1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 ( 2 ), kuris byloje taikomas ratione temporis, atsižvelgiant į pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo datą, 32 straipsnio 2 dalies išaiškinimo ( 3 ).

2.

Višje sodišče v Ljubljani (Liublianos apeliacinis teismas, Slovėnija) klausia Teisingumo Teismo, ar Austrijoje nagrinėjamoje pagrindinėje nemokumo byloje paskirtam nemokumo administratoriui, kuris Slovėnijoje nagrinėjamoje šalutinėje byloje, iškeltoje tam pačiam skolininkui, nori pateikti reikalavimus, jau pateiktus pagrindinėje byloje, taikomi Slovėnijos teisės aktuose nustatyti terminai (ir jų nesilaikymo pasekmės).

3.

Teisingumo Teismas ne kartą yra priėmęs sprendimą dėl tarpvalstybinių nemokumo atvejų ( 4 ), tačiau, jeigu neklystu, dar nėra nusprendęs dėl Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio, kurį įgyvendinant kyla nemažai sunkumų ( 5 ).

4.

21 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Kiekvienas kreditorius, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra Bendrijoje, turėtų turėti teisę pateikti reikalavimus kiekvienoje Bendrijoje nagrinėjamoje bankroto [nemokumo] byloje, susijusioje su skolininko turtu. <…>“

5.

23 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Šiame reglamente numatytiems klausimams turėtų būti nustatytos vieningos [vienodos] kolizinės taisyklės[,] savo taikymo srityje pakeisiančios nacionalines tarptautinės privatinės teisės taisykles. Jeigu nenustatyta kitaip, turėtų būti taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė (lex concursus). Ši kolizinė taisyklė turėtų galioti pagrindinėms ir vietinėms byloms; lex concursus sąlygoja bankroto [nemokumo] bylų procesines ir materialines pasekmes asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams. Ji reglamentuoja visas bankroto [nemokumo] bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo sąlygas.“

6.

4 straipsnyje „Taikytina teisė“ nurodyta:

„2.   Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato:

<…>

<…>“

7.

28 straipsnyje „Taikytina teisė“ įtvirtinta:

„Išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, šalutinėms byloms turi būti taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta šalutinė byla, teisė.“

8.

32 straipsnyje „Kreditorių teisių įgyvendinimas“ nustatyta:

„1.   Bet kuris kreditorius gali pateikti reikalavimą pagrindinėje byloje ir bet kurioje šalutinėje byloje.

2.   Likvidatoriai [Nemokumo administratoriai] pagrindinėje byloje ir bet kurioje šalutinėje byloje pateikia kitose bylose reikalavimus, jau pateiktus tose bylose, kurioms šie likvidatoriai [administratoriai] paskirti, jei tai atitinka kreditorių interesus vėlesnėse bylose, o kreditoriai turi teisę tai užprotestuoti [užginčyti] arba atsiimti savo pateiktus reikalavimus, jei tai numato taikytina teisė.

3.   Likvidatorius [Nemokumo administratorius] pagrindinėje ar šalutinėje byloje yra įgaliotas dalyvauti kitose bylose kaip kreditorius, ypač dalyvauti kreditorių susirinkimuose.“

9.

Insolvenzordnung 107 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, esant kreditorinių reikalavimų, kurie pareikšti pasibaigus jų pateikimo terminui ir nepatikrinti per bendrąjį teismo posėdį, skirtą skolininko įsipareigojimams nustatyti, rengiamas specialus teismo posėdis siekiant pripažinti nepatikrintus reikalavimus. Tokiems reikalavimams taikoma 105 straipsnio 1 dalis. Į reikalavimus, pateiktus praėjus 14 dienų po teismo posėdžio, skirto skolininko įsipareigojimams nustatyti, neatsižvelgiama.

10.

ZFPPIPP 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nemokumo byloje kreditorius savo reikalavimą nemokiam skolininkui turi pateikti per tris mėnesius nuo pranešimo apie tokios bylos iškėlimą paskelbimo, nebent to paties straipsnio 3 ir 4 dalyse ( 8 ) numatyta kitaip.

11.

Pagal 298 straipsnio 1 dalį, kai reikalavimas yra užtikrintas pirmumo teise, kreditorius bankroto byloje per numatytą reikalavimų pateikimo terminą taip pat turi pareikšti pirmumo teisę, nebent 281 straipsnio 1 dalyje ( 9 ) arba 282 straipsnio 2 dalyje ( 10 ) yra numatyta kitaip.

12.

296 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jei kreditorius savo reikalavimo nemokiam skolininkui nepateikia per šiuo tikslu numatytą terminą, reikalavimas išnyksta ir teismas pavėluotai pateiktą reikalavimą atmeta.

13.

Pagal 298 straipsnio 5 dalį, jei kreditorius nesilaiko pirmumo teisės pareiškimo termino, ši teisė išnyksta.

14.

2013 m. birželio 19 d.Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) nutartimi buvo iškelta nemokumo byla bendrovei ALPINE BAU GmbH.

15.

Iš pradžių ji iškelta kaip restruktūrizavimo byla, tačiau 2013 m. liepos 4 d. buvo perkvalifikuota į bankroto bylą.

16.

Kaip matyti iš 2013 m. liepos 5 d.Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas) nutarties, bendrovei ALPINE Bau GmbH iškelta byla yra „pagrindinė nemokumo byla“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį.

17.

2013 m. rugpjūčio 6 d. pagrindinėje nemokumo byloje paskirtas nemokumo administratorius ( 11 ) pateikė Okrožno sodišče v Celju (Celės apylinkės teismas, Slovėnija) prašymą iškelti šalutinę nemokumo bylą ALPINE BAU GmbH (Zalcburgas) patronuojamajai bendrovei Celėje.

18.

2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Okrožno sodišče v Celju (Celės apylinkės teismas, Slovėnija):

19.

Pranešime pažymima, kad reikalavimai (pirmenybiniai arba ne) šalutinėje byloje turi būti pateikti per tris mėnesius nuo šio pranešimo paskelbimo. Taip pat buvo priminta, kad jeigu reikalavimai ir pirmumo teisės nebus pareikšti per šį terminą, jie skolininko atžvilgiu šalutinėje byloje išnyks, o teismas prašymą atmes, kaip tai nurodyta ZFPPIPP 296 straipsnio 5 dalyje arba 298 straipsnio 5 dalyje.

20.

2018 m. sausio 30 d. NK paprašė leisti pateikti reikalavimus (kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalį) šalutinėje nemokumo byloje. Jis reikalavo, kad Okrožno sodišče v Celju (Celės apylinkės teismas, Slovėnija) patenkintų šį prašymą ir į jį atsižvelgtų vėliau, skirstydamas kreditoriams sumas toje byloje.

21.

2019 m. liepos 5 d. nutartimi Okrožno sodišče v Celju (Celės apylinkės teismas, Slovėnija), remdamasis ZFPPIPP 296 straipsnio 5 dalimi, atmetė šį reikalavimą kaip pateiktą pavėluotai.

22.

NK šią nutartį apskundė Višje sodišče v Ljubljani (Liublianos apeliacinis teismas, Slovėnija), o šis teismas pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagrindinėje nemokumo byloje paskirto nemokumo administratoriaus vykdomam kredito reikalavimų pateikimui šalutinėje byloje yra taikomos su kredito reikalavimų pateikimo terminais ir pavėluoto pateikimo pasekmėmis susijusios nuostatos, numatytos valstybės, kurioje iškelta šalutinė byla, teisėje?“

23.

2020 m. sausio 20 d. Teisingumo Teismas gavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

24.

Pastabas pateikė ALPINE BAU GmbH, NK, Lenkijos ir Slovėnijos Respublikų vyriausybės, taip pat Komisija. Nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nereikia.

25.

Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bet kuris nemokumo administratorius tiek pagrindinėje, tiek šalutinėje byloje gali (ir prireikus privalo) ( 12 ) kitose nemokumo bylose, iškeltose tam pačiam skolininkui, pateikti ( 13 ) reikalavimus, jau pateiktus byloje, kurioje jis paskirtas administratoriumi.

26.

Reglamente Nr. 1346/2000 aiškiai nenustatyta, kada reikia pasinaudoti šia galimybe pateikti reikalavimus. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagrindinėje nemokumo byloje paskirtam administratoriui taikomi terminai (ir jų nesilaikymo pasekmės), nustatyti valstybės, kurioje iškelta šalutinė byla, teisėje.

27.

Teisingumo Teismo posėdyje dalyvavę asmenys (išskyrus NK) linkę manyti, kad reikalavimų pateikimo terminų tvarka ir tų terminų praleidimo pasekmės taikomos pagal kiekvienos bylos lex concursus.

28.

Vis dėlto NK laikosi nuomonės, kad reikalavimai turi būti patikrinti ir pripažinti pagrindinėje byloje, prieš juos pateikiant bet kurioje kitoje byloje. Jis netiesiogiai teigia, kad reikalavimų pateikimo terminai nustatomi pagal pirmosios bylos lex concursus.

29.

Mano nuomonė dėl teisės, reglamentuojančios reikalavimų pateikimo terminus šalutinėse bylose, sutampa su daugumos. Be to, nepritariu NK argumentui, kad reikalavimai turi būti patikrinti ir pripažinti prieš juos pateikiant šalutinėje byloje.

30.

Visų pirma analizuosiu tam tikrus Europos tarpvalstybinio nemokumo sistemos aspektus, padėsiančius geriau suprasti prašyme priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamą klausimą.

31.

Pirmieji pasiūlymai (dabartinėje) Europos Sąjungoje reglamentuoti tarpvalstybinį nemokumą pateikti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jau tuo metu vyravo įsitikinimas, kad tik bendra reguliavimo sistema gali padėti kovoti su oportunistiniu nemokaus skolininko ar jo kreditorių elgesiu ir veiksmingai administruoti krizę patiriančią įmonę, kurios turtas yra įvairiose valstybėse narėse.

32.

Po kelių nesėkmingų bandymų 1995 m. lapkričio 23 d. buvo pateikta pasirašyti Konvencija dėl nemokumo bylų (toliau – konvencija) ( 15 ), tačiau ji neįsigaliojo. Kartu su ja pateikta ataskaita, kurią parengė ir dėl kurios derėjosi valstybės ( 16 ). Nors šis dokumentas oficialiai niekada nebuvo priimtas, juo remiamasi aiškinant vėliau priimtus teisės aktus, kai juose pakartojamas konvencijos nuostatos ( 17 ).

33.

Reglamentas Nr. 1346/2000 parengtas remiantis konvencija. Konkrečiai kalbant, jo 32 straipsnyje yra pakartota konvencijos nuostata.

34.

2012 m. Komisija pagal Reglamento Nr. 1346/2000 46 straipsnį parengė šio reglamento įgyvendinimo ataskaitą. Prie ataskaitos ji pridėjo pasiūlymą dėl reformos ( 18 ), kuriuo remiantis buvo priimtas Reglamentas 2015/848, nuo 2017 m. birželio 26 d. visuotinai taikomas tą dieną arba vėliau iškeltoms byloms.

35.

Į 2015 m. teisės aktą perkelta ankstesnio teisės akto esmė ir, kiek tai aktualu nagrinėjamu atveju, patobulintos nuostatos dėl lygiagrečių nemokumo bylų sąsajos, kreditorių informavimo ir jų reikalavimų pateikimo kitoje valstybėje narėje nei jų gyvenamosios vietos, nuolatinės gyvenamosios vietos ar registruotos buveinės valstybė ( 19 ).

36.

Konkrečiai kalbant, nuostata, dėl kurios aiškinimo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, liko nepakeista; dabar ji yra Reglamento 2015/848 45 straipsnis.

37.

Reglamente Nr. 1346/2000 pateikiamos taisyklės dėl tarptautinės jurisdikcijos, taikytinos teisės, sprendimų pripažinimo bei vykdymo ir bylų koordinavimo. Apskritai jame įtvirtinta sistema, atitinkanti „mažesnio“ arba „švelnesnio universalumo“ modelį ( 20 ).

38.

Pagal patvirtintą modelį pripažįstama, kad vykdyti vieną universalų nemokumo bylų procesą gali būti nepraktiška. Dėl šios priežasties leidžiama kartu su pagrindine byla nagrinėti kitas „teritorines“ bylas (jos yra nepriklausomos, jeigu pradėtos prieš iškeliant pagrindinę bylą, ir šalutinės, jeigu pradėtos vėliau); šiose bylose nagrinėjamas tik turto, esančio toje šalyje, kurioje jos iškeltos, klausimas ( 21 ).

39.

Pagrindinė byla pradedama „valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teism[uose]“ ( 22 ). Apskritai ši byla apima įsipareigojimų ir turimo turto klausimus. Norint iškelti bylą kitoje valstybėje narėje, joje turi būti skolininko įsisteigimo vieta. Įsipareigojimus sudaro tik šioje teritorijoje skolininko turimas turtas ( 23 ).

40.

Teritorinėse ir šalutinėse bylose turtas (pasyvas) paskirstomas visiems skolininko kreditoriams. Kiekvienas kreditorius, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra Sąjungoje ( 24 ), turi teisę „pateikti reikalavimus kiekvienoje [valstybėse narėse, kurioms Reglamentas Nr. 1346/2000 yra privalomas] nagrinėjamoje bankroto byloje, susijusioje su skolininko turtu“ ( 25 ).

41.

Kai vienu metu nagrinėjamos kelios nemokumo bylos, iškeltos tam pačiam skolininkui, jos turi būti koordinuojamos. Šiuo tikslu Reglamente Nr. 1346/2000 nustatytos materialinės taisyklės, kaip antai taisyklė dėl lėšų paskirstymo ( 26 ), ir taisyklės dėl nemokumo administratorių bendradarbiavimo, visų pirma pakankamai keičiantis informacija ( 27 ).

42.

Siekdamas to paties tikslo (užtikrinti nagrinėjamų bylų koordinavimą) teisės aktų leidėjas pripažįsta, kad valstybėje, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, iškeltos bylos yra vyraujančios. Šis pripažinimas reiškia, kad pagrindinėje byloje paskirtas nemokumo administratorius tam tikrais tikslais taip pat gali įstoti į šalutinę bylą (pavyzdžiui, jis gali siūlyti pertvarkymo planą arba prašyti sustabdyti turto realizavimą šalutinėje byloje) ( 28 ).

43.

Reglamente Nr. 1346/2000 įtvirtinta ne Europos nemokumo teisė, o vienodos kolizinės taisyklės, nustatančios, kokia nacionalinė teisė taikoma kiekvienoje byloje ir kokios joje numatytos pasekmės.

44.

Be kolizinių taisyklių, į reglamentą įtrauktos tiesiogiai taikomos materialinės arba procesinės taisyklės, kurios pakeičia valstybių narių teisės normas ( 29 ).

45.

Jei pačiame Reglamente Nr. 1346/2000 nenumatyta kitaip, visoms byloms – ir pagrindinėms, ir teritorinėms, ir šalutinėms – taikoma valstybės, kurioje iškelta byla, teisė (lex concursus) ( 30 ).

46.

Lex concursus pasirinkimą (tai įprasta teisės aktuose, reglamentuojančiuose tarpvalstybinį nemokumą) galima pagrįsti trimis argumentais ( 31 ):

47.

Taigi materialiniai ir procesiniai nemokumo bylos pradėjimo, eigos ir užbaigimo aspektai turi būti reglamentuojami pagal lex concursus.

48.

Atsižvelgiant į šį kriterijų Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis sąrašas ( 32 ) ir numatyta, kad tam tikri aspektai nustatomi valstybės, kurioje iškelta byla, teisėje. Išskyrus minėtame reglamente numatytas išimtis ( 33 ), šie aspektai apima „taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą“ ( 34 ).

49.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tarpvalstybinio nemokumo atvejais kreditoriams (be abejo, tiems, kurie įsisteigę Europos Sąjungoje) kyla trys pasekmės:

50.

Suprasdamas sunkumus, susijusius su reikalavimų pateikimu užsienyje iškeltose bylose, teisės aktų leidėjas į Reglamentą Nr. 1346/2000 įtraukė tam tikras konkrečias nuostatas:

51.

Reglamente Nr. 1346/2000 reikalavimų pateikimo terminai nėra suvienodinti. Taip yra, kalbant apie bet kurią bylą ir bet kurį subjektą ( 38 ).

52.

Taigi apibrėždamos lex concursus taikymą kiekvienoje byloje valstybės narės gali vienaip ar kitaip reglamentuoti terminus, jeigu laikosi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų ( 39 ).

53.

Nagrinėdamas Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalies aiškinimą nurodysiu motyvus, kodėl manau, kad nemokumo administratorius pagrindinėje byloje turi laikytis valstybės, kurioje iškelta šalutinė byla, teisės aktuose nustatytų terminų, jeigu ketina šalutinėje byloje pateikti reikalavimus, jau pateiktus pagrindinėje byloje.

54.

Šiuo tikslu taikysiu įprastus aiškinimo kriterijus, t. y. pažodinį, istorinį, teleologinį ir sisteminį.

55.

Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalį leidžiama iškelti kelias nemokumo bylas tam pačiam skolininkui ir nurodyta, kad „likvidatoriai [nemokumo administratoriai] pagrindinėje byloje ir bet kurioje šalutinėje byloje pateikia kitose bylose reikalavimus, jau pateiktus tose bylose, kurioms šie likvidatoriai [administratoriai] paskirti <…>“.

56.

Tekste nėra jokios formuluotės, iš kurios būtų matyti, kad reikalavimai turi būti pateikti tam tikru momentu. Taigi taikytina bendroji taisyklė, t. y. taisyklė, kylanti iš pagrindinės kolizinės teisės normos (Reglamento Nr. 1346/2000 4 ir 28 straipsnių); kaip jau nurodžiau, šioje teisės normoje nustatyta, kad taikoma valstybės, kurioje iškelta kiekviena byla, teisė (lex concursus) ( 40 ).

57.

Visų pirma iš 4 straipsnio 2 dalies h punkto matyti, kad valstybės, kurioje iškelta byla, teisėje yra nustatyta reikalavimų pateikimo, patikrinimo ir pripažinimo tvarka, įskaitant reikalavimų pateikimo terminus. Pagal šio klausimo procesinį kvalifikavimą taip pat turėtų būti taikoma bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė, net ir nesant aiškios nuostatos ( 41 ).

58.

Tokį aiškinimą galima pagrįsti remiantis sprendimu ENEFI. Be to, šiame sprendime pripažinta, kad lex concursus taikoma pasekmėms, kylančioms nesilaikant taisyklių dėl reikalavimų pateikimo ir, konkrečiai kalbant, dėl terminų ( 42 ).

59.

Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalyje pakartojama atitinkama (neįsigaliojusios) konvencijos nuostata. Remiantis abiejų teisės aktų tęstinumu galima daryti išvadą, kad pagal juos nemokumo administratoriaus vykdomas reikalavimų pateikimas atlieka tą pačią funkciją ir juo siekiama to paties tikslo. Taigi šio pateikimo sąlygos taip pat turi būti vienodos.

60.

Konvencijos 32 straipsnis buvo įtrauktas laikantis švelnesnio universalumo modelio, pagal kurį tam pačiam skolininkui galima iškelti kelias nemokumo bylas. Šio straipsnio 1 dalyje kaip taisyklės, pagal kurią reikalavimų pateikimui taikoma lex concursus, išimtis nustatyta, kad bet kuris kreditorius turi teisę pateikti reikalavimus pasirinktoje byloje ( 43 ) arba net keliose bylose ( 44 ).

61.

Siekiant palengvinti naudojimąsi šia teise ( 45 ) buvo sukurtas mechanizmas, pagal kurį kiekvienos bylos nemokumo administratoriui pavedama teikti paslaugas ( 46 ) kreditoriams, kuriems jis atstovauja: administratorius praneša apie šiuos reikalavimus kitose iškeltose bylose ( 47 ), o kiekvieno reikalavimo turėtojui paliekama galimybė pareikšti prieštaravimą.

62.

Tam, kad nemokumo administratorius atliktų savo užduotį, konvencijoje jam buvo suteiktas įgaliojimas kitose bylose pateikti reikalavimus, jau pateiktus byloje, kurioje jis dalyvauja. Nemokumo administratorius tam tikru mastu veikia vietoj kreditorių, jų vardu ir jų naudai ( 48 ) ir turi pranešti apie reikalavimus, kai tai naudinga šiems kreditoriams.

63.

Vis dėlto sprendimas pateikti reikalavimą nereiškia, kad pasikeičia reikalavimo turėtojas: reikalavimas ir toliau priklauso kiekvienam pavieniam kreditoriui. Konvencijoje apsaugoma kreditorių teisė, nes jiems leidžiama tiek prieštarauti tam, kad reikalavimą pateiktų nemokumo administratorius, tiek atsiimti kitoje byloje jau pateiktą reikalavimą ( 49 ).

64.

Laikantis šio principo, nemokumo administratoriaus pranešimas sukelia tokias pačias pasekmes kaip ir paties kreditoriaus pranešimas ( 50 ). Galiausiai pranešimo sąlygos ir terminai yra vienodi ir pagal konvenciją jiems taikoma lex concursus taisyklė, neatsižvelgiant į tai, kas pateikia reikalavimus ( 51 ).

65.

Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnį nemokumo administratoriui tenkanti pareiga pagrįsta taisykle, leidžiančia kreditoriams pateikti reikalavimus bet kurioje nemokumo byloje.

66.

Nuostatos vieta patvirtina tai, ką nurodžiau, kalbėdamas apie jos genezę ir tikslą: byloje paskirto nemokumo administratoriaus, kuris pateikia reikalavimus bet kurioje kitoje byloje, padėtis yra tęstinė ir priklausoma nuo pačių kreditorių padėties ( 52 ).

67.

Jei dėl nemokumo administratoriaus ir kreditorių sąsajos jiems pagrįstai taikoma ta pati tvarka pateikiant reikalavimus kitoje byloje, tokią tvarką lemia kreditoriaus, kuriam suteikta pirmenybė, padėtis. Taigi:

68.

Nemokumo administratorius ne tik turi teisę, bet ir privalo kitose bylose pareikšti reikalavimus, pateiktus jo paties byloje, jei tai naudinga kreditoriams ( 54 ).

69.

Teisė pateikti reikalavimus reiškia, kad nemokumo administratorius turi teisę pareikšti ieškinį visose bylose, neatsižvelgiant į tai, ar tai numatyta bylos iškėlimo valstybės teisėje. Taip nemokumo administratoriui suteikiama galimybė įvykdyti teisės aktuose nustatytą pareigą ir ( 55 ) užtikrinamas Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalies tikslo įgyvendinimas.

70.

Vis dėlto nemokumo administratoriaus pareiga nėra absoliuti: turi būti patikrinta, ar naudinga ( 56 ) arba gali būti naudinga šalutinėje byloje pateikti reikalavimus, jau pateiktus byloje, kurioje šis administratorius paskirtas.

71.

Tikrinant naudingumą neatsižvelgiama į kiekvieną atskirą reikalavimą ir galimybę jį išieškoti ( 57 ). Veikiau atliekama bendra visų reikalavimų ( 58 ), pateiktų byloje, kurioje paskirtas nemokumo administratorius, analizė.

72.

Dėl labai praktinių priežasčių konkretų vertinimą pagal reikalavimui taikytiną teisę ir, kiek tai susiję su reikalavimo eile, valstybės, kurioje tas reikalavimas pateiktas, teisę turi atlikti konkretus kreditorius ( 59 ).

73.

Taigi galutinį sprendimą dėl reikalavimo pateikimo priima reikalavimo turėtojas (t. y. kreditorius), kuriam Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalyje in fine paliekama galimybė prieštarauti nemokumo administratoriaus pateiktam pranešimui ir atsiimti reikalavimą, jeigu jis nusprendžia, kad toks pranešimas neatitinka jo interesų ( 60 ).

74.

Iš tikrųjų nemokumo administratorius negina skirtingo ar viršesnio intereso, dėl kurio jam būtų pagrįstai taikoma specialioji taisyklė pranešant apie reikalavimus kitose bylose. Nuostata, pagal kurią sistema netaikoma ir kiekvienam pavieniam kreditoriui leidžiama spręsti, ar pateikti savo reikalavimą, ar ne, patvirtina, kad nemokumo administratoriaus ir kreditorių interesai sutampa.

75.

Priežastys, dėl kurių nemokumo administratoriaus vertinimas kitoks nei kreditoriaus, yra ne dogmatinės, o praktinės ( 61 ). Reikalavimą byloje pateikęs kreditorius iš esmės yra suinteresuotas jį išieškoti iš skolininko turto toje vietoje, kur tas turtas yra ( 62 ). Remiantis šia prielaida teisėtai galima teigti, kad nemokumo administratoriaus uždavinys yra tik vertinti pranašumus ir trūkumus, susijusius su visais byloje, kurioje jis dalyvauja, pateiktais reikalavimais.

76.

Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalis priklauso reglamento III skyriui, kuriame reglamentuojamos šalutinės nemokumo bylos. Vis dėlto, vertinant pažodžiui, šioje nuostatoje numatyta pareiga yra susijusi su visais nemokumo administratoriais – tiek pagrindinės, tiek šalutinės bylos. Ir vieni, ir kiti turi „kitose bylose pateikti reikalavimus, jau pateiktus byloje, kuriai jie paskirti“ ( 63 ).

77.

Tai nereiškia, kad, atsižvelgiant į sisteminę straipsnio vietą, nemokumo administratoriaus pagrindinėje byloje padėtis pateikiant reikalavimus, kurie jau pateikti pagrindinėje byloje, yra ypatinga, palyginti su nemokumo administratoriais kitose nagrinėjamose bylose.

78.

Žinoma, tai, kad šalutinės bylos yra subordinacinio pobūdžio, palyginti su byla, iškelta valstybėje, kurioje yra pagrindinių skolininko interesų centras, lemia ypatingą nemokumo administratoriaus padėtį šioje byloje, palyginti su kitomis bylomis ( 64 ). Vis dėlto Reglamente Nr. 1346/2000 nemokumo administratoriui nesuteikiama privilegijos pateikti reikalavimus, dėl kurios jam galėtų būti netaikomi terminai, nustatyti kiekvienos bylos lex concursus taisyklėje.

79.

Reglamento Nr. 1346/2000 IV skyriuje, pavadintame „Kreditorių informavimas ir jų reikalavimų pateikimas“, įtvirtintos nuo lex concursus taisyklės leidžiančios nukrypti nuostatos, kuriomis, kaip ir 32 straipsnio 2 dalimi, siekiama palengvinti reikalavimų pateikimą.

80.

Šios tiesiogiai taikomos nuostatos yra palankios kreditoriams, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei nemokumo bylos iškėlimo valstybė. Manau, kad tos nuostatos taip pat galėtų būti mutatis mutandis taikomos užsienio byloje paskirtam nemokumo administratoriui.

81.

Profesinės žinios (teisėtai galima daryti prielaidą, kad nemokumo administratorius jų turi) nebūtinai apima tarpvalstybinio nemokumo sritį, taip pat dėl jų negalima taikyti griežtesnių sąlygų veiksmams, kurių gali imtis patys kreditoriai, kai nemokumo administratorius, atlikdamas tuos veiksmus, teikia paslaugą kreditoriams, veikdamas vietoj jų ( 65 ).

82.

Nė vienoje iš Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų nėra konkrečios nuorodos į terminų taikymo tvarką ( 66 ). Tai, kad tokia tvarka nenurodyta, turi dvejopą reikšmę: a) sunku teigti, kad nemokumo administratoriui netaikomas bendras požiūris, t. y. kiekvienos bylos lex concursus taisyklė; ir b) jeigu taip nebūtų, pateikiant aiškinimą reikėtų nuspręsti, koks požiūris taikomas vietoj bendro ( 67 ).

83.

Pagaliau, jei nemokumo administratoriui nebūtų taikomi terminai, numatyti kiekvienos bylos lex concursus, tai reikštų, kad jam (ir platesne prasme kreditoriams, kurių reikalavimus jis pateikia) ( 68 ) taikomos nevienodos, nenumatytos ir nereglamentuojamos sąlygos, palyginti su vietos kreditoriais, kuriems tokie terminai ir pasekmės, susijusios su pavėluotu reikalavimų pateikimu, yra taikomi ( 69 ).

84.

Taigi manau, kad tuo atveju, kai reikalavimus šalutinėje byloje pateikia nemokumo administratorius (pagrindinėje nemokumo byloje), taikomi valstybės, kurioje iškelta šalutinė byla, teisėje nustatyti terminai.

85.

Be to, tokio požiūrio reikia laikytis atsižvelgiant į pragmatinius aspektus. Jei šalutinėje byloje nemokumo administratoriui šie terminai nebūtų taikomi, būtų labai sunku užtikrinti šalutinės bylos administravimą, pažangą ir eigą.

86.

Siekdamas išsamumo, glaustai išnagrinėsiu NK siūlomą Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalies aiškinimą. NK mano, kad šalutinėje nemokumo byloje gali būti pateikti tik reikalavimai, kurie jau buvo pateikti, patikrinti ir pripažinti pagrindinėje byloje.

87.

Laikausi nuomonės, kad NK argumentas nepagrįstas nei to straipsnio formuluote, nei geneze, nei tikslu; jis taip pat nekyla iš sisteminio aiškinimo. Be to, jeigu jam būtų pritarta, tai pakenktų veiksmingam kiekvienos nemokumo bylos administravimui.

88.

Kartoju, šis argumentas turi būti atmestas, nes:

89.

Paaiškinau, kad, mano manymu, nėra pagrindo Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalį aiškinti taip, kad nemokumo administratorius privalo pateikti tik reikalavimus, jau patikrintus ir pripažintus byloje, kuriai jis buvo paskirtas.

90.

Taip pat nemanau, kad yra įtikimas pagrindas nuspręsti, jog dėl šios ar kitos priežasties nemokumo administratoriui taikoma pateikimo terminų tvarka nukrypsta nuo tvarkos, taikomos vietos kreditoriams ir kreditoriams, kurie, pareiškę savo reikalavimus vienoje byloje, nusprendžia juos atskirai pateikti kitose bylose.

91.

NK teigia ( 72 ), kad ZFPPIPP numatyti terminai yra labai trumpi, todėl neatitinka Austrijos nemokumo bylų koncepcijos. Dėl to praktiškai neįmanoma įvykdyti Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos.

92.

Kadangi, mano manymu, NK padarė jau minėtą pradinę klaidą (susijusią su reikalavimų, kurie turi būti pateikti kitose bylose, ypatumais), negalima pritarti jo argumentui dėl šios klaidos.

93.

Vis dėlto teisinga reikalauti, kad Sąjungos teisės norma netaptų neveiksminga dėl reikalavimų pateikimo terminų, nustatytų bet kurioje valstybėje narėje. Šiuo klausimu NK nurodyta problema iš tikrųjų gali kilti.

94.

Trumpi reikalavimų pateikimo terminai, numatyti įvairiose valstybėse ( 73 ), ir jų skirtumai, įskaitant su pavėluoto pateikimo pasekmėmis susijusius skirtumus ( 74 ), gali trukdyti įgyvendinti Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnį.

95.

Dėl šio straipsnio 2 dalies pažymėtina, kad ją taikant tas pats reikalavimas gali būti pateiktas pakartotinai: kreditorius, kuris nėra tikras, ar nemokumo administratorius nuspręs, kad reikia pateikti reikalavimus užsienyje pradėtoje byloje, gali manyti, jog privalo pats juos pateikti, kad nebūtų praleistas terminas ( 75 ).

96.

Vis dėlto Europos teisės aktų leidėjas, numatęs, kad reikalavimų pateikimui taikoma lex concursus taisyklė, pripažįsta valstybių narių teisės sistemų skirtumus.

97.

Vykdant reformą, po kurios priimtas Reglamentas 2015/848, buvo atsižvelgta į tai, kad kreditoriai, ypač smulkieji kreditoriai ir mažosios bei vidutinės įmonės, patiria sunkumų, siekdami pateikti reikalavimus užsienyje pradėtose bylose.

98.

Reglamente 2015/848 su šiais sunkumais susijęs klausimas išspręstas nustačius vienodą taisyklę, kurioje, pirma, aiškiai patvirtinta, kad terminams taikoma lex concursus taisyklė, ir, antra, ši taisyklė iš dalies pakeista – nustatytas trumpiausias terminas (ir jo dies a quo), per kurį užsienio kreditorius turi pateikti reikalavimą ( 76 ).

99.

Šio laikotarpio trukmė (30 dienų) ( 77 ) rodo, kad Europos teisės aktų leidėjas pritarė daugumoje valstybių narių jau priimtam sprendimui.

100.

Kadangi mažai tikėtina, kad valstybės narės pačios išspręs problemas, susijusias su skirtingų pateikimo terminų suderinimu, įgyvendinant Reglamento Nr. 1346/2000 32 straipsnį (taip pat Reglamento 2015/848 45 straipsnį) turi būti užtikrintas nemokumo administratorių bendradarbiavimas, kad toje pačioje nemokumo byloje reikalavimas nebūtų pateiktas kelis kartus ( 78 ).

101.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Višje sodišče v Ljubljani (Liublianos apeliacinis teismas, Slovėnija) tokį atsakymą:

2000 m. gegužės 29 d. Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 32 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai pagrindinėje nemokumo byloje paskirtas nemokumo administratorius pateikia reikalavimus šalutinėje byloje, šių reikalavimų pateikimo terminams, taip pat pavėluoto jų pateikimo pasekmėms taikoma valstybės, kurioje iškelta šalutinė byla, teisė.