1.

Ar nuteistasis, asmeniškai nedalyvavęs nagrinėjant bylą teisme, nes pasislėpė, gali pasinaudoti teise į bylos nagrinėjimą iš naujo pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/343 dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos ir teisės dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme aspektų užtikrinimo ( 2 ) 8 straipsnio 4 dalies antrą sakinį ir 9 straipsnį?

2.

Iš esmės toks yra Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) keliamų prejudicinių klausimų dalykas.

3.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje nuspręsta nuteisti IR jam nedalyvaujant. Nors šis asmuo buvo informuotas apie jam pareikštus kaltinimus ikiteisminio tyrimo stadijoje, jis pasislėpė, todėl nebuvo informuotas nei apie galutinį kaltinamąjį aktą, nei apie jo bylos nagrinėjimo datą ir vietą, nei apie neatvykimo į teismo posėdį pasekmes.

4.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl Sąjungos teisės aktų leidėjo keliamų reikalavimų pagal Direktyvą 2016/343 apimties, siekiant užtikrinti to asmens teisę į gynybą. Konkrečiai kalbant, jis siekia išsiaiškinti, ar galima vykdyti sprendimą, priimtą išnagrinėjus bylą tam asmeniui nedalyvaujant pagal šios direktyvos 8 straipsnio 2 ir 3 dalis, ar, priešingai, būtinai reikės nagrinėti bylą teisme iš naujo pagal šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalies antrą sakinį ir 9 straipsnį.

5.

Šioje išvadoje paaiškinsiu, kad, nors kaltinamojo informavimas apie jo bylos nagrinėjimą teisme yra Direktyvoje 2016/343 nustatytas esminis reikalavimas, siekiant paisyti teisės į gynybą, vis dėlto Sąjungos teisės aktų leidėjas valstybėms narėms leidžia nagrinėti, kiek šis reikalavimas įvykdytas konkrečiu atveju. Jis ragina jas skirti ypatingą dėmesį tiek nacionalinių kompetentingų institucijų veiksmams suteikiant šią informaciją, tiek šio asmens veiksmams ją priimant.

6.

Atsižvelgdamas į šį kontekstą paaiškinsiu, kodėl Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalys, pagal kurias valstybėms narėms leidžiama vykdyti sprendimą, priimtą išnagrinėjus bylą kaltinamajam nedalyvaujant, apima situaciją, kai atsižvelgdamas į visas konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes nacionalinis teismas konstatuoja, kad, nepaisant nacionalinių kompetentingų institucijų rūpestingumo ir pastangų informuoti kaltinamąjį apie jo bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, jis sąmoningai ir tyčia neįvykdė savo pareigos gauti šią informaciją, siekdamas išvengti teisingumo vykdymo. Patikslinsiu, kad, jeigu nacionalinis teismas konstatuoja šias aplinkybes, Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys ir 9 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį nesuteikiama teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo, jeigu kaltinamasis, po to, kai ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo informuotas apie jam reiškiamus kaltinimus, bet kai jam dar nebuvo pranešta apie galutinį kaltinamąjį aktą, pasislėpė.

7.

Pagal Direktyvos 2016/343 1 straipsnį šioje direktyvoje nustatomos bendros būtiniausios taisyklės, pirma, dėl tam tikrų nekaltumo prezumpcijos aspektų ir, antra, dėl teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme.

8.

Šios direktyvos 37 ir 38 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

9.

Šios direktyvos 8 straipsnio „Teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme“ 1–4 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme.

2.   Valstybės narės gali numatyti, kad bylos nagrinėjimas teisme, kurio metu gali būti priimtas sprendimas, kuriuo įtariamasis ar kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu, gali būti surengtas jam nedalyvaujant, jei:

3.   Pagal 2 dalį priimtas sprendimas gali būti vykdomas prieš atitinkamą įtariamąjį ar kaltinamąjį.

4.   Tais atvejais, kai valstybės narės numato galimybę nagrinėti bylą teisme įtariamiesiems ar kaltinamiesiems nedalyvaujant, tačiau negalima patenkinti šio straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, nes negalima nustatyti įtariamojo ar kaltinamojo buvimo vietos nepaisant deramų pastangų, valstybės narės gali numatyti, kad sprendimas vis tiek gali būti priimtas ir vykdomas. Tokiu atveju valstybės narės užtikrina, kad kai įtariamieji ar kaltinamieji informuojami apie sprendimą, visų pirma tada, kai jie yra sulaikomi, jie taip pat būtų informuojami apie galimybę apskųsti sprendimą ir apie teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo ar kitą teisių gynimo priemonę pagal 9 straipsnį.“

10.

Tos direktyvos 9 straipsnyje „Teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo“ nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad tuo atveju, kai įtariamieji arba kaltinamieji nedalyvavo nagrinėjant jų bylą teisme ir nebuvo patenkintos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, jie turėtų teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo arba į kitą teisių gynimo priemonę, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų vertinimą, ir kurią taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą. Tuo atveju valstybės narės užtikrina, kad tie įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti, veiksmingai dalyvauti, laikantis pagal nacionalinę teisę nustatytų procedūrų, ir pasinaudoti teisėmis į gynybą.“

11.

Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kaltinamasis turi šias teises: <…> dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme <…>“

12.

NPK 94 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„(1)   Gynėjas privalo dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, kai:

<…>

<…>

(3)   Kai gynėjo dalyvavimas būtinas, kompetentinga institucija paskiria advokatą, kuris yra jo gynėjas.“

13.

NPK 247 b straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Teisėjo pranešėjo nurodymu kaltinamojo akto kopija įteikiama kaltinamajam. Įteikiant kaltinamąjį aktą kaltinamajam pranešama apie parengiamojo posėdžio datą, 248 straipsnio 1 dalyje nurodytus klausimus, jo teisę atvykti su pasirinktu gynėju, taip pat apie galimybę, kad jam būtų paskirtas gynėjas 94 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, ir apie tai, kad byla gali būti nagrinėjama ir išspręsta jam nedalyvaujant, jei įvykdytos 269 straipsnyje nustatytos sąlygos.“

14.

NPK 269 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Bylose, kuriose kaltinamajam pareikšti kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo, jo dalyvavimas teismo posėdyje privalomas.

<…>

(3)   Kai tai netrukdo nustatyti objektyvios tiesos, byla gali būti nagrinėjama kaltinamajam nedalyvaujant, jeigu:

<…>

15.

NPK 423 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:

„(1)   Teisiamajame posėdyje nedalyvavęs nuteistasis gali prašyti atnaujinti baudžiamąją bylą, remdamasis tuo, kad nedalyvavo ją nagrinėjant, per šešis mėnesius nuo tada, kai sužinojo apie galutinį apkaltinamąjį nuosprendį, arba nuo faktinio jo perdavimo Bulgarijos Respublikai iš kitos šalies. Prašymas patenkinamas, išskyrus, pirma, jei nuteistasis pasislėpė po to, kai vykdant ikiteisminį tyrimą jam buvo pareikšti kaltinimai, todėl 247b straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai negalėjo būti įvykdyti, arba, antra, po to, kai minėti veiksmai buvo įvykdyti, nuteistasis teismo posėdyje nedalyvavo be pagrįstos priežasties.

(2)   Šis prašymas nesustabdo nuosprendžio vykdymo, nebent teismas nuspręstų kitaip.

(3)   Baudžiamoji byla neatnaujinama, jei nuteistasis, dėl kurio nuosprendis priimtas jam nedalyvaujant, neatvyksta į teismo posėdį be pagrįstos priežasties.“

16.

NPK 425 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta:

„Jeigu prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą pagrįstas, teismas gali:

1)   panaikinti nuosprendį <…> ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, nurodydamas, nuo kurio etapo ji turi būti nagrinėjama iš naujo.“

17.

Spetsializirana prokuratura (Specialiųjų bylų prokuratūra, Bulgarija) pradėjo ikiteisminius tyrimus dėl IR, nes buvo įtariama, kad jis dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuria siekta padaryti mokestinius nusikaltimus, už kuriuos skiriama laisvės atėmimo bausmė.

18.

Apie kaltinamąjį aktą IR pranešta asmeniškai. Po šio pranešimo IR nurodė adresą, kuriuo būtų galima su juo susisiekti. Vis dėlto šiuo adresu jo nepavyko rasti nei pradedant baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme stadiją, nei Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) mėginant jam įteikti šaukimą į teisiamąjį posėdį. Be to, IR pasirinktas gynėjas atsisakė jį ginti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ex officio paskyrė gynėją, bet jam nepavyko susisiekti su IR.

19.

Kadangi kaltinamasis aktas turėjo trūkumų, jis buvo pripažintas negaliojančiu, todėl dėl IR pradėta byla nutraukta ( 3 ).

20.

Paskui buvo parengtas naujas kaltinamasis aktas ir byla pradėta nagrinėti iš naujo. Vis dėlto ir vėl IR buvo ieškomas, be kita ko, per šeimos narius, buvusius darbdavius ir judriojo telefono ryšio tiekėjus, bet jo rasti nepavyko. Atrodo, kad iš naujo pradėjus nagrinėti bylą nacionalinėms kompetentingoms institucijoms, nepaisant veiksmų, kurių jos ėmėsi šiuo tikslu, nepavyko pranešti apie dėl IR priimtą naują kaltinamąjį aktą, nes jis pasislėpė.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad bylą reikia išnagrinėti IR nedalyvaujant, ir tai buvo aptarta nagrinėjant bylą per pirmąjį teismo posėdį. Vis dėlto jis nurodo, kad, jeigu IR bus nuteistas jam nedalyvaujant, jis nuosprendyje turės nurodyti išnagrinėjus bylą IR turimas procesines garantijas, visų pirma jo turimas teisių gynimo priemones, ir tai padaryti taip, kad užtikrintų Direktyvos 2016/343 laikymąsi.

22.

Kiek tai susiję tiek su proceso in absentia teisėtumu, tiek su teisių gynimo priemonėmis, jis pažymi, kad egzistuoja neaiškumas dėl procesinių garantijų, kurias turi turėti suinteresuotasis asmuo esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama, kai, gavęs pirmą kaltinamąjį aktą ir prieš pradedant nagrinėti baudžiamąją bylą teisme, jis pasislėpė. Beje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad negalima atmesti, jog IR bus surastas ir suimtas kitos valstybės narės teritorijoje ir perduotas Bulgarijos valdžios institucijoms pagal Europos arešto orderį. Todėl Direktyvos 2016/343 taikymo srities klausimus reikia nagrinėti atsižvelgiant į 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos ( 4 ), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR ( 5 ), 4a straipsnį.

23.

Šiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

Tik Europos Komisija pateikė rašytines pastabas ir raštu pateikė atsakymus į Teisingumo Teismo klausimus.

25.

Siekiant išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pateikti pirmines pastabas dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų priimtinumo.

26.

Kiekvieną iš šių klausimų sudaro dvi dalys. Pirma dalis susijusi su reikšmingų Direktyvos 2016/343, o antra dalis – su Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatų išaiškinimu. Kaip Komisija, manau, kad pagrindų sprendimo nuostatų, konkrečiai – 4a straipsnio išaiškinimas, nereikšmingas, siekiant išnagrinėti pagrindinę bylą. Atsižvelgdamas į prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytas faktines aplinkybes konstatuoju, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla, kurioje jis turi priimti nuosprendį, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesusijusi su Europos arešto orderio galiojimo ar vykdymo klausimu. Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) prašomas to pagrindų sprendimo 4a straipsnio nuostatų išaiškinimas iš tikrųjų susijęs su hipotetine problema, nes šis teismas nurodo, kad negalima atmesti, jog IR bus surastas ir suimtas kitos valstybės narės teritorijoje ir perduotas Bulgarijos valdžios institucijoms pagal Europos arešto orderį.

27.

Šiomis aplinkybėmis siūlau, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, pripažinti, kad pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai nepriimtini, kiek jie susiję su Pagrindų sprendimo 2002/584 išaiškinimu ( 6 ).

28.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo iš esmės prašoma nustatyti, kokiu mastu asmuo, nuteistas išnagrinėjus bylą teisme jam nedalyvaujant, pagal Direktyvos 2016/343 9 straipsnį gali pasinaudoti teise į bylos nagrinėjimą teisme iš naujo, jeigu šis asmuo, kuriam įteiktas kaltinamasis aktas paskui panaikintas, pasislėpė, todėl, pirma, jis nebuvo informuotas nei apie galutinį kaltinamąjį aktą, nei apie jo bylos nagrinėjimą, nei apie neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, antra, jam atstovauja valstybės paskirtas gynėjas, su kuriuo jis nepalaiko jokių ryšių.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui teikia klausimus, atsižvelgdamas į NPK 423 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiame straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą tenkinamas, jeigu teisiamajame posėdyje nedalyvavęs nuteistasis jį pateikia per šešis mėnesius nuo tada, kai sužinojo apie apkaltinamąjį nuosprendį ( 7 ). Vis dėlto tame straipsnyje nustatytos šio principo išimtys ( 8 ). Taigi prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą gali būti atmestas, jeigu nuteistasis, informuotas apie jam pareikštus kaltinimus vykdant ikiteisminį tyrimą, pasislėpė, bet jam dar nebuvo įteiktas galutinis kaltinamasis aktas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tai reiškia, kad negali būti atnaujinta baudžiamoji byla, jeigu kaltinamasis neinformuotas nei apie parengiamąjį posėdį, nei apie galimybę būti atstovaujamam gynėjo, nei apie neatvykimo į teismo posėdį pasekmes.

30.

Kadangi nė vienoje Direktyvos 2016/343 nuostatoje aiškiai nenurodyta, koks teisinis režimas taikomas besislapstančiam asmeniui ir kokios teisės suteikiamos išnagrinėjus bylą jam nedalyvaujant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo nustatyti, ar toks reglamentavimas atitinka šią direktyvą.

31.

Šiuo tikslu jis Teisingumo Teismo prašo nurodyti, ar turi būti laikoma, kad asmeniui, kurio padėtis tokia, kaip IR, turi būti taikomas Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas teisinis režimas, pagal kurį gali būti vykdomas sprendimas, priimtas išnagrinėjus bylą teisme šiam asmeniui nedalyvaujant (pirmasis klausimas), ar veikiau nurodytasis šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnyje, pagal kurį šiam asmeniui turi būti suteikta teisė į bylos nagrinėjimą teisme iš naujo (antrasis klausimas).

32.

Kadangi šios dvi nuostatų grupės susijusios, siūlau Teisingumo Teismui pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus nagrinėti kartu.

33.

Analizę pradėsiu nuo Direktyvos 2016/343 8 ir 9 straipsnių turinio nagrinėjimo, paskui sutelksiu dėmesį, pirma, į šia direktyva Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus ir, antra, į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 9 ) 6 straipsnio 1 dalies paisymo.

34.

Nurodęs principą, kad kaltinamieji turi teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme, Sąjungos teisės aktų leidėjas valstybėms narėms suteikia teisę numatyti procedūras, pagal kurias asmenys gali būti teisiami jiems nedalyvaujant. Remdamosi Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis valstybės narės gali numatyti, kad bylos nagrinėjimas teisme gali būti surengtas kaltinamajam nedalyvaujant ir vykdomas ją išnagrinėjus priimtas sprendimas. Šios nuostatos grindžiamos prielaida, kad šiam asmeniui buvo pranešta apie jo bylos nagrinėjimo datą ir vietą, todėl jis laikomas savanoriškai ir aiškiai atsisakęs dalyvauti ją nagrinėjant.

35.

Iš tikrųjų, kaip tai įrodysiu, iš šios direktyvos 8 ir 9 straipsnių matyti, kad nuteistieji, nedalyvavę nagrinėjant jų bylą teisme, skirstomi į dvi kategorijas. Pirma kategorija: asmenys, kurie tikrai žinojo ar galėjo sužinoti bylos nagrinėjimo datą ir vietą; antra kategorija: kiti asmenys. Prie antrosios kategorijos priskiriami asmenys turi teisę į bylos nagrinėjimą iš naujo, o prie pirmosios kategorijos priskiriami asmenys neturi teisės į tokią priemonę. Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė dvi galimybės atsisakyti rengti bylos nagrinėjimą iš naujo sąlygas ( 10 ).

36.

Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta pirma sąlyga dėl kaltinamojo informavimo. Jis turi būti laiku informuotas apie bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo į teismo posėdį pasekmes. Kitaip tariant, šis asmuo turi žinoti, kad dėl jo gali būti priimtas apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis, jeigu jis nedalyvaus nagrinėjant bylą.

37.

Šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta antra sąlyga dėl galimybės kaltinamajam būti atstovaujamam gynėjo. Ši sąlyga siejama su atveju, kai šis asmuo, informuotas apie rengiamą bylos nagrinėjimą teisme, užuot asmeniškai dalyvavęs nagrinėjant bylą, sąmoningai pasirenka būti atstovaujamas teisininko ( 11 ). Iš esmės tai įrodo, kad jis atsisakė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, bet užsitikrino teisę į gynybą. Europos Žmogaus Teisių Teismas mano, kad kiekvieno kaltinamojo teisė būti veiksmingai ginamam advokato, kurį prireikus gali paskirti teismas, yra vienas pagrindinių teisingo bylos nagrinėjimo elementų. Kaltinamasis šios teisės nepraranda vien dėl to, kad nedalyvavo teismo posėdyje. Todėl baudžiamosios sistemos teisingumui esminės svarbos turi tai, kad nagrinėjant bylą nedalyvavęs kaltinamasis nebūtų baudžiamas pažeidžiant teisę į gynėjo dalyvavimą ir jis būtų tinkamai ginamas tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje ( 12 ).

38.

Visų pirma konstatuoju, kad kiekvienai iš šių sąlygų tenkinti būtina informuoti kaltinamąjį apie jo bylos nagrinėjimą teisme. Taigi šios pareigos paisymas iš esmės svarbus nuosprendžio, priimto išnagrinėjus bylą šiam asmeniui nedalyvaujant, vykdymui.

39.

Antra, konstatuoju, kad šios pareigos informuoti neįvykdymas lemia Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio nuostatų taikymą, nes tuomet nacionalinės kompetentingos valdžios institucijos turi užtikrinti, kad kaltinamasis turėtų teisę į bylos nagrinėjimą teisme iš naujo. Kaip patvirtinama šiuose straipsniuose ( 13 ), šios direktyvos 8 straipsnio 2 ir 3 dalių, 8 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio nuostatos susijusios taip, kad jos sudaro darnią visumą, todėl šio asmens informavimas yra vienos ar kitos tvarkos „lemiamas veiksnys“.

40.

Teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo apimtis apibrėžta tos direktyvos 9 straipsnyje.

41.

Kiek tai susiję su bylos nagrinėjimo iš naujo forma, Sąjungos teisės aktų leidėjas valstybėms narėms leidžia nustatyti teisių gynimo priemonių ir in absentia nuteistų asmenų teisės į gynybą paisymą užtikrinančių procedūrų sistemą. Tai visiškai nuoseklu atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 2016/343 nustatytos bendros būtiniausios taisyklės ( 14 ), nes ji nėra visapusiška ir išsami priemonė, kuria siekiama reglamentuoti visas teismo sprendimų priėmimo sąlygas ( 15 ). Šios tvarkos pasirinkimas yra valstybių narių procesinės autonomijos dalykas ir jį lemia jų teisės sistemų ypatumai.

42.

Vis dėlto, kiek tai susiję su šio bylos nagrinėjimo iš naujo apimtimi, Sąjungos teisės aktų leidėjas valstybėms narėms vienareikšmiškai nustatė konkrečias pareigas. Jis reikalauja, kad būtų nustatyta procedūra, kuri leistų iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, įskaitant naujų įrodymų vertinimą, be to, kad ją taikant būtų galima panaikinti pirminį sprendimą. Paskui jis iš valstybių narių reikalauja užtikrinti, kad iš naujo taikant šią teisių gynimo priemonę kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti ir veiksmingai dalyvauti nagrinėjant bylą, laikantis pagal nacionalinę teisę nustatytų procedūrų, ir galėtų pasinaudoti teise į gynybą.

43.

Šiuo atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas įtraukia Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus esminius bylos nagrinėjimo teisme iš naujo reikalavimus, kuriuos nurodysiu šios išvados 66 ir 67 punktuose ( 16 ).

44.

Išnagrinėjęs Direktyvos 2016/343 tekstą konstatuoju, kad situacijai, kai kaltinamasis neinformuotas nei apie jo bylos nagrinėjimą teisme, nei apie neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, a priori taikomos ne šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies, o šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalies nuostatos.

45.

Vis dėlto išlieka „pilkoji zona“ dėl situacijos, kai asmenys neinformuoti apie jų bylos nagrinėjimą dėl nuo jų pačių priklausančių priežasčių. Šiame etape reikia atsakyti, be kita ko, į klausimą, ar šis išaiškinimas taikomas situacijai, kai kaltinamasis negalėjo būti informuotas nei apie jo bylos nagrinėjimą, nei apie neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, nes pasislėpė.

46.

Kitaip tariant, ar Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad pareigos informuoti paisymas būtų absoliutus reikalavimas, nepriklausantis nuo kaltinamojo pasirinkto elgesio ir ypač nuo priežasčių, dėl kurių nebuvo galimybės jo rasti, nepaisant nacionalinių kompetentingų institucijų pastangų? Ar Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad valstybės narės numatytų bylos nagrinėjimą iš naujo kaskart, kai kaltinamasis slapstosi?

47.

Dėl toliau nurodytų priežasčių nesu tuo įsitikinęs.

48.

Visų pirma iš Direktyvos 2016/343 36 konstatuojamosios dalies matyti, kad nacionalinių kompetentingų valdžios institucijų pareiga informuoti kaltinamąjį apie bylos nagrinėjimą teisme reiškia asmenišką teismo šaukimo jam įteikimą arba oficialios informacijos apie bylos nagrinėjimo teisme laiką ir vietą suteikimą laiku ir kitomis priemonėmis taip, kad jis galėtų sužinoti apie tą nagrinėjimą. Šiuo atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas įtraukia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią kaltinamasis gali būti laikomas savo veiksmais netiesiogiai atsisakiusiu teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, tik jeigu įrodyta, kad jis galėjo protingai numatyti savo veiksmų šiuo atžvilgiu pasekmes ( 17 ). Taigi nacionaliniai teismai turi būti deramai rūpestingi, kaltinamajam įteikdami tinkamos formos šaukimą į teisiamąjį posėdį ( 18 ), o tai reiškia, kad jis turi būti taip informuotas apie teismo posėdį, kad žinotų ne tik to posėdžio datą, laiką ir vietą, bet ir turėtų pakankamai laiko pasirengti gynybai ir atvykti į teismą ( 19 ).

49.

Vis dėlto iš Direktyvos 2016/343 38 konstatuojamosios dalies matyti, kad būdas, kuriuo pateikta informacija, ir ypač jos pakankamumas gali būti kontroliuojami. Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodo: „sprendžiant, ar būdas, kuriuo teikiama informacija, yra pakankamas siekiant užtikrinti, kad asmuo žinotų apie bylos nagrinėjimą teisme, tam tikrais atvejais taip pat reikėtų atkreipti dėmesį visų pirma į valdžios institucijų pastangas siekiant informuoti atitinkamą asmenį ir į atitinkamo asmens pastangas siekiant gauti jam skirtą informaciją“.

50.

Iš to darau išvadą, kad valstybės narės kiekvienu konkrečiu atveju gali nagrinėti informacijos kaltinamajam pateikimo būdą ir aplinkybes. Vartojami žodžiai „tam tikrais atvejais“ ir „taip pat“, manau, įrodo, kad valstybės narės gali atsižvelgti ir į kitus nei su akto pobūdžiu, forma ar turiniu susijusius veiksnius. Reikalaudamas, kad jos atkreiptų „[ypatingą] dėmesį“ tiek į nacionalinių valdžios institucijų, tiek į kaltinamojo pastangas, atitinkamai siekiant perduoti ar gauti informaciją, mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjas akcentuoja kiekvienos iš baudžiamojo proceso šalių veiksmus.

51.

Atlikdamos būtent šį nagrinėjimą valstybės narės, manau, gali atsižvelgti į tai, kad kaltinamasis pasislėpė. Nors ši sąvoka nurodyta Direktyvos 2016/343 39 konstatuojamojoje dalyje, šioje direktyvoje ji neapibrėžta. Vis dėlto remiantis įprasta reikšme žodis „pabėgimas“ visų pirma reiškia veiksmus, kuriuos atlikdamas asmuo pasišalina, išsisuka nuo to, kas sunku, problemiška ar pavojinga arba mėgina to išvengti ( 20 ).

52.

Manau, kad reikia skirti du atvejus, kai asmenys slapstosi.

53.

Pirmuoju atveju, nepaisant nacionalinių valdžios institucijų rūpestingumo ir visų įdėtų pastangų informuoti kaltinamąjį apie jo bylos nagrinėjimo datą, vietą ir neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, jam nebuvo suteikta šios informacijos, nes jis sąmoningai ir tyčia nevykdė savo pareigos būti informuotam apie bylos nagrinėjimą teisme, ir jis tai darė, siekdamas išvengti teisingumo vykdymo. Šiuo atveju, kai nacionalinės valdžios institucijos ėmėsi visų veiksmų, kad informuotų kaltinamąjį, o jis savo veiksmais vengė, kad jam būtų suteikta ši informacija, manau, kad valstybės narės turėtų galėti vykdyti nuosprendį pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 3 dalį ir atsisakyti nagrinėti bylą iš naujo.

54.

Vis dėlto antruoju atveju kaltinamasis neinformuotas apie jo bylos nagrinėjimo datą ir vietą dėl visai kitokių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios ar susijusių su teisėtais pagrindais, pavyzdžiui, dėl jo atskirties ar pažeidžiamumo. Šiuo atveju, kai pareigos informuoti neįvykdymo nelemia sąmoningas ir tyčinis kaltinamojo pareigų nevykdymas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad šis asmuo galėtų pasinaudoti teise į bylos nagrinėjimą iš naujo pagal Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje ir 9 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

55.

Mano siūlomas besislapstančių asmenų atskyrimas suponuoja tai, kad nacionalinis teismas turi išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

56.

Taigi jis turi patikrinti, ar nacionalinės valdžios institucijos pakankamai rūpestingai stengėsi informuoti kaltinamąjį, užtikrinti jo dalyvavimą bylą nagrinėjančiame teisme ir nustatyti jo buvimo vietą, šiame kontekste atsižvelgdamos į šiam asmeniui tenkančios pareigos gauti informaciją apie jo bylos nagrinėjimą teisme pobūdį ir apimtį. Prireikus nacionalinis teismas, remdamasis tiksliomis ir objektyviomis bylos aplinkybėmis, turi galėti vienareikšmiškai įrodyti, kad tas asmuo buvo informuotas apie jam pareikštų kaltinimų pobūdį ir pagrindą ir kad sąmoningai ir tyčia neįvykdė jam tenkančių pareigų, kad galėtų būti informuotas apie jo bylos nagrinėjimą teisme, nes, pavyzdžiui, nurodė neteisingą adresą ar nepranešė, kad jis pasikeitęs, nors tai buvo nurodyta padaryti.

57.

Mano siūlomas Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 dalies aiškinimas, manau, neprieštarauja Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamiems tikslams ( 21 ).

58.

Primenu, kad Direktyvos 2016/343 tikslas – nustatyti bendras būtiniausias taisykles dėl teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme, kad būtų sustiprintas valstybių narių tarpusavio pripažinimas ir pasitikėjimas viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis ( 22 ). Taip pat primenu, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši direktyva nėra visapusiška ir išsami priemonė, kuria siekiama reglamentuoti visas teismo sprendimų priėmimo sąlygas ( 23 ). Taigi, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad valstybės narės numatytų galimybę nagrinėti bylą teisme iš naujo, siekiant užtikrinti in absentia nuteistų asmenų teisės į gynybą paisymą, kad būtų pasiekti tos direktyvos tikslai, dėl šios priežasties nebūtinai visada tiems asmenims turi būti suteikta teisė į bylos nagrinėjimą iš naujo.

59.

Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2021 m. sausio 14 d. Nutartyje UC ir TD (Kaltinamojo akto formos trūkumai) ( 24 ), nacionalinis teismas turi „užtikrinti, pirma, teisės į gynybą paisymo ir, antra, būtinybės užtikrinti baudžiamojo persekiojimo veiksmingumą ir kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per pagrįstą terminą, teisingą pusiausvyrą“ ( 25 ). Taigi dėl tokios griežtos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą sampratos, pagal kurią sistemingai reikalaujama galimybės nagrinėti bylą teisme iš naujo, net jeigu nacionalinės kompetentingos valdžios institucijos de facto neturi galimybės informuoti kaltinamojo apie jo bylos nagrinėjimą teisme, nes jis slapstosi, sąmoningai ir tyčia nevykdo jam tenkančios pareigos gauti šią informaciją, gali kilti grėsmė, kad tam tikri kaltinamieji piktnaudžiaus teise ir procesu, tikėdamiesi, kad galės remtis praleistu pagrįstu terminu ar baudžiamosios atsakomybės senatimi, o tai lemtų uždelstą teisingumo vykdymą, nukentėjusiųjų asmenų, kuriems kartais tenka kelių teismo posėdžių dvasinės kančios ir finansinės sąnaudos, neviltį, o gal net atsisakymą vykdyti teisingumą.

60.

Taigi Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2–4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytos taisyklės turi leisti užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp, pirma, baudžiamojo persekiojimo veiksmingumo ir gero teisingumo vykdymo, kad valstybės narės galėtų vykdyti sprendimą, priimtą dėl asmens, akivaizdžiai nevykdžiusio savo pareigų, kad išvengtų teisingumo vykdymo, kurio kompetentingos nacionalinės institucijos negalėjo informuoti apie jo bylos nagrinėjimą, ir, antra, teisės į bylos nagrinėjimą teisme iš naujo, skirtos užtikrinti asmens, neketinusio atsisakyti atvykti į teismo posėdį, gintis ir slapstytis nuo teisingumo vykdymo, teisei į gynybą.

61.

Galiausiai mano siūlomas aiškinimas atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą jurisprudenciją dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies paisymo.

62.

2020 m. vasario 13 d. Sprendime Spetsializirana prokuratura (Teismo posėdis kaltinamajam nedalyvaujant) ( 26 ) Teisingumo Teismas priminė priežastis, dėl kurių aiškinant Direktyvos 2016/343 nuostatas reikia atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme paisymo ( 27 ). Sąjungos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 11, 13, 33, 45, 47 ir 48 konstatuojamosiose dalyse aiškiai nurodė norą sustiprinti ir užtikrinti veiksmingą teisės į teisingą bylos nagrinėjimą taikymą baudžiamosiose bylose, įtraukdamas į Sąjungos teisę šio Teismo suformuotą jurisprudenciją dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies paisymo.

63.

Dėl šio straipsnio Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad slapstymasis yra pakankamai akivaizdus, jeigu asmuo žino, kad dėl jo pradėtas baudžiamasis procesas, taip pat kaltinimų pobūdį ir pagrindus, neketina dalyvauti nagrinėjant bylą ar tikisi išvengti baudžiamojo persekiojimo ( 28 ).

64.

Šiame kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas svarsto dviem etapais.

65.

Pirmame etape Europos Žmogaus Teisių Teismas nustato, ar, remiantis objektyviomis ir reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodyta, kad kaltinamasis atsisakė teisės atvykti į teismo posėdį ir gintis arba kad jis ketino išvengti teisingumo vykdymo. Dėl šio aspekto šis Teismas reikalauja, kad nacionaliniai teismai su reikiamu rūpestingumu kaltinamajam asmeniškai praneštų apie jam reiškiamus kaltinimus ir įteiktų tinkamos formos šaukimą į teisiamąjį posėdį ( 29 ). Jeigu negauta oficialaus pranešimo, to Teismo nuomone, tam tikros pakankamos faktinės ir konstatuotos aplinkybės gali leisti vienareikšmiškai įrodyti, jog kaltinamasis yra informuotas, kad dėl jo pradėtas baudžiamasis procesas, kad jis žino apie kaltinimų pobūdį ir pagrindus ir kad neketina dalyvauti nagrinėjant bylą ar tikisi išvengti baudžiamojo persekiojimo ( 30 ). Būtent šiame kontekste jis nagrinėja, ar nacionalinės kompetentingos valdžios institucijos buvo pakankamai rūpestingos, kad nustatytų kaltinamojo buvimo vietą ir informuotų apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą ( 31 ), be kita ko, atlikdamos tinkamą paiešką ( 32 ). 2012 m. spalio 11 d. Sprendime Abdelali prieš Prancūziją ( 33 ) šis Teismas priminė, kad vien pareiškėjo nebuvimo jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ar giminaičių gyvenamojoje vietoje nepakanka, siekiant nuspręsti, kad jis žinojo apie dėl jo pradėtą baudžiamąjį persekiojimą ir baudžiamąjį procesą ir kad jis „slapstosi“.

66.

Jeigu šių konstatuotų aplinkybių nepakanka, antrajame etape Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėja, kokia apimtimi kaltinamasis neabejotinai galėjo pasinaudoti galimybe atvykti į teismo posėdį nagrinėjant bylą iš naujo ( 34 ). Tas Teismas nusprendė, kad pareiga užtikrinti kaltinamajam teisę dalyvauti posėdžių salėje – arba per pirmąjį dėl jo pradėtą procesą, arba naujo proceso metu – yra vienas iš esminių [EŽTK] 6 straipsnio elementų. Priešingu atveju, baudžiamasis procesas laikomas „akivaizdžiai prieštaraujančiu [EŽTK] 6 straipsnio nuostatoms arba „akivaizdžiu atsisakymu vykdyti teisingumą“ ( 35 ).

67.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas reikalauja, kad kaltinamasis turėtų teisę į jam dalyvaujant posėdžiaujančio „neribotą jurisdikciją turinčio“ teismo atliktą naują jam pareikštų kaltinimų faktinio ir teisinio pagrįstumo vertinimą ( 36 ), suteikiantį visas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijas pagal EŽTK 6 straipsnį. Vis dėlto jis Susitariančiosioms valstybėms palieka„didelę laisvę pasirinkti tinkamas priemones, kad jų teismų sistemos atitiktų [šio straipsnio] reikalavimus“, jeigu „vidaus teisės teikiamos galimybės yra veiksmingos, kai kaltinamasis nei atsisakė atvykti į teismo posėdį ir gintis, nei ketino slapstytis nuo teisingumo vykdymo“ ( 37 ).

68.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodytus principus taikė 2017 m. sausio 26 d. Sprendime Lena Atanasova prieš Bulgariją ( 38 ). Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, į Teismą kreiptasi dėl klausimo, ar Varhoven kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas) pažeidė EŽTK 6 straipsnio 1 dalį dėl to, kad remdamasis NPK 423 straipsnio 1 dalimi (nagrinėjamoje šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą) atmetė besislapstančios pareiškėjos prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, nes ji mėgino išvengti teisingumo, todėl dėl savo pačios neteisėto elgesio negalėjo dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą ( 39 ).

69.

Europos Žmogaus Teisių Teismas šio atmetimo nelaikė tokiu pažeidimu, nes kaltinamoji sąmoningai ir tinkamai netiesiogiai atsisakė pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį garantuojamos teisės asmeniškai dalyvauti nagrinėjant bylą teisme. Prieš tai šis Teismas konstatavo, kad pareiškėja buvo tinkamai informuota apie dėl jos vykdomą baudžiamąjį procesą ir jai pareikštus kaltinimus, kad ji pripažino faktines aplinkybes ir pranešė esanti pasirengusi duoti išsamius parodymus ir tartis dėl bausmės skyrimo sąlygų. Taip pat tas Teismas konstatavo, kad šaukimas į teisiamąjį posėdį jai negalėjo būti įteiktas, nes ji pakeitė gyvenamąją vietą ir apie tai nepranešė kompetentingoms valdžios institucijoms. Be to, šis Teismas nusprendė, kad nacionalinės valdžios institucijos ėmėsi pagrįstų veiksmų, būtinų užtikrinti kaltinamosios dalyvavimą nagrinėjant bylą. Šioje byloje valdžios institucijos pirmiausia mėgino įteikti šaukimą šiam asmeniui adresu, kurį ji nurodė iki paieškos, paskui – žinomais adresais ar laisvės atėmimo įstaigose ir galiausiai taip pat įsitikino, kad ji neišvyko iš valstybės teritorijos ( 40 ).

70.

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas tokios išvados nepadarė 2006 m. gegužės 23 d. Sprendime Kounov prieš Bulgariją ( 41 ). Tame sprendime šis Teismas nusprendė, kad pažeista EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, nes in absentia nuteistam pareiškėjui atsisakyta pripažinti teisę į baudžiamosios bylos atnaujinimą, nors valdžios institucijos neįrodė, kad jis vienareikšmiškai atsisakė teisės atvykti į teismo posėdį. Tame sprendime Teismas konstatavo, kad kaltinamasis buvo išklausytas dėl inkriminuojamų nuskalstamų veikų, bet jam asmeniškai nepranešta apie kaltinimų pateikimą. Jis nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nepranešta apie kaltinimus, iš jam pateiktų dokumentų visai nebuvo galima nustatyti, kad jis žinojo apie pradėtą baudžiamąjį persekiojimą, bylos perdavimą teismui ar jo bylos nagrinėjimo datą. Šis Teismas nusprendė, kad policijos apklaustas dėl faktinių aplinkybių pareiškėjas galėjo tik daryti prielaidą, kad bus pradėtas baudžiamasis persekiojimas, bet tikrai negalėjo tiksliai žinoti apie kaltinimus, kurie jam bus pareikšti ( 42 ).

71.

Konstatuoju, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat siekia užtikrinti pusiausvyrą tarp nagrinėjant bylą nedalyvavusio asmens teisės į gynybą paisymo ir būtinybės užtikrinti baudžiamojo persekiojimo, kai tas asmuo vienareikšmiškai pareiškė norą jo išvengti, veiksmingumą.

72.

Atsižvelgdamas į visus pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 2 ir 3 dalys apima situaciją, kai atsižvelgdamas į visas konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes nacionalinis teismas konstatuoja, kad, nepaisant nacionalinių kompetentingų institucijų rūpestingumo ir pastangų informuoti kaltinamąjį apie jo bylos nagrinėjimą teisme ir neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, jis sąmoningai ir tyčia neįvykdė savo pareigos gauti šią informaciją, siekdamas išvengti teisingumo vykdymo.

73.

Tai nagrinėdamas nacionalinis teismas turi nustatyti kaltinamajam tenkančios pareigos būti informuotam pobūdį ir apimtį ir prireikus, remdamasis tiksliomis ir objektyviomis aplinkybėmis, vienareikšmiškai įrodyti, kad jis žinojo apie jam pareikštų kaltinimų pobūdį ir pagrindą, taip pat, kad sąmoningai ir tyčia pasislėpė.

74.

Direktyvos 2016/343 8 straipsnio 4 dalies antras sakinys ir 9 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį nesuteikiama teisės į bylos nagrinėjimą iš naujo, jeigu kaltinamasis po to, kai ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo informuotas apie jam reiškiamus kaltinimus, bet jam dar nebuvo pranešta apie galutinį kaltinamąjį aktą, pasislėpė, su sąlyga, kad nacionalinis teismas konstatuoja pirma nurodytas aplinkybes.

75.

Atsižvelgdamas į siūlomą atsakymą į kartu išnagrinėtus pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus nemanau, kad reikia atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą.

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) pateiktus prejudicinius klausimus: