–

F., atstovaujamo Rechtsanwalt W. Säftel,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Mölls ir N. Yerrell,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 403, 2006, p. 18) 2 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 3 dalies antros pastraipos ir 11 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant F. (Vokietijos piliečio, turinčio Ispanijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą) ir Stadt Karlsruhe (Karlsrūhės miestas) ginčą dėl Vokietijos kompetentingų institucijų sprendimo nesuteikti jam teisės naudotis vairuotojo pažymėjimu Vokietijos teritorijoje.

3

Direktyvos 2006/126 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Vairuotojo pažymėjimų taisyklės – pagrindinis bendros transporto politikos elementas siekiant pagerinti kelių eismo saugumą, taip pat palengvinant laisvą asmenų, apsigyvenančių kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimą išdavusioji, judėjimą. Atsižvelgiant į individualių transporto priemonių svarbą priimančioje valstybėje narėje tinkamai pripažįstamas turimas vairuotojo pažymėjimas užtikrina laisvą asmenų judėjimą ir jų įsisteigimo laisvę. <…>“

4

Kaip nurodyta šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje, „[v]alstybių narių išduodami vairuotojo pažymėjimai yra tarpusavyje pripažįstami“.

5

Minėtos direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Vairuotojo pažymėjimai yra išduodami tik tiems kandidatams į vairuotojus, kurie:

<…>

2.   

Valstybė narė gali nuspręsti išduoti tokius pažymėjimus, kurių administracinis galiojimo laikotarpis yra iki 15 metų;

<…>

3.   Atnaujinant vairuotojo pažymėjimus, kurių administracinio galiojimo laikotarpis baigėsi:

Atnaujindamos AM, A, A1, A2, B, B1 ir BE kategorijų vairuotojo pažymėjimus valstybės narės gali reikalauti, kad būtų tikrinama III priede nustatytų minimalių fizinio ir psichinio tinkamumo vairuoti normų atitiktis.

<…>

5.   <…>

Nepažeisdamos 2 straipsnio, vairuotojo pažymėjimą išduodančios valstybės narės išsamiai tikrina, siekdamos užtikrinti, kad asmuo atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus bei nacionalines nuostatas dėl teisės vairuoti panaikinimo arba atėmimo, jeigu nustatoma, kad vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas nesilaikant reikalavimų.“

6

Direktyvos 2006/126 11 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Tais atvejais, kai vienos valstybės narės išduoto galiojančio nacionalinio vairuotojo pažymėjimo savininkas pasirenka įprastinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, jis gali prašyti, kad jo vairuotojo pažymėjimas būtų pakeistas lygiaverčiu pažymėjimu. Pažymėjimą keičianti valstybė narė gali patikrinti, kuriai kategorijai pateiktas vairuotojo pažymėjimas iš tikrųjų tebegalioja.

<…>

4.   Valstybė narė atsisako išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas arba atimtas kitoje valstybėje narėje.

Valstybė narė atsisako pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas ankstesnės valstybės teritorijoje.

Valstybė narė taip pat gali atsisakyti išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimas yra panaikintas kitoje valstybėje narėje.

5.   Išduoti naują vairuotojo pažymėjimą vietoje to, kuris, pavyzdžiui, buvo pamestas ar pavogtas, gali tik tos valstybės narės, kurioje yra įprastinė savininko gyvenamoji vieta, kompetentingos institucijos; tos institucijos naują pažymėjimą išduoda pagal turimą informaciją arba prireikus įrodym[u]s, gaut[u]s iš pradinį vairuotojo pažymėjimą išdavusios valstybės narės kompetentingų institucijų.

<…>“

7

Šios direktyvos 12 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Šioje direktyvoje „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena, t. y. bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais, dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, darbo ryšių neturin[čio] asm[ens] [atveju], dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja asmenį su vieta, kurioje jis gyvena.“

8

Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos 2010 m. gruodžio 13 d.Verordnung über die Zulassung von Personen zum Straßenverkehr – Fahrerlaubnis-Verordnung (Nutarimas dėl leidimo asmenims dalyvauti kelių eisme) (BGBl. 2010 I, p. 1980) (toliau – FeV) 13 straipsnis suformuluotas taip:

„Rengdama sprendimus dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo ar pratęsimo arba dėl apribojimų ar sąlygų nustatymo už vairuotojo pažymėjimų išdavimą atsakinga tarnyba nurodo:

<…>

2.   pateikti medicininę-psichologinę išvadą, jeigu:

<…>

<…>“

9

FeV 29 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkai gali, atsižvelgiant į šiuo pažymėjimu suteiktas teises, vairuoti motorines transporto priemones nacionalinėje teritorijoje, neturėdami joje įprastinės gyvenamosios vietos, kaip ji suprantama pagal 7 straipsnį. <…>

<…>

(3)   1 dalyje nurodyta teisė nesuteikiama užsienyje išduotų vairuotojo pažymėjimų savininkams,

<…>

<…>

<…> [3 dalies] pirmo sakinio 3 ir 4 punktai [Europos Sąjungos] arba [Europos ekonominės erdvės (EEE)] vairuotojo pažymėjimams taikomi tik tuo atveju, jeigu juose nurodytos priemonės yra įtrauktos į tinkamumo vairuoti registrą ir nėra panaikintos pagal [Straßenverkehrsgesetz (Kelių eismo įstatymas, toliau – StVG)] 29 straipsnį.

(4)   Teisė nacionalinėje teritorijoje naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu po to, kai buvo priimtas vienas iš 3 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytų sprendimų, suteikiama pateikus prašymą, jeigu nebėra teisės atėmimą pateisinančių pagrindų.“

10

StVG 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta:

„Siekiant nacionalinėje teritorijoje suteikti teisę naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu po to, kai ši teisė buvo atimta arba jos prieš tai atsisakyta, asmenims, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, taikomos atitinkamos nuostatos, skirtos teisės vairuoti suteikimui iš naujo po to, kai ši teisė buvo atimta arba jos prieš tai buvo atsisakyta.“

11

F. yra Vokietijos pilietis. Nuo 1992 m. jis turi gyvenamąją vietą Ispanijoje ir kitą gyvenamąją vietą Karlsrūhėje (Vokietija). Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pastaroji gyvenamoji vieta vis dėlto nėra įprastinė gyvenamoji vieta, kaip tai suprantama pagal FeV 7 straipsnį ir Direktyvos 2006/126 12 straipsnio pirmą pastraipą.

12

1987, 1990, 1995 ir 2000 m. Vokietijoje F. buvo nubaustas už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Todėl 1990 m. iš jo atimtas Vokietijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas. 1992 m. spalio 21 d. Ispanijoje jam buvo išduotas, be kita ko, A ir B kategorijų vairuotojo pažymėjimas.

13

Po to, kai 2008 m. gruodžio 12 d. Vokietijoje F. vairavo automobilį apsvaigęs nuo alkoholio, įsiteisėjusiu 2009 m. sausio 20 d. baudžiamuoju įsakymu jam buvo skirta piniginė bauda. Tuo pačiu baudžiamuoju įsakymu dėl netinkamumo vairuoti iš jo buvo atimta teisė vairuoti motorines transporto priemones Vokietijoje su Ispanijoje išduotu vairuotojo pažymėjimu ir keturiolika mėnesių uždrausta prašyti iš naujo suteikti teisę vairuoti. Galiausiai 2007 m. spalio 22 d. Ispanijoje jam išduotas vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas ir perduotas kompetentingoms Ispanijos valdžios institucijoms. Šios netrukus grąžino šį dokumentą F.

14

Be to, 2009 m. lapkričio 23 d., t. y. minėtu keturiolikos mėnesių draudimo laikotarpiu, Ispanijos valdžios institucijos išdavė F. naują vairuotojo pažymėjimą, kurio galiojimo terminas sutapo su pradinio Ispanijoje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimo terminu. Šis pažymėjimas, atnaujintas 2012, 2014 ir 2016 m., šiuo metu galioja iki 2021 m. spalio 22 d. Visuose išduotuose dokumentuose nurodyta galiojimo pradžios data yra 1992 m. spalio 21 d., t. y. pradinio Ispanijoje išduoto vairuotojo pažymėjimo išdavimo data.

15

2014 m. sausio 20 d. F. pateikė Karlsrūhės miestui prašymą pripažinti Ispanijoje išduoto jo vairuotojo pažymėjimo galiojimą Vokietijos teritorijoje. Šis prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad Ispanijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas Vokietijoje iš jo buvo atimtas už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio ir kad pagal šią priemonę jis galutinai neteko galimybės vairuoti Vokietijos teritorijoje iki tol, kol bus iš naujo patikrintas jo tinkamumas vairuoti. Vokietijos valdžios institucijos pažymėjo, kad, pasibaigus jam nustatytam draudimo prašyti išduoti naują vairuotojo pažymėjimą laikotarpiui, jis Ispanijoje negavo jokio naujo vairuotojo pažymėjimo, kurio galiojimą turėtų pripažinti Vokietijos valdžios institucijos – jam buvo išduoti tik dokumentai, skirti atnaujinti pradiniam vairuotojo pažymėjimui. Karlsrūhės miestas nusprendė, kad pagal FeV 13 straipsnio pirmo sakinio 2 punkto c papunktį F. privalėjo pateikti medicininę-psichologinę išvadą tam, kad išsklaidytų abejones dėl tinkamumo vairuoti. Kadangi tokios išvados nebuvo pateikta, Karlsrūhės miestas nusprendė, kad pagal FeV 11 straipsnio 8 dalį gali laikyti jį netinkamu vairuoti. F. prieštaravimas dėl to sprendimo buvo atmestas, nurodžius tuos pačius motyvus.

16

Tuomet F. pateikė skundą dėl to sprendimo panaikinimo; skundas buvo atmestas tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijose.

17

Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, FeV 29 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio 3 punkte, siejamame su 29 straipsnio 3 dalies trečiu sakiniu, numatytas nesuteikimo pagrindas pagal FeV 29 straipsnį draudžia suteikti teisę vairuoti nacionaliniu lygmeniu.

18

Tas teismas nusprendė, kad Vokietijos valdžios institucijos galutinai atėmė F. teisę vairuoti po to, kai šis 2008 m. gruodžio mėn. vairavo apsvaigęs nuo alkoholio. Todėl ši atėmimo priemonė, kuri nebuvo panaikinta ir taikoma dabartiniam Ispanijoje išduotam F. vairuotojo pažymėjimui, vis dar yra įtraukta į tinkamumo vairuoti registrą. Pagal FeV 29 straipsnio 4 dalį, siejamą su StVG 3 straipsnio 6 dalimi, tam, kad vėl galėtų naudoti Ispanijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą Vokietijoje, F. turėtų pateikti prašymą pripažinti šio pažymėjimo galiojimą už vairuotojo pažymėjimų išdavimą atsakingai Vokietijos tarnybai.

19

Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalį F. taip pat nesuteikiama teisė vairuoti motorinių transporto priemonių Vokietijoje remiantis Ispanijoje išduotu jo vairuotojo pažymėjimu. Tai, kad Ispanijos valdžios institucijos, pirma, grąžino F. pradinį vairuotojo pažymėjimą netrukus po to, kai Vokietijos valdžios institucijos jį atėmė, ir, antra, 2009 m. lapkričio 23 d. pakeitė šį vairuotojo pažymėjimą, nėra priemonės, kuriomis valstybės narės valdžios institucijoms nustatoma pareiga pripažinti kitos valstybės narės valdžios institucijų išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą. Ispanijos valdžios institucijos šių priemonių ėmėsi draudimo F. prašyti išduoti naują vairuotojo pažymėjimą laikotarpiu, kuris buvo nustatytas 2009 m. sausio 20 d. Vokietijoje priimtu baudžiamuoju įsakymu, tačiau neaišku, ar prieš jas nustatant buvo atliktas jo tinkamumo vairuoti patikrinimas. Tas teismas taip pat nurodė, kad Ispanijos valdžios institucijos ne išdavė F. naują vairuotojo pažymėjimą, o tik remdamosi Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis atnaujino pradinį vairuotojo pažymėjimą po to, kai pasibaigė jo galiojimo terminas.

20

Kaip matyti iš Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punkto, tokiam atnaujinimui taikoma tik savininko gyvenamosios vietos sąlyga. Taigi vairuotojo pažymėjimo atnaujinimas yra tokio paties pobūdžio kaip šios direktyvos 11 straipsnio 5 dalyje numatytas naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimas, nes abi šios priemonės yra naujo dokumento, patvirtinančio esamą teisę vairuoti, išdavimas. Valstybė narė, kuri, kaip Ispanijos Karalystė, nusprendė periodišką vairuotojo pažymėjimo atnaujinimą susieti su sveikatos patikrinimu, neprivalo – nesant ypatingos priežasties – atlikti kiekvieno vairuotojo pažymėjimo savininko sveikatos patikrinimo, kad nustatytų, ar jis dar atitinka Direktyvos 2006/126 III priede numatytas minimalias sveikatos normas. Su amžiumi susijęs sveikatos patikrinimas paprastai turėtų apsiriboti regėjimo, klausos ir reakcijos gebėjimų, taip pat akivaizdžių sveikatos sutrikimų patikrinimu. Besąlygiškas kitų valstybių narių pripažinimas, kad vairuotojo pažymėjimas esant tokiai situacijai galioja, prieštarautų tikslui pagerinti kelių eismo saugumą.

21

Minėtas apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė F. prašymą įpareigoti už vairuotojo pažymėjimų išdavimą atsakingą tarnybą pagal FeV 29 straipsnio 4 dalį priimti sprendimą pripažinti Ispanijoje išduoto jo vairuotojo pažymėjimo galiojimą. Jis nusprendė, kad teisės vairuoti atėmimo motyvai nenustojo egzistuoti, nes F. nepateikė reikalaujamos medicininės-psichologinės išvados, kurios reikalaujama dėl 2,12 promilės alkoholio koncentracijos kraujyje, nustatytos jį sustabdžius. Jis pridūrė, kad Sąjungos teisėje taikomas proporcingumo principas nedraudžia reikalauti tokios išvados, numatytos tuo atveju, kai, atsižvelgiant į pavojų kelių eismo saugumui, kurį kelia alkoholio vartojimas, alkoholio kiekis kelių eisme dalyvaujančio vairuotojo kraujyje viršija tam tikrą lygį.

22

F. pateikė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) ir teigė, kad FeV 29 straipsnio 3 ir 4 dalys, kiek jomis reikalaujama, kad Vokietijos valdžios institucijos priimtų sprendimą pripažinti kitų valstybių narių valdžios institucijų išduotų pažymėjimų galiojimą, pažeidžia Sąjungos teisę. Jis mano, jog savavališkai ir be teisinio pagrindo daroma prielaida, kad trys administraciniai aktai, kuriais Ispanijos valdžios institucijos atnaujino jo vairuotojo pažymėjimą, yra ne vairuotojo pažymėjimo išdavimo aktai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalį, o 1992 m. spalio 21 d. išduoto pradinio vairuotojo pažymėjimo pratęsimas. Pareiškėjo teigimu, motyvas, kad atnaujinant vairuotojo pažymėjimą esamas pažeidimas perkeliamas į dabartinį vairuotojo pažymėjimą, taip pat neturi teisinio pagrindo. Jis taip pat nurodo, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas nėra priėmęs jokio sprendimo. Jis mano, kad tik Ispanijos valdžios institucijos yra kompetentingos nustatyti, ar jis vėl tinkamas vairuoti. F. nuomone, Vokietijos valdžios institucijos neturi teisės kontroliuoti šiuo klausimu priimtų Ispanijos valdžios institucijų sprendimų.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, kiek Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalyje numatytas vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo principas taikomas ir tais atvejais, kai pagal Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą atnaujinamas vairuotojo pažymėjimas, kurį įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė atlieka po to, kai laikino buvimo valstybė narė dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio ir iš to išplaukiančio netinkamumo vairuoti iš atitinkamo asmens atėmė teisę naudotis vairuotojo pažymėjimu savo teritorijoje.

24

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Direktyvos [2006/126] 2 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą valstybei narei, kurios teritorijoje iš kitoje valstybėje narėje išduoto A ir B kategorijų ES vairuotojo pažymėjimo savininko dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio buvo atimta teisė su šiuo vairuotojo pažymėjimu vairuoti motorines transporto priemones pirmojoje valstybėje narėje, draudžiama atsisakyti pripažinti šių kategorijų vairuotojo pažymėjimą, kuris po to, kai buvo atimtas, atitinkamam asmeniui buvo išduotas antrojoje valstybėje narėje, jį atnaujinant pagal Direktyvos [2006/126] 7 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą?“

25

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei, kurios teritorijoje iš kitos valstybės narės išduoto A ir B kategorijų vairuotojo pažymėjimo savininko dėl pažeidimų, padarytų laikinai būnant toje teritorijoje po to, kai šis pažymėjimas buvo išduotas, ir iš to pagal pirmosios valstybės narės teisės aktus išplaukiančio netinkamumo vairuoti buvo atimta teisė vairuoti, draudžiama vėliau atsisakyti pripažinti šio vairuotojo pažymėjimo galiojimą po to, kai jį valstybė narė, kurioje yra minėto pažymėjimo savininko įprastinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio pirmą pastraipą, atnaujino pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį.

26

Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalyje yra numatytas valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimas netaikant jokių formalumų. Šioje nuostatoje valstybėms narėms nustatyta aiški ir konkreti pareiga, nepaliekanti jokios diskrecijos dėl jai įgyvendinti priimtinų priemonių (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Aykul, C‑260/13, EU:C:2015:257, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2020 m. spalio 28 d. Sprendimo Kreis Heinsberg, C‑112/19, EU:C:2020:864, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pažymėjimą išdavusi valstybė narė turi patikrinti, ar įvykdyti Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalyje numatyti minimalūs Sąjungos teisės reikalavimai, visų pirma susiję su gyvenamąja vieta ir tinkamumu vairuoti, taigi – tai, ar galima pateisinti vairuotojo pažymėjimo išdavimą (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Aykul, C‑260/13, EU:C:2015:257, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Vienos valstybės narės valdžios institucijoms išdavus vairuotojo pažymėjimą pagal Direktyvos 2006/126 1 straipsnio 1 dalį, kitos valstybės narės neturi teisės tikrinti, ar laikytasi šioje direktyvoje numatytų išdavimo sąlygų. Valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo turėjimas turi būti laikomas įrodymu, kad šio pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo dieną atitiko minėtas sąlygas (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Aykul, C‑260/13, EU:C:2015:257, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Be to, kadangi Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalyje nedaroma skirtumo pagal vairuotojo pažymėjimo išdavimo būdą, t. y. ar jis išduotas išlaikius Direktyvos 2006/126 7 straipsnyje numatytus egzaminus, ar atlikus pakeitimą pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalį, ar atnaujinus jį pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalį, tarpusavio pripažinimo principas taip pat taikomas ir vairuotojo pažymėjimams, išduotiems atlikus tokį atnaujinimą, išskyrus šioje direktyvoje numatytas išimtis (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 28 d. Sprendimo Kreis Heinsberg, C‑112/19, EU:C:2020:864, 26 punktą).

30

Vis dėlto Teisingumo Teismas 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Aykul (C‑260/13, EU:C:2015:257) 71 punkte yra nusprendęs, kad Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal jas valstybei narei, kurios teritorijoje kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas būna laikinai, nedraudžiama atsisakyti pripažinti šio vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl savininko pažeidimų, padarytų jos teritorijoje jau išdavus šį vairuotojo pažymėjimą, dėl ko pagal pirmosios valstybės narės teisę savininkas būtų netinkamas vairuoti motorinių transporto priemonių.

31

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas minėto sprendimo 60 punkte, be kita ko, nusprendė, kad pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą valstybei narei, kuri nėra kitoje valstybėje narėje vairuotojo pažymėjimą gavusio savininko įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė, pagal savo nacionalinę teisę dėl anksčiau šio savininko jos teritorijoje padarytų pažeidimų leidžiama taikyti priemones, kurių taikymo sritis apsiriboja jos teritorija, o poveikis – atsisakymu joje pripažinti šio pažymėjimo galiojimą.

32

Jis taip pat nusprendė, kad tokiu atveju, kai tinkamumu vairuoti buvo suabejota ne vairuotojo pažymėjimo išdavimo etape, bet po pažeidimo, kurį šio pažymėjimo savininkas padarė jau išdavus šį pažymėjimą, o sankcija turėjo poveikį tik valstybės narės, kurioje buvo padarytas pažeidimas, teritorijoje, ši valstybė narė yra kompetentinga nustatyti sąlygas, kurias šio vairuotojo pažymėjimo savininkas turi įvykdyti, kad atgautų teisę vairuoti jos teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Aykul, C‑260/13, EU:C:2015:257, 73 ir 84 punktus).

33

Vis dėlto Teisingumo Teismas nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo patikrinti, ar šiuo atveju taikydama savo nuostatas atitinkama valstybė narė iš tiesų neribotam laikui neatsisako pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo, ir tokiu atveju – tai, ar pirmosios valstybės narės teisės aktuose numatytos sąlygos pagal proporcingumo principą neviršija to, kas tinkama ir būtina Direktyvos 2006/126 tikslui – gerinti kelių eismo saugumą – pasiekti (2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Aykul, C‑260/13, EU:C:2015:257, 84 punktas).

34

Kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Europos Komisija, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad valstybė narė negali susieti kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimo pripažinimo su pirmosios valstybės narės teisės aktuose numatyta pažymėjimų išdavimo sąlyga, kaip antai medicininės-psichologinės išvados pateikimu, jeigu šis pažymėjimas buvo išduotas po to, kai pirmoji valstybė narė atėmė anksčiau suteiktą teisę vairuoti ir pasibaigė galimas draudimo iš naujo prašyti suteikti teisę vairuoti laikotarpis (šiuo klausimu dėl 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 237, 1991, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 317), kuri buvo pakeista Direktyva 2006/126, žr. 2009 m. vasario 19 d. Sprendimo Schwarz, C‑321/07, EU:C:2009:104, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat, kiek tai susiję su Direktyva 2006/126, žr. 2012 m. balandžio 26 d. Sprendimo Hofmann, C‑419/10, EU:C:2012:240, 84 punktą).

35

Esant tokiai situacijai netinkamumas vairuoti, dėl kurio pirmojoje valstybėje narėje buvo atimta teisė vairuoti, buvo paneigtas kitos valstybės narės vėliau išduodant vairuotojo pažymėjimą atliktu tinkamumo patikrinimu. Tokiu atveju išdavimo valstybė narė, kaip priminta šio sprendimo 27 punkte, turi, be kita ko, patikrinti, ar pagal Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalį kandidatas atitinka minimalius fizinio ir psichinio tinkamumo vairuoti reikalavimus (šiuo klausimu dėl Direktyvos 91/439 7 straipsnio 1 dalies, kuri atitinka Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalį, žr. 2009 m. vasario 19 d. Sprendimo Schwarz, C‑321/07, EU:C:2009:104, 92 ir 93 punktus).

36

Pagrindinėje byloje aptariamą vairuotojo pažymėjimą po to, kai jį atėmė valstybė narė, kurioje jo savininkas buvo laikinai, jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/126 12 straipsnio pirmą pastraipą, ne vėliau išdavė, o paprasčiausiai atnaujino. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vairuotojo pažymėjimas F. iš pradžių buvo išduotas 1992 m., vėliau, Vokietijos valdžios institucijoms jį atėmus, Ispanijos valdžios institucijos jį paprasčiausiai kelis kartus atnaujino, ir šiuo metu jis galioja iki 2021 m. spalio 22 d.

37

Esant tokiai situacijai, paprasčiausias A ir B kategorijų vairuotojo pažymėjimo atnaujinimas pagal Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 3 dalį valstybėje narėje, kurioje yra jo savininko įprastinė gyvenamoji vieta, negali būti prilygintas naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimui, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, nes atnaujinimo ir išdavimo sąlygos nėra identiškos. Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija, tam, kad būtų galima atlikti tokį prilyginimą, reikia, kad valstybėje narėje, kurioje būnama laikinai, konstatuotas netinkamumas vairuoti motorines transporto priemones būtų panaikintas, valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė gyvenamoji vieta, atnaujinant pažymėjimą.

38

Dėl AM, A, A1, A2, B, B1 ir BE kategorijų vairuotojo pažymėjimų Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, kaip minimali suderinta vairuotojo pažymėjimo atnaujinimo tuo metu, kai baigiasi pažymėjimo administracinis galiojimas, sąlyga, numatytas įprastinės gyvenamosios vietos buvimas vairuotojo pažymėjimą išdavusios valstybės narės teritorijoje arba įrodymas, kad pareiškėjas ten studijuoja mažiausiai šešis mėnesius. Nors, kaip matyti iš šios nuostatos antros pastraipos, valstybės narės gali tokių pažymėjimų atnaujinimą susieti su minimalių fizinio ir psichinio tinkamumo vairuoti normų, kaip nurodytos minėtos direktyvos III priede, patikrinimu, konstatuotina, kad tai yra tik valstybių narių turima galimybė.

39

Vis dėlto dėl vairuotojo pažymėjimų išdavimo Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vairuotojo pažymėjimai gali būti išduodami tik tiems kandidatams į vairuotojus, kurie ne tik atitinka įprastinės gyvenamosios vietos pažymėjimą išduodančios valstybės narės teritorijoje sąlygą arba gali įrodyti, kad joje studijuoja bent šešis mėnesius, bet ir išlaikė įgūdžių ir elgsenos patikrinimo bei teorijos egzaminus ir atitinka medicininius reikalavimus pagal šios direktyvos II ir III priedų nuostatas. Taigi vairuotojo pažymėjimo išdavimas susietas su tinkamumo vairuoti patikrinimu pagal minėtos direktyvos III priedo nuostatas.

40

Primintina, kad valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo pareigos, remiantis Direktyva 2006/126, nustatymas yra pasekmė to, kad šioje direktyvoje nustatyti minimalūs Sąjungos vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimai (2019 m. vasario 28 d. Sprendimo Meyn, C‑9/18, EU:C:2019:148, 28 punktas).

41

Kaip matyti, be kita ko, iš šio sprendimo 27 ir 28 punktuose primintos jurisprudencijos ir kaip savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą pažymėjo nacionalinis teismas, Teisingumo Teismas ne kartą yra pabrėžęs ryšį tarp Sąjungos teisėje suderintų minimalių vairuotojo pažymėjimo išdavimo sąlygų, išdavimo valstybės narės atliekamo šių sąlygų tikrinimo ir kitų valstybių narių pareigos pripažinti šio pažymėjimo galiojimą.

42

Kadangi pagal Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą valstybės narės, atnaujindamos AM, A, A1, A2, B, B1 ir BE kategorijų vairuotojo pažymėjimus, neprivalo atlikti minimalių fizinio ir psichinio tinkamumo vairuoti normų, kaip nurodytos šios direktyvos III priede, patikrinimo, valstybė narė, kurios teritorijoje tik atnaujinto šių kategorijų vairuotojo pažymėjimo savininkas norėtų dalyvauti kelių eisme po to, kai iš jo po šioje teritorijoje padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo buvo atimta teisė vairuoti joje, gali, naudodamasi Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatyta išimtimi, taigi, nukrypdama nuo šio sprendimo 29 punkte nurodyto tarpusavio pripažinimo principo, atsisakyti pripažinti šio pažymėjimo galiojimą, jeigu, pasibaigus galimam draudimo iš naujo prašyti suteikti teisę vairuoti laikotarpiui, netenkinamos nacionalinėje teisėje numatytos sąlygos teisei vairuoti minėtoje teritorijoje susigrąžinti.

43

Tokiomis aplinkybėmis Direktyvoje 2006/126 numatyta valstybių narių pareiga tarpusavyje pripažinti kitų valstybių narių išduotų AM, A, A1, A2, B, B1 ir BE kategorijų vairuotojo pažymėjimų galiojimą negali būti ex officio taikoma šių vairuotojo pažymėjimų atnaujinimams, nes atnaujinimo sąlygos atskirose valstybėse narėse gali skirtis.

44

Nors tokia tarpusavio pripažinimo pareiga negali priklausyti nuo to, ar valstybė narė, kurios teritorijoje kitoje valstybėje narėje išduoto ir atnaujinto vairuotojo pažymėjimo savininkas būna laikinai, tikrina sąlygas, kuriomis šis vairuotojo pažymėjimas buvo atnaujintas, vis dėlto pažymėjimo savininkui, kuris, pasibaigus galimam draudimo iš naujo prašyti suteikti teisę vairuoti laikotarpiui, norėtų vėl turėti teisę vairuoti pirmojoje valstybėje narėje, turi būti leidžiama tos valstybės valdžios institucijoms pateikti įrodymą, kad jo tinkamumas vairuoti pagal Direktyvos 2006/126 III priedo nuostatas buvo patikrintas atnaujinant jo pažymėjimą antrojoje valstybėje narėje ir tai padarius, remiantis šio sprendimo 35 punkte nurodyta jurisprudencija, paneigtas pirmosios valstybės narės konstatuotas netinkamumas vairuoti, tačiau su sąlyga, kad šio patikrinimo dalykas atitinka šios valstybės narės teisės aktuose nurodytą dalyką.

45

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą valstybės narės valdžios institucijoms iš esmės nedraudžiama atsisakyti pripažinti A ir B kategorijos vairuotojo pažymėjimo, kuris pagal Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 3 dalį kitoje valstybėje narėje buvo tik atnaujintas, galiojimo; taigi pirmoji valstybė narė turi kompetenciją nustatyti sąlygas, kurias privalo atitikti vairuotojo pažymėjimo savininkas, kad atgautų teisę vairuoti jos teritorijoje.

46

Šiuo klausimu konstatuotina: tai, kad tokiu atveju valstybės narės valdžios institucijoms dėl jos teritorijoje padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo leidžiama taikyti tam tikras kitoje valstybėje narėje išduoto ir atnaujinto vairuotojo pažymėjimo galiojimo pripažinimo sąlygas, gali sumažinti eismo įvykių riziką, todėl atitinka Direktyvos 2006/126 2 konstatuojamojoje dalyje primintą tikslą pagerinti kelių eismo saugumą.

47

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar, vadovaujantis proporcingumo principu, pirmosios valstybės narės teisės aktuose numatytos taisyklės, nustatančios sąlygas, kurias, siekdamas atgauti teisę vairuoti jos teritorijoje, turi atitikti vairuotojo pažymėjimo savininkas, iš kurio dėl padarytų pažeidimų buvo atimta teisė vairuoti jos teritorijoje, kur jis buvo laikinai, neviršija to, kas yra tinkama ir būtina Direktyvos 2006/126 tikslui – pagerinti kelių eismo saugumą – pasiekti (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo Aykul, C‑260/13, EU:C:2015:257, 78 punktą); taip būtų visų pirma tuo atveju, jeigu šiam savininkui būtų draudžiama pateikti įrodymą apie tai, kad jo tinkamumas vairuoti, pasibaigus galimam draudimo iš naujo prašyti suteikti teisę vairuoti laikotarpiui, pagal Direktyvos 2006/126 III priedo nuostatas buvo patikrintas atnaujinant jo vairuotojo pažymėjimą jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje ir kad šio patikrinimo dalykas atitinka pirmosios valstybės narės teisės aktuose nurodytą dalyką.

48

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei, kurios teritorijoje iš kitos valstybės narės išduoto A ir B kategorijų vairuotojo pažymėjimo savininko dėl pažeidimų, padarytų laikinai būnant toje teritorijoje po to, kai šis pažymėjimas išduotas, buvo atimta teisė vairuoti, nedraudžiama vėliau atsisakyti pripažinti šio vairuotojo pažymėjimo galiojimą po to, kai valstybė narė, kurioje yra minėto pažymėjimo savininko įprastinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio pirmą pastraipą, jį atnaujino pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar, vadovaujantis proporcingumo principu, pirmosios valstybės narės teisės aktuose numatytos taisyklės, nustatančios sąlygas, kurias turi atitikti vairuotojo pažymėjimo savininkas, kad atgautų teisę vairuoti jos teritorijoje, neviršija to, kas yra tinkama ir būtina Direktyvos 2006/126 tikslui – pagerinti kelių eismo saugumą – pasiekti.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei, kurios teritorijoje iš kitos valstybės narės išduoto A ir B kategorijų vairuotojo pažymėjimo savininko dėl pažeidimų, padarytų laikinai būnant toje teritorijoje po to, kai šis pažymėjimas išduotas, buvo atimta teisė vairuoti, nedraudžiama vėliau atsisakyti pripažinti šio vairuotojo pažymėjimo galiojimą po to, kai valstybė narė, kurioje yra minėto pažymėjimo savininko įprastinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio pirmą pastraipą, jį atnaujino pagal šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar, vadovaujantis proporcingumo principu, pirmosios valstybės narės teisės aktuose numatytos taisyklės, nustatančios sąlygas, kurias turi atitikti vairuotojo pažymėjimo savininkas, kad atgautų teisę vairuoti jos teritorijoje, neviršija to, kas yra tinkama ir būtina Direktyvos 2006/126 tikslui – pagerinti kelių eismo saugumą – pasiekti.