–

Zakład Ubezpieczeń Społecznych I Oddział w Warszawie, atstovaujamos radcowie prawni J. Piotrowski ir S. Żółkiewski,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Pavliš ir J. Vláčil,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir M. M. Tátrai,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir M. Brauhoff,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10) 52 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SC ir Zakład Ubezpieczeń Społecznych I Oddział w Warszawie (Socialinio draudimo įstaigos Varšuvos I skyrius, Lenkija; toliau – pensijų įstaiga) ginčą dėl šios įstaigos turimos jam mokėti senatvės pensijos proporcingo dydžio nustatymo.

3

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistas ir atnaujintas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3) (toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), buvo panaikintas 2010 m. gegužės 1 d. – nuo šios datos pradėtas taikyti Reglamentas Nr. 883/2004.

4

Pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio r punktą „draudimo laikotarpiai“ reiškia „įmokų mokėjimo laikotarpius arba darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, arba savarankiško darbo laikotarpius, kurie tokiais nustatomi arba pripažįstami teisės aktais, pagal kuriuos jie buvo įgyti [ar laikomi įgytais], ir visi taip traktuojami laikotarpiai, jeigu pagal minėtus teisės aktus jie prilyginami draudimo laikotarpiams“.

5

Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio „Atsižvelgimas į draudimo ar gyvenimo [šalyje] laikotarpius, kuriuos pagal taikomus teisės aktus įgijo pagal darbo sutartį dirbantis asmuo arba savarankiškai dirbantis asmuo, nustatant teisę į išmokų [teisės į išmokas] įgijimą, išsaugojimą ar atgavimą“ 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu pagal valstybės narės teisės aktus teisės į išmokas įgijimas, išsaugojimas ar atgavimas pagal sistemą, kuri pagal 2 arba 3 dalį nėra speciali, priklauso nuo draudimo ar gyvenimo [šalyje] laikotarpių, tai tos valstybės narės kompetentinga įstaiga, kai reikia, sumuoja draudimo ar gyvenimo [šalyje] laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo įgyti pagal bendrą ar specialią sistemą, ir ar asmuo dirbo pagal darbo sutartį ar savarankiškai. Šiuos laikotarpius ji sumuoja, tartum jie būtų įgyti pagal jos administruojamus teisės aktus.“

6

Šio reglamento 46 straipsnio „Išmokų skyrimas“ 1 ir 2 dalyse buvo numatyta:

„1.   Kai pagal valstybės narės teisės aktus teisė gauti išmokas įgyjama netaikant 45 arba 40 straipsnio 3 dalies, galioja šios taisyklės:

2.   Jeigu valstybės narės teisės aktais nustatytos sąlygos teisei gauti išmokas įvykdomos tik taikant 45 straipsnį arba 40 straipsn[io] 3 dalį, tai galioja šios taisyklės:

7

Pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio t punktą „draudimo laikotarpiai“ – tai „įmokų mokėjimo, darbo pagal darbo sutartį arba savarankiško darbo laikotarpiai, kurie tokiais nustatomi arba pripažįstami teisės aktais, pagal kuriuos jie buvo įgyti arba laikomi įgytais, ir visi taip traktuojami laikotarpiai, jeigu pagal minėtus teisės aktus jie prilyginami draudimo laikotarpiams“.

8

Reglamento Nr. 883/2004 6 straipsnis „Laikotarpių sumavimas“, pakeitęs Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalį, išdėstytas taip:

„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, valstybės narės, pagal kurios teisės aktus:

<…>

priklauso nuo draudimo, darbo pagal darbo sutartį, savarankiško darbo arba gyvenimo [šalyje] laikotarpių, kompetentinga įstaiga įskaito reikiamo dydžio draudimo, darbo pagal darbo sutartį, savarankiško darbo ir gyvenimo [šalyje] laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, tartum jie būtų įgyti pagal jos teisės aktus.“

9

Reglamento Nr. 883/2004 III antraštinės dalies 5 skyriuje „Senatvės ir maitintojo netekimo pensijos“, be kitų, yra šio reglamento 52 straipsnis „Išmokų skyrimas“. Šio 52 straipsnio 1 dalyje, kurioje iš esmės pakartotos Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatyta:

„Kompetentinga įstaiga mokėtinos išmokos [dydį] apskaičiuoja:

10

Pagal pagrindinėje byloje taikytinos 1998 m. gruodžio 17 d.Ustawa o emeryturach i rentach z Funduszu Ubezpieczeń Społecznych (Įstatymas dėl Socialinio draudimo fondo mokamų senatvės pensijų ir neįgalumo išmokų) (Dz. U., 2018, 1270 pozicija) redakcijos 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą nustatant teisę į senatvės pensiją bei apskaičiuojant jos dydį atsižvelgiama į draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpius tik tiek, kiek jie neviršija trečdalio patvirtintų draudimo įmokų mokėjimo laikotarpių ribos.

11

2014 m. vasario 24 d. sprendimu pensijų įstaiga skyrė ieškovui pagrindinėje byloje senatvės pensiją nuo 2013 m. lapkričio 5 d.

12

Nustatydama teisę į senatvės pensiją pensijų įstaiga atsižvelgė į įvairius ieškovo pagrindinėje byloje draudimo laikotarpius. Ši įstaiga pirmiausia nustatė draudimo įmokų mokėjimo laikotarpių, įgytų pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus, trukmę, o vėliau atsižvelgė į šioje valstybėje narėje įgytus draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpius, kurie neviršija trečdalio šių įmokų mokėjimo laikotarpių. Galiausiai, kadangi apdraustasis, remdamasis vien pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus įgytais draudimo laikotarpiais, nepateisino teisei į senatvės pensiją įgyti reikalaujamo minimalaus laikotarpio, draudimo laikotarpiai, įgyti pagal kitos valstybės narės, šiuo atveju Nyderlandų Karalystės, teisės aktus, buvo pridėti prie draudimo laikotarpių, įgytų pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus.

13

Nustačiusi draudimo laikotarpį pensijų įstaiga, remdamasi Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalies b punktu, tokiu pat būdu apskaičiavo teorinį išmokos dydį, t. y. pirmiausia prie nacionalinių draudimo įmokų mokėjimo laikotarpių pridėjo nacionalinius draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpius, kurie neviršija trečdalio šių pirmųjų laikotarpių ribos, paskui pridėjo pagal kitos valstybės narės teisės aktus įgytus draudimo laikotarpius. Faktinis išmokos dydis buvo apskaičiuotas pagal proporcingą santykį tarp pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus įgytų draudimo mokėjimo ir nemokėjimo laikotarpių (pastarieji neviršija trečdalio nacionalinių draudimo įmokų mokėjimo laikotarpių) ir bendro draudimo laikotarpio, įgyto tiek pagal Lenkijos Respublikos, tiek pagal kitos valstybės narės teisės aktus.

14

Ieškovas pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį dėl 2014 m. vasario 24 d. pensijų įstaigos sprendimo, juo visų pirma prašė, kad apskaičiuojant senatvės pensijos dydį būtų daugiau atsižvelgta į pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus įgytus draudimo nemokėjimo laikotarpius, teigdamas, kad pensijų įstaiga padarė klaidą, nes nesivadovavo 2011 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimu byloje Tomaszewska (C‑440/09, EU:C:2011:114, toliau – Sprendimas Tomaszewska), pagal kurį, siekiant nustatyti teisei į senatvės pensiją įgyti reikalaujamą draudimo laikotarpį, apskaičiuojant viršutinę ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, reikia atsižvelgti į visus darbuotojo migranto vykdant profesinę veiklą įgytus draudimo laikotarpius, įskaitant tuos, kurie buvo įgyti kitose valstybėse narėse.

15

Laikydamas, kad pensijų įstaigos taikytas apskaičiavimo metodas yra teisingas, Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu atmetė šį ieškinį.

16

Ieškovui pagrindinėje byloje pateikus apeliacinį skundą, Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas, Lenkija) 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu iš dalies pakeitė minėtą sprendimą bei 2014 m. vasario 24 d. pensijų įstaigos sprendimą. Tas teismas patikslino, kad Sprendime Tomaszewska pateiktas Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio taikymo išaiškinimas galioja ne tik nustatant teisei į senatvės pensiją įgyti reikalaujamą laikotarpį, bet ir apskaičiuojant mokėtinos išmokos dydį.

17

Pensijų įstaiga dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija). Grįsdama savo kasacinį skundą ši įstaiga teigia, pirma, kad Sprendimas Tomaszewska buvo susijęs su Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalies, atitinkančios Reglamento Nr. 883/2004 6 straipsnį, išaiškinimu, o ne su Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies, kuri atitinka pagrindinėje byloje nagrinėjamą Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalį, išaiškinimu. Antra, minėtas sprendimas taikytinas tik panašioms faktinėms aplinkybėms, kaip susiklosčiusios byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas. Trečia, tokio Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio išaiškinimo, koks pateiktas Sprendime Tomaszewska, taikymas pagrindinėje byloje lemtų tai, kad į draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpius, įgytus pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus, būtų atsižvelgta platesniu mastu, nei tai numatyta pagal Lenkijos teisę, ir dėl to Lenkijos socialinės apsaugos sistemai reikėtų daugiau prisidėti prie apdraustajam mokėtinos išmokos. Ketvirta, iš 2010 m. gruodžio 16 d. Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos sprendimo Nr. H6 dėl tam tikrų principų taikymo sumuojant laikotarpius pagal Reglamento Nr. 883/2004 6 straipsnį (OL C 45, 2011, p. 5) 2 punkto matyti, kad valstybė narė gavėja susumuoja draudimo laikotarpius, apie kuriuos pranešė kitos valstybės narės, nedvejodama dėl jų vertės, todėl Lenkijos socialinio draudimo įstaiga negali būti įpareigota atsižvelgti į nacionalinius draudimo laikotarpius platesniu mastu, nei tai numatyta pagal nacionalinę teisę.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalies b punktą galima aiškinti trejopai.

19

Pirmasis galimas aiškinimas yra Sąd Apelacyjny w Warszawie (Varšuvos apeliacinis teismas) taikytas aiškinimas, grindžiamas tokiu Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalies išaiškinimu, koks pateiktas Sprendime Tomaszewska, pagal kurį atitinkamos valstybės narės kompetentinga įstaiga, nustatydama viršutinę ribą, kurios negali viršyti įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su įmokų mokėjimo laikotarpiais, privalo atsižvelgti į visus įgytus draudimo laikotarpius, įskaitant tuos, kurie buvo įgyti kitose valstybėse narėse. Ši teisinė fikcija taikoma ne tik teisės į išmoką įgijimui, bet ir apskaičiuojant tiek teorinį, tiek faktinį šios išmokos dydį.

20

Antrasis aiškinimas yra toks, kad Sprendimas Tomaszewska tik iš dalies daro įtaką Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio aiškinimui, t. y. kad tik šio straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje aiškiai numatyta, kad teorinį dydį reikia apskaičiuoti naudojant teisinę fikciją, pagal kurią laikytina, kad visus draudimo laikotarpius, įskaitant laikotarpius, įgytus kitose valstybėse narėse, apdraustasis įgijo valstybėje narėje, į kurią kreipėsi dėl išmokos mokėjimo. Vis dėlto to paties straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje nurodytas faktinio dydžio apskaičiavimas būtų atliekamas, nepaisant to, kad ši fikcija netaikoma sistemingai.

21

Trečias aiškinimas yra toks, kad Sprendimas Tomaszewska taikomas tik teisės į senatvės pensiją įgijimui, o ne apskaičiuojant jos dydį.

22

Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. [883/2004] 52 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad kompetentinga įstaiga:

23

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad atitinkamos valstybės narės kompetentinga įstaiga, siekdama nustatyti viršutinę ribą, kurios pagal šios valstybės narės teisės aktus negali viršyti draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiais, turi atsižvelgti į skirtingus draudimo laikotarpius, įskaitant tuos, kurie buvo įgyti pagal kitos valstybės narės teisės aktus, kai ši įstaiga apskaičiuoja šios nuostatos i punkte nurodytą teorinį išmokos dydį bei ii punkte nurodytą faktinį išmokos dydį.

24

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, nors nuo 2010 m. gegužės 1 d. Reglamentas Nr. 1408/71 buvo pakeistas Reglamentu Nr. 883/2004, Reglamento Nr. 1408/71 45 ir 46 straipsnių nuostatos iš esmės sutampa su Reglamento Nr. 883/2004 6 ir 52 straipsniais. Taigi, kaip savo išvados 28 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su minėtomis Reglamento Nr. 1408/71 nuostatomis, yra reikšminga aiškinant nagrinėjamas Reglamento Nr. 883/2004 nuostatas.

25

Svarbu priminti, kad tiek Reglamento Nr. 1408/71, tiek Reglamento Nr. 883/2004 nuostatomis nesukuriama bendra socialinės apsaugos sistema, o vienintelis jų tikslas – užtikrinti įvairių toliau egzistuojančių nacionalinių sistemų koordinavimą. Taigi pagal suformuotą jurisprudenciją valstybės narės išsaugo įgaliojimus organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Salgado González, C‑282/11, EU:C:2013:86, 35 punktą ir 2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Zaniewicz-Dybeck, C‑189/16, EU:C:2017:946, 38 punktą).

26

Kadangi reglamentuose Nr. 1408/71 ir Nr. 883/2004 nenumatytos darbo ar draudimo laikotarpių nustatymo sąlygos, šios sąlygos, kaip matyti tiek iš Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio r punkto, tiek iš Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio t punkto, yra išimtinai apibrėžtos valstybės narės, pagal kurią nagrinėjami laikotarpiai buvo įgyti, teisės aktuose (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Salgado Alonso, C‑306/03, EU:C:2005:44, 30 punktą).

27

Vis dėlto, nors kiekvienos valstybės narės teisės aktuose turi būti nustatytos, be kita ko, teisės į išmokas suteikimo sąlygos, valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, pirmiausia SESV nuostatų, susijusių su kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažinta laisve judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Salgado González, C‑282/11, EU:C:2013:86, 36 ir 37 punktus ir 2020 m. sausio 23 d. Sprendimo Bundesagentur für Arbeit, C‑29/19, EU:C:2020:36, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28

Siekiant užtikrinti, kad to bus laikomasi, Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnyje, kuris buvo iš esmės perkeltas į Reglamento Nr. 883/2004 6 straipsnį, numatyta, kad jeigu pagal valstybės narės teisės aktus teisės į išmokas įgijimas, išsaugojimas ar atgavimas priklauso nuo draudimo laikotarpių įgijimo, tos valstybės narės kompetentinga įstaiga turi atsižvelgti į draudimo laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, tarytum jie būtų įgyti pagal jos taikomus teisės aktus. Kitaip tariant, draudimo laikotarpiai, įgyti pagal įvairių valstybių narių teisės aktus, turi būti sumuojami (2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Zaniewicz-Dybeck, C‑189/16, EU:C:2017:946, 41 punktas).

29

Taigi, Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsniu, kaip ir Reglamento Nr. 883/2004 6 straipsniu, įgyvendinamas draudimo, gyvenimo šalyje ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpių sumavimo principas, numatytas SESV 48 straipsnyje. Tai yra vienas pagrindinių valstybių narių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo Sąjungos lygmeniu principų, kuriuo siekiama užtikrinti, kad naudodamasis laisvo judėjimo teise darbuotojas neprarastų socialinės apsaugos išmokų, kurias gautų, jei visą savo profesinę veiklą vykdytų vienoje valstybėje narėje. Tokia pasekmė iš tiesų galėtų atgrasyti Sąjungos darbuotojus naudotis laisvo judėjimo teise ir dėl to sudaryti šios laisvės kliūtį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Tomaszewska 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Taigi, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad siekiant nustatyti teisei į senatvės pensiją įgyti reikalaujamą minimalų draudimo laikotarpį taikoma riba, kurios negali viršyti draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiais, atitinkamos valstybės narės kompetentinga įstaiga, nustatydama draudimo įmokų mokėjimo laikotarpius, turi atsižvelgti į visus darbuotojo migranto vykdant profesinę veiklą įgytus draudimo laikotarpius, įskaitant tuos, kurie buvo įgyti kitose valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. Sprendimo Tomaszewska 37 ir 39 punktus).

31

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad šis sumavimo principas taikomas visais atvejais, kai teisės į senatvės pensiją įgijimui keliamas reikalavimas atsižvelgti į laikotarpius, įgytus pagal kitų valstybių narių teisės aktus, todėl jo taikymas neturėtų būti apribotas tik vieninteliu atveju (dėl kurio buvo priimtas Sprendimas Tomaszewska), kai riba nepasiekiama remiantis pirmuoju skaičiavimu, pagal kurį prie draudimo įmokų mokėjimo ir nemokėjimo laikotarpių, nustatytų pagal nacionalinės teisės nuostatas, paprasčiausiai pridedami pagal kitos valstybės narės teisės aktus įgyti draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiai, kurie nėra įtraukiami apskaičiuojant šią viršutinę ribą.

32

Pagrindinė byla vis dėlto yra susijusi ne su teisės į pensiją įgijimu, kurio taisyklės įtvirtintos Reglamento Nr. 1408/71 45 straipsnio 1 dalyje, pakeistoje Reglamento Nr. 883/2004 6 straipsniu, o su senatvės pensijos dydžio apskaičiavimu.

33

Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 48 straipsnio pirmos pastraipos a punkte numatyta, jog tam, kad būtų užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas, Europos Sąjungos Parlamentas ir Taryba turi imtis būtinų priemonių siekiant susumuoti visus pagal skirtingus nacionalinės teisės aktus įgytus draudimo laikotarpius ne tik tam, kad būtų galima įgyti ir išlaikyti teisę į išmokas, bet ir tam, kad būtų galima jas apskaičiuoti.

34

Iš Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalies b punkto, kuriame iš esmės, be kita ko, pakartotos Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnyje nustatytos apskaičiavimo taisyklės (šiuo klausimu žr. Sprendimo Tomaszewska 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), formuluotės matyti, kad senatvės pensijos dydis apskaičiuojamas dviem etapais: pirmiausia apskaičiuojamas teorinis, o vėliau – faktinis dydis.

35

Kiek tai susiję su šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje nurodytu pirmuoju etapu, kompetentinga įstaiga privalo apskaičiuoti teorinį išmokos dydį, į kurį apdraustasis galėtų pretenduoti, jei būtų laikoma, kad visi draudimo ir (arba) gyvenimo šalyje laikotarpiai, įgyti pagal kitų valstybių narių teisės aktus, buvo įgyti pagal jos taikomus teisės aktus (dėl Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies a punkto žr. 1980 m. birželio 26 d. Sprendimo Menzies, 793/79, EU:C:1980:172, 9 punktą ir 2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Zaniewicz-Dybeck, C‑189/16, EU:C:2017:946, 42 punktą).

36

Pagal šią nuostatą teorinis išmokos dydis turi būti apskaičiuojamas taip, tarsi apdraustas asmuo savo profesinę veiklą vykdė išimtinai atitinkamoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 26 d. Sprendimo Menzies, 793/79, EU:C:1980:172, 10 punktą; 2005 m. liepos 21 d. Sprendimo Koschitzki, C‑30/04, EU:C:2005:492, 27 punktą ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Salgado González, C‑282/11, EU:C:2013:86, 41 punktą).

37

Kaip savo išvados 53 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad turi būti atsižvelgta į įmokų mokėjimo laikotarpius, įgytus pagal Lenkijos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės teisės aktus, kai nustatoma trečdalio riba, kurios pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus negali viršyti draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiais, siekiant apskaičiuoti teorinį išmokos dydį. Kitaip tariant, tam, kad būtų apskaičiuotas teorinis išmokos dydis, draudimo laikotarpiai, įgyti pagal skirtingų valstybių narių teisės aktus, yra sumuojami.

38

Toks Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio aiškinimas atitinka šios nuostatos tikslą, nes skaičiavimu, kurį reikia atlikti pagal šią nuostatą, kaip ir tuo, kuris atliekamas pagal Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies a punktą, siekiama užtikrinti maksimalų teorinį išmokos dydį, į kurį darbuotojas galėtų pretenduoti, jei visi jo draudimo laikotarpiai būtų įgyti pagal konkrečios valstybės narės teisės aktus (1980 m. birželio 26 d. Sprendimo Menzies, 793/79, EU:C:1980:172, 11 punktas ir 2005 m. liepos 21 d. Sprendimo Koschitzki, C‑30/04, EU:C:2005:492, 28 punktas).

39

Be to, kaip savo išvados 56 punkte priminė generalinis advokatas, siekis kuo labiau padidinti veiksnių, reikšmingų apskaičiuojant teorinį dydį, skaičių atitinka suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalis, kurią pakeitė Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama atsižvelgiant į SESV 48 straipsnyje nustatytą tikslą, t. y. prisidėti, be kita ko, susumuojant draudimo, gyvenimo šalyje ir darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, prie darbuotojų judėjimo laisvės užtikrinimo, o tai reiškia, kad darbuotojai migrantai neturėtų prarasti teisių į socialinės apsaugos išmokas ir šių išmokų dydis neturėtų sumažėti dėl to, kad jie pasinaudojo teise į laisvą judėjimą (šiuo klausimu žr. 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Reichling, C‑406/93, EU:C:1994:320, 21 ir 24 punktus; 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Lustig, C‑244/97, EU:C:1998:619, 30 ir 31 punktus ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Salgado González, C‑282/11, EU:C:2013:86, 43 punktą).

40

Be to, pagal Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčio antrą sakinį kompetentinga įstaiga nustato faktinį išmokos dydį teorinio dydžio pagrindu pagal proporcingą santykį tarp draudimo ir (arba) gyvenimo šalyje laikotarpių, įgytų pagal jos taikomus teisės aktus, trukmės ir bendros draudimo ir (arba) gyvenimo šalyje laikotarpių, įgytų pagal kitų atitinkamų valstybių narių teisės aktus, trukmės (dėl Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies b punkto žr. 1980 m. birželio 26 d. Sprendimo Menzies, 793/79, EU:C:1980:172, 9 punktą ir 2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Zaniewicz-Dybeck, C‑189/16, EU:C:2017:946, 42 punktą).

41

Taigi pagal Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį siekiama tik paskirstyti atitinkamą išmokų naštą atitinkamų valstybių narių įstaigoms atsižvelgiant į proporcingą draudimo laikotarpių, įgytų pagal kiekvienos valstybės narės teisės aktus, trukmės santykį. Faktinio dydžio apskaičiavimo etape šis proporcingo apskaičiavimo, o ne sumavimo principo taikymas pateisinamas tuo, kad nėra bendros socialinės apsaugos sistemos, dėl kurios reikėtų išlaikyti valstybių narių socialinės apsaugos sistemų finansinį vientisumą, kartu užtikrinant vienodą požiūrį į laisvo judėjimo teise besinaudojančius darbuotojus. Tai, kad taikant proporcingą apskaičiavimą atsižvelgiama į laikotarpį, kuris neatitinka jokio draudimo laikotarpio ar net faktinio gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpio, galėtų vienašališkai ir dirbtinai išbalansuoti išmokų naštą valstybėms narėms, o tai tam tikra prasme yra nesuderinama su šiame straipsnyje įtvirtintu mechanizmu (šiuo klausimu dėl Reglamento Nr. 1408/71 46 straipsnio 2 dalies b punkto žr. 1980 m. birželio 26 d. Sprendimo Menzies, 793/79, EU:C:1980:172, 11 punktą).

42

Kaip iš esmės pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 55 ir 58 punktuose, pagal proporcingo apskaičiavimo principą kiekviena kompetentinga įstaiga turi mokėti tik tą išmokos dalį, kuri atitinka pagal jos taikomus teisės aktus įgytus konkrečius laikotarpius. Taigi faktinis mokėtinos išmokos dydis yra dalis teorinio dydžio, atitinkančio visus faktiškai pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus įgytus draudimo ar gyvenimo šalyje laikotarpius.

43

Darytina išvada, kad faktinis išmokos dydis turi būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į visus faktinius ar jiems prilygintus įmokų mokėjimo laikotarpius pagal kompetentingos įstaigos taikomus teisės aktus (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 3 d. Sprendimo Barreira Pérez, C‑347/00, EU:C:2002:560, 39 punktą), išskyrus draudimo laikotarpius, įgytus už atitinkamos valstybės narės ribų.

44

Taigi nagrinėjamu atveju faktinis išmokos dydis turi būti apskaičiuojamas pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus, atsižvelgiant į draudimo įmokų mokėjimo laikotarpius, įgytus pagal Lenkijos teisės aktus, ir į pagal šios valstybės narės teisės aktus įgytus draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpius, kuriems taikoma trečdalio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpių riba, kaip reikalaujama pagal šiuos teisės aktus, tačiau į juos neįtraukiami kitoje valstybėje narėje įgyti draudimo laikotarpiai.

45

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant nustatyti viršutinę ribą, kurios pagal nacionalinės teisės aktus negali viršyti draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiais, atitinkamos valstybės narės kompetentinga įstaiga, apskaičiuodama šios nuostatos i punkte nurodytos išmokos teorinį dydį, turi atsižvelgti į visus draudimo laikotarpius, įskaitant tuos, kurie buvo įgyti pagal kitų valstybių narių teisės aktus, o apskaičiuojant minėtos nuostatos ii punkte nurodytos išmokos teorinį dydį atsižvelgiama tik į draudimo laikotarpius, įgytus pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 52 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant nustatyti viršutinę ribą, kurios pagal nacionalinės teisės aktus negali viršyti draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpiai, palyginti su draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiais, atitinkamos valstybės narės kompetentinga įstaiga, apskaičiuodama šios nuostatos i punkte nurodytos išmokos teorinį dydį, turi atsižvelgti į visus draudimo laikotarpius, įskaitant tuos, kurie buvo įgyti pagal kitų valstybių narių teisės aktus, o apskaičiuojant minėtos nuostatos ii punkte nurodytos išmokos teorinį dydį atsižvelgiama tik į draudimo laikotarpius, įgytus pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus.