Byla C‑649/19

Baudžiamasis procesas

prieš

IR

(Spetsializiran nakazatelen sad prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2021 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2012/13/ES – 4–7 straipsniai – Pranešimas apie teises, esantis I ir II prieduose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – Pranešimas apie teises suėmimo metu – Teisė būti informuotam apie pareikštus kaltinimus – Teisė susipažinti su bylos medžiaga – Pagal Europos arešto orderį vykdančiojoje valstybėje narėje suimtas asmuo“

1. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – Direktyva 2012/13 – Suimtų arba sulaikytų įtariamųjų arba kaltinamųjų teisės – Teisė gauti pranešimą apie teises suėmimo metu – Teisė būti informuotam apie pareikštus kaltinimus – Teisė susipažinti su bylos medžiaga – Šių teisių taikymo asmenims sritis – Asmenys, suimti vykdant Europos arešto orderį – Netaikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13 14, 27, 39 konstatuojamosios dalys, 1 straipsnis, 4 straipsnio 3 dalis, 5 straipsnis, 6 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, I ir II priedai; Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584, iš dalies pakeistas Pamatiniu sprendimu 2009/299)

   (žr. 48, 49, 53–58, 61, 62 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Europos arešto orderio turinys ir forma – Asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį, pateiktos informacijos apimtis – Teisės į laisvę ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimas – Nebuvimas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 ir 47 straipsniai; Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 8 straipsnio 1 dalis ir priedas; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13 4, 6 ir 7 straipsniai ir II priedas)

   (žr. 73, 74, 76–81 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

Spetsializirana prokuratura (Specializuota prokuratūra, Bulgarija) pradėjo IR, kaltinamo dalyvavimu organizuotoje nusikalstamoje grupėje siekiant daryti mokesčių teisės pažeidimus, baudžiamąjį persekiojimą. Vykstant baudžiamojo proceso ikiteisminei stadijai, IR, kaip „kaltinamasis“, buvo informuotas tik apie kai kurias teises. 2017 m. vasario 24 d., prasidėjus IR iškeltos baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo stadijai, jo buvimo vietos nustatyti nepavyko. 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) skyrė IR kardomojo kalinimo priemonę, atitinkančią nacionalinę nutartį skirti suėmimą (toliau – nacionalinis arešto orderis). 2017 m. gegužės mėn. IR dar nebuvo rastas, todėl dėl jo buvo išduotas Europos arešto orderis (EAO). Vis dėlto Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) abejojo dėl šio EAO atitikties Sąjungos teisei ir jį panaikino.

Kadangi šis teismas nusprendė išduoti naują Europos arešto orderį dėl IR, jis norėjo gauti paaiškinimų, kokią informaciją reikia pateikti kartu su šiuo orderiu, kad būtų paisoma Direktyvoje dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (toliau – Direktyva 2012/13) numatytų teisių ( 1 ). Konkrečiai šis teismas siekė išsiaiškinti, ar asmenys, suimti vykdant Europos arešto orderį, gali remtis ne tik pagal Direktyvą 2012/13 jiems aiškiai suteiktomis teisėmis, bet tomis, kuriomis naudojasi „įtariamieji arba kaltinamieji, kurie yra suimti arba sulaikyti“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas) kėlė klausimą dėl Pagrindų sprendimo dėl EAO ( 2 ) galiojimo, atsižvelgiant į teisę į laisvę ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintas atitinkamai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6 ir 47 straipsniuose. Iš tiesų asmenims, kurie suimti vykdant EAO, pagal Pagrindų sprendimą dėl EAO pateikiama mažiau informacijos nei pagal Direktyvą 2012/13 pateikiama suimtiems ar sulaikytiems įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, todėl kilo klausimas, galbūt pirmiesiems asmenims yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga ginčyti dėl jų išduotus arešto orderius.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, Teisingumo Teismas teigia, kad įtariamųjų ar kaltinamųjų teisės, numatytos Direktyvoje 2012/13, netaikomos asmenims, suimtiems vykdant EAO. Viena iš šių teisių, be kita ko, yra teisė gauti raštišką pranešimą apie savo teises suėmimo metu; šiame pranešime turi būti pateikta informacija apie galimybę užginčyti suėmimo teisėtumą, pasiekti, kad sprendimas dėl sulaikymo būtų peržiūrėtas, ar prašyti sąlyginio paleidimo ( 3 ). Taip pat numatyta teisė būti informuotam apie pareikštus kaltinimus ( 4 ) ir teisė susipažinti su esmine bylos medžiaga, kad būtų galima ginčyti suėmimo ar sulaikymo teisėtumą ( 5 ).

Tam, kad padarytų šią išvadą, taip pat konstatavęs, kad vien iš Direktyvos 2012/13 nuostatų, kuriose numatytos šios įvairios teisės, teksto analizės negalima nustatyti, ar EAO vykdymo tikslais suimtus asmenis galima priskirti prie suimtų ar sulaikytų įtariamųjų ir kaltinamųjų, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, kuriems taikomos minėtos teisės, Teisingumo Teismas pirmiausia nagrinėjo šių nuostatų kontekstą. Šiuo klausimu jis nurodė, kad Direktyvoje 2012/13 yra kitų nuostatų, kuriose aiškiai nurodytos asmenų, suimtų vykdant EAO, teisės ( 6 ). Direktyvoje 2012/13 esančios nuorodos į suimtus ar sulaikytus įtariamuosius arba kaltinamuosius turėtų būti suprantamos kaip bet kuris atvejis, kai šiems įtariamiesiems arba kaltinamiesiems atimama laisvė, kaip tai suprantama pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK)]5 straipsnio 1 dalies c punktą ( 7 ). Tokia situacija skiriasi nuo tos – kuri taip pat nurodyta EŽTK ( 8 ) – kai teisėtai suimamas ar sulaikomas asmuo, dėl kurio pradėtas „deportavimo ar išdavimo kitai valstybei procesas“, ir kuri atitinka EAO atvejį. Teisingumo Teismo nuomone, iš to matyti, kad nuostatos, susijusios su įtariamaisiais ar kaltinamaisiais, kurie yra suimti ar sulaikyti, netaikytinos asmenimis, suimtais vykdant EAO.

Be to, Teisingumo Teismo nuomone, šį aiškinimą patvirtina tai, kad Direktyva 2012/13 siekiama dvejopo tikslo ( 9 ). Iš tiesų, viena vertus, joje nustatyti minimalūs standartai, taikytini informacijai, kuri turi būti pateikta įtariamiesiems ar kaltinamiesiems, siekiant jiems leisti pasiruošti gynybai ir užtikrinti teisingą teismo procesą. Kita vertus, ja siekiama išsaugoti EAO procedūros, kuriai būdingas noras supaprastinti ir pagreitinti perdavimo procedūrą, ypatumus.

Antra, Teisingumo Teismas patvirtino Pagrindų sprendimo dėl EAO galiojimą atsižvelgiant į Chartijos 6 ir 47 straipsnius, kuriuose atitinkamai įtvirtinta teisė į laisvę ir teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad išdavus EAO gali būti apribota atitinkamo asmens teisė į laisvę, todėl jo teisių, kiek tai susiję su pagrindinėmis teisėmis, gynyba reiškia, kad sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turėtų būti priimtas išduodant arba nacionalinį arešto orderį, arba EAO.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad asmuo, kuriam taikomas EAO, išduotas siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, nuo perdavimo momento įgyja „kaltinamojo“ statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2012/13. Vadinasi, nuo to momento jis turi visas su šiuo statusu susijusias teises, taigi gali pasirengti gynybai ir jam užtikrinamas teisingas teismo procesas.

Dėl laikotarpio iki asmens perdavimo, viena vertus, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Pagrindų sprendime dėl EAO numatyta, kad EAO turi būti nurodyta informacija apie nusikalstamos veikos pobūdį ir jos teisinį kvalifikavimą, taip pat pateiktas aplinkybių, kuriomis nusikalstama veika buvo padaryta, aprašymas ( 10 ). Ši informacija iš esmės atitinka nurodytąją Direktyvos 2012/13 nuostatose, susijusiose su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jiems pareikštus kaltinimus ( 11 ). Kita vertus, Teisingumo Teismas priminė, kad teisė į veiksmingą teisminę gynybą nereikalauja, kad teise apskųsti sprendimą išduoti EAO būtų galima pasinaudoti prieš perduodant atitinkamą asmenį. Taigi teisė į veiksmingą teisminę gynybą negali būti pažeista vien dėl to, kad atitinkamas asmuo nėra informuojamas apie išduodančiojoje valstybėje narėje egzistuojančias teisių gynimo priemones ir susipažinti su bylos medžiaga gali tik po to, kai perduodamas šios valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

( 1 ) 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1).

( 2 ) 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas dėl EAO).

( 3 ) Žr. Direktyvos 2012/13 4 straipsnį, ypač 3 dalį.

( 4 ) Žr. Direktyvos 2012/13 6 straipsnio 2 dalį.

( 5 ) Žr. Direktyvos 2012/13 7 straipsnio 1 dalį.

( 6 ) Žr. Direktyvos 2012/135 straipsnį. Taip pat žr. šios direktyvos II priedą, kuriame pateiktas pagal EAO suimtų asmenų orientacinis pranešimo apie teises pavyzdys; jis skiriasi nuo šios direktyvos I priede ir Direktyvos 2012/13 4 straipsnyje nurodyto orientacinio pranešimo apie teises, kurį reikia įteikti suimtiems ar sulaikytiems įtariamiesiems ir kaltinamiesiems.

( 7 ) Žr. Direktyvos 2012/13 21 konstatuojamąją dalį.

( 8 ) Žr. EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktą.

( 9 ) Žr. direktyvos 1 straipsnį, siejamą su jos 14, 27 ir 39 konstatuojamosiomis dalimis.

( 10 ) Žr. Pagrindų sprendimo dėl EAO 8 straipsnio 1 dalies d ir e punktus.

( 11 ) Žr. Direktyvos 2012/13 6 straipsnį.