1.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose, nustatant bylinėjimosi išlaidas, susijusias su ieškiniu dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo, numatyta advokato honorarams, atlygintiniems bylą dėl esmės laimėjusiam vartotojui iš verslininko, iš kurio priteistos bylinėjimosi išlaidos, taikoma maksimali riba, jei taikant šią maksimalią ribą vartotojui šiuo pagrindu gali būti atlyginta suma, kuri yra pagrįsta ir proporcinga, palyginti su išlaidomis, kurių jis objektyviai turėjo patirti, kad pareikštų tokį ieškinį.

2.

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias ginčo vertė, kuria remiantis apskaičiuojamos išlaidos, atlygintinos vartotojui, laimėjusiam bylą išnagrinėjus ieškinį dėl nesąžiningos sutarties sąlygos, turi būti nustatyta ieškinyje arba, jei to nepadaryta, – šiose teisės nuostatose, ir vėliau šių duomenų negalima keisti, jeigu teismas, galiausiai atsakingas už bylinėjimosi išlaidų nustatymą, gali laisvai nustatyti realią ginčo vertę vartotojui, jam užtikrindamas galimybę pasinaudoti teise į pagrįstos ir proporcingos sumos, palyginti su išlaidomis, kurių jis objektyviai turėjo patirti, kad pareikštų tokį ieškinį, atlyginimą.