TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. gruodžio 15 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbas pagal terminuotas darbo sutartis – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis susitarimas – Nediskriminavimo principas – Piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijai skirtos priemonės – Viešosios teisės reglamentuojami terminuoti darbo santykiai – Universiteto mokslo darbuotojai“

Sujungtose bylose C‑40/20 ir C‑173/20

dėl Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) 2020 m. sausio 10 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2020 m. sausio 27 d. ir 2020 m. balandžio 23 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

AQ,

BO,

CP (C‑40/20),

AZ,

BY,

CX,

DW,

EV,

FU,

GJ (C‑173/20),

prieš

Presidenza del Consiglio die Ministri,

Ministero dell Istruzione, dell’Università e della Ricerca, – MIUR,

Università degli studi di Perugia,

dalyvaujant:

Federazione Lavoratori della Conoscenza CGIL,

Confederazione Generale Italiana del Lavoro (CGIL),

Cipur – Coordinamento Intersedi professori universitari di ruolo,

Anief – Associazione Professionale e Sindacale (C‑40/20),

HS,

IR,

JQ,

KP,

LO,

MN,

NM,

OZ,

PK,

QJ,

RI,

SS,

TG,

UF,

WE,

XC,

YD (C‑173/20),

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. G. Xuereb, teisėjai A. Kumin (pranešėjas) ir I. Ziemele,

generalinis advokatas: N. Emiliou,

kancleris: A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	AQ, BO, CP, AZ, BY, CX, DW, EV, FU, GJ, HS, IR, JQ, LO, MN, NM, OZ, PK, QJ, RI, SH, TG, UF, XC ir YD, atstovaujamų avvocati F. Dinelli ir G. Grüner,

–	Federazione Lavoratori della Conoscenza Cgil ir Confederazione Generale Italiana del Lavoro (CGIL), atstovaujamų avvocati F. Americo, A. Andreoni ir I. Barsanti Mauceri,

–	Cipur – Coordinamento Intersedi Professori Universitari di Ruolo, atstovaujamo avvocati F. Dinelli ir G. Grüner,

–	Anief – Associazione Professionale e Sindacale, atstovaujamos avvocati V. De Michele, S. Galleano ir W. Miceli,

–	Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos procuratore dello Stato A. Berti Suman ir avvocati dello Stato C. Colelli ir L. Fiandaca,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos N. Ruiz García ir A. Spina,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), pateikto 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl ETUC, UNICE ir CEEP bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) priede, 5 punkto išaiškinimo.

Šie prašymai pateikti nagrinėjant, pirma, universiteto mokslo darbuotojų AQ, BO ir CP (byla C‑40/20) ir, antra, universiteto mokslo darbuotojų AZ, BY, CX, DW, EV, FU ir GJ (byla C‑173/20) ginčą su Presidenza del Consiglio dei Ministri (Ministrų Tarybos pirmininko tarnyba, Italija), Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR (Švietimo, aukštojo mokslo ir mokslo tyrimų ministerija, Italija) ir Università degli studi di Perugia (Perudžos universitetas, Italija) dėl atsisakymo terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis darbo sutartimis arba leisti jiems dalyvauti vertinimo procedūroje dėl jų įtraukimo į docentų sąrašą.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„šalys signatarės norėjo sudaryti bendrąjį susitarimą dėl darbo pagal terminuotas sutartis, kuriame būtų nustatyti terminuotoms darbo sutartims ir darbo santykiams taikomi bendrieji principai bei būtiniausi reikalavimai; jos išreiškė norą pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“

Bendrojo susitarimo preambulės antroje pastraipoje nurodyta, jog šio susitarimo šalys „pripažįsta, kad neterminuotos sutartys yra ir bus bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma [ir kad] terminuotos darbo sutartys tam tikromis aplinkybėmis atliepia ir darbdavių, ir darbuotojų interesus“.

Bendrojo susitarimo 1 punkte nurodyta:

„Šio bendrojo susitarimo tikslas yra:

a)	pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą;

b)	sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“

Bendrojo susitarimo 3 punkte „Apibrėžimai“ numatyta:

Šiame susitarime [vartojamos šios sąvokos:]

„pagal terminuotą sutartį dirbantis darbuotojas“ – tai asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, tiesiogiai sudarytą tarp darbdavio ir darbuotojo, arba palaikantis tiesioginius darbo santykius su darbdaviu, kai darbo sutarties ar santykių pabaiga nustatoma pagal tokias objektyvias sąlygas, kaip konkreti diena, konkrečios užduoties įvykdymas ar konkretus įvykis.

<…> „panašus nuolatinis darbuotojas“ – tai toje pačioje įmonėje dirbantis darbuotojas, kuris sudarė neterminuotą darbo sutartį arba palaiko neterminuotus darbo santykius ir atlieka tą patį ar panašų darbą (profesines pareigas), tinkamai atsižvelgiant į jo kvalifikaciją ar įgūdžius. Jei toje pačioje įmonėje nėra panašaus nuolatinio darbuotojo, lyginama atsižvelgiant į taikytiną kolektyvinę sutartį arba, jei tokios sutarties nėra, lyginama atsižvelgiant į nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką.“

Bendrojo susitarimo 4 punkto „Nediskriminavimo principas“ 1 dalyje nustatyta:

„Pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos, negu panašiems nuolatiniams darbuotojams, vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta.“

Bendrojo susitarimo 5 punkte „Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“ nurodyta:

„1.

Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:

a)	objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą;

b)	maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų [terminuotų] darbo santykių trukmę;

c)	tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.

Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai tam tikrais atvejais nustato kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai:

a)	laikomi „sudaromais ar nustatomais paeiliui“;

b)	laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais.“

Bendrojo susitarimo 8 punkte „Įgyvendinimo nuostatos“ numatyta:

„1.	Valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai gali toliau taikyti arba priimti darbuotojams palankesnes nei šiame susitarime išdėstytas nuostatas.

<…>“

Italijos teisė

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 2010 m. gruodžio 30 d.Legge n. 240 – Norme in materia di organizzazione delle università, di personale accademico e reclutamento, nonché delega al Governo per incentivare la qualità e l’efficienza del sistema universitario (Įstatymas Nr. 240 „Nuostatos dėl universitetų, akademinių darbuotojų ir įdarbinimo organizavimo bei dėl vyriausybei suteiktų įgaliojimų gerinti universitetų sistemos kokybę ir didinti veiksmingumą“) (GURI, Nr. 10, paprastasis priedas, 2011 m. sausio 14 d.; toliau – Įstatymas Nr. 240/2010) 22 straipsnio „Subsidijos mokslo tyrimams“ 9 dalyje numatyta:

„Bendra darbo santykių trukmė pagal sutartis, kurias tas pats asmuo sudaro su šiame straipsnyje numatytais subsidijų turėtojais, ir pagal 24 straipsnyje numatytas sutartis, įskaitant tas, kurios jo buvo sudarytos su skirtingais universitetais (viešaisiais, neviešaisiais arba virtualiaisiais), taip pat įstaigomis, numatytomis šio straipsnio 1 dalyje, jokiu atveju negali viršyti dvylikos metų, net jeigu jie eina ne paeiliui. Apskaičiuojant minėtų darbo santykių trukmę, į vaiko priežiūros atostogų ar nebuvimo darbe dėl sveikatos priežasčių, kai laikomasi galiojančių taisyklių, laikotarpius neatsižvelgiama.“

Šio įstatymo 24 straipsnyje „Pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys mokslo darbuotojai“ numatyta:

„1. Planuodami turimų išteklių panaudojimą mokslo tyrimų, mokymo pagal programą ir papildomo mokymo bei studentams skirtų paslaugų teikimo veiklai vykdyti, universitetai gali sudaryti terminuotas darbo sutartis. Sutartyje, remiantis universiteto taisyklėmis, apibrėžiama mokymo pagal programą, papildomo mokymo ir paslaugų teikimo studentams tvarka bei mokslo tyrimų veikla.

2. Atranka vykdoma viešo konkurso tvarka; universitetai rengia konkursus priimdami 1989 m. gegužės 9 d. Įstatymo Nr. 168 apibrėžtą reglamentą, laikydamiesi Europos mokslininkų chartijoje, pridėtoje prie 2005 m. kovo 11 d. Komisijos rekomendacijos (2005/251/EB), nustatytų principų <…>

3. Tokios sutartys yra:

trejų metų trukmės sutartys, kurių galiojimas gali būti pratęstas tik vieną kartą dvejų metų laikotarpiui, jeigu mokymo pagal programą ir mokslo tyrimų veikla įvertinama teigiamai, remiantis ministro dekrete apibrėžta tvarka, kriterijais ir parametrais; tokias sutartis su tuo pačiu asmeniu taip pat galima sudaryti atskirose įstaigose;

trejų metų trukmės sutartys, kurias galima sudaryti su kandidatais, su kuriais buvo sudarytos a punkte nurodytos sutartys arba kurie yra įgiję nacionalinę mokslo kvalifikaciją, suteikiančią teisę dirbti pirmosios ir antrosios klasės dėstytojais, nurodytą šio įstatymo 16 straipsnyje, arba turi medicinos specializacijos diplomą, arba bent trejus metus, nebūtinai paeiliui, yra gavę mokslo tyrimų subsidijas, kaip jos suprantamos pagal 1997 m. gruodžio 27 d. Įstatymo Nr. 449 51 straipsnio 6 dalį, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytas mokslo tyrimų subsidijas arba 1989 m. lapkričio 30 d. Įstatymo Nr. 398 4 straipsnyje nurodytas stipendijas doktorantūros studijas baigusiems mokslo darbuotojams, arba su kuriais buvo sudarytos panašios sutartys, kuriems buvo skirtos panašios subsidijos ar stipendijos užsienio universitetuose.

<…>

5. Atsižvelgdamas į planuojamą turimų išteklių panaudojimą, 3 dalies b punkte nurodytos sutarties trečiaisiais metais universitetas įvertina, ar sutartį sudariusį asmenį, kuris įgijo 16 straipsnyje nurodytą mokslo kvalifikaciją, galima įtraukti į 18 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytą docentų sąrašą. Teigiamo vertinimo atveju, baigus galioti sutarčiai, ją sudaręs asmuo įtraukiamas į docentų sąrašą. Vertinimas atliekamas remiantis tarptautiniu lygiu pripažintais kokybės standartais, apibrėžtais universiteto taisyklėse pagal ministro dekrete nustatytus kriterijus. Turimų išteklių panaudojimo planavimas, nurodytas 18 straipsnio 2 dalyje, užtikrina reikalingų išteklių prieinamumą teigiamo įvertinimo atveju. Ši procedūra paskelbta universiteto interneto svetainėje.

6. Atsižvelgiant į planuojamą turimų išteklių panaudojimą, nepažeidžiant 18 straipsnio 2 dalies nuostatų, nuo šio įstatymo įsigaliojimo ir iki paskesnių aštuntų metų gruodžio 31 d. gali būti taikoma 5 straipsnyje numatyta procedūra, siekiant į pirmosios ir antrosios kategorijos lektorių sąrašą įtraukti antrosios kategorijos lektorius ir mokslo darbuotojus, įdarbintus pagal neterminuotą darbo sutartį tame pačiame universitete ir įgijusius 16 straipsnyje numatytą nacionalinį habilituoto daktaro mokslo laipsnį. Šiuo tikslu universitetai gali panaudoti ne daugiau kaip pusę išteklių, kurie atitinka išteklius, reikalingus turimiems profesorių etatams užimti. Nuo devintų metų universitetas gali panaudoti išteklius, kurie siekia pusę sumos, reikalingos turimiems profesorių etatams, kad įtrauktų į 5 dalyje numatytą sąrašą.

<…>

8. Asmenims, su kuriais sudarytos 3 dalies a punkte nurodytos sutartys, mokamas atlyginimas yra lygus pradiniam vyresniųjų mokslo darbuotojų atlyginimui, atsižvelgiant į jų įdarbinimo sistemą. Asmenų, su kuriais sudarytos 3 dalies b punkte nurodytos sutartys, bendras metinis atlyginimas lygus pradiniam visą darbo dieną dirbančių vyresniųjų mokslo darbuotojų atlyginimui – jis gali būti padidintas ne daugiau kaip 30 %.

9. Šiame straipsnyje nurodytos sutartys nesuteikia jokios teisės būti įdarbintam. 3 dalies a ir b punktuose nurodytos sutarties vykdymas suteikia pirmenybės teisę konkursuose, suteikiančiuose galimybę dirbti viešojo administravimo institucijose.“

2015 m. rugpjūčio 7 d.Legge n. 124 – Deleghe al Governo in materia di riorganizzazione delle amministrazioni pubbliche (Įstatymas Nr. 124 dėl viešojo administravimo institucijų reorganizavimo) (GURI, Nr. 187, 2015 m. rugpjūčio 13 d., toliau – Įstatymas Nr. 124/2015), kuriame įtvirtintos, be kita ko, teisėkūros įgaliojimų delegavimo taisyklės, susijusios su viešojo administravimo sektoriaus darbuotojams taikomos darbo teisės pertvarkymu, 17 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Įstatyminiai dekretai dėl su įdarbinimu viešojo administravimo institucijose susijusių teisės aktų pertvarkymo ir su jais susiję administracinio organizavimo profiliai, pasikonsultavus su reprezentatyviausiomis profesinėmis sąjungomis, priimami per aštuoniolikos mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos laikotarpį, laikantis toliau nurodomų principų ir kriterijų, taikomų kartu nurodytaisiais 16 straipsnyje:

a) vertinimo mechanizmų, leidžiančių įvertinti asmenų, kurie su viešojo administravimo institucijomis turėjo lanksčius darbo santykius, įgytą profesinę patirtį, įvedimas viešojo konkurso procedūrose <…>

<…>

o) lanksčių darbo formų organizavimas, numatant apibrėžtus ir išsamius atvejus, kurie atitinka viešojo administravimo institucijų darbuotojų darbo santykių specifiškumą ir šių institucijų organizavimo ir funkcionalumo reikalavimus, siekiant išvengti neužtikrintumo dėl darbo vietos;

<…>“

2017 m. gegužės 25 d.Decreto legislativo n. 75 – Modifiche e integrazioni al decreto legislativo 30 marzo 2001, no 165, ai sensi degli articoli 16, commi 1, lettera a), e 2, lettere b), c), d) ed e) e 17, comma 1, lettere a), c), e), f), g), h), l) m), n), o), q), r), s) e z), della legge 7 agosto 2015, n. 124, in materia di riorganizzazione delle amministrazioni pubbliche (Įstatyminis dekretas Nr. 75 dėl 2001 m. kovo 30 d. Įstatyminio dekreto Nr. 165 pakeitimų ir papildymų, laikantis 2015 m. rugpjūčio 7 d. Įstatymo Nr. 124/2015 dėl viešojo administravimo institucijų reorganizavimo 16 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies b, c, d ir e punktų bei 17 straipsnio 1 dalies a, c, e, f, g, h, l, m, n, o, q, r, s ir z punktų) (GURI, Nr. 130, 2017 m. birželio 7 d.; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 75/2017) 20 straipsnyje „Kova su neužtikrintumu dėl darbo vietos viešojo administravimo institucijose“ nustatyta:

„1. Siekdamos kovoti su neužtikrintumu dėl darbo vietos, mažinti naudojimąsi terminuotomis darbo sutartimis ir atsižvelgti į darbuotojų profesinę kompetenciją, įgytą dirbant pagal terminuotas darbo sutartis, 2018–2020 m., laikydamosi 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto trimečio poreikių plano ir nurodydamos finansinius resursus, viešojo administravimo institucijos gali į nevadovaujamas pareigas neterminuotam laikotarpiui įdarbinti asmenis, kurie:

a)	po Įstatymo Nr. 124 įsigaliojimo 2015 m. pagal terminuotas darbo sutartis dirba įdarbinančiojoje institucijoje arba, kai vietos valdžios institucijos vykdo savo funkcijas bendrai, taip pat susijusias paslaugas teikiančiose įstaigose;

b)	yra įvykusio konkurso tvarka terminuotai įdarbinti atlikti tą patį darbą, taip pat ir ne įdarbinančiojoje, o kitose viešojo administravimo institucijose;

c)	iki 2017 m. gruodžio 31 d. per paskutinius aštuonerius metus a punkte nurodytoje įdarbinančiojoje įstaigoje yra išdirbę bent trejus metus, nebūtinai paeiliui.

2. Tais pačiais 2018–2020 m., laikydamosi 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto trimečio poreikių plano, nepažeisdamos tinkamos prieigos iš išorės garantijos ir nurodžiusios finansinius išteklius, viešojo administravimo institucijos gali skelbti konkursus dėl daugiausia 50 % esamų nevadovaujamo darbo vietų, siekdamos įdarbinti asmenis, kurie:

a)	po Įstatymo Nr. 124 įsigaliojimo 2015 m. su konkursą organizuojančia administravimo institucija yra sudarę lanksčią darbo sutartį;

b)	2017 m. gruodžio 31 d. per paskutinius aštuonerius metus konkursą organizuojančioje institucijoje yra išdirbę bent trejus metus, nebūtinai paeiliui.

<…>

8. Viešojo administravimo institucijos gali pratęsti lanksčius darbo santykius su asmenimis, dalyvaujančiais 1 ir 2 dalyse nurodytose procedūrose, kol jos bus baigtos, neviršydamos turimų išteklių, kaip tai suprantama pagal 2010 m. gegužės 31 d. Dekreto įstatymo Nr. 78 9 straipsnio 28 dalį, su daliniais pakeitimais pertvarkytą 2010 m. liepos 30 d. Įstatymu Nr. 122.

9. Šis straipsnis netaikomas pedagoginio ir administracinio, techninio ir pagalbinio personalo (ATA) įdarbinimui valstybinėse švietimo ir mokymo įstaigose. <…> Šis straipsnis taip pat netaikomas sutartims dėl darbuotojų paskyrimo į viešojo administravimo institucijas.“

2001 m. rugsėjo 6 d.Decreto legislativo n. 368 – Decreto legislativo del 6 settembre 2001, n. 368 – Attuazione della direttiva 1999/70/CE relativa all’accordo quadro sul lavoro a tempo determinato concluso dall’UNICE, dal CEEP e dal CES (Įstatyminis dekretas Nr. 368, kuriuo įgyvendinama Direktyva 1999/70/EB dėl ETUC, UNICE ir CEEP bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (GURI, Nr. 235, 2001 m. spalio 9 d.) (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 368/2001), kuriuo Direktyva 1999/70 perkeliama į Italijos teisės sistemą, 5 straipsnio 4a dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant pirmesnėse dalyse nustatytos paeiliui sudaromoms sutartims taikomos tvarkos, kai paeiliui sudarant terminuotas sutartis lygiavertėms pareigoms vykdyti to paties darbdavio ir to paties darbuotojo darbo santykių bendra trukmė viršija 36 mėnesius, įskaitant pratęsimus ir atnaujinimus, neatsižvelgiant į pertraukas tarp sutarčių galiojimo laikotarpių, darbo santykiai laikomi neterminuotais, kaip jie suprantami pagal 2 dalį <…>“

Ši nuostata iš esmės buvo pakartota ir palikta galioti nuo 2015 m. birželio 25 d. įsigaliojusiame 2015 m. birželio 15 d.Decreto legislativo n. 81 – Disciplina organica dei contratti di lavoro e revisione della normativa in tema di mansioni, a norma dell’articolo 1, comma 7, della legge 10 dicembre 2014, n. 183 (Įstatyminis dekretas Nr. 81 dėl darbo sutartims taikomos pagrindinės tvarkos ir dėl teisės aktų, reguliuojančių darbuotojų funkcijas, peržiūros pagal 2014 m. gruodžio 10 d. Įstatymo Nr. 183 1 straipsnio 7 dalį) (GURI, Nr. 144, 2015 m. birželio 24 d., paprastasis priedas; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 81/2015) 19 straipsnyje „Termino ir maksimalios trukmės nustatymas“. Remiantis šia nuostata, viršijus 36 mėnesių terminą, nesvarbu, ar tai būtų viena, ar paeiliui sudarytos sutartys dėl tokio paties lygio ir teisinio statuso pareigų vykdymo, „nuo šio viršijimo dienos sutartis tampa neterminuota darbo sutartimi“.

Vis dėlto pagal Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 10 straipsnio 4a dalį šio įstatyminio dekreto 5 straipsnio 4a dalis tam tikrais atvejais netaikoma. Pagrindinėse bylose nagrinėjamos sutartys yra vienas iš tokių atvejų pagal Įstatyminio dekreto Nr. 81/2015 29 straipsnio 2 dalies d punktą, nes šioje nuostatoje tarp Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 5 straipsnio 4a dalies taikymo srities išimčių aiškiai numatytos terminuotos sutartys, sudarytos pagal Įstatymą Nr. 240/2010.

Be to, Įstatyminio dekreto Nr. 81/2015 29 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad 2001 m. kovo 30 d.Decreto legislativo n. 165 – Norme generali sull’ordinamento del Lavoro alle dipendenze delle amministrazioni pubbliche (Įstatyminis dekretas Nr. 165 dėl bendrųjų darbo organizavimo viešojo administravimo institucijose taisyklių) (GURI, Nr. 106, paprastasis priedas, 2001 m. gegužės 9 d.; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 165/2001) 36 straipsnio nuostatos lieka nepakeistos.

Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001, iš dalies pakeisto Įstatyminiu dekretu Nr. 75/2017, 36 straipsnyje „Darbuotojai, dirbantys pagal terminuotas darbo sutartis arba įdarbinti su jais nustačius lanksčius darbo santykius“ numatyta:

„1. Savo įprastiems poreikiams tenkinti viešojo administravimo institucijos gali išimtinai įdarbinti darbuotojus su jais sudarydamos neterminuotas sutartis <…>

<…>

5. Bet kuriuo atveju viešojo administravimo institucijų padarytas imperatyvių nuostatų darbuotojų įdarbinimo ar darbo srityje pažeidimas nelemia neterminuotų darbo santykių nustatymo su minėtomis viešojo administravimo institucijomis, nedarant poveikio joms galinčiai kilti atsakomybei bei sankcijoms. Atitinkamas darbuotojas turi teisę į žalos, atsiradusios dėl pažeidžiant imperatyvias nuostatas atlikto darbo, atlyginimą<…>“

<…>

5c. Terminuotos darbo sutartys, kurios buvo sudarytos pažeidžiant šį straipsnį, yra niekinės ir lemia valdžios institucijų atsakomybę. Vadovaujamas pareigas užimantys asmenys, kurie veikia pažeisdami šio straipsnio nuostatas, taip pat yra atsakingi, kaip taip suprantama pagal 21 straipsnį. Vadovaujamas pareigas užimančiam asmeniui, atsakingam už naudojant lanksčias darbo formas padarytus pažeidimus, negali būti išmokėtas joks priedas“.

Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

19	Ieškovai pagrindinėse bylose C‑40/20 ir C‑173/20 su Perudžos universitetu sudarė trejų metų trukmės mokslo tyrimų sutartį pagal Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalies a punktą. Jų sutartys buvo pratęstos dvejiems metams.

20	Ieškovai pagrindinėje byloje, kurie tuo metu, kai įsigaliojo Įstatymas Nr. 124/2015, jau dirbo, remdamiesi Įstatyminio dekreto Nr. 75/2017 20 straipsnio 1 dalimi, pateikė Perudžos universitetui prašymą taikyti įdarbinimo procedūrą tam, kad jie būtų įdarbinti pagal neterminuotas darbo sutartis.

2018 m. balandžio 11 ir 19 d. raštais Perudžos universitetas atmetė šiuos prašymus, motyvuodamas tuo, kad pagal 2017 m. lapkričio 23 d. Ministrų tarybos pirmininko aplinkraštį Nr. 3 dėl neužtikrintumo dėl darbo vietos viešojo administravimo institucijose stabilizavimo (toliau – Aplinkraštis Nr. 3/2017) Įstatyminio dekreto Nr. 75/2017 20 straipsnyje įtvirtintos teisės normos niekaip nekeičia lektorių ir universiteto mokslo darbuotojų, kurių pagal viešąją teisę sudarytoms sutartims nebuvo taikomos neužtikrintumo dėl darbo vietos stabilizavimo procedūros, darbo santykių.

Ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė skundus Tribunale amministrativo regionale per l’Umbria (Umbrijos regiono administracinis teismas, Italija), siekdami užginčyti šiuos sprendimus ir Aplinkraštį Nr. 3/2017. Jie, be kita ko, teigė, kad Įstatyminio dekreto Nr. 75/2017 20 straipsnyje nebuvo numatyta pagal terminuotą darbo sutartį dirbantiems universiteto mokslo darbuotojams netaikyti neužtikrintumo dėl darbo vietos stabilizavimo procedūros, nes priešingu atveju ši nuostata turėjo būti laikoma prieštaraujančia Konstitucijai ir Sąjungos teisei, konkrečiau kalbant Bendrajam susitarimui.

Sujungęs ieškovų pagrindinėje byloje skundus, pateiktus atitinkamai byloje C‑40/20 ir byloje C‑173/20, Tribunale amministrativo regionale per l’Umbria (Umbrijos regiono administracinis teismas) atmetė šiuos skundus motyvuodamas tuo, kad Įstatyminio dekreto Nr. 75/2017 20 straipsnio 1 dalyje numatyta procedūra, net atsižvelgiant į 2017 m. balandžio 11 d.Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) nuomonę, yra svarbi viešojo konkurso principo, kurio imperatyvų pobūdį nuolat rėmė Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) ir socialinė bei administracinė jurisprudencija, išimtis. Taigi ši procedūra turi būti nagrinėjama kaip išimtinė priemonė, taikant ne tik protingumo ir proporcingumo principus, bet ir visai viešajai tarnybai taikomus planavimo ir finansavimo apribojimus.

24	Bet kuriuo atveju, nors nėra aiškiai numatyta minėtos procedūros netaikyti terminuotą sutartį sudariusiems universiteto mokslo darbuotojams, ji netaikytina šiai darbuotojų, kurių santykiai reglamentuojami specialiomis universiteto ir mokslo tyrimų taisyklėmis, kategorijai.

25	Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba).

26	Šis teismas mano, kad sprendžiant ginčus pagrindinėje byloje pirmiausia reikia išspręsti klausimą dėl universiteto mokslo darbuotojų įdarbinimo sistemos atitikties Sąjungos teisei.

Šiuo klausimu minėtas teismas pirmiausia primena, kad pagrindinis Bendrojo susitarimo ir jame numatytų apsaugos mechanizmų tikslas yra ne neleisti terminuotų sutarčių, bet užkirsti kelią piktnaudžiavimui šia priemone. Be to, jis išreiškia abejonių dėl automatiško šių mechanizmų taikymo valdžių institucijų srityje apskritai ir mokslo tyrimų srityje konkrečiai, nes šios sritys nacionalinės teisės sistemoje reglamentuojamos remiantis konstituciniais principais.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad, atsižvelgiant į universiteto mokslo tyrimų ypatumus, terminuotais darbo santykiais, net jeigu jie susiklosto iš eilės arba yra panašūs į ankstesnius tų pačių šalių santykius, ir net jeigu jie su mokslo tyrimų klausimais susiję tik bendrai arba tęsiasi ilgiau nei Įstatyminio dekreto Nr. 81/2015 19 straipsnio 1 dalyje numatyta maksimali trukmė, nebūtinai yra paprastas piktnaudžiaujamai paslepiamas pirmųjų darbo santykių pratęsimas.

Taigi darbuotojų, paskirtų atlikti universitetinius mokslo tyrimus pagal terminuotas darbo sutartis, įdarbinimas objektyviai pateisinamas a priori neprognozuojamu mokslo tyrimo pobūdžiu ir krypčių, kuriomis nusprendžiama dirbti, skaičiumi, taip pat šios švietimo veiklos rūšimi, trukme ir turiniu. Abiem atvejais poreikiai iš tiesų yra laikini, nes jie nėra nuolatiniai, ir atsiranda laiko intervalais, kurie nebūtinai yra apibrėžti ar gali tęstis tokį ilgą laikotarpį.

30	Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl galimos pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų neatitikties Sąjungos teisei.

Pirmiausia jis mano, kad Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalyje nurodytų dviejų pagal terminuotas sutartis dirbančių mokslininkų statusų išlaikymas galėtų prieštarauti Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 daliai. Iš tiesų, „objektyvių ir skaidrių“ kriterijų, kurių reikalaujama pagal šį įstatymą, jo 24 straipsnio 1 dalyje nenumatyta – joje tik reikalaujama, kad terminuota sutartis atitiktų „planuojamą turimų išteklių panaudojimą“. Taigi iš jurisprudencijos, visų pirma iš 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt. (C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401) matyti, kad nors valstybės narės socialinės politikos pasirinkimas gali būti grindžiamas su biudžetu susijusiais sumetimais, siejamais su tuo, kad turi būti atsisakyta išlaikyti darbo vietą, ir jie gali daryti įtaką priemonių, kurių ji ketina imtis, pobūdžiui ar apimčiai, bet kuriuo atveju savaime jie nėra šios politikos tikslas, todėl negali pateisinti jokios piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijos priemonės, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį, nebuvimo.

Be to, jeigu galimas pratęsimas dvejiems metams būtų siejamas vien su tuo, kad „mokymo pagal programą ir mokslo tyrimų veikla įvertinta teigiamai“, negalėtų būti laikoma, jog tai atitinka reikalavimą, kad universitetas apibrėžtų ir taikytų objektyvius ir skaidrius kriterijus, kuriais remiantis būtų galima patikrinti, ar tokių sutarčių pratęsimas iš tiesų atitinka realų poreikį ir yra tinkamas užsibrėžtam tikslui pasiekti.

33	Galiausiai Sąjungos teisės principų pažeidimas, padarytas sudarant pirmąją terminuotą darbo sutartį, taip pat turėtų įtakos pratęsiant šią sutartį.

34	Taigi Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalis galėtų kelti realų piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis pavojų ir, jei taip būtų, tai būtų nesuderinama su Bendrojo susitarimo tikslu ir veiksmingumu.

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, kurie yra bendri byloms C‑40/20 ir C‑173/20:

„1.

Ar pagal [Direktyvoje 1999/70] nurodyto [Bendrojo susitarimo] 5 punktą „Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“, siejamą su 6 ir 7 konstatuojamosiomis dalimis ir su šio susitarimo 4 punktu („Nediskriminavimo principas“), taip pat atsižvelgiant į [Sąjungos] teisės lygiavertiškumo, veiksmingumo ir veiksmingo poveikio principus, yra draudžiamos nacionalinės teisės normos, būtent Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalies a punktas ir 22 straipsnio 9 dalis, kuriomis universitetams leidžiama be kiekybinių apribojimų sudaryti trejų metų (su galimybe pratęsti dar dvejiems metams) terminuotas sutartis su mokslo darbuotojais, nereikalaujant, kad sutarties sudarymas ir pratęsimas būtų grindžiamas objektyvia priežastimi, siejama su laikinais arba išimtiniais universiteto poreikiais, ir kuriomis numatoma, kad vienintelis apribojimas nustatant pakartotinius terminuotus darbo santykius su tuo pačiu asmeniu yra trukmė, kuri negali viršyti 12 metų, net jei nedirbta nepertraukiamai?

Ar pagal minėtą Bendrojo susitarimo 5 punktą, siejamą su [D]irektyvos [1999/70] 6 ir 7 konstatuojamosiomis dalimis ir su minėtu šio susitarimo 4 punktu, taip pat atsižvelgiant į [Sąjungos] teisės veiksmingumą, yra draudžiamos nacionalinės teisės normos, būtent Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnis ir 29 straipsnio 1 dalis, tais atvejais, kai universitetams suteikiama galimybė įdarbinti mokslo darbuotojus tik pagal terminuotas sutartis, nereikalaujant priimti atitinkamo sprendimo dėl laikinų arba išimtinių poreikių egzistavimo ir nenustatant jokių apribojimų, paeiliui sudarant galimai neapibrėžto skaičiaus terminuotas sutartis esant įprastiems šių universitetų mokymo pagal programą ir mokslo tyrimų poreikiams?

Ar pagal to paties Bendrojo susitarimo 4 punktą yra draudžiama nacionalinės teisės norma, t. y. Įstatyminio dekreto Nr. 75/2017 (kaip jis aiškinamas Aplinkraštyje [Nr. 3/2017]) 20 straipsnio 1 dalis, kuria, nors pripažįstama galimybė stabilizuoti viešųjų mokslo tyrimų įstaigose pagal terminuotas sutartis dirbančių mokslo darbuotojų padėtį (tačiau tik jei iki 2017 m. gruodžio 31 d. jie išdirbo bent trejus metus), pagal terminuotas sutartis dirbantiems universiteto mokslo darbuotojams šia galimybe pasinaudoti neleidžiama tik dėl to, kad Įstatyminio dekreto Nr. 75/2017 22 straipsnio 16 dalimi darbo santykiams, nors jie pagal įstatymą grindžiami darbo sutartimi, taikomos „viešosios teisės normos“, nepaisant to, kad pagal Įstatymo Nr. 240/2010 22 straipsnio 9 dalį tiek mokslo tyrimų įstaigų, tiek universiteto mokslo darbuotojams ta pati maksimalios trukmės taisyklė taikoma dėl pagal [šio įstatymo] 24 straipsnyje nurodytas sutartis arba pagal [jo] 22 straipsnyje nurodytas mokslo tyrimų užduotis užmegztų terminuotų darbo santykių su universitetais ir su mokslo tyrimų įstaigomis?

Ar pagal lygiavertiškumo ir veiksmingumo bei Sąjungos teisės, t. y. minėto Bendrojo susitarimo, veiksmingo poveikio principus ir pagal jo 4 punkte įtvirtintą nediskriminavimo principą yra draudžiamos nacionalinės teisės normos (Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalies a punktas ir Įstatyminio dekreto Nr. 81/2015 29 straipsnio 2 dalies d punktas ir 4 dalis), kuriomis, nors ir numatytos visiems viešojo ir privačiojo sektoriaus darbuotojams taikomos taisyklės, paskutinį kartą įtrauktos į tą patį [Dekretą Nr. 81/2015], kuriuo (nuo 2018 m.) nustatytas 24 mėnesių (įskaitant bet kokį pratęsimą ir atnaujinimą) terminuotų darbo santykių maksimalios trukmės apribojimas ir reikalaujama, kad tokio tipo darbo santykiai viešojo administravimo institucijose būtų nustatomi atsižvelgiant į „laikinus ir išimtinius poreikius“, universitetams leidžiama įdarbinti mokslo darbuotojus pagal trejų metų terminuotas sutartis, kurios gali būti pratęsiamos dar dvejiems metams, jei per tuos trejus metus vykdyta mokslo tyrimų ir mokymo pagal programą veikla įvertinta teigiamai, nereikalaujant, nei kad pirmosios sutarties sudarymas, nei kad jos pratęsimas būtų grindžiamas tokiais universiteto laikinais ar išimtiniais poreikiais, taip pat pasibaigus penkeriems metams numatant galimybę su tuo pačiu arba su kitais asmenimis sudaryti dar vieną tokio paties tipo terminuotą sutartį siekiant patenkinti tuos pačius mokymo pagal programą ir mokslo tyrimų poreikius, kaip ir ankstesne sutartimi?

Ar pagal minėto Bendrojo susitarimo 5 punktą, taip pat atsižvelgiant į veiksmingumo ir lygiavertiškumo principus ir pirmiau minėtą 4 punktą, yra draudžiamos nacionalinės teisės normos (Įstatyminio dekreto Nr. 81/2015 29 straipsnio 2 dalies d punktas ir 4 dalis bei Įstatyminio dekreto Nr. 165/2001 36 straipsnio 2 ir 5 dalys), kuriomis neleidžiama universiteto mokslo darbuotojams, įdarbintiems pagal trejų metų terminuotas sutartis, kurios gali būti pratęsiamos dar dvejiems metams (kaip numatyta Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalies a punkte), vėliau įsidarbinti pagal neterminuotas sutartis, Italijos vidaus teisės sistemoje nenumatant kitų tinkamų priemonių užkirsti kelią piktnaudžiavimui universitetuose paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir už tai nubausti?“

2020 m. balandžio 23 d.Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) byloje C‑40/20 pateikė šeštąjį klausimą, suformuluotą taip:

„6.

Ar pagal [Bendrojo susitarimo] 4 punktą „Nediskriminavimo principas“, siejamą su [Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos] 20 ir 21 straipsniais, taip pat atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, yra draudžiamos tokios nacionalinės teisės normos, kokios nurodytos Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 5 ir 6 dalyse, kuriomis 24 straipsnio 3 dalies b punkte nurodytiems pagal terminuotas sutartis dirbantiems mokslo darbuotojams, kurie įvykdė šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytus nacionalinės mokslinės habilitacijos reikalavimus, ir pagal neterminuotas sutartis dirbantiems mokslo darbuotojams, kurie taip pat įvykdė minėtus habilitacijos reikalavimus, atitinkamai pripažįstama teisė arba galimybė (įgyvendinama paskyrus reikalingus išteklius), kad jiems (pirmiesiems – pasibaigus sutarčiai, antriesiems – iki 2021 m. gruodžio 31 d.) būtų taikoma speciali vertinimo procedūra dėl įtraukimo į docentų sąrašą, nors 24 straipsnio 3 dalies a punkte nurodytiems pagal terminuotas sutartis dirbantiems mokslo darbuotojams, kurie įvykdė nacionalinės mokslinės habilitacijos reikalavimus, tokia pati teisė ar galimybė nepripažįstama, nepaisant to, kad visi šie darbuotojai atlieka tokias pačias užduotis?“

37	2020 m. balandžio 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑40/20 ir C‑173/20 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

Dėl prejudicinių klausimų

Pirminės pastabos

Pirmuoju, ketvirtuoju, penktuoju ir šeštuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nacionalinės nuostatos atitinka, be kita ko, veiksmingumo ir lygiavertiškumo principus. Vis dėlto, kadangi šiose nacionalinėse nuostatose numatyti esminiai reikalavimai, o ne procedūros taisyklės, šie principai nėra svarbūs atsakant į šiuos klausimus. Iš tiesų šie principai taikomi tik užtikrinant iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą ir yra susiję ne su šių teisių materialine taikymo sritimi, o tik su jų įgyvendinimo procesinėmis taisyklėmis, nes šią tvarką reglamentuoja nacionalinė teisė (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Câmpean, C‑200/14, EU:C:2016:494, 46 ir 47 punktus).

Dėl pirmojo klausimo pirmos dalies ir antrojo klausimo

Pirmojo klausimo pirma dalimi ir antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 5 punktu draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias universitetams leidžiama su mokslo darbuotojais sudaryti trejų metų trukmės terminuotas darbo sutartis, kurios gali būti pratęsiamos ne ilgiau kaip dvejiems metams, nenustatant jų sudarymui ar pratęsimui objektyvių priežasčių, susijusių su laikinų ar išimtinių poreikių tenkinimu.

Primintina, kad Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalyje numatytos dviejų tipų sutartys, kurios sudaromos su universiteto mokslo darbuotojais, taip pakeičiant ankstesnes teisės normas, pagal kurias šiems asmenims, praėjus pradiniam trejų metų bandomajam laikotarpiui, buvo suteikiama nuolatinė darbo vieta, konkrečiai kalbant, šios nuostatos a punkte nurodytos sutartys (toliau – A tipo sutartys) ir b punkte nurodytos sutartys (toliau – B tipo sutartys) – tiek vienos, tiek kitos sudarytos trejų metų laikotarpiui.

41	Nors atrankos procedūra šių dviejų universiteto mokslo darbuotojų kategorijų atveju baigiasi terminuotos trejų metų trukmės darbo sutarties sudarymu, iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šių rūšių sutartys skiriasi.

Iš tiesų A tipo sutarties sudarymas priklauso nuo to, ar yra lėšų vykdyti mokslo tyrimus, mokymą pagal programą, papildomą mokymą ir teikti paslaugas studentams. Tokia sutartis gali būti pratęsiama vieną kartą dvejiems metams, gavus teigiamą suinteresuotojo asmens mokslinės veiklos įvertinimą. Kita vertus, B tipo sutarties negalima pratęsti, bet pasibaigus jos terminui, jei atitinkamo mokslo darbuotojo vertinimo rezultatai yra tinkami, jam gali būti pasiūlytos docento pareigos, dėl kurių sudaroma neterminuota sutartis.

Abiejų sutarčių sudarymo sąlygos taip pat skiriasi. Dėl A tipo sutarčių pažymėtina, kad pakanka turėti daktaro laipsnį, lygiavertį universiteto diplomą arba medicinos specializacijos diplomą. B tipo sutartys sudaromos tik su asmenimis, kurie dirbo mokslo darbuotojais pagal Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalies a punktą, yra įgiję pirmos arba antros kategorijos lektoriaus kvalifikaciją, baigė medicinos studijas arba bent trejus metus įvairiuose universitetuose gavo mokslo tyrimų subsidijas arba studijų stipendijas.

Taigi sudarius A tipo sutartį galima sudaryti B tipo sutartį. Universiteto mokslo darbuotojas gali tęsti akademinę karjerą, sudarydamas A tipo sutartį, paskui – B tipo sutartį, o tai vėliau suteikia jam galimybę būti paskirtam docentu. Vis dėlto toks paskyrimas nėra automatiškas – jis priklauso nuo tinkamų vertinimo rezultatų.

Iš to matyti, kad skirtumas tarp dviejų universiteto mokslo darbuotojų kategorijų yra tame, kad, pirma, skiriasi galimybės sudaryti sutartį sąlygos, ir, antra, A tipo sutartį sudarę mokslo darbuotojai neturi tiesioginės galimybės savo karjeros laikotarpiu užimti docento pareigas, o B tipo sutartį sudarę mokslo darbuotojai tokią galimybę turi.

Šiuo atveju ieškovai pagrindinėje byloje buvo įdarbinti kaip pagal Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnį organizuoto atrankos konkurso laureatai, taigi po to, kai buvo teigiamai įvertinti, kaip reikalaujama pagal šio straipsnio 3 dalies a punktą, atsižvelgiant į „planuojamą turimų išteklių panaudojimą mokslo tyrimų, mokymo pagal programą ir papildomo mokymo bei studentams skirtų paslaugų teikimo veiklai vykdyti“, kaip to reikalaujama pagal šio straipsnio 3 dalies a punktą.

Reikia priminti, kad pagal Bendrojo susitarimo 1 punktą šio susitarimo tikslas yra, pirma, pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą, ir, antra, sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.

Šiuo tikslu, siekiant užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje nustatytos priemonės, kurių valstybės narės turi imtis, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, užkertančių kelią piktnaudžiavimui.

Iš šio 5 punkto formuluotės matyti, kad jis taikomas tik paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, todėl šio punkto 1 dalis netaikoma sutarčiai, kuri yra pirmoji arba vienintelė terminuota darbo sutartis. Taigi Bendruoju susitarimu valstybės narės neįpareigojamos imtis priemonės, reikalaujančios, kad kiekviena pirmoji ar vienintelė terminuota darbo sutartis būtų pateisinama objektyvia priežastimi (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50	Tokios kaip A tipo terminuotos sutarties sudarymui netaikoma Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis, todėl ji nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

51	Kita vertus, ši nuostata taikoma, kai A tipo sutartis pratęsiama maksimaliam dvejų metų laikotarpiui, kaip numatyta Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalies a punkte, nes šiuo atveju tai yra dvi paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalimi siekiama įgyvendinti vieną iš šiuo susitarimu siekiamų tikslų, t. y. apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu, įtvirtinant tam tikras minimalios apsaugos nuostatas, skirtas, kad būtų išvengta pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų padėties neapibrėžtumo (2021 m. birželio 3 d.Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca ‐ MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Taigi, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį valstybės narės įpareigojamos imtis bent vienos iš joje nurodytų veiksmingų ir privalomų priemonių tais atvejais, kai jų vidaus teisėje nėra lygiaverčių teisinių priemonių. To punkto 1 dalies a–c punktuose nurodytos trys priemonės, atitinkamai susijusios su objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis tokių darbo sutarčių ar santykių pratęsimą, su maksimalia bendra tokių paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar darbo santykių trukme ir su jų pratęsimo skaičiumi (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Šiuo klausimu valstybės narės turi diskreciją, nes gali imtis vienos ar kelių Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a–c punktuose nurodytų priemonių arba taikyti esamas lygiavertes teisines priemones, tačiau jos tai turi daryti atsižvelgdamos į specifinių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų poreikius (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Taip pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį valstybėms narėms nustatytas bendras tikslas užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimo atvejams ir joms leidžiama pasirinkti būdus, kaip tai pasiekti, su sąlyga, kad jie neprieštarauja Bendrojo susitarimo tikslui ar nepašalina jo veiksmingumo (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Nagrinėjamu atveju Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta riba, susijusi ne tik su maksimalia A tipo sutarčių, kaip antai ieškovų pagrindinėje byloje sudarytų sutarčių, trukme, bet ir su galimu šių sutarčių pratęsimo skaičiumi. Konkrečiau kalbant, šioje nuostatoje nustatyta maksimali trejų metų šių sutarčių trukmė, kurią leidžiama pratęsti tik vieną kartą, bet ne ilgiau kaip dvejiems metams.

Taigi Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalies a punkte numatytos dvi iš Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje nurodytų priemonių, t. y. priemonė, susijusi su bendra maksimalia terminuotų sutarčių trukme, ir priemonė, susijusi su galimų tokių sutarčių pratęsimų skaičiumi. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė aplinkybių, kurios leistų manyti, kad šių priemonių nepakanka, kad būtų veiksmingai užkirstas kelias piktnaudžiavimui sudarant terminuotas darbo sutartis, kiek tai susiję su A tipo sutartimis.

Tiesa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis, be kita ko, 2018 m. spalio 25 d. Sprendimu Sciotto (C‑331/17, EU:C:2018:859), pažymi, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nėra objektyvių ir skaidrių kriterijų, kurie leistų nustatyti, ar A tipo sutarčių sudarymas ir pratęsimas yra pagrįsti tikrais laikinais poreikiais ir ar tai tokius poreikius gali tenkinti, taip pat – ar proporcingai tomis priemonėmis naudojamasi.

Vis dėlto, pirma, nors byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, klausimas dėl nagrinėjamų terminuotų sutarčių atnaujinimo pateisinimo objektyviomis priežastimis, kaip jos suprantamos pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a podalį, įskaitant būtinybę patenkinti tikrus ir laikinus poreikius, kilo dėl to, kad nebuvo imtasi priemonių, kurios nurodytos šio Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies b ir c podaliuose, pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionaliniuose teisės aktuose, kaip pažymėta šio sprendimo 57 punkte, tokio pobūdžio priemonės įtvirtintos. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad šiuose teisės aktuose nepatikslinama, ar poreikiai, kuriuos reikia patenkinti sudarant terminuotas sutartis, yra tikri ir laikini, neturi reikšmės.

Antra, byloje, kurioje priimtas 2018 m. spalio 25 d. Sprendimas Sciotto (C‑331/17, EU:C:2018:859), atitinkami darbuotojai susidūrė su visišku neaiškumu dėl jų darbo santykių trukmės. Kita vertus, šioje byloje asmenys, sudarantys tokią A tipo sutartį, kokią sudarė ieškovai pagrindinėje byloje, dar prieš ją pasirašydami informuojami, kad darbo santykiai negalės trukti ilgiau nei penkerius metus.

Kiek tai susiję su darbuotojo galimybe naudotis darbo stabilumu, žinoma, kaip matyti iš Bendrojo susitarimo preambulės antros pastraipos, tai suprantama kaip svarbiausias darbuotojų apsaugos kriterijus, o terminuotos darbo sutartys darbdavių ir darbuotojų poreikius gali tenkinti tik tam tikromis aplinkybėmis (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Vis dėlto, terminuotos mokslo darbuotojo sutarties, kaip antai sudarytos ieškovų pagrindinėje byloje, kurie įdarbinti pagal A tipo darbo sutartį, galiojimo pasibaigimas nebūtinai lemia darbo nestabilumą, nes atitinkamam darbuotojui suteikiama galimybė įgyti kvalifikaciją, kuri būtina norint sudaryti B tipo sutartį, kuria gali būti nustatyti neterminuoti darbo santykiai, paskiriant į docento pareigas.

Trečia, tai, kad universitetai turi nuolatinį poreikį įdarbinti universiteto mokslo darbuotojus, kaip, atrodo, matyti iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų, nereiškia, kad šio poreikio negalima patenkinti sudarant terminuotas darbo sutartis (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Iš tiesų, atrodo, kad mokslo darbuotojo pareigos yra pirmasis mokslininko karjeros etapas, nes numatoma, kad toks mokslo darbuotojas bet kuriuo atveju sieks eiti kitas, t. y. dėstytojo pareigas, iš pradžių dirbdamas docentu, o paskui – profesoriumi (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Be to, kalbant apie tai, kad A tipo sutarčių pratęsimas dvejiems metams priklauso nuo teigiamo mokymo pagal programą ir mokslo tyrimų veiklos vertinimo, pažymėtina, kad atitinkamo sektoriaus „ypatingi poreikiai“, kiek tai susiję su mokslo tyrimais, pagrįstai gali būti būtinybė užtikrinti įvairių mokslo darbuotojų karjeros raidą atsižvelgiant į jų konkrečius nuopelnus, kuriuos atitinkamai reikia įvertinti. Taigi nuostata, pagal kurią universitetas įpareigojamas sudaryti neterminuotą sutartį su mokslo darbuotoju, neatsižvelgdamas į jo mokslo veiklos rezultatų vertinimą, neatitiktų minėtų reikalavimų (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo pirmą dalį ir į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Bendrojo susitarimo 5 punktą reikia aiškinti taip: juo nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos universitetams leidžiama su mokslo darbuotojais sudaryti terminuotas sutartis trejiems metams su galimybe jas pratęsti ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui, nesiejant jų sudarymo ar pratęsimo su objektyviomis priežastimis, pagrįstomis laikinų ar išimtinių poreikių buvimu, tam, kad būtų patenkinti įprasti nuolatiniai atitinkamo universiteto poreikiai.

Dėl pirmojo klausimo antros dalies

Pirmojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 5 punktu draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai Įstatymo Nr. 240/2010 22 straipsnio 9 dalis, pagal kurias bendra darbo sutarčių, kurias tas pats mokslo darbuotojas gali sudaryti, taip pat ir su skirtingais universitetais ir institutais, trukmė negali viršyti dvylikos metų, net jeigu sutarčių galiojimo laikotarpiai eina ne iš eilės.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad minėto įstatymo 22 straipsnio 9 dalimi siekiama apriboti ne atskiros terminuotos darbo sutarties galiojimo laikotarpį, bet bendrą visų galimų terminuotų darbo santykių mokslo tyrimų srityje trukmę, nesvarbu, ar tai būtų A ar B tipo sutartis, ar kita darbo santykių forma, kurias gali sudaryti tas pats asmuo, taip pat ir su skirtingais universitetais ir institutais.

Reikia priminti, kad Bendrojo susitarimo 5 dalimi siekiama įgyvendinti vieną iš šiuo susitarimu siekiamų tikslų, t. y. vengti pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų padėties neapibrėžtumo, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu, kad būtų išvengta pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų padėties neapibrėžtumo (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70	Šiuo atveju Įstatymo Nr. 240/2010 22 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad bendra terminuotų sutarčių, visų pirma A tipo, kurias tas pats universiteto mokslo darbuotojas gali sudaryti su vienu ar keliais universitetais, trukmė yra dvylika metų.

Taigi, kaip ir Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 3 dalyje, šio įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje nustatoma viena iš Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje nurodytų priemonių, t. y. ta, kuri susijusi su maksimalia visų vieno mokslo darbuotojo sudarytų terminuotų sutarčių trukme. Be fakto, kad Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies b podalis yra susijęs tik su situacija, kai yra vienintelis darbdavys, dėl ko ši sąlyga yra reikšminga tik tuomet, kai mokslo darbuotojas paeiliui sudaro terminuotas sutartis tame pačiame universitete, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė aplinkybių, kurios leistų manyti, jog šios priemonės nepakanka, kad būtų veiksmingai užkirstas kelias piktnaudžiavimui sudarant terminuotas darbo sutartis, kiek tai susiję su A tipo sutartimis.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta aplinkybė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nėra patikslinimų dėl tikrojo ir laikinojo poreikių, kuriuos reikia patenkinti sudarant terminuotas sutartis, pobūdžio, neturi reikšmės dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytosios šio sprendimo 59 punkte (pagal analogiją žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 63 punktą).

Net darant prielaidą, kad tokios priemonės nepakanka veiksmingai užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui ir yra atvejų, kai, nepaisant apsaugos taisyklės, kuri, kaip šiuo atveju, susijusi su bendra maksimalia paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių trukme, valstybė narė gali nepaisyti Bendrojo susitarimo 5 punkto reikalavimų ir leisti naudoti terminuotas darbo sutartis, siekiant tenkinti nuolatinius ir ilgalaikius poreikius, toks šių terminuotų darbo santykių naudojimas, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė pagrindinėse bylose, būtų pateisinamas objektyviomis priežastimis pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a podalį.

74	Iš tiesų, pirma, kaip savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pažymėjo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, universitetinių mokslo tyrimų pobūdis galėtų pateisinti laikinąjį universiteto mokslo darbuotojų įdarbinimo pobūdį.

Šiuo klausimu dažnai ribota mokslo darbuotojo tiriamosios veiklos trukmė yra susijusi su paslaugų, kurias jis turi atlikti ir kurias sudaro, be kita ko, specifinių temų analizė ir studijų bei tyrimų, kurių rezultatai paskelbiami vėliau, atlikimas, rūšimi. Pavyzdžiui, universiteto atveju pasirenkamų tyrimų pobūdis, sričių skaičius, taip pat rūšis, trukmė ir turinys didžia dalimi yra nenuspėjami.

Antra, kaip konstatuota šio sprendimo 63–65 punktuose, tai, kad universitetams nuolat reikia įdarbinti universiteto mokslo darbuotojus, kaip, atrodo, matyti iš pagrindinėse bylose nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų, nereiškia, kad šio poreikio negalima patenkinti sudarant terminuotas darbo sutartis (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Iš tiesų, atrodo, kad mokslo darbuotojo pareigos yra pirmasis mokslininko karjeros etapas, nes numatoma, kad toks mokslo darbuotojas bet kuriuo atveju sieks eiti kitas, t. y. dėstytojo, pareigas, iš pradžių dirbdamas docentu, o paskui – profesoriumi (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

78	Be to, iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad universitetai naudotų terminuotas darbo sutartis, kad patenkintų įprastus ir nuolatinius mokslo tyrimų ir mokymo pagal programą poreikius, tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

Trečia, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 65 punkte, bendra maksimali dvylikos metų terminuotų sutarčių trukmė, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, gali būti pateisinama būtinybe užtikrinti įvairių mokslo darbuotojų karjeros raidą atsižvelgiant į jų atitinkamus nuopelnus, todėl nėra nesuderinama su universitetinės karjeros raidos idėja (pagal analogiją žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca – MIUR ir kt. (Universiteto mokslininkai), C‑326/19, EU:C:2021:438, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Be to, neatrodo, kad mokslo darbuotojui, su kuriuo sudaryta A tipo sutartis, būtų užkirstas kelias dalyvauti konkursuose, siekiant sudaryti kito tipo terminuotą darbo sutartį, kaip antai B tipo sutartį, kuria remiantis vėliau jo darbo santykiai galiausiai gali stabilizuotis tapus profesoriumi tame pačiame universitete ar kitoje institucijoje. Taigi, atrodo, kad A tipo sutartis leidžia mokslo darbuotojui įgyti papildomą universitetinę ir mokslinę kvalifikaciją, kad su juo būtų sudaryta B tipo sutartis arba, gavus habilituoto daktaro mokslo laipsnį, dalyvauti konkursuose siekiant sudaryti neterminuotą darbo sutartį kaip profesorius, docentas ar lektorius.

Šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti visas jo nagrinėjamų bylų faktines aplinkybes, atsižvelgdamas, be kita ko, į to paties universiteto su tuo pačiu mokslo darbuotoju ar dėl to paties darbo sudarytų sutarčių skaičių, taip pat išnagrinėti atrankos procedūrų tipologiją ir laiko tarpsnį tarp kiekvienos procedūros, siekiant išvengti to, kad darbdavys piktnaudžiautų paeiliui sudarydamas kelias terminuotas sutartis (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 13 d. Sprendimo MIUR ir Ufficio scolastico Regionale per la Campania, C‑282/19, EU:C:2022:3, 107 punktą).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo antrą dalį reikia atsakyti taip: Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, nustatantys bendrą dvylikos metų darbo sutarčių, kurias tas pats mokslo darbuotojas gali sudaryti, taip pat ir su skirtingais universitetais ir institutais, trukmę, net jeigu sutarčių galiojimo laikotarpiai eina ne iš eilės.

Dėl penktojo klausimo

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 5 punktu draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos su universiteto mokslo darbuotojais sudarytų trejų metų trukmės terminuotų sutarčių, kurios gali būti pratęstos ne ilgiau kaip dvejiems metams, neleidžiama pakeisti į neterminuotas sutartis, jeigu nacionalinėje teisės sistemoje nėra jokios kitos priemonės, leidžiančios išvengti galimo universitetų piktnaudžiavimo terminuotomis sutartimis ir už tai bausti.

Kaip matyti iš atsakymų į pirmąjį ir antrąjį klausimus ir su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Bendrojo susitarimo 5 punktu nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, nes jie nekelia piktnaudžiavimo sudarant terminuotas darbo sutartis pavojaus. Taigi į penktąjį klausimą atsakyti nereikia.

Dėl trečiojo klausimo

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 4 punktu draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose, laikantis tam tikrų sąlygų, numatyta galimybė stabilizuoti viešųjų mokslo tyrimų įstaigų mokslo darbuotojų, sudariusių terminuotą darbo sutartį, darbo vietą, tačiau atsisakoma tokią galimybę suteikti terminuotą darbo sutartį sudariusiems universiteto mokslo darbuotojams.

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nediskriminavimo principas buvo įgyvendintas ir sukonkretintas šiame Bendrajame susitarime tik tiek, kiek tai susiję su skirtingu požiūriu į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus ir nuolatinius darbuotojus, kurių padėtis yra panaši, o galimas skirtingas požiūris į tam tikrų kategorijų pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus nepatenka į minėtame susitarime įtvirtintą nediskriminavimo principą (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 13 d. Sprendimo MIUR ir Ufficio scolastico Regionale per la Campania, C‑282/19, EU:C:2022:3, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Konkrečiai kalbant, Bendrojo susitarimo 4 punktu siekiama taikyti nediskriminavimo principą pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams tam, kad darbdavys negalėtų nustatyti tokių darbo santykių, siekdamas neleisti šiems darbuotojams pasinaudoti teisėmis, kurias turi nuolatiniai darbuotojai (2022 m. sausio 13 d. Sprendimo MIUR ir Ufficio scolastico Regionale per la Campania, C‑282/19, EU:C:2022:3, 73 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Tai, kad tam tikriems pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kaip antai universiteto mokslo darbuotojams, negali būti užtikrinamas jų darbo vietos stabilumas, nors viešųjų mokslinių tyrimų įstaigų mokslo darbuotojams, sudariusiems terminuotą darbo sutartį, jis gali būti užtikrinamas, reiškia skirtingą požiūrį į dvi pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų kategorijas.

Taigi į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Bendrojo susitarimo 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta galimybė tam tikromis sąlygomis stabilizuoti viešųjų mokslinių tyrimų įstaigų mokslo darbuotojų, su kuriais sudaryta terminuota darbo sutartis, darbo vietą, tačiau atsisakoma tokią galimybę suteikti universiteto mokslo darbuotojams, su kuriais sudaryta terminuota darbo sutartis.

Dėl ketvirtojo klausimo

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 4 punktu yra draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, nukrypstant nuo, pirma, bendros visiems valstybės ir privatiems darbuotojams taikomos taisyklės, kad nuo 2018 m. maksimalus terminuotų darbo santykių terminas yra 24 mėnesiai, įskaitant sutarties pratęsimą ir atnaujinimą, ir, antra, viešojo administravimo institucijų darbuotojams taikomos taisyklės, kad tokio tipo santykiai turi būti siejami su „laikinų ir išimtinių poreikių“ buvimu, universitetams leidžiama su mokslo darbuotojais sudaryti terminuotas trejų metų trukmės darbo sutartis su galimybe jas pratęsti ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui, nei jų sudarymo, nei pratęsimo nesiejant su laikinų ir išimtinių universiteto poreikių buvimu, ir pagal kuriuos pasibaigus penkerių metų laikotarpiui taip pat leidžiama su tuo pačiu asmeniu ar su kitais asmenimis sudaryti kitą tokio paties tipo terminuotą sutartį, siekiant patenkinti tokius pačius mokymo pagal programą ir mokslo tyrimų poreikius, kaip ir susijusieji su ankstesne sutartimi.

Šiuo klausimu šio sprendimo 87 ir 88 punktuose priminta, kad kadangi nediskriminavimo principas buvo įgyvendintas ir sukonkretintas Bendrajame susitarime tik tiek, kiek tai susiję su skirtingu pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir nuolatinių darbuotojų, esančių panašioje situacijoje, vertinimu, galimam skirtingam požiūriui į tam tikrų kategorijų pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus netaikomas minėtame Bendrajame susitarime įtvirtintas nediskriminavimo principas. Konkrečiai kalbant, Bendrojo susitarimo 4 punktu siekiama taikyti nediskriminavimo principą pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams tam, kad darbdavys negalėtų nustatyti tokių darbo santykių, siekdamas neleisti šiems darbuotojams pasinaudoti teisėmis, kurias turi nuolatiniai darbuotojai.

Be to, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai nenurodo, su kokia nuolatinių darbuotojų kategorija turi būti lyginama su A tipo sutartį sudariusių mokslo darbuotojų kategorija, atrodo, kad klausimas veikiau susijęs su terminuotų darbo sutarčių sudarymu paeiliui (už tokį piktnaudžiavimą yra baudžiama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą), o ne su pagal terminuotas sutartis dirbančių mokslo darbuotojų diskriminacija, palyginti su panašiais nuolatiniais darbuotojais.

Iš to matyti, kad į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: Bendrojo susitarimo 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, nukrypstant, pirma, nuo bendros visiems viešojo ir privačiojo sektoriaus darbuotojams taikomos taisyklės, kad nuo 2018 m. maksimalus terminuotų darbo santykių terminas yra 24 mėnesiai, įskaitant sutarties pratęsimą ir atnaujinimą, ir, antra, viešojo administravimo institucijų darbuotojams taikomos taisyklės, kad naudojimasis šio tipo darbo santykiais siejamas su laikinų ir išimtinių poreikių buvimu, universitetams leidžiama su mokslo darbuotojais sudaryti terminuotas trijų metų trukmės darbo sutartis su galimybe jas pratęsti ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui, nei jų sudarymo, nei pratęsimo nesiejant su laikinų ar išimtinių atitinkamo universiteto poreikių buvimu, ir pagal kuriuos pasibaigus penkerių metų laikotarpiui taip pat leidžiama su tuo pačiu asmeniu ar su kitais asmenimis sudaryti kitą tokio paties tipo terminuotą sutartį, siekiant patenkinti tokius pačius mokymo pagal programą ir mokslo tyrimų poreikius kaip ir susijusieji su ankstesne sutartimi.

Dėl šeštojo klausimo

Šeštuoju klausimu, kuris buvo pateiktas tik byloje C‑40/20, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalimi yra draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tik mokslo darbuotojai, sudarę tam tikro tipo terminuotą darbo sutartį arba neterminuotą darbo sutartį ir įgiję nacionalinį habilituoto daktaro mokslo laipsnį, turi galimybę dalyvauti specialioje vertinimo procedūroje dėl jų įtraukimo į docentų sąrašą, nors mokslo darbuotojams, sudariusiems kitokio tipo terminuotą darbo sutartį ir jiems taip pat įgijus nacionalinį habilituoto daktaro mokslo laipsnį, tokia galimybė nesuteikiama, kai pastarieji, kaip ir dviejų pirmųjų kategorijų mokslo darbuotojai, vykdo tokią pačią profesinę veiklą ir teikia tokias pačias mokymo pagal programą paslaugas studentams.

Šiuo aspektu iš atsakymų į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus matyti, kad Bendrojo susitarimo 4 punktas susijęs tik su darbuotojų, sudariusių terminuotas darbo sutartis, diskriminacija, palyginti su darbuotojais, sudariusiais neterminuotas darbo sutartis ir dirbančiais tame pačiame sektoriuje. Galimas skirtingas požiūris į dviejų kategorijų pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, taigi, kaip pagrindinėse bylose, į mokslo darbuotojus, sudariusius A tipo sutartis, ir mokslo darbuotojus, sudariusius B tipo sutartis, nepatenka į šio 4 punkto taikymo sritį.

Kita vertus, galima nelygybė tarp mokslo darbuotojų, sudariusių neterminuotas darbo sutartis, ir mokslo darbuotojų, sudariusių A tipo sutartis, kai pastariesiems nesuteikiama teisė dalyvauti vertinimo procedūroje dėl skyrimo į docento pareigas pagal Įstatymo Nr. 240/2010 24 straipsnio 6 dalį, patenka į šios nuostatos taikymo sritį.

Šiuo klausimu, nors iš principo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti nagrinėjamų priemonių pobūdį ir tikslus, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos ir šiuo klausimu suformuotos jurisprudencijos matyti, kad profesinės karjeros raidos sąlygos turi būti laikomos „darbo sąlygomis“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 22 d. Nutarties Centeno Meléndez, C‑315/17, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:207, 46–48 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

Šiomis aplinkybėmis pagal suformuotą jurisprudenciją nediskriminavimo principas, kuris konkrečiai išreikštas Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje, reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas), C‑658/18, EU:C:2020:572, 141 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

100

Taigi nediskriminavimo principas buvo įgyvendintas ir sukonkretintas šiame Bendrajame susitarime tik tiek, kiek tai susiję su skirtingu požiūriu į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus ir nuolatinius darbuotojus, kurių padėtis yra panaši (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas), C‑658/18, EU:C:2020:572, 142 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

101

Pagal suformuotą jurisprudenciją, siekiant įvertinti, ar asmenys dirba vienodą arba panašų darbą, kaip tai suprantama pagal Bendrąjį susitarimą, vadovaujantis jo 3 punkto 2 dalimi ir 4 punkto 1 dalimi reikia nustatyti, ar atsižvelgiant į visus aspektus, pavyzdžiui, darbo pobūdį, mokymo pagal programą ir darbo sąlygas, jie gali būti laikomi esančiais panašioje situacijoje (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas), C‑658/18, EU:C:2020:572, 143 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

102

Nustačius, jog pagal terminuotas darbo sutartis įdarbinti darbuotojai vykdo tas pačias funkcijas kaip darbuotojai, su kuriais tas pats darbdavys sudarė neterminuotas darbo sutartis, arba užima tas pačias pareigas kaip pastarieji, iš principo reikia laikyti, kad šių dviejų kategorijų darbuotojų padėtis yra panaši (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas), C‑658/18, EU:C:2020:572, 144 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

103	Šiuo atveju tik nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas šio sprendimo 101 punkte nurodytas aplinkybes, turi nustatyti, ar A tipo sutartį sudariusių mokslo darbuotojų padėtis yra panaši į mokslo darbuotojų, sudariusių neterminuotą darbo sutartį, padėtį.

104	Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, mano, jog įvairioms mokslo darbuotojų kategorijoms patikėtos užduotys yra identiškos.

105

Kalbant apie galimą objektyvią priežastį, pateisinančią skirtingą požiūrį į abiejų kategorijų mokslo darbuotojus, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje vartojama sąvoka „objektyvios priežastys“ turi būti suprantama kaip neleidžianti pateisinti skirtingo požiūrio į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus ir nuolatinius darbuotojus, remiantis tuo, kad toks požiūris yra numatytas bendroje ir abstrakčioje normoje, pavyzdžiui įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje (2021 m. kovo 17 d. Sprendimo Consulmarketing, C‑652/19, EU:C:2021:208, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

106

Atvirkščiai, ši sąvoka reikalauja, kad konstatuotas skirtingas požiūris būtų pateisinamas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdina atitinkamą darbo sąlygą, atsižvelgiant į konkrečias jos taikymo aplinkybes ir remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais tam, kad būtų įvertinta, ar šis skirtingas požiūris atitinka tikrus poreikius, leidžia pasiekti numatytą tikslą ir yra būtinas jam pasiekti. Prie šių veiksnių priskirtinas ypatingas užduočių, kurioms atlikti terminuotos darbo sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir turinys arba, atsižvelgiant į konkretų atvejį, teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas (2021 m. kovo 17 d. Sprendimo Consulmarketing, C‑652/19, EU:C:2021:208, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

107

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo jokios objektyvios priežasties, kuri galėtų pateisinti jo konstatuotą skirtingą požiūrį, kuris tariamai pasireiškia neterminuotą sutartį sudariusiems mokslo darbuotojams suteikta galimybe dalyvauti specialioje vertinimo procedūroje dėl jų įtraukimo į docentų sąrašą, nors A tipo sutartį sudariusiems mokslo darbuotojams tokia galimybė nesuteikiama. Taigi, atrodo, kad yra taikomas skirtingas požiūris į neterminuotas sutartis sudariusius mokslo darbuotojus ir A tipo darbo sutartis sudariusius mokslo darbuotojus, pažeidžiant Bendrojo susitarimo 4 punktą, tačiau tai turi patikrinti šis teismas.

108

Iš to darytina išvada, kad į šeštąjį klausimą reikia atsakyti taip: Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos mokslo darbuotojai, sudarę neterminuotą darbo sutartį ir įgiję nacionalinį habilituoto daktaro mokslo laipsnį, turi galimybę dalyvauti specialioje vertinimo procedūroje dėl jų įtraukimo į docentų sąrašą, nors mokslo darbuotojams, sudariusiems terminuotą darbo sutartį, įskaitant atvejus, kai jie taip pat yra įgiję nacionalinį habilituoto daktaro mokslo laipsnį, tokia galimybė nesuteikiama, kai pastarieji užsiima tokia pačia profesine veikla ir teikia tokias pačias mokymo pagal programą paslaugas studentams kaip ir mokslo darbuotojai, sudarę neterminuotą sutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

109

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, esančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl ETUC, UNICE ir CEEP bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede, 5 punktą reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos universitetams leidžiama su mokslo darbuotojais sudaryti terminuotas sutartis trejiems metams su galimybe jas pratęsti ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui, nesiejant jų sudarymo ar pratęsimo su objektyviomis priežastimis, pagrįstomis laikinų ar išimtinių poreikių buvimu, tam, kad būtų patenkinti įprasti nuolatiniai atitinkamo universiteto poreikiai.

1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto Direktyvos 1999/70 priede, 5 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, nustatantys bendrą dvylikos metų darbo sutarčių, kurias tas pats mokslo darbuotojas gali sudaryti, taip pat ir su skirtingais universitetais ir institutais, trukmę, net jeigu sutarčių galiojimo laikotarpiai eina ne iš eilės.

1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto Direktyvos 1999/70 priede, 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta galimybė tam tikromis sąlygomis stabilizuoti viešųjų mokslinių tyrimų įstaigų mokslo darbuotojų, su kuriais sudaryta terminuota darbo sutartis, darbo vietą, tačiau atsisakoma tokią galimybę suteikti universiteto mokslo darbuotojams, su kuriais sudaryta terminuota darbo sutartis.

1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto Direktyvos 1999/70 priede, 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, nukrypstant, pirma, nuo bendros visiems viešojo ir privačiojo sektoriaus darbuotojams taikomos taisyklės, kad nuo 2018 m. maksimalus terminuotų darbo santykių terminas yra 24 mėnesiai, įskaitant sutarties pratęsimą ir atnaujinimą, ir, antra, viešojo administravimo institucijų darbuotojams taikomos taisyklės, kad naudojimasis šio tipo darbo santykiais siejamas su laikinų ir išimtinių poreikių buvimu, universitetams leidžiama su mokslo darbuotojais sudaryti terminuotas trejų metų trukmės darbo sutartis su galimybe jas pratęsti ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui, nei jų sudarymo, nei pratęsimo nesiejant su laikinų ar išimtinių atitinkamo universiteto poreikių buvimu, ir pagal kuriuos pasibaigus penkerių metų laikotarpiui taip pat leidžiama su tuo pačiu asmeniu ar su kitais asmenimis sudaryti kitą tokio paties tipo terminuotą sutartį, siekiant patenkinti tokius pačius mokymo pagal programą ir mokslo tyrimų poreikius kaip ir susijusieji su ankstesne sutartimi.

1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto Direktyvos 1999/70 priede, 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos mokslo darbuotojai, sudarę neterminuotą darbo sutartį ir įgiję nacionalinį habilituoto daktaro mokslo laipsnį, turi galimybę dalyvauti specialioje vertinimo procedūroje dėl jų įtraukimo į docentų sąrašą, nors mokslo darbuotojams, sudariusiems terminuotą darbo sutartį, įskaitant atvejus, kai jie taip pat yra įgiję nacionalinį habilituoto daktaro mokslo laipsnį, tokia galimybė nesuteikiama, kai pastarieji užsiima tokia pačia profesine veikla ir teikia tokias pačias mokymo pagal programą paslaugas studentams kaip ir mokslo darbuotojai, sudarę neterminuotą sutartį.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: italų.