1.

Apeliaciniame skunde Les Mousquetaires SAS (toliau – LM) ir ITM Entreprises SAS (toliau – ITM arba Intermarché ir kartu su LM – apeliantės) prašo iš dalies panaikinti 2020 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo sprendimo Les Mousquetaires ir ITM Entreprises / Komisija (T‑255/17, EU:T:2020:460; toliau – skundžiamas sprendimas); jame tas teismas iš dalies atmetė pagal SESV 263 straipsnį pareikštą ieškinį, kuriame buvo prašoma panaikinti, pirma, du 2017 m. vasario 21 d Komisijos sprendimus ( 2 ), kuriuose LM ir visoms jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms bendrovėms buvo nurodyta leisti atlikti patikrinimą pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 20 straipsnio 1 ir 4 dalis ( 3 ), o nepatenkinus šio reikalavimo, du 2017 m. vasario 9 d. Komisijos sprendimus, kuriuose ITM ir visoms jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms bendrovėms buvo nurodyta leisti atlikti patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 1 ir 4 dalis ( 4 ), ir antra, sprendimą, kuriuo Komisija, viena vertus, nusprendė paimti ir nukopijuoti duomenis iš ryšio ir saugojimo priemonių, kuriose buvo duomenų, susijusių su šių priemonių naudotojų privačiu gyvenimu ir, kita vertus, atmetė apeliančių prašymą grąžinti šiuos duomenis.

2.

Skundžiamo sprendimo 2-11 punktuose išdėstytos ginčo aplinkybės šioje byloje gali būti apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau.

3.

LM yra grupės Les Mousquetaires kontroliuojančioji bendrovė, vykdanti veiklą maisto ir ne maisto produktų platinimo sektoriuje Prancūzijoje ir Belgijoje. ITM yra jos patronuojamoji bendrovė.

4.

Gavusi informacijos apie tai, kad ITM ir, be kita ko, Casino, kuri taip pat vykdo veiklą maisto ir ne maisto produktų platinimo sektoriuje, keitėsi informacija, 2017 m. vasario 9 d. Europos Komisija priėmė Sprendimą Tute 1.

5.

Šio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta:

„1 straipsnis

<…> Intermarché <…> kaip ir visos jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamos bendrovės, privalo leisti atlikti patikrinimą dėl galimo jų dalyvavimo atliekant [SESV] 101 straipsniui prieštaraujančius suderintus veiksmus kasdienio vartojimo prekių tiekimo, paslaugų pardavimo prekių ženklu žymimų prekių gamintojams ir kasdienio vartojimo prekių pardavimo vartotojams rinkose. Šie suderinti veiksmai – tai:

Šis patikrinimas gali būti atliekamas bet kurioje įmonės patalpoje <…>.

Intermarché turi leisti Komisijos pareigūnams ir kitiems jos įgaliotiems atlikti patikrinimą asmenims, taip pat atitinkamos valstybės narės konkurencijos institucijos pareigūnams arba kitiems jiems padėti jos įgaliotiems ar paskirtiems asmenims patekti į visas patalpas ir transporto priemones įprastomis biurų darbo valandomis. Ji turi pateikti tikrinti visas buhalterines knygas ir kitus veiklos dokumentus, nesvarbu, kokioje laikmenoje jie saugomi, jei to prašo pareigūnai ir kiti įgalioti asmenys, ir leisti juos nagrinėti vietoje arba paimti ar gauti tokių knygų ar dokumentų kopijas ar išrašus bet kokia forma. Ji turi leisti užplombuoti bet kurias verslo patalpas ir buhalterines knygas ar dokumentus tokiam laikotarpiui ir tokiu mastu, koks būtinas patikrinimui atlikti. Minėtų pareigūnų ar asmenų prašymu ji turi nedelsiant vietoje pateikti paaiškinimus žodžiu dėl su patikrinimo dalyku ir tikslu susijusių faktinių aplinkybių ir leisti pateikti tokius paaiškinimus visiems jos atstovams arba darbuotojams. Ji turi leisti užfiksuoti šiuos paaiškinimus bet kokia forma.

2 straipsnis

Patikrinimas gali būti pradėtas 2017 m. vasario 20 d. arba iškart po to.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Intermarché <…> ir visoms jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamoms bendrovėms.

Apie šį sprendimą prieš pat patikrinimą pranešama įmonei, kuriai jis skirtas, pagal [SESV] 297 straipsnio 2 dalį.“

6.

Gavusi informacijos apie tai, kad, be kita ko, Intermarché ir kitos įmonės ar įmonių asociacijos keitėsi informacija, 2017 m. vasario 9 d. Komisija priėmė Sprendimą Tute 2. Šio sprendimo 1 straipsnyje nurodyta, kad Intermarché galėjo dalyvauti suderintuose veiksmuose, kuriuos sudarė „nuo 2015 m. vykęs įmonių ir (arba) įmonių asociacijų, visų pirma AgeCore ir (arba) jos narių, Coopernic ir (arba) jos narių ir Eurelec ir (arba) jos narių, keitimasis informacija dėl nuolaidų, kurias jos gavo kasdienio vartojimo prekių tiekimo rinkoje maisto produktų, higienos ir priežiūros prekių sektoriuose, ir kainų, taikomų paslaugų pardavimo prekių ženklu žymimų prekių gamintojams rinkoje maisto produktų, higienos ir priežiūros prekių sektoriuose keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse, visų pirma Prancūzijoje ir Vokietijoje“. Minėto sprendimo 2 ir 3 straipsnių turinys buvo toks pats kaip 2017 m. vasario 9 d. Sprendimo Tute 1 2 ir 3 straipsnių.

7.

Prancūzijos konkurencijos institucija, gavusi Komisijos pranešimą apie šį patikrinimą, kreipėsi į Tribunal de grande instance d’Evry (Evri apygardos teismas, Prancūzija) laisvių ir laikino sulaikymo klausimus nagrinėjantį teisėją, prašydama jo leidimo patekti į apeliančių patalpas ir atlikti poėmį. 2017 m. vasario 17 d. nutartimi laisvių ir laikino sulaikymo klausimus nagrinėjantis teisėjas suteikė leidimą patekti į patalpas ir atlikti poėmius, kurių buvo prašoma prevenciniais tikslais. Apeliantėms nebuvo pranešta apie šią nutartį, nes nė vienai iš per patikrinimą priimtų priemonių įgyvendinti nereikėjo pasinaudoti „įgaliojimais taikyti prievartos priemones“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6-8 dalis.

8.

Patikrinimas prasidėjo 2017 m. vasario 20 d., kai tikrintojai iš Komisijos kartu su Prancūzijos konkurencijos institucijos atstovais atvyko į Intermarché patalpas.

9.

Kilus abejonių dėl to, ar vienas iš tikrintų asmenų buvo ITM ar LM darbuotojas, Komisija 2017 m. vasario 21 d. priėmė sprendimus Tute 1 ir Tute 2; jie buvo grindžiami tais pačiais motyvais, kaip ir 2017 m. vasario 9 d. sprendimai Tute 1 ir Tute 2, buvo pakeistas tik pagrindinio tikrinamo subjekto pavadinimas (ITM vietoj LM) ( 5 ).

10.

Atlikdama patikrinimą Komisija, be kita ko, apsilankė biuruose, paėmė įrangą, visų pirma kompiuterinę (nešiojamuosius kompiuterius, mobiliuosius telefonus, planšetinius kompiuterius, laikmenas), apklausė kelis asmenis ir padarė paimtos įrangos turinio kopiją.

11.

2017 m. vasario 24 d. apeliantės nusiuntė Komisijai kelis laiškus, kuriuose išreiškė abejonių dėl sprendimų atlikti patikrinimą ir dėl to, kaip buvo vykdomas remiantis jais atliktas patikrinimas, be kita ko, jos nesutiko su dokumentų, susijusių su jų darbuotojų privačiu gyvenimu, kopijavimu. Šios abejonės buvo dar kartą išreikštos 2017 m. balandžio 13 d. Komisijai adresuotame laiške, kuriame, be kita ko, buvo prašoma grąžinti kai kuriuos nukopijuotus dokumentus.

12.

2017 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliančių ieškinį, kuriuo jos ginčijo 2017 m. vasario 21 d. sprendimus Tute 1 ir Tute 2 ir, jei reikia, 2017 m. vasario 9 d. sprendimus Tute 1 ir Tute 2. Grįsdamos savo ieškinį apeliantės iš esmės nurodė penkis pagrindus. Pirmasis pagrindas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, juo buvo ginčijamas teisių gynimo priemonių, kurių galima imtis dėl patikrinimų vykdymo sąlygų, trūkumas, antrasis – tuo, kad nebuvo tinkamai pranešta apie ginčijamus sprendimus, trečiasis – tuo, kad iš jų buvo atimta teisė gintis nuo patikrinimo, ketvirtasis – pareigos motyvuoti pažeidimu, o penktasis – teisės į būsto neliečiamybę pažeidimu.

13.

2017 m. rugsėjo 22 d. Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininko sprendimu Europos Sąjungos Tarybai buvo leista įstoti į bylą Bendrajame Teisme palaikyti Komisijos reikalavimų.

14.

Taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas paprašė Komisijos pateikti nekonfidencialią duomenų, kurių ji, priimdama ginčijamus sprendimus, turėjo dėl tariamų pažeidimų, versiją, o apeliančių paprašė išreikšti savo nuomonę dėl pateiktų duomenų. Atsakydama į šį prašymą Komisija, be kita ko, pateikė 2016 ir 2017 m. surengtų trylikos tikrintų kasdienio vartojimo prekių tiekėjų, kurie reguliariai sudarinėjo susitarimus su Casino ir ITM, apklausų ataskaitas (toliau – apklausų ataskaitos).

15.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas, viena vertus, konstatavęs, kad Komisija neturėjo pakankamai svarių duomenų, leidžiančių įtarti, jog daromas pažeidimas, t. y. Casino ir ITM keitimasis informacija apie būsimas jų prekybos strategijas, panaikino 2017 m. vasario 9 d. Sprendimo Tute 1 1 straipsnio b punktą ir 2017 m. vasario 21 d. Sprendimo Tute 1 1 straipsnio b punktą ( 6 ). Kita vertus, nusprendęs, kad teisių gynybos priemonės, kurių buvo imtasi tiek dėl patikrinimų teisėtumo, tiek dėl jų eigos, yra veiksmingos, ir nustatęs, kad Komisija teisės požiūriu pakankamai motyvavo ir pagrįstai galėjo nurodyti atlikti patikrinimus dėl galimo apeliančių dalyvavimo darant 2017 m. vasario 9 ir 21 d. sprendimų Tute 2 1 straipsnio a punkte išvardytus suderintus veiksmus, Bendrasis Teismas atmetė likusią ieškinio dalį ( 7 ).

16.

Apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą, patenkinti jų reikalavimus, pateiktus pirmojoje instancijoje, panaikinant 2017 m. vasario 9 ir 21 d. sprendimus Tute 1 (toliau kartu – ginčijami sprendimai) ir priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant bylinėjimosi Bendrajame Teisme išlaidas.

17.

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

18.

Taryba Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

19.

Grįsdamos savo apeliacinį skundą apeliantės nurodo penkis pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas teisės klaidomis ir motyvavimo stoka Bendrajam Teismui analizuojant teisių gynimo priemonių veiksmingumą, kiek tai susiję su patikrinimų eiga. Antrasis pagrindas grindžiamas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 8 straipsnių, SESV 296 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies pažeidimu, nes Bendrasis Teismas neįvykdė motyvavimo ir sprendimų atlikti patikrinimą apribojimo pareigų. Trečiasis pagrindas grindžiamas teisės klaida ir Reglamento Nr. 1/2003 pažeidimu, nes Bendrasis Teismas laikė, kad proceso etapui „prieš priimant priemones, kuriomis priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo“ šis reglamentas netaikomas. Ketvirtasis pagrindas grindžiamas EŽTK 6 ir 8 straipsnių ir Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio pažeidimu, nes Bendrasis Teismas „pakankamai svariais duomenimis“ pripažino aplinkybes, susijusias su procedūrinių ir materialinių normų pažeidimais. Galiausiai penktasis pagrindas grindžiamas motyvavimo stoka, kurią lemia tai, kad nebuvo atlikta minėtų duomenų įrodomosios galios kontrolė, ir klaida kvalifikuojant juos kaip „duomenis“.

20.

Pateikdamos pirmąjį pagrindą apeliantės iš esmės ginčija skundžiamo sprendimo 83-112 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir atmetė jų nurodytą Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Nurodydamos šį neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą apeliantės ginčijo tai, kad Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnyje nėra nuostatų, pagal kurias priemonės, susijusios su patikrinimo eiga, būtų laikomos aktais, dėl kurių pagal Sutartį galima pareikšti ieškinį, ir nustatoma pareiga paminėti tokią teisę pareikšti ieškinį sprendime atlikti patikrinimą; pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį turi būti paminėta teisė pareikšti Sąjungos teisme ieškinį dėl paties sprendimo atlikti patikrinimą ( 8 ).

21.

Skundžiamo sprendimo 58-75 punktuose atmetęs Komisijos ir Tarybos nurodytus nepriimtinumo pagrindus, susijusius su apeliančių pateiktu neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, Bendrasis Teismas išnagrinėjo šio prieštaravimo pagrįstumą. Skundžiamo sprendimo 82 punkte jis visų pirma paminėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus dėl EŽTK 6 ir 13 straipsnių laikymosi, kiek tai susiję su patekimu į privačias patalpas, ir nurodė iš tų sprendimų išplaukiančias keturias sąlygas, kurios yra būtinos tam, kad būtų pripažintas teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę egzistavimas, t. y. „veiksmingumo sąlyga“, „efektyvumo sąlyga“, „aiškumo sąlyga“ ir „protingo termino sąlyga“. Skundžiamo sprendimo 83 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad minėtuose sprendimuose pateiktas teiginys, pagal kurį konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis dėl patikrinimo eigos turi būti galima veiksmingai kreiptis į teismą, reiškia, kad turi būti atsižvelgta į visas tikrinamos įmonės turimas teisių gynimo priemones ir atlikta bendra šių priemonių analizė. Prieš pradėdamas tokią analizę Bendrasis Teismas pabrėžė, jog „nėra svarbu tai, kad kiekviena iš šių teisių gynimo priemonių, vertinama atskirai, neatitinka keturių pagal EŽTT jurisprudenciją reikalaujamų sąlygų“ ( 9 ).

22.

Paskui Bendrasis Teismas nurodė šešias teisių gynimo priemones, kuriomis suteikiama galimybė užginčyti patikrinimo vykdymą, būtent ieškinį dėl sprendimo atlikti patikrinimą, ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo skiriama nuobauda už trukdymą atlikti patikrinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies c–e punktus, ieškinį dėl „bet kokio po sprendimo atlikti patikrinimą ir vykdant patikrinimą Komisijos priimto akto, atitinkančio teismo jurisprudencijoje nustatytas sąlygas, taikomas aktui, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, pavyzdžiui, dėl sprendimo atmesti prašymą taikyti dokumentų apsaugą remiantis advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumu“, grindžiamą 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimu Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija ( 10 ) (toliau – Sprendimas Akzo), ieškinį dėl galutinio sprendimo, kuriuo užbaigiama pagal SESV 101 straipsnį pradėta procedūra, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir galiausiai ieškinį dėl deliktinės atsakomybės.

23.

Skundžiamo sprendimo 90-98 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo, kiek kiekviena iš šių teisių gynimo priemonių leidžia ginčyti patikrinimo vykdymo sąlygas ir ištaisyti situaciją dėl galimų pažeidimų, kuriuos Komisija padarė atlikdama patikrinimą.

24.

Išnagrinėjęs tai, skundžiamo sprendimo 99-110 punktuose Bendrasis Teismas paaiškino priežastis, dėl kurių manė, kad patikrinimo vykdymo kontrolės sistema, kurią sudaro visos tokios teisių gynimo priemonės, tenkina keturias šios išvados 21 punkte nurodytas sąlygas. Šiomis aplinkybėmis dėl veiksmingumo sąlygos to sprendimo 101 punkte jis, be kita ko, pažymėjo, kad nors atskirai naudojantis kiekviena iš šių teisių gynimo priemonių negalima patikrinti visų per patikrinimą taikytų priemonių pagrįstumo, bendras šių priemonių panaudojimas leidžia atlikti tokią kontrolę.

25.

Dėl šių priežasčių skundžiamo sprendimo 111 punkte Bendrasis Teismas nusprendė atmesti kaip nepagrįstą Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio neteisėtumu grindžiama prieštaravimą, pagrįstą tuo, kad pažeista teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

26.

Apeliantės pažymi, kad Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalyje Komisijai suteikiami dideli tyrimo įgaliojimai, dėl kurių iš esmės pažeidžiamos EŽTK 8 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnyje įtvirtintos įmonių ir fizinių asmenų teisės, ir primena, kad 2014 m. spalio 2 d. Sprendime Delta Pekarny prieš Čekijos Respubliką ( 11 ) (toliau – Sprendimas Delta Pekarny) EŽTT yra nusprendęs, jog tam, kad toks kišimasis neprieštarautų EŽTK, be kita ko, turi būti numatyta veiksminga teisinės gynybos priemonė, leidžianti tiek teisės, tiek faktų požiūriu ginčyti ne tik leidimo teisėtumą, bet ir patikrinimo, kurį įmonė privalo leisti atlikti, vykdymo sąlygas.

27.

Pirma, apeliantės nurodo, kad, priešingai nei teigia Bendrasis Teismas, visų pirma skundžiamo sprendimo 83 ir 87 punktuose, iš EŽTT sprendimų neišplaukia, kad teisių gynimo priemonių dėl patikrinimo teisėtumo ir atlikimo veiksmingumas turi būti vertinamas remiantis „bendrąja“ galimų teisių gynimo priemonių „analize“, o juo labiau – remiantis kompensuojamąja analize. Skundžiamo sprendimo 83 ir 99-111 punktuose Bendrasis Teismas, nagrinėdamas visus veiksmus, kurių galima imtis ginčijant patikrinimų vykdymo teisėtumą, ir norėdamas vienos priemonės trūkumus kompensuoti kitos priemonės pranašumais, padarė klaidingą išvadą.

28.

Apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas, atlikęs atskirą nagrinėjimą atsižvelgdamas į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, iš karto atmetė tris teisių gynimo priemones, kurias jis pripažino veiksmingomis, t. y. ieškinį dėl sprendimo dėl esmės, kurį galimybė pareikšti nėra aiški, kuris nėra pareikštas per protingą terminą ir neleidžia tinkamai ištaisyti situacijos, ieškinį dėl sprendimo atlikti patikrinimą teisėtumo, kuris nėra susijęs su patikrinimo vykdymo sąlygomis, kaip tai matyti iš to, kad Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtinus arba nereikšmingus apeliančių šiuo klausimu pateiktus pagrindus, ir ieškinį dėl deliktinės atsakomybės, nes juo siekiama tik žalos atlyginimo.

29.

Visos kitos teisių gynimo priemonės, t. y. ieškinys dėl prašymų užtikrinti advokato ir klientų bendravimo konfidencialumą, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, paminėtas Bendrojo Teismo sprendime, kiek tai susiję su privačių duomenų apsauga, ar net ieškinys dėl sprendimo dėl trukdymo, yra tik dalinės priemonės ir neleidžia tiek teisių, tiek faktų požiūriu nustatyti, kad visos patikrinimo vykdymo sąlygos atitiko EŽTK 8 straipsnį. Iš tiesų, visuma dalinių teisių gynimo priemonių, kurios neleidžia in concreto padaryti išvados, kad egzistuoja veiksmingumo, efektyvumo, aiškumo ir protingo termino sąlygas atitinkanti teisių gynimo priemonė, skirta spręsti visoms dėl patikrinimo vykdymo galinčioms kilti problemoms, labiau neatitinka EŽTK 8 straipsnio reikalavimų, kaip teisių gynimo priemonių nebuvimas.

30.

Antra, apeliantės nurodo, kad, kiek tai susiję su ankstesniame šios išvados punkte išvardytomis teisių gynimo priemonėmis, Bendrasis Teismas nustatė teisės subjektui pareigą sudaryti sąlygas, kuriomis galima jomis pasinaudoti. Tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, tiek ex post veiksmai dėl duomenų apsaugos ir ieškinys, grindžiamas Sprendime Akzo suformuota jurisprudencija dėl kliento ir advokato susirašinėjimo apsaugos, reiškia, kad įmonė, vengdama atliekamo patikrinimo, išprovokuos aiškų arba numanomą Komisijos sprendimą atsisakyti atlikti patikrinimą. Šios teisių gynimo priemonės taip pat grindžiamos tuo, kad Komisija sutiks užplombuoti duomenis, kol bus priimtas Bendrojo Teismo sprendimas. Dėl ieškinio dėl trukdymo reikia pažymėti, kad jis reiškia, jog įmonė gali būti kalta dėl trukdymo tiek, kad jai gali būti skiriama sankcija.

31.

Komisija ir Taryba nesutinka su visais šiais argumentais.

32.

Prieš pradedant vieną po kito nagrinėti du prieštaravimus, sudarančius apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, reikia paminėti, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pavadinime apeliantės taip pat atkreipia dėmesį į motyvavimo stoką Bendrojo Teismo atliktoje teisių gynimo priemonių, susijusių su patikrinimų vykdymu, veiksmingumo analizėje. Vis dėlto tokį prieštaravimą jos nurodo tik dublike, iš esmės apsiribodamos nuorodomis į šios išvados 27-29 punktuose išdėstytus argumentus.

33.

Nesant reikalo nagrinėti klausimo dėl minėto prieštaravimo priimtinumo, kurį Taryba ginčija, ar dėl jo galimo nagrinėjimo ex officio ( 12 ), pakanka konstatuoti, kad motyvai, dėl kurių Bendrasis Teismas manė, jog reikia atmesti apeliančių argumentus, pateiktus raginant jį pripažinti, kad su patikrinimų vykdymo sąlygomis susijusios veiksmingos teisinės gynybos priemonės nėra, aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti skundžiamo sprendimo 78-112 punktuose, todėl, mano nuomone, šiuo požiūriu šis sprendimas neabejotinai atitinka Teisingumo Teismo išaiškintus motyvavimo reikalavimus ( 13 ).

34.

Pateikdamos pirmojo pagrindo pirmą prieštaravimą apeliantės iš esmės ginčija Bendrojo Teismo požiūrį, pagal kurį turi būti analizuojamos visos teisių gynimo priemonės, kurios prieinamos įmonėms siekiant užginčyti patikrinimo vykdymo veiksmų teisėtumą, kai norima patikrinti, ar vertinamos bendrai jos atitinka Chartijos 47 straipsnio reikalavimus.

35.

Pirma, apeliančių nuomone, toks požiūris neatitinka EŽTT jurisprudencijos.

36.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad iš Chartijos 52 straipsnio 3 dalies matyti, jog kadangi joje nurodytos teisės atitinka EŽTK garantuojamas teises, jų esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK. Su Chartija susijusiuose išaiškinimuose ( 14 ) dėl šio straipsnio patikslinta, kad EŽTK garantuojamų teisių esmę ir taikymo sritį apibrėžia ne tik EŽTK ir jos protokolų tekstas, bet ir EŽTT jurisprudencija. Be to, iš šių išaiškinimų matyti, kad Chartijos 47 straipsnis atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį.

37.

EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta teisė kreiptis į teismą. Ši teisė turi būti „konkreti ir veiksminga“ ( 15 ), t. y. pagal ją kiekvienas asmuo turi turėti „aiškią ir konkrečią galimybę ginčyti aktą, kuriuo kišamasi į jo teises“ ( 16 ) arba aiškią ir konkrečią galimybę prašyti atlyginti žalą ( 17 ). Savo ruožtu EŽTK 13 straipsnyje ( 18 ) valstybės, kurios yra šios konvencijos šalys, įpareigojamos numatyti veiksmingą teisinės gynybos priemonę, kuria pasinaudoję teisės subjektai galėtų užkirsti kelią tariamam EŽTK garantuojamų teisių pažeidimui ar jo tolesniam darymui arba pasiekti, kad būtų tinkamai ištaisyta bet kokio jau padaryto pažeidimo nulemta situacija ( 19 ).

38.

Dėl šių dviejų nuostatų sąsajos EŽTT yra patikslinęs, kad tuo atveju, kai EŽTK 6 straipsnio 1 dalis yra taikoma, „ji, palyginti su 13 straipsniu, yra lex specialis“, o „joje numatyti reikalavimai, susiję su visomis teisminėms procedūroms būdingomis garantijomis, yra griežtesni nei 13 straipsnio reikalavimai, kuriuos 6 straipsnio reikalavimai jau apima“ ( 20 ).

39.

Kiek tai susiję su konkurencijos institucijų patekimu į privačias patalpas, klausimą dėl veiksmingos teisinės gynybos priemonės buvimo EŽTT nagrinėjo atsižvelgdamas į EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnį. Kai ieškinys buvo grindžiamas ir EŽTK 13 straipsniu, vienu atveju EŽTT pripažino, kad taikytina tik EŽTK 6 straipsnio 1 dalis ( 21 ), kitu – nenagrinėjo prieštaravimo, nes manė, kad toks nagrinėjimas nereikalingas ( 22 ).

40.

Taigi reikia pažymėti, kad Bendrojo Teismo, be kita ko, skundžiamo sprendimo 83 ir 87 punktuose taikytas požiūris, pagal kurį turi būti analizuojamos visos teisių gynimo priemonės, prieinamos įmonėms, kurių patikrinimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnį atlieka Komisija, siekiant užginčyti šių patikrinimų vykdymo veiksmų teisėtumą, yra pagrįstas EŽTT jurisprudencija dėl EŽTK 13 straipsnio. Iš tiesų šis teismas paaiškino, kad šiuo straipsniu suteikiama apsauga nenumato reikalavimo dėl konkrečios teisių gynimo priemonės formos ( 23 ) ir kad „visuma nacionalinėje teisėje numatytų teisių gynimo priemonių gali atitikti [EŽTK] 13 straipsnio reikalavimus, net jei nė viena atskira priemonė neatitinka visų šių reikalavimų ( 24 )“.

41.

Nors EŽTT tiesiogiai ir nepritarė tokiam požiūriui, kiek tai susiję su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi arba 8 straipsniu, panašu, kad jis, priešingai nei teigia apeliantės, nėra nesuderinamas su jų nurodyta jurisprudencija dėl patekimo į privačias patalpas.

42.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad priėmęs 2008 m. vasario 21 d. Sprendimą Ravon ir kiti prieš Prancūziją ( 25 ) (toliau – Sprendimas Ravon) EŽTT padarė išvadą, kad įmonėms, kurių privačiose patalpose lankomasi, turi būti suteikta galimybė tiek faktų, tiek teisės požiūriu teismine tvarka patikrinti sprendimo, kuriame pavedama apsilankyti, o tam tikrais atvejais ir jo pagrindu priimtų priemonių teisėtumą ( 26 ).

43.

Kaip teisingai nurodo Komisija, šiame sprendime, kaip ir kituose apeliančių nurodytuose sprendimuose, EŽTT, priminęs, kad a priori patikrinimo priemonės kontrolės nebuvimą galima kompensuoti ex post facto teismine šios priemonės ir jos vykdymo kontrole, kuri yra veiksminga tiek faktų, tiek teisės požiūriu, teigė, kad „jei neteisėtu laikomas veiksmas jau įvykdytas, teisių gynimo priemonė ar priemonės turi būti tokios, kad būtų tinkamai ištaisyta suinteresuotojo asmens situacija“ ( 27 ), taigi jis atmetė idėją, kad būtina teisinės gynybos nuo tokių priemonių veiksmingumo sąlyga yra vienos bendros teisių gynimo priemonės buvimas.

44.

Be to, tame pačiame sprendime EŽTT, vadovaudamasis kazuistiniu požiūriu ir ignoruodamas tai, kad pagal nagrinėjamą nacionalinę teisės sistemą akivaizdžiai nėra numatyta EŽTK 6 straipsnio 1 dalies arba jos 8 straipsnio reikalavimus atitinkanti savarankiška teisių gynimo priemonė, kurios galima imtis dėl ginčijamos priemonės, išnagrinėjo, ar dėl įvairių suinteresuotiesiems asmenims prieinamų teisių gynimo priemonių jiems buvo suteikta teisė, atsižvelgiant į jų pateiktus prieštaravimus, į veiksmingą teisinės gynybos priemonę ir tinkamą situacijos ištaisymą ( 28 ).

45.

Mano nuomone, apeliančių pateikti argumentai negali paneigti išvados, kurią padariau šios išvados 41 punkte.

46.

Pirma, nors apeliantės teisingai pabrėžė, jog iš Sprendimo Canal Plus matyti, kad veiksmingumo sąlyga vertinama atsižvelgiant į kiekvieną iš dviejų šios išvados 42 punkte paminėtų Sprendime Ravon nurodytų kontrolės rūšių ir kad vienos iš jų nebuvimas negali būti kompensuojamas kitos garantija ( 29 ), vis dėlto priešingai nei teigia apeliantės, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nemanė, kad teisės gynimo priemonės dėl sprendimo atlikti patikrinimą buvimas savaime gali kompensuoti tariamą teisminės patikrinimo vykdymo veiksmų kontrolės trūkumą.

47.

Iš tiesų iš skundžiamo sprendimo 90-98 punktų aišku, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo, kiek įvairios apeliančių turimos teisių gynimo priemonės, įskaitant ieškinį dėl sprendimo atlikti patikrinimą, leido pateikti teisme prieštaravimus dėl šių veiksmų vykdymo teisėtumo, taigi, kiek, nepaisant to, kad nėra vienos bendros teisių gynimo priemonės, sistema vis dėlto suteikia galimybę užtikrinti veiksmingą šių veiksmų teisminę kontrolę, atitinkančią EŽTT jurisprudencijoje nustatytus reikalavimus. Šia prasme požiūris, kurio Bendrasis Teismas laikėsi skundžiamame sprendime, iš esmės skiriasi nuo Prancūzijos vyriausybės gynybinio pobūdžio teiginio, kurį EŽTT atmetė Sprendime Canal Plus ( 30 ).

48.

Antra, dėl Sprendimo Delta Pekarny 87 punkto, į kurį apeliantės taip pat daro nuorodą, reikia pažymėti, kad iš šiame punkte esančio teiginio, kad teisminės kontrolės veiksmingumas – nesvarbu, ar kalbama apie kratos priemonės teisėtumo ir būtinumo a posteriori kontrolę, kaip byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, ar apie tokios priemonės įgyvendinimo aktų kontrolę – turi būti vertinamas „konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis“, negalima daryti išvados, kad toks vertinimas negalėtų būti atliktas atsižvelgiant į visas atitinkamoms įmonėms prieinamas teisių gynimo priemones.

49.

Iš tiesų šiuo teiginiu siekiama tik pažymėti, kad teisių gynimo priemonės veiksmingumas turi būti vertinamas in concreto ( 31 ), nes EŽTT yra ne kartą nusprendęs, kad jis turi ne abstrakčiai nagrinėti atitinkamus nacionalinės teisės aktus ar praktiką, o apsiriboti konkrečioje jo nagrinėjamoje byloje iškeltų klausimų nagrinėjimu ( 32 ) ir, kalbant konkrečiau, atsižvelgti tik į tas teisių gynimo priemones, kurios galėtų būti svarbios pareiškėjui ( 33 ). Taigi Sprendimo Delta Pekarny 87 punkte veikiau pritariama požiūriui, panašiam į taikytą Bendrojo Teismo, pagal kurį reikia atsižvelgti į visas prieinamas teisių gynimo priemones, kaip, beje, pats Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 83 punkte. Kaip jau nurodžiau šios išvados 44 punkte, tokio požiūrio EŽTT laikėsi visose apeliančių nurodytose bylose ( 34 ).

50.

Trečia, priešingai nei teigia apeliantės, Bendrasis Teismas atskirai išnagrinėjo šešias jo įvardintas teisių gynimo priemones, pateikdamas paaiškinimus tiek dėl prieštaravimų dėl patikrinimo veiksmų teisėtumo, kuriuos gali pateikti atitinkamos įmonės, tiek dėl situacijos, susiklosčiusios dėl galimų pažeidimų atliekant tuos veiksmus, ištaisymo, kurio jos gali siekti pasinaudodamos bet kuria iš šių teisių gynimo priemonių.

51.

Tiesa Bendrojo Teismo nagrinėjimas baigiamas bendru patikrinimo vykdymo veiksmų kontrolės sistemos, kurią sudaro visos aptariamos teisių gynimo priemonės, vertinimu, kuris nebūtinai yra tokio pačio konkretaus pobūdžio, koks nurodytas EŽTT sprendimuose. Vis dėlto reikia pažymėti, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas turėjo priimti sprendimą dėl pagal SESV 277 straipsnį pateikto Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, o tam reikėjo bendrai įvertinti šią sistemą neapsiribojant „konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis“.

52.

Antra, pateikdamos apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmąjį prieštaravimą apeliantės tvirtina, jog tam, kad būtų laikomasi EŽTT jurisprudencijos, Bendrasis Teismas iš karto turėjo nenagrinėti trijų teisių gynimo priemonių, konkrečiai, ieškinio dėl sprendimo dėl esmės, kuriame nurodomas konkurencijos taisyklių pažeidimas, ieškinio dėl sprendimo atlikti patikrinimą ir ieškinio dėl deliktinės atsakomybės.

53.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į Bendrojo Teismo požiūrį, kuris, mano nuomone, atitinka EŽTT jurisprudenciją, jokia tikrinamų įmonių turima teisės gynimo priemonė logiškai mąstant neturėtų būti nenagrinėjama, jeigu pasinaudodamos ja šios įmonės gali Sąjungos teisme pateikti vieną ar kelis prieštaravimus dėl patikrinimo vykdymo veiksmų neteisėtumo. Toliau pateiksiu pastabų dėl trijų teisių gynimo priemonių, kurių reikšmingumą apeliantės ginčija.

54.

Pirma, kiek tai susiję su ieškiniu dėl sprendimo dėl esmės, kuriame pateikiama nuomonė dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, reikia pažymėti, jog, kaip pabrėžia apeliantės, Sprendime Canal Plus EŽTT iš tikrųjų nusprendė, kad, viena vertus, galimybė pasinaudoti šia teisių gynimo priemone yra neaiški, turint omenyje tai, kad iš pradžių turi būti priimtas sprendimas dėl esmės ir pareikštas ieškinys dėl jo, o kita vertus, ja tinkamai neištaisoma situacija, nes nėra tikrumo, kad per protingą terminą bus užtikrinta teisminė kontrolė ( 35 ).

55.

Vis dėlto, mano nuomone, šių išvadų nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog Bendrasis Teismas turėjo nenagrinėti tokios teisių gynimo priemonės.

56.

Iš tiesų pirmiausia reikia pažymėti, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas Canal Plus, EŽTT nagrinėjo, kiek ieškinys dėl nacionalinės konkurencijos institucijos priimto sprendimo dėl esmės gali būti laikomas veiksminga teisinės gynybos ex post facto priemonė, ginčijant sprendimo atlikti patikrinimą teisėtumą, o ne, kaip nagrinėjamoje byloje, vienos ar kelių priemonių, priimtų įgyvendinant šį sprendimą, teisėtumą. Galimybė nedelsiant imtis teisių gynimo priemonės dėl sprendimo atlikti patikrinimą kartu su galimybe prašyti sustabdyti jo vykdymą turi didelę reikšmę siekiant išvengti EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybę pažeidimo pasekmių, o tam tikrais atvejais ir paties kišimosi.

57.

Paskui reikia pažymėti, kad kratų fizinių asmenų gyvenamosiose patalpose aplinkybėmis ( 36 ), kurioms būdingas didesnis saugumas, EŽTT yra nusprendęs, kad tam tikromis aplinkybėmis baudžiamąsias bylas nagrinėjančių teismų ex post facto atliekama priemonės, kuria pažeidžiamas EŽTK 8 straipsnis, kontrolė, t. y. atliekama netikrumo ir nespontaniškumo sąlygomis, panašiomis į tas, kurios būdingos tyrimui dėl konkurencijos teisės pažeidimo, tinkamai ištaiso suinteresuotojo asmens situaciją, nes teismas imasi veiksmingos ginčijamos priemonės teisėtumo ir būtinumo kontrolės ir, prireikus, pašalina iš baudžiamosios bylos surinktus įrodymus ( 37 ).

58.

Taigi bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Bendrojo Teismo atliktos bendros analizės kontekste tokia teisių gynimo priemonė, kaip ieškinys dėl galutinio sprendimo – jame, kaip teisingai nurodyta skundžiamo sprendimo 90 punkte, suinteresuotosios įmonės gali reikalauti patikrinti, ar Komisija laikosi visų jai taikomų apribojimų atliekant patikrinimą – leidžia šioms įmonėms išvengti žalos, kurią jos patirtų dėl pagrindinės teisės į būsto neliečiamybę pažeidimo, jei Komisijai būtų leista naudoti per patikrinimą neteisėtai gautus joms nenaudingus dokumentus.

59.

Tokia žala gali būti padaryta tik jei bus priimtas galutinis sprendimas, kuriame konstatuojamas pažeidimas, ir tik tada, kai jis bus priimtas. Be to, kadangi pašalinus neteisėtai surinktus įrodymus iš bylos minėta žala nepadaroma, aplinkybė, kad prieštaravimai dėl patikrinimo vykdymo veiksmų, kurie gali būti pateikti ieškinyje dėl galutinio sprendimo, gali nelemti šio sprendimo panaikinimo, jeigu jie būtų pripažinti pagrįstais, ir aplinkybė, kad šis ieškinys neleidžia susigrąžinti apeliančių nurodytų neteisėtai gautų dokumentų, nėra svarbios.

60.

Antra, dėl ieškinio dėl sprendimo atlikti patikrinimą reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas atsižvelgia į šią teisių gynimo priemonę tik tiek, kiek ji leidžia, konstatavus neteisėtumą, pripažinti negaliojančiomis visas priemones, kurių buvo imtasi vykdant šį sprendimą. Nors tiesa, kad tokiame ieškinyje negalima pateikti prieštaravimų, tiesiogiai susijusių su patikrinimo vykdymo veiksmais, vis dėlto juo suteikiama galimybė netiesiogiai patikrinti šių veiksmų teisėtumą, atliekant akto, kurio pagrindu jų imtasi, teisėtumo kontrolę. Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai, analizuodamas visas teisių gynimo priemones, prieinamas įmonėms siekiant užginčyti patikrinimo vykdymo veiksmų teisėtumą, atsižvelgė į ieškinį dėl paties sprendimo atlikti patikrinimą.

61.

Trečia, kiek tai susiję su ieškiniu dėl deliktinės atsakomybės, grįsdamos savo argumentus, jog į šią teisių gynimo priemonę nereikia atsižvelgti, apeliantės daro nuorodą į Sprendimo Ravon 33 punktą, kuriame EŽTT nesutiko, kad pagal jo jurisprudenciją reikalaujama „veiksminga teismine kontrole“ gali būti laikomas ieškinys, „suteikiantis galimybę gauti atlyginimą už žalą, padarytą per apsilankymą privačiose patalpose, o ne patikrinti sprendimo, kuriame pavedama apsilankyti, ir priemonių, kurių buvo imtasi jo pagrindu, teisėtumą“. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad nors iš minėtos dalies iš tiesų matyti, kad, kiek tai susiję su apsilankymais privačiose patalpose, ieškinys, kuriuo siekiama tik žalos atlyginimo, savaime negali atitikti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies ( 38 ) ar šios konvencijos 8 straipsnio sąlygų, tai nereiškia, kad toks ieškinys negali būti viena iš teisių gynimo priemonių, kuriomis gali pasinaudoti atitinkamos įmonės, ir negali tinkamai ištaisyti jų situacijos, ypač tuo atveju, kai neteisėtu pripažintas patikrinimas jau atliktas. Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai, atlikdamas savo bendrą analizę, atsižvelgė ir į įmonių, manančių, jog dėl per Komisijos patikrinimą padarytų neteisėtų veiksmų joms buvo padaryta žalos, dėl kurios atsakomybė kyla Sąjungai, galimybę pareikšti jai ieškinį dėl deliktinės atsakomybės.

62.

Pateikdamos pirmą prieštaravimą apeliantės, trečia, tvirtina, kad visos kitos Bendrojo Teismo nurodytos teisių gynimo priemonės yra tik „dalinės“ ir neleidžia teisės ir faktų požiūriu patikrinti, ar visos patikrinimo vykdymo sąlygos atitiko EŽTK 8 straipsnį. Apeliantės, be kita ko, pažymi, kad nėra EŽTK atitinkančio ieškinio, kuriuo būtų galima ginčyti neprotingą patikrinimo trukmę.

63.

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, remiantis pirmiau nurodyta EŽTT jurisprudencija, tam, kad būtų įvykdyti EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimai, svarbu, kad įmonės, kurių privačiose patalpose lankomasi, turėtų galimybę reikalauti išnagrinėti jų prieštaravimus ir tinkamai ištaisyti situaciją. Vis dėlto nereikalaujama, kad visi prieštaravimai, kurie gali būti pateikti dėl viešosios valdžios institucijos, remiantis sprendimu, kuriame pavedama apsilankyti, taikytų priemonių, dėl kurių tariamai pažeidžiama tame straipsnyje garantuojama teisė, būtų pateikti pasinaudojant viena ir ta pačia teisių gynimo priemone.

64.

Dėl tariamo veiksmingos ir realios teisių gynimo priemonės, suteikiančios galimybę pateikti prieštaravimą dėl neprotingos patikrinimo trukmės ir reikalauti ištaisyti situaciją, nebuvimo reikia pažymėti, kad toks prieštaravimas gali būti pateiktas tiek pareiškiant ieškinį dėl galutinio sprendimo, tiek ieškinį dėl deliktinės atsakomybės. Pirmuoju atveju, jei prieštaravimui būtų pritarta, remiantis juo galėtų būti nuspręsta, kad dokumentai, kuriuos Komisija paėmė pasibaigus protingam laikotarpiui, yra netinkami ( 39 ), antruoju atveju galėtų būti atlyginta žala. Pastaruoju aspektu reikia pažymėti, jog, kiek tai susiję su prieštaravimu, kad pažeista teisė į bylos nagrinėjimą per protingą terminą, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad iš principo rinktis galima tarp „prevencinio ar pagreitinto“ ieškinio, kuris gali sutrumpinti proceso trukmę, kad procesas netaptų pernelyg ilgas, ir ieškinio dėl „žalos, nuostolių atlyginimo, kompensacijos ar piniginės išmokos išmokėjimo“, kuris suteikia galimybę a posteriori gauti atlyginimą už jau įvykusius vėlavimus neatsižvelgiant į tai, ar procesas tebevyksta ar jau pasibaigęs ( 40 ).

65.

Dėl savo pirmojo pagrindo pirmo prieštaravimo, kuriuo siekiama užginčyti Bendrojo Teismo atliktą bendrą vertinimą, apeliantės, ketvirta, tvirtina, kad dvi skundžiamo sprendimo 94 ir 96 punktuose nurodytos teisių gynimo priemonės, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atliekant patikrinimą ir ex post ieškinys dėl tikrinamos įmonės vadovų ir darbuotojų privačių duomenų apsaugos, šiuo metu yra naujos ir jų prieinamumas turi būti įrodytas. Tokiomis aplinkybėmis šios teisių gynimo priemonės negali atitikti veiksmingumo reikalavimo.

66.

Taigi, nors apeliantės teisingai pabrėžia, kad, be kita ko, iš Sprendimo Mac Farlane prieš Airiją ( 41 ) matyti, jog teisinės gynybos priemonė, kurios prieinamumas turi būti įrodytas ir dėl kurios realumo nėra jokio aiškumo, negali būti laikoma „veiksminga“, kaip tai suprantama pagal EŽTK 13 straipsnį, vis dėlto reikia pažymėti, kad EŽTT, remdamasis šia nuostata, nedvejodamas pripažino veiksminga teisių gynimo priemonę net dar nesuformavus nacionalinių teismų jurisprudencijos ( 42 ), todėl, priešingai nei teigia apeliantės, suformuotos jurisprudencijos nebuvimas nebūtinai yra lemiamas veiksnys ( 43 ).

67.

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Sprendime Akzo suformuota jurisprudencija, pagal kurią pripažįstama, kad ieškinys dėl Komisijos sprendimo, kuriuo aiškiai ar netiesiogiai atmetamas prašymas apsaugoti dokumentus remiantis advokatų ir klientų bendravimo atliekant patikrinimą konfidencialumu, yra ne kas kita, o skundžiamo sprendimo 33-35 punktuose primintos suformuotos jurisprudencijos, pagal kurią teisės aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, yra priemonės, sukeliančios privalomų teisinių padarinių, darančių poveikį ieškovo interesams aiškiai pakeisdami jo teisinę padėtį ( 44 ), taikymas konkrečiu atveju.

68.

Vis dėlto bet koks Komisijos aktas, priimtas vykdant patikrinimą ir atitinkantis šią apibrėžtį, iš esmės yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį. Šiuo klausimu manau, kad tokiomis sąlygomis, kokios nustatytos Sprendime Akzo, teisė pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo Komisija tiesiogiai arba netiesiogiai atmeta tikrinamos įmonės pateiktą prieštaravimą dėl tam tikrų dokumentų paėmimo, turėtų būti pripažįstama ne tik tada, kai šis prieštaravimas grindžiamas tuo, kad minėtiems dokumentams taikoma apsauga, grindžiama advokato ir kliento bendravimo paslaptimi, kaip buvo byloje, kurioje priimtas Sprendimas Akzo, arba kai kalbama apie dokumentus, kuriems taikoma šios įmonės darbuotojų privačiam gyvenimui taikoma apsauga ( 45 ), šiai prielaidai Bendrasis Teismas pritarė skundžiamo sprendimo 37 punkte, bet taip pat tada, kai teigiama, kad šie dokumentai neatitinka patikrinimo dalyko arba kad patikrinimo trukmė viršijo laikotarpį, kuris laikomas protingu.

69.

Taigi skundžiamo sprendimo 94 punkte Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad tikrinamos įmonės tikrai turi galimybę tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios nurodytos Sprendime Akzo, pareikšti ieškinį dėl sprendimo atmesti prašymą dėl jų darbuotojų privataus gyvenimo apsaugos.

70.

Be to, reikia pažymėti, kad, taikant SESV 278 ir 279 straipsnius, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 39 straipsnyje numatytą supaprastintą procedūrą, patikslintą atitinkamose Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo procedūros reglamentų nuostatose, Teisingumo Teismo pirmininkas ir Bendrojo Teismo pirmininkas gali tiek nutarti sustabdyti ginčijamo akto vykdymą, jei mano, kad to reikia dėl susiklosčiusių aplinkybių, tiek paskirti laikinąsias apsaugos priemones Teisingumo Teismo arba Bendrojo Teismo nagrinėjamose bylose. Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad skundžiamo sprendimo 96 punkte nurodyta galimybė prašyti taikyti pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 157 straipsnio 2 dalį laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių būtų sustabdytas patikrinimas, yra reali.

71.

Dėl visų nurodytų priežasčių manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmas prieštaravimas yra nepagrįstas.

72.

Pateikdamos antrą prieštaravimą apeliantės iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis perkėlė teisės subjektams pareigą sudaryti sąlygas pasinaudoti įvairiomis išvardytomis teisių gynimo priemonėmis.

73.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje ir Chartijos 47 straipsnyje, nėra absoliuti ir jai gali būti taikomi netiesiogiai leidžiami apribojimai, be kita ko, susiję su ieškinio priimtinumo sąlygomis. Vis dėlto šiais apribojimais teisės subjektui suteikta galimybė negali būti varžoma taip arba tiek, kad būtų pažeidžiama pati jo teisės kreiptis į teismą esmė. Jais turi būti siekiama teisėto tikslo, o tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo turi būti protingas proporcingumo santykis ( 46 ). Taip pat reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Chartijos 47 straipsniu nesiekiama pakeisti Sutartyse numatytos teisminės kontrolės sistemos, visų pirma normų dėl tiesiogiai Sąjungos teisme pareikštų ieškinių priimtinumo ( 47 ).

74.

Pirma, dėl galimybės ginčyti tiesioginį ar netiesioginį sprendimą atmesti, kuri Komisija priima atlikdama patikrinimo veiksmus, kai kyla ginčas dėl tikrintojų teisės paimti tam tikrus dokumentus, reikia pažymėti, kad Sprendime Akzo tikrinamoms įmonėms nustatyta tik pareiga išreikšti motyvuotą prieštaravimą dėl aptariamų dokumentų paėmimo ( 48 ). Atsižvelgiant į tai, kad toks prieštaravimas yra vienintelė šių įmonių galimybė iš karto apsaugoti savo interesus ir išvengti žalos, kylančios dėl to, kad Komisija gali neteisėtai susipažinti su dokumentais, dėl kurių kyla ginčas, manau, jog negalima pagrįstai teigti, kad naudojimasis šia galimybe minėtoms įmonėms yra pernelyg didelė našta ir dėl to de facto pažeidžiama jų teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

75.

Be to, iš Sprendimo Akzo 49 punkto aiškiai matyti, kad, priešingai nei tvirtina apeliantės, Bendrasis Teismas pripažino, jog aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, laikomas ne tik Komisijos sutikimas, kad dokumentai, dėl kurių kilo ginčas, būtų užplombuoti, ir vėlesnis sprendimas atmesti tikrinamos įmonės prieštaravimus, bet ir sprendimas juos paimti. Taigi, mano nuomone, apeliantės negali pagrįstai teigti, kad norint imtis byloje Akzo suformuota jurisprudencija grindžiamų teisių gynimo priemonių reikia, kad susiklostytų „tam tikros išankstinės sąlygos, kurios priklauso tik nuo Komisijos“.

76.

Be to, mano nuomone, negalima pritarti apeliančių argumentui, kad tokia skundžiamo sprendimo 96 punkte nurodyta teisių gynimo priemonė, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, yra sunkiai prieinama suinteresuotosioms įmonėms dėl to, kad, imdamosi jos, jos negalės dalyvauti vykdomame patikrinime. Iš tiesų sunku patikėti, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimas Bendrajam Teismui, suteikiantis galimybę nedelsiant ginčyti atliekamų patikrinimo veiksmų teisėtumą, gali būti per didelė našta tikrinamai įmonei, ypač turint omenyje tai, kad tokia priemonė leidžia sustabdyti ginčijamų veiksmų atlikimą.

77.

Galiausiai taip pat negaliu sutikti su apeliančių argumentu, kad tokia priemonė, kaip ieškinys dėl sprendimo dėl trukdymo, negalėtų būti veiksminga teisinės gynybos priemone, nes dėl jos tikrinama įmonė būtų kaltinama pažeidusi savo pareigą bendradarbiauti su Komisija ir jai būtų skirta sankcija.

78.

Grįsdamos šį argumentą apeliantės remiasi Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, kuri neseniai buvo patvirtinta 2020 m. spalio 6 d. Sprendime État luxembourgeois (Teisė apskųsti prašymą pateikti informaciją mokesčių srityje) ( 49 ), pagal kurią paisant Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą, kuri apima teisę kreiptis į teismą, esmės draudžiama, kad asmuo, turintis teisę kreiptis į teismą, būtų priverstas pažeisti šią teisės normą ar pareigą ir būtų nubaustas su šiuo pažeidimu susijusia sankcija.

79.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad ieškinys dėl Komisijos sprendimo dėl trukdymo atlikti patikrinimą, priimto pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, nėra vienintelė priemonė, kuria tikrinamos įmonės gali ginčyti patikrinimo vykdymo veiksmų teisėtumą. Šiuo aspektu šių įmonių situacija nėra panaši į bendrovių pareiškėjų pagrindinėse bylose, kuriose buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio priimtas Sprendimas État luxembourgeois, situaciją, nes iš šių įmonių neatimama teisė kreiptis į teismą, nebent jos pažeistų teisės normą ar pareigą ir už šį pažeidimą joms būtų paskirta sankcija. Kalbant konkrečiai, tose bylose sprendime, kuriuo šios bendrovės buvo įpareigotos pateikti prašomą informaciją, nurodyta, kad jis negali būti skundžiamas ( 50 ). O sprendime atlikti patikrinimą nurodytos įmonės gali Bendrajame Teisme ginčyti tiek šio sprendimo teisėtumą, tiek jo būtinumą, ir joms už tai neturi būti skiriamos jokios sankcijos. Taip pat jos gali pasinaudoti įvairiomis Bendrojo Teismo išvardytomis teisių gynimo priemonėmis, siekdamos, kad būtų atlikta patikrinimo veiksmų teisėtumo kontrolė arba atlyginta dėl šių veiksmų vykdymo patirta žala.

80.

Antra, kaip jau pažymėjau šios išvados 53 punkte, jei, mano nuomone teisingai, būtų laikomasi Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime pasirinkto požiūrio bendrai analizuoti visas pagal Sąjungoje nustatytą sistemą numatytas teisių gynimo priemones, a priori negalima būtų atmesti jokios teisių gynimo priemonės, net jeigu ja galima pasinaudoti tik konkrečiose situacijose ir esant tam tikroms aplinkybėms. Beje, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sprendime Delta Pekarny pats EŽTT, kuris, kaip jau minėjau, laikėsi požiūrio, panašaus į Bendrojo Teismo požiūrį skundžiamame sprendime, atlikdamas analizę a priori neatmetė ieškinio dėl sprendimo, kuriuo konkurencijos institucija nubaudė įmonę ieškovę už trukdymą atliekant patikrinimą, svarbos, o įvertino, ar pareikšdama tokį ieškinį įmonė turėjo galimybę ginčyti sprendimo atlikti patikrinimą teisėtumą ir būtinumą ( 51 ).

81.

Trečia, reikia pažymėti, kad sprendimo dėl trukdymo priėmimas yra tik vienas iš galimų pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6 dalį pripažįstamos tikrinamų įmonių teisės priešintis įgyvendinimo rezultatų ( 52 ). Tai reiškia, kad atliekant patikrinimą susiklostė vadinamoji „nenormali“ situacija. Iš tikrųjų Komisija gali pasinaudoti Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje numatytu nuobaudų mechanizmu tik akivaizdaus trukdymo ar piktnaudžiavimo teise priešintis atveju, ji negali grasinti juo, siekdama, kad įmonės padarytų nuolaidų, viršijančių griežtas jų pareigos bendradarbiauti ribas ( 53 ).

82.

Neįskaitant šių atvejų, per visą patikrinimo procedūrąatitinkamos įmonės, siekdamos apginti savo interesus, turi teisę priešintis patikrinimo veiksmams, dėl kurių, jų nuomone, pažeidžiami Komisijai taikomi apribojimai ( 54 ). Kaip jau minėjau, įgyvendindamos šią teisę įmonės gali prašyti ir sužinoti numanomą ar aiškią Komisijos nuomonę dėl tokį priešinimąsi pagrindžiančių motyvų pagrįstumo; SESV 263 straipsnyje numatytomis sąlygomis jos gali pareikšti dėl jos ieškinį Bendrajame Teisme, nepažeisdamos savo pareigos bendradarbiauti.

83.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antras prieštaravimas taip pat yra nepagrįstas.

84.

Dėl visų nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.

85.

Pateikdamos apeliacinio skundo antrąjį pagrindą apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis pažeidė EŽTK 6 ir 8 straipsnius, SESV 296 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį, nes neatsižvelgė į Komisijai priimant sprendimą atlikti patikrinimą tenkančią pareigą motyvuoti ir šios institucijos pareigą kuo labiau apriboti atliktinų patikrinimų apimtį. Šis pagrindas, be kita ko, susijęs su skundžiamo sprendimo 121-147 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė motyvavimo stoka grindžiamą ieškinio ketvirtąjį pagrindą, ir skundžiamo sprendimo 158-165 punktais.

86.

Apeliantės teigia, pirma, kad Bendrasis Teismas atsisakė atlikti bet kokią ginčijamų sprendimų motyvavimo tikslumo kontrolę, nes apsiribojo tiekimo rinkų nustatymu ir nuoroda į galimą platintojų ir (arba) jų susivienijimų keitimąsi informacija, kuri galėjo būti susijusi su visais derybų su tiekėjais kainos aspektais, nors, Komisijai pateikus atsakymą dėl Bendrojo Teismo patvirtintų proceso organizavimo priemonių, išreikštų prielaidų gerokai sumažėjo.

87.

Antra, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, jog ginčijamais sprendimais Komisijai buvo leista vykdyti neriboto masto kontrolę, todėl ji turėjo galimybę imtis tikrojo „fishing expedition“ (didelio masto įvairiausių įrodymų rinkimas), t. y. galėjo paimti bet kokius dokumentus, susijusius su jų tiekimais Europoje ir pardavimais Prancūzijoje.

88.

Trečia, apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas neatliko veiksmingos ginčijamų sprendimų 1 straipsnio a punkte nurodytos srities atitikties aptariamiems duomenims kontrolės.

89.

Galiausiai apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 161 punkte nusprendė, jog sprendime atlikti patikrinimą neturėjo būti numatyta patikrinimo pabaiga, nei atsižvelgiant į pareigą motyvuoti, nei į proporcingumo principą.

90.

Komisija nesutinka su visais apeliančių prieštaravimais, nurodytais pateikiant apeliacinio skundo antrąjį pagrindą.

91.

Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį reikalaujama, kad Komisija motyvuotų sprendimą atlikti patikrinimą ir nurodytų patikrinimo dalyką ir tikslą.

92.

Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, ši pareiga motyvuoti yra esminis reikalavimas siekiant ne tik parodyti numatomo kišimosi į atitinkamų įmonių veiklą pagrįstumą, bet ir leisti joms suprasti pareigos bendradarbiauti apimtį, kartu užtikrinant jų teisę į gynybą ( 55 ). Vadinasi, pareigos pateikti sprendimų atlikti tyrimą motyvus apimtis negali būti susiaurinama dėl priežasčių, susijusių su tyrimo veiksmingumu ( 56 ). Be to, kadangi gali būti ieškoma tik su patikrinimo dalyku susijusių dokumentų, motyvuojant sprendimą atlikti patikrinimą taip pat apibrėžiama Komisijos pareigūnams suteiktų įgaliojimų apimtis ( 57 ).

93.

Kad įvykdytų šią pareigą motyvuoti, Komisija turi aiškiai nurodyti prielaidas, kurias ketina patikrinti ( 58 ), t. y. tai, ko ieškoma, ir tai, kas turi būti tikrinama ( 59 ).

94.

Vis dėlto ji neprivalo asmeniui, kuriam skirtas sprendimas atlikti patikrinimą, pateikti visos turimos informacijos apie įtariamus pažeidimus ar tikslios šių pažeidimų teisinės kvalifikacijos ( 60 ). Taip pat sprendime atlikti patikrinimą nebūtina aiškiai apibrėžti atitinkamos rinkos, tiksliai teisiškai kvalifikuoti tariamų pažeidimų ar nurodyti laikotarpio, per kurį šie pažeidimai buvo padaryti, su sąlyga, kad toks sprendimas atlikti patikrinimą apima šios išvados 93 punkte išdėstytus esminius elementus ( 61 ).

95.

Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kad patikrinimai atliekami tyrimo pradžioje, Komisija dar neturi tikslios informacijos, kad galėtų pateikti konkretų teisinį vertinimą, o iš pradžių turi patikrinti savo įtarimų pagrįstumą ir veiksmų apimtį, nes patikrinimo tikslas yra būtent surinkti įrodymus, susijusius su įtariamu pažeidimu ( 62 ).

96.

Nagrinėjamu atveju, dėl apeliančių nurodyto antrojo pagrindo pirmo prieštaravimo, grindžiamo nepakankama ginčijamų sprendimų motyvavimo kontrole, reikia pažymėti, kad šių sprendimų 1 straipsnio a punkte buvo aiškiai nurodytas įtariamas pažeidimas, dėl kurio atliekamas patikrinimas, t. y. „keitimasis informacija“ apie „kainas“ ir „nuolaidas“, ir buvo apibrėžtos rinkos, kuriose šis pažeidimas tariamai padarytas. Pirma, dėl prekių rinkų reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su nuolaidomis, šioje nuostatoje buvo paminėta „kasdienio vartojimo prekių tiekimo rinkoje maisto produktų, higienos ir priežiūros prekių sektoriuose“ rinka, o kiek tai susiję su kainomis – „paslaugų pardavimo prekių ženklu žymimų prekių gamintojams rinkoje maisto produktų, higienos ir priežiūros prekių sektoriuose“ rinka. Antra, dėl geografinės rinkos apibrėžimo reikia pažymėti, kad ji buvo apibrėžta kaip apimanti „kelių valstybių narių, visų pirma Prancūzijos“, teritoriją. Galiausiai minėtoje nuostatoje buvo pateikta konkreti informacija apie kitas įmones, dalyvavusias darant įtariamą pažeidimą.

97.

Atsižvelgdamas į ankstesniame šios išvados punkte nurodytą ginčijamų sprendimų 1 straipsnio a punkte išdėstytą informaciją ir remdamasis minėta jurisprudencija manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 130 punkte nusprendė, kad Komisija įvykdė savo pareigą aiškiai nurodyti prielaidas, kurias ketina patikrinti.

98.

Dėl apeliančių argumentų, susijusių su Komisijos paaiškinimų dėl nagrinėjamų apribojimų pobūdžio, kuriuos ji pateikė vykdydama Bendrojo Teismo taikytas proceso organizavimo priemones ( 63 ), reikia pažymėti, kad informacija, kuria remiasi apeliantės, yra pateikta nekonfidencialios duomenų, leidusių Komisijai įtarti slaptus susitarimus dėl nuolaidų ir kainų, versijos ištraukose, kurias Bendrasis Teismas paprašė pateikti, kad patikrintų, ar tie duomenys buvo pakankamai svarūs, kad pateisintų ginčijamų sprendimų dėl minėtų susitarimų priėmimą ( 64 ).

99.

Reikia priminti, kad remiantis šios išvados 94 punkte nurodyta jurisprudencija tam, kad įvykdytų pareigą motyvuoti, Komisija sprendimo atlikti patikrinimą adresatui neprivalo pateikti visos turimos informacijos apie įtariamus pažeidimus ar tikslios šių pažeidimų teisinės kvalifikacijos.

100.

Taigi iš to, kad įtariami pažeidimai nuolaidų ir kainų srityje yra išsamiau aprašyti Komisijos turimų duomenų nekonfidencialios versijos, pateiktos Bendrajam Teismui, ištraukose, apeliantės negali daryti išvados, jog šis teismas „atsisakė atlikti bet kokią sprendimų atlikti patikrinimą motyvų tikslumo kontrolę“ ( 65 ).

101.

Dėl apeliančių teiginio, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir iškraipė minėtą jurisprudenciją, nes skundžiamo sprendimo 250 ir 254 punktuose nusprendė, jog išvadą apie veiksmų geografinę apimtį ir apeliančių vaidmenį darant įtariamą pažeidimą galima pagrįstai daryti remiantis vien sprendimų atlikti patikrinimą motyvuose padaryta nuoroda į susivienijimą, kurio narė buvo Intermarché, pakanka pažymėti, kad šie punktai yra skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, kurioje Bendrasis Teismas nagrinėja, ar Komisijos turimi duomenys yra pakankamai svarūs.

102.

Todėl, kaip ši institucija teisingai pažymėjo savo rašytinėse pastabose, pateikiant tokį teiginį painiojamos esminio procedūrinio reikalavimo, t. y. pareigos motyvuoti ginčijamą aktą, laikymosi kontrolė ir tokio motyvavimo pagrįstumo kontrolė, apimanti minėto akto teisėtumo nagrinėjimą iš esmės ( 66 ).

103.

Dėl tos pačios painiavos atsirado tiek trečias prieštaravimas (jį apeliantės, beje, tik nurodo, tačiau nepaaiškina), grindžiamas tuo, kad nebuvo atlikta veiksminga ginčijamų sprendimų 1 straipsnio a punkte apibrėžtos srities atitikties Komisijos turimiems duomenims kontrolė, tiek to paties pagrindo antras prieštaravimas, grindžiamas tuo, jog Bendrasis Teismas nepripažino, kad sprendimų atlikti patikrinimą taikymo sritis buvo neribota, todėl tai leido imtis tikrojo „didelio masto įvairiausių įrodymų rinkimo“.

104.

Kalbant apie pastarąjį prieštaravimą konkrečiau, pirma, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 124 punkte Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo, jog atsakymas į apeliančių iškeltą klausimą, ar Komisija atliko tokį „įrodymų rinkimą“, kuriam leidimas negali būti suteiktas pagal Reglamentą Nr. 1/2003 ( 67 ), priklauso nuo to, ar duomenys, kuriuos Komisija turėjo priimdama ginčijamus sprendimus, buvo pakankami, todėl šis klausimas turėjo būti nagrinėjamas nagrinėjant ieškinio pagrindą, grindžiamą teisės į tikrinamų įmonių patalpų neliečiamybę pažeidimu, o ne pagrindą, grindžiamą nepakankamu tų sprendimų motyvavimu.

105.

Antra, reikia pažymėti, kad, grįsdamos šį prieštaravimą, apeliantės remiasi ginčijamų sprendimų taikymo sritimi, išplaukiančia ne tik iš jų 1 straipsnio a punkto, bet ir iš 1 straipsnio b punkto, kuriuose išreikšta prielaida dėl pažeidimo, kurio dalykas yra keitimasis informacija apie „būsimas prekybos strategijas“, visų pirma apie asortimentą, parduotuvių plėtrą, el. prekybą ir pardavimo skatinimo politiką „kasdienio vartojimo prekių tiekimo ir kasdienio vartojimo prekių pardavimo vartotojams rinkose Prancūzijoje“. Kadangi Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte galutinai panaikino tų sprendimų 1 straipsnio b punktą, apeliantės bet kuriuo atveju nebegali remtis jo turiniu, kad pagrįstų savo argumentus dėl pernelyg plataus patikrinimo masto.

106.

Kadangi šios išvados 102 punkte paminėtą teiginį ir jos 103 punkte nurodytus prieštaravimus Teisingumo Teismas turėtų aiškinti taip, kad jais ginčijamas Bendrojo Teismo vertinimas dėl Komisijos turėtų įrodymų, reikia konstatuoti, pirma, kad šis teiginys ir prieštaravimai visiškai nepagrįsti, ir antra, kad Teisingumo Teismas bet kuriuo atveju neturi jurisdikcijos nagrinėti jų per apeliacinį procesą, nes nėra remiamasi šių įrodymų iškraipymu ( 68 ).

107.

Galiausiai dėl apeliančių pateikto apeliacinio skundo antrojo pagrindo ketvirto prieštaravimo reikia pažymėti, kad šis prieštaravimas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 158-165 punktų, kuriuose nagrinėjamas ieškinio pagrindas, grindžiamas teisės į būsto neliečiamumą pažeidimu, ir visų pirma šio nagrinėjimo dalies, skirtos proporcingumo principo laikymosi kontrolei. Tuose punktuose Bendrasis Teismas, remdamasis savo ankstesne jurisprudencija, nusprendė, jog tai, kad Komisija nenustatė galutinės patikrinimo operacijų atlikimo datos, nėra neproporcingas kišimasis į apeliančių privačios veiklos sritį.

108.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamų sprendimų 2 straipsnyje buvo nurodyta galima patikrinimo data, bet nenurodyta data, kada jis turėjo būti baigtas. Toks nurodymas atitiko Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį, pagal kurią Komisija įpareigojama nustatyti patikrinimo pradžios datą, tačiau nieko nepasakyta apie galimą pareigą nustatyti patikrinimo pabaigos datą.

109.

Kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 161 punkte, patikrinimo pabaigos datos nenurodymas nereiškia, kad jis gali tęstis neribotai, nes Komisija šiuo aspektu turi laikytis protingo termino pagal Chartijos 41 straipsnio 1 dalį ( 69 ).

110.

Darytina išvada, kad nors visų sprendimo atlikti patikrinimą taikymo laiko atžvilgiu aspektų nereikia iš anksto apibrėžti, vis dėlto jis turi būti suformuluotas taip, kad patikrinimo vykdymo veiksmai neviršytų protingo termino, vertinamo atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes ir reikšmės turinčią informaciją.

111.

Viena vertus, toks apribojimas laiko atžvilgiu yra – bent jau tada, kai Komisija netaiko nacionalinių prievartos priemonių pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 6-8 dalis – tinkama ir pakankama apsauga nuo savivalės, visų pirma tada, kai, vertinant patikrinimo veiksmų trukmės protingumą, atsižvelgiama į reikalavimą laiko atžvilgiu apriboti savavališką kišimąsi į Chartijos 7 straipsnyje ir EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintas teises tiek, kiek, atsižvelgiant į patikrinimo dalyką, yra griežtai būtina patikrinimams atlikti.

112.

Kita vertus, toks apribojimas laiko atžvilgiu, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 163 ir 164 punktuose, užtikrina Komisijos tyrimo įgaliojimų veiksmingumą, pagal kurį reikalaujama, kad patikrinimo trukmė būtų koreguojama atsižvelgiant ne tik į iš anksto žinomas aplinkybes, bet ir į aplinkybes, kurios paaiškėja tik priėmus sprendimą atlikti patikrinimą, pavyzdžiui, patikrinimo vietose paimtos informacijos kiekį, atliekant tyrimą taikytas technologijas ( 70 ) ir tikrintų įmonių elgesį; visa tai daroma siekiant išvengti, kad Komisija, iš anksto atsižvelgusi į šias aplinkybes, sprendime atlikti patikrinimą nustatytų ilgesnę patikrinimo trukmę, nei griežtai būtina.

113.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad visas antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

114.

Pateikdamos apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisės klaidą ir pažeidė Reglamentą Nr. 1/2003, nes laikė, kad procedūros etapas iki momento, kai Komisija ėmėsi priemonių, kuriomis priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo, nepatenka į reglamento taikymo sritį. Šis pagrindas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 189-196 punktų; jie yra toje minėto sprendimo dalyje, kurioje Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar Komisijos turimi duomenys yra pakankamai svarūs.

115.

Skundžiamo sprendimo 189 punkte Bendrasis Teismas visų pirma pabrėžė, kad vertinant, ar Komisijos turimi duomenys yra pakankamai svarūs, turi būti atsižvelgta į aplinkybę, kad sprendimas atlikti patikrinimą „priimamas preliminaraus tyrimo stadijoje, kuri skirta leisti Komisijai surinkti visą svarbią konkurencijos taisyklių pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją ir suformuluoti pirminę poziciją dėl procedūros krypties ir jos vėlesnės eigos“. 190 punkte jis patikslino, kad dėl šios priežasties „šiame etape“ negalima reikalauti, kad iki sprendimo atlikti patikrinimą priėmimo Komisija turėtų pažeidimą patvirtinančių įrodymų ir kad reikia skirti, „pirma, pažeidimo įrodymus ir, antra, duomenis, kurie gali sukelti pagrįstą įtarimą, kad galėjo būti padarytas pažeidimas“.

116.

Skundžiamo sprendimo 192 ir 193 punktuose Bendrasis Teismas tvirtino, kad šis atskyrimas „turi įtakos, [be kita ko], reikalavimams dėl sprendimus atlikti patikrinimą pagrindžiančių duomenų <…> formos“ ir kad „pastariesiems negali būti taikomi tokie patys formalūs reikalavimai, kokie nustatyti Reglamente Nr. 1/2003 ir remiantis juo priimtoje jurisprudencijoje dėl Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimą“. Iš tiesų, anot Bendrojo Teismo, „jei tie patys formalūs reikalavimai būtų taikomi duomenų rinkimui prieš patikrinimą ir pažeidimo įrodymų gavimui, tai reikštų, kad Komisija turi laikytis jos įgaliojimus atlikti tyrimą reglamentuojančių taisyklių, nors formaliai dar nebuvo pradėtas joks tyrimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 V skyrių, ir Komisija dar nepasinaudojo įgaliojimais atlikti tyrimą, kurie jai konkrečiai suteikti pagal Reglamento Nr. 1/2003 18, 19 ir 20 straipsnius, t. y. nepriėmė priemonės, kuria priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo, visų pirma sprendimo atlikti patikrinimą“ (skundžiamo sprendimo 193 punktas). Bendrojo Teismo teigimu, „šis tyrimo pradžios ir preliminaraus tyrimo etapo apibrėžimas pateiktas suformuotoje jurisprudencijoje“ (skundžiamo sprendimo 194 punktas).

117.

Skundžiamo sprendimo 196 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad tarp nuostatų, kurių Komisija neprivalo laikytis, yra Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje ir Reglamento (EB) Nr. 773/2004 ( 71 ) 3 straipsnyje, išaiškintuose 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Intel / Komisija ( 72 ), nustatyti reikalavimai.

118.

Todėl skundžiamo sprendimo 206 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Komisija neprivalėjo užfiksuoti 2016 ir 2017 m. surengtų trylikos tikrintų kasdienio vartojimo prekių tiekėjų, kurie reguliariai sudarinėjo susitarimus su Casino ir ITM, apklausų (toliau – tiekėjų apklausos) ataskaitų ir kad per šias apklausas gauti duomenys negalėjo būti atmesti kaip neatitinkantys formalių reikalavimų dėl to, kad nesilaikyta Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatytos pareigos juos užfiksuoti.

119.

Pirmiausia apeliantės teigia, kad skundžiamame sprendime pateiktas tyrimo pradžios ir preliminaraus tyrimo etapo nustatymas grindžiamas iškraipyta Teisingumo Teismo jurisprudencija. Iš tiesų vienintelis skirtumas, daromas kalbant apie teises, kurių turi būti laikomasi visuose šio sprendimo 194 punkte minėtuose sprendimuose, beje, susijusiuose tik su laikotarpio, į kurį reikia atsižvelgti vertinant protingą procedūros trukmę, pradžios vertinimu, yra „dviejų administracinės procedūros etapų, t. y. tyrimo etapo iki pranešimo apie prieštaravimus ir tyrimo etapo, kurį sudaro likusi administracinės procedūros dalis, skirtumas“, beje, išplaukiantis iš paties Reglamento Nr. 773/2004.

120.

Antra, apeliantės priekaištauja dėl Bendrojo Teismo teisės klaidos, kurią jis padarė contra legem nusprendęs, kad iki pirmojo sprendimo atlikti patikrinimą priėmimo Reglamentas Nr. 1/2003 netaikomas, nors, anot jų, tiek iš šio reglamento 25 konstatuojamosios dalies, tiek iš Reglamento Nr. 773/2004 2 straipsnio 3 dalies matyti, kad jis „nuo veiksmų nustatymo etapo taikomas visiems Komisijos aktams, priimtiems taikant SESV 101 ir paskesnius straipsnius“. Tokį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 1/2003 reikalavimų, pagal kuriuos nėra numatyta imtis priemonių, kuriomis priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo, taikymas tiek tam tikrų sektorių tyrimams, numatytiems šio reglamento 17 straipsnyje, tiek prašymui atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ( 73 ).

121.

Trečia, apeliantės ginčija išvadas, kurias Bendrasis Teismas daro remdamasis pažeidimo įrodymų ir duomenų, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, atskyrimu ir, be kita ko, skundžiamo sprendimo 193 punkte pateiktą teiginį, kad šiems įrodymams negali būti taikomi tokie patys formalūs reikalavimai. Jos tvirtina, kad visi Komisijos surinkti ir pagal Reglamentą Nr. 1/2003 pradėtose procedūrose panaudoti įrodymai, nesvarbu, ar tai būtų duomenys ir (arba) įrodymai, turi atitikti tuos pačius reikalavimus ir jiems turi būti taikomi tokie patys formalūs reikalavimai ir procedūrinės taisyklės, skirtos įrodymų autentiškumui, teisingumui ir patikimumui užtikrinti. Šių taisyklių laikymasis užtikrina įrodymų ir duomenų autentiškumą, kuris yra „būtina jų patikimumo vertinimo sąlyga“.

122.

Komisija nurodo, kad įrodomoji galia, būtina tam, kad daiktinis įrodymas galėtų būti laikomas duomenimis, leidžiančiais priimti sprendimą atlikti patikrinimą, yra neišvengiamai mažesnė nei įrodomoji galia, būtina tam, kad daiktinis įrodymas būtų laikomas įrodymu nustatant pažeidimą, ir kad iš tokio skirtumo matyti, jog duomenims neišvengiamai taikomi mažesni formalūs reikalavimai nei įrodymams.

123.

Konkrečiai kalbant, nereikalaujama, kad šie duomenys būtų fiksuojami pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį, nebent būtų manoma, kad šiose nuostatose numatyti formalūs reikalavimai taikomi dar prieš pradedant tyrimą.

124.

Šiuo klausimu Komisija paaiškina, kad tyrimo pradžia – ja laikoma data, kai Komisija pirmą kartą pasinaudoja savo tyrimo įgaliojimais bei imasi priemonių, kuriomis priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo ir darančių didelį poveikį įtariamų subjektų padėčiai – laikomas kitoks momentas ir ji sukelia kitokias teisines pasekmes nei bylos iškėlimas ir bylos nagrinėjimo inicijavimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 773/2004 2 straipsnį. Byla iškeliama Konkurencijos generalinio direktorato kanceliarijos parengtu vidaus dokumentu, kai ji suteikia bylos numerį, kurio vienintelis tikslas – suteikti Konkurencijos generaliniam direktoratui galimybę saugoti dokumentus, o bylos nagrinėjimas inicijuojamas tada, kai Komisija, siekdama priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 III skyrių, priima sprendimą pagal Reglamento Nr. 773/2004 2 straipsnį.

125.

Komisija pažymi, kad iš Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio teksto matyti, jog „apklausa“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, turi būti siekiama „surinkti su tiriamuoju objektu [tyrimo dalyku] susijusią informaciją“; tyrimas iš esmės jau turėjo būti pradėtas. Be to, ji ginčija apeliančių nuorodų į Reglamento Nr. 1/2003 25 konstatuojamąją dalį, tam tikrų sektorių tyrimus ir prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti svarbą.

126.

Šiuo atveju susitikimai ir pokalbiai telefonu su trylika atitinkamų tiekėjų vyko iki tyrimo pagal Reglamentą Nr. 1/2003 pradžios, taigi iki bet kokios „procedūros“. Vadinasi, Komisija neprivalėjo laikytis toje nuostatoje įtvirtintų formalių reikalavimų.

127.

Jei būtų kitaip, Komisijos vykdomam konkurencijos teisės įgyvendinimui kiltų įvairių grėsmių. Pirma, Komisija negalėtų rinkti ir naudoti duomenų tais atvejais, kai jie gali būti teikiami tik žodžiu, pavyzdžiui, informacijos, kurią Komisijos atstovas išgirdo per susitikimą, neoficialų apsilankymą patalpose ar viešojoje vietoje. Antra, tai reikštų, kad duomenys niekada negalėtų būti teikiami žodžiu, todėl nukėlus patikrinimo datą sumažėtų Komisijos tyrimų veiksmingumas.

128.

Be to, kaip teigia Komisija, duomenims taikant mažiau formalių reikalavimų nei įrodymams užtikrinamas operatyvumo reikalavimas, kuris yra svarbus priimant sprendimus atlikti patikrinimą, ir Komisijos tyrimo veiksmingumas.

129.

Galiausiai Komisija priduria, kad bet kuriuo atveju apeliančių teiginiai dėl įrodymų autentiškumo grindžiami klaidingu jurisprudencijos aiškinimu. Iš tiesų įrodymo autentiškumas nėra „būtina“ jo patikimumo „sąlyga“. Sąjungos teisėje vyrauja laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį vienintelis svarbus kriterijus vertinant teisėtai pateiktų įrodymų įrodomąją galią yra jų patikimumas, o įrodymo įrodomoji galia turi būti vertinama bendrai, todėl vien nepagrįstų abejonių dėl įrodymo autentiškumo nepakanka, kad būtų paneigtas jo patikimumas. Šie principai juo labiau taikomi duomenims, nes įrodomoji galia, kurios reikia tam, kad daiktinis įrodymas būtų laikomas duomenimis, iš esmės yra mažesnė.

130.

Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalį Komisija gali apklausti bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, sutinkantį būti apklaustu, ir surinkti su tyrimo dalyku susijusią informaciją. Šia nuostata grindžiamos apklausos turi atitikti Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje nustatytus formalius reikalavimus. Pavyzdžiui, remiantis šio straipsnio 1 dalimi, apklausos pradžioje Komisija turi nurodyti apklausos teisinį pagrindą ir tikslą, priminti apie savanorišką jos pobūdį ir informuoti apklausiamą asmenį apie savo ketinimus įrašyti apklausą. Pagal minėto straipsnio 3 dalį Komisija gali įrašyti apklausiamų asmenų pareiškimus bet kokia forma. Bet kokio įrašo kopija turi būti pateikta apklausiamam asmeniui patvirtinti. Kai būtina, Komisija nustato terminą, per kurį apklausiamas asmuo gali pranešti apie bet kokius pareiškimų pakeitimus.

131.

Sprendime Intel Teisingumo Teismas dėl pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį surengtų apklausų formos reikalavimų apimties patikslino: jei Komisija, gavusi apklausiamo asmens sutikimą, remdamasi šia nuostata nusprendžia atlikti apklausą, ji privalo užfiksuoti visą šią apklausą, nesvarbu, kokią fiksavimo formą Komisija pasirinks ( 74 ).

132.

Taigi Komisijai nustatyta pareiga bet kuria jos pasirinkta forma užfiksuoti visas pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį vykdomas apklausas, per kurias siekiama surinkti su jos tyrimo dalyku susijusią informaciją ( 75 ).

133.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad ši pareiga netaikoma tiekėjų apklausoms, nes, pirma, jos atliktos iki tyrimo pagal Reglamentą Nr. 1/2003 pradžios, t. y. prieš Komisijai priimant priemonę, kuria priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo, o, antra, siekiant priimti sprendimą atlikti patikrinimą, kuris priimamas preliminaraus tyrimo stadijoje, t. y. prieš išsiunčiant pranešimą apie prieštaravimus, iš Komisijos paprasčiausia reikalaujama turėti įtarimą dėl pažeidimo galinčių sukelti rimtų faktinių duomenų, kuriems netaikomi tokie patys formalūs reikalavimai, kokie taikomi renkant pažeidimo įrodymus. Apeliantės, ginčydamos tokią išvadą, pateikia įvairių argumentų, o Komisija mano, kad darant ją nepadaryta jokios teisės klaidos.

134.

Todėl, siekdamas išnagrinėti apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą, Teisingumo Teismas turės išaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį Komisija privalo fiksuoti apklausas, per kurias gauta informacija naudojama kaip duomenys, pateisinantys sprendimo atlikti patikrinimą priėmimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnio 4 dalį.

135.

Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

136.

Pateikdamos prieštaravimus apeliantės Teisingumo Teismo prašo išnagrinėti, pirma, nuo kokio Komisijos bylos tyrimo momento jos atliktos apklausos turi būti laikomos atliktomis „ir [siekiant] surinkti su jos tiriamuoju objektu [tyrimo dalyku] susijusią informaciją“, ir, antra, ar palyginti su pažeidimo įrodymais mažesnė reikalaujama duomenų, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, įrodomoji galia, pateisina tai, kad jiems taikomi mažesni formalūs reikalavimai, neapimantys, be kita ko, Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje įtvirtintų formos reikalavimų, taikomų pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį atliekamoms apklausoms, laikymosi.

137.

Iš pradžių išnagrinėsiu antrą klausimą.

138.

Šiuo aspektu manau, kad, priešingai nei teigiama skundžiamo sprendimo 189-192 punktuose, nei mažesnė duomenų, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, reikalaujama įrodomoji galia, nei aplinkybė, kad toks sprendimas priimamas per preliminaraus tyrimo stadiją, po kurios išsiunčiamas pranešimas apie prieštaravimus, neturi įtakos reikalavimams dėl formos, kurių Komisija pagal taikomus teisės aktus turi laikytis rinkdama įrodymus, kuriuos panaudos savo tyrimuose.

139.

Žinoma, tai, kas išdėstyta, nereiškia, kad daiktinio įrodymo forma neturi įtakos jo įrodomajai galiai. Pavyzdžiui, notaro aktas paprastai turi didesnę įrodomąją galią nei paprasta rašytine forma sudarytas aktas. Vis dėlto šis formos ir įrodomosios galios santykis nebūtinai reiškia laipsnišką formalių reikalavimų taikymą kai kurių kategorijų įrodymams, atsižvelgiant į šių įrodymų įrodomąją galią, kurios reikia norint juos panaudoti.

140.

Kiek tai susiję, be kita ko, su informacija, kurią Komisija gauna iš atliktų fizinių ar juridinių asmenų apklausų, manau, kad iš Sprendimo Intel matyti, jog nėra jokio ryšio tarp įrodomosios galios ir Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalyje bei Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje nustatytų formos reikalavimų laikymosi.

141.

Iš tiesų iš šio sprendimo, ypač jo 87 punkto, kuriame Teisingumo Teismas patikslino, kad iš Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalies formuluotės ar jos siekiamo tikslo nematyti, kad teisės aktų leidėjas būtų norėjęs atskirti įvairias šioje nuostatoje numatytas apklausų kategorijas arba pašalinti tam tikras apklausas iš šios nuostatos taikymo srities, aiškiai matyti, kad joje numatyta pareiga užfiksuoti taikoma bet kokiai Komisijos atliekamai apklausai, jei ji yra „susijusi su tiriamuoju objektu [tyrimo dalyku]“. Taigi tokios pareigos buvimas negali priklausyti nei nuo įrodomosios galios, kurią gali turėti per šias apklausas gauti pareiškimai ir kuri, be to, gali būti įvertinta tik po apklausų, nei nuo to, kaip Komisija ketina naudoti šią informaciją per įvairius procedūros etapus. Nemanau, kad vien Komisijos padaryta nuoroda į Reglamento Nr. 1/2003 parengiamuosius darbus gali paneigti tokią išvadą ( 76 ).

142.

Be to, reikia pažymėti, kad teiginys, jog egzistuoja ryšys tarp duomenų, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, įrodomosios galios ir formos reikalavimų laikymosi, pateiktas skundžiamo sprendimo 189-192 punktuose, kiek tai susiję su per Komisijos atliktas apklausas gautais duomenimis, paneigiamas to paties sprendimo 195, 200-203 ir 205 punktuose Bendrojo Teismo pateiktu Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio ir Sprendimo Intel išaiškinimu. Iš tikrųjų iš šių punktų matyti, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad prasidėjus tyrimui, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 194 punkte, Komisija iš esmės privalo laikytis pareigos užfiksuoti su tyrimo dalyku susijusias apklausas ir kad tokia pareiga egzistuoja neatsižvelgiant į tai, kokia yra informacijos, kurią Komisija gali gauti per šias apklausas, įrodomoji galia, ir į šios informacijos panaudojimą arba kaip duomenų preliminaraus tyrimo etape, įskaitant situaciją, kai siekiama priimti sprendimą atlikti patikrinimą ( 77 ), arba kaip įrodymų pranešimo apie prieštaravimus siuntimo etape.

143.

Bendrąja prasme duomenų ir įrodymų skirtumas grindžiamas tuo, kad pirmieji leidžia tik padaryti prielaidą dėl faktinės aplinkybės, kurią reikės įrodyti, buvimo, o antrieji ją įrodo. Jei įrodinėjimo elementui gauti reikia laikytis tam tikrų formalių reikalavimų, dažnai siekiant užtikrinti jo autentiškumą ir patikimumą, šių formalių reikalavimų nesilaikymas reiškia, kad šis elementas, kad ir kokia būtų jo įrodomoji galia, negali atlikti savo įrodomosios funkcijos.

144.

Pirmasis iš šios išvados 136 punkte nurodytų klausimų iš esmės reiškia, kad reikia išaiškinti „apklausos“ siekiant „surinkti su tiriamuoju objektu [tyrimo dalyku] susijusią informaciją“ sąvoką, kaip jį suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalį.

145.

Reikia priminti, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas yra nusprendęs, jog iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje kalbama apie apklausas siekiant „surinkti su tiriamuoju objektu [tyrimo dalyku] susijusią informaciją“, o pats tyrimas iš esmės turėjo būti pradėtas ir jo dalykas turėjo būti nustatytas prieš surengiant minėtas apklausas. Remdamasis tuo, jis padarė išvadą, kad Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatyta pareiga užfiksuoti šias apklausas netaikoma „apklausoms, vykusioms prieš Komisijai pradedant tyrimą <…>“ ( 78 ). Skundžiamo sprendimo 193 punkte Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad tyrimas formaliai pradedamas tik tada, kai Komisija pasinaudoja įgaliojimais atlikti tyrimą, kurie jai suteikti visų pirma pagal Reglamento Nr. 1/2003 18, 19 ir 20 straipsnius, priimdama priemonę, kuria priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo, pavyzdžiui, sprendimą atlikti patikrinimą, o to sprendimo 194 punkte patikslino, kad šis tyrimo pradžios apibrėžimas pateiktas suformuotoje jurisprudencijoje.

146.

Iš tokios jurisprudencijos, suformuotos 2002 m. spalio 15 d. Sprendime Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija ( 79 ), matyti, kad Komisijai vykdant administracinę procedūrą gali būti nagrinėjami du vienas po kito einantys laikotarpiai, kurių kiekvienas pagrįstas savo vidaus logika. Pirmasis laikotarpis, kuris trunka iki pranešimo apie prieštaravimus, prasideda tada, kai Komisija, pasinaudojusi Sąjungos teisės aktų leidėjo suteiktais įgaliojimais, imasi priemonių dėl pažeidimo padarymo, ir leidžia šiai institucijai suformuluoti poziciją dėl procedūros krypties. Antrasis laikotarpis savo ruožtu trunka nuo pranešimo apie prieštaravimus iki galutinio sprendimo priėmimo. Jo tikslas – leisti Komisijai priimti galutinį sprendimą dėl priskiriamo pažeidimo.

147.

Šiuo klausimu reikia priminti, kaip tai daro apeliantės, kad šios išvados ankstesniame punkte nurodyti principai buvo įtvirtinti siekiant taikyti protingo termino principą. Sprendime LMV Teisingumo Teismas, remdamasis EŽTT jurisprudencija ( 80 ), siekė nustatyti momentą, kai Komisijos atliekama tyrimo ir konkurencijos teisės pažeidimų nustatymo veikla pavirsta aktu, kuris reiškia, jei dar ne oficialaus kaltinimo, tai bent priekaišto, „dėl kurio daromas didelis poveikis įtariamų įmonių padėčiai“ pareiškimą ( 81 ).

148.

Manęs, kaip ir apeliančių, neįtikina teiginys, kad logika, kuria grindžiamas laikotarpio pradžios, į kurią reikia atsižvelgti vertinant protingą administracinės procedūros trukmę, nustatymas, ir pagal kurią reikia nustatyti momentą, kai atitinkama įmonė sužino apie jai pateiktą priekaištą, o Komisijos priimtos priemonės daro poveikį jos padėčiai, yra reikšminga aiškinant Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio formuluotę.

149.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad šis straipsnis yra šio reglamento V skyriuje „Įgaliojimai atlikti tyrimus“. Taigi atlikdama apklausą, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, Komisija įgyvendina „įgaliojimus atlikti tyrimus“, kaip ir tais atvejais, kai ji pateikia prašymus pateikti informacijos pagal minėto reglamento 18 straipsnį, arba kai priima sprendimą atlikti patikrinimą, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 20 straipsnį. Vis dėlto, nors neginčijama, kad norint priimti aktą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 ir 20 straipsnius reikia pradėti „tyrimą“, kita vertus, pagal Bendrojo Teismo pateiktą Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio išaiškinimą, kuriam pritaria Komisija, šiame straipsnyje numatyto įgaliojimo įgyvendinimas savaime nereiškia tokio tyrimo pradžios, bet tam, kad jis būtų įgyvendintas reikia, kad tyrimas jau būtų pradėtas.

150.

Tai, mano nuomone, parodo nenuoseklumą, kurio nepašalina netiesioginis Bendrojo Teismo pripažinimas, kad apklausos, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį, atlikimas, kaip ir prašymas pateikti informacijos ar patikrinimo atlikimas, reiškia tyrimo pradžią tuo atveju, kai tokia apklausa apima priekaištus dėl pažeidimo padarymo vienai iš apklausiamų įmonių arba Komisijai pateiktuose pareiškimuose nurodytai įmonei ( 82 ). Iš tiesų toks pripažinimas, viena vertus, sukelia abejonių dėl Bendrojo Teismo teiginio, kad iš Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio formuluotės matyti, jog tyrimas turėjo būti pradėtas ir jo dalykas turėjo būti nustatytas prieš surengiant apklausas pagal šį straipsnį. Kita vertus, jis tik iš dalies atitinka logiką, kuria grindžiama skundžiamo sprendimo 194 punkte nurodyta jurisprudencija, nes trečiosios įmonės apkaltinimas per apklausą nereiškia, kad ji sužino apie galimus jai teikiamus priekaištus.

151.

Pirmesniame šios išvados punkte nurodytas nenuoseklumas tampa dar akivaizdesnis, jei laikoma, kad, kaip teisingai pažymėjo apeliantės, Komisija, pasinaudodama Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnyje įtvirtintu įgaliojimu, gali pradėti tam tikrų sektorių tyrimą, nepateikdama konkrečiai įmonei priekaištų dėl pažeidimo padarymo ( 83 ).

152.

Manau, kad Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio formuluotė ir, be kita ko, žodžių junginys „[siekiant] surinkti su tiriamuoju objektu [tyrimo dalyku] susijusią informaciją“ reikalauja kitokio aiškinimo, pagal kurį apklausų nebūtina rengti per konkretų administracinės procedūros etapą ir nebūtina nustatyti, priėmus kokį formalų Komisijos aktą pastaroji privalo laikytis Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje nustatytų formalių reikalavimų.

153.

Iš tiesų manau, kad šios pareigos taikymo srities apibrėžimas ir atvejų, kai įgyvendinami Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje įtvirtinti įgaliojimai, nustatymas iš esmės priklauso nuo Komisijos rengiamų apklausų dalyko ir turinio.

154.

Šiuo atveju iš skundžiamo sprendimo ir Bendrojo Teismo nagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad buvo apklausti kasdienio vartojimo prekių tiekėjai, kuriems taikoma ginčijamų sprendimų 1 straipsnio a punkte nurodyta pažeidimo padarymo prezumpcija, kad šie tiekėjai reguliariai sudarydavo susitarimus su Intermarché ir kad, norėdama pasiruošti šioms apklausoms, Komisija apklausiamiems tiekėjams išsiuntė klausimynus, be kita ko, apie platintojų susivienijimų veiksmus per derybas su tiekėjais, apie jų derybinių įgaliojimų pasikeitimus bėgant laikui ir šių pasikeitimų pasekmes konkurencijos sąlygoms platinimo rinkoje. Komisija taip pat atvirai klausė, ar tiekėjas žinojo apie tai, kad platintojai keitėsi jautria komercine informacija ir, prireikus, prašė patikslinti, kokia tai buvo informacija. Be to, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad aptariamos apklausos vyko praėjus nedaug laiko po to, kai 2016 m. rugsėjo 16 d.Intermarché buveinėje buvo sudarytas susitarimas, kurį sudarant dalyvavo susivienijimų atstovai, į kurį buvo pakviesti prekybos tinklų tiekėjai, ir kad jos buvo baigtos ginčijamų sprendimų priėmimo išvakarėse.

155.

Komisija, rengdama tokio turinio apklausas, kurių dalykas yra iš anksto apibrėžtas ir dėl kurių neslepiama, kad per jas norima gauti informacijos apie konkrečios rinkos veikimą ir šios rinkos dalyvių elgesį, siekiant nustatyti galimus neteisėtus veiksmus arba patvirtinti įtarimus dėl tokio elgesio, įgyvendina, mano nuomone, savo įgaliojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį, nesvarbu kokiame procedūros etape rengiama apklausa.

156.

Tokiomis aplinkybėmis, manau, pakanka Komisijos kanceliarijoje pradėti bylą tam, kad būtų galima manyti, jog rengiant tokias apklausas siekta „surinkti su tiriamuoju objektu [tyrimo dalyku] susijusią informaciją“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą ( 84 ). Kitaip tariant, kaip teigė generalinis advokatas N. Wahl savo išvadoje byloje Intel Corporation / Komisija ( 85 ), „bet kokiam susitikimui su trečiąja šalimi, specialiai surengtam siekiant surinkti esminę su bylos vertinimu susijusią informaciją, turi būti taikomas Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnis“ ( 86 ).

157.

Aiškinant kitaip, manau, būtų gautas neleistinas rezultatas, t. y. kad pirmiau nurodyto turinio apklausos vyks nepaisant Reglamente Nr. 1/2003 nustatyto teisinio pagrindo. Priešingai nei matyti iš skundžiamo sprendimo 193 punkto, kai Komisija de facto įgyvendina savo tyrimo įgaliojimus, toks teisinis pagrindas būtinai taikomas, net jei tyrimas nebuvo „oficialiai pradėtas“ ( 87 ).

158.

Juo labiau taip yra tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, informacija, gauta per tokias apklausas, naudojama kaip svarūs duomenys, pagrindžiantys sprendimą atlikti patikrinimą, t. y. priemonę, kuria kišamasi į įmonės privačios veiklos sritį ir apribojamos jos pagrindinės teisės, įtvirtintos Chartijos 7 straipsnyje ir EŽTK 8 straipsnyje.

159.

Galiausiai reikia pažymėti, kad, priešingai nei teigia Komisija, mano siūlomas Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio aiškinimas nereiškia, kad Komisija nebegalės rinkti ir naudoti duomenų, jeigu jie gali būti teikiami tik žodžiu.

160.

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad šios išvados 154 punkte aprašytas scenarijus labai skiriasi nuo Komisijos rašytinėse pastabose nurodyto scenarijaus (Komisijos atstovas, kuris išgirsta informaciją per susirinkimą, neoficialų apsilankymą patalpose arba viešojoje vietoje). Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisija nerengia apklausos pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį, todėl jai netaikoma pareiga fiksuoti pokalbius su trečiaisiais asmenimis, jei šių pokalbių tema nėra susijusi su tam tikro tyrimo dalyku ( 88 ).

161.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalį ir padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad per tiekėjų apklausas gautų duomenų negalima atmesti kaip neatitinkančių formalių reikalavimų dėl to, kad nebuvo laikomasi Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatytos pareigos užfiksuoti.

162.

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų patvirtinti Bendrojo Teismo pateiktą Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio 1 dalies aiškinimą ir pripažinti, kad pareiga užfiksuoti pagal šią nuostatą surengtas apklausas taikoma tik tada, kai jos vykdomos jau pradėjus tyrimą, kaip tai suprantama pagal skundžiamo sprendimo 193 ir 194 punktus, vis tiek manau, jog Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ši pareiga Komisijai netaikoma.

163.

Iš tiesų laikausi nuomonės, kad tuo atveju, jei Komisija planuoja panaudoti informaciją, gautą bendraujant su trečiaisiais asmenimis, priimdama sprendimą atlikti patikrinimą – kaip yra aiškiai matyti šiuo atveju, atsižvelgiant į jos surengtų tiekėjų apklausų tikslą, turinį ir chronologiją – ji bet kuriuo atveju privalo užfiksuoti tas apklausas pagal Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį. Mano nuomone, tai yra būtina garantija, turint omenyje, kad dėl patikrinimo suvaržomos tikrinamos įmonės pagrindinės teisės, visų pirma siekiant Sąjungos teismams suteikti galimybę patikrinti, ar Komisijos turimi duomenys, pateisinantys tokį suvaržymą, yra svarūs.

164.

Taigi, atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pritarti apeliacinio skundo trečiajam pagrindui.

165.

Ketvirtąjį pagrindą sudaro keturios dalys. Pirmosios trys dalys, grindžiamos atitinkamai faktinių aplinkybių iškraipymu, teisės klaida ir akivaizdžia vertinimo klaida, kuriuos Bendrasis Teismas padarė, kai nusprendė, pirma, kad prieš priimant pirmąjį sprendimą atlikti patikrinimą (2017 m. vasario 9 d. Sprendimas Tute 1) tyrimas nebuvo pradėtas, antra, kad apklausų ataskaitos gali būti naudojamos kaip netiesioginiai įrodymai ir neturi atitikti Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio reikalavimų, ir, trečia, kad šiose nuostatose numatytų formalių reikalavimų laikymasis sutrukdytų nustatyti antikonkurencinius veiksmus, iš esmės sutampa su apeliančių argumentais, pateiktais apeliacinio skundo trečiajame pagrinde. Todėl remiuosi samprotavimais, pateiktais nagrinėjant tą pagrindą.

166.

Taigi lieka išnagrinėti apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo ketvirtą dalį.

167.

Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 219 punkte nusprendė, kad ginčijamų sprendimų priėmimo dieną Komisija turėjo pakankamai svarių duomenų ir kad nereikėjo tiksliai nustatyti apklausos ataskaitų rengimo ir užbaigimo datų.

168.

Pirma, jos nurodo, jog iš jurisprudencijos matyti, kad duomenys, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, turi būti pateikti Komisijos byloje dar prieš priimant tokį sprendimą, be kita ko, tam, kad įvairūs jį rengiant dalyvaujantys subjektai galėtų patikrinti, ar tokie duomenys yra pakankamai svarūs, ir galėtų teisingai apibrėžti patikrinimo mastą. Todėl skundžiamo sprendimo 208 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad „svarbi data, į kurią reikia atsižvelgti nustatant duomenų turėjimo ginčijamų sprendimų priėmimo dieną faktą, yra ataskaitose nurodytų tiekėjų apklausų data“.

169.

Antra, apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 215 punkte Bendrasis Teismas perkėlė joms pareigą įrodyti, kad visas ataskaitas Komisija parengė po pirmojo ginčijamo sprendimo priėmimo (2017 m. vasario 9 d. Sprendimas Tute 1).

170.

Komisija nurodo, kad data, kuri yra svarbi vertinant, ar ji turėjo pareiškimuose žodžiu pateiktų duomenų, yra tų pareiškimų data, o ne data, kai ji tuos pareiškimus oficialiai įformino raštu. Šiuo klausimu ji daro nuorodą į 2016 m. birželio 9 d. Sprendimą Repsol Lubricantes y Especialidades ir kt. / Komisija ( 89 ), priimtą vykdant atleidimo nuo baudų ar jų sumažinimo procedūras ir paminėtą skundžiamo sprendimo 209 punkte, iš kurio matyti, jog tai, kad Komisija turi daiktinį įrodymą, prilygsta jo turinio žinojimui. Nagrinėjamu atveju visos tiekėjų apklausos vyko prieš priimant pirmąjį ginčijamą sprendimą (2017 m. vasario 9 d. Sprendimas Tute 1). Be to, kadangi Bendrasis Teismas pripažino, kad priimdama ginčijamus sprendimus Komisija jau turėjo duomenų, gautų per susitikimus ir (arba) vėlesnius telefoninius pokalbius su trylika tiekėjų, skundžiamame sprendime nebuvo pripažinta Komisijos galimybė ištaisyti situaciją a posteriori.

171.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš skundžiamo sprendimo 207 ir 210 punktų aišku, jog to sprendimo motyvai, kuriuos apeliantės ginčija savo apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo ketvirtoje dalyje, grindžiami prielaida, kad nagrinėjamu atveju Komisijai neturėjo būti taikoma Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatyta pareiga užfiksuoti, todėl ji neturėjo įrodyti, kada buvo parengtos apklausų ataskaitos, nes tai, kaip anksti buvo gauti per apklausas surinkti duomenys, turėjo būti vertinama atsižvelgiant į pareiškimų pateikimo datą, t. y. apklausų datą. Iš tiesų Bendrasis Teismas nusprendė, kad, nesant tokios pareigos užfiksuoti, duomenys, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, gauti Komisijai apklausus trečiuosius asmenis, galėjo būti pateikti tik žodžiu ir kad nagrinėjamu atveju tiekėjų apklausoms atlikti reikėjo žinoti per jas pateiktą informaciją ir turėti ją apklausų dieną.

172.

Taigi, jei Teisingumo Teismas nuspręstų pritarti, kaip siūlau, apeliacinio skundo trečiajam pagrindui – neatsižvelgiant į tokio sprendimo pasekmes, susijusias su skundžiamo sprendimo panaikinimu ar palikimu galioti, kurios bus aptartos toliau – skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies punktai, su kuriais yra susijusi nagrinėjama dalis, taip pat būtų neišvengiamai panaikinti. Todėl tolesni argumentai pateikiami tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano pasiūlymui.

173.

Taip pat, manau, galima išreikšti kelias abejones dėl minėtos pagrindo dalies reikšmingumo, nes ji pateikta tik dėl vieno iš dviejų motyvų, kuriais grindžiamas Bendrojo Teismo sprendimas atmesti prieštaravimą, susijusį su tuo, kad duomenys, kuriais grindžiami ginčijami sprendimai, nebuvo ankstesni, nes Komisija neįrodė apklausų ataskaitų datos.

174.

Iš tiesų, atmesdamas šį argumentą Bendrasis Teismas, pirma, iš esmės nusprendė, kad, kaip jau minėjau šios išvados 171 punkte, svarbi data, į kurią reikia atsižvelgti nustatant, ar Komisija iki ginčijamų sprendimų priėmimo turėjo duomenų, gautų per tiekėjų apklausas, yra šių apklausų data. Antra, skundžiamo sprendimo 215 punkte jis dėl išsamumo nusprendė, kad net jei reikėtų atsižvelgti į šių apklausų ataskaitų parengimo datą ir nors Komisija nepateikė šios datos įrodymų, remiantis šios institucijos pateikta informacija ir atsižvelgiant į tai, kad ji tvirtino, jog ataskaitas parengė siekdama įvykdyti, jos nuomone, Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatytą pareigą užfiksuoti, galima pagrįstai manyti, kad minėtos ataskaitos buvo rengiamos vykstant apklausoms, t. y. nuo pat šių apklausų, kurių didžioji dalis buvo surengtos 2016 m. pabaigoje, pradžios ( 90 ).

175.

Nors apeliantės iš tiesų pateikė prieštaravimą ir dėl skundžiamo sprendimo 215 punkto, šis prieštaravimas yra susijęs tik su tariamu įrodinėjimo naštos perkėlimu, kuris niekaip neišplaukia iš Bendrojo Teismo samprotavimų; atvirkščiai, šis teismas nusprendė, kad Komisijos pateiktos informacijos pakanka siekiant įrodyti, jog dauguma apklausos ataskaitų buvo parengtos iki pirmojo ginčijamo sprendimo priėmimo datos (2017 m. vasario 9 d. Sprendimas Tute 1). Kita vertus, apeliantės neginčijo Bendrojo Teismo taikyto įrodinėjimo standarto ir neteigė, kad jis iškraipė įrodymus, o tik toks prieštaravimas leistų joms remtis klaida vertinant šią informaciją.

176.

Jei Teisingumo Teismas nuspręstų nagrinėti aptariamą dalį iš esmės, manau, kad ji yra pagrįsta.

177.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisijos atliekamais įmonių patikrinimais siekiama surinkti dokumentus, būtinus patikrinti atitinkamų faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių ji jau turi informacijos, buvimą ir turinį ( 91 ). Darytina išvada, kad Komisija, prieš priimdama sprendimą atlikti patikrinimą, turi turėti svarios faktinės informacijos ir duomenų, leidžiančių įtarti įmonę, kurioje numatomas patikrinimas, padarius pažeidimą ( 92 ). Be to, apie tokios informacijos ir duomenų turėjimą turi būti išsamiai nurodyta sprendime atlikti patikrinimą ( 93 ).

178.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad norėdama įrodyti, jog duomenys, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, palyginti su šio sprendimo priėmimo data, yra ankstesni, Komisija turi ne tik įrodyti, kad tą dieną ji faktiškai turėjo informacijos, kuria remiasi siekdama pateisinti patikrinimą, šaltinį, bet ir tai, kad konkrečiai galėjo įvertinti, pirma, ar ir kiek ši informacija leidžia daryti prielaidas dėl pažeidimo buvimo ir apibrėžti esminius šio pažeidimo elementus taip, kad būtų galima apriboti patikrinimo apimtį ir atliekant patikrinimus ieškomus elementus, ir, antra, ar šie duomenys svarūs.

179.

Kitaip tariant, tai, kad duomenys, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, yra ankstesni, palyginti su šio sprendimo priėmimo data, nereiškia, kad Komisija informaciją tik „turėjo“. Būtent dėl šios priežasties manau, kad prezumpcija, išplaukianti iš skundžiamo sprendimo 209 punkte nurodytos jurisprudencijos dėl sprendimų atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, pagal kurią vien tai, jog Komisija turi informacijos, prilygsta jos žinojimui, netaikytina sprendimams atlikti patikrinimą, todėl, priešingai, nei manė Bendrasis Teismas, ši jurisprudencija negali būti taikoma šioje srityje.

180.

Be to, tam, kad suteiktų galimybę imtis teisminės savavališko kišimosi į atitinkamos įmonės privačios veiklos sritį kontrolės, Komisija turi įrodyti, kad sprendimas, kuriuo nurodoma atlikti patikrinimą, grindžiamas pakankamai svariais duomenimis, kuriuos ji konkrečiai galėjo įvertinti, ir kad tame sprendime apibrėžtas patikrinimų mastas apsiriboja pažeidimu, kurį Komisija gali įtarti remdamasi tais duomenimis.

181.

Manau, kad toks įrodymas gali būti pateiktas, kiek tai susiję su informacija, gauta iš trečiųjų asmenų žodžiu padarytų pareiškimų, kurie nebuvo užfiksuoti pagal Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį, tik jei nepateikiama jų turinio stenograma arba išsami ataskaita. Todėl esu linkęs manyti, kad svarbi data, į kurią reikia atsižvelgti nustatant, ar duomenys, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, yra, kiek tai susiję su tokiuose pareiškimuose pateiktais duomenimis, ankstesni nei šio sprendimo priėmimo data, yra data, kai yra parengta Komisijos atliktų atitinkamo asmens ar asmenų apklausų, per kurias buvo padaryti šie pareiškimai, stenograma arba ataskaita.

182.

Reikia pridurti, kad, mano nuomone, reikalavimas priimti sprendimus atlikti patikrinimą netrukus po informacijos apie galimus pažeidimus pateikimo, siekiant kuo labiau sumažinti informacijos nutekėjimo ir įrodymų slėpimo riziką, kurį Bendrasis Teismas pabrėžė skundžiamo sprendimo 210 punkte, negali lemti bendros visais atvejais taikytinos taisyklės, pagal kurią nustatant duomenų, kuriais grindžiamas sprendimas atlikti patikrinimą, ankstesnį pobūdį, svarbi tik data, kai Komisija gavo žodžiu padarytus pareiškimus, apimančius minėtus duomenis. Nors aš, aišku, suprantu tokį reikalavimą, nemanau, kad jis galėtų pateisinti bet kokių Komisijos surengtų trečiųjų asmenų apklausų rašytinių pėdsakų nebuvimą dėl to, kad nebuvo imtasi formalių šių apklausų užfiksavimo priemonių, pavyzdžiui, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, kai nagrinėjamos apklausos vyko kelias savaites ar net kelis mėnesius, todėl Komisija turėjo laiko po truputį rengti ataskaitas, gaudama tiekėjų pareiškimus.

183.

Vis dėlto, nors laikausi nuomonės, kad bent viena apklausų, kuriomis Komisija remiasi grįsdama sprendimą atlikti patikrinimą, ataskaita turi, kiek tai įmanoma, būti įtraukta į bylos medžiagą iki sprendimo atlikti patikrinimą priėmimo ( 94 ), manau, kad reikalavimas operatyviai jį priimti gali pateisinti tai, kad Komisija konkrečiu atveju nukrypsta nuo šios taisyklės.

184.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų iš esmės išnagrinėti apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo ketvirtą dalį, ji turėtų būti pripažinta pagrįsta.

185.

Pateikdamos apeliacinio skundo penktąjį pagrindą, grindžiamą motyvavimo stoka, kurią lemia tai, kad nebuvo atlikta duomenų įrodomosios galios kontrolė, ir klaida kvalifikuojant juos kaip „duomenis“, apeliantės ginčija skundžiamo sprendimo 220-232, 253 ir 254 punktus.

186.

Pirma, jos priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis in concreto nepatikrino, kaip jos jo prašė ir kaip reikalaujama pagal EŽTK 6 ir 8 straipsnius, kiek įvairūs pažeidimai, apie kuriuos jos pranešė ir kurie turėjo įtakos Komisijos pateiktiems įrodymams, padarė poveikį šių įrodymų patikimumui ir įrodomajai galiai.

187.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 224-232 punktuose Bendrasis Teismas atliko tokį patikrinimą, vieną po kito įvertinęs tiekėjų pareiškimų, išdėstytų apklausų ataskaitose (225 punktas), tiekėjų asociacijos generalinio direktoriaus 2016 m. lapkričio 22 d. elektroninio laiško, pagal kurį galima atsekti judėjimą tarp didžiųjų prekybos tinklų ir jų santykius, visų pirma prekybos tinklų asociacijų ribose (toliau – N asociacijos direktoriaus laiškas, 226 punktas), ir Komisijos parengtų apklausų ataskaitų (229 punktas) patikimumą ir įrodomąją galią. Tuose pačiuose skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies punktuose Bendrasis Teismas taip pat išnagrinėjo ir atmetė visus apeliančių argumentus, kuriais siekiama paneigti šių įvairių elementų patikimumą ar įrodomąją galią ir jų kvalifikavimą kaip „duomenų“.

188.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad negalima pritarti šiam apeliacinio skundo penktojo pagrindo pirmam prieštaravimui.

189.

Antra, apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad skundžiamo sprendimo 253 ir 254 punktuose jis „svariais faktiniais duomenimis“ pripažino „neaiškius ir spekuliatyvius“ pareiškimus, iš kurių padarė išvadą dėl panašaus elgesio buvimo ir to, kad „nė vienas tiekėjas nenurodo, jog, jo nuomone, mažai tikėtina“, kad buvo keičiamasi informacija. Kartelio tikimybę paneigiančių pareiškimų nebuvimas negali būti laikomas svariu jo egzistavimo įrodymu.

190.

Pritariu Komisijai, kad šiais argumentais, kuriais, beje, tik ginčijamos atskiros be konteksto nurodytos skundžiamo sprendimo dalys, apeliantės iš tikrųjų siekia užginčyti Bendrojo Teismo atliktą jam pateiktų įrodymų vertinimą, ir nesiekia nei įrodyti šių įrodymų iškraipymą, nei remtis juo.

191.

Dėl šių priežasčių manau, kad penktojo pagrindo antras prieštaravimas turi būti pripažintas nepriimtinu. Dublike apeliantės tvirtina, kad minėtu prieštaravimu siekia užginčyti Bendrojo Teismo pateiktą teisinį faktinių aplinkybių kvalifikavimą, o ne jų vertinimą.

192.

Šiuo klausimu reikia tik pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 253 ir 254 punktuose Bendrasis Teismas pateikė papildomų motyvų, kaip tai patvirtina šio sprendimo 252 punkto pradžioje pavartotas žodžių junginys „be to“.

193.

Iš tiesų šio sprendimo 248-251 punktuose Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs Komisijos parengtose ataskaitose nurodytą informaciją, gautą per tiekėjų apklausas, padarė išvadą, kad ši informacija yra pakankamai svarūs duomenys, patvirtinantys panašų dviejų tarptautinių prekybos tinklų susivienijimų, t. y. ICDC ir AgeCore (kurio narė buvo Intermarché), elgesį, kuriam būdingas panašių prašymų taikyti nuolaidas pateikimas tiekėjams tuo pačiu metu.

194.

Skundžiamo sprendimo 252 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Komisija „pateikė ne tik duomenis, susijusius su šiuo pirmuoju suderintų veiksmų elementu, t. y. panašiu elgesiu rinkoje, kuris, beje, tam tikromis sąlygomis gali leisti daryti prielaidą, kad yra antrasis suderintų veiksmų elementas, t. y. veiksmų derinimas“, bet ir „duomenis, susijusius su tokio veiksmų derinimo, kuris nagrinėjamu atveju pasireiškė kaip keitimasis informacija, buvimu, kurie, vertinami kartu, taip pat gali būti laikomi pakankamai svariais“. Apeliančių kritikuojamuose skundžiamo sprendimo 253 ir 254 punktuose ad abundantiam vertinamas būtent tokių duomenų pakankamai svarus pobūdis.

195.

Be to, to paties sprendimo 256-258 punktuose Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad tiekėjų pareiškimus dėl prekybos tinklų keitimosi informacija apie nuolaidas patvirtina „informacija apie kanalus, kuriais toks keitimasis galimai vyko“, nurodyta kelių tiekėjų pareiškimuose ir N asociacijos direktoriaus laiške.

196.

Darytina išvada, kad net jeigu pateikdamos penktojo pagrindo antrą prieštaravimą apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisinio kvalifikavimo klaidą, šis prieštaravimas turi būti pripažintas nereikšmingu.

197.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad apeliacinio skundo penktasis pagrindas yra iš dalies nepagrįstas ir iš dalies nepriimtinas arba nereikšmingas.

198.

Iš apeliacinio skundo trečiojo pagrindo analizės matyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad apklausiant tiekėjus gauti duomenys neturi būti atmesti kaip neatitinkantys formalių reikalavimų dėl to, kad nebuvo laikomasi Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatytos pareigos užfiksuoti.

199.

Dėl tokios klaidos pasekmių reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, jei Bendrojo Teismo sprendimo motyvuose kalbama apie Sąjungos teisės pažeidimą, o to sprendimo rezoliucinė dalis grindžiama kitais teisiniais motyvais, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas, tačiau reikia pakeisti jo motyvus ( 95 ).

200.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 206 punkto, atmetęs apeliančių argumentus dėl pareigos užfiksuoti tiekėjų apklausas nesilaikymo Bendrasis Teismas nusprendė, kad nereikia priimti sprendimo dėl Komisijos teiginio, jog šių apklausų ataskaitos yra Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnį atitinkančios užfiksavimo priemonės.

201.

Taigi reikia išnagrinėti šį teiginį. Iš tiesų, jeigu skundžiama Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies dalis būtų pripažinta pagrįsta, ji galėtų būti palikta galioti remiantis ne šiais klaidingais, o kitais motyvais ( 96 ).

202.

Bendrajame Teisme Komisija teigė, kad įvykdė savo pareigą užfiksuoti trylikos apklaustų tiekėjų pareiškimus, kai parengė ir prie bylos medžiagos pridėjo ilgas ir išsamias ataskaitas, kuriose tiksliai atspindėtas šių pareiškimų turinys. Jos teigimu, prie bylos pridėta išsami ataskaita yra viena iš užfiksavimo „formų“, kurią pagal Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalį Komisija gali pasirinkti lygiai taip pat, kaip ir garso arba garso ir vaizdo įrašymą arba stenogramą. Ji taip pat nurodė, kad net darant prielaidą, jog ji neįvykdė savo pareigos užfiksuoti, trylika apklaustų tiekėjų pareiškimai bet kuriuo atveju yra duomenys.

203.

Šiuo klausimu laikausi nuomonės, kad nors negalima atmesti galimybės, jog išsami ataskaita, kurią Komisija parengė atlikusi apklausą pagal Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnį ir pridėjo prie bylos medžiagos, gali atitikti Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje nustatytus formalius reikalavimus, taip bet kuriuo atveju nėra tuomet, kai pareiškimus padaręs asmuo negavo šios ataskaitos kopijos, todėl negalėjo patvirtinti jos turinio arba, jei reikia, pakeisti savo pareiškimų. Kitoks aiškinimas prieštarautų pačiai Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalies formuluotei, kurioje numatyta, kad „bet kokio įrašo ar užrašų kopija turi būti pateikta apklausiamam asmeniui patvirtinti“, o kai būtina, Komisija „nustato terminą, per kurį apklausiamas asmuo gali pranešti jai bet kokius pareiškimų pakeitimus“.

204.

Mano nuomone, kitoks aiškinimas negali būti netiesiogiai grindžiamas Sprendimo Intel 92 punktu, kuriame Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar Komisijos vidaus rašto, kuriame pateikiama per ginčijamą apklausą aptartų temų turinio santrauka, perdavimas kaltinamai įmonei gali būti laikomas formalaus tokių apklausų neužfiksavimo trūkumo ištaisymu. Iš tiesų, pirma, tame punkte Teisingumo Teismas nagrinėjo ne klausimą, ar šis raštas galėjo būti formalius reikalavimus atitinkantis užrašas pagal Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnio 3 dalį, o tik klausimą, ar minėtu raštu galima ištaisyti šio straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnio nuostatų pažeidimą. Antra, jis tik pažymėjo, kad nagrinėjamame rašte nebuvo nurodytas per šią apklausą vykusių pokalbių turinys ir apklausto asmens pateiktos informacijos pobūdis, todėl, nepaisant jokių kitų veiksnių, buvo neįmanoma atitinkamai įmonei pateikti įrodymų, būtinų jos teisei į gynybą įgyvendinti. Be to, iš Sprendimo Intel 95 ir 96 punktų matyti, kad Komisija nesirėmė aptariamu raštu pažeidimui įrodyti ir kad buvo nagrinėjamas tik klausimas, ar per ginčijamą apklausą padarytuose pareiškimuose yra kaltę paneigiančių įrodymų.

205.

Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, ką jau nurodžiau šios išvados 143 punkte, manau, kad nuostatų dėl fiksavimo nesilaikymas reiškia, kad informacija, kurią Komisija, siekdama priimti sprendimą atlikti patikrinimą, gavo per tinkamai neužfiksuotas apklausas, negali būti panaudota.

206.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą.

207.

Dėl visų pirma šios išvados 144-163 ir 202-205 punktuose nurodytų motyvų manau, kad apeliančių Bendrajame Teisme pateiktas prieštaravimas, susijęs su tuo, kad Komisija nesilaikė Reglamento Nr. 1/2003 19 straipsnyje ir Reglamento Nr. 773/2004 3 straipsnyje numatytos pareigos užfiksuoti, yra pagrįstas, todėl per tiekėjų apklausas gauti duomenys turi būti atmesti kaip neatitinkantys formalių reikalavimų.

208.

Iš bylos medžiagos matyti, kad per šias apklausas gauta informacija yra pagrindiniai duomenys, kuriais buvo grindžiami ginčijami sprendimai, o N asociacijos direktoriaus elektroninis laiškas, kurio įrodomoji galia, be kita ko, yra ribota, nes jame parodomas tik asmeninis ir tiesioginis atitinkamų komercinių santykių suvokimas, ir jo priedai tik papildo šią informaciją.

209.

Šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, reikia padaryti išvadą, kad ginčijamų sprendimų priėmimo dieną Komisija neturėjo pakankamai svarių duomenų, pateisinančių ginčijamų sprendimų 1 straipsnio a punkte nurodytas prielaidas, ir panaikinti visus šiuos sprendimus.

210.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui: