–

A. B. ir B. B., atstovaujamų odvetnik R. Kokalj,

–

Slovėnijos vyriausybės, atstovaujamos J. Morela,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller ir B. Rous Demiri,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 15 straipsnio 1 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant dviejų fizinių Slovėnijoje gyvenančių asmenų A. B. ir B. B. ginčą su Maltoje įsteigta komercine bendrove Personal Exchange International Limited (toliau – PEI) dėl sumos, kurią PEI atsisakė išmokėti pagal internetu sudarytą pokerio lošimo sutartį.

3

Reglamentas Nr. 44/2001 buvo panaikintas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1). Vis dėlto šis reglamentas, išskyrus tam tikras nuostatas, taikomas tik nuo 2015 m. sausio 10 d., kaip numatyta 81 straipsnyje. Todėl, atsižvelgiant į tai, kokiu laiku klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, bylai taikomas Reglamentas Nr. 44/2001.

4

Reglamento Nr. 44/2001 11–13 konstatuojamosiose dalyse buvo nustatyta:

5

Šio reglamento II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ esančio 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

6

To paties reglamento 1 skirsnyje esančio 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.“

7

To reglamento II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“ esančio 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

8

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 4 skirsnyje „Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis“ esančiame 15 straipsnyje nustatyta:

„1.   Bylose dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto, jeigu:

<…>“

9

Šio reglamento 4 skirsnyje esančio 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Vartotojas kitai sutarties šaliai bylą gali iškelti valstybės narės, kurioje yra nuolatinė tos sutarties šalies gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose arba vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.“

10

Minėto reglamento tame pačiame 4 skirsnyje esančiame 17 straipsnyje numatyta:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą, kuris:

11

PEI organizuoja azartinius lošimus interneto svetainėje www.mybet.com, o komercinę veiklą vykdo, be kita ko, Slovėnijoje.

12

B. B. šioje interneto svetainėje atidarė naudotojo paskyrą ir tam turėjo priimti vienašališkai PEI nustatytas sąlygas, be jokių galimybių daryti kokią nors įtaką jų rengimui ar vėlesniems pakeitimams; šiose sąlygose konkrečiai buvo numatyta, kad galimus iš sutartinių santykių kylančius ginčus nagrinėja Maltos Respublikos teismai.

13

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. šioje interneto svetainėje lošdamas pokerį B. B. laimėjo apie 227000 EUR. 2011 m. gegužės 10 d. PEI užblokavo B. B. paskyrą ir atsisakė išmokėti šią sumą tuo pagrindu, kad jis susikūrė papildomą naudotojo paskyrą (pasinaudodamas A. B. vardu, pavarde ir duomenimis) ir taip pažeidė šios bendrovės nustatytas lošimo taisykles.

14

2013 m. gegužę B. B. pareiškė ieškinį PEI Slovėnijos pirmosios instancijos teisme dėl šios sumos grąžinimo.

15

B. B. tvirtino, kad šioje byloje jurisdikciją turėjo Slovėnijos teismai, nes jis yra vartotojas, todėl turėjo teisę kreiptis į teismą pagal savo nuolatinę gyvenamąją vietą, remiantis Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 1 dalimi.

16

PEI prašė pripažinti šį ieškinį nepriimtinu, tvirtindama, kad Slovėnijos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pagrindinę bylą. Kadangi B. B. yra profesionalus pokerio lošėjas, vartotojų apsauga jam netaikoma, o pagrindinė byla teisminga tik Maltos Respublikos, kurioje yra bendrovės PEI buveinė, teismams.

17

Slovėnijos pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuolatinę B. B. gyvenamąją vietą, pripažino Slovėnijos teismų jurisdikciją ir nusprendė, kad šis asmuo PEI interneto svetainėje atidarė naudotojo paskyrą kaip vartotojas; be to, šis teismas patenkino B. B. pareikštą ieškinį.

18

Slovėnijos pirmosios instancijos teismo sprendimą PEI apskundė Slovėnijos apeliaciniam teismui, tačiau šis sprendimą paliko galioti. Tuomet PEI kasaciniu skundu kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą – Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas, Slovėnija). Procesas šiame teisme yra susijęs tik su B. B., nes byla A. B. atžvilgiu buvo baigta.

19

Nagrinėdamas klausimą, ar jurisdikcija nagrinėti pagrindinę bylą gali būti suteikta Slovėnijos teismams (atsižvelgiant į nuolatinę B. B. gyvenamąją vietą), ar Maltos teismams (atsižvelgiant į PEI buveinę), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar galima pripažinti, jog B. B. sutartį su PEI sudarė kaip „vartotojas <…> tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį.

20

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pažymi, kad, pirma, B. B. turėjo sutikti su PEI vienašališkai nustatytomis sąlygomis, nes buvo ekonomiškai silpnesnis ir teisiškai mažiau patyręs nei kita sutarties šalis, nebuvo įregistravęs pokerio lošimo kaip savo profesinės veiklos, nesiūlė tretiesiems asmenims lošti pokerio už atlyginimą ir neturėjo rėmėjų. Kita vertus, jis jau nuo 2008 m. pragyvenimui užsidirbo lošdamas pokerį, vidutiniškai tam skirdamas devynias valandas kiekvieną darbo dieną.

21

Be to, Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies pažodinis aiškinimas nėra vienareikšmis, nes kai kuriose šios nuostatos kalbinėse versijose yra papildomų su sąvoka „profesinė veikla“ susijusių elementų, todėl ji gali būti aiškinama skirtingai, pavyzdžiui, anglų kalbos žodis „trade“ reiškia prekybą prekėmis ar paslaugomis, o slovėnų kalbos žodžių junginys „pridobitna dejavnost“ nurodo pinigų gavimo techninį ir ekonominį aspektus, kiek tai susiję su materialiojo turto įsigijimu.

22

Šiomis aplinkybėmis Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sutartimi, vartotojo sudaroma tokiam tikslui, kuris nesusijęs su jo profesine veikla, galima laikyti ir sutartį dėl pokerio lošimo internetu, kurią asmuo nuotoliniu būdu sudaro su užsienio lošimų internetu organizatoriumi ir kuriai taikomos bendrosios šio organizatoriaus nustatytos sąlygos, jeigu toks asmuo daugelį metų gyvena iš šios veiklos gaunamų pajamų ir iš pokerio lošimo laimėjimų, nors ir nėra oficialiai įregistravęs tokios veiklos ir nesiūlo savo paslaugų tretiesiems asmenims rinkoje atlygintinai?“

23

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybėje narėje gyvenantis fizinis asmuo, kuris su kitoje valstybėje narėje įsteigta bendrove sudarė sutartį dėl pokerio lošimo internetu, į kurią įtrauktos bendrosios šios bendrovės nustatytos sąlygos, nors oficialiai neįregistravo tokios veiklos ir nesiūlė savo paslaugų tretiesiems asmenims atlygintinai, praranda „vartotojo“ statusą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jei lošia daug valandų per dieną ir laimi dideles pinigų sumas.

24

Visų pirma reikia priminti, kad šio reglamento 15 straipsnio 1 dalis yra nuostata, leidžianti nukrypti tiek nuo bendrosios jurisdikcijos taisyklės, nustatytos minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią jurisdikcija priskiriama valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams, tiek nuo to paties reglamento 5 straipsnio 1 punkte numatytos specialiosios jurisdikcijos sutarčių srityje taisyklės, pagal kurią jurisdikciją turi tas teismas, kurio teritorijoje įsipareigojimas, kuriuo grindžiamas prašymas, buvo įvykdytas arba turi būti įvykdytas. Taigi šio 15 straipsnio 1 dalis visais atvejais turi būti aiškinama siaurai, t. y. kad aiškinimas neviršytų šiame reglamente aiškiai numatytų atvejų (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Česká spořitelna, C‑419/11, EU:C:2013:165, 26 punktas ir 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 27 punktas).

25

Be to, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalis taikoma tuo atveju, kai įvykdytos trys sąlygos, t. y. pirma, sutarties šalis yra vartotojas, vykdantis veiklą, kurią galima laikyti nesusijusia su jo profesine veikla, antra, sutartis tarp tokio vartotojo ir prekybininko iš tikrųjų buvo sudaryta ir, trečia, tokia sutartis priklauso vienai iš minėto 15 straipsnio 1 dalies a–c punktuose nurodytų kategorijų. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl jei viena iš trijų neįvykdyta, jurisdikcija negali būti nustatyta pagal sutartims su vartotojais taikomas taisykles (2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Hobohm, C‑297/14, EU:C:2015:844, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Šiuo atveju, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, klausimas iškeltas dėl pirmosios iš šių trijų sąlygų, t. y. nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, ar B. B. yra „vartotojas“, vykdantis su jo profesine veikla nesusijusią veiklą.

27

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies kai kurių kalbinių versijų skirtumų, kilusių todėl, kad pirmiausia į sąvokos „profesinė veikla“ versiją slovėnų kalba buvo įtraukta papildomų elementų, reikia pažymėti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų pavartota formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioritetą prieš kitas kalbines versijas. Dėl būtinumo vienodai taikyti, taigi, ir aiškinti, Sąjungos teisės aktą neleidžiama remtis tik viena jo versijų, bet reikalaujama, kad jis būtų aiškinamas atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo, kurio dalis jis yra, struktūrą ir tikslą (2017 m. birželio 8 d. Sprendimo Sharda Europe, C‑293/16, EU:C:2017:430, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Reglamento Nr. 44/2001 15–17 straipsniuose vartojama sąvoka „vartotojas“ turi būti aiškinama savarankiškai, iš esmės remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti, kad jis bus vienodai taikomas visose valstybėse narėse (2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Mühlleitner, C‑190/11, EU:C:2012:542, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Be to, atsižvelgiant į minėtuose 15–17 straipsniuose išdėstytų taisyklių dėl jurisdikcijos išimtinį pobūdį, sąvoka „vartotojas“ turi būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į atitinkamo asmens padėtį konkrečioje sutartyje pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, nes tas pats asmuo tam tikruose sandoriuose gali būti laikomas vartotoju, o kituose – ūkio subjektu (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 27 ir 29 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

30

Remdamasis tuo Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame reglamente nustatytos specialios taisyklės, skirtos apsaugoti vartotojui kaip silpnesnei šaliai, taikomos tik sutartims, kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius ir kurios niekaip nėra susijusios su jo verslu ar profesija, taigi ši apsauga nėra pateisinama tuomet, kai sutartis buvo sudaryta siekiant su profesine veikla susijusių tikslų (2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 44/2001 15–17 straipsniuose nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės iš esmės taikomos tik tuomet, kai šalių sudarytos sutarties tikslas nėra atitinkamų prekių ar paslaugų naudojimas profesiniams tikslams (2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Būtent atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia nagrinėti, ar gali būti atsisakyta fizinį asmenį pripažinti „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį, dėl tokių veiksnių, kaip lošiant pokerį laimėtų sumų (iš kurių tas asmuo gali pragyventi) dydis, šio asmens žinios ir vykdomos veiklos reguliarumas.

33

Pirma, dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos aplinkybės, kad šiuo atveju B. B. nuo 2008 m. gyveno iš pokerio lošimuose laimėtų sumų, reikia pažymėti, kad šio reglamento 15–17 straipsnių taikymo srities neriboja konkrečios sumos (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Petruchová, C‑208/18, EU:C:2019:825, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Vadinasi, vien tai, kad su PEI sudaręs sutartį B. B., lošdamas pokerį, laimėjo dideles pinigų sumas, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl šio asmens pripažinimo „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001.

35

Iš tiesų, jei šio reglamento 15–17 straipsnius reikėtų aiškinti taip, kad jie netaikomi paslaugų sutartims, iš kurių galima daug uždirbti, fizinis asmuo negalėtų numatyti, ar jam bus suteikta šiose nuostatose nustatyta apsauga, nes šiame reglamente nėra ribos, kurią viršijus paslaugų sutartis būtų laikoma didelės vertės, o tai prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo valiai, išreikštai minėto reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią jurisdikcijos taisyklės turėtų būti ypač nuspėjamos (žr. pagal analogiją 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Petruchová, C‑208/18, EU:C:2019:825, 51 punktą).

36

Būtinybė užtikrinti jurisdikcijos taisyklių numatomumą yra itin svarbi pokerio lošimo srityje, nes šiame azartiniame lošime kyla ne tik rizika prarasti pastatytas pinigų sumas, bet ir galimybė laimėti dideles pinigų sumas. Taigi teismų jurisdikcijos nustatymas priklausomai nuo laimėtos (ar pralaimėtos) sumos neatitinka Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtinto tikslo.

37

Antra, PEI tvirtino, kad B. B. pavyko lošiant pokerį daug laimėti iš dalies ir dėl jo turimų žinių.

38

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra atkreipęs dėmesį, kad sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį, apibrėžiama kaip priešprieša sąvokai „ūkio subjektas“, yra objektyvi ir nepriklauso nuo žinių ir informacijos, kurių atitinkamas asmuo faktiškai turi (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Jei vartotojo statusas turėtų priklausyti nuo sutarties šalies turimų tam tikros srities žinių ir informacijos, o ne nuo to, ar jos sudaryta sutartis skirta asmeniniams poreikiams tenkinti, tai reikštų, kad sutarties šalis pripažįstama vartotoju atsižvelgiant į subjektyvią jos padėtį. Tačiau, remiantis šio sprendimo 29 punkte nurodyta jurisprudencija, asmens kaip „vartotojo“ statusas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant tik į jo padėtį konkrečioje sutartyje pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo Petruchová, C‑208/18, EU:C:2019:825, 56 punktą).

40

Taigi fizinis asmuo dėl savo žinių sudarytos sutarties srityje nepraranda „vartotojo“ statuso, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 39 punktą).

41

Trečia, kaip nurodyta šio sprendimo 29 punkte, vertinant B. B. ir PEI sutartinių santykių raidą, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, sprendžiant dėl asmens pripažinimo „vartotoju“, reikia atsižvelgti į šio asmens padėtį pagal konkrečią sutartį, taip pat į jos pobūdį ir tikslą.

42

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į galimus vėlesnius naudojimosi ilgalaikėmis PEI paslaugomis pokyčius. Tokių paslaugų naudotojas galėtų remtis vartotojo statusu tik tuomet, jei naudojimasis paslaugomis su verslu ar profesija nesusijusiais tikslais, dėl kurio iš pradžių sudaryta sutartis, vėliau netapo iš esmės profesinio pobūdžio naudojimusi (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 37 ir 38 punktus).

43

Ketvirta, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad B. B. lošė pokerį internetu reguliariai, vidutiniškai devynias valandas per darbo dieną.

44

Reglamente Nr. 44/2001 vartojamos sąvokos, be kita ko, esančios šio reglamento 15 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamos savarankiškai, iš esmės remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti, kad jis bus vienodai taikomas visose valstybėse narėse, kaip pažymėta šio sprendimo 28 punkte, tačiau stengiantis užtikrinti tikslų, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia sutarčių su vartotojais srityje, laikymąsi ir Sąjungos teisės darną taip pat reikia atsižvelgti į kituose Sąjungos teisės aktuose vartojamą sąvoką „vartotojas“ (2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 28 punktas).

45

Šiuo klausimu aiškindamas 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, 2005, p. 22), taip pat 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), Teisingumo Teismas nusprendė, kad, sprendžiant dėl pripažinimo „prekybininku“ (kitaip nei „vartotojo“ atveju), galima atsižvelgti ir į veiklos reguliarumą (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kamenova, C‑105/17, EU:C:2018:808, 37 ir 38 punktus).

46

Vis dėlto, viena vertus, veiklos reguliarumas yra tik viena iš aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti, ir pati savaime negali būti laikoma pagrindu fizinį asmenį pripažinti „prekybininku“ (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kamenova, C‑105/17, EU:C:2018:808, 39 punktą).

47

Kita vertus (ir svarbiausia), pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla skiriasi nuo veiklos, vertinamos byloje, kurioje priimtas 2018 m. spalio 4 d. Sprendimas Kamenova (C‑105/17, EU:C:2018:808), nes pastaroji buvo susijusi su prekių pardavimu.

48

Nors pagrindinėje byloje iš tiesų nagrinėjama tokia veikla, kurią galima pripažinti reguliaria, vis dėlto tai, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nėra nei prekių pardavimas, nei paslaugų teikimas. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, jog B. B. tretiesiems asmenims neteikia su pokerio lošimu susijusių paslaugų ir nėra oficialiai įregistravęs šios veiklos.

49

Taigi šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į visas faktines pagrindinės bylos aplinkybes, B. B. veikla buvo susijusi su bet kokia profesine veikla ir nuo jos priklausoma, ar ne, ir tuo remdamasis padaryti išvadą, ar tas asmuo laikytinas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalį. Sprendžiant dėl šio pripažinimo, vien dėl tokių aplinkybių, kaip lošiant pokerį laimėtų sumų dydis, galimai turimos žinios ar patirtis, ir pokerio lošimo reguliarumas, šis asmuo nepraranda „vartotojo“ statuso, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

50

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybėje narėje gyvenantis fizinis asmuo, kuris su kitoje valstybėje narėje įsteigta bendrove sudarė sutartį dėl pokerio lošimo internetu, į kurią įtrauktos bendrosios šios bendrovės nustatytos sąlygos, nors oficialiai neįregistravo tokios rūšies veiklos ir nesiūlė savo paslaugų tretiesiems asmenims atlygintinai, nepraranda „vartotojo“ statuso, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, net jei lošia daug valandų per dieną, turi daug žinių ir šiuose lošimuose laimi dideles pinigų sumas.

51

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybėje narėje gyvenantis fizinis asmuo, kuris su kitoje valstybėje narėje įsteigta bendrove sudarė sutartį dėl pokerio lošimo internetu, į kurią įtrauktos bendrosios šios bendrovės nustatytos sąlygos, nors oficialiai neįregistravo tokios rūšies veiklos ir nesiūlė savo paslaugų tretiesiems asmenims atlygintinai, nepraranda „vartotojo“ statuso, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, net jei lošia daug valandų per dieną, turi daug žinių ir šiuose lošimuose laimi dideles pinigų sumas.