BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. birželio 16 d. ( *1 )

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Socialinė apsauga – Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis – Bendrosios draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklės – Profesinė liga – 9 straipsnis – Prašymas atlyginti medicinos išlaidas – 23 straipsnis – Konsultavimasis su kitu gydytoju – Atsisakymas kreiptis į medicinos komisiją remiantis 22 straipsniu – 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos netaikymas pagal analogiją – Ieškinio ir skundo atitikties taisyklė – Teisės akto taikymas laiko atžvilgiu“

Byloje T‑316/19

Arnaldo Lucaccioni, gyvenantis San Benedetto del Tronto (Italija), atstovaujamas avocat E. Bonanni,

ieškovas,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą T. Bohr ir L. Vernier, padedamų avocat A. Dal Ferro,

atsakovė,

dėl pagal SESV 270 straipsnį pareikšto ieškinio, kuriuo prašoma, pirma, panaikinti 2018 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos sprendimą, kuriuo buvo atmesti 2018 m. kovo 23 d. ir birželio 8 d. ieškovo prašymai kreiptis į medicinos komisiją pagal Europos Bendrijų pareigūnų bendrųjų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų taisyklių 22 straipsnį, ir, antra, atlyginti ieškovo tariamai dėl šio sprendimo patirtą žalą,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni, teisėjai R. Frendo ir J. Martín y Pérez de Nanclares (pranešėjas),

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą ( 1 )

Teisinis pagrindas ir ginčo aplinkybės

Teisinis pagrindas

[Praleista]

Draudimo taisyklių 18 straipsnyje „Sprendimai“ numatyta:

„Nelaimingu atsitikimu įvykį pripažįstančius sprendimus, nesvarbu, ar tas įvykis priskirtinas profesinei ar neprofesinei rizikai, ir su tuo susijusius sprendimus, pripažįstančius profesinį ligos pobūdį ar įvertinančius nuolatinio invalidumo laipsnį, priima paskyrimų tarnyba 20 straipsnyje nurodyta tvarka:

–	remdamasi institucijų paskirto [(‑ų)] gydytojo (‑ų) išvada ir

–	kai apdraustasis to prašo, po konsultacijų su 22 straipsnyje nurodyta medicin[os] komisija.“

Dėl medicinos komisijos sudėties ir darbo draudimo taisyklių 22 straipsnio „Medicin[os] komisija“ 1 dalies pirmoje ir antroje pastraipose numatyta:

„1. Medicin[os] komisija susideda iš trijų gydytojų:

–	pirmąjį gydytoją skiria apdraustasis ar jo teisių perėmėjai,

–	antrąjį – paskyrimų tarnyba,

–	trečiąjį gydytoją bendru sutarimu skiria du anksčiau nurodyti paskirti gydytojai.

Kai per du mėnesius nuo antro gydytojo paskyrimo nesusitariama dėl trečio gydytojo paskyrimo, bet kurios šalies prašymu trečią gydytoją paskiria [Europos Sąjungos] Teisingumo Teismo pirmininkas.“

Draudimo taisyklių 23 straipsnio „Konsultavimasis su kitu gydytoju“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„1. 18 straipsnyje nenumatytais atvejais, kai sprendimas priimamas gavus paskyrimų tarnybos paskirto gydytojo išvadą, prieš priimdama tokį sprendimą paskyrimų tarnyba apie jį praneša apdraustajam ar jo teisių perėmėjams ir jam pateikia gydytojo išvadą. Apdraustasis arba jo teisių perėmėjai turi teisę per trisdešimt dienų dėl konsultacijos kreiptis į kitą gydytoją, paskirtą bendru paskyrimų tarnybos paskirto gydytojo ir apdraustojo ar jo teisių perėmėjų paskirto gydytojo sutarimu. Jei prašymas dėl konsultacijos nepateikiamas iki šio termino pabaigos, minėta institucija priima tokį sprendimą, apie kokį ji yra iš anksto pranešusi.“

[Praleista]

Procesas ir šalių reikalavimai

28	2019 m. gegužės 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

29	2019 m. rugpjūčio 6 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.

30	2019 m. spalio 3 d. ieškovas pateikė dubliką.

31	2019 m. spalio 25 d. sprendimu, priimtu pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 3 dalį, Bendrojo Teismo pirmininkas paskyrė bylą naujam į ketvirtąją kolegiją paskirtam teisėjui pranešėjui.

32	2019 m. lapkričio 18 d. Komisija pateikė tripliką.

33	2019 m. lapkričio 19 d. raštu šalys buvo informuotos apie rašytinės proceso dalies užbaigimą ir galimybę prašyti surengti teismo posėdį Procedūros reglamento 106 straipsnyje numatytomis sąlygomis. 2019 m. gruodžio 13 d. raštu ieškovas paprašė surengti teismo posėdį per numatytą terminą.

2020 m. birželio 15 d. Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies a ir d punktuose numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių atsakyti į kelis klausimus ir pateikti įskaitomas tam tikrų dokumentų versijas. Šalys atsakė į klausimus, o ieškovas per nustatytą terminą įvykdė prašymą pateikti dokumentus.

Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. Vis dėlto, kadangi ieškovas Bendrojo Teismo prašymu 2020 m. liepos 16 d. rašte iš esmės pranešė nedalyvausiantis teismo posėdyje, Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pagal Procedūros reglamento 108 straipsnio 2 dalį užbaigti žodinę proceso dalį.

2020 m. liepos 16 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu ieškovas, remdamasis Procedūros reglamento 86 straipsniu, patikslino ieškinį taip, kad jame iš esmės būtų atsižvelgta į aktą, po to, kai jis pats apie tą aktą sužinojo; ieškovas nurodo, kad „tas aktas yra nauja aplinkybė, dėl ko, siekiant „atsižvelgti į šią naują aplinkybę“, automatiškai sumažinami pradiniai ieškinio reikalavimai, kad būtų panaikintas 2018 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos sprendimas“. 2020 m. rugsėjo 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Komisija paprašė atmesti ieškovo prašymą patikslinti ieškinį kaip nepriimtiną.

37	2020 m. rugsėjo 14 d. ieškovas pateikė dokumentą su nurodytu nauju pagrindu. 2020 m. rugsėjo 30 d. Komisija pateikė pastabas dėl šio dokumento.

Ieškiniu ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–

„[panaikinti] 2018 m. rugpjūčio 2 d. elektroninio laiško antro puslapio pirmoje pastraipoje išdėstytą Komisijos sprendimą, kuriuo „siekdama pažangos, [paskyrimų tarnyba] nusprendė vadovautis Draudimo taisyklių 22 straipsnio [1 dalies antroje pastraipoje] numatyta taisykle, reglamentuojančia draudimo apsaugą tais atvejais, kai apdraustajam atstovaujantis gydytojas ir įstaigai atstovaujantis gydytojas nesusitaria dėl trečiojo gydytojo paskyrimo, ir pagal analogiją ją taikyti skiriant kitą gydytoją [šiuo] atveju“,

–

jei tai leidžia Bendrojo Teismo įgaliojimai, iš Komisijos [ieškovui] priteisti 21440 EUR sumą <…> atlyginti išlaidas, skirtas „gydymui nuo patirtų sužalojimų pasekmių ir jų apraiškų, o prireikus – funkcinei reabilitacijai reikalingas išlaidas“, būtinas „vėl pradėti skubų gydymą, nes dėl atviro sąkandžio klinikinė būklė, jau paveikta nuolatinėmis ir pasikartojančiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis pasireiškiančios ligos, galėjo dar labiau pablogėti“,

–

nepatenkinus šio reikalavimo, priimti, patvirtinti arba taikyti bet kokią kitą priemonę tam, kad Komisija pripažintų, jog šios bylos aplinkybės konkrečiu ieškovo atveju ir, atsižvelgiant į su jo profesine liga susijusias aplinkybes, akivaizdžiai patenka į [ankstesnių Draudimo taisyklių] 10 straipsnio taikymo sritį, ir atlygintų pagrindiniame reikalavime nurodytą sumą,

–

nepatenkinus ir šio reikalavimo, įpareigoti Komisiją, laikantis [ginčijamame] sprendime išdėstyto požiūrio, kad konkrečiu ieškovo atveju reikia „vadovautis [Draudimo] taisyklių 22 straipsnyje aiškiai numatyta taisykle“ ir ją „taikyti pagal analogiją“, kreiptis į medicinos komisiją, kad ši pateiktų savo išvadą pagal [Draudimo] taisyklių 20 straipsnį,

–	priteisti iš Komisijos palūkanas nuo 2017 m. sausio 23 d., t. y. nuo atsisakymo atlyginti patirtas medicinos išlaidas iki jų atlyginimo pagal apskaičiavimą Nr. 238 (A.04 priedas) dienos,

–

priteisti iš Komisijos [ieškovui] šio patirtą 500000 EUR arba bet kokią kitą <…> ex aequo et bono nustatytą žalą, padarytą tyčiniais ar nesąžiningais Komisijos neteisėtais veiksmais ir neveikimu, visų pirma dėl neįprasto trijų ieškovą konsultavusių gydytojų elgesio, nes šie, be kita ko, neigė pačias elementariausias nosies funkcijas, taip praktiškai teigdami, kad konkrečiu atveju ieškovui kvėpuoti per burną yra taip pat sveika kaip ir per nosį,

–	bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.“

Savo ruožtu Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–	atmesti ieškinį,

–	priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

40	Be to, dublike ieškovas Bendrojo Teismo prašo „pripažinti, kad jis turi teisę laikinai, taip pat ir atskira nutartimi, gauti 7754 EUR sumą, t. y. [Išmokų biuro] numatytą ir per du kartus pateiktais Komisijos turimais dokumentais patvirtintą kompensaciją“.

41	Triplike Komisija Bendrojo Teismo taip pat prašo atmesti ieškovo dublike išdėstytą reikalavimą.

Dėl teisės

[Praleista]

Dėl esmės

Pirmuoju reikalavimu prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, kuriuo, ieškovo nuomone, paskyrimų tarnyba klaidingai vadovaujasi Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje aiškiai įtvirtinta taisykle, kuri taikoma tais atvejais, kai „apdraustajam atstovaujantis gydytojas ir įstaigai atstovaujantis gydytojas nesusitaria dėl trečiojo gydytojo paskyrimo“, siekdama ją taikyti pagal analogiją skiriant „kitą gydytoją“.

Papildomai pateiktu ketvirtuoju reikalavimu iš esmės siekiama, kad Komisija konkrečiu ieškovo atveju vadovautųsi ginčijamame sprendime nurodyta Draudimo taisyklių 22 straipsnyje aiškiai įtvirtinta taisykle ir ją taikytų pagal analogiją, ir tam kreiptųsi į medicinos komisiją, kad ši pateiktų savo išvadą pagal Draudimo taisyklių 20 straipsnį.

100

Taigi pirmuoju ir ketvirtuoju reikalavimais ieškovas siekia, pirma, užginčyti Komisijos poziciją, kurioje ši pasirinko selektyvų taikymą (šiuo atveju – tik Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą), ir, antra, užginčyti Komisijos sprendimą netaikyti visos minėtame straipsnyje numatytos procedūros. Todėl šiuos abu reikalavimus reikia nagrinėti kartu.

[Praleista]

106

Pirma, svarbu pažymėti, kad, priešingai, nei teigiama ieškovo ketvirtajame reikalavime, kuriame iš esmės remiamasi procedūrine taisykle, pagal kurią reikia kreiptis į medicinos komisiją, kad ši iš naujo išnagrinėtų jo prašymą dėl išlaidų atlyginimo, Draudimo taisyklėse aiškiai išskiriami du su sprendimo projekto peržiūra susiję atvejai.

107

Pirmuoju atveju sprendimas apdraustojo prašymu priimamas pasikonsultavus su medicinos komisija, vadovaujantis Draudimo taisyklių 18 straipsnio antrąja įtrauka. Antruoju atveju apdraustasis gali prašyti „kito gydytojo“ konsultacijos, kad šis pateiktų savo išvadą, kitais nei minėtų taisyklių 18 straipsnyje numatytais atvejais. Pranešus apie šiuos sprendimo projektus, abiejose procedūrose nustatomas atitinkamai 60 ir 30 dienų terminas, per kurį apdraustasis gali prašyti minėtus projektus peržiūrėti. Jei prašymo dėl konsultacijos nepateikiama iki termino pabaigos, paskyrimų tarnyba priima tokį sprendimą, apie kokį yra iš anksto pranešusi.

108

Iš šių nuostatų matyti, kad tokiu atveju, kaip šis, priimti sprendimai dėl prašymo atlyginti išlaidas pagal Draudimo taisyklių 9 straipsnio 1 dalį, kaip teisingai pabrėžia Komisija, nepatenka į materialinę Draudimo taisyklių 18 straipsnio taikymo sritį. Iš tiesų šis straipsnis susijęs su „nelaimingu atsitikimu įvykį pripažįstančiais sprendimais, nesvarbu, ar tas įvykis priskirtinas profesinei, ar neprofesinei rizikai, ir su tuo susijusiais sprendimais, pripažįstančiais profesinį ligos pobūdį ar įvertinančiais nuolatinio neįgalumo laipsnį“. Kadangi šios sąvokos yra aiškios, jų negalima aiškinti kaip apimančių sprendimus dėl prašymų atlyginti išlaidas, kaip tai suprantama pagal Draudimo taisyklių 9 straipsnio 1 dalį.

109

Be to, priešingai, nei teigia ieškovas, jomis siekiama nustatyti ne kokią nors teisę pasinaudoti visa prašymo atlyginti išlaidas nagrinėjimo procedūra, o nustatyti „kito gydytojo“ paskyrimo procedūrą, taikomą tuomet, jei šalims nepavyksta susitarti dėl jo paskyrimo. Šiuo atžvilgiu Draudimo taisyklių 23 straipsnyje nėra jokios spragos, kuri pateisintų visos minėtų taisyklių 22 straipsnyje numatytos procedūros taikymą.

110	Taigi pagal Draudimo taisyklių 9 straipsnio 1 dalį priimti sprendimai yra susiję su situacijomis, kurioms Draudimo taisyklių 18 straipsnis netaikomas; joms taikoma Draudimo taisyklių 23 straipsnyje aprašyta procedūra.

111

Iš šio sprendimo 110 punkte padarytos išvados matyti, kad ieškovas negali remtis ta aplinkybe, jog paskyrimų tarnyba nusprendė iš dalies ir pagal analogiją, kiek tai susiję su Draudimo taisyklių 23 straipsnyje numatytu „kito gydytojo“ paskyrimu, vadovautis šių taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta procedūra, ir tuo pagrindu daryti išvadą, kad a fortiori jo prašymui atlyginti išlaidas turi būti taikoma visa minėtame 22 straipsnyje numatyta procedūra. Be to, dėl paskyrimų tarnybos paskirto gydytojo atsisakymo atlyginti išlaidas ieškovas neįgyja jokių teisių kreiptis į medicinos komisiją. Taigi pirmasis ginčijamo sprendimo motyvas yra pagrįstas, nes Draudimo taisyklių 22 straipsnis netaikomas sprendimams dėl medicinos išlaidų kompensavimo.

112

Antra, atsižvelgiant į šio sprendimo 110 punkte padarytą išvadą, reikia įvertinti, ar teisėtai pagal analogiją taikyta ieškovo ginčijama ir Komisijos ginama Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta procedūra skiriant „kitą gydytoją“, kaip jis suprantamas pagal minėtų taisyklių 23 straipsnį.

113

Iš Draudimo taisyklių 9 straipsnio „Išlaidų kompensavimas“ 1 dalies matyti, kad šiame straipsnyje nustatyta teisė į „visų reikalingų išlaidų <…> visai reikalingai priežiūrai ir gydymui nuo patirtų sužalojimų pasekmių ir jų apraiškų, o prireikus – nukentėjusiojo funkcinei ir profesinei reabilitacijai reikalingų išlaidų“ atlyginimą. Tačiau tame straipsnyje nenurodoma prašymams atlyginti medicinos išlaidas taikytina procedūra.

114	Šiuo atžvilgiu reikia remtis Draudimo taisyklių 23 straipsnio 1 dalimi, kurioje, atsižvelgiant į jos likutinę materialinę taikymo sritį, apibrėžiama sprendimams dėl Draudimo taisyklių 18 straipsnyje nenumatytų atvejų (būtent toks yra ginčijamas sprendimas) taikoma procedūra.

115	Kaip teisingai nurodo šalys, Draudimo taisyklių 23 straipsnio „Konsultavimasis su kitu gydytoju“ 1 dalyje nėra aiškiai nurodyta „kito gydytojo“ paskyrimo procedūra, siekiant prireikus išspręsti paskyrimų tarnybos paskirto gydytojo ir apdraustojo paskirto gydytojo nesutarimą.

116

Vis dėlto teisinio saugumo principu pateisinamas į Sąjungos teisės normas orientuotas aiškinimas, siekiant garantuoti ypač didelį nuspėjamumą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Glaxosmithkline ir Laboratoires Glaxosmithkline, C‑462/06, EU:C:2008:299, 32 ir 33 punktus). Tokiam nuspėjamumui užtikrinti svarbu kiek įmanoma tiksliau laikytis aiškinamų nuostatų formuluotės.

117

Pripažinus, kad, nesant paskyrimų tarnybos paskirto gydytojo ir apdraustojo paskirto gydytojo susitarimo dėl „kito gydytojo“ paskyrimo, reikia taikyti Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytą procedūrą, būtų rizikuojama pakeisti iš pradžių autorių numatytos konsultacijų procedūros apimtį. Be to, kaip matyti iš Draudimo taisyklių preambulės, ne Bendrasis Teismas, o institucijos turi bendru sutarimu priimti draudimo taisykles, taigi prireikus numatyti tokią procedūrą arba pateikti aiškią nuorodą į Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.

118

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją, nors Sąjungos teisės nuostatos aiškinimas,,atsižvelgiant“ į teisinį kontekstą, kuriomis ji nustatyta, ar į jos tikslą iš esmės gali išspręsti redakcinio pobūdžio neaiškumą, toks aiškinimas neturėtų būti naudojamas siekiant pakeisti aiškiai ir tiksliai pagal šią nuostatą siekiamą rezultatą, nes kitu atveju jis bus nesuderinamas su teisinio saugumo principo reikalavimais (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo ECB / Vokietija, C‑220/03, EU:C:2005:748, 31 punktą; 2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, C‑582/08, EU:C:2010:429, 46, 49 ir 51 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją bei 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑14/15 ir C‑116/15, EU:C:2016:715, 70 punktą).

119

Kadangi institucijos aiškiai nenumatė, kad Teisingumo Teismo pirmininkas gali ex officio paskirti „kitą gydytoją“, ir nesutiko su tokiu paskyrimu pagal analogiją, Bendrasis Teismas neprivalo nustatyti tokios taisyklės. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas negali nepaisyti aiškios ir tikslios nuostatos, pagal kurią „kitą gydytoją“ galima paskirti tik bendru paskyrimų tarnybos paskirto gydytojo ir apdraustojo paskirto gydytojo sutarimu. Todėl Komisija negalėjo šioje byloje pagal analogiją taikyti Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos.

120

Trečia, pirmesniame punkte padarytos išvados nepaneigia Komisijos argumentai. Pastaroji teisina galimybę pagal analogiją taikyti Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytą taisyklę dėl „trečiojo gydytojo“ paskyrimo tuo, kad būtina rasti išeitį iš aklavietės, kai neįmanoma paskirti „kito gydytojo“, kaip tai suprantama pagal Draudimo taisyklių 23 straipsnį, ir kad minėtame straipsnyje nėra aiškių tokiu atveju taikytinų taisyklių. Be to, Komisijos nuomone, šis sprendimas yra subalansuotas ir leidžia tinkamai suderinti buvusio pareigūno ir administracijos interesus. Šis pasirinkimas grindžiamas institucijai tenkančia rūpestingumo pareiga ir gero administravimo principu.

121

Vis dėlto Komisijos argumentas, kad dėl šiuo atveju kilusios būtinybės rasti išeitį iš aklavietės, kai nepavyksta susitarti dėl „kito gydytojo“ paskyrimo, Draudimo taisyklių 23 straipsnio nuostata turėtų būti suprantama kaip suteikianti galimybę pagal analogiją taikyti Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytą procedūrą, yra nesuderinamas su aiškia šios nuostatos formuluote; be to, jo nepatvirtina kitos Draudimo taisyklių nuostatos.

122

Taip pat reikia pažymėti, kad ieškovas ginčija Komisijos teiginį, kad Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje įtvirtintos trečiojo gydytojo paskyrimo taisyklės taikymas yra subalansuotas ir leidžia teisingai suderinti buvusio pareigūno ir administracijos interesus. Konkrečiai kalbant, pateikti argumentai dėl neaiškaus Teisingumo Teismo pirmininko paskirto „kito gydytojo“ įgaliojimų turinio, jam siunčiamų dokumentų (nesuteikiant ieškovui teisės juos tikrinti) ir galutinio šios ad hoc peržiūros procedūros sprendimo pobūdžio rodo bent jau tai, kad ieškovas nesutinka, kad šis pasirinkimas yra subalansuotas ir suderina suinteresuotų šalių interesus. Esant tokiai ad hoc procedūrai, kaip nagrinėjama, ieškovo argumentus galima aiškinti taip, kad teisinio saugumo principo nesilaikoma dėl to, kad ši procedūra nebuvo nuspėjama.

123

Be to, aplinkybė, kad kitose Draudimo taisyklių nuostatose yra numatyta panaši procedūra arba kad ją pateisina institucijai tenkanti rūpestingumo pareiga ir gero administravimo principas, negali pagrįsti ginčijamame sprendime pateikto Draudimo taisyklių 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos aiškinimo.

124

Pagal suformuotą jurisprudenciją rūpestingumo pareiga atspindi abipusių iš įdarbinimo sąlygų ir personalo taisyklių kylančių teisių ir pareigų pusiausvyrą valdžios institucijos ir viešosios tarnybos tarnautojų santykiuose, o tai visų pirma reiškia, kad spręsdama dėl pareigūno situacijos institucija turi atsižvelgti į visus jos sprendimą galinčius nulemti veiksnius, tuomet ji privalo atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus. Ši administracijos pareiga taip pat kyla iš gero administravimo principo, įtvirtinto Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje (žr. 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Angelidis / Parlamentas, T‑416/03, EU:T:2006:375, 117 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB, T‑482/16 RENV, EU:T:2017:901, 131 punktą (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodytą jurisprudenciją).

125

Be to, iš rūpestingumo pareigos kylančios administracijos pareigos iš esmės padidėja tuo atveju, kai nagrinėjama fizinės arba psichinės sveikatos sutrikimų turinčio pareigūno situacija (žr. 2014 m. lapkričio 18 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑156/12, EU:F:2014:247, 106 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu ir pagal analogiją taip pat žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo WN / Parlamentas, T‑431/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:781, 106 punktą).

126

Vis dėlto vadovaujantis rūpestingumo pareiga pareigūnų teisės ir interesai turi būti saugomi nepažeidžiant galiojančių normų (žr. 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Angelidis / Parlamentas, T‑416/03, EU:T:2006:375, 117 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Konkrečiai kalbant, vykdydama šią pareigą administracija negali įgyvendinti Bendrijos nuostatos, pažeisdama aiškias ir tikslias tos nuostatos sąlygas (2000 m. birželio 27 d. Sprendimo K / Komisija, T‑67/99, EU:T:2000:169, 68 punktas ir 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Teeäär / ECB, T‑547/18, EU:T:2020:119, 87–89 punktai).

127

Šiuo atveju, nors ginčijamas sprendimas yra bendresnio pobūdžio prašymo atlyginti su ieškovo profesine liga susijusias medicinos išlaidas dalis, tai, kad iš rūpestingumo pareigos kylančių administracijos pareigų iš esmės reikia griežčiau laikytis, nereiškia, kad Komisija gali pažeisti aiškias ir tikslias Draudimo taisyklių 23 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintas sąlygas. Nors Komisija, vykdydama rūpestingumo pareigą, ir privalo rasti išeitį iš susidariusios aklavietės, ši išeitis turi atitikti jai taikomus teisės aktus.

128

Taigi Komisija negali remtis rūpestingumo pareiga, kad pateisintų draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytos trečiojo gydytojo paskyrimo taisyklės taikymą pagal analogiją, nes pagal šių taisyklių 23 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą toks taikymas draudžiamas, be to, ji nėra nesuderinama su jokiu bendruoju teisės principu (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 15 d. Sprendimo Marcuccio / Komisija, F‑81/09, EU:F:2011:13, 55 punktą).

129

Ketvirta, ieškovo argumentai taip pat negali paneigti šio sprendimo 119 punkte padarytos išvados. Visų pirma ieškovas iš esmės teigia turintis teisę, kad jam būtų taikoma Draudimo taisyklių 22 straipsnyje numatyta kreipimosi į medicinos komisiją procedūra, nes kolegialaus organo išvada suteikia daugiau garantijų nei vieno gydytojo išvada, atsižvelgiant į tai, kad sveikatos įrašai ir įgaliojimai yra beveik visiškai įslaptinti. Šiuo klausimu atrodo, kad ieškovas, be kita ko, remiasi savo teisių į gynybą pagal minėtų taisyklių 23 straipsnį paisymu tiek per nagrinėjimo procedūrą, kuriai pasibaigus buvo priimtas 2017 m. birželio 30 d. sprendimo projektas, tiek per šiuo metu vykstančią peržiūros procedūrą. Konkrečiau kalbant, tame straipsnyje nurodoma, kad, viena vertus, būtina atsižvelgti į apdraustojo asmens sveikatos duomenis ir jo ligos istoriją, susijusią su profesine liga, ir, kita vertus, apdraustojo gydytojas turi „kitam gydytojui“ pateikti konkrečiam atvejui skirtus dokumentus.

130

Šiuo atžvilgiu iš jurisprudencijos matyti, kad atlikdami šį jiems pateiktos situacijos konkretų ir išsamų nagrinėjimą paskirti gydytojai turi pateikti išvadą remdamiesi mokslo literatūra, tačiau jie negali neatsižvelgti į visą susijusio asmens esamą sveikatos būklę. Be to, ši pareiga atsižvelgti į asmeninę apdraustojo padėtį kyla iš rūpestingumo pareigos (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Birkhoff, T‑377/08 P, EU:T:2009:485, 88 punktą ir 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo GW / Komisija, F‑111/15, EU:F:2016:122, 40 punktą).

131	„Kitam gydytojui“, kuriam pavesta dar kartą įvertinti, ar mokėtina kompensacija už medicinos paslaugas, atsižvelgiant į ieškovo profesinę ligą, svarbu žinoti šios ligos mastą ir pasekmes, taip pat turėti galimybę susipažinti su atitinkamais sprendimais.

132

Be to, pagal jurisprudenciją tam, kad gydytojas galėtų pateikti tinkamą medicinos išvadą, jis turi turėti galimybę susipažinti su visais dokumentais, galinčiais turėti reikšmės tam vertinimui atlikti (žr. pagal analogiją 1997 m. liepos 15 d. Sprendimo R / Komisija, T‑187/95, EU:T:1997:119, 49 punktą ir 2012 m. vasario 29 d. Sprendimo AM / Parlamentas, F‑100/10, EU:F:2012:24, 92 punktą). Taigi, kaip teisingai nurodo Komisija, apdraustojo paskirtas gydytojas turi galimybę išdėstyti ir apginti savo nuomonę ir tam pateikti papildomus dokumentus.

133

Be to, ieškovo argumentas, kuriuo siekiama įrodyti, kad, atsižvelgiant į 1996 m. spalio 24 d. Sprendimą Komisija / Royale belge (C‑76/95, EU:C:1996:406), Komisijos gydytojai nėra nešališki, yra nepagrįstas ir nepaneigia šio sprendimo 119 punkte padarytos išvados. Šiuo bendrai suformuluotu argumentu ir šia trumpa nuoroda į jurisprudenciją ieškovas nepaaiškina, kaip nagrinėjamu atveju ir kokio konkretaus subjekto atžvilgiu institucijos paskirti gydytojai, priimdami sprendimą dėl prašomo išlaidų atlyginimo, nesielgė nešališkai.

134

Taigi tokios nagrinėjimo ir peržiūros procedūros, kaip reglamentuojamos Draudimo taisyklių 23 straipsnyje, suteikia pakankamai garantijų, kad nagrinėjant ieškovo prašymą atlyginti išlaidas bus užtikrinta jo teisė į gynybą, todėl ieškovas negali reikalauti, kad šios teisės apsaugai garantuoti būtų paskirta medicinos komisija.

135	Taigi antrasis ginčijamo sprendimo motyvas, pagal kurį administracija nusprendė vadovautis Draudimo taisyklių 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje įtvirtinta taisykle ir prašyti Teisingumo Teismo pirmininko savo iniciatyva paskirti „kitą gydytoją“, yra teisiškai klaidingas.

136

Vis dėlto iš jurisprudencijos matyti, kad jei tam tikrų sprendimo motyvų savaime pakanka sprendimui teisiškai pagrįsti, bet kokie kitų akto motyvų trūkumai bet kuriuo atveju neturi įtakos jo rezoliucinei daliai. Be to, kadangi Komisijos sprendimo rezoliucinė dalis grindžiama keliais argumentais, kurių kiekvieno atskirai pakaktų jai pagrįsti, šį aktą iš esmės reikėtų panaikinti tik tuo atveju, jeigu visi šie argumentai būtų neteisėti. Tokiu atveju tik su viena argumentų grupe susijusios klaidos ar kito pažeidimo nepakanka ginčijamam sprendimui panaikinti, nes ši klaida negalėjo turėti lemiamos įtakos institucijos priimto sprendimo rezoliucinei daliai (žr. 2017 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Icap ir kt. / Komisija, T‑180/15, EU:T:2017:795, 74 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

137

Šiuo atveju ginčijamo sprendimo antrajame motyve padarytos teisės klaidos nepakanka šiam sprendimui panaikinti, nes ji negalėjo turėti įtakos jo rezultatui. Remiantis šio sprendimo 110 ir 111 punktuose Bendrojo Teismo padaryta išvada, pirmasis ginčijamo sprendimo motyvas, kuriame teigiama, kad Draudimo taisyklių 22 straipsnyje nustatyta procedūra netaikoma su medicinos išlaidų kompensavimu susijusiems sprendimams, yra pagrįstas ir pakankamas pagrindas ginčijamame sprendime atsisakyti kreiptis į medicinos komisiją.

138	Taigi pirmasis ir ketvirtasis reikalavimai turi būti atmesti kaip nepagrįsti. [Praleista]

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.	Atmesti ieškinį.

2.	Priteisti iš Arnaldo Lucaccioni bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni

Frendo

Martín y Pérez de Nanclares

Paskelbta 2021 m. birželio 16 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: italų.

( 1 ) Pateikiami tik tie šio sprendimo punktai, kuriuos Bendrasis Teismas mano tikslinga paskelbti.