–

Euromin Holdings (Cyprus) Limited, atstovaujamos advokāta palīgs K. Bērziņa ir advokāte I. Kramiņa,

–

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos V. Soņeca, V. Kalniņa ir K. Pommere,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir D. Klebs,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Støvlbæk, V. Di Bucci ir I. Naglis,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų (OL L 142, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 20) 5 straipsnio 5 dalies antros pastraipos išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Euromin Holdings (Cyprus) Limited ginčą su Finanšu un kapitāla tirgus komisija (Finansų ir kapitalo rinkų komisija, Latvija, toliau – Finansų rinkų komisija) dėl reikalavimo, pirma, pripažinti neteisėtu šios komisijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą leisti išpirkti Ventspils nafta AS akcijas, dėl kurių pateiktas įmonės perėmimo pasiūlymas, mokant 4,56 EUR už akciją (toliau – ginčijamas sprendimas), ir, antra, atlyginti dėl tokio sprendimo patirtą žalą.

3

Direktyvos 2004/25 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Tais atvejais, kai įsigyjama bendrovių kontrolė, valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių vertybinių popierių savininkams, ypač smulkiesiems akcininkams, apsaugoti. Valstybės narės turėtų užtikrinti tokią apsaugą, įpareigodamos bendrovės kontrolę įsigijusį asmenį visiems tos bendrovės vertybinių popierių savininkams pasiūlyti nupirkti visas jų akcijas vienoda ir teisinga kaina, atitinkančia įprastą apibrėžimą. Valstybės narės turėtų galėti laisvai nustatyti kitas vertybinių popierių savininkų interesų apsaugos priemones, tokias kaip įpareigojimą pateikti dalinį pasiūlymą, kai siūlytojas neįsigyja bendrovės kontrolės, arba įpareigojimą paskelbti pasiūlymą tuo pat metu, kai įsigyjama bendrovės kontrolė.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Kad būtų įgyvendinta ši direktyva, valstybės narės užtikrina, kad būtų laikomasi šių principų:

<…>

2.   Siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytų principų, valstybės narės:

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta:

„Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių įgaliojimui paskirti teismines ar kitokias institucijas, atsakingas už ginčų sprendimą ir sprendimų dėl pažeidimų, padarytų pasiūlymų eigoje, priėmimą, taip pat valstybių narių įgaliojimui reguliuoti, ar pasiūlymo šalys turi teisę pradėti administracinį ar teisminį procesą ir kokiomis aplinkybėmis. Visų pirma ši direktyva neturi įtakos įgaliojimams, kuriuos valstybėje narėje gali turėti teismai, atsisakyti nagrinėti teisinę procedūrą ir spręsti, ar tokios procedūros gali ar negali paveikti pasiūlymo rezultatus. Ši direktyva neturi įtakos valstybių narių įgaliojimams nustatyti teisinę poziciją dėl priežiūros institucijų atsakomybės ar pasiūlymo šalių bylinėjimosi.“

6

Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kai fizinis ar juridinis asmuo, pats arba kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis įsigyja ir dėl to turi 1 straipsnio 1 dalyje minėtos bendrovės vertybinius popierius, kurie kartu su jo turimu tokių vertybinių popierių paketu arba kartu su kitų sutartinai veikiančių asmenų vertybinių popierių paketu tiesiogiai arba netiesiogiai suteikia jam nustatytą balsavimo teisių toje bendrovėje procentą, kuris suteikia jam tos bendrovės kontrolę, valstybės narės užtikrina, kad toks asmuo privalėtų padaryti pasiūlymą, kuris būtų tos bendrovės smulkiųjų akcininkų apsaugos priemonė. Toks pasiūlymas kuo anksčiau pateikiamas visiems visų tokių vertybinių popierių paketų savininkams teisinga kaina, apibrėžta šio straipsnio 4 dalyje.

<…>

4.   Aukščiausia [Didžiausia] kaina, kurią už tuos pačius vertybinius popierius moka siūlytojas arba sutartinai su juo veikiantys asmenys per tam tikrą valstybių narių nustatytą ne trumpesnį kaip šešių mėnesių ir ne ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį iki šio straipsnio 1 dalyje minėto pasiūlymo, laikoma teisinga kaina. Jei viešai paskelbus pasiūlymą, bet dar jo neuždarius priėmimui, siūlytojas arba sutartinai su juo veikiantys asmenys perka vertybinius popierius aukštesne nei pasiūlymo kaina, siūlytojas padidina savo pasiūlymą, kad jis būtų ne mažesnis už aukščiausią [didžiausią] kainą, mokamą už taip įsigytus vertybinius popierius.

Jei yra laikomasi 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų principų, valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas pakoreguoti šios dalies pirmojoje pastraipoje minėtą kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus. Tuo tikslu jos gali sudaryti sąrašą aplinkybių, kuriomis aukščiausia [didžiausia] kaina gali būti koreguojama ją didinant arba mažinant, pavyzdžiui, kai aukščiausia [didžiausia] kaina buvo nustatyta pirkėjo ir pardavėjo susitarimu, kai atitinkamų vertybinių popierių rinkos kaina yra manipuliuojama, kai apskritai rinkos kainoms arba tam tikroms rinkos kainoms įtakos turi išimtiniai įvykiai, arba siekiant išgelbėti sunkumus patiriančią įmonę. Jos taip pat gali nustatyti taikytinus tokiais atvejais kriterijus, pavyzdžiui, vidutinę rinkos vertę per tam tikrą laikotarpį, likviduojamos bendrovės vertę arba kitus objektyvius vertinimo kriterijus, kurie paprastai yra taikomi finansų analizėje.

<…>“

7

2012 m. gruodžio 11 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1254/2012, kuriuo dėl 10‑ojo tarptautinio finansinės atskaitomybės standarto, 11‑ojo tarptautinio finansinės atskaitomybės standarto, 12‑ojo tarptautinio finansinės atskaitomybės standarto, 27‑ojo tarptautinio apskaitos standarto (2011) ir 28‑ojo tarptautinio apskaitos standarto (2011) iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 1126/2008, priimantis tam tikrus tarptautinius apskaitos standartus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1606/2002 (OL L 360, 2012, p. 1), 1 straipsnio 1 dalies a punktu į 2008 m. lapkričio 3 d. Reglamento (EB) Nr. 1126/2008 (OL L 320, 2008, p. 1) priedą įterptas Reglamento Nr. 1254/2012 priede esantis 10‑asis tarptautinis finansinės atskaitomybės standartas (TFAS) „Konsoliduotosios finansinės ataskaitos“ (toliau – 10‑asis TFAS).

8

Reglamento Nr. 1254/2012 priedo antraštinės dalies apie 10-ąjį TFAS 22 punkte numatyta:

„Patronuojančioji įmonė nekontroliuojamas dalis konsoliduotojoje finansinės būklės ataskaitoje parodo nuosavybės dalyje atskirai nuo patronuojančiosios įmonės savininkų nuosavybės.“

9

Reglamento Nr. 1254/2012 priedo antraštinės dalies apie 10-ąjį TFAS A priede sąvoka „nekontroliuojama dalis“ apibrėžiama kaip „nuosavybės patronuojamojoje įmonėje dalis, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepriskirtina patronuojančiajai įmonei“.

10

Finanšu instrumentu tirgus likums (Finansinių priemonių rinkos įstatymas, toliau – FITL; Latvijas Vēstnesis, Nr. 175, 2003; pagrindinės bylos aplinkybėms taikoma versija) 5 straipsnyje nustatyta:

„[Finansų rinkų] komisija, jos darbuotojai ir įgaliotiniai neatsako už finansinių priemonių rinkos dalyvių arba trečiųjų asmenų patirtą žalą ir jų negalima patraukti atsakomybėn už veiksmus, kuriuos jie teisėtai, tiksliai, pagrįstai ir sąžiningai atliko, tinkamai vykdydami stebėsenos funkcijas įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyta tvarka.“

11

FITL 74 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pateikiant viešą privalomą pasiūlymą išpirkti akcijas kaina už akciją negali būti mažesnė nei:

12

FITL 74 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Kai nustatoma vienos išperkamos akcijos vertė pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, apskaičiuojant akcijos vertę naudojamasi duomenimis, gautais iš akcininkų susirinkime patvirtintos paskutinės pasiūlymą gaunančios bendrovės metinės ataskaitos, dėl kurios pateikta audito išvada. Laikotarpis nuo paskutinės finansinių metų, už kuriuos parengta metinė ataskaita, dienos iki dienos, kurią [Finansų rinkų] komisijai pateiktas pasiūlymas, negali viršyti 16 mėnesių. Kai pagal taikomus teisės aktus pasiūlymą gaunanti bendrovė parengia metinę ataskaitą ne vėliau kaip septyni mėnesiai nuo ataskaitinių metų pabaigos, laikotarpis nuo paskutinės finansinių metų, už kuriuos parengta metinė ataskaita, dienos iki dienos, kurią [Finansų rinkų] komisijai pateiktas pasiūlymas, negali viršyti 19 mėnesių. Apskaičiuojant akcijos vertę naudojamasi duomenimis iš paskutinės pasiūlymą gaunančios bendrovės ketvirčio ataskaitos, jei naudojantis šiais duomenimis apskaičiuota akcijos vertė yra bent 10 % didesnė už vertę, gautą remiantis metinės ataskaitos duomenimis. Jei pasiūlymą gaunanti bendrovė taip pat parengia konsoliduotą metinę ataskaitą, nustatydama išperkamos akcijos vertę ji naudojasi konsoliduotos ataskaitos duomenimis. Jei pasiūlymą gaunanti bendrovė rengia metines ataskaitas ir pagal valstybės, kurioje ji įsteigta, įstatymus, ir pagal tarptautinius finansinių ataskaitų standartus, nustatydama išperkamos akcijos vertę ji naudojasi pagal tarptautinius finansinių ataskaitų standartus parengtos ataskaitos duomenimis.“

13

Valsts pārvaldes iestāžu nodarīto zaudējumu atlīdzināšanas likums (Valstybės valdžios institucijų padarytos žalos atlyginimo įstatymas, Latvijas Vēstnesis, Nr. 96, 2005; pagrindinės bylos aplinkybėms taikoma versija; toliau – Žalos atlyginimo įstatymas) 13 straipsnyje „Turtinės žalos atlyginimo nustatymas“ nurodyta:

„1.   Nustatant atitinkamą žalos atlyginimo dydį atsižvelgiama į valdžios institucijos elgesio teisinį ir faktinį pagrindą ir motyvus ir į nukentėjusiojo elgesį.

2.   Nustatant žalos atlyginimo dydį papildomai galima atsižvelgti ir į kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes, jeigu jas galima objektyviai įrodyti.

3.   Turtinės žalos atlyginimo dydis paprastai nustatomas remiantis pagal šio įstatymo 12 straipsnį apskaičiuota suma ir sudaro:

4)   valdžios institucija gali atlyginti nukentėjusiojo patirtą turtinę žalą ne sumokėdama jam žalos atlyginimą, o grąžindama tokią faktinę padėtį, kokioje nukentėjusiojo turtas buvo prieš jam patiriant šią žalą.“

14

Konsolidēto gada pārskatu likums (Metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų įstatymas; Latvijas Vēstnesis, Nr. 178, 2006; pagrindinės bylos aplinkybėms taikoma redakcija; toliau – Metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų įstatymas) 14 straipsnio „Konsoliduotų bendrovių metinių finansinių ataskaitų sujungimo tvarka“ 1 dalyje nustatyta:

„Metinės konsoliduotosios finansinės ataskaitos parengiamos pagal konsolidavimo procedūrą sujungiant grupės patronuojančiosios bendrovės ataskaitos ir konsoliduotų jos patronuojamųjų bendrovių ataskaitų atitinkamose pozicijose nurodytą turtą, įsipareigojimus, nuosavą kapitalą bei pajamų ir išlaidų vertes. Visas konsoliduotų bendrovių balansuose nurodytas turtas ir įsipareigojimai įtraukiami į konsoliduotąjį balansą. Visas šių bendrovių pelnas arba nuostoliai įtraukiami apskaičiuojant konsoliduotą pelną ir nuostolius.“

15

Šio įstatymo 21 straipsnyje „Smulkiųjų akcininkų dalies atspindėjimas“ nustatyta:

„1.   Konsoliduotų patronuojamųjų bendrovių nuosavo kapitalo dalis, atitinkanti akcijų ir dalių, kurias valdo smulkieji akcininkai, dalį, nuosavybės skiltyje turi būti nurodoma atskiroje pozicijoje „Smulkiųjų akcininkų dalys“.

2.   Konsoliduotų patronuojamųjų bendrovių ataskaitinių metų pelnas arba nuostoliai, atitinkantys akcijų ir dalių, kurias valdo smulkieji akcininkai, dalį, nurodomi atskiroje konsoliduotoje pajamų ir nuostolių apskaičiavimo pozicijoje „Smulkiųjų akcininkų pelno ir nuostolių dalis“.“

16

Įsigijusi 93,24 % Ventspils nafta balsavimo teisę suteikiančių akcijų pareiškėja pagrindinėje byloje privalėjo pagal FITL pateikti privalomą pasiūlymą išpirkti šios bendrovės akcijas. Todėl ji pateikė Finansų rinkų komisijai „prospektą“ su išdėstytu išpirkimo pasiūlymu; jame nurodyta, kad akcijų išpirkimo kaina –3,12 EUR už akciją.

17

Remdamasi FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punktu 2015 m. spalio 6 d. Finansų rinkų komisija atmetė pareiškėjos pagrindinėje byloje skaičiavimus. Tuomet ginčijamu sprendimu ji leido pareiškėjai pagrindinėje byloje pateikti privalomą išpirkimo pasiūlymą, jame nurodant, kad akcijų išpirkimo kaina –4,56 EUR už vieną tos pačios bendrovės akciją.

18

Šį sprendimą pareiškėja pagrindinėje byloje apskundė Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas, Latvija); ji prašo pripažinti šį sprendimą neteisėtu ir priteisti dėl jo patirtos žalos atlyginimą.

19

Pareiškėja pagrindinėje byloje tvirtina, kad FITL 74 straipsniu siekiama nustatyti tokį akcijos išpirkimo kainos apskaičiavimo metodą, kad ji būtų teisinga ir atitiktų konkrečios rinkos situaciją. Todėl reikėjo atsižvelgti į visą realų Ventspils nafta turtą, o ne į šios bendrovės konsoliduotojoje metinėje ataskaitoje nurodytą turtą, į kurį įtrauktas visas jos patronuojamųjų bendrovių turtas ir visi įsipareigojimai, taip pat smulkiųjų akcininkų turimos dalys tose patronuojamosiose bendrovėse, kurios nėra nei minėtos bendrovės turtas, nei įsipareigojimai. Ji padarė išvadą, kad ginčijamame sprendime Finansų rinkų komisija nepagrįstai padidino Ventspils nafta akcijos kainą, atsižvelgdama į šiai bendrovei nepriklausiusį turtą.

20

Finansų rinkų komisija tvirtino, kad rėmėsi Reglamente Nr. 1254/2012 perteiktu 10-tuoju TFAS, kuriame nustatyti konsoliduotųjų metinių ataskaitų parengimo principai, kai viena bendrovė kontroliuoja kitą arba kelias kitas bendroves, ir kurio 22 punkte numatyta, kad konsoliduotosiose finansinėse ataskaitose nekontroliuojamą dalį reikia nurodyti kaip „nuosavo kapitalo“ elementą. Ji patikslino, kad iš to, kaip tose finansinėse ataskaitose nurodomas turtas, negalima nustatyti, kuri jo dalis priklauso stambiesiems, o kuri – smulkiesiems akcininkams. Ji padarė išvadą, kad iš Ventspils nafta turto atskaičius nekontroliuojamas dalis būtų nesilaikoma FITL 74 straipsnio tikslo, nes remiantis visa šios bendrovės turto verte galima nustatyti vienos akcijos kainą, kuri labiausiai atitinka šios akcijos tikrą vertę.

21

2017 m. kovo 10 d. sprendimu Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) iš dalies patenkino pareiškėjos pagrindinėje byloje skundą: pripažino ginčijamą sprendimą neteisėtu ir priteisė iš Finansų rinkų komisijos atlyginti jai 50 % dėl to sprendimo patirtos žalos.

22

Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) pažymėjo, kad FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra tiksliai apibrėžtos jame vartojamos „viso turto“ ir „grynojo turto“ sąvokos. Jis pabrėžė, kad dėl to nebuvo diskutuota, kai, kiek tai susiję su šia nuostata, 2006 m. Latvijos įstatymų leidėjas įpareigojo nustatant vienos akcijos kainą naudotis duomenimis iš metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų. Jis nurodė, kad, nors FITL 74 straipsnio 1 dalies 1 punktas nėra suformuluotas taip, kad šios dalies 2 ir 3 punktuose numatytais metodais būtų naudojamasi tik išskirtinėmis aplinkybėmis, tokį naudojimąsi galėjo lemti tai, kad Latvijos akcijų rinka yra ypač maža.

23

Jis mano, kad apskaičiuojant vienos akcijos kainą reikia remtis objektyviais vertinimo kriterijais ir kad FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punktą reikia aiškinti taip: sąvoka „grynasis turtas“ neapima smulkiųjų akcininkų dalių.

24

Be to, Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) nusprendė, kad pagal žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalį gali būti nustatytos aplinkybės, dėl kurių pateisinamas apskaičiuoto žalos atlyginimo sumažinimas, bet šis sumažinimas negali būti didesnis nei 50 % reikalaujamos sumos.

25

2017 m. kovo 10 d.Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) sprendimą tiek Finansų rinkų komisija, tiek pareiškėja pagrindinėje byloje kasacine tvarka apskundė Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija).

26

Finansų rinkų komisija mano, kad Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) neatsižvelgė į kelias aplinkybes, dėl kurių negalimas jo pateiktas FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas. Pareiga apskaičiuojant vienos akcijos išpirkimo kainą įtraukti duomenis iš metinių konsoliduotųjų ataskaitų yra dalis FITL pakeitimų, priimtų siekiant į Latvijos teisę perkelti Direktyvą 2004/25.

27

Finansų rinkų komisija tvirtina, kad Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) pateiktas FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punkto išaiškinimas prieštarauja pirmajam Direktyvos 2004/25 tikslui – apsaugoti smulkiųjų akcininkų interesus, vykstant išperkamų akcijų kainos nustatymo procesui. Ši komisija patikslina, kad į Ventspils nafta akcijų išpirkimo kainos apskaičiavimą įtraukdama tos bendrovės smulkiųjų akcininkų dalį jos patronuojamųjų bendrovių kapitale ji paisė Direktyva 2004/25 siekiamo tikslo, nes apskaičiavo tą kainą kaip to reikalaujama pagal tos direktyvos 5 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, t. y. vadovaudamasi „objektyv[iais] vertinimo kriterij[ais], kurie paprastai yra taikomi finansų analizėje“.

28

Pareiškėja pagrindinėje byloje reikalauja panaikinti Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) sprendimą, kiek juo iš dalies atmestas jos prašymas atlyginti dėl ginčijamo sprendimo patirtą žalą. Ji tvirtina, kad pagal Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 3 punktą galima atlyginti visą patirtą žalą ir kad pripažinus, jog, nesant išskirtinių aplinkybių, atlyginimą galima sumažinti iki 50 % šios žalos, gali susidaryti situacijos, kai valstybės valdžios institucijos mažiau dėmesio skirs sudėtingiems teisės aiškinimo klausimams.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad, siekiant teisingai išaiškinti FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punktą, būtina nustatyti, ar šioje nuostatoje numatytas metodas nustatyti akcijos kainą yra teisingas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/25.

30

Jis klausia, ar nekontrolinį akcijų paketą įtraukiant į grynąjį turtą, kuris yra pagrindas apskaičiuoti vienos akcijos išpirkimo kainą, nustatoma teisinga kaina, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, ir ar tai atitinka jos tikslus.

31

Jis primena, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog valstybės narės naudojasi diskrecija apibrėždamos aplinkybes, kuriomis jų priežiūros institucijos gali pakeisti akcijos išpirkimo kainą, su sąlyga, kad tos aplinkybės yra aiškiai nustatytos. Jis klausia, ar FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punkte esantis grynojo turto apskaičiavimo metodas atitinka šią sąlygą, pažymėjęs, kad „viso turto“ ir „grynojo turto“ sąvokos nėra paaiškintos nei šioje, nei jokioje kitoje šio įstatymo nuostatoje.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 2 dalis, kuriuose nėra aiškiai nurodyta, ar apskaičiuojant akcijos išpirkimo kainą į grynąjį turtą taip pat reikia įtraukti smulkiųjų akcininkų dalis, atitinka Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą.

33

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalis suderinama su pagrindiniais Sąjungos teisės principais, būtent su veiksmingumo principu, atsižvelgiant į tai, kad taikant šią nuostatą žalos atlyginimą galima neribotai sumažinti, kai patirtos žalos dydis viršija 1422872 EUR. Jis taip pat klausia, ar tenkinamos visos sąlygos valstybės atsakomybei kilti, t. y. ar taikytinos Direktyvos 2004/25 nuostatos suteikia teisių privatiems asmenims.

34

Šiomis aplinkybėmis Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad pagrindinės bylos sprendimas iš esmės priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar, pirma, Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 daliai prieštarauja nacionalinėje teisėje numatytas teisingos kainos nustatymo metodas, pagal kurį įmonės perėmimo pasiūlymo tikslais nustatoma akcijos vertė gaunama iš išleistų akcijų skaičiaus padalijus pasiūlymą gavusios bendrovės grynąjį turtą, įskaitant smulkiojo akcininko dalį, kuri atitinkamai yra nekontroliuojama dalis. Antra, jis mano, kad būtina išsiaiškinti, ar ši direktyva suteikia teisių privatiems asmenims ir ar pagal Sąjungos teisę draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis ribojamas dėl klaidingo šios teisės taikymo patirtos žalos atlyginimas.

36

Pateikti prejudiciniai klausimai susipina įvairiais aspektais, todėl juos reikia sugrupuoti, siekiant kuo tiksliau atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

37

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais (juos reikia nagrinėti kartu) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyti trys teisingos kainos, už kurią siūlytojas turi išpirkti bendrovės akcijas, nustatymo metodai, tarp jų – įgyvendinant šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą numatytas metodas, pagal kurį visada pasirenkama didesnė kaina.

38

Kaip matyti iš Direktyvos 2004/25 9 konstatuojamosios dalies, ja siekiama apsaugoti bendrovės, kurios kontrolę įgijo fizinis ar juridinis asmuo, vertybinių popierių savininkų interesus ir, atsižvelgiant į šį aspektą, užtikrinti įmonių perėmimo pasiūlymų srities taisyklių aiškumą ir skaidrumą (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 24 punktas)

39

Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį ja nustatomos priemonės, skirtos koordinuoti valstybių narių teisei, kiek tai susiję su tų valstybių teisės aktais reglamentuojamų bendrovių vertybinių popierių perėmimo pasiūlymais, kai visais tais vertybiniais popieriais ar jų dalimi leidžiama prekiauti reguliuojamoje rinkoje (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 25 punktas).

40

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindiniai principai (įvardyti kaip bendrieji principai), kurių reikia laikytis ją įgyvendinant, tarp jų – taisyklė, kad, asmeniui įsigijus bendrovės kontrolę, turi būti apsaugoti kiti vertybinių popierių savininkai (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 26 punktas).

41

Siekiant užtikrinti minėtų principų laikymąsi, Direktyvos 2004/25 3 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatyta, kad valstybės narės, pirma, užtikrina, kad būtų laikomasi būtiniausių šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų, ir, antra, gali nustatyti papildomas sąlygas ir nuostatas, kurios yra griežtesnės už šioje direktyvoje nustatytas pasiūlymų reguliavimo sąlygas ir reikalavimus (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 27 punktas)

42

Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje „Smulkiųjų akcininkų apsauga, privalomas pasiūlymas ir teisinga kaina“, siekiant apsaugoti bendrovės vertybinių popierių savininkus, numatytos iš esmės dvi valstybėms narėms privalomos taisyklės ir viena, kurią jos gali pasirinkti taikyti (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 28 punktas).

43

Visų pirma Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas privalomo pasiūlymo įsigyti atitinkamos bendrovės vertybinius popierius principas. Joje numatyta, kad, kai fizinis ar juridinis asmuo pats arba kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis įsigyja ir dėl to turi į šios direktyvos taikymo sritį patenkančių bendrovės vertybinių popierių, kurie kartu su jo turimu tokių vertybinių popierių paketu arba kartu su kitų sutartinai veikiančių asmenų vertybinių popierių paketu tiesiogiai arba netiesiogiai suteikia jam nustatytą balsavimo teisių toje bendrovėje procentą, dėl kurio jis įgyja tos bendrovės kontrolę, valstybės narės užtikrina tokio asmens pareigą pateikti pasiūlymą, kad būtų apsaugoti tos bendrovės smulkieji akcininkai, ir toks pasiūlymas turi būti pateiktas dėl visų jos akcininkų dalių, nustatant teisingą kainą, apibrėžtą minėtos direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 29 punktas).

44

Toliau taip pat siekiant užtikrinti bendrovės, dėl kurios perėmimo pateiktas pasiūlymas, smulkiųjų akcininkų apsaugą, Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad teisinga kaina laikoma didžiausia kaina, kurią per tam tikrą valstybių narių nustatytą ne trumpesnį kaip 6 mėnesių ir ne ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį iki šio straipsnio 1 dalyje minėto pasiūlymo už tuos pačius vertybinius popierius yra sumokėjęs siūlytojas arba sutartinai su juo veikiantys asmenys (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 30 punktas).

45

Galiausiai Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje įtvirtinta, kad, jei laikomasi šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų principų, valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas, nurodytas šios direktyvos 4 straipsnyje, pakoreguoti teisingą kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus. Tuo tikslu valstybės narės gali, pirma, sudaryti sąrašą aplinkybių, kuriomis didžiausia kaina gali būti koreguojama ją didinant arba mažinant, ir, antra, nustatyti tokiais atvejais taikytinus kriterijus ir patikslinti, kad šios aplinkybės ir kriterijai turi būti aiškiai nustatyti. Tokių aplinkybių ir kriterijų pavyzdžiai nurodyti minėtos direktyvos 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 31 punktas).

46

Taigi, vertybinių popierių, dėl kurių pateiktas perėmimo pasiūlymas, teisingai kainai nustatyti Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje numatytas metodas, kuris pagal jos 9 konstatuojamąją dalį atitinka Europos Sąjungoje įprastą apibrėžimą.

47

Iš šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies sistemos aišku, kad šis teisingos kainos nustatymo metodas yra vienintelis šiuo požiūriu leistinas metodas. Minėtos direktyvos 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad, jei valstybės narės pasirinko tokią galimybę, teisingą kainą, kaip numatyta šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje, galima pakoreguoti.

48

Taigi tik naudodamosi šia teise pakoreguoti vertybinių popierių, dėl kurių pateiktas perėmimo pasiūlymas, teisingą kainą valstybės narės gali leisti savo priežiūros institucijoms kitais nei numatytasis Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje metodais nustatyti, už kokią kainą tie vertybiniai popieriai turi būti parduodami.

49

Kai nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad teisingą kainą reikia nustatyti keliais metodais, o vienas iš jų – numatytasis šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje, tam tikromis sąlygomis galima kitus metodus laikyti teise pakoreguoti teisingą kainą, numatyta minėtos direktyvos 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje.

50

Sąlygos, kurių reikia laikytis, nustatytos pačiame šios nuostatos tekste.

51

Pirma, kitus nei numatyta Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje teisingos kainos nustatymo metodus turi taikyti valstybės narės priežiūros institucijos, laikydamosi šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų principų. Antra, tuos metodus reikia taikyti „aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus“.

52

Šiuo požiūriu reikia priminti jurisprudenciją, pagal kurią tiek laikantis teisinio saugumo principo, tiek dėl būtinybės užtikrinti visišką direktyvų taikymą teisiškai, o ne tik faktiškai Direktyvos 2004/25 nuostatos turi būti įgyvendintos aiškiais, tiksliais ir skaidriais teisės aktais, įtvirtinančiais privalomas nuostatas jos reglamentuojamoje srityje (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 41 punktą).

53

Taigi valstybės narės privalo pasirinkta teisės priemone užtikrinti, kad būtų aiškiai nustatyta, kokiomis aplinkybėmis ir pagal kokius kriterijus koreguojama teisinga kaina.

54

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar FITL, galbūt atsižvelgiant į šio įstatymo priėmimo motyvus, atitinka tokius reikalavimus.

55

Galiausiai negalima paneigti, kad tam tikromis nustatytomis aplinkybėmis teisingos kainos pakoregavimas visada lemia didesnę kainą, nei būtų nustatyta taikant Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą.

56

Šią prielaidą patvirtina šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa, nes joje numatyta, kad, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės galimai sudarytą aplinkybių sąrašą, didžiausia kaina gali būti koreguojama ją didinant arba mažinant. Taigi nustatyta aplinkybė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, visada gali lemti, kad bus nustatyta didesnė už teisingą kainą; tai liudija minėtoje nuostatoje nurodyti pavyzdžiai, kaip antai atvejis, kai teisinga kaina, numatyta minėtos direktyvos 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje, buvo nustatyta pirkėjo ir pardavėjo susitarimu.

57

Vadinasi, į pateiktus trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalis aiškintina taip: pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyti trys teisingos kainos, už kurią siūlytojas turi išpirkti bendrovės akcijas, nustatymo metodai, tarp jų – įgyvendinant šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą numatytas metodas, pagal kurį visada pasirenkama didesnė kaina, su sąlyga, kad kitus nei numatytasis Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje teisingos kainos nustatymo metodus turi taikyti valstybės narės priežiūros institucijos, laikydamosi šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų principų, ir tie metodai taikomi tokiomis aplinkybėmis ir pagal tokius kriterijus, kurie nustatyti aiškiais, tiksliais ir skaidriais teisės aktais.

58

Pirmuoju ir antruoju klausimais (juos reikia nagrinėti kartu) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad teikiant įmonės perėmimo pasiūlymą akcijos vertė apskaičiuojama pasiūlymą gavusios bendrovės grynąjį turtą, įskaitant smulkiųjų akcininkų dalį, kuri yra nekontroliuojama dalis, padalijus iš išleistų akcijų skaičiaus, atsižvelgiant į tai, kad tokio akcijos kainos nustatymo metodo negalima laikyti atitinkančiu „aiškiai nustatytus“ kriterijus, kaip jie suprantami pagal šią nuostatą.

59

Pirma, reikia pažymėti, kad ginčijamu sprendimu Finansų rinkų komisija leido pareiškėjai pagrindinėje byloje pateikti privalomą atitinkamos bendrovės akcijų išpirkimo pasiūlymą, grindžiamą FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu akcijų kainos nustatymo metodu; pagal jį akcijos vertė apskaičiuojama tos bendrovės grynąjį turtą padalijus iš išleistų akcijų skaičiaus. Pagal FITL 74 straipsnio 2 dalį tokiam apskaičiavimui naudojami konsoliduotos metinės ataskaitos duomenys, jei pasiūlymą gaunanti bendrovė tokią ataskaitą parengia.

60

Taip pat reikia pažymėti, kad Metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog metinės konsoliduotosios ataskaitos parengiamos sujungiant grupės patronuojančiosios bendrovės ataskaitą su atitinkamų jos patronuojamųjų bendrovių ataskaitomis, ir kad to įstatymo 21 straipsnyje patikslinama, jog konsoliduotųjų patronuojamųjų bendrovių nuosavo kapitalo dalis, atitinkanti akcijų ir dalių, kurias valdo smulkieji akcininkai, dalį, nurodoma atskiroje nuosavo kapitalo pozicijoje „Smulkiųjų akcininkų dalys“.

61

Nustatydama pasiūlymą gavusios bendrovės akcijų kainą, ginčijamame sprendime į šios bendrovės grynąjį turtą Finansų rinkų komisija įtraukė smulkiųjų akcininkų dalis, turimas jos patronuojamosiose bendrovėse, t. y. kapitalo dalis, kurios minėtai bendrovei nepriklausė.

62

Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 45 punkte pateiktų samprotavimų, reikia priminti, kad Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatyta: jei laikomasi 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų principų, valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas, nurodytas šios direktyvos 4 straipsnyje, pakoreguoti teisingą kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus (2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 31 punktas).

63

Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas pakoreguoti teisingą kainą ir nustatyti tokiais atvejais taikytinus kriterijus, pavyzdžiui, vidutinę rinkos vertę per tam tikrą laikotarpį, likviduojamos bendrovės vertę arba kitus objektyvius vertinimo kriterijus, kurie paprastai yra taikomi finansų analizėje.

64

Trečia, reikia priminti, kad tiek laikantis teisinio saugumo principo, tiek dėl būtinybės užtikrinti direktyvų veiksmingumą, kaip priminta šio sprendimo 52 punkte, Direktyvos 2004/25 nuostatos turi būti įgyvendintos aiškiais, tiksliais ir skaidriais teisės aktais, įtvirtinančiais privalomas nuostatas jos reglamentuojamoje srityje (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 41 punktą).

65

Atsižvelgiant būtent į šiuos principus reikia įvertinti, ar kainos nustatymo metodas, pagal kurį į įmonės perėmimo pasiūlymą gavusios bendrovės grynąjį turtą įtraukiamos dalys, kurias smulkieji akcininkai turi jos patronuojamosiose bendrovėse, apima „aiškiai nustatytus“ kriterijus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą.

66

Pirma, kaip generalinė advokatė pabrėžė išvados 69 punkte, reikia pažymėti, kad teisingos kainos koregavimo atveju šia nuostata valstybėms narėms suteiktą diskreciją nustatyti kriterijus, pagal kuriuos apskaičiuojama vertybinių popierių, dėl kurių pateiktas privalomas įmonės perėmimo pasiūlymas, kaina, riboja Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies tikslas nustatyti teisingą tų vertybinių popierių kainą.

67

Šiuo tikslu, kaip generalinė advokatė pažymėjo išvados 71 punkte, valstybės narės gali numatyti bet kokį finansų analizėje pripažintą vertinimo kriterijų, kuris gali tinkamai atspindėti tikrąją pasiūlymą gaunančios bendrovės dalies ekonominę vertę.

68

Šiuo aspektu 10-ajame TFAS, į Sąjungos teisę įtrauktame Reglamentu Nr. 1254/2012, atsižvelgiama į visą grupės patronuojančiosios bendrovės ir jos patronuojamųjų bendrovių turtą, nesvarbu, kokią dalį patronuojančioji bendrovė jose turi. Vadinasi, tokios patronuojančiosios bendrovės grynasis turtas nustatomas, atsižvelgiant į smulkiųjų akcininkų dalis, turimas jos patronuojamosiose bendrovėse, kurios Reglamento Nr. 1254/2012 priedo dalies apie 10-ąjį TFAS A priede pavadintos „nekontroliuojamomis dalimis“ ir apibrėžtos kaip „[n]uosavybės patronuojamojoje įmonėje dal[ys], nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepriskirtin[os] patronuojančiajai įmonei“.

69

Reglamente Nr. 1254/2012 įtvirtinti tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai turi informacinės vertės, o šio reglamento priedo dalies apie 10-ąjį TFAS 1 punkte nurodyta, kad šio standarto tikslas – „nustatyti konsoliduotųjų finansinių ataskaitų pateikimo ir rengimo principus ūkio subjektams, kurie kontroliuoja vieną arba kelis kitus ūkio subjektus“. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nekontroliuojamų dalių nurodymas leidžia užtikrinti trečiosioms šalims išsamią informaciją apie bendrovių grupės dydį ir patronuojančiosios bendrovės vykdomos savo patronuojamųjų bendrovių kontrolės apimtį.

70

Taigi smulkiesiems akcininkams bendrovių grupėje priklausančių patronuojančiosios bendrovės patronuojamųjų bendrovių kapitalo dalių identifikavimas ir apimtis gali būti naudinga informacija finansų analizės srityje.

71

Analizuodamas, ar nustatant patronuojančiosios bendrovės dalių vertę taikomas vertinimo metodas yra objektyvus vertinimo kriterijus, paprastai taikomas finansų analizėje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi ypač atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 68 ir 69 punktų, toks metodas įpareigoja atsižvelgti į patronuojančiosios bendrovės dalis patronuojamosiose bendrovėse, kurios jai nepriklauso.

72

Antra, bet koks teisingos kainos nustatymo metodas, grindžiamas Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatyta koregavimo teise, turi pakankamai aiškiai, tiksliai ir nuspėjamai išplaukti iš jį numatančių teisės aktų, o šie taip pat turi būti aiškūs, tikslūs ir skaidrūs (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 41 punktą).

73

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktų bylos dokumentų, pirma, FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra apibrėžta sąvoka „grynasis turtas“, kuri šioje nuostatoje vartojama kaip joje numatyto atitinkamos kainos nustatymo metodo parametras, ir, antra, nors Metinių konsoliduotųjų finansinių ataskaitų įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad konsoliduotųjų patronuojamųjų bendrovių nuosavo kapitalo dalis, atitinkanti smulkiųjų akcininkų turimas akcijas, ir dalis, nurodoma atskiroje nuosavo kapitalo pozicijoje „Smulkiųjų akcininkų dalys“, vis dėlto šiame straipsnyje nėra nuorodos į bendrovių grupės patronuojančiosios bendrovės grynąjį turtą.

74

Atsižvelgdamas į šiuos elementus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punktas aiškintinas taip, kad sąvoką „grynasis turtas“ galima pakankamai aiškiai, tiksliai ir numatomai suprasti kaip bendrovių grupės patronuojančiosios bendrovės, parengiančios metinę konsoliduotąją finansinę ataskaitą, atveju apimančią smulkiųjų akcininkų dalis, turimas šios patronuojančiosios bendrovės patronuojamosiose bendrovėse.

75

Šiuo atveju reikia priminti: pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ne tik atsižvelgtų į visas vidaus teisės normas, bet ir taikytų joje pripažintus aiškinimo metodus taip, kad ši teisė būtų išaiškinta kuo labiau atsižvelgiant į atitinkamos direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 19 d. Sprendimo Kücükdeveci, C‑555/07, EU:C:2010:21, 48 punktą).

76

Atsižvelgdamas būtent į šiuos principus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar gali aiškinti FITL 74 straipsnio 1 dalies 3 punktą taip, kaip jis išaiškintas šio sprendimo 74 punkte, o gal, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šią nuostatą jis turi aiškinti siaurai teleologiniu aspektu, neatsižvelgdamas į smulkiųjų akcininkų turimas dalis kaip į bendrovės, dėl kurios pateiktas perėmimo pasiūlymas, grynąjį turtą, kad nustatytų šios bendrovės akcijos kainą.

77

Taigi į pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies antra pastraipa aiškintina taip: pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad teikiant įmonės perėmimo pasiūlymą akcijos vertė apskaičiuojama pasiūlymą gavusios bendrovės grynąjį turtą, įskaitant smulkiųjų akcininkų dalį, kuri yra nekontroliuojama dalis, padalijus iš išleistų akcijų skaičiaus, nebent tai yra akcijos kainos nustatymo metodas, grindžiamas objektyviu vertinimo kriterijumi, paprastai taikomu finansų analizėje, kurį galima laikyti „aiškiai nustatytu“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

78

Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Direktyva 2004/25 siūlytojui suteikiamos su įmonių perėmimo pasiūlymų procedūra susijusios teisės, kuriomis jis galėtų pasinaudoti, pareikšdamas ieškinį dėl valstybės atsakomybės.

79

Reikia priminti, kad, kiek tai susiję su valstybės atsakomybe už jai priskiriamais Sąjungos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą atsiradimo sąlygomis, Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu tenkinamos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, jos pažeidimas yra pakankamai sunkus ir yra tiesioginis to pažeidimo ir šių asmenų patirtos žalos priežastinis ryšys (2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Tomášová, C‑168/15, EU:C:2016:602, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

80

Taip pat iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šias sąlygas, leidžiančias nustatyti valstybių narių atsakomybę už Sąjungos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą, iš esmės turi taikyti nacionaliniai teismai, laikydamiesi Teisingumo Teismo pateiktų šio taikymo gairių (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kantarev, C‑571/16, EU:C:2018:807, 95 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

81

Pirma, dėl Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies tiesioginio veikimo reikia pabrėžti, kad nors tokia sąlyga nereikalaujama pagal jurisprudenciją tam, kad kiltų valstybės narės atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą, pagal jurisprudenciją reikalaujama, kad tai būtų nuostata, kuria privatiems asmenims suteikiama teisių (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kantarev, C‑571/16, EU:C:2018:807, 97 ir 104 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

82

Antra, Direktyvos 2004/25 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad ši direktyva neturi įtakos valstybių narių įgaliojimui, viena vertus, nustatyti, ar ir kokiomis aplinkybėmis pasiūlymo šalys turi teisę pradėti administracinį ar teisminį procesą, ypač galimiems valstybės narės teismų įgaliojimams atsisakyti pradėti nagrinėti bylą ir spręsti, ar ta byla gali paveikti pasiūlymo rezultatus, antra vertus, nustatyti teisinę poziciją dėl priežiūros institucijų atsakomybės ar pasiūlymo šalių bylinėjimosi.

83

Vis dėlto Direktyvos 2004/25 4 straipsnio 6 dalies trečias sakinys apie teisinę poziciją dėl priežiūros institucijų atsakomybės negali reikšti, kad valstybės narės gali priimti nuostatas, kuriomis draudžiama įmonės perėmimo pasiūlymo šalims pareikšti ieškinį dėl valstybės narės atsakomybės už esminį Sąjungos teisės pažeidimą, susijusį su tuo pasiūlymu, ir taip yra dėl dviejų priežasčių.

84

Pirma, šiuo trečiu sakiniu tik nurodoma, kad Direktyva 2004/25 neturi įtakos valstybių narių įgaliojimui nustatyti teisinę poziciją dėl priežiūros institucijų atsakomybės, bet jis jokiu būdu nesuteikia valstybėms narėms teisės neleisti įmonės perėmimo pasiūlymo šalims pradėti administracinę arba teisminę procedūrą, kaip tai nustatyta šios direktyvos 4 straipsnio 6 dalies pirmajame sakinyje.

85

Antra, reikia priminti, kad Sąjungos teisės visiškas veiksmingumas ir veiksminga iš šios teisės kylančių privačių asmenų teisių apsauga tam tikrais atvejais gali būti užtikrinami remiantis valstybės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimais asmenims padarytą žalą principu; šis principas neatsiejamas nuo Sutarčių, kuriomis Sąjunga grindžiama, sistemos ir taikomas visais atvejais, kai valstybė narė pažeidžia Sąjungos teisę, nesvarbu, kuri valstybės valdžios institucija tą pažeidimą padarė (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Deutsche Umwelthilfe, C‑752/18, EU:C:2019:1114, 54 ir 55 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

86

Trečia, žinoma, tiesa, kad pagrindinis Direktyvos 2004/25 tikslas – apsaugoti įmonės perėmimo pasiūlymą gavusios bendrovės smulkiuosius akcininkus.

87

Šiuo aspektu, pirma, Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 1 dalyje numatyta: asmuo, įsigijęs bendrovės vertybinius popierius, kurie kartu su jo arba kitų su juo sutartinai veikiančių asmenų vertybinių popierių paketu tiesiogiai arba netiesiogiai suteikia jam nustatytą balsavimo teisių toje bendrovėje procentą, suteikiantį jam tos bendrovės kontrolę, privalo pateikti pasiūlymą, kad būtų apsaugoti minėtos bendrovės smulkieji akcininkai. Antra, šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad asmuo, kuris privalo pateikti pasiūlymą įsigyti smulkiųjų akcininkų vertybinius popierius, turi pasiūlyti teisingą kainą, atitinkančią didžiausią kainą, kurią jis arba kartu su juo veikę asmenys yra sumokėję už tuos pačius vertybinius popierius per tam tikrą valstybių narių nustatytą ne trumpesnį kaip 6 mėnesių ir ne ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį iki šio straipsnio 1 dalyje minėto pasiūlymo.

88

Vis dėlto Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalyje numatyta teisingos kainos nustatymo taisyklė tiek pat skirta apsaugoti siūlytojui, nes leidžia apibrėžti didžiausią kainą, kurią jis turi sumokėti smulkiesiems akcininkams pagal įmonės perėmimo pasiūlymą, o ji, kaip generalinė advokatė pažymėjo išvados 38 punkte, atitinka sumą, kurią tas siūlytojas buvo pasiruošęs sumokėti laikotarpiu prieš tą pasiūlymą.

89

Be to, šios direktyvos 5 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatyta teisė pakoreguoti teisingą kainą taip pat gali apsaugoti siūlytojo interesus, nes šioje nuostatoje numatytas atvejis, kai, esant tam tikroms valstybių narių nustatytoms aplinkybėms, ta teisinga kaina gali būti sumažinta.

90

Vadinasi, Direktyvos 2004/25 5 straipsnio 4 dalies pirma ir antra pastraipos daro tiesioginę įtaką asmens, privalančio tikslinės bendrovės smulkiesiems akcininkams pateikti įmonės perėmimo pasiūlymą, teisinei padėčiai, todėl tai yra Sąjungos teisės nuostata, kuria privatiems asmenims, šiuo atveju – siūlytojui, suteikiamos teisės.

91

Taigi į pateiktą šeštąjį klausimą atsakytina, kad Direktyvą 2004/25 reikia aiškinti taip: ja siūlytojui suteikiamos su įmonių perėmimo pasiūlymų procedūra susijusios teisės, kuriomis jis galėtų pasinaudoti, pareikšdamas ieškinį dėl valstybės atsakomybės.

92

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Sąjungos teisę reikia aiškinti taip: pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad, kai valstybei narei kyla atsakomybė už žalą, padarytą tos valstybės administracinės institucijos sprendimu pažeidus Sąjungos teisės nuostatą, taip padarytos turtinės žalos atlyginimą galima apriboti iki 50 % tos žalos sumos.

93

Žalos atlyginimo įstatymo 13 straipsnyje numatyta: jeigu pagal šio įstatymo 12 straipsnį apskaičiuota suma neviršija 142288 EUR, atitinkamas valstybės institucijos padarytos turtinės žalos atlyginimas siekia 100 % šios sumos; jeigu apskaičiuota suma yra nuo 142289 iki 1422872 EUR, šis atlyginimas gali būti nustatytas nuo 50 iki 100 % šios sumos; jeigu apskaičiuota suma viršija 1422872 EUR, minėtas atlyginimas gali būti mažesnis nei 50 % šios sumos.

94

Taikydamas šią nuostatą Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) priteisė pareiškėjai pagrindinėje byloje 50 % jos patirtos žalos, kurios suma viršijo 1422872 EUR, atlyginimą.

95

Nors, kaip minėta šio sprendimo 82 punkte, Direktyvos 2004/25 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad ji neturi įtakos valstybių narių įgaliojimams nustatyti teisinę poziciją dėl priežiūros institucijų atsakomybės ar pasiūlymo šalių bylinėjimosi, reikia pabrėžti, kad nacionalinės teisės aktuose nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais nacionaline teise grindžiamais reikalavimais (lygiavertiškumo principas), ir tokios, kad dėl jų taptų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (veiksmingumo principas) (2019 m. liepos 29 d. Sprendimas Hochtief Solutions Magyarországi Fióktelepe, C‑620/17, EU:C:2019:630, 45 punktas ir ame nurodyta jurisprudencija).

96

Kiek tai susiję su lygiavertiškumo principu, reikia pažymėti, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog galimybė apriboti turtinės žalos atlyginimo sumą numatyta tiek, kai pažeista Latvijos teisė, tiek Sąjungos teisės pažeidimo atvejais.

97

Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl Sąjungos teisės pažeidimo privatiems asmenims padarytos žalos atlyginimas turi būti tinkamas jų patirtiems nuostoliams atlyginti, kad būtų užtikrinta veiksminga jų teisių apsauga (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Hochtief Solutions Magyarországi Fióktelepe, C‑620/17, EU:C:2019:630, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

98

Kaip generalinė advokatė iš esmės pažymėjo išvados 104 punkte, nacionalinės teisės taisyklė, kad, kai valstybei narei kyla atsakomybė už žalą, padarytą tos valstybės administracinės institucijos sprendimu pažeidus Sąjungos teisės nuostatą, taip padarytos turtinės žalos, kurią galima įvardyti aiškiu skaičiumi, atlyginimą galima apriboti iki 50 % tos žalos sumos, negali atitikti reikalavimo tinkamai atlyginti tą žalą.

99

Vadinasi, tokia nacionalinės teisės taisyklė neatitinka veiksmingumo principo.

100

Taigi į pateiktą penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sąjungos teisė aiškintina taip: pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad, kai valstybei narei kyla atsakomybė už žalą, padarytą tos valstybės administracinės institucijos sprendimu pažeidus Sąjungos teisės nuostatą, taip padarytos turtinės žalos atlyginimą galima apriboti iki 50 % tos žalos sumos.

101

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: