1.

Ar transliuotojas turi teisę uždrausti savo nemokamų programų, kurias viešbutis priima per palydovinę anteną ir bendraašiu kabeliu perduoda į savo kambarius savo svečiams, išleidimą į eterį ir imti mokestį už jų retransliavimą? Ar toks retransliavimas yra „kabelinė retransliacija“, apibrėžta Direktyvos 93/83/EEB ( 2 ) 1 straipsnio 3 dalyje, ir ar transliuotojas gali įgyti konkrečių teisių į jį, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės teisės aktais, atrodo, išplečiamas ES teisės aktais suteiktų teisių sąrašas?

2.

Direktyvos 93/83 1 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„<…>

Šioje direktyvoje „kabelinė retransliacija“ – viešam priėmimui skirtų televizijos ar radijo programų pradinio perdavimo iš kitos valstybės narės vieliniu ar bevieliu ryšiu [laidinio ar belaidžio ryšio priemonėmis], įskaitant palydovinį ryšį, vienalaikis, nepakeistas ir nesutrumpintas retransliavimas viešam priėmimui kabeline ar mikrobange [mikrobangų] sistema.“

3.

Direktyvos 93/83 8 straipsnyje „Kabelinio retransliavimo teisės“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad jos teritorijoje kabeliu retransliuojant kitų valstybių narių programas, bus gerbiamos taikomos autorių ir gretutinės teisės ir kad toks retransliavimas bus vykdomas remiantis individualiomis ar kolektyvinėmis sutartimis, sudarytomis tarp autorių teisių turėtojų, gretutinių teisių turėtojų ir kabelinių tinklų operatorių.“

4.

Direktyvos 93/83 9 straipsnio „Naudojimasis kabelinio retransliavimo teisėmis“ 1 dalyje numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad autorių ir gretutinių teisių turėtojų teise suteikti kabelinio tinklo operatoriui leidimą retransliuoti ar jo nesuteikti būtų galima naudotis tik per atlygio surinkimo organizaciją.“

5.

Direktyvos 2001/29/EB ( 3 ) 3 straipsnyje „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais [laidinėmis] ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

2.   Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti padaryti viešai prieinamus laidais [laidinėmis] ar bevielėmis ryšio priemonėmis tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku:

<…>

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamą veiksmu.“

6.

Direktyvos 2006/115/EB ( 4 ) 8 straipsnio „Transliavimas ir viešas kūrinio paskelbimas“ 3 dalyje nustatyta:

„3.   Valstybės narės suteikia transliuojančioms organizacijoms išimtinę teisę leisti arba uždrausti retransliuoti jų laidas bevielio ryšio priemonėmis, o taip pat viešai skelbti jų transliacijas, jeigu tai daroma viešai prieinamose vietose už įėjimo mokestį.“

7.

Código do Direito de Autor e dos Direitos Conexos (Portugalijos autorių teisių ir gretutinių teisių kodeksas, toliau – CDADC) ( 5 ) 176 straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatyta:

„9.   Transliuojančioji organizacija – tai subjektas, kuris transliuoja garso ar vaizdo programas, o programų transliavimu laikomas visuomenei priimti skirtas garso ar vaizdo platinimas arba atkūrimas atskirai arba kartu laidiniu ar belaidžiu ryšiu, būtent radijo bangomis, optinio pluošto kabeliais, kabeliais ar palydoviniu ryšiu.

10.   Retransliacija – tai transliuojančiosios organizacijos vykdomas vienalaikis kitos transliuojančiosios organizacijos laidos transliavimas.“

8.

CDADC 187 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Transliuotojai turi teisę leisti arba uždrausti:

a) retransliuoti savo laidas per radiją;

b) įrašyti savo laidas fizinėje laikmenoje, neatsižvelgiant į tai, ar jos perduodamos laidiniu, ar belaidžiu ryšiu;

c) atgaminti savo laidų įrašus, jeigu jie neturėjo leidimo tai daryti arba jeigu įrašas yra trumpalaikis, o atgaminimo tikslai yra kiti nei tie, dėl kurių jis buvo padarytas;

d) jų laidų, transliuojamų laidiniu arba belaidžiu ryšiu, įskaitant kabelines ar palydovines sistemas, pateikimas visuomenei tokiu būdu, kad jas būtų galima žiūrėti visuomenės individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku;

e) viešai skelbti savo laidas, kai toks skelbimas vyksta viešoje vietoje ir sumokėjus įėjimo mokestį.

2.   Šiame straipsnyje numatytos teisės netaikomos kabelinių tinklų operatoriui, kuris tik retransliuoja transliuojančiųjų organizacijų laidas.

3.   Daroma prielaida, kad pagal suformuotą praktiką asmuo, kurio pavardė ar pavadinimas buvo paminėti atitinkamoje laidoje, yra gretutinių teisių į laidą turėtojas.“

9.

Dekreto įstatymo Nr. 333/97 3 straipsnyje (Apibrėžtys) ir 8 straipsnyje (Išplėtimas įtraukiant gretutinių teisių turėtojus) ( 6 ) nurodyta:

„3 straipsnis

Šiame dekrete:

a) „palydovas“ – tai bet koks kosmose esantis dirbtinis įrenginys, kuriuo gali būti transliuojami visuomenei priimti skirti signalai;

b) „viešas skelbimas per palydovą“ – tai programos signalų, skirtų viešam priėmimui, įvedimas, kontroliuojant atsakingai transliavimo organizacijai, į ištisinę komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir atgal link Žemės;

c) „kabelinė retransliacija“ – tai vienalaikis ir nesutrumpintas visuomenei priimti skirtų televizijos ar radijo programų pradinio perdavimo retransliavimas.

<…>

8 straipsnis

CDADC 178, 184 ir 187 straipsnių bei šio dekreto-įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatos taikomos atlikėjams, garso ir vaizdo įrašų gamintojams ir transliuojančiosioms organizacijoms, kiek tai susiję su viešu jų atlikimo, garso įrašų, vaizdo įrašų ir laidų skelbimu per palydovą, taip pat su kabeline retransliacija.“

10.

RTL TELEVISION GmbH yra Vokietijoje įsteigta bendrovė, kuri užsiima radijo ir televizijos programų transliavimu įvairiais plačiajai visuomenei skirtais kanalais.

11.

TV programos transliuojamos per jos televizijos kanalus arba panaudojant „atvirą signalą“, t. y. nereikalaujant mokėti mokesčio už jų priėmimą privačiuose būstuose.

12.

RTL Television (toliau – RTL), t. y. vienas iš pirmiau minėtai bendrovei priklausančių televizijos kanalų, veikia įvairiose valstybėse narėse ir savo žiūrovams siūlo įvairias televizijos programas (filmus, serialus, scenos menų pasirodymus, dokumentinius filmus, sporto varžybas, naujienų ir aktualijų laidas).

13.

Nors šios programos skirtos Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje gyvenantiems žiūrovams, naudojantis palydovine antena jas galima žiūrėti visoje Europos teritorijoje, įskaitant Portugaliją.

14.

RTL sudarė įvairių licencinių sutarčių su įvairiose Sąjungos valstybėse narėse esančiais televizijos operatoriais ir viešbučiais.

15.

Grupo Pestana S.G.P.S. (toliau – Grupo Pestana) yra vienos iš didžiausių Portugalijos viešbučių sektoriaus grupių, kuriai priklauso ir patronuojamoji įmonė Salvor, Sociedade de Investimento Hoteleiro, S.A. (toliau – Salvor), patronuojančioji bendrovė. Salvor, kurios 98,8 % kapitalo priklauso Grupo Pestana, valdo keletą viešbučių Portugalijoje, konkrečiai – viešbučius „D. João II“ ir „Alvor Praia“.

16.

Kaip nurodė RTL, viešbučiai „D. João II“ ir „Alvor Praia“ bent nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2014 m. vasario mėn. per jų viešbučiuose įrengtas palydovines antenas priėmė RTL palydovines transliacijas ir bendraašiais kabeliais perdavė jas į kambariuose įrengtus televizorius.

17.

Dėl šios priežasties RTL kreipėsi į Tribunal de Propriedade Intelectual (Intelektinės nuosavybės teismas, Portugalija) su ieškiniu prieš Grupo Pestana ir Salvor, prašydama pripažinti, kad RTL kanalų transliacijų priėmimas ir retransliavimas viešbučių „D. João II“ ir „Alvor Praia“ kambariuose yra RTL laidų viešas skelbimas, kaip tai suprantama pagal CDADC 187 straipsnio 1 dalies e punktą, ir šių laidų retransliavimas, kaip tai suprantama pagal Dekreto-įstatymo Nr. 333/97 3 ir 8 straipsnius, todėl tam reikėjo gauti išankstinį RTL leidimą.

18.

RTL, be kita ko, pabrėžė, kad pagal CDADC 187 straipsnio 1 dalies e punktą saugomų kūrinių viešo skelbimo atveju transliuojančiosios organizacijos turi daug teisių, pavyzdžiui, teisę leisti arba uždrausti viešai skelbti savo laidas.

19.

RTL teigimu, vėliau šios teisės buvo dar labiau išplėstos Įstatyminio dekreto Nr. 333/97 8 straipsniu, pagal kurį transliuojančiosios organizacijos turi teisę leisti arba drausti vykdyti savo laidų kabelinę retransliaciją, kaip numatyta jo 3 straipsnio c punkte, t. y. ir tuo atveju, kai vyksta „vienalaikis ir nesutrumpintas visuomenei priimti skirtų televizijos ar radijo programų pirminės transliacijos viešas skelbimas kabelinės retransliacijos būdu“.

20.

Vis dėlto Tribunal de Propriedade Intelectual (Intelektinės nuosavybės teismas) atmetė RTL ieškinį, pažymėjęs, kad RTL televizijos laidų transliavimas Grupo Pestana ir bendrovei Salvor priklausančių viešbučių kambariuose gali būti laikomas viešo skelbimo veiksmu, tačiau nebuvo įvykdytos 187 straipsnio 1 dalies e punkte numatytos išimtinės teisės įgyvendinimo sąlygos.

21.

Tas teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamas atvejis negali būti laikomas retransliavimu, nes šį veiksmą atliko ne transliuojančioji organizacija.

22.

RTL apskundė Tribunal de Propriedade Intelectual (Intelektinės nuosavybės teismas) sprendimą Tribunal da Relação de Lisboa (Lisabonos apeliacinis teismas, Portugalija).

23.

Tribunal da Relação de Lisboa (Lisabonos apeliacinis teismas) patvirtino tai, kas buvo nuspręsta pirmosios instancijos teisme, taigi atmetė RTL reikalavimus.

24.

RTL kreipėsi į Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) su prašymu išimties tvarka peržiūrėti Tribunal da Relação de Lisboa (Lisabonos apeliacinis teismas) sprendimą. Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Abu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus iš esmės galima apibendrinti vienu klausimu: ar transliuotojas turi teisę uždrausti transliuoti savo laidas ir imti mokestį už savo laidų, kurias viešbutis priima per paprastą palydovinę anteną ir bendraašiu kabeliu perduoda į savo kambarius savo svečiams, retransliavimą?

26.

Kasatorės pagrindinėje byloje reikalavimas grindžiamas prielaida, kad pagal Portugalijos teisės aktus tais atvejais, kai vykdoma „kabelinė“ retransliacija, transliuotojams suteikiamos didesnės teisės trečiųjų asmenų, kurie, remiantis Sąjungos teise, vykdo viešo skelbimo veiksmus, atžvilgiu.

27.

Kitaip tariant, įgyvendinant Direktyvą 93/83, pagal Portugalijos teisės aktus transliuotojams buvo suteikta teisė uždrausti retransliavimą ir bet kuriuo atveju reikalauti mokėti mokestį tais atvejais, kai subjektas užsiima transliuotojo nemokamai transliuojamų programų „kabeline“ retransliacija.

28.

Pagal tokį RTL aiškinimą, kuriuo šiek tiek abejodamas vadovavosi nacionalinis teismas, Portugalijos įstatymų leidėjas įvedė sąvoką „kabelinių tinklų operatorius“, kuri skiriasi nuo tos, kuri išplaukia iš Sąjungos teisės aktų: pagal tą aiškinimą asmenys, kurie profesionaliai vykdo šią veiklą naudodamiesi klasikiniais kabeliniais tinklais, prilyginami tokiems subjektams, kaip viešbučius valdančios įmonės, kurios, priėmusios nemokamą palydovinį signalą, bendraašiu kabeliu atkuria jį svečių kambariuose.

29.

Taigi kyla klausimas, kaip reikia suprasti sąvoką „kabelinė retransliacija“ ir, svarbiausia, kas gali būti laikomas „kabelinių tinklų operatoriumi“, t. y. ar būtina, kad šis subjektas būtų transliuojančioji organizacija, ar pakanka, kad jis naudotų bet kokią „kabelinę“ technologiją, ar, atvirkščiai, – tai man atrodo teisingiausia išeitis – tai turi būti „profesionalus kabelinių tinklų operatorius“, veikiantis per tradicinius kabelinius tinklus.

30.

Mano nuomone, atsižvelgiant į įtikinamus Europos Komisijos argumentus, pateiktus rašytinėse pastabose ir per posėdį, tokios situacijos, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, priskirtinos viešo paskelbimo Sąjungos teisėje nustatytomis sąlygomis kategorijai, nes nemokamai retransliuojant televizijos programą transliuotojams gali būti suteikiamos specialios teisės.

31.

Visų pirma, man atrodo naudinga, vadovaujantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, paaiškinti, kad intelektinės nuosavybės teises, susijusias su televizijos transliacijomis, gali pareikšti dviejų kategorijų asmenys: pirma, atitinkamų kūrinių autoriai ir, antra, transliuojančiosios organizacijos arba transliuotojai ( 7 ).

32.

Transliuotojai gali remtis Direktyvos 2006/115 7 straipsnio 2 dalyje numatyta teise įrašyti savo laidas, tos pačios direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje numatyta teise viešai skelbti savo laidas arba Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte numatyta teise atgaminti naujų laidų įrašus ( 8 ).

33.

Aiškumo dėlei kartu išnagrinėsiu teisinius klausimus, kuriais grindžiami pasiūlymai dėl atsakymų į abu prejudicinius klausimus, atsižvelgdamas į glaudų jų tarpusavio ryšį, ir pasiūlysiu vieną bendrą atsakymą.

34.

Savo analizę pradėsiu nuo trumpo Direktyvos 93/83 tikslo, pobūdžio ir istorinio bei technologinio konteksto, kuriame ji buvo priimta, aprašymo, sąvokų „kabelis“, „kabelinė retransliacija“ ir „kabelinių tinklų operatorius“ analizės ir glausto įvairių minėtų direktyvų bei atitinkamos Teisingumo Teismo jurisprudencijos nagrinėjimo.

35.

Tada pereisiu prie klausimo esmės, t. y. sąvokų „kabelinė retransliacija“ ir „viešas paskelbimas“ santykio, kad galėčiau įvertinti šioje byloje nagrinėjamą atvejį.

36.

Direktyvos 93/83, kuri buvo priimta reaguojant į „kabelinių tinklų operatoriams“ skirtų naujų technologijų atsiradimą, nuostatos turi būti vertinamos atsižvelgiant į konkretų istorinį ir technologinį kontekstą bei į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kad būtų galima jas sistemingai ir nuosekliai aiškinti remiantis Europos intelektinės nuosavybės taisyklėmis.

37.

Direktyvos 93/83 dėl palydovinio transliavimo ir kabelinio retransliavimo „taikymo sritis yra aiškiai nustatyta ir gana ribota, t. y. ja siekiama skatinti transliavimo paslaugas visoje Europoje, sudarant palankesnes sąlygas palydoviniam transliavimui ir kabelinei radijo bei televizijos programų retransliacijai“ ( 9 ).

38.

Kitaip tariant, ši direktyva buvo priimta siekiant palengvinti, pirma, palydovinį transliavimą ir, antra, kabelinį retransliavimą, pačios direktyvos 9 straipsnyje skatinant kolektyvinio administravimo asociacijų licencijų suteikimą programos kabelinei retransliacijai ( 10 ).

39.

Taigi jos tikslas – ne suteikti teises, o sudaryti sąlygas visapusiškai naudotis konkrečiu istoriniu laikotarpiu įdiegtomis naujomis ryšių (palydovinio ir kabelinio ryšio) technologijomis ir, visų pirma, pašalinti tam tikrus sutarčių sistemos trūkumus tarpvalstybinių kabelinės retransliacijos licencijų suteikimo rinkoje ( 11 ).

40.

Kalbant konkrečiau, iš Direktyvos 93/83 8 straipsnio matyti, jog pagal šią direktyvą nereikalaujama, kad valstybės narės nustatytų konkrečią teisę į kabelinę retransliaciją ar apibrėžtų šios teisės taikymo sritį. Joje tik numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad iš kitų valstybių narių transliuojamų laidų kabelinė retransliacija jų teritorijoje vyktų paisant galiojančių autorių teisių ir gretutinių teisių.

41.

Be to, minėtoje direktyvoje numatytas minimalus suderinimas, nes joje neatmetama galimybė numatyti sutartines derybas dėl gretutinių teisių, susijusių su palydovinio ir kabelinio transliavimo operacijomis ( 12 ).

42.

Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvoje 93/83 „numatytas mažiausias autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos tam tikrų aspektų suderinimas programų iš kitų valstybių narių viešo perdavimo per palydovą ar kabelį atveju“ ( 13 ).

43.

Kaip minėta, reguliuojami ir suderinti aspektai yra susiję su skatinimu, kad kolektyvinio administravimo bendrovės suteiktų programų kabelinės retransliacijos licencijas.

44.

Tačiau, kaip pamatysime, tai nereiškia, kad įgyvendinant Direktyvą 93/83 Sąjungos teisės sąvokos galėtų būti vartojamos ne ta prasme, kuri buvo nustatyta, ir kad dėl to teisės gali būti suteikiamos prieštaraujant sisteminiam šios direktyvos aiškinimui.

45.

Pagal Direktyvos 93/83 1 straipsnio 3 dalį kabeline retransliacija laikomas pirminės transliacijos retransliavimas iš vienos valstybės narės į kitą, panaudojant kabelinio retransliavimo sistemą. Be to, šis retransliavimas turi būti vienalaikis, nepakeistas ir nesutrumpintas, palyginti su pirminiu transliavimu, kuriam, savo ruožtu, gali būti naudojami laidinis ar belaidis ryšys, radijo bangos ar palydovinis ryšys. Galiausiai nurodoma, kad pirminio transliavimo, taigi ir retransliavimo, objektas turi būti radijo ir televizijos programos, skirtos viešai priimti.

46.

8 ir 9 straipsniuose nurodyta, kad „kabelinių tinklų operatorius“ privalo įvykdyti naudojimosi kabelinio retransliavimo teisėmis sąlygas.

47.

Tačiau Direktyvoje 93/83 neapibrėžta nei „kabelio“, nei „kabelinių tinklų operatoriaus“ sąvokos, laikant jas savaime suprantamomis, todėl nėra galimybės nustatyti, kokios organizacijos gali vykdyti „kabelinę retransliaciją“.

48.

Nors Teisingumo Teismas savo sprendimuose niekada tiesiogiai nenagrinėjo šio klausimo, generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe teiginiai išvadoje byloje ITV 2 (ITV Broadcasting ir kt., C‑275/15, EU:C:2016:649) atrodo įtikinami ir atitinka siūlomą išaiškinimą.

49.

Generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe pastabos buvo susijusios su kitokiu ginču, nei dabar nagrinėjamas – toje byloje buvo nagrinėjamos ne transliuojančiųjų organizacijų, o autorių teisės; be to, toje byloje minimos Sąjungos teisės nuostatos buvo ne visiškai tos, kurios išdėstytos Direktyvoje 93/83 ( 14 ).

50.

Vis dėlto, mano nuomone, šis argumentavimas gali būti naudingas ir dabar nagrinėjamoje byloje, nes jame pateikiamas įtikinamas sąvokų „kabelinis“ ir „kabelinių tinklų operatorius“ išaiškinimas, galiojantis visoms su autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis susijusioms teisės nuostatoms.

51.

Terminas „kabelinis“ vartojamas ne tik Direktyvoje 2001/29, bet ir tam tikrose direktyvose, kuriomis grindžiama Direktyva 2001/29, t. y. direktyvose 92/100, 93/83 ir 93/98.

52.

Generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe teigė: siekiant, kad būtų atsižvelgiama į reikalavimus dėl Sąjungos teisės sistemos vienovės ir nuoseklumo, „visose šiose direktyvose vartojamos sąvokos turi turėti tą pačią reikšmę, nebent Sąjungos teisės aktų leidėjas konkrečiame teisiniame kontekste išreiškė kitokią valią“ ( 15 ).

53.

Kadangi nė vienoje iš pirmiau minėtų direktyvų nepateikiama sąvokos „kabelinis“ apibrėžtis, šią sąvoką būtina aiškinti atsižvelgiant į (technologinį) kontekstą, kuriame ji vartojama, ir direktyvomis siekiamus tikslus.

54.

Toliau generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe nurodė, kad „[k]albant apie sąvokos „kabelinis“ kontekstą, reikia pažymėti, kad ši sąvoka visose atitinkamose direktyvose vartojama kalbant apie kitas technologijas, be kita ko, „palydovinio“ perdavimo technologiją. Be to, Direktyvos 2001/29 2 straipsnio e punkte ir 3 straipsnio 2 dalies d punkte vartojama frazė „laidais ar [bevielėmis priemonėmis], įskaitant kabelinį ar palydovinį perdavimą“, leidžia suprasti, kad sąvokos „kabelinis“ ir „palydovinis“ atitinkamai yra platesnių sąvokų „laidais“ ir „bevielėmis priemonėmis“ pakategorės“ ( 16 ).

55.

Direktyvoje 93/83 taip pat aiškiai atskirtos sąvokos „palydovinis transliavimas“ ir „kabelinė retransliacija“, todėl manau, kad generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe remiantis Direktyvos 2001/29 tikslais pateiktas argumentas, jog reikia daryti prielaidą, kad ES teisės aktų leidėjas visiškai sąmoningai pasirinko šioje direktyvoje vartojamą terminiją, yra įtikinamas. Kitaip tariant, reikia manyti, kad jei Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs Direktyvoje 2001/29 suteikti terminui „kabelinis“ technologiškai neutralią reikšmę, jis būtų pasirinkęs bendresnį terminą arba bent jau nurodęs, kad terminas „kabelinis“ apima ir kitas technologijas ( 17 ).

56.

Užbaigdamas šį klausimą generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe nurodė: „Visi pirmiau pateikti argumentai leidžia daryti išvadą, kad Direktyvos 2001/29 9 straipsnyje vartojama sąvoka „kabelinis“ apima tik tradicinių kabelinių paslaugų teikėjų naudojamus tradicinius kabelinius tinklus“ ( 18 ).

57.

Manau, kad šiuos argumentus galima pritaikyti ir dabar nagrinėjamai bylai: nors Direktyvos 2001/29 tikslai ( 19 ) skiriasi nuo Direktyvos 93/83 tikslų, primenu, kad pastarąja direktyva siekiama sudaryti sąlygas visapusiškai pasinaudoti konkrečiu istoriniu laikotarpiu įdiegtomis naujomis ryšių (palydovinio ir kabelinio) technologijomis ir, visų pirma, pašalinti tam tikrus sutarčių sistemos trūkumus tarpvalstybinių kabelinės retransliacijos licencijų suteikimo rinkoje.

58.

Todėl, atsižvelgiant į technologinį ir istorinį kontekstą bei direktyvų tikslą, reikia ne griežtai nustatyti vienos Sąjungos teisės sąvokos reikšmę, padarant taip, kad ji nepriklausytų nuo technologinių pokyčių, o tik išaiškinti sąvokų „kabelinis“ ir „kabelinė retransliacija“ vartojimo įvairiose atitinkamose direktyvose sistemą, siekiant vienintelio tikslo – padaryti išvadą, kad „kabelinių tinklų operatorius“ gali būti tik asmuo, profesiniais tikslais naudojantis tradicinį kabelinį tinklą, kuris pagal Direktyvos 93/83 summa divisio yra palydovinio tinklo alternatyva.

59.

Taigi, manau, kad pirmasis prejudicinis klausimas gali būti kilęs dėl terminologinės painiavos vartojant sąvoką „retransliacija“ įvairiuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytuose šaltiniuose.

60.

Iš tikrųjų man nekelia abejonių tai, kad „kabeline retransliacija“ galėtų užsiimti ir subjektai, kurie nėra transliuojančiosios organizacijos: pakanka, kad tai būtų „(profesionalūs) kabelinių tinklų operatoriai“.

61.

Vis dėlto tai nekeičia klausimo esmės, siekiant rasti sprendimą mūsų nagrinėjamu atveju, ir neišvengiamai nukreipia dėmesį į antrąjį prejudicinį klausimą: kaip nurodyta pirmiau, atsižvelgiant į Direktyvos 93/83 priėmimo metu egzistavusią technologiją, ypač į tradicinius kabelinius tinklus ir profesionalius jų operatorius, termino „kabelinės televizijos operatorius“ reikšmė turi būti tradicinė.

62.

Mano nuomone, būtina išnagrinėti sąvoką „viešas paskelbimas“, kuri, kaip matysime, geriau tinka nagrinėjamos bylos kontekstui apibūdinti nei Direktyvos 93/83 1 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „kabelinė retransliacija“.

63.

Būtent remiantis šia sąvoka Sąjungos teisėje kitų asmenų vykdomo retransliavimo atveju suteikiamos teisės autoriams ir, esant tam tikroms sąlygoms, transliuotojams.

64.

Dėl jurisprudencijos, susijusios su viešbučius valdančių įmonių vykdomu viešu skelbimu, Teisingumo Teismas byloje Egeda ( 20 ) nusprendė, kad viešbučio vykdomas palydovinių ar antžeminių televizijos signalų priėmimas ir paskirstymas kabeliais į įvairius kambarius yra viešo paskelbimo veiksmas.

65.

Net ir įsigaliojus Direktyvai 2001/29 daugelyje teismų sprendimų buvo nustatyta, kad viešbutį valdanti įmonė, kurios viešbučio kambariuose yra televizijos ar radijo prietaisai, į kuriuos ji perduoda programų transliacijų signalus, vykdo viešą paskelbimą ( 21 ).

66.

Kaip ir Komisija pagal jos pastabas, manau, kad viešbutį valdančios įmonės veikla, kai gaunamas signalas transliuojamas į svečiams skirtus kambarius, gali būti laikoma viešu kūrinių paskelbimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių 3 straipsnį.

67.

Vis dėlto transliuotojų atveju ši veikla turi būti vertinama pagal Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį ( 22 ).

68.

Taigi, nors viešbučio operatoriaus veikla gali būti laikoma viešu paskelbimu, Sąjungos teisėje ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 23 ) nustatytos sąlygos, kuriomis transliuotojai gali įgyvendinti savo teises, iš esmės siejamos su konkrečia ekonomine nauda, kurią gauna transliuojančiosios organizacijos transliuojamą nemokamą televizijos programą retransliuojantis subjektas (pvz., įėjimo mokestis).

69.

Išaiškinęs Sąjungos teisės sąvokas „kabelinė retransliacija“ ir „kabelinių tinklų operatorius“ bei apibendrinęs sąvoką „viešas paskelbimas“, pateiksiu keletą pastabų dėl kasatorės pagrindinėje byloje išdėstyto pagrindinio teiginio, visų pirma dėl sąlygų, nustatytų tam, kad viešbučio vykdomas viešas paskelbimas taptų pagrindu suteikti teises transliuotojui.

70.

Tai reikalinga tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog dabar nagrinėjamos bylos dalykas priskirtinas viešo paskelbimo, o ne kabelinio retransliavimo sričiai.

71.

Kasatorės pagrindinėje byloje pasiūlytas aiškinimas, kad viešbučius valdančių įmonių vykdomas nemokamų televizijos programų retransliavimas jų kambariuose apsistojusiems klientams kartu yra ir viešas paskelbimas, ir kabelinis retransliavimas, todėl transliuotojai gali naudotis specialiomis teisėmis, nes šios viešbučių viešbučius valdančios įmonės laikomos lygiavertėmis „kabelinių tinklų operatoriui“, yra nesusipratimo rezultatas.

72.

Tikėtina, kad nesusipratimas kilo dėl dviejų klaidingų atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimų ir, tikėtina, – bet tai turės specialiai įvertinti nacionalinis teismas, – dėl klaidingo vidaus teisės aiškinimo atsižvelgiant į Sąjungos teisę.

73.

Pirma, kaip Komisija aiškiai nurodė savo pastabose ir kaip pirmiau nurodyta sisteminio aiškinimo kontekste, Direktyvoje 93/83 vartojama sąvoka „kabelinė retransliacija“ yra istorinė, o ne dinaminė, todėl reiškia subjekto, kuris yra profesionalus kabelinės televizijos operatorius, vykdomą retransliavimą tradiciniais kabeliniais tinklais.

74.

Antra, kaip matyti iš ankstesnio punkto, atlyginimo už viešą paskelbimą sąlygos yra susijusios ne su subjekto, kuris retransliuoja nemokamą transliaciją (nagrinėjamu atveju – viešbučių grupės), „subjektyvia“ ekonominės ar verslo veiklos aplinkybe, o su konkrečia ekonomine nauda, kurią šis subjektas gauna iš pačios retransliacijos („objektyvi“ aplinkybė).

75.

Trečia, mano nuomone, nepažeidžiant nacionalinio teismo kompetencijos nustatyti pasekmes konkrečiu atveju, RTL pateiktas aiškinimas, kad Portugalijos teisės nuostatomis Direktyvoje 93/83 vartojama sąvoka „kabelinė retransliacija“ buvo išplėsta ir kad dėl to, atsižvelgiant į direktyva atliekamą minimalų suderinimą, transliuojančiosios organizacijos turi pačioje direktyvoje nenumatytas specialias teises tokių subjektų, kaip viešbučius valdančios įmonės, kurios pagal aiškinimą laikomos lygiavertėmis „kabelinių tinklų operatoriams“, atžvilgiu, nėra vienintelis galimas aiškinimas ir neatitinka Sąjungos teisės.

76.

RTL nuomone, Sprendimas Verwertungsgesellschaft Rundfunk ( 24 ) turėtų būti plačiai aiškinamas tiek, kiek juo valstybės narės skatinamos nustatyti papildomas teises į atlygį už tokias situacijas, kokia nagrinėjama šioje byloje. Portugalijoje tai buvo padaryta nacionalinio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytomis teisės nuostatomis.

77.

Nesutinku su RTL išvadomis.

78.

Iš tikrųjų manau, kad papildomų teisių, viršijančių Sąjungos teisėje numatytas teises, suteikimas transliuotojams turėjo būti aprašytas aiškiau ir, svarbiausia, paremtas motyvais, kuriuos būtų galima suformuluoti sistemiškai aiškinant Sąjungos teisės normų visumą.

79.

Mano nuomone, šio sudėtingo mechanizmo naudojimas siekiant pritempti nagrinėjamą bylą prie Direktyvoje 93/83 numatyto kabelinės retransliacijos konteksto, kad tokie subjektai, kaip viešbučiai, būtų prilyginti tradiciniams kabelinės televizijos operatoriams, negali lemti norimų rezultatų.

80.

Manau, kad nors pagal Sąjungos teisę nacionalinių įstatymų leidėjams iš esmės nedraudžiama – taikant aiškiai apibrėžtus, rinkų neiškraipančius individualaus ir kolektyvinio valdymo mechanizmus – nustatyti papildomas teises, palyginti su numatytomis, nacionalinėje teisėje sąvokoms tikrai negalima priskirti reikšmės, kuri skirtųsi nuo Sąjungos teisėje apibrėžtų sąvokų reikšmės.

81.

Gali būti leidžiama ir, mano nuomone, faktiškai jau yra leidžiama, remiantis sutarčių sudarymo laisve, sudaryti transliuotojų ir kitų subjektų susitarimus (kaip matyti iš bylos medžiagos, tai jau yra padaryta), tačiau tai nereiškia, kad tokių subjektinių teisių egzistavimas gali būti kildinamas iš Sąjungos teisės arba kad nacionalinės teisės nuostatose tai gali būti daroma remiantis tik Sąjungos teisės sąvokomis, kurioms būtų priskiriamas kitoks turinys.

82.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad viešbutis negauna jokios konkrečios ekonominės naudos iš to, kad jo svečių naudojamuose kambariuose transliuojamos nemokamos televizijos programos, nes, remiantis bendra patirtimi, kambarių kainos nustatomos visiškai neatsižvelgiant į šią aplinkybę.

83.

Kaip faktiškai matyti iš Sprendimo Verwertungsgesellschaft Rundfunk ( 25 ), televizijos ir radijo programų perdavimas viešbučio kambariuose įrengtais televizoriais nelaikomas paskelbimu viešai prieinamoje vietoje už įėjimo mokestį, nes viešbučio kambario kaina yra atlygis už apgyvendinimo paslaugą, prie kurios, atsižvelgiant į viešbučio kategoriją, pridedamos tam tikros papildomos paslaugos, kaip antai televizijos ir radijo programų transliavimas per kambariuose įrengtus imtuvus, kurios paprastai įtraukiamos į bendrą nakvynės kainą ( 26 ).

84.

Galiausiai RTL pastabose pateiktas ir per posėdį pabrėžtinai pakartotas argumentas, kad dėl siūlomo aiškinimo, kuriam pritaria ir Komisija, Europoje gali būti padaryta didelė žala autorių teisių sistemai, yra nepagrįstas.

85.

Pirmiausia RTL, kaip transliuojančiosios organizacijos, pretenzijos neturi jokio poveikio autorių teisėms, kurios, kaip paminėta pirmiau ir kaip žinoma, Sąjungos teisėje reglamentuotos atskirai nuo transliuojančiųjų organizacijų teisių (kai jos techniškai nėra programų autorės, bet transliuoja – kaip dabar nagrinėjamu atveju – nemokamas televizijos programas).

86.

Be to, net jei norėtume atsižvelgti į transliuojančiųjų organizacijų teises, yra gerai žinoma, kad Sąjungos teisės sistemoje iš televizijos programų retransliavimo kylančios teisės labai priklauso nuo pasirinkto verslo modelio: mokamos televizijos sistemoje numatomas privačių ir verslo vartotojų mokamas konkretus atlygis (nors jis paprastai būna diferencijuotas), o nemokamo retransliavimo sistemoje transliuojančiajai organizacijai suteikiama galimybė užsidirbti iš skelbiamos reklamos.

87.

Visiškai kitoks yra „mokamų“ kanalų, už kuriuos svečias paprastai turi sumokėti tam tikrą papildomą mokestį prie kambario kainos, transliavimo atvejis, kai pripažįstamos transliuojančiosios organizacijos ekonominės teisės (abonentinis mokestis) ( 27 ).

88.

Sutapatinti šiuos du verslo modelius klaidinga.

89.

Tačiau būtent laikantis RTL siūlomo aiškinimo gali kilti su aiškinimu susijusių abejonių, nes būtų nukrypta nuo aprašytos dabartinės sistemos: kabelinė retransliacija yra tik profesionalių kabelinių tinklų operatorių vykdoma retransliacija, o viešas paskelbimas – neatsižvelgiant į retransliavimo sistemą – yra būdas transliuojančiosioms organizacijoms gauti atlygį, priklausantis nuo verslo modelio, pasirinkto laikantis Sąjungos teisėje ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškiai nustatytų sąlygų.

90.

Susidarytų situacija, kurioje iš esmės vien tai, kad subjektas, tam tikrame statinyje bendraašiu kabeliu retransliuojantis nemokamas televizijos programas, vykdo verslo veiklą, reikštų, kad jis prilygsta profesionaliam kabelinių tinklų operatoriui. Kyla didelių sunkumų aiškinant skirtumą tarp subjektų, kurie faktiškai yra verslininkai, ir subjektų, kurie taip pat teikia viešąsias paslaugas, ar verslu užsiimančių privačių piliečių.

91.

Galiausiai aplinkybė, kad egzistuoja konkretūs susitarimai, pagal kuriuos tam tikros transliuojančiosios organizacijos gauna sutartyse nustatytą atlygį už viešbučių grupių vykdomą nemokamų programų retransliavimą, nekeičia klausimo esmės ir nepaneigia siūlomo aiškinimo teisingumo.

92.

Faktiškai tai yra derybų keliu pasiekiami susitarimai, kurie visada galimi ir nedraudžiami pagal Sąjungos teisę, bet iš to negalima daryti išvados nei kad Sąjungos teisėje pripažįstamos tam tikros transliuojančiųjų organizacijų teisės, nei kad šios teisės gali būti pripažintos nacionalinės teisės aktuose, priskiriant Sąjungos teisėje apibrėžtoms sąvokoms kitokias reikšmes.

93.

Keletą baigiamųjų pastabų skirsiu su nagrinėjama byla susijusiam vidaus teisės klausimui, paaiškindamas kai kurias pirmiau paminėtas sąvokas.

94.

Išsiaiškinus, kaip, mano nuomone, turi būti aiškinama Sąjungos teisė, belieka pateikti keletą argumentų, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų įvertinti, ar valstybės narės, kurioje nagrinėjama pagrindinė byla, teisė atitinka Sąjungos teisę.

95.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės taikyti Sąjungos teisės principus nacionalinei teisei ir taip įvertinti galimybę pateikti ją atitinkantį išaiškinimą.

96.

Nors iš esmės valstybės narės neabejotinai gali savo nuožiūra priimti palankesnes nacionalines nuostatas, skirtas ne tik autoriams, bet ir transliuotojams apsaugoti, laikydamosi Sąjungos teisėje nustatytų ribų, norėčiau pateikti keletą pastabų dėl to, kas išdėstyta pirmiau.

97.

Direktyva 93/83 nesuteikiama konkrečių teisių transliuojančiosioms organizacijoms, bet ja siekiama kitų tikslų, t. y. sudaryti palankesnes sąlygas palydoviniam transliavimui ir kabelinei retransliacijai, skatinant kolektyvinio administravimo asociacijas išduoti licencijas programų kabelinei retransliacijai.

98.

Nors sąvokos „kabelis“, „kabelinė retransliacija“ ir „kabelinių tinklų operatorius“ Direktyvoje 93/83 aiškiai neapibrėžtos, jas galima suprasti iš šios direktyvos tikslų, istorinio ir technologinio konteksto, kuriame ji buvo priimta, ir visos atitinkamų direktyvų sistemos, todėl jos turi būti laikomos Sąjungos teisės sąvokomis.

99.

Dėl šių priežasčių, mano nuomone, valstybės narės nacionalinės teisės nuostatose šioms sąvokoms negali būti suteikiama kitokia reikšmė, net ir siekiant išplėsti transliuojančiųjų organizacijų teisių apimtį.

100.

Todėl, nepažeisdamas nacionalinio teismo kompetencijos taikyti pirmiau nurodytus principus nacionalinei teisei, manau, kad Portugalijos teisę pagal Sąjungos teisę galima ir netgi pageidautina aiškinti taip, kad, paliekant galimybę suteikti transliuojančioms organizacijoms papildomų teisių neperžengiant Sąjungos teisėje nustatytų ribų, pagal Portugalijos teisę – net ir ją aiškinant – Sąjungos teisėje jau apibrėžtoms sąvokoms nebūtų priskiriamas kitoks turinys.

101.

Remdamasis visu tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) pateiktus prejudicinius klausimus:

„1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyvos 93/83/EEB 1 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „kabelinė retransliacija“ reiškia pirminės transliacijos retransliavimą, kurį atlieka kabelinių tinklų operatoriai, kaip profesionalūs operatoriai vykdantys tokį retransliavimą įprastiniame kabeliniame tinkle.

Per palydovą perduodamų televizijos kanalo transliacijų vienalaikis platinimas bendraašiu kabeliu į įvairius viešbučio kambariuose įrengtus televizorius nėra „kabelinė retransliacija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/83 1 straipsnio 3 dalį, nes viešbutį valdanti įmonė negali būti laikoma kabelinių tinklų operatoriumi, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.“