–

Markt24 GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt G. Herzog,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir I. Gavrilová,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir M. Heller,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 7 straipsnio 1 punkto ir 21 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant BU, Austrijoje gyvenančio fizinio asmens, ir pagal Vokietijos teisę įsteigtos bendrovės Markt24 GmbH, kurios buveinė yra Unteršleisheime, Landkreis München (Miuncheno apskritis, Vokietija), ginčą dėl pastarosios nesumokėto darbo užmokesčio, specialiųjų išmokų proporcingai išdirbtam laikotarpiui ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas metines mokamas atostogas.

3

Reglamento Nr. 1215/2012 14 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

4

Šio reglamento II skyriuje reglamentuojama jurisdikcija. To skyriaus 1 skirsnį „Bendrosios nuostatos“ sudaro 4–6 straipsniai.

5

Minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“

6

To paties reglamento 5 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.

2.   1 dalyje nurodytų asmenų atžvilgiu visų pirma netaikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, apie kurias valstybės narės turi pranešti Komisijai pagal 76 straipsnio 1 dalies a punktą.“

7

Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 2 skirsnį „Specialioji jurisdikcija“ sudaro 7–9 straipsniai.

8

Minėto reglamento 7 straipsnyje nustatyta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

<…>

<…>“

9

Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 5 skirsnį „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis“ sudaro 20–23 straipsniai.

10

Minėto reglamento 20 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui, 7 straipsnio 5 punktui ir, kai ieškinys pareiškiamas darbdaviui, 8 straipsnio 1 punktui.“

11

To paties reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas:

12

1985 m. kovo 7 d.Bundesgesetz über die Arbeits- und Sozialgerichtsbarkeit (Arbeits- und Sozialgerichtsgesetz) (Federalinis įstatymas dėl jurisdikcijos darbo ir socialinėse bylose, toliau – ASGG) 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Teritorinę jurisdikciją nagrinėti 50 straipsnio 1 dalyje nurodytas bylas ieškovo pasirinkimu turi:

<…>“

13

Su Austrijoje gyvenančia BU Zalcburge (Austrija) susisiekė bendrovės Markt24, kurios buveinė yra Unteršleisheime (Miuncheno apskritis), darbuotojas, ir su ja bendrovės vardu pasirašė darbo sutartį, pagal kurią ji buvo įdarbinta valytoja laikotarpiui nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki gruodžio 15 d. (toliau – nagrinėjama sutartis).

14

Nagrinėjamoje sutartyje numatytų darbo santykių pradžioje Markt24 turėjo biurą Zalcburge. Vis dėlto ši sutartis buvo pasirašyta ne minėtame biure, o Zalcburge esančioje kepyklėlėje. Darbo sutartyje buvo nurodyta, kad darbuotoja pradės dirbti 2017 m. rugsėjo 6 d.; ji turėjo dirbti Miunchene. Tačiau Markt24 taip ir nenurodė BU atlikti jokio darbo.

15

Nors darbuotoja buvo pasiekiama telefonu ir pasirengusi dirbti, vis dėlto ji neatliko jokių darbų bendrovei Markt24. BU neturėjo Markt24 darbuotojo, su kuriuo ji bendravo prieš sudarant nagrinėjamą sutartį, telefono numerio; šioje sutartyje buvo nurodytas Markt24 telefono numeris Austrijoje ir šios bendrovės adresas Vokietijoje. Iki 2017 m. gruodžio 15 d. BU buvo registruota Austrijos socialinio draudimo įstaigoje kaip pagal darbo sutartį dirbantis asmuo. Tuomet Markt24 nutraukė su BU sudarytą darbo sutartį.

16

2018 m. balandžio 27 d. BU pareiškė Markt24 ieškinį Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas, Austrija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, reikalaudama sumokėti bendrą 2962,80 EUR sumą (neatskaičius mokesčių), kurią sudaro nesumokėtas darbo užmokestis, specialiosios išmokos proporcingai išdirbtam laikotarpiui ir piniginė kompensacija už nepanaudotas metines mokamas atostogas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki gruodžio 15 d. BU pateikė tris darbo užmokesčio lapelius už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo iki lapkričio mėn., kuriuose Markt24 buvo nurodyta kaip darbdavys.

17

Kadangi BU ieškinio Markt24 įteikti nepavyko, nepaisant kelių bandymų tai padaryti įvairiais adresais – tiek paštu, tiek per Amtsgericht München (Miuncheno apylinkės teismas, Vokietija), o šios bendrovės atstovų gyvenamoji vieta nebuvo žinoma, 2018 m. gruodžio 26 d. nutartimi šiai bendrovei pagal Austrijos teisės nuostatas buvo paskirtas procesinis atstovas. Šis atstovas 2019 m. sausio 7 d. raštu užginčijo ir Austrijos teismų jurisdikciją apskritai, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikciją konkrečiai.

18

Šiomis aplinkybėmis šiam teismui kyla klausimas, ar Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnis gali būti taikomas darbo santykiams, kai darbuotoja sudarė darbo sutartį Austrijoje, tačiau jokio darbo neatliko, nors ir buvo tam pasirengusi.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nekyla abejonių dėl nuolatinių darbo santykių laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki gruodžio 15 d. Šis teismas pažymi, kad nagrinėjamos sutarties sudarymui buvo rengiamasi ir pati sutartis buvo sudaryta Austrijoje; be to, BU buvo registruota Austrijos socialinio draudimo įstaigoje.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat teigia, kad darbuotojai, kaip ir vartotojai, priskiriami prie asmenų, kuriems yra reikalinga apsauga, kategorijos, todėl jiems Sąjungos teisės aktų nuostatomis neturėtų būti sudaromos mažiau palankios sąlygos nei nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Nacionalinio teismo nuomone, visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į darbuotojos finansinę padėtį, susijusią su mažu darbo užmokesčiu, dėl kurios jai yra sunkiau pareikšti ieškinį kitos valstybės narės teismuose.

21

Šiomis aplinkybėmis Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Jei į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

Jei antrąjį ir trečiąjį klausimus būtų atsakyta neigiamai:

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

22

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 5 skirsnio „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis“ nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos valstybėje narėje nuolat gyvenančio darbuotojo ieškiniui, pareikštam darbdaviui, kurio buveinė yra kitoje valstybėje narėje, tuo atveju, kai ikisutartiniai santykiai klostėsi ir darbo sutartis buvo sudaryta valstybėje narėje, kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, o sutartyje buvo numatyta, kad darbas turi būti atliekamas valstybėje narėje, kurioje yra darbdavio buveinė, nepaisant to, kad šis darbas nebuvo atliktas dėl nuo šio darbdavio priklausančių priežasčių.

23

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 20 straipsnį jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, nustatoma pagal šio reglamento II skyriaus 5 skirsnį „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis“, kurį sudaro 20–23 straipsniai, nedarant poveikio Reglamento Nr. 1215/2012 6 straipsniui, 7 straipsnio 5 punktui ir, kai ieškinys pareiškiamas darbdaviui, šio reglamento 8 straipsnio 1 punktui.

24

Reglamento Nr. 1215/2012 20 straipsnyje pateikta sąvoka „individuali darbo sutartis“ turi būti aiškinama autonomiškai, kad būtų užtikrintas vienodas šiame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymas visose valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Nogueira ir kt., C‑168/16 ir C‑169/16, EU:C:2017:688, 47 ir 48 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

25

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, ši sąvoka suponuoja darbuotojo ir darbdavio pavaldumo santykius, nes esminis darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas privalo teikti paslaugas, ir turi teisę už jas gauti darbo užmokestį (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 40 ir 41 punktus ir 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimo Bosworth ir Hurley, C‑603/17, EU:C:2019:310, 25 ir 26 punktus).

26

Tokiu atveju reikia manyti, kad šalims „darbo sutartis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 20 straipsnį, yra privaloma, neatsižvelgiant į tai, ar šioje sutartyje nurodytas darbas buvo atliktas.

27

Taigi, kadangi iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje sutartyje buvo nustatyti darbdavio ir darbuotojo pavaldumo santykiai ir iš jos kilo šalių teisės ir pareigos darbo santykiuose, iš šios sutarties kilusiam ginčui taikomos Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 5 skirsnio nuostatos, nepaisant to, kad ši sutartis nebuvo įvykdyta.

28

Vadinasi, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 5 skirsnio „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis“ nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos valstybėje narėje nuolat gyvenančio darbuotojo ieškiniui, pareikštam darbdaviui, kurio buveinė yra kitoje valstybėje narėje, tuo atveju, kai ikisutartiniai santykiai klostėsi ir darbo sutartis buvo sudaryta valstybėje narėje, kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, o sutartyje buvo numatyta, kad darbas turi būti atliekamas valstybėje narėje, kurioje yra darbdavio buveinė, nepaisant to, kad šis darbas nebuvo atliktas dėl nuo šio darbdavio priklausančių priežasčių.

29

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 5 skirsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama taikyti nacionalines jurisdikcijos taisykles tokiam ieškiniui, koks nurodytas šio sprendimo 28 punkte, jeigu šios taisyklės yra palankesnės darbuotojui.

30

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tiek 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos, tiek 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) ir minėtą konvenciją pakeitusiu Reglamentu Nr. 1215/2012 siekiama sukurti vienodas tarptautinės jurisdikcijos taisykles (1997 m. liepos 3 d. Sprendimo Benincasa, C‑269/95, EU:C:1997:337, 25 punktas; 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Hypoteční banka, C‑327/10, EU:C:2011:745, 33 ir 45 punktai ir 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Hőszig, C‑222/15, EU:C:2016:525, 31 punktas).

31

Viena vertus, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalimi, „asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę“. Kita vertus, pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalį „[a]smenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant [minėto reglamento II skyriaus] 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles“.

32

Darytina išvada, kad, kaip yra nurodyta generalinio advokato išvados 41 ir 42 punktuose, jeigu byla, kurioje yra užsienio elementas, patenka į reglamento materialinę taikymo sritį ir jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybės narės teritorijoje, Reglamente Nr. 1215/2012 numatytos jurisdikcijos taisyklės privalo turėti pirmenybę prieš nacionalines jurisdikcijos taisykles (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Hypoteční banka, C‑327/10, EU:C:2011:745, 33 ir 45 punktus; taip pat 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Corman-Collins, C‑9/12, EU:C:2013:860, 22 punktą).

33

Ši nacionalinių jurisdikcijų taisyklių išimtis taikoma ir Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 5 skirsnio nuostatoms; Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad jos yra ne tik specialios, bet ir išsamios (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Petronas Lubricants Italy, C‑1/17, EU:C:2018:478, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Taigi, nagrinėjant į šio reglamento II skyriaus 5 skirsnio nuostatų taikymo sritį patenkantį ieškinį, su individualiomis darbo sutartimis susijusiose bylose nacionalinės jurisdikcijos nustatymo taisyklės, kurios skiriasi nuo numatytųjų šiose nuostatose, negali būti taikomos, neatsižvelgiant į tai, ar šios nacionalinės taisyklės yra palankesnės darbuotojui.

35

Vadinasi, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 5 skirsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama taikyti nacionalines jurisdikcijos taisykles tokiam ieškiniui, kaip nurodyta šio sprendimo 28 punkte, neatsižvelgiant į tai, ar šios taisyklės yra palankesnės darbuotojui.

36

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas tokiam ieškiniui, kaip nurodyta šio sprendimo 28 punkte. Prireikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo nurodyti pagal šį straipsnį jurisdikciją turintį teismą.

37

Šiuo klausimu reikia priminti, kad darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, pagal šio reglamento 21 straipsnio 1 dalies a punktą ieškinys gali būti pareikštas valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose arba pagal šio reglamento 21 straipsnio 1 dalies b punkto i ir ii papunkčius vietos, kurioje ar iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą, teismuose, arba paskutinės tokios darbo vietos teismuose, arba, jei darbuotojas paprastai savo darbą atlieka ar atliko ne toje pačioje šalyje – vietos, kurioje yra arba buvo darbuotoją įdarbinusi įmonė, teismuose.

38

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad darbuotoja kreipėsi ne į valstybės narės, kurioje yra darbdavio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismą, kaip leidžiama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalies a punktą. Iš pagrindinės bylos aplinkybių taip pat nematyti, kad darbuotojos pareikštam ieškiniui taikomas šio reglamento 21 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktis.

39

Taigi svarbu nustatyti, ar, net jeigu jokio darbo nebuvo atlikta, tokiam ieškiniui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, taikomas minėto reglamento 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis, kuriame numatyta, kad darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas kitos valstybės narės, kurioje ar iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą, teismuose arba paskutinės tokios darbo vietos teismuose.

40

Šiuo klausimu Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktyje, kuris atitinka Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį, įtvirtinta sąvoka „vieta, kurioje darbuotojas paprastai atlieka savo darbą“ turi būti aiškinama kaip reiškianti vietą, kurioje ar iš kurios darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Nogueira ir kt., C‑168/16 ir C‑169/16, EU:C:2017:688, 59 punktą).

41

Kaip nurodyta generalinio advokato išvados 61 ir 63 punktuose, jei darbo sutartis nebuvo įvykdyta, sutartyje išreikšti šalių ketinimai iš esmės yra vieninteliai duomenys, leidžiantys nustatyti įprastinę darbo vietą, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį. Toks aiškinimas leidžia kuo geriau užtikrinti aukštą jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo laipsnį, nes darbo sutarties šalių numatytą darbo atlikimo vietą iš esmės yra lengva nustatyti.

42

Taigi Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad ieškinys dėl darbo santykių, kaip antai nurodytas šio sprendimo 28 punkte, gali būti pareikštas valstybės narės, kurioje darbuotojas pagal darbo sutartį turėjo vykdyti pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui, teismuose.

43

Vis dėlto, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje, darbuotoja pagal nagrinėjamą sutartį pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui turėjo vykdyti Miunchene.

44

Reikėtų pridurti, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 20 straipsnio 1 dalį jurisdikcija nustatoma pagal šio reglamento II skyriaus 5 skirsnį, „nedarant poveikio“ minėto reglamento „6 straipsniui, 7 straipsnio 5 punktui ir, kai ieškinys pareiškiamas darbdaviui, 8 straipsnio 1 punktui“.

45

Šio reglamento 7 straipsnio 5 punkte aiškiai nustatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, „ieškiniai, susiję su filialo, atstovybės arba kitokio padalinio veikla“ kitoje valstybėje narėje gali būti pareikšti „tokio filialo, atstovybės arba kitokio padalinio buvimo vietos teismuose“.

46

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar ši nuostata taip pat gali būti taikoma šioje byloje, nes, pirma, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėjamoje sutartyje numatytų darbo santykių pradžioje Markt24 turėjo biurą Zalcburge, ir, antra, pagal nagrinėjamą sutartį darbuotoja didžiąją dalį įsipareigojimų darbdaviui turėjo vykdyti Miunchene.

47

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 5 punkte vartojamos sąvokos „filialas“, „atstovybė“ ir „kitoks padalinys“ turi būti aiškinamos savarankiškai, t. y. jos reiškia, kad egzistuoja veiklos centras, kuris yra pastovus patronuojančiosios įmonės pratęsimas. Šis centras turi turėti vadovybę ir materialinių išteklių, kad galėtų derėtis su trečiosiomis šalimis ir joms nereiktų tiesiogiai kreiptis į patronuojančiąją įmonę (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimo Ryanair, C‑464/18, EU:C:2019:311, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Reikia pridurti, kad ši nuostata taikoma tik tuomet, jei ginčas yra dėl veiksmų, susijusių su šių subjektų veikla, arba dėl jų prisiimtų įsipareigojimų patronuojančiosios įmonės vardu, kai šie įsipareigojimai turi būti įvykdyti valstybėje, kurioje jie yra (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 11 d. Sprendimo Ryanair, C‑464/18, EU:C:2019:311, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad ieškinys, kaip antai nurodytas šio sprendimo 28 punkte, gali būti pareikštas vietos, kurioje arba iš kurios darbuotojas pagal darbo sutartį turėjo vykdyti pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui, teismuose, nepažeidžiant šio reglamento 7 straipsnio 5 punkto.

50

Kadangi penktasis klausimas pateiktas tik tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, į jį atsakyti nereikia, atsižvelgiant į teigiamą atsakymą į pirmąjį klausimą.

51

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: