1.

Kaip nurodyta Direktyvos 2000/60/EB ( 2 ) 1 konstatuojamojoje dalyje, „[v]anduo nėra komercijos produktas, bet priklauso paveldui, kurį būtina apsaugoti, ginti ir išsaugoti“. Dėl visuotinio atšilimo ( 3 ) dar svarbiau užtikrinti šio bendro gėrio apsaugą Europos Sąjungoje.

2.

Šioje direktyvoje numatyta bendra sistema, pagal kurią Sąjungos, nacionalinės ir regioninės valdžios institucijos gali nustatyti integruotą ir nuoseklią vandens politiką ( 4 ). Atsižvelgiant į tai, vienas iš direktyvos tikslų – užkirsti kelią visų Sąjungos paviršinių vandens telkinių būklės prastėjimui.

3.

Pagrindinėje byloje Prancūzijos Respublikos Ministras Pirmininkas priėmė dekretą, pagal kurį vertinant, ar programos ir administraciniai sprendimai suderinami su tikslu užkirsti kelią vandens kokybės prastėjimui, „neatsižvelgiama į laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių“. Association France Nature Environnement kreipėsi į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) su ieškiniu dėl įgaliojimų viršijimo ir teigė, kad ši nuostata neatitinka Direktyvos 2000/60, pagal kurią draudžiamas bet koks, net laikinas, paviršinio vandens telkinių būklės prastėjimas.

4.

Taigi Teisingumo Teismo prašoma išnagrinėti, ar pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį kompetentingoms nacionalinėms institucijoms leidžiama vykstant leidimo konkrečiai programai ar projektui išdavimo procedūrai neatsižvelgti į laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių paviršinio vandens telkinio būklei, o jei taip, kokiomis sąlygomis gali būti taikomos šio 4 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatytos išimtys, leidžiančios nukrypti nuo draudimo pabloginti vandens telkinio būklę.

5.

Direktyvos 2000/60 1, 25 ir 33 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

6.

Minėtos direktyvos 1 straipsnyje „Paskirtis“ numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti vidaus paviršinių vandenų, tarpinių vandenų, pakrančių vandenų ir požeminio vandens apsaugos sistemą, kuri:

<…>“

7.

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokos“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokos:

<…>

<…>“

8.

Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje „Aplinkos apsaugos tikslai“ nustatyta:

„1.   Vykdydamos priemonių programas, nurodytas upės baseino valdymo planuose, ir taikydamos jas:

6.   Laikinas vandens telkinių būklės suprastėjimas nėra šios direktyvos reikalavimų pažeidimas, jei jį sukėlė išimtinės gamtinės priežastys ar neįveikiamos aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti, visų pirma potvyniai ir užsitęsusios sausros, arba avarijų padariniai, kurių nebuvo galima numatyti, kai tenkinamos visos šios sąlygos:

7.   Valstybės narės nepažeidžia šios direktyvos, kai:

ir yra tenkinamos visos šios sąlygos:

<…>“

9.

Direktyvos 2000/60 8 straipsnis „Paviršinio ir požeminio vandens būklės bei saugomų teritorijų monitoringas“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės sudaro vandens būklės monitoringo programas, kad kiekviename upės baseino rajone vandens būklė būtų nuosekliai ir išsamiai prižiūrima:

2.   Šios programos pradeda veikti ne vėliau kaip po šešerių metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos, jei atitinkamuose teisės aktuose nėra numatyta kitaip. Toks stebėjimas atliekamas pagal V priedo reikalavimus.

<…>“

10.

Šios direktyvos V priedo 1.3, 1.3.1 ir 1.3.4 skirsniuose numatyta:

„1.3. Paviršinių vandenų ekologinės ir cheminės būklės monitoringas

Paviršinių vandenų monitoringo tinklas sudaromas laikantis 8 straipsnio reikalavimų. Monitoringo tinklas turi būti suprojektuotas taip, kad būtų galima nuosekliai ir išsamiai apžvelgti kiekvieno upės baseino ekologinę ir cheminę būklę bei suskirstyti vandens telkinius į penkias klases pagal 1.2 skirsnyje pateiktus norminius apibrėžimus. Upės baseino valdymo plane valstybės narės turi pateikti žemėlapį arba žemėlapius, kuriuose būtų pažymėtas paviršinių vandenų monitoringo tinklas.

<…>

1.3.1. Priežiūros monitoringo planavimas

<…>

Monitoringo punktų parinkimas

Priežiūros monitoringui parenkamas pakankamas paviršinio vandens telkinių skaičius, kad būtų galima pagal juos įvertinti bendrą paviršinio vandens būklę kiekviename upės baseino rajono mažesnių upelių baseine ar jo dalyje. Pasirinkdamos tokius telkinius, valstybės narės turi užtikrinti, kad monitoringas būtų vykdomas tokiose vietose, kur:

<…>

1.3.4. Stebėjimų dažnumas

Fizinių-cheminių kokybės elementų parametrų stebėjimo monitoringas turėtų būti taikomas toliau nurodytu dažnumu, jei, remiantis techninėmis žiniomis ir ekspertų sprendimu, nebūtų pagrįsti ilgesni intervalai. Biologinių arba hidromorfologinių kokybės elementų monitoringas vykdomas bent kartą per priežiūros monitoringui nustatytą laikotarpį.

Bet kurio parametro veiklos monitoringo dažnumą valstybės narės nustato taip, kad būtų galima gauti pakankamai duomenų atitinkamo kokybės elemento būklei įvertinti. Monitoringo dažnumo intervalai neturėtų būti ilgesni už orientacinius intervalus, nurodytus toliau lentelėje, nebent ilgesni intervalai būtų pateisinami remiantis techninėmis žiniomis ir ekspertų nuomone.

Monitoringo dažnumas turi užtikrinti pakankamą patikimumo ir tikslumo lygį. Monitoringo sistemoje pasiekto patikimumo ir tikslumo lygio vertinimą reikia nurodyti upės baseino valdymo plane.

Monitoringo dažnumas nustatomas atsižvelgiant į parametrų svyravimą dėl gamtinių ir antropogeninių sąlygų. Laikas monitoringui parenkamas taip, kad sezoniniai svyravimai kuo mažiau paveiktų rezultatus, ir taip būtų galima užtikrinti, kad rezultatai atspindi vandens telkinyje vykstančius pokyčius, kuriuos sukelia antropogeninio poveikio pokyčiai. Prireikus ir norint pasiekti šį tikslą turi būti atliekamas papildomas monitoringas įvairiu metų laiku tais pačiais kalendoriniais metais.

<…>“

11.

Šios direktyvos V priedo 2.4 skirsnis skirtas požeminio vandens cheminės būklės monitoringui, o 2.4.1 skirsnyje, be kita ko, numatyta, kad „[m]onitoringo tinklas turi būti suprojektuotas taip, kad per jį būtų galima nuosekliai ir išsamiai apžvelgti požeminio vandens cheminę būklę kiekviename upės baseine ir nustatyti ilgalaikes antropogeninės veiklos sąlygojamas teršalų didėjimo tendencijas“.

12.

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos Code de l’environnement (Aplinkos kodeksas) L. 212‑1 straipsnyje nustatyta:

„I. – Administracinė institucija nubrėžia baseinų ar jų grupių ribas, prireikus nustatydama požeminio vandens telkinius ir su jais susijusius vidaus ir teritorinius jūrų vandenis.

<…>

III. – Turi būti parengti vienas ar keli pagrindiniai kiekvieno upės baseino ar jų grupės vandentvarkos ir vandens valdymo planai, kuriuose būtų nustatyti šio straipsnio IV dalyje nurodyti tikslai ir gairės, kuriomis remiantis būtų įgyvendinami L. 211‑1 ir L. 430‑1 straipsniuose nustatyti principai. <…>

IV. – Vandentvarkos ir vandens valdymo planuose nustatyti kokybės ir kiekio tikslai yra:

1° Paviršinio vandens, išskyrus dirbtinius arba žmogaus veiklos labai pakeistus vandens telkinius, atveju – gera ekologinė ir cheminė būklė;

<…>

4° Vandens kokybės prastėjimo prevencija;

<…>

VII. ‐ Vandens fizinių savybių pakeitimais arba naujos žmonių veiklos vykdymu XIII dalyje nurodytame dekrete nustatytomis sąlygomis galima pateisinti pagrįstus nukrypimus nuo IV dalies 1–4 punktuose ir VI dalyje paminėtų tikslų.

<…>

XI. – Programos ir administraciniai sprendimai vandens srityje yra arba turi būti suderinti su bendrųjų vandentvarkos ir vandens valdymo planų nuostatomis.

<…>

XIII. ‐ Šio straipsnio įgyvendinimo taisyklės nustatomos Conseil d’État dekrete.“

13.

Aplinkos kodekso, iš dalies pakeisto Dekretu Nr. 2018‑847 ( 6 ), R. 212‑13 straipsnyje nustatyta:

„Taikant L. 212‑1 straipsnio IV dalies 4 punktą, vandens kokybės prastėjimo prevencija siekiama užtikrinti, kad:

<…>

Vertinant L. 212‑1 straipsnio XI dalyje nurodytų programų ir administracinių sprendimų suderinamumą su to paties straipsnio IV dalies 4 punkte nurodytu vandens kokybės prastėjimo prevencijos tikslu, atsižvelgiama į vengimo ir mažinimo priemones ir neatsižvelgiama į laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių.“

14.

Association France Nature Environnement kreipėsi į Conseil d’État (Valstybės Taryba) su ieškiniu ir kitu pareiškimu, įregistruotais atitinkamai 2019 m. balandžio 1 d. ir 2020 m. rugsėjo 22 d., adresuotais Premier ministre (Ministras Pirmininkas) ir Ministre de la Transition écologique et solidaire (ekologinės ir solidarios pertvarkos ministras); ši asociacija, remdamasi tuo, kad buvo viršyti įgaliojimai, prašo panaikinti Dekretą Nr. 2018‑847 tiek, kiek jame numatyta, kad į Aplinkos kodekso R. 212‑13 straipsnį įtraukiama paskutinė pastraipa, pagal kurią, vertinant vandens srityje priimamų programų ir administracinių sprendimų suderinamumą su vandens kokybės prastėjimo prevencijos tikslu, „neatsižvelgiama į laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių“ (toliau – ginčijama nuostata), taip pat numanomą sprendimą, priimtą Ministrui Pirmininkui atsisakius patenkinti jos prašymą panaikinti šią nuostatą.

15.

Grįsdama savo ieškinį ši asociacija tvirtino, kad ginčijama nuostata pažeidžiama Direktyva 2000/60, visų pirma jos 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią draudžiamas bet koks laikinas ar ilgalaikis vandens telkinių būklės prastėjimas.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2015 m. liepos 1 d. Sprendime Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland (C‑461/13, EU:C:2015:433) ( 7 ) Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčiai turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės – su sąlyga, kad nesuteikta išimtis, – privalo neišduoti konkretaus projekto leidimo, kai dėl to projekto gali suprastėti paviršinio vandens telkinio būklė arba jeigu kyla pavojus, kad iki toje direktyvoje nustatytos datos nebus pasiekta gera paviršinio vandens būklė arba geras ekologinis potencialas ir gera cheminė tokių vandenų būklė.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš Direktyvos 2000/60 matyti, kad valstybės narės turi atsisakyti išduoti leidimą konkrečiam projektui, jei, be kita ko, dėl jo gali suprastėti paviršinio vandens telkinio būklė, išskyrus du šios direktyvos 4 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatytus atvejus, kai taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos.

18.

Šiame teisme ekologinės ir solidarios pertvarkos ministrė teigė, kad ginčijamai nuostatai taikoma ne Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 6 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata, kuri turi būti taikoma dėl gamtinių priežasčių ar nenugalimos jėgos aplinkybių, o šio straipsnio 7 dalyje nurodyta išimtis, pagal kurią į šios direktyvos pažeidimų taikymo sritį nepatenka vandens telkinio būklės prastėjimas dėl naujos tvaraus vystymosi veiklos, jeigu įvykdytos keturios šioje dalyje nurodytos kumuliacinės sąlygos. Minėta ministrė pateikė atitinkamų valstybių narių institucijų ir Europos Komisijos 2017 m. gruodžio mėn. parengtą dokumentą šiuo klausimu, pagal kurį, jeigu tokia veikla turi tik laikiną ir trumpalaikį, ilgalaikių pasekmių nesukeliantį poveikį vandens telkinio būklei, ji gali būti leidžiama, ir tokiam leidimui netaikomas minėtos direktyvos 4 straipsnio 7 dalyje nustatytas sąlygų įvykdymo reikalavimas.

19.

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Rašytines pastabas pateikė Association France Nature Environnement, Prancūzijos, Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija. Association France Nature Environnement, Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija taip pat pateikė žodines pastabas per 2021 m. spalio 28 d. vykusį posėdį.

21.

Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/60 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad vertinant konkrečios programos ar projekto suderinamumą su vandens kokybės prastėjimo prevencijos tikslu pagal jį valstybėms narėms leidžiama neatsižvelgti į laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių paviršinio vandens telkinio būklei, ir, jei reikia, į sąlygas, kurias ta programa ar projektas turi atitikti, kad jiems būtų suteiktas leidimas pagal šio 4 straipsnio 6 ir 7 dalis.

22.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyva 2000/60 yra pagrindų direktyva, priimta remiantis EB 175 straipsnio 1 dalimi (dabar – SESV 192 straipsnio 1 dalis). Ja nustatomi bendrieji vandens apsaugos principai ir bendra veiksmų sistema, taip pat užtikrinamas bendrųjų principų ir struktūrų, leidžiančių saugoti vandenį Europos Sąjungoje ir jį ekologiškai tvariai naudoti, koordinavimas, integracija ir plėtojimas tolesnėje perspektyvoje. Direktyvoje nustatytus bendruosius principus ir bendrą veiksmų sistemą vėliau turi plėtoti valstybės narės, per šioje direktyvoje nustatytus terminus priimdamos konkrečias priemones. Vis dėlto ja nesiekiama visiškai suderinti valstybių narių teisės aktų vandens srityje ( 8 ).

23.

Pagal minėtos direktyvos 1 straipsnio a punktą jos tikslas – nustatyti vidaus paviršinių vandenų, tarpinių vandenų, pakrančių vandenų ir požeminių vandenų apsaugos sistemą, kuri neleistų toliau prastėti vandenų ekosistemų, taip pat sausumos ekosistemų (atsižvelgiant į jų vandens poreikius) ir šlapžemių, tiesiogiai priklausomų nuo vandenų ekosistemų, būklei, ją apsaugotų ir pagerintų.

24.

Pirmiausia pažymiu, kad pirmajame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo „paviršinio vandens“ būklę. Todėl toliau pateikiama analizė bus susijusi su „paviršiniu vandeniu“, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2000/60 2 straipsnio 1 punkte.

25.

Šiuo klausimu šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nurodyta, kad vykdydamos priemonių programas, numatytas upės baseino valdymo plane, kiek tai susiję su paviršiniu vandeniu, valstybės narės įgyvendina būtinas priemones, kad neprastėtų visų paviršinio vandens telkinių būklė, atsižvelgdamos į šio straipsnio 6 ir 7 dalių taikymą ir nepažeisdamos šio straipsnio 8 dalies.

26.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies a punkte neapsiribojama vien tikslų planuoti upių baseinų valdymą paskelbimu vartojant programinę formuluotę, bet ir nustatoma pareiga užkirsti kelią vandens telkinių būklės prastėjimui, turinti privalomąjį poveikį valstybėms narėms, kiekviename šioje direktyvoje numatytos procedūros etape, kai tik nustatoma atitinkamo vandens telkinio ekologinė būklė ( 9 ).

27.

Kitaip sakant, minėtos direktyvos 4 straipsnyje ne tik įtvirtintos ilgalaikio planavimo pareigos, numatytos valdymo planuose ir priemonių programose, bet jis taip pat susijęs su konkrečiais projektais, kuriems irgi taikomas draudimas bloginti vandens telkinių būklę ( 10 ). Todėl valstybė narė turi neišduoti projekto leidimo, jeigu dėl to projekto gali suprastėti atitinkamo vandens telkinio būklė arba nebūtų užtikrinta paviršinio ar požeminio vandens telkinių „gera būklė“, nebent manytų, kad minėtam projektui taikoma viena iš tame 4 straipsnyje numatytų išimčių ( 11 ).

28.

Vadinasi, per leidimo projektui išdavimo procedūrą, taigi prieš priimant sprendimą, kompetentingos nacionalinės institucijos pagal Direktyvos 2000/60 4 straipsnį privalo patikrinti, ar įgyvendinant šį projektą gali būti daromas neigiamas poveikis vandeniui, kuris prieštarautų pareigoms užkirsti kelią paviršinio ir požeminio vandens telkinių būklės prastėjimui ir ją gerinti. Todėl pagal šią nuostatą draudžiama, kad toks patikrinimas būtų atliekamas tik po šio momento ( 12 ).

29.

Paviršinio vandens telkinio „būklės prastėjimo“ sąvoka šioje direktyvoje neapibrėžta ( 13 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino kriterijus, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad tam tikro vandens telkinio būklė suprastėjo. Taigi Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš minėtos direktyvos 4 straipsnio bendros struktūros, visų pirma jo 6 ir 7 dalių, matyti, jog vandens telkinio būklės suprastėjimas, net laikinas, leidžiamas tik taikant griežtas sąlygas. Darytina išvada, kad riba, kurią peržengus konstatuojamas pareigos užkirsti kelią vandens telkinio būklės prastėjimui pažeidimas, turi būti kuo žemesnė ( 14 ).

30.

Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje vartojama paviršinio vandens telkinio „būklės prastėjimo“ sąvoka aiškintina taip, kad prastėjimas yra tuomet, kai bent vieno iš kokybės elementų būklė, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos V priedą ( 15 ), suprastėja viena klase, net jei šis suprastėjimas bendrai nepasireiškia tuo, kad paviršinio vandens telkinys priskiriamas prie žemesnės klasės. Vis dėlto, jeigu atitinkamas kokybės elementas jau priskirtas prie žemiausios klasės, bet koks šio elemento prastėjimas yra paviršinio vandens telkinio „būklės prastėjimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą ( 16 ).

31.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, jeigu nesuteikta išimtis, turi būti išvengta bet kokio vandens telkinių būklės prastėjimo, neatsižvelgiant į planavimą toliau į ateitį, numatytą valdymo planuose ir priemonių programose, ir kad pareiga neleisti prastėti vandens telkinių būklei lieka privaloma kiekviename Direktyvos 2000/60 įgyvendinimo etape ir taikoma bet kuriai paviršinio vandens telkinio, kuriam buvo ar turėjo būti patvirtintas valdymo planas, rūšiai ir būklei ( 17 ). Be to, vandens „būklės prastėjimo“ sąvoką reikia aiškinti atsižvelgiant tiek į tam tikrą kokybės elementą, tiek į tam tikrą medžiagą. Taigi pareiga užkirsti kelią vandens telkinio būklės prastėjimui išlieka veiksminga, jeigu apima bet kokį pokytį, galintį trukdyti pasiekti pagrindinį šios direktyvos tikslą ( 18 ).

32.

Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, pirma, pagal šią direktyvą kompetentingos nacionalinės institucijos, vykstant konkretaus programos ar projekto leidimo išdavimo procedūrai, privalo patikrinti, ar dėl to gali suprastėti atitinkamų paviršinio vandens telkinių būklė. Antra, joje nurodyti visi Teisingumo Teismo nustatyti vandens telkinio būklės prastėjimo atvejai, įskaitant laikinus.

33.

Žinoma, 2015 m. liepos 1 d. Sprendime Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland (C‑461/13, EU:C:2015:433) Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos pateiktas vandens telkinio būklės „prastėjimo“ sąvokos išaiškinimas gali pasirodyti reikalaujantis daug pastangų iš valstybių narių, kurios gali suteikti leidimą programai ar projektui tik griežtomis sąlygomis, įskaitant atvejus, kai prastėjimas gali būti trumpalaikis ( 19 ). Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas nurodė tame sprendime, toks aiškinimas kyla iš Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio formuluotės ir šios nuostatos konteksto ( 20 ).

34.

Nagrinėjamu atveju ginčijamoje nuostatoje nurodyta, kad vertinant, ar programos ir administraciniai sprendimai vandens srityje atitinka vandens kokybės prastėjimo prevencijos tikslą, „neatsižvelgiama į laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių“ ( 21 ).

35.

Toks poveikis gali būti įvairių formų, tačiau pagal Direktyvą 2000/60 pamatinis kriterijus yra atitinkamo vandens telkinio būklės prastėjimas.

36.

Iš ginčijamos nuostatos matyti, kad į laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių, neatsižvelgiama leidimo programai ar projektui išdavimo procedūros etape. Ši nuostata grindžiama idėja, kad toks poveikis atitinkamo paviršinio vandens telkinio būklei gali būti nereikšmingas ( 22 ). Vis dėlto man atrodo, kad nevisiškai aišku, kaip reikėtų aiškinti šią nuostatą.

37.

Pagal pirmąjį galimą ginčijamos nuostatos aiškinimą kompetentingos nacionalinės institucijos iš pirmo žvilgsnio ir neatlikusios veiksmingos kontrolės mano, kad tam tikros programos ar projektai, atsižvelgiant į jų savybes, nepablogins atitinkamo paviršinio vandens telkinio būklės. Šiuo atveju šioje nuostatoje būtų logikos klaida, grindžiama dar neįrodytu teiginiu, kad šios programos ar projektai neturi neigiamo poveikio šio vandens telkinio būklei. Šiuo klausimu, kaip per posėdį pažymėjo Association France Nature Environnement, minėtoje nuostatoje nenumatyta sąlyga, kad reikia atlikti programos ar projekto poveikio bent vienam iš Direktyvos 2000/60 V priede nurodytų kokybės elementų, pagal kuriuos nustatomas atitinkamo vandens telkinio klasifikavimas, analizę. Nors šiuo aiškinimu vadovaujasi kompetentingos nacionalinės institucijos, man atrodo, kad jis kelia problemų koncepcijos požiūriu. Iš tikrųjų, kaip neatlikus veiksmingos kontrolės nustatyti, kad programos ar projekto poveikis vandens telkinio būklei bus nereikšmingas?

38.

Taigi toks aiškinimas neatitinka Direktyvos 2000/60 ( 23 ). Iš tikrųjų iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad per leidimo išdavimo projektui procedūrą valstybės narės pagal šios direktyvos 4 straipsnį privalo patikrinti, ar įgyvendinant šį projektą gali suprastėti, kad ir laikinai, vandens telkinio būklė ( 24 ). Dėl to turi būti veiksmingai įvertintas bet kokios programos ir bet kokio projekto galimas poveikis atitinkamo vandens telkinio būklei.

39.

Savo rašytinėse pastabose Prancūzijos vyriausybė aiškiai nenurodo, kaip reikėtų aiškinti ginčijamą nuostatą. Iš tikrųjų ši vyriausybė pažymi, kad „vis dėlto“, taikant nacionalinės teisės aktus, visas konkretaus projekto poveikis vandeniui, nesvarbu, ar tai laikinas ir trumpalaikis jo poveikis, nesukeliantis ilgalaikių pasekmių, ar pavojus, kad vandens telkinių būklė pablogės, turi būti išsamiai išnagrinėtas prie paraiškos dėl leidimo vykdyti atitinkamą projektą pridedamuose tyrimuose. Be to, įgyvendinant bet kokį projektą, nuo pat jo parengimo iki įgyvendinimo pabaigos taikomos priemonės, skirtos jo poveikiui, be kita ko, vandens telkinių būklei, apriboti.

40.

Vis dėlto neaišku, ar pati ginčijama nuostata įpareigoja atlikti tokią analizę, ar, atvirkščiai, pagal šią nuostatą nacionalinės valdžios institucijos atleidžiamos nuo pareigos ją atlikti ir tokia analizė grindžiama kitomis nacionalinės teisės nuostatomis. Kadangi Teisingumo Teismo klausiama dėl ginčijamos nuostatos atitikties Direktyvai 2000/60, svarbu žinoti jos tikslią reikšmę.

41.

Šiuo klausimu suformuotoje jurisprudencijoje nurodyta, kad tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi kompetenciją nustatyti ir vertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę ( 25 ). Todėl šis teismas turi patikrinti, kokio ginčijamos nuostatos aiškinimo laikosi kompetentingos nacionalinės institucijos. Jeigu pagal tokį aiškinimą per leidimo išdavimo procedūrą neatliekamas veiksmingas programos ar projekto poveikio atitinkamo vandens telkinio būklei patikrinimas, nes daroma prielaida, jog šis poveikis nereikšmingas, manau, kad, kaip jau nurodyta, toks aiškinimas neatitinka Direktyvos 2000/60 4 straipsnio.

42.

Vis dėlto tuo atveju, kai taikomas antrasis galimas ginčijamos nuostatos aiškinimas, t. y. kad pagal ją vykstant leidimo išdavimo procedūrai reikia atlikti veiksmingą programos ar projekto poveikio atitinkamo paviršinio vandens telkinio būklei patikrinimą, analizė turi būti tęsiama.

43.

Šis patikrinimas sudėtingas dėl to, kad yra grindžiamas aptariamos programos ar projekto poveikio paviršinio vandens telkinio būklei, kurį iš esmės sunku nustatyti, išankstiniu vertinimu, juo labiau kad vandens telkinys yra dinamiška sistema, kurios būklė per tam tikrą laiką gali pasikeisti net ir be žmogaus įsikišimo. Šis sunkumas, kuris iš esmės kyla atliekant bet kokį poveikio aplinkai vertinimą, reiškia, kad minėtas patikrinimas grindžiamas iš anksto nustatytais moksliniais modeliais.

44.

Taigi, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, turi būti atliktas išsamus ir pagrįstas tyrimas, grindžiamas skaičiavimais, modeliavimo metodais ar vertinimais, leidžiančiais pakankamai tiksliai suprasti programos ar projekto poveikį atitinkamo paviršinio vandens telkinio būklei laiko ir erdvės atžvilgiu, atsižvelgiant į jo savybes ir būklę iki šios programos ar projekto įgyvendinimo ( 26 ). Atliekant tą patį patikrinimą, kad būtų pasiekti Direktyvos 2000/60 4 straipsnyje apibrėžti aplinkos apsaugos tikslai, reikės atsižvelgti į visas kitas reikšmingas aplinkybes, kaip antai galimą kumuliacinį kelių programų ar projektų poveikį arba kelių paviršinio vandens telkinių, kuriems daromas poveikis, buvimą.

45.

Tuo atveju, kai atlikusios tyrimą kompetentingos nacionalinės institucijos padaro išvadą, kad atitinkama programa ar projektas gali sukelti tik nereikšmingą ir grįžtamą poveikį paviršinio vandens telkinio būklei ir kad dėl to ji „nesuprastės“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, pagal šią direktyvą ši programa ir projektas gali būti leidžiami.

46.

Vis dėlto, jei atlikusios tyrimą kompetentingos nacionalinės institucijos mano, kad nagrinėjama programa ar projektas gali lemti atitinkamo paviršinio vandens telkinio būklės „suprastėjimą“, tuomet reikia taikyti Direktyvos 2000/60 4 straipsnyje numatytas leidžiančias nukrypti nuostatas ( 27 ).

47.

Kaip nustatyti, ar vandens telkinio būklė gali „prastėti“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, dėl laikino ir trumpalaikio poveikio, nesukeliančio ilgalaikių pasekmių, kaip tai suprantama pagal ginčijamą nuostatą? ( 28 )

48.

Rašytinėse pastabose Komisija teigia, kad siekiant įvertinti tai, kas yra laikinas trumpalaikis poveikis, nelemiantis „suprastėjimo“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, Direktyvos 2000/60 V priedo, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 8 straipsnyje, 1.3.4 skirsnyje pateiktoje lentelėje nurodytų patikrinimų dažnumas galėtų būti laikomas orientyru kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, kurioms tenka pareiga patvirtinti konkretų projektą. Taigi šios institucijos galėtų laikytis nuomonės, kad vienkartinis suprastėjimas, kurio poveikis baigėsi, t. y. kurio paveiktas kokybės elementas vėl taptų ankstesnės būklės per trumpesnį laikotarpį nei tas, per kurį atliekami šie patikrinimai, galėtų būti nelaikomas „suprastėjimu“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį.

49.

Šie argumentai manęs neįtikina. Iš tikrųjų, pirma, Direktyvoje 2000/60 nedaroma jokio skirtumo pagal tai, ar „suprastėjimas“ yra trumpalaikis, ar ilgalaikis. Priešingai, šios direktyvos 4 straipsnio 6 dalyje minimas „laikinas“ vandens telkinių būklės suprastėjimas, o tai reiškia, kad minėta direktyva taikoma ir šiai suprastėjimo rūšiai. Taigi Teisingumo Teismas turi omenyje net ir laikiną ( 29 ), t. y. praeinantį, vandens telkinio būklės suprastėjimą. Kitaip tariant, laikinas suprastėjimas patenka į tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio taikymo sritį.

50.

Antra, praktiniu požiūriu Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3.4 skirsnyje nurodyta, kad fizinių-cheminių kokybės elementų parametrų stebėjimo monitoringas turėtų būti atliekamas skirtingu dažnumu. Kai kurie, pavyzdžiui, prioritetinių medžiagų, patikrinimai atliekami kas mėnesį, kiti, pavyzdžiui, didžiųjų bestuburių ir žuvų, kas trejus metus, dar kiti, pavyzdžiui, „vientisumo“ ir „morfologijos“ – intervalais iki šešerių metų. Pastarųjų dviejų kokybės elementų atveju laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti nustatant, ar būklė suprastės, yra šešeri metai ( 30 ). Nesuprantu, kaip tokį suprastėjimą būtų galima laikyti „laikinu ir trumpalaikiu“.

51.

Kitaip tariant, nemanau, kad nuoroda į Direktyvos 2000/60 V priedo 1.3.4 skirsnyje nurodytą monitoringo dažnumą yra reikšmingas kriterijus vertinant paviršinio vandens telkinio būklės prastėjimą, nors pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją riba, kurią peržengus konstatuojamas pareigos užkirsti kelią vandens telkinio būklės prastėjimui pažeidimas, turi būti kuo žemesnė ir ši pareiga apima bet kokį pakeitimą, galintį trukdyti pasiekti pagrindinį šios direktyvos tikslą ( 31 ).

52.

Bet kuriuo atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad atitinkamuose Prancūzijos teisės aktuose būtų daroma nuoroda į minėtos direktyvos V priede nurodytą monitoringo dažnumą.

53.

Be to, Nyderlandų vyriausybė teigia, kad visų pirma pagal tą pačią direktyvą monitoringo ciklas, dažnumas ir taškai pasirenkami taip, kad remiantis matavimo duomenimis būtų galima susidaryti reprezentatyvų ir patikimą kokybės elemento ar medžiagos būklės vaizdą visame paviršinio vandens telkinyje. Paskui kiekviename monitoringo taške gauti duomenys paverčiami viena verte, kuri apibendrinama erdvės ir laiko atžvilgiu. Galiausiai vandens telkinio kokybės elementas arba jame esanti medžiaga klasifikuojami pagal apskaičiuotą ir apibendrintą šio kokybės elemento ar šios medžiagos vertę, atsižvelgiant į Direktyvoje 2000/60 numatytus klasifikavimo standartus.

54.

Šiuo klausimu pažymiu, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš kiekvienos kontrolės vietos vaidmens ir svarbos požeminio vandens kokybės monitoringo sistemoje, nustatytoje Direktyvoje 2000/60, be kita ko, V priedo 2.4 skirsnyje, matyti, jog vieno kokybės elemento nepaisymo viename monitoringo taške pakanka, kad būtų konstatuotas požeminio vandens telkinio būklės suprastėjimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų pagal minėtos direktyvos V priedo 2.4 skirsnį monitoringo taškai turi būti išdėstyti taip, kad būtų galima susidaryti nuoseklų ir išsamų vaizdą apie kiekvieno upės baseino požeminio vandens cheminę būklę. Šiuo tikslu šioje nuostatoje numatyti įvairūs kriterijai, taikomi atrenkant kontrolės vietas, iš kurių, kaip patvirtina ir Direktyvos 2006/118/EB ( 32 ) 4 straipsnio 3 dalis, turi būti gaunami reprezentatyvūs monitoringo duomenys. Taigi vieno kokybės elemento neužtikrinimas viename monitoringo taške rodo, kad prastėja bent didelės požeminio vandens telkinio dalies cheminė būklė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį ( 33 ).

55.

Per posėdį Komisija nurodė, kad, turėdama omenyje šią Teisingumo Teismo jurisprudenciją, ji nesupranta, kaip trumpalaikis ir visiškai grįžtamas paviršinio vandens telkinio būklės pokytis galėtų būti laikomas pakankamai reprezentatyviu ir reikšmingu.

56.

Žinoma, minėta jurisprudencija taikoma požeminiams vandenims ir Teisingumo Teismas rėmėsi Direktyvos 2000/60 V priedo 2.4 skirsniu, pagal kurį monitoringo tinklas turi būti suprojektuotas taip, kad naudojantis juo būtų galima nuosekliai ir išsamiai apžvelgti požeminio vandens cheminę būklę kiekviename upės baseine ir nustatyti antropogeninės veiklos sąlygojamas ilgalaikes taršos didėjimo tendencijas.

57.

Vis dėlto panašiai dėl paviršinio vandens šios direktyvos V priedo 1.3 skirsnyje nustatyta, kad „[p]aviršinių vandenų monitoringo tinklas sudaromas laikantis 8 straipsnio reikalavimų. Monitoringo tinklas turi būti suprojektuotas taip, kad būtų galima nuosekliai ir išsamiai apžvelgti kiekvieno upės baseino ekologinę ir cheminę būklę bei suskirstyti vandens telkinius į penkias klases pagal 1.2 skirsnyje pateiktus norminius apibrėžimus“ ( 34 ). Šio priedo 1.3.1 skirsnyje nurodyta, kad vandens srauto ir kiekio patikrinimas atliekamas reprezentatyviose upės baseino vietose.

58.

Be to, Direktyvos 2000/60 33 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad reikia koordinuoti visas priemones, taikomas ir paviršinio, ir požeminio vandens telkiniams, esantiems toje pačioje ekologinėje ir hidrologinėje sistemoje. Toks koordinavimas nebūtų užtikrintas, jei būtų daromas skirtumas tarp požeminio vandens ir paviršinio vandens kokybės monitoringo taškų reprezentatyvumo.

59.

Šiomis aplinkybėmis laikausi nuomonės, kad jurisprudencija, susijusi su požeminio vandens cheminės būklės prastėjimo vertinimo būdais, taikytina ir paviršiniam vandeniui. Taigi siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad vieno kokybės elemento nesilaikymas viename monitoringo taške reiškia, kad prastėja bent didelės paviršinio vandens telkinio dalies būklė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį.

60.

Norėčiau pridurti, kad per teismo posėdį Nyderlandų vyriausybė nurodė, kad paviršinio vandens telkinio dinamika yra daug didesnė už požeminio vandens telkinio dinamiką ir kad tam tikrą įtaką daro gamtos ir žmonių veiksniai, kaip antai krituliai, sausra, temperatūra, laivyba ar rekreacinė veikla. Dėl šios dinamikos paviršinio vandens telkinio būklė negali būti nustatyta remiantis vienu matmeniu konkrečiu momentu.

61.

Vis dėlto primenu, kad patikrinimas, kurį turi atlikti kompetentingos nacionalinės institucijos, yra išankstinis ir turi būti grindžiamas iš anksto nustatytais moksliniais modeliais ( 35 ). Šiomis aplinkybėmis šios institucijos turi išnagrinėti atitinkamos programos ar projekto poveikį ir nustatyti, kiek dėl jų savaime prastėja vandens telkinio būklė, neatsižvelgiant į šio vandens telkinio dinamiką.

62.

Kadangi gali „suprastėti“ paviršinio vandens telkinio būklė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reikia remtis Direktyvos 2000/60 4 straipsnyje numatytomis išimtimis.

63.

Šiuo klausimu šios direktyvos 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad laikinas vandens telkinių būklės suprastėjimas nėra šios direktyvos reikalavimų pažeidimas, jeigu jį sukėlė išimtinės gamtinės priežastys ar neįveikiamos aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti – visų pirma potvyniai ir užsitęsusios sausros – arba avarijų padariniai, kurių nebuvo galima numatyti, kai tenkinamos tam tikros sąlygos.

64.

Kitaip tariant, ši išimtis taikoma a posteriori ir yra susijusi su nenumatytomis prastėjimo priežastimis. Kaip teisingai pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, vandens telkinio būklės prastėjimas, kurį gali sukelti programa ar projektas, iš esmės nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

65.

Be to, Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nepažeidžia šios direktyvos, kai gera požeminio vandens būklė, gera ekologinė būklė arba atitinkamais atvejais geras ekologinis potencialas nepasiekiamas ir paviršinio vandens ar požeminio vandens telkinio būklei prastėti nesutrukdoma dėl naujų paviršinio vandens telkinio fizinių charakteristikų pakeitimų ar požeminių telkinių vandens lygio pokyčių. Valstybės narės taip pat negali būti laikomos padariusiomis pažeidimą, jeigu labai gerai paviršinio vandens telkinio būklei suprastėti iki geros būklės nesutrukdoma dėl naujos subalansuotos žmonių veiklos, vykdomos plėtros tikslais ( 36 ).

66.

Kitaip tariant, ši nuostata taikoma naujiems pakeitimams, pakitimams ar naujai darnaus vystymosi veiklai, jeigu laikomasi tam tikrų programoms ir projektams taikomų kriterijų ir sąlygų ( 37 ).

67.

Taigi, jeigu įgyvendinant projektą gali būti daromas neigiamas poveikis vandeniui, leidimas dėl jo gali būti išduotas, tik jei įvykdomos Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 7 dalies a–d punktuose nustatytos sąlygos. Iš tikrųjų nacionalinės institucijos, kompetentingos išduoti projekto leidimą, privalo prieš jį išduodamos patikrinti, ar laikomasi nustatytų sąlygų, tačiau galima ir teisminė kontrolė ( 38 ).

68.

Prancūzijos vyriausybės teigimu, pripažinus, kad turi būti atsižvelgiama į laikiną ir trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių, ir tuo pagrindus atsisakymą leisti įgyvendinti nagrinėjamą programą ar projektą, Direktyvos 2000/60 4 straipsnio nuostatos taptų nenuoseklios. Iš tikrųjų, nors programoms ar projektams, dėl kurių gali prastėti paviršinio vandens telkinio būklė, leidimas gali būti suteiktas remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 7 dalimi, programos ar projektai, darantys tik laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių, dėl šios priežasties gali būti uždrausti, tose pačiose nuostatose jiems nenumatant galimybės suteikti išimtinį leidimą. Taigi toks aiškinimas paradoksaliai lemtų, kad programoms ar projektams, kurie vieninteliai gali pabloginti atitinkamo paviršinio vandens telkinio būklę, būtų taikomas mažiausiai griežtas draudimo režimas, nes jiems būtų taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos.

69.

Nesutinku su tokiu aiškinimu. Iš tikrųjų visoms programoms ar projektams, jeigu dėl jų gali „prastėti“ atitinkamo paviršinio vandens telkinio būklė, taikoma ta pati teisinė tvarka. Taigi net programoms ar projektams, kurių poveikis yra laikinas, trumpalaikis ir nesukeliantis ilgalaikių pasekmių, bet jie lemtų tokį prastėjimą, galėtų būti taikoma nukrypti leidžianti nuostata pagal Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 7 dalį.

70.

Tad aplinkos apsaugai naudingiems projektams, kurie gali turėti trumpalaikį neigiamą poveikį paviršinio vandens telkinio būklei, pavyzdžiui, renatūralizavimui, galėtų būti taikoma ši leidžianti nukrypti nuostata ir juos būtų galima leisti įgyvendinti.

71.

Per teismo posėdį Nyderlandų vyriausybė pabrėžė, kad Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 7 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos įgyvendinimas kelia problemų valstybėms narėms, be kita ko, susijusių su išlaidomis.

72.

Vis dėlto šia direktyva siekiama kiek įmanoma išvengti vandens telkinių būklės prastėjimo. Todėl, kaip nurodyta minėtos direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje, turėtų būti nustatyti aplinkos apsaugos tikslai, kurių siekiant būtų galima užtikrinti gerą paviršinio ir požeminio vandens būklę visoje Sąjungoje ir neleisti toliau prastėti vandens būklei joje. Šie plačių užmojų tikslai neišvengiamai reiškia, kad valstybėms narėms tenka našta, kuri dar labiau pateisinama atsižvelgiant į esamą klimato kaitą.

73.

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2017 m. gruodžio 4–5 d. Taline (Estija) vykusiame susitikime už vandens sritį atsakingų Sąjungos valdytojų patvirtintu rekomendaciniu dokumentu ( 39 ), pagal kurį, „[j]eigu poveikis tam tikro elemento būklei ar potencialui yra tik laikinas bei trumpalaikis ir tikimasi, kad būklė per trumpą laiką bus atkurta arba savaime, arba taikant poveikio mažinimo priemones be jokių ilgalaikių neigiamų pasekmių, tokie svyravimai nereiškia būklės prastėjimo, todėl tikrinimo pagal [4 straipsnio] 7 dalies kriterijus atlikti nereikia. Jeigu numatoma, kad poveikis vandens telkinio būklei ar potencialui bus nuolatinis arba ilgalaikis, atitinkamą veiklą reikia tikrinti pagal [4 straipsnio] 7 dalį“ ( 40 ).

74.

Prancūzijos, Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės remiasi šiuo dokumentu ir mano, kad ginčijama nuostata atitinka Direktyvos 2000/60 4 straipsnį.

75.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad, kaip aiškiai nurodyta šiame dokumente, juo siekiama palengvinti šios direktyvos įgyvendinimą, bet jis nėra teisiškai privalomas ir nebūtinai atspindi Komisijos nuomonę, nes tik Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti privalomą Sąjungos teisės išaiškinimą.

76.

Kaip jau nurodžiau, sąvokos „prastėjimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, apibrėžtyje nedaroma skirtumo pagal tai, ar prastėjimas yra trumpalaikis, ar ilgalaikis. Vienintelis kriterijus, į kurį reikia atsižvelgti taikant leidimo vykdyti programą ar projektą išdavimo procedūrą, yra toks: ar „prastėjimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, gali įvykti, ar ne. Taigi laikausi nuomonės, kad minėtas dokumentas neatspindi šios direktyvos, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, turinio.

77.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Direktyvos 2000/60 4 straipsnį, kai valstybės narės vertina konkrečios programos ar projekto suderinamumą su vandens kokybės prastėjimo prevencijos tikslu, joms neleidžiama neatsižvelgti į laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių paviršinio vandens telkinio būklei. Kai vykdydamos leidimo įgyvendinti programą ar projektą išdavimo procedūrą kompetentingos nacionalinės institucijos nustato, kad jie gali nulemti paviršinio vandens telkinio būklės „suprastėjimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, leidimas šiai programai ar projektui gali būti išduotas tik jei įvykdomos minėtos direktyvos 4 straipsnio 7 dalies a–d punktuose numatytos sąlygos.

78.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, kai valstybės narės vertina konkrečios programos ar projekto suderinamumą su vandens kokybės prastėjimo prevencijos tikslu, joms neleidžiama neatsižvelgti į laikiną, trumpalaikį poveikį, nesukeliantį ilgalaikių pasekmių paviršinio vandens telkinio būklei. Kai vykdydamos leidimo įgyvendinti programą ar projektą išdavimo procedūrą kompetentingos nacionalinės institucijos nustato, kad jie gali nulemti paviršinio vandens telkinio būklės „suprastėjimą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, leidimas šiai programai ar projektui gali būti išduotas tik jei įvykdomos minėtos direktyvos 4 straipsnio 7 dalies a–d punktuose numatytos sąlygos.