1.

Šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą visų pirma susijęs su 2010 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Transport og Logistik ( 2 ) aiškinimu. Konkrečiau kabant, jis susijęs su skolos muitinei už neteisėtai į Sąjungą importuotas prekes išnykimu, kai tas prekes muitinės tarnybos sulaikė ne muitinės įstaigoje arba laisvojoje zonoje įvežant į Sąjungos muitų teritoriją, o jas gabenant tam tikros valstybės narės keliais neteisėtai kirtus valstybės narės sieną, kuri yra Sąjungos siena ( 3 ), ir kai šios prekės, nepristatytos pirmajai Sąjungos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai, buvo iš tos muitinės išvežtos ( 4 ).

2.

Vis dėlto Sprendime Dansk Transport og Logistik aptartas įprastas atvejis, kai muitinė tokias prekes aptinka jų įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją metu pirmojoje muitinės įstaigoje kai tik jos įvežamos arba laisvojoje zonoje. Taigi kyla klausimas, ar Sprendime Dansk Transport og Logistik nustatyti skolos muitinei išnykimo sulaikius tokias prekes ir vėliau jas konfiskavus principai taikytini pagrindinei bylai.

3.

Antras su tuo susijęs aspektas yra tai, kad nagrinėjama problema reglamentuojama 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas ( 5 ), 124 straipsnio 1 dalies e punkte, o Sprendimo Dansk Transport og Logistik priėmimo metu tokiai situacijai buvo taikomas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ( 6 ), 233 straipsnio 1 dalies d punktas. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto ir Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkto tekstai skiriasi. Taigi ši aplinkybė taip pat svarbi nustatant, ar pagrindinėje byloje aptariama skola muitinei išnyko, kai prekės buvo sulaikytos tuo metu, kai buvo gabenamos keliais per valstybės narės teritoriją.

4.

Iš to išplaukia dar du klausimai. Importuojamų prekių apmokestinimas akcizais reglamentuojamas 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB ( 7 ), 2 straipsnio b punkte ir 7 straipsnyje. Importuojamų prekių apmokestinimas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) reglamentuojamas 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos ( 8 ) 2 straipsnio 1 dalies d punkte ir 70 straipsnyje. Jeigu pagrindinėje byloje ginčijama skola muitinei tikrai išnyko pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą, ar tebetaikomas apmokestinimas akcizu ir PVM?

5.

Padariau išvadą, kad, nors pagrindinėje byloje aptariamu atveju skola muitinei išnyko, akcizas ir PVM yra mokėtini dėl toliau nurodytų priežasčių. Toliau atliekant analizę laikomasi jurisprudencijoje nustatytų taisyklių, pagal kurias reikia atskirai analizuoti kompetencijas išieškoti muito mokesčius, akcizus ir PVM ( 9 ).

6.

Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnis pavadintas „Skolos muitinei atsiradimas dėl reikalavimų nesilaikymo“. Jo 1 dalies a punkte, be kita ko, nustatyta:

„Importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma <…>

7.

Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio „Skolos muitinei išnykimas“ 1 dalies e punkte įtvirtinta:

„<…> importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: <…>

8.

Sąjungos muitinės kodekso 198 straipsnis pavadintas „Priemonės, kurių turi imtis muitinė“. Jo 1 dalies a punkte nustatyta:

„Muitinė imasi visų būtinų disponavimo prekėmis priemonių, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą ar sunaikinimą <…>

9.

Akcizų direktyvos 2 straipsnio b punkte įtvirtinta:

„Akcizais apmokestinamos prekės yra apmokestinamos <…>

<…>

b) jų importo į Bendrijos teritoriją metu.“

10.

Akcizų direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje.

2.   Šios direktyvos tikslais, „išleidimas vartoti‘ – bet kuris iš toliau nurodytų atvejų:

<…>

11.

PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtinta:

„PVM objektas yra [šis sandoris]:

<…>

12.

PVM direktyvos 70 straipsnyje nustatyta:

„Apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekės yra importuotos.“

13.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (iš dalies pakeisto 2004 m. balandžio 13 d. Įstatymu Nr. IX‑2112) 93 straipsnio „Mokestinės prievolės pasibaigimas“ 2 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad „muitinės administruojamų mokesčių mokestinė prievolė <…> taip pat pasibaigia <…> jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pačiu metu arba vėliau konfiskuojamos“.

14.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pažymėta, kad, reaguojant į pasikeitusį nacionalinio įstatymų leidėjo požiūrį į prievolės mokėti akcizą ir importo PVM pasibaigimo momentą, 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalis neteko galios ir įsigaliojo šios nacionalinės teisės aktų nuostatos, be kita ko, priimtos atsižvelgiant į Sąjungos muitinės kodeksą:

– Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. Įstatymo Nr. XII‑2696 redakcija), nustatanti, kad prievolė mokėti akcizus muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d–g punktuose nustatytais atvejais <…>

– Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2016 m. lapkričio 3 d. Įstatymo Nr. XII‑2697 redakcija) 121 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad prievolė mokėti importo PVM muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d–g punktuose nustatytais atvejais <…>.

15.

Apeliantas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, veikdamas bendrininkų grupėje, organizavo akcizais apmokestinamų prekių neteisėtą įvežimą (kontrabandą) iš Baltarusijos į Lietuvos teritoriją – 2016 m. rugsėjo 22 d. nuošalioje vietoje per valstybės sieną buvo permesta ir perimta 6000 pakelių cigarečių (toliau – nagrinėjamos prekės). Tą pačią 2016 m. rugsėjo 22 d. automobilis, kuriuo Lietuvos teritorijoje buvo gabenamos šios prekės, buvo priverstinai sustabdytas pasienio pareigūnų, o automobilyje rastos cigaretės – sulaikytos.

16.

Baudžiamojoje byloje 2017 m. sausio 23 d. Vilniaus apygardos teismo priimtu baudžiamuoju įsakymu apeliantas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą nacionaliniame baudžiamajame įstatyme, ir jam skirta 16947 EUR bauda. Taip pat buvo nuspręsta konfiskuoti nagrinėjamas prekes ir kompetentingoms institucijoms nurodyta jas sunaikinti. Tai buvo padaryta praėjus metams po jų sulaikymo 2016 m. rugsėjo 22 d. ( 10 )

17.

Kauno teritorinė muitinė, atsižvelgdama į šį baudžiamąjį įsakymą, ginčijamu sprendimu apeliantą (solidariai su kitais asmenimis) pripažino skolininku muitinei ir įregistravo mokestinę prievolę – 10237 EUR akcizo ir 2679 EUR importo PVM, taip pat atitinkamai – 1674 EUR ir 438 EUR šių mokesčių delspinigių. Vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktu, šis vietos mokesčių administratorius apeliantui importo muito skolos muitinei neapskaičiavo ir neregistravo (laikė, kad skola muitinei išnyko).

18.

2018 m. gegužės 9 d. Sprendimu Nr. 1A‑199 buvo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės sprendimas.

19.

Apeliantas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir, be kita ko, iš esmės nurodė, kad, esant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytam skolos muitinei išnykimo pagrindui, išnyko ir jo prievolė mokėti akcizą bei importo PVM už neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas nagrinėjamas prekes. Šią nuomonę apeliantas, be kita ko, grindė Sprendime Dansk Transport og Logistik Teisingumo Teismo pateiktais išaiškinimais.

20.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu apelianto skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tas teismas, be kita ko, laikėsi požiūrio, kad Sąjungos muitinės kodeksas nereglamentuoja prievolės mokėti akcizą ir (arba) importo PVM išnykimo pagrindų, ir, atsisakydamas vertinti apelianto argumentus dėl Sprendime Dansk Transport og Logistik pateiktų išaiškinimų, be kita ko, nurodė, kad šis Teisingumo Teismo sprendimas priimtas aiškinant Bendrijos muitinės kodeksą, kurio nuostatos nagrinėjamu atveju nėra aktualios, nes galiojantis teisės aktas yra Sąjungos muitinės kodeksas.

21.

Apeliantas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o šis teismas pateikė toliau nurodytus prejudicinius klausimus:

22.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Italijos Respublika, Lietuvos Respublika ir Europos Komisija. Teismo posėdžio nebuvo.

23.

Į 1 klausimą reikia atsakyti taip: Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, kai neteisėtai importuotos prekės yra sulaikomos ir vėliau konfiskuojamos po to, kai jos jau buvo neteisėtai įvežtos į Sąjungos muitinės teritoriją.

24.

Taip yra dėl toliau nurodytų priežasčių.

25.

Neginčijama, kad pagrindinėje byloje aptariamu atveju atsirado skola muitinei. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktą „importo skola muitinei atsiranda, jei nevykdoma <…> bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją“. Sąjungos muitinės kodekso 139 straipsnio „Prekių pateikimas muitinei“ 1 dalyje nustatyta, kad „į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, po to, kai jos atvežamos į nurodytą muitinės įstaigą ar kitą muitinės nustatytą ar jai priimtiną vietą, arba į laisvąją zoną, muitinei nedelsdamas pateikia vienas iš šių asmenų: a) į Sąjungos muitų teritoriją prekes įvežęs asmuo; b) asmuo, kurio vardu arba kurio interesais veikia prekes į tą teritoriją įvežęs asmuo; c) asmuo, prisiėmęs atsakomybę už prekių vežimą po to, kai jos bus įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją“ ( 11 ).

26.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su Bendrijos muitinės kodeksu, nustatyta, kad pareiga „pateikti“ prekes „numatyta siekiant, kad muitinė gautų ne tik informaciją, jog prekės įvežtos, bet ir visą reikiamą informaciją apie atitinkamos prekės arba gaminio rūšį ir šių prekių kiekį. Iš tikrųjų tai yra informacija, pagal kurią būtų galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir prireikus importo mokesčių apskaičiavimo tikslais.“ ( 12 ) Aplinkybė, kad tam tikros prekės buvo paslėptos transporto priemonės, kuria jos buvo gabenamos, slėptuvėse, nepanaikina šios pareigos ( 13 ).

27.

Ne Bendrijos prekių buvimas Sąjungos muitų teritorijoje kelia grėsmę, kad šios prekės pateks į valstybių narių rinkas neatlikus muitinės formalumų ( 14 ). Muito taikymas pateisinamas, pavyzdžiui, prekės dingimo atveju, kai kyla prekės patekimo į Europos Sąjungos rinką grėsmė ( 15 ).

28.

Vis dėlto pažymėtina, kad pagrindinėje byloje aptariamu atveju tokia grėsmė minimali, nes prekės buvo sulaikytos jų įvežimo dieną, nors ir jau išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijoje esančios muitinės įstaigos jai jų nepateikus ( 16 ). Kaip jau minėta, nors dėl to atsirado skola muitinei (žr. šios išvados 25 punktą) ir šiuo atveju neteisėto įvežimo ir skolos atsiradimo momentas sutapo ( 17 ), atsižvelgiant į tai, per kokį trumpą laiką prekės, nepateiktos pirmajai Sąjungos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai, buvo išvežtos iš šios įstaigos zonos ( 18 ) ir buvo gabenamos tik per Lietuvos teritoriją, patekimo į Sąjungos rinkas grėsmė išnyko beveik tuo pat metu, kai prekės buvo neteisėtai įvežtos ( 19 ). Iš tiesų Komisijos rašytinėse pastabose tvirtinama, kad skola muitinei atsiranda tik tuomet, kai prekės faktiškai įtraukiamos į Sąjungos ekonomikos grandinę ( 20 ).

29.

Be to, Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad „<…> importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: <…> kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos“.

30.

Pagrindinis skirtumas tarp šios nuostatos ir Sprendimo Dansk Transport og Logistik priėmimo metu galiojusios nuostatos, t. y. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto, yra tas, kad antrojoje nuostatoje skolos muitinei išnykimas siejamas su importo momentu, o Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte tokia sąsaja nenustatyta. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkte buvo įtvirtinta:

„Nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta:

<…>

31.

Šią nuostatą Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime Dansk Transport og Logistik. Teisingumo Teismas visų pirma konstatavo, kad „tokių prekių sulaikymas ir konfiskavimas tuo pat metu arba vėliau pagal Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktą gali reikšti, kad skola muitinei išnyksta tik tuo atveju, jei minėtos prekės sulaikomos prieš joms paliekant zoną, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga, esanti Bendrijos muitų teritorijoje“ ( 22 ). Jis pridūrė, kad „šios prekės buvo sulaikytos ir sunaikintos kertant Vokietijos ir Danijos sieną, t. y. po „neteisėto įvežimo“, o ne jo momentu. Todėl galima teigti, kad šios bylos faktinės aplinkybės nesusijusios su prielaida, nurodyta [Bendrijos] Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkte.“ ( 23 )

32.

Antra, Sprendime Dansk Transport og Logistik toliau nurodyta, kad „terminą „sulaikymas“ pagal [Bendrijos] Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktą reikėtų suprasti kaip kompetentingų institucijų įsikišimą perimant faktinę prekių kontrolę, kad jos būtų laikomos saugiai ir būtų užkirstas kelias joms patekti į valstybių narių ekonominę grandinę“ ( 24 ). Pagrindinėje byloje aptariamu atveju tai atsitiko tik neteisėtai importuotas prekes, nepateiktas pirmajai Sąjungos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai, išvežus iš tos įstaigos ( 25 ), nors tai įvyko tą pačią dieną, kai jos buvo per sieną įvežtos į Sąjungos teritoriją.

33.

Vis dėlto esu linkęs pritarti Lietuvos Respublikos ir Komisijos rašytinėse pastabose išdėstytiems argumentams, kad neteisėtai importuotų prekių sulaikymo momentas neturi reikšmės nustatant, ar skola muitinei išnyko pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą.

34.

Tai akivaizdu visų pirma atsižvelgiant į tos nuostatos tekstą. Kaip nurodyta Italijos Respublikos rašytinėse pastabose, nors Sąjungos teisės nuostatos dėl skolos muitinei išnykimo turi būti aiškinamos siaurai, siekiant apsaugoti nuosavus Sąjungos išteklius ( 26 ), Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte, kitaip nei Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkte, tiesiog nėra žodžio „metu“ ( 27 ).

35.

Antra, esu linkęs pritarti Lietuvos ir Komisijos rašytinėse pastabose išdėstytiems argumentams ( 28 ), kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto genezė patvirtina pažodinį šios nuostatos aiškinimą. Bendrijos muitinės kodekse teisės nuostatos buvo sugriežtintos, palyginti su anksčiau galiojusiu teisės aktu, o Sąjungos muitinės kodekse buvo grįžta prie ankstesnio modelio, pagal kurį skolos muitinei išnykimo kriterijus buvo neteisėtai importuotų nagrinėjamų prekių konfiskavimas ( 29 ). Šiomis aplinkybėmis ( 30 ), kaip nurodyta Komisijos rašytinėse pastabose, jeigu neteisėtai importuotų prekių sulaikymo momentas ir toliau būtų laikomas reikšmingu nustatant, ar išnyko skola muitinei, tai, ko gero, prieštarautų aiškiam Sąjungos politiniam pasirinkimui.

36.

Trečia, galima teigti, kad skolos muitinei išnykimo tikslas pagal Sąjungos muitinės kodeksą yra toks pat, koks jis buvo pagal Bendrijos muitinės kodeksą. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkto tikslas buvo išvengti apmokestinimo muitu tuo atveju, kai, nors ir neteisėtai, į Bendrijos teritoriją įvežta prekė negalėjo būti parduota, todėl, remiantis konkurencijos normomis, negalėjo padaryti neigiamo poveikio Bendrijos prekėms ( 31 ). Tas pats tikslas išplaukia iš skolos muitinei išnykimo pagrindų, išvardytų Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalyje. Kaip nurodyta šios išvados 28 punkte, laikotarpis, kuriuo neteisėtai importuotos nagrinėjamos prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą Lietuvoje, buvo trumpas, nes jos buvo sulaikytos tą pačią dieną, kai kirto sieną.

37.

Dėl šių priežasčių į 1 klausimą reikia atsakyti taip, kaip nurodyta šios išvados 23 punkte.

38.

Į 2 klausimą reikia atsakyti taip: Akcizų direktyvos 2 straipsnio b punktas bei 7 straipsnio 1 dalis ir PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktas bei 70 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad prievolė mokėti akcizą ir PVM neišnyksta tuo atveju, kai, kaip yra nagrinėjamoje byloje, kontrabandinės prekės sulaikomos ir vėliau konfiskuojamos po to, kai jos jau buvo neteisėtai įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją, net jei skola muitinei išnyko Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte numatytu pagrindu.

39.

Reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Akcizų direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, akivaizdu, jog prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti momentu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje ( 32 ). Importas yra akcizo apmokestinimo momentas ( 33 ), ir Akcizų direktyvos 2 straipsnio b punkte nustatyta, kad „akcizais apmokestinamos prekės yra apmokestinamos <…> jų importo į Bendrijos teritoriją metu“. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją akcizu apmokestinamos prekės turi būti laikomos įvežtomis į Sąjungos teritoriją nuo to momento, kai jos palieka zoną, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga, esanti Sąjungos muitų teritorijoje ( 34 ). Sprendime Dansk Transport og Logistik Teisingumo Teismas nusprendė, kad „neteisėtai importuotos kontrabandinės prekės laikomos išleistomis vartoti“ ( 35 ) ir kad pareiga mokėti akcizo mokestį išlieka net jeigu akcizais apmokestinamos prekės sulaikomos ir vėliau sunaikinamos ( 36 ).

40.

Tai neprieštarauja Akcizų direktyvos 7 straipsnio 2 dalies b punktui, kuriame nustatyta, kad „išleidimas vartoti“ – bet kuris iš toliau nurodytų atvejų: <…> akcizais apmokestinamų prekių importas, įskaitant neteisėtą importą, išskyrus atvejus, kai akcizais apmokestinamoms prekėms jas importavus nedelsiant pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas“ ( 37 ).

41.

Kaip pažymėta Komisijos rašytinėse pastabose, Akcizų direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad, kadangi „akcizas yra tam tikrų prekių vartojimui nustatomas mokestis, neturėtų atsirasti prievolė apskaičiuoti mokestį už akcizais apmokestinamas prekes, kurios tam tikromis aplinkybėmis buvo sunaikintos arba negrįžtamai prarastos“.

42.

Taigi, pritariu Lietuvos ir Italijos vyriausybių bei Komisijos raštu išdėstytoms pastaboms, kad pagrindinėje byloje aptariamu atveju negalima laikyti, jog akcizo mokėjimas yra laikinai atidėtas, ypač atsižvelgiant į Akcizų direktyvos 7 straipsnio 2 dalies d punkte Sąjungos teisės aktų leidėjo pateiktą apibrėžtį. Jokioje Akcizų direktyvos nuostatoje nenumatyta, kad pareiga mokėti akcizą išnyksta, jeigu neteisėtai į Sąjungą įvežtos prekės vėliau sulaikomos arba sunaikinamos ( 38 ) arba kai išnyksta skola muitinei.

43.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją importo muitai neapima PVM, kuris turi būti taikomas importuojamoms prekėms ( 39 ). Pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktą prekių importas yra PVM objektas. PVM direktyvos 70 straipsnyje įtvirtintas principas, kad apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekės yra importuotos ( 40 ).

44.

Kadangi PVM pagal pobūdį yra vartojimo mokestis, jis taikomas prekėms ir paslaugoms, kurios patenka į Sąjungos ekonominę apyvartą ir gali būti vartojamos ( 41 ).

45.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją „prie skolos muitinei galima pridėti PVM skolą, jei dėl neteisėto veiksmo, dėl kurio atsirado skola muitinei, būtų galima daryti prielaidą, kad atitinkamos prekės buvo išleistos į Sąjungos ekonominę apyvartą ir galėjo būti suvartojamos, todėl įvyko apmokestinimo PVM momentas“ ( 42 ). Tokia prielaida gali būti paneigta, jeigu prekės į Sąjungos ekonominę apyvartą pateko per kitos valstybės narės teritoriją ( 43 ), bet pagrindinėje byloje aptariamu atveju taip nėra. Yra tik viena valstybė narė, per kurią neteisėtai importuotos prekės pateko į Sąjungos ekonominę apyvartą, t. y. Lietuva ( 44 ).

46.

Buvo nuspręsta, kad „prekių, kurios buvo visiškai sunaikintos arba negrąžinamai prarastos tuo laikotarpiu, kai joms buvo taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, kurios negali patekti į Sąjungos ekonominę apyvartą ir dėl to negalima nustoti joms taikyti šios procedūros, negalima laikyti „importuotomis“, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktą, nei apmokestinamomis PVM“ ( 45 ).

47.

Vis dėlto pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija nėra neteisėtai importuotų prekių sunaikinimo atvejis, nes tai atsitiko tik praėjus metams po jų sulaikymo, ir net tuomet – tik teismui nurodžius.

48.

Be to, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją importo PVM ir muitų esminiai bruožai yra panašūs, nes jie taikomi dėl importo į Sąjungą ir dėl paskesnio prekių išleidimo į valstybių narių ekonominę apyvartą. Be to, šį sugretinimą patvirtina tai, kad PVM direktyvos 71 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje valstybėms narėms leidžiama susieti apmokestinimo momentą ir prievolę apskaičiuoti importo PVM su apmokestinimo muitais momentu ir prievole juos apskaičiuoti ( 46 ). Taigi importas yra kriterijus, į kurį atsižvelgiant nustatoma, ar yra prievolė apskaičiuoti PVM, ir nekyla abejonių, kad pagrindinėje byloje importas buvo.

49.

Be to, jurisprudencijoje nustatyta, kad „kai <…> institucijos prekes sulaiko ir iš karto arba vėliau jas sunaikina joms palikus pirmąją muitinės įstaigą, esančią Bendrijos muitų teritorijoje, <…> apmokestinimo PVM momentas jau yra įvykęs ir dėl to mokestis tapo apskaičiuotinas“ ( 47 ).

50.

Galiausiai, jurisprudencijoje nustatyta, kad vien ne Sąjungos kilmės prekių buvimas Sąjungos muitų teritorijoje kelia grėsmę, kad, neatlikus muitinės formalumų, šios prekės pateks į valstybių narių rinkas ( 48 ). Šia aplinkybe grindžiamas reikalavimas apmokestinti PVM neteisėtai importuotas prekes. Ta grėsmė kilo, kai prekės buvo įvežtos į Lietuvos Respublikos teritoriją už pirmosios muitų zonos, kuriai priskiriama vieta, per kurią jos buvo importuotos, ribų. Kaip nurodyta Lietuvos rašytinėse pastabose, šis sprendimas atitinka Sąjungos bendros PVM sistemos tikslus, kurie yra užtikrinti laisvą konkurenciją ir mokesčių neutralumą, netrukdant laisvam prekių ir paslaugų judėjimui, nes jokioje PVM direktyvos nuostatoje nenumatytas pareigos mokėti PVM išnykimas tuo atveju, kai išnyksta skola muitinei.

51.

Taigi siūlau į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo klausimus atsakyti taip: