TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. sausio 28 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2012/13/ES – 4–7 straipsniai – Pranešimas apie teises, esantis I ir II prieduose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Teisė į informaciją baudžiamajame procese – Pranešimas apie teises suėmimo metu – Teisė būti informuotam apie pareikštus kaltinimus – Teisė susipažinti su bylos medžiaga – Pagal Europos arešto orderį vykdančiojoje valstybėje narėje suimtas asmuo“

Byloje C‑649/19

dėl Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. rugsėjo 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš

IR,

dalyvaujant

Spetsializirana prokuratura,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, teisėjai M. Ilešič, E. Juhász, C. Lycourgos (pranešėjas) ir I. Jarukaitis,

generalinis advokatas P. Pikamäe,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil, T. Machovičová,

–	Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann ir E. Lankenau,

–	Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir R. Kissné Berta,

–	Austrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Schmoll,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos iš pradžių S. Grünheid, Y. G. Marinova ir R. Troosters, vėliau – S. Grünheid ir Y. G. Marinova,

susipažinęs su 2020 m. rugsėjo 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6 ir 47 straipsnių, 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1) 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, taip pat 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 1 straipsnio 3 dalies, 8 straipsnio ir priede pateiktos formos išaiškinimo ir dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 galiojimo.

2	Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą prieš IR dėl nusikalstamų veikų, susijusių su cigarečių kontrabanda.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Pagrindų sprendimas 2002/584

Pagrindų sprendimo 2002/584 5, 6 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(5)

<…> Be to, pradėjus taikyti naują [naują supaprastintą] nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo sistemą vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn [ar baudžiamąjį persekiojimą], galima panaikinti dabartinės ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas. <…>

(6)	Šiame pagrindų sprendime numatytas Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.

<…>

(12)

Šis pagrindų sprendimas grindžiamas pagarba pagrindinėms teisėms ir principams, kurie pripažįstami [ESS] 6 straipsnyje ir kurie atsispindi <…> [Chartijoje], ypač jos VI skyriuje. Jokia šio pagrindų sprendimo nuostata negali būti išaiškinta taip, lyg ji draustų atsisakyti perduoti asmenį, kurio areštui [dėl kurio suėmimo] yra išduotas Europos orderis, kai yra objektyvių priežasčių manyti, kad minėtas arešto orderis yra išduotas, siekiant persekioti ar bausti asmenį dėl jo (jos) lyties, rasės, religijos, etninės kilmės, tautybės, kalbos, politinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos arba kad to asmens padėtis gali būti pažeista dėl bet kurios iš tų priežasčių.

Šis pagrindų sprendimas nekliudo valstybei narei taikyti savo konstitucines taisykles, susijusias su teisingu procesu, asociacijos laisve, spaudos laisve ir žodžio laisve kitose žiniasklaidos priemonėse.“

Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnyje nurodyta:

„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

Minėto pagrindų sprendimo 8 straipsnyje numatyta:

„1. Europos arešto orderyje nurodoma ši informacija, kuri pateikiama forma, nustatyta priede [laikantis priede nurodytos formos]:

a)	prašomo perduoti asmens tapatybė ir pilietybė;

b)	išduodančiosios teisminės institucijos pavadinimas, adresas, telefono ir fakso numeriai bei elektroninio pašto adresas;

c)	vykdytino teismo sprendimo įrodymas [vykdytinas teismo sprendimas], arešto orderis arba kitas tokį pat poveikį turintis vykdytinas teismo sprendimas, kuriam taikomi 1 ir 2 straipsniai;

d)	nusikalstamos veikos pobūdis ir teisinė kvalifikacija, ypač atsižvelgiant į 2 straipsnį;

e)	aplinkybių, kuriomis nusikalstama veika buvo padaryta, aprašymas, ypač laikas, vieta, prašomo perduoti asmens dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnis;

f)	skirta bausmė, jei yra priimtas galutinis teismo sprendimas, arba pagal išduodančiosios valstybės narės teisę skirtinų už tokią nusikalstamą veiką bausmių ribos;

g)	jei įmanoma, kitos nusikalstamos veikos aplinkybės.

2. Europos arešto orderis turi būti išverstas į vykdančiosios valstybės narės valstybinę kalbą arba vieną iš vykdančiosios valstybės narės valstybinių kalbų. Kiekviena valstybė narė, priimdama šį pamatinį [pagrindų] sprendimą, arba vėliau kuriuo nors metu Tarybos Generaliniam sekretoriatui deponuojamame pareiškime gali pareikšti, kad ji priima vertimus į vieną ar kelias kitas Europos Bendrijų institucijų oficialiąsias kalbas.“

6	Pagrindų sprendimo 2002/584 priede pateikta forma su išsamiai nurodyta informacija, kuri turi būti pateikta Europos arešto orderyje.

Direktyva 2012/13

Direktyvos 2012/13 3, 11, 14, 21, 27, 28 ir 39 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(3)

kad būtų galima įgyvendinti sprendimų baudžiamosiose bylose abipusio pripažinimo principą, valstybės narės turi pasitikėti viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis. Abipusio pripažinimo principo taikymo laipsnis labai priklauso nuo keleto kriterijų, be kita ko, įtariamųjų arba kaltinamųjų teisių apsaugos mechanizmų ir bendrų būtiniausių standartų, reikalingų siekiant sudaryti palankesnes abipusio pripažinimo principo taikymo sąlygas;

<…>

(11)	2009 m. lapkričio 30 d. Taryba priėmė Rezoliuciją dėl veiksmų plano, skirto įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose procesinėms teisėms stiprinti [OL C 295, 2009, p. 1] (toliau – Veiksmų planas). <…>

<…>

(14)

ši direktyva susijusi su Veiksmų plane numatyta B priemone. Ja nustatomi bendri minimalūs standartai, taikytini informacijai apie teises ir kaltinimus, kuri turi būti pateikta asmenims, įtariamiems arba kaltinamiems įvykdžius nusikalstamą veiką, kad būtų galima stiprinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą. Ši direktyva grindžiama Chartijoje, ypač jos 6, 47 ir 48 straipsniuose, nustatytomis teisėmis, remiantis [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK)] 5 ir 6 straipsniais, kaip juos išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šioje direktyvoje vartojamas terminas „kaltinimas“, skirtas aprašyti tą pačią koncepciją, kaip ir terminas „kaltinimas“, naudojamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje;

<…>

(21)

nuorodos šioje direktyvoje į suimtus ar sulaikytus įtariamuosius arba kaltinamuosius turėtų būti suprantamos kaip bet kuris atvejis, kai baudžiamojo proceso metu įtariamiesiems arba kaltinamiesiems atimama laisvė EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, kaip jis yra išaiškintas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje;

<…>

(27)	asmeniui, įtariamam arba kaltinamam įvykdžius nusikalstamą veiką, turėtų būti suteikiama visa informacija apie kaltinimus, kuri jam reikalinga pasiruošti gynybai ir kuri užtikrina teisingą teismo procesą;

(28)

informacija, kuri suteikiama įtariamajam arba kaltinamajam apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jis yra įtariamas arba kaltinamas, turėtų būti suteikiama nedelsiant ir ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią įtariamojo arba kaltinamojo apklausą policijoje arba kitoje kompetentingoje valdžios institucijoje ir nedarant įtakos vykstančių tyrimų eigai. Su nusikalstama veika susijusių faktų aprašymas, įskaitant, kai tai yra žinoma, nusikalstamos veikos įvykdymo laiką ir vietą, taip pat galimą inkriminuojamos nusikalstamos veikos teisinį kvalifikavimą, turėtų būti suteiktas kuo išsamiau ir susietas su tuo baudžiamojo proceso etapu, kuriuo šis aprašymas teikiamas, kad būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas ir veiksmingai pasinaudota teise į gynybą;

<…>

(39)

be to, šioje direktyvoje numatyta teisė į rašytinę informaciją apie teises sulaikymo metu [taip pat] mutatis mutandis turėtų būti taikoma asmenims, suimtiems Europos arešto orderio vykdymo tikslu pagal [Sprendimą 2002/584]. Siekiant padėti valstybėms narėms parengti pranešimą apie teises tokiems asmenims, II priede pateikiamas pranešimo apie teises pavyzdys. Tas pavyzdys yra orientacinis ir jis gali būti peržiūrimas atsižvelgiant į Komisijos ataskaitą dėl šios direktyvos įgyvendinimo ir įsigaliojus visoms Veiksmų plano priemonėms.“

Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:

„Šia direktyva nustatomos taisyklės, susijusios su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus. Ja taip pat nustatomos taisyklės, susijusios su asmenų, kuriems taikomas Europos arešto orderis, teise į informaciją apie jų teises.“

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų pateikta informacija bent apie šias pagal nacionalinę teisę taikomas procesines teises, kad tomis teisėmis būtų galima veiksmingai pasinaudoti:

a)	teisę turėti advokatą;

b)	teisę gauti nemokamas teisines konsultacijas ir tokių konsultacijų gavimo sąlygas;

c)	teisę būti informuotam apie kaltinimus pagal 6 straipsnį;

d)	teisę į vertimą žodžiu ir raštu;

e)	teisę tylėti.

2. Valstybės narės užtikrina, kad informacija, nurodyta 1 dalyje, būtų teikiama žodžiu arba raštu paprasta ir lengvai suprantama kalba, atsižvelgiant į specialius pažeidžiamų įtariamųjų arba kaltinamųjų poreikius.“

Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurie yra suimti arba sulaikyti, nedelsiant gautų raštišką pranešimą apie teises. Jiems suteikiama galimybė perskaityti pranešimą apie teises ir leidžiama jį pasilikti visą jų laisvės apribojimo laikotarpį.

2. Be 3 straipsnyje nustatytos informacijos, į šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą apie teises turi būti įtraukiama informacija ir apie šias pagal nacionalinę teisę taikomas teises:

a)	teisę susipažinti su bylos medžiaga;

b)	teisę informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį;

c)	teisę gauti skubią medicininę pagalbą ir

d)	apie tai, kiek maksimaliai valandų (dienų) gali būti ribojama įtariamojo ar kaltinamojo laisvė iki bylos nagrinėjimo teisminėje institucijoje pradžios.

3. Pranešime apie teises taip pat pateikiama pagrindinė informacija apie galimybę pagal nacionalinę teisę užginčyti suėmimo teisėtumą, pasiekti, kad sprendimas dėl sulaikymo būtų peržiūrėtas, ar prašyti sąlyginio paleidimo.

4. Pranešimas apie teises parengiamas paprasta ir lengvai suprantama kalba. I priede pateikiamas orientacinis pranešimo apie teises pavyzdys.

5. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamasis arba kaltinamasis pranešimą apie teises gautų raštu jam suprantama kalba. Jei pranešimas apie teises nėra parengtas atitinkama kalba, įtariamasis arba kaltinamasis apie savo teises informuojamas žodžiu jam suprantama kalba. Pranešimas apie teises jo suprantama kalba jam įteikiamas nedelsiant.“

Direktyvos 2012/13 5 straipsnyje numatyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad asmenys, kurie yra suimti Europos arešto orderio vykdymo tikslu, nedelsiant gautų atitinkamą pranešimą apie teises, kuriame pateikiama informacija apie jų teises pagal nacionalinę teisę, kuria vykdančioje valstybėje narėje įgyvendinamas Pagrindų sprendimas [2002/584].

2. Pranešimas apie teises parengiamas paprasta ir lengvai suprantama kalba. II priede pateikiamas orientacinis pranešimo apie teises pavyzdys.“

Šios direktyvos 6 straipsnyje nurodyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems būtų pateikta informacija apie nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami arba kaltinami. Ta informacija suteikiama nedelsiant ir yra tiek išsami, kiek tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą ir veiksmingą naudojimąsi teise į gynybą.

2. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurie yra suimti arba sulaikyti, būtų informuoti apie jų suėmimo arba sulaikymo priežastis, įskaitant nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie yra įtariami ar jiems pareikšti kaltinimai dėl jos įvykdymo.

3. Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui [iki kaltinimų perdavimo teismui nagrinėti iš esmės] būtų suteikta išsami informacija apie kaltinimą, įskaitant nusikalstamos veikos pobūdį ir teisinį kvalifikavimą bei kaltinamųjų dalyvavimo vykdant tą nusikalstamą veiką pobūdį.

4. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji būtų nedelsiant informuoti apie bet kokius informacijos, pateiktos pagal šį straipsnį, pasikeitimus, kai tai yra būtina užtikrinti teisingą procesą.“

Minėtos direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:

„1. Tais atvejais, kai asmuo yra suimamas ir sulaikomas bet kuriuo baudžiamojo proceso etapu, valstybės narės užtikrina, kad suimtiesiems arba sulaikytiesiems, arba jų advokatams būtų pateikti su konkrečia byla susiję kompetentingų valdžios institucijų turimi dokumentai, kurie yra svarbūs siekiant veiksmingai apskųsti pagal nacionalinę teisę suėmimo ar sulaikymo teisėtumą.

2. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, arba jų advokatui būtų suteikta teisė susipažinti bent su visais kompetentingų valdžios institucijų turimais įtariamuosius arba kaltinamuosius kaltinančiais ar išteisinančiais daiktiniais įrodymais, kad būtų užtikrintas teisingas procesas ir pasirengta gynybai.

3. Nedarant poveikio 1 daliai, galimybė susipažinti su 2 dalyje nurodyta medžiaga turi būti suteikta laiku, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, ir ji suteikiama ne vėliau kaip iki kaltinimų esmės perdavimo teismui [iki kaltinimų perdavimo teismui nagrinėti iš esmės]. Jei kompetentingos valdžios institucijos gauna papildomų daiktinių įrodymų, laiku suteikiama teisė susipažinti su ta medžiaga, kad į ją būtų galima atsižvelgti.

4. Nukrypstant nuo 2 ir 3 dalių, jei tai nepažeidžia teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisė susipažinti su tam tikra medžiaga gali būti nesuteikta, jei dėl tokio susipažinimo gali kilti didelė grėsmė kito asmens gyvybei arba pagrindinėms teisėms, arba jei tai yra griežtai būtina siekiant apsaugoti svarbų viešąjį interesą, pavyzdžiui, tais atvejais, kai kyla pavojus sutrukdyti vykdomam tyrimui, arba jei tai gali rimtai pažeisti valstybės narės, kurioje vyksta baudžiamasis teismo procesas, nacionalinį saugumą. Valstybės narės užtikrina, kad pagal nacionalinėje teisėje numatytą tvarką sprendimą neatskleisti tam tikros medžiagos vadovaujantis šia dalimi priimtų teismas arba sprendimui bent būtų taikoma teisminė peržiūra.

5. Šiame straipsnyje nurodyta teisė susipažinti su informacija suteikiama nemokamai.“

Direktyvos 2012/13 I priede pateiktas orientacinis pranešimo apie teises pavyzdys. Šiame priede nurodyta, kad „[š]io pavyzdžio tikslas – padėti nacionalinėms valdžios institucijoms rengti savo pranešimą apie teises nacionaliniu lygiu. Valstybės narės neprivalo naudoti šio pavyzdžio. Rengdamos savo pranešimą apie teises, valstybės narės gali taisyti šį pavyzdį taip, kad jis atitiktų jų nacionalines taisykles, ir pridėti papildomos naudingos informacijos. Valstybių narių pranešimas apie teises įteikiamas suėmimo arba sulaikymo metu. Vis dėlto tai nereiškia, kad vykstant baudžiamajam procesui valstybės narės negali įtariamiesiems arba kaltinamiesiems teikti informacijos raštu kitomis aplinkybėmis.“

15	Šiame pavyzdyje yra aštuonios informacijos skiltys.

Direktyvos 2012/13 II priede pateiktas orientacinis pranešimo apie teises asmenims, sulaikytiems pagal Europos arešto orderį, pavyzdys. Šiame priede nurodyta, kad „[š]io pavyzdžio tikslas – padėti nacionalinėms valdžios institucijoms rengti savo pranešimą apie teises nacionaliniu lygiu. Valstybės narės neprivalo naudoti šio pavyzdžio. Rengdamos savo pranešimą apie teises, valstybės narės gali taisyti šį pavyzdį taip, kad jis atitiktų jų nacionalines taisykles, ir pridėti papildomos naudingos informacijos“.

17	Šiame pavyzdyje yra penkios informacijos skiltys.

Bulgarijos teisė

Zakon za ekstraditsiata i evropeyskata zapoved za arest (Įstatymas dėl ekstradicijos ir Europos arešto orderio) (DV, Nr. 46, 2005) įgyvendinamas Pagrindų sprendimas 2002/584. Šio įstatymo 37 straipsnis ir prie jo pridėta forma atitinka minėto pagrindų sprendimo 8 straipsnį ir jo priede pateiktą formą.

19	Pagal Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 65 straipsnio 3 dalies antrą sakinį ir 269 straipsnio 3 dalies 4 punkto b papunktį nedraudžiama pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, kai asmuo yra suimtas vykdančiojoje valstybėje narėje.

NPK 55 straipsnyje ir Zakon za Ministerstvoto na vatreshnite raboti (Vidaus reikalų ministerijos įstatymas, toliau – ZMVR) 72–74 straipsniuose numatyta, kad, Bulgarijos valdžios institucijoms šioje šalyje suėmus asmenį pagal nacionalinį arešto orderį, jam pranešama apie jo, kaip suimto asmens, teises, taip pat apie teises, kurias jis turi kaip kaltinamasis. Pagal ZMVR 72 straipsnio 4 dalį ir NPK 65 ir 270 straipsnius suimtam asmeniui pranešama apie teisę apskųsti nacionalinį arešto orderį ir susipažinti su visais bylos dokumentais vykstant šio skundo nagrinėjimui. Jam turi būti suteikta galimybė tiesiogiai bendrauti su savo advokatu, net jeigu jis buvo paskirtas. Be to, teismas savo iniciatyva išsiunčia suimtam asmeniui kaltinamojo akto su išsamiai aprašyta veika, kuria jis kaltinamas, kopiją, taip pat nutartį, kuria nustatoma teismo posėdžio data ir kurioje išsamiai aprašytos asmens teisės per teismo procesą. Suimtas asmuo, informuotas apie savo teises ir aplinkybes, susijusias su suėmimu, gali nedelsdamas šį suėmimą apskųsti teismui.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

Spetsializirana prokuratura (Specializuota prokuratūra, Bulgarija) pradėjo IR, kaltinamo dalyvavimu organizuotoje nusikalstamoje grupėje siekiant daryti mokesčių teisės pažeidimus, baudžiamąjį persekiojimą. Vykstant baudžiamojo proceso ikiteisminei stadijai, per kurią IR naudojosi dviejų pasirinktų advokatų paslaugomis, jis buvo informuotas tik apie kai kurias jo, kaip kaltinamojo, teises.

2017 m. vasario 24 d., prasidėjus IR iškeltos baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo stadijai, jis išvyko iš savo gyvenamosios vietos; jo buvimo vietos nustatyti nepavyko. Abu advokatai, kurie atstovavo IR ikiteisminėje baudžiamojo proceso stadijoje, pareiškė, kad jam nebeatstovauja. Tada jam atstovauti buvo paskirtas naujas advokatas.

2017 m. balandžio 10 d. nutartimi, kuri 2017 m. balandžio 19 d. buvo patvirtinta apeliacine tvarka, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas skyrė IR kardomojo kalinimo priemonę, atitinkančią nacionalinę nutartį skirti suėmimą (toliau – nacionalinis arešto orderis). IR procese nedalyvavo, o jį gynė paskirtas advokatas.

24	2017 m. gegužės 25 d. dėl IR, kuris vis dar nebuvo rastas, išduotas Europos arešto orderis. Advokatą, kuris jam buvo paskirtas, pakeitė naujas, taip pat paskirtas advokatas.

25	Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė panaikinti šį arešto orderį, nes abejojo, ar dėl IR išduotas Europos arešto orderis atitinka Sąjungos teisę, kadangi jam nebuvo pranešta apie tam tikras teises, kurias jis turi pagal Bulgarijos teisę.

26	Jis nurodo, kad nusprendė išduoti naują Europos arešto orderį dėl IR, tad nori gauti paaiškinimų, kokią informaciją reikia pateikti kartu su šiuo orderiu, kad būtų paisoma pagal Direktyvą 2012/13 suteiktų teisių.

27	Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš šios direktyvos nuostatų neaišku, ar jos 4 straipsnis, 6 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis taikomos asmeniui, pagal Europos arešto orderį suimtam kitos valstybės narės teritorijoje.

Reikia išsiaiškinti, ar asmenys, suimti pagal Europos arešto orderį, gali remtis ne tik Direktyvos 2012/13 5 straipsnyje ir II priede aiškiai nurodytomis teisėmis, bet ir šios direktyvos 4 straipsnyje ir I priede numatytomis teisėmis. Šis klausimas taip pat kyla dėl minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisių, nes neaišku, ar asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, galėtų jomis remtis to orderio vykdymo valstybėje narėje.

Antra, jei reikėtų pripažinti, jog vykdančiojoje valstybėje narėje pagal Europos arešto orderį suimtas asmuo turi galėti naudotis visomis teisėmis, kurios jam būtų suteiktos, jei būtų suimtas orderį išdavusios valstybės narės teritorijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad Europos arešto orderio turinys gali būti pakeistas, kad, vadovaujantis Direktyvos 2012/13 4 straipsnio 3 dalimi, jame būtų nurodytos visos teisių gynimo priemonės, kuriomis galima pasinaudoti prieš šio teismo išduotą arešto orderį.

Trečia, jeigu reikėtų pripažinti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 formoje pateikta informacija negali būti papildyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokios kitos priemonės gali užtikrinti realų ir veiksmingą IR teisių, jam suteiktų pagal Direktyvą 2012/13, įgyvendinimą iškart po jo suėmimo kitoje valstybėje narėje pagal Europos arešto orderį. Viena iš tokių priemonių galėtų būti tai, kad šiam asmeniui būtų pranešta apie jo teises pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalį ir jo suėmimo priežastis pagal minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat apie jo teisę susipažinti su dokumentais pagal tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį. Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris yra Europos arešto orderį išdavęs teismas, sužinojęs apie minėto asmens suėmimą, galėtų jam išsiųsti pranešimą apie suimto asmens teises, nacionalinio arešto orderio kopiją ir atitinkamus įrodymus, taip pat jo atstovo kontaktinius duomenis ir, jei asmuo to prašo, kitų su juo susijusios bylos dokumentų kopijas.

Ketvirta, jeigu būtų nuspręsta, kad Europos arešto orderį išduodanti teisminė institucija turi galimybę papildyti minėto orderio tekstą, pateikdama informaciją apie suimto asmens teises, arba informuoti suimtą asmenį apie jo teises po suėmimo, nors tai nėra jos pareiga, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kiltų klausimas dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 galiojimo, nes jis neužtikrina, kad bus realiai įgyvendintos teisės, kurios suimtam asmeniui turėtų būti suteiktos pagal Direktyvą 2012/13 ir Chartijos 6 ir 47 straipsnius.

Šiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Bulgarija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.	Ar Direktyvos [2012/13] 4 straipsnyje (visų pirma 4 straipsnio 3 dalyje), 6 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje numatytos kaltinamojo teisės suteikiamos pagal Europos arešto orderį suimtam kaltinamajam?

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar Pagrindų sprendimo [2002/584] 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama daryti Europos arešto orderio turinio pakeitimų, susijusių su priede pateikta forma, konkrečiai į šią formą įterpti naują tekstą dėl prašomo perduoti asmens teisės apskųsti nacionalinį arešto orderį ir Europos arešto orderį išduodančiosios valstybės narės teisminėms institucijoms?

Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar su Pagrindų sprendimo [2002/584] 12 konstatuojamąja dalimi ir 1 straipsnio 3 dalimi, Direktyvos [2012/13] 4 straipsniu, 6 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi bei Chartijos 6 ir 47 straipsniais suderinama tai, kad Europos arešto orderis išduodamas tiksliai laikantis priede pateiktos formos reikalavimų (t. y. prašomo perduoti asmens neinformuojant apie teises, kuriomis jis gali remtis išduodančiojoje teisminėje institucijoje), o išduodančioji teisminė institucija, sužinojusi apie asmens suėmimą, nedelsdama jį informuoja apie jo teises ir jam atsiunčia atitinkamus dokumentus?

4.	Ar tuo atveju, jei nėra jokios kitos teisinės priemonės užtikrinti pagal Europos arešto orderį suimto asmens teises, numatytas Direktyvos 2012/13 <…> 4 straipsnyje, visų pirma 4 straipsnio 3 dalyje, 6 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje, Pagrindų sprendimas [2002/584] yra galiojantis?“

Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

Vokietijos vyriausybė išreiškia abejonių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, motyvuodama tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nėra nagrinėjamas ginčas, nes dėl IR išduotas Europos arešto orderis buvo panaikintas. Taigi pateikti klausimai yra hipotetiniai ir turėtų prasmę tik siekiant priimti naują Europos arešto orderį tuo atveju, jei IR nebebūtų Bulgarijos teritorijoje.

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą tik nagrinėdami ginčą ir turėdami priimti sprendimą pagal teisminio pobūdžio sprendimui priimti skirtą procesą (2005 m. gegužės 31 d. Sprendimo Syfian ir kt., C‑53/03, EU:C:2005:333, 29 punktas ir 2020 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Anesco ir kt., C‑462/19, EU:C:2020:715, 36 punktas).

Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2019 m. spalio 17 d. Sprendimo Elektrorazpredelenie Yug, C‑31/18, EU:C:2019:868, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2019 m. spalio 16 d. Sprendimo Winterhoff ir Eisenbeis, C‑4/18 ir C‑5/18, EU:C:2019:860, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Šiuo atveju nekyla abejonių dėl bylos aktualumo ir proceso teisminio pobūdžio, nes Specializuota prokuratūra pradėjo baudžiamąjį IR persekiojimą, kuris vis dar vyksta; IR kaltinamas tuo, kad dalyvavo organizuotoje nusikalstamoje grupėje, siekiant daryti mokesčių teisės pažeidimus; šioje byloje ir buvo paskirtas advokatas.

Taip pat svarbu pažymėti, kad atsižvelgęs į atsakymus į pateiktus klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, jog kreipiasi į Teisingumo Teismą, siekdamas priimti naują Europos arešto orderį dėl IR. Todėl negalima teigti nei to, kad pateikti klausimai nėra susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ar dalyku, nei to, kad problema hipotetinė.

Be to, svarbu pabrėžti, kad išdavus Europos arešto orderį prašomas perduoti asmuo gali būti suimtas, todėl orderio išdavimas kelia grėsmę jo asmeninei laisvei. Tačiau, kiek tai susiję su tokio orderio vykdymo procedūra, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagrindines teises pirmiausia turi užtikrinti orderį išdavusi valstybė narė. Siekiant užtikrinti šias teises, o tai gali paskatinti teisminę instituciją priimti sprendimą išduoti Europos arešto orderį, – svarbu, kad tokia institucija turėtų galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo AY (Arešto orderis – Liudytojas), C‑268/17, EU:C:2018:602, 28 ir 29 punktus).

40	Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/13 4 straipsnis, visų pirma jo 3 dalis, 6 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinami taip, kad šiose nuostatose nurodytos teisės taikytinos asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet taip pat į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (be kita ko, žr. 2010 m. gegužės 4 d. Sprendimo TNT Express Nederland, C‑533/08, EU:C:2010:243, 44 punktą ir 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Jobcenter Krefeld, C‑181/19, EU:C:2020:794, 61 punktą).

Šiuo klausimu dėl nagrinėjamų nuostatų formuluotės pažymėtina, kad Direktyvos 2012/13 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurie yra suimti arba sulaikyti, nedelsiant gautų raštišką pranešimą apie teises. Šios direktyvos 2012/13 4 straipsnio 3 dalyje paaiškinta, kad šiame pranešime apie teises taip pat pateikiama pagrindinė informacija apie visas galimybes pagal nacionalinę teisę užginčyti suėmimo teisėtumą, pasiekti, kad sprendimas dėl sulaikymo būtų peržiūrėtas, ar prašyti sąlyginio paleidimo.

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 2 dalis taip pat susijusi su įtariamaisiais ir kaltinamaisiais, kurie yra suimti ar sulaikyti. Šioje nuostatoje nurodyta, kad valstybės narės užtikrina, kad jie būtų informuoti apie suėmimo arba sulaikymo priežastis, įskaitant nusikalstamą veiką, kurios įvykdymu jie įtariami ar jiems dėl to pareikšti kaltinimai.

Direktyvos 2012/13 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai asmuo yra suimamas ir sulaikomas bet kuriuo baudžiamojo proceso etapu, valstybės narės užtikrina, kad suimtiesiems arba sulaikytiesiems (arba jų advokatams) būtų pateikti su konkrečia byla susiję kompetentingų valdžios institucijų turimi dokumentai, kurie yra svarbūs siekiant veiksmingai apskųsti pagal nacionalinę teisę suėmimo ar sulaikymo teisėtumą; tai, kaip išplaukia iš šio straipsnio 2 dalies, taikytina ir įtariamųjų arba kaltinamųjų atveju.

Reikia konstatuoti, kad vien iš nagrinėjamų nuostatų teksto analizės negalima nustatyti, ar asmenys, suimti vykdant Europos arešto orderį, yra priskiriami prie įtariamųjų ir kaltinamųjų, kurie yra suimti ar sulaikyti, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2012/13, ir kuriems taikomos šiose nuostatose numatytos teisės.

47	Šiomis aplinkybėmis minėtas nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į jų kontekstą ir Direktyvos 2012/13 tikslą.

Dėl šių nuostatų konteksto reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2012/13 5 straipsnyje aiškiai nurodytos asmenų, suimtų vykdant Europos arešto orderį, teisės. Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad šie asmenys nedelsiant gautų atitinkamą pranešimą, kuriame pateikiama informacija apie jų teises pagal nacionalinę teisę, kuria vykdančioje valstybėje narėje įgyvendinamas Pagrindų sprendimas 2002/584. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad minėtos direktyvos II priede pateiktas orientacinis pranešimo apie teises pavyzdys.

Apskritai šį straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvos 2012/13 39 konstatuojamąją dalį, kurioje patikslinta, kad šioje direktyvoje numatyta teisė į rašytinę informaciją apie teises suėmimo metu tik mutatis mutandis turėtų būti taikoma asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį; šiuo klausimu konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į šios direktyvos II priede esantį pavyzdį, pateiktą siekiant padėti valstybėms narėms parengti pranešimą apie teises šiems asmenims.

50	Pažymėtina, kad šis orientacinis pavyzdys skiriasi nuo to, kuris yra minėtos direktyvos I priede ir į kurį daroma nuoroda jos 4 straipsnyje, susijusiame su pranešimo apie teises pateikimu suimtiems ar sulaikytiems įtariamiesiems ir kaltinamiesiems.

Iš tiesų, nors, kaip aiškiai matyti iš Direktyvos 2012/13 I ir II priedų įvadinės dalies, valstybės narės gali taisyti šiuos du orientacinius pavyzdžius, kad jie atitiktų jų nacionalines taisykles, ir pridėti papildomos naudingos informacijos, šiuose pavyzdžiuose yra tik viena identiška dalis, susijusi su advokato pagalba. Kitos tų pavyzdžių dalys, kaip matyti iš jų pavadinimo ar turinio, yra susijusios su įtariamojo arba kaltinamojo teisėmis baudžiamajame procese, kiek tai susiję su Direktyvos 2012/13 I priedu, arba pagal Europos arešto orderį suimto asmens teisėmis, kiek tai susiję su II priedu.

Kaip savo išvados 44 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nė viena Direktyvos 2012/13 nuostata nenumato, kad asmuo, suimtas remiantis Europos arešto orderiu, turi gauti raštišką pranešimą, kuriame būtų pateikta informacija, esanti abiejuose šios direktyvos I ir II prieduose nurodytuose orientaciniuose pavyzdžiuose.

Be to, kadangi nuostatos, kurias išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikomos įtariamiesiems arba kaltinamiems asmenims, kurie yra suimti ar sulaikyti, remiantis Direktyvos 2012/13 5 straipsniu, siejamu su jos 39 konstatuojamąja dalimi, galima daryti išvadą, kad jos neapima asmenų, suimtų vykdant Europos arešto orderį.

Šią išvadą patvirtina šios direktyvos 21 konstatuojamoji dalis, pagal kurią šioje direktyvoje nuorodos į suimtus ar sulaikytus įtariamuosius arba kaltinamuosius turėtų būti suprantamos kaip bet kuris atvejis, kai vykstant baudžiamajam procesui įtariamiesiems arba kaltinamiesiems atimama laisvė, kaip tai suprantama pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies c punktą, kaip jis yra išaiškintas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje.

Kaip savo išvados 47 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pastaroji nuostata susijusi su situacija, kai asmuo sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti. Ši situacija skiriasi nuo tos, kuri numatyta EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte, t. y. nuo teisėto asmens suėmimo ar sulaikymo, siekiant neleisti neteisėtai atvykti į šalį arba kai yra pradėta jo išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procedūra. Pastarasis atvejis atitinka Europos arešto orderio mechanizmą, įtvirtintą Pagrindų sprendime 2002/584.

56	Direktyvos 2012/13 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies kontekstu pagrįstą aiškinimą, pagal kurį jos netaikomos asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį, taip pat patvirtina šios direktyvos tikslai.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2012/13 1 straipsnyje, kuriame įtvirtintas šios direktyvos dalykas, daromas skirtumas tarp įtariamųjų ir kaltinamųjų teisių ir asmenų, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis, teisių. Šiame straipsnyje nurodyta, kad šia direktyva nustatomos taisyklės, susijusios su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus. Jame pažymėta, kad direktyvoje taip pat nustatomos taisyklės, susijusios su asmenų, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis, teise į informaciją apie jų teises.

Kartu skaitant šį straipsnį ir Direktyvos 2012/13 14, 27 ir 39 konstatuojamąsias dalis matyti, kad šia direktyva siekiama nustatyti minimalius standartus, taikytinus informacijai, kuri turi būti pateikta asmenims, įtariamiems arba kaltinamiems įvykdžius nusikalstamą veiką, kad jie galėtų pasirengti gynybai ir būtų užtikrintas teisingas procesas, tačiau ja taip pat siekiama išsaugoti Europos arešto orderio vykdymo procedūros ypatumus.

Pagrindų sprendimu 2002/584 dėl Europos arešto orderio siekiama, nustačius naują supaprastintą ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų tiesioginio perdavimo teisminėms institucijoms sistemą, palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą, ir taip norima prisidėti prie Europos Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti dideliu tarpusavio pasitikėjimu (2020 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Generalbundesanwalt beim Bundesgerichtshof (Baudžiamojo persekiojimo apribojimo principas), C‑195/20 PPU, EU:C:2020:749, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Direktyvos 2012/13 5 straipsnyje numačius, kad valstybės narės turi užtikrinti, jog asmenys, kurie yra suimti vykdant Europos arešto orderį, nedelsiant gautų atitinkamą pranešimą, kuriame pateikiama informacija apie jų teises pagal nacionalinę teisę, kuria vykdančioje valstybėje narėje įgyvendinamas Pagrindų sprendimas 2002/584, šia direktyva prisidedama prie šio tikslo – supaprastinti procedūrą ir ją padaryti veiksmingesnę.

Be to, kaip savo išvados 44 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kai asmuo, kuriam taikomas Europos arešto orderis, išduotas siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, yra perduodamas šį orderį išdavusios valstybės narės valdžios institucijoms, jis įgyja „kaltinamojo“ statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2012/13, ir turi visas su šiuo statusu susijusias teises, be kita ko, numatytas šios direktyvos 4, 6 ir 7 straipsniuose. Taigi taip jis gali pasirengti gynybai ir jam užtikrinamas teisingas procesas, atitinkamai pagal minėtos direktyvos tikslus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2012/13 4 straipsnį, visų pirma jo 3 dalį, 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad šiose nuostatose nurodytos teisės netaikytinos asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį.

Dėl antrojo klausimo

Antrasis klausimas pateiktas tik tuo atveju, jei Direktyvos 2012/13 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį reikėtų aiškinti taip, kad juose nurodytos teisės taikomos asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį; atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo nuspręsti dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 galiojimo atsižvelgiant į Direktyvą 2012/13 ir Chartijos 6 ir 47 straipsnius tiek, kiek šiame pagrindų sprendime numatyta, kad asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį, reikia pateikti tik informaciją, nurodytą šio pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalyje, jos priede esančioje formoje ir šios direktyvos II priede pateiktame pavyzdyje.

Pirmiausia reikia priminti, kad Sąjungos akto turinio teisėtumas negali būti nagrinėjamas atsižvelgiant į kitą to paties norminio lygio Sąjungos teisės aktą, nebent jis buvo priimtas taikant pastarąjį aktą arba jei viename iš šių dviejų aktų aiškiai numatyta, kad vienas yra viršesnis už kitą (2020 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑620/18, EU:C:2020:1001, 119 punktas).

Nagrinėjamu atveju tiek Pagrindų sprendimas 2002/584, tiek Direktyva 2012/13 yra antrinės teisės aktai, o Pagrindų sprendimas 2002/584 buvo priimtas ne pagal Direktyvą 2012/13, kuri, beje, priimta vėliau. Be to, nėra aiškiai numatyta, kad vienas iš šių dviejų aktų turi viršenybę kito teisės akto atžvilgiu. Todėl nereikia nagrinėti, ar Pagrindų sprendimas 2002/584 galioja atsižvelgiant į Direktyvos 2012/13 nuostatas.

67	Vis dėlto reikia išnagrinėti šio pagrindų sprendimo galiojimą atsižvelgiant į Chartijos 6 ir 47 straipsnius.

Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tuo atveju, kai Direktyvos 2012/13 4 straipsnyje, 6 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės netaikomos asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį, šiems asmenims tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga ginčyti dėl jų priimtus nacionalinius arešto orderius ir išduotus Europos arešto orderius.

Konkrečiai kalbant, iš 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456) 70 punkto matyti, kad sprendimą išduoti Europos arešto orderį išduodančiojoje valstybėje narėje turi būti galima apskųsti teismine tvarka, visiškai atitinkančia su veiksminga teismine gynyba susijusius reikalavimus. Tam, kad atitinkamas asmuo galėtų veiksmingai pasinaudoti pagal Direktyvą 2012/13 suteiktomis teisėmis, jis turėtų jomis naudotis ne tik po to, kai buvo perduotas išduodančiajai teisminei institucijai, bet nuo pat suėmimo vykdančiojoje valstybėje narėje momento.

70	Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį jis „nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje“.

Šiame pagrindų sprendime įtvirtinta Europos arešto orderio sistema grindžiama tarpusavio pripažinimo principu, kuris savo ruožtu grindžiamas valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali suteikti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu, visų pirma Chartijoje, apsaugą (2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Özçelik, C‑453/16 PPU, EU:C:2016:860, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija bei 2019 m. spalio 9 d. Sprendimo NJ (Vienos prokuratūra), C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849, 27 punktas).

Taigi, kai Europos arešto orderis išduodamas siekiant, kad kita valstybė narė suimtų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, kad būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas, jau pirmojoje proceso stadijoje tokiam asmeniui turi būti suteikta galimybė naudotis procesinėmis garantijomis ir pagrindinėmis teisėmis, kurių gynybą pagal taikytiną nacionalinę teisę turi užtikrinti išduodančiosios valstybės narės teisminės institucijos, be kita ko, siekdamos priimti nacionalinį arešto orderį (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 66 punktą ir 2019 m. spalio 9 d. Sprendimą NJ (Vienos prokuratūra), C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849, 33 punktą).

Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad Europos arešto orderio sistemoje numatyta dviejų lygių procesinių ir pagrindinių teisių, kuriomis turi galėti pasinaudoti asmuo, kurį prašoma perduoti, gynyba; be pirmo lygio teisminės gynybos, numatytos priimant nacionalinį sprendimą, pavyzdžiui, išduodant nacionalinį arešto orderį, yra ir antro lygio teisminė gynyba, kurią reikia užtikrinti išduodant Europos arešto orderį; prireikus pastarasis gali būti išduotas praėjus trumpam laikotarpiui po nacionalinio teismo sprendimo priėmimo (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 67 punktas; 2019 m. spalio 9 d. Sprendimo NJ (Vienos prokuratūra), C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849, 34 punktas ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokuratūros), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 59 punktas).

Išdavus Europos arešto orderį gali būti apribota atitinkamo asmens teisė į laisvę, įtvirtinta Chartijos 6 straipsnyje, todėl ši gynyba reiškia, kad sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turėtų būti priimtas bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 68 punktas ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokuratūros), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 60 punktas).

Konkrečiai kalbant, antrasis atitinkamo asmens teisių gynybos lygis reiškia, kad išduodančioji teisminė institucija kontroliuoja, ar laikomasi būtinų tokio išdavimo sąlygų, ir, atsižvelgdama į visus kaltę patvirtinančius ir ją paneigiančius įrodymus, taip pat nesant rizikos, kad jai gali būti duoti nurodymai iš išorės, be kita ko, iš vykdomosios valdžios, nagrinėja, ar toks išdavimas proporcingas (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokuratūros), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

Reikia pridurti, kad, kaip savo išvados 81 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Pagrindų sprendimas 2002/584 yra bendros su veiksminga teismine gynyba susijusių garantijų, numatytų kituose Sąjungos teisės aktuose, įskaitant Direktyvą 2012/13, kurie buvo priimti teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje ir padedančių asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, naudotis savo teisėmis, sistemos dalis.

Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 61 punkte, asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, nuo perdavimo šį orderį išdavusios valstybės narės valdžios institucijoms momento įgyja „kaltinamojo“ statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2012/13, taigi jis turi visas su šiuo statusu susijusias teises, numatytas šios direktyvos 4, 6 ir 7 straipsniuose, todėl gali pasirengti gynybai ir jam užtikrinamas teisingas procesas, atitinkamai pagal minėtos direktyvos tikslus.

Be to, kalbant apie laikotarpį iki asmens, dėl kurio išduotas toks Europos arešto orderis, perdavimo išduodančiosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms, reikia pažymėti, kad, pirma, Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose numatyta, kad Europos arešto orderyje turi būti nurodyta informacija apie nusikalstamos veikos pobūdį ir jos teisinį kvalifikavimą, taip pat aplinkybių, kuriomis nusikalstama veika buvo padaryta, aprašymas, įskaitant laiką, vietą ir prašomo perduoti asmens dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnį. Kaip savo išvados 79 punkte pažymėjo generalinis advokatas, ši informacija iš esmės atitinka nurodytąją Direktyvos 2012/13 6 straipsnyje.

Antra, teise į veiksmingą teisminę gynybą nereikalaujama, kad išduodančiosios valstybės narės teisės aktuose numatyta teise apskųsti sprendimą išduoti Europos arešto orderį baudžiamojo persekiojimo tikslais būtų galima pasinaudoti prieš perduodant atitinkamą asmenį šios valstybės narės kompetentingoms institucijoms (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokuratūros), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 69–71 punktus).

Taigi teisė į veiksmingą teisminę gynybą negali būti pažeista vien dėl to, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, nėra informuojamas apie išduodančiojoje valstybėje narėje egzistuojančias teisių gynimo priemones ir susipažinti su bylos medžiaga gali tik po to, kai perduodamas išduodančiosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

81	Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad išnagrinėjus trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus nenustatyta nieko, kas galėtų turėti poveikį Pagrindų sprendimo 2002/584 galiojimui atsižvelgiant į Chartijos 6 ir 47 straipsnius.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 4 straipsnį, visų pirma jo 3 dalį, 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad šiose nuostatose nurodytos teisės netaikytinos asmenims, suimtiems vykdant Europos arešto orderį.

Išnagrinėjus trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus nenustatyta nieko, kas galėtų turėti poveikį 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, galiojimui atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 ir 47 straipsnius.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: bulgarų.