrįstai didelę reikšmę teikė aplinkybei, kad privačios įmonės, kurioms netaikoma pareiga organizuoti konkurso procedūrą ir kurios ketina sudaryti tokias sutartis, pirmiausia turi pradėti tokią ar lygiavertę procedūrą; priešingu atveju, jei tokios procedūros nebūtų, tokios sutartys galėtų būti automatiškai laikomos „pranašumu“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jei viena iš šių privačių įmonių savo sutartinius įsipareigojimus finansuotų viešosiomis lėšomis. Nei būtinybė vykdyti tokią konkurso ar lygiavertę procedūrą, nei savaiminė pasekmė, kurią lemtų tokios procedūros nevykdymas, nekyla nei iš šios nuostatos, nei iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią, atvirkščiai, reikalaujama bendrai ir konkrečiai įvertinti kiekvieną atvejį, kaip priminta šio sprendimo 113, 114 ir 128 punktuose, be to, reikalaujama, kad Komisija įrodytų pranašumo egzistavimą, o ne to, kad atitinkamos įmonės įrodytų, kad to pranašumo nėra (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Comune di Milano / Komisija, C‑160/19 P, EU:C:2020:1012, 111 punktą).

133

Kita vertus, Sprendimo T‑607/17 139 punkte ir Sprendimo T‑8/18 206 punkte Bendrasis Teismas tik „suabejojo“, ar rinkodaros paslaugos, dėl kurių oro uosto valdytojai ir oro transporto bendrovės sudarė sutartis, atitiko „realius [autonominio regiono] poreikius“. Kaip teisingai teigia Volotea, šis vertinimas neleido Teismui padaryti išvados, kad egzistuoja pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

134

Be to, skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas nesiekė patikrinti, ar Komisija ginčijamame sprendime įvykdė jai tenkančią pareigą nustatyti, ar oro uosto valdytojų ir oro transporto bendrovių sudarytos sutartys yra įprasti rinkos sandoriai. Atvirkščiai, jis paneigė bet kokią šio klausimo svarbą ir šiuo atžvilgiu pateikė bendrus vertinimus, kaip matyti iš Sprendimo T‑607/17 118, 125 ir 143 punktų ir Sprendimo T‑8/18 176, 191 ir 210 punktų. Kaip teisingai tvirtina easyJet, šį klausimą buvo būtina išnagrinėti atsižvelgiant į šio sprendimo 113, 114 ir 128 punktuose primintą jurisprudenciją.

135

Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad oro transporto, rinkodaros ir reklamos paslaugų teikimo sutartis su Kaljario Elmo ir Olbijos oro uostų valdytojais sudariusios oro transporto bendrovės turėtų būti laikomos įgijusiomis „pranašumą“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad atlygis, kuris joms buvo sumokėtas pagal šias sutartis, nebuvo atlygis už paslaugas, tenkinančias realius autonominio regiono poreikius, ir kad tas sutartis aptariami oro uostų valdytojai sudarė prieš tai neįvykdę konkurso ar lygiavertės procedūros.

136

Vadinasi, Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, kai Sprendimo T‑607/17 150 punkte ir Sprendimo T‑8/18 218 punkte nusprendė, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog finansavimas, kurį autonominis regionas per minėtus oro uosto valdytojus teikė Volotea ir easyJet už jų teikiamas transporto, rinkodaros ir reklamos paslaugas, suteikė joms pranašumą, kurio jos nebūtų įgijusios įprastomis rinkos sąlygomis.

137

Darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirmoji dalis byloje C‑331/20 P ir keturi pagrindai byloje C‑343/20 P yra pagrįsti tiek, kiek jie susiję su rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo aiškinimu, taikytinumu ir taikymu šioje byloje.

138

Kadangi tam, kad tam tikrą priemonę būtų galima kvalifikuoti „valstybės pagalba“, be kitų kumuliacinių sąlygų, reikia įrodyti, kad šia priemone vienai ar kelioms įmonėms buvo suteiktas pranašumas, kaip priminta šio sprendimo 102 ir 103 punktuose, ir atsižvelgiant į tai, kad pirmesniame punkte nurodyti pagrindai turi būti patenkinti, reikia panaikinti Sprendimą T‑607/17, nesant reikalo nagrinėti kitų Volotea pateiktų priekaištų ir pagrindų, kuriais grindžiamas jos apeliacinis skundas byloje C‑331/20 P, taip pat Sprendimą T‑8/18, kiek juo easyJet ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas.

139

Kai dėl ginčo galima priimti sprendimą toje bylos stadijoje, Teisingumo Teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa, gali pats priimti galutinį sprendimą.

140

Šiuo atveju Teisingumo Teismas mano, kad reikia priimti galutinį sprendimą abiejose nagrinėjamose bylose – tai galima padaryti todėl, kad Bendrajame Teisme abiejose bylose vyko rungimosi principu grįstas procesas ir nereikia imtis jokių papildomų proceso organizavimo ar bylos tyrimo priemonių, atsižvelgiant į klausimus, kuriuos reikia išspręsti, kad šios bylos būtų užbaigtos.

141

Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 35–40 punktuose, grįsdama savo ieškinį Bendrajame Teisme Volotea nurodė penkis pagrindus. Savo ruožtu easyJet, grįsdama savąjį, nurodė šešis ieškinio pagrindus.

142

Pirmiausia reikia kartu išnagrinėti Volotea pirmąjį ir penktąjį ieškinio pagrindus, grindžiamus atitinkamai SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir motyvavimo stoka, taip pat prieštaringais motyvais, ir easyJet antrąjį pagrindą, grindžiamą tos pačios nuostatos pažeidimu.

143

Kadangi šie skirtingi pagrindai yra susiję su ginčijamo sprendimo dalimi, kurioje Komisija nusprendė, kad buvo suteiktas pranašumas, pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su šiuo pranašumu, Komisijos tame sprendime išdėstytus motyvus galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

144

Visų pirma minėto Sprendimo 364–377 konstatuojamosiose dalyse ji nusprendė, kad ginčijamos priemonės turi būti kvalifikuojamos kaip „subsidijos“, nes jose numatyta, kad autonominis regionas, veikdamas „per“ oro uosto valdytojus, skiria „finansavimą“ arba „išmokas“ oro transporto bendrovėms, „už <…> rinkodaros paslaugas“ ir „oro eismo sraut[ų] didin[imą]“, pradedant vykdyti skrydžius naujais maršrutais ir plečiant skrydžius esamais maršrutais; tokiu būdu tomis priemonėmis šios oro transporto bendrovės buvo atleistos nuo išlaidų, kurių jos paprastai patirtų norėdamos plėtoti ir skatinti savo veiklą. Šiomis aplinkybėmis Komisija, be kita ko, pažymėjo, kad buvo numatyta, jog atitinkami oro uosto valdytojai su minėtomis oro transporto bendrovėmis sudaro „sutartis“, kuriose „mainais“ už „finansines kompensacijas“ būtų numatyti „tam tikrų srautų [tikslai]“, „daugiau skrydžių“ ir „baudos“.

145

Paskui ginčijamo sprendimo 378 ir 380–388 konstatuojamosiose dalyse Komisija nagrinėjo klausimą, ar ginčijamos priemonės „atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą“.

146

Šiuo klausimu, pirma, ginčijamo sprendimo 380–386 konstatuojamosiose dalyse ši institucija nusprendė, kad „su oro vežėjais susiję [autonominio] regiono veiksmai nebuvo veiksmai, kurių imtųsi <…> rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis [privatus ūkio subjektas]“. Šiuo klausimu nurodžiusi, kad Italijos Respublika per administracinę procedūrą nesirėmė rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principu, ji visų pirma pažymėjo, kad, atsižvelgiant į autonominio regiono siekiamus viešosios politikos tikslus, į tai, kad jis kontroliavo tik vieną iš įvairių susijusių oro uosto valdytojų, ir į tai, kad ginčijamos priemonės buvo priimtos pagal viešosios valdžios institucijos nustatytą schemą, o ne pagal individualų susitarimą tarp oro uosto valdytojo ir oro transporto bendrovės, šis principas netaikytinas. Be to, Komisija iš esmės pažymėjo, kad jei minėtas principas būtų taikytas, būtų reikėję, remiantis pelningumo analize arba lyginamuoju vertinimu, nustatyti, ar autonominis regionas elgėsi kaip privatus ūkio subjektas, kuris vadovaujasi pelningumo perspektyva, kaip buvo oro uosto valdytojo sudarytų sutarčių atveju, ir pridūrė, kad tokia analizė ar vertinimas „šiuo atveju netinka“. Galiausiai ji nusprendė, kad bet kuriuo atveju Italijos Respublika nepateikė jokio verslo plano, pelningumo analizės ar jokio kito įrodymo, „iš kurių būtų aiškiai matyti“, kad regionas elgėsi kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus ūkio subjektas.

147

Antra, ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad nebuvo surengta jokio konkurso oro transporto bendrovėms atrinkti, o oro uosto valdytojai tik „paskelbė pranešimus ir pasirinko geriausius pasiūlymus“, ir pridūrė, kad jei toks konkursas būtų buvęs surengtas, vis dėlto šiuo atveju „nebūtų galima paneigti pranašumo“, nes ginčijamos priemonės buvo sumanytos kaip „viešųjų lėšų skyrimo oro vežėjams“ priemonė, tačiau šios lėšos neatitiko „atlygi[o] už produktus ar paslaugas, kurių [autonominiam] regionui iš tikrųjų reikia“.

148

Trečia, ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad „[š]iomis aplinkybėmis taip pat nėra galimybių įvertinti pavienių finansinių oro uostus valdančių įmonių ir oro vežėjų ryšių“ siekiant nustatyti, ar jie atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą, ir kad buvo „aišku, kad oro uostus valdančios įmonės, su oro vežėjais sudarydamos įvairius susitarimus, neveikė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantys veiklos vykdytojai“ – jos „vykdė veiksmus pagal [autonominio] regiono parengtą pagalbos schemą, kuria siekta didinti oro eismo srautus“.

149

Antrajame pagrinde easyJet, be kita ko, teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes, pirma, konstatavo „subsidijų“ egzistavimą dar prieš tai, kai pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą išnagrinėjo ginčijamas priemones ir sutartis, kurias oro uosto valdytojai sudarė su oro transporto bendrovėmis, skirtas toms priemonėms įgyvendinti. Antra, ji klaidingai atmetė galimybę atlikti šį tyrimą atsižvelgdama į šį principą, remdamasi autonominio regiono siekiamais „viešosios politikos tikslais“, aplinkybe, kad ginčijamas priemones ir jas įgyvendinančias sutartis neva lėmė „schema“, nereikalaujanti papildomų įgyvendinimo priemonių ir bendrai bei abstrakčiai apibrėžianti jos naudos gavėjus, kai kurių atitinkamų oro uosto valdytojų „privačiu“ pobūdžiu ir jų „tarpininkų“ statusu. Trečia, ši institucija padarė teisės klaidų ir akivaizdžių vertinimo klaidų, nes tinkamai ir argumentuotai neišnagrinėjo ginčijamų priemonių pelningumo, atsižvelgiant į skirtingus šių priemonių nustatytus mechanizmus, nepagrįstai didelę reikšmę skyrė tam, kad nebuvo vykdoma konkurso procedūra, ir ginčijo oro transporto paslaugų poreikį autonominiame regione. Ketvirta, ji nepagrįstai nenustatė, ar oro uosto valdytojų ir oro transporto bendrovių sudarytos sutartys gali būti laikomos ūkio subjektų, veikiančių įprastomis rinkos sąlygomis, veiksmais, atsižvelgiant į pagal šias sutartis teikiamų paslaugų komercinį ir ekonominį interesą, už jas sumokėtą kainą ir kitas teisines bei praktines šių sutarčių sudarymo ir vykdymo sąlygas. Šiomis aplinkybėmis easyJet remiasi, be kita ko, veiklos planais, kuriuos turėjo parengti oro uosto valdytojai, pelningumo reikalavimais, kuriais turi būti vadovaujamasi tiek šiuose veiklos planuose, tiek su oro transporto bendrovėmis sudarytose sutartyse, taip pat tuo, kaip šiuos reikalavimus jos atžvilgiu įgyvendino Geasar ir Sogaer.

150

Savo ruožtu Volotea pirmajame ir penktajame pagrinduose tvirtina, kad Komisija klaidingai aiškino ir taikė rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą, kad ši institucija neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, nes neįrodė pranašumo egzistavimo atsižvelgdama į šį principą, ir kad ginčijamame sprendime ji nepakankamai motyvavo šiuos klausimus. Šiomis aplinkybėmis Volotea visų pirma teigia, kad kai Geasar ir Sogaer, paskelbusios kvietimus pareikšti susidomėjimą ir atrinkusios patraukliausius pasiūlymus, su oro transporto bendrovėmis, įskaitant ją pačią, sudarė sutartis, šie oro uosto valdytojai veikė kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantys privatūs ūkio subjektai, iš pradžių siekdami įsigyti paslaugų, galinčių padidinti atitinkamų oro uostų eismą ir patrauklumą, paskui iš anksto nustatydami šių paslaugų pelningumo perspektyvas, ir galiausiai už tai mokėdami tinkamą kainą. Volotea taip pat teigia, kad užuot nuodugniai išnagrinėjusi šią situaciją pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą, Komisija iš esmės apsiribojo tik keletu painių, nereikšmingų ar nepagrįstų teisinių ir faktinių teiginių, kurie neleido jai padaryti išvados dėl pranašumo egzistavimo.

151

Visų pirma iš šio sprendimo 107–110 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad siekdama nustatyti, ar ginčijamos priemonės ir sutartys, kuriomis Geasar ir Sogaer jas įgyvendino easyJet ir Volotea atžvilgiu, suteikė pastarosioms pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija turėjo išnagrinėti šias priemones ir šias sutartis atsižvelgdama į rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą. Be to, iš šio sprendimo 105, 106, 117 ir 118 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad autonominio regiono siekiami viešosios politikos tikslai ir aptariamų oro uosto valdytojų privatus pobūdis nekliudo taikyti šio principo.

152

Dar daugiau, dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo taikymo Komisija šiuo atveju privalėjo pagal šio sprendimo 111–114 ir 125–129 punktuose primintą tvarką išnagrinėti klausimą, ar autonominis regionas, kaip ginčijamas priemones nustatęs viešosios valdžios subjektas, ir oro uosto valdytojai, kuriuos Komisija laiko „tarpininkais“, kaip su oro transporto bendrovėmis sudarytų sutarčių šalys, galėjo būti laikomi veikusiais kaip panašioje padėtyje esantys privatūs prekių ar paslaugų pirkėjai, atitinkamai numatydami sudaryti oro transporto paslaugų teikimo sutartis ir sudarydami tokias sutartis.

153

Galiausiai, kaip matyti iš tų pačių šio sprendimo punktų, šis tyrimas apėmė bendrą ir konkretų vertinimą, ar šie subjektai siekė, kiek tai susiję su kiekvienu iš jų, įsigyti atitinkamas paslaugas įprastomis rinkos sąlygomis, visų pirma atsižvelgiant į tokio sandorio racionalumą, numatomas pelningumo perspektyvas, šiuo tikslu numatytų paslaugų komercinį ir ekonominį interesą, už jas mokėtiną kainą ir teisines bei praktines sąlygas, pagal kurias buvo sudarytos sutartys dėl šių paslaugų teikimo ir minėto kainos sumokėjimo.

154

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 145–148 punktuose apibendrintų ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, Komisija, viena vertus, remdamasi klaidingais motyvais dėl autonominio regiono viešosios politikos tikslų, oro uosto valdytojų, per kuriuos autonominis regionas įgyvendino ginčijamas priemones, privačiu pobūdžiu ir šių priemonių forma, aiškiai atmetė tiek rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo „taikytinumą“, tiek šio principo „svarbą“ ir „galimybę“ taikyti jį autonominio regiono ir oro transporto bendrovių „ryšiams“ bei pastarųjų ir oro uosto valdytojų „pavieniams finansiniams ryšiams“, visų pirma siekiant įvertinti sutarčių, sudarytų su tikslu įgyvendinti šias priemones, racionalumą ir numatomą pelningumą.

155

Kita vertus, nors tiesa, kad, nepaisant šios aiškios ir pakartotinės pozicijos, Komisija ginčijamo sprendimo 382 ir 384 konstatuojamosiose dalyse suformulavo kelis vertinimus, kuriuos būtų galima suprasti kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo taikymo pradžią, reikia konstatuoti, pirma, kad šie vertinimai susiję tik su paties autonominio regiono elgesiu, o oro uosto valdytojų elgesys nė karto nebuvo nagrinėjamas iš esmės. Antra, minėtuose vertinimuose aiškiai akcentuojama tai, ar autonominis regionas veikė kaip privatus investuotojas, siekiantis gauti „dividendų“, „kapitalo prieaugio“ ar kitos „finansinės grąžos“, o ne tai, ar jis veikė taip, kaip būtų veikęs panašioje padėtyje esantis privatus prekių ar paslaugų pirkėjas. Trečia, Komisija, kuriai šio sprendimo 111 ir 112 punktuose nurodytomis sąlygomis tenka pareiga įrodyti pranašumą, tais pačiais argumentais iš esmės apsiribojo tvirtinimu, kad autonominis regionas „negalėjo tikėtis jokios grąžos“ ar kitokios naudos, į kurią būtų galima atsižvelgti atliekant analizę pagal rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principą, paskui priekaištavo Italijos Respublikai, kad ji „nenurodė jokio pelningumo elemento“ arba „bet kuriuo atveju“ nepateikė informacijos, „iš kurios būtų aiškiai matyti“, kad autonominis regionas elgėsi kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis privatus ūkio subjektas. Ketvirta, kaip teisingai tvirtina easyJet ir Volotea, ši institucija niekada išsamiai neišnagrinėjo faktiškai turimų įrodymų.

156

Iš šioje byloje nagrinėjamų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų bei jų įgyvendinimo sąlygų, nurodytų ginčijamame sprendime (44–46, 71–75 ir 79–84 konstatuojamosios dalys) ir apibendrintų šio sprendimo 5–25 punktuose, aiškiai matyti, kad oro uosto valdytojų ir oro transporto bendrovių sudarytos sutartys yra dvišalis veiklos planų, kuriuos iš anksto patvirtinto ir vėliau kontroliavo autonominis regionas, įgyvendinimas; juose turėjo būti nurodyti – ir, pasak Komisijos, buvo nurodyti – duomenys, susiję, be kita ko, su „iniciatyv[omis, kurias] oro uostus valdančios įmonės laiko įmanomomis“, taip pat su teikiamų paslaugų „ekonominėmis ir finansinėmis <…> pelningumo perspektyvo[mis]“, dėl kurių ši institucija turėjo nuspręsti.

157

Be to, iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad Komisija pasinaudojo įgaliojimais, leidžiančiais jai gauti papildomos informacijos, kuri, jos manymu, buvo reikalinga ar naudinga, visų pirma įgaliojimais nurodyti Italijos Respublikai pateikti jai tokią informaciją pagal 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 12 straipsnio 3 dalį; į šią aplinkybę reikia atsižvelgti pagal šio sprendimo 112 punkte nurodytą jurisprudenciją.

158

Taigi Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai šiuo atveju netaikė rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto principo ir konstatavo pranašumą, remdamasi teisiniais ir faktiniais argumentais, kurie negali pagrįsti tokio vertinimo.

159

Dėl visų pirma nurodytų priežasčių pirmasis ir penktasis Volotea ieškinio pagrindai ir antrasis easyJet ieškinio pagrindas yra pagrįsti.

160

Kaip buvo priminta šio sprendimo 102, 103 ir 138 punktuose ir pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytuose pagrinduose, kuriems reikia pritarti, kadangi pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, įrodymas yra viena iš kumuliacinių sąlygų, būtinų tam, kad atitinkamą priemonę būtų galima pripažinti „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą, reikia patenkinti Volotea ir easyJet pareikštus ieškinius ir atitinkamai panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su šiomis dviem oro linijų bendrovėmis, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus, nurodytus šio sprendimo 35 ir 38 punktuose, nesant reikalo nagrinėti kitų pagrindų, pateiktų šiems ieškiniams pagrįsti.

161

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

162

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal minėto reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

163

Šiuo atveju, kadangi Komisija pralaimėjo sujungtas bylas C‑331/20 P ir C‑343/20 P, taip pat bylas T‑607/17 ir T‑8/18, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas šiose keturiose bylose pagal Volotea ir easyJet reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: