—

pripažinti šį ieškinį priimtinu ir pagrįstu;

—

panaikinti 2019 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimą sumažinti sutarties CARDS/2008/166-429 sumą nuo 1 199 125 EUR iki 0 (nulio) EUR ir pareikalauti pagal minėtą sutartį atliktų 1 197 055,86 EUR vertės mokėjimų grąžinimo;

—

prireikus, nurodyti Komisijai grąžinti visų pagal minėtą sprendimą grąžintinų jai sumokėtų sumų grąžinimą, kartu su delspinigiais, apskaičiuotais pagal Europos centrinio banko nustatytą palūkanų normą, padidinus juos 7 procentiniais vienetais;

—

nurodyti apmokėti paskutinę 437 649,39 EUR sumai ieškovės išrašytą sąskaitą faktūrą kartu su delspinigiais, apskaičiuotais pagal Europos centrinio banko nustatytą palūkanų normą, padidinus juos 7 procentiniais vienetais, taip pat nurodyti grąžinti banko garantiją, taip pat atlyginti dėl pavėluoto garantijos grąžinimo patirtą turtinę žalą;

—

nurodyti sumokėti vieno euro simbolinę sumą žalos ir delspinigių atlyginimui, paliekant galimybę šią sumą patikslinti;

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

1.

Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas Komisija nekompetentingumu priimti ginčijamą sprendimą, minėto sprendimo teisinio pagrindo nebuvimu ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimu. Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad Komisija neturėjo kompetencijos priimti privaloma tvarka vykdomo sprendimo dėl skolos pagal sutartį susigrąžinimo, į kurią ji teigia turinti teisę jos atžvilgiu, nesant arbitražinės išlygos, kuria kompetencija suteikiama Sąjungos teismams sutartinio pobūdžio ginčų srityje.

2.

Antrasis ieškinio pagrindas grindžiamas tariamos reikalavimo teisės senatimi ir, bet kuriuo atveju, protingo laikotarpio pažeidimu, taip pat 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74; toliau – 2002 m. finansinis reglamentas) 73a straipsnio 1 dalies pažeidimas, teisės į gerą administravimą, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pažeidimas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio pažeidimas. Anot ieškovės, skolinio reikalavimo, kurį Komisija teigia turinti jos atžvilgiu, penkerių metų senaties terminas, numatytas 2002 m. finansinio reglamento 73a straipsnyje, pasibaigė. 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento įgyvendinimo taisykles (OL L 357, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 145; toliau – 2002 m. įgyvendinimo reglamentas), 85b straipsnio 4 dalis, nustatanti senaties termino eigos nutraukimo atvejus, yra, be kita ko, neveiksminga. Bet kuriuo atveju, net tuomet, jei senaties termino eigos nutraukimas būtų teisėtas, ginčijamo sprendimo priėmimo terminas ir su juo susijusi debeto aviza yra akivaizdžiai neteisėti ir pažeidžia EŽTK 6 straipsnio 1 dalį (kiek šiame straipsnyje numatyta pagrindinė teisė, kuri yra taip pat ir vienas iš bendrųjų ES teisės principų).

3.

Trečiasis ieškinio pagrindas grindžiamas 2017 m. spalio 5 d.tribunal de première instance de Bruxelles (Belgija) sprendimo ir principo „baudžiamoji byla sustabdo administracinės bylos nagrinėjimą“ pažeidimu. Ieškovė tvirtina, kad Komisija privalo atsižvelgti į 2017 m. spalio 5 d. Belgijos baudžiamųjų bylų teismo priimtą sprendimą, kuriame šis nutarė, kad nesant įrodymų, galinčių patvirtinti inkriminuojamas faktines aplinkybes, persekiojimas buvo nepriimtinas. Komisija, kuri pateikė civilinį ieškinį baudžiamųjų bylų teisme, nusprendusi, prieš priimdama sprendimą dėl susigrąžinimo, palaukti, kol bus priimtas sprendimas Belgijoje vykdomame procese, privalo atsižvelgti į šį sprendimą ir nacionalinio teismo išvadas, ir tai, net jeigu Belgijos teismo sprendimas neturėtų res judicata galios Komisijos atžvilgiu.

4.

Ketvirtasis ieškinio pagrindas grindžiamas ginčijamame sprendime padarytomis akivaizdžiomis vertinimo klaidomis. Ieškovė šiuo klausimu pabrėžia, kad inkriminuojamos faktinės aplinkybės nėra akivaizdžiai pagrįstos ir kad akivaizdžiai neegzistuoja a fortiori rimtų pažeidimų. Ginčijamas sprendimas paremtas dviem OLAF ataskaitomis. Taigi atsakovės kaltinimai nėra įrodyti.

5.

Penktasis ieškinio pagrindas grindžiamas Nurodymų konkurso dalyviams ir 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsnio pažeidimu. Ieškovė nurodo, kad nei vienas atsakovės ieškovei pateiktų kaltinimų nėra susijęs su tuo, kad pastaroji būtų gavusi konfidencialios informacijos, būtų sudariusi neteisėtą sutarti su konkurentu, būtų įtakojusi vertinimo komisiją ar perkančiąją organizaciją, šioms peržiūrint pasiūlymus, į juos gilinantis, juos vertinant ar palyginant tarpusavyje. Vadinasi, nei 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsnio, nei Nurodymų konkurso dalyviams 13 straipsnio a punkto sąlygos nebuvo įvykdytos.

6.

Šeštasis ieškinio pagrindas grindžiamas teisės į gynybą pažeidimu, motyvuojant tuo, kad buvo nepaisoma ieškovės teisės būti išklausytai.

7.

Septintasis ieškinio pagrindas grindžiamas gero administravimo principo, sąžiningo sutarčių vykdymo principo pažeidimu bei draudimo „piktnaudžiauti teise“ nepaisymu. Ieškovė šiuo klausimu tvirtina, kad Komisijos veiksmai buvo neatidūs ir šališki.

8.

Aštuntajame ieškinio pagrinde remiamasi 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsnio neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, kiek šiame straipsnyje nepaisoma bendrojo nepagrįsto praturtėjimo draudimo principo. Iš tiesų 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsnyje numatyta galimybė institucijai susigrąžinti visas sutarties vykdymo laikotarpiu išmokėtas sumas, net ir tuo atveju, jei sutartis vykdoma rangovo. 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsnyje taip pat nustatyta, kad institucija taip pat gali pasinaudoti visomis rangovo teikiamomis paslaugomis, jam už tai nesumokėdama. 103 straipsnis turi būti paskelbtas neteisėtu, kiek juo leidžiama institucijai nepagrįstai praturtėti rangovo sąskaita.

9.

Devintasis subsidiariai pateiktas ieškinio pagrindas grindžiamas 2002 m. finansinio reglamento 103 straipsnio ir proporcingumo principo pažeidimu. Kaip teigia ieškovė, institucijos atliekamas vertinimas turi atitikti 2002 m. finansinio reglamento reikalavimus. Tai reiškia, kad Komisija negali taikyti kelių sankcijų, nes 103 straipsnyje nustatytas sankcijų sąrašas nėra kumuliatyvus. Kita vertus, minėtas vertinimas turi būti atliekamas vadovaujantis proporcingumo principu, institucija turi patikrinti, ar jos sprendimas yra proporcingas nagrinėjamo nusižengimo sunkumui. Ši pareiga laikytis proporcingumo principo yra gero administravimo principo, privalomo vykdant sutartis, išraiškos dalis. Vis dėlto šioje byloje taip nebuvo.