Byla C‑619/19

Land Baden-Württemberg

prieš

D.R.

(Bundesverwaltungsgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2021 m. sausio 20 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Orhuso konvencija – Direktyva 2003/4/EB – Visuomenės galimybė susipažinti su informacija apie aplinką – Infrastruktūros kūrimo projektas „Stuttgart 21“ – Prašymo pateikti informaciją apie aplinką atmetimas – 4 straipsnio 1 dalis – Atsisakymo pagrindai – Sąvoka „vidaus pranešimai“ – Taikymo sritis – Vidaus pranešimų apsaugos apribojimas laiko atžvilgiu“

  1. Aplinka – Laisva prieiga prie informacijos – Direktyva 2003/4 – Priežastys, kuriomis galima pateisinti atsisakymą suteikti informaciją apie aplinką – Vidaus pranešimai – Sąvoka – Informacija, kuria naudojamasi valdžios institucijoje ir kuri prašymo leisti susipažinti su informacija pateikimo dieną nebuvo išėjusi už šios institucijos ribų – Įtraukimas

    (Orhuso konvencijos 4 straipsnio 3 dalies c punktas; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4 2 straipsnio 3 punktas, 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos d ir e punktai)

    (žr. 36–44, 47–53 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

  2. Aplinka – Laisva prieiga prie informacijos – Direktyva 2003/4 – Priežastys, kuriomis galima pateisinti atsisakymą suteikti informaciją apie aplinką – Taikymo „ratione temporis“ sritis – Apribojimo nebuvimas

    (Orhuso konvencijos 4 straipsnio 3 dalies c punktas; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos d ir e punktai)

    (žr. 55–57, 70 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

  3. Aplinka – Laisva prieiga prie informacijos – Direktyva 2003/4 – Priežastys, kuriomis galima pateisinti atsisakymą suteikti informaciją apie aplinką – Vidaus pranešimai – Pareiga palyginti esamus interesus – Apimtis – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4 1 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 5 punktas ir 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos e punktas, 2 dalies antra pastraipa ir 4 dalis)

    (žr. 58–67 punktus)

  4. Aplinka – Laisva prieiga prie informacijos – Direktyva 2003/4 – Išimtys – Sprendimas atmesti prašymą pateikti informaciją apie aplinką – Pareiga motyvuoti – Apimtis

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4 4 straipsnio 1 ir 5 dalys)

    (žr. 68 ir 69 punktus)

Santrauka

2010 m. spalio mėn. Štutgarto rūmų parke Badene-Viurtemberge (Vokietija), įgyvendinant transporto infrastruktūros ir miesto plėtros projektą „Stuttgart 21“, buvo iškirsta medžių. Šiomis aplinkybėmis fizinis asmuo D. R. pateikė Badeno-Viurtembergo federalinės žemės ministerijai prašymą leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais. Šie dokumentai susiję, pirma, su minėtai ministerijai perduota informacija apie tyrimo komiteto darbus dėl prieš medžių kirtimą įvykdytos policijos operacijos ir, antra, su šios ministerijos pastabomis dėl taikinimo procedūros įgyvendinimo vykdant projektą „Stuttgart 21“. Šis prašymas buvo atmestas.

Verwaltungsgerichtshof Baden-Württemberg (Badeno-Viurtembergo aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) patenkino D. R. pateiktą skundą dėl sprendimo neleisti susipažinti su dokumentais; tas teismas nusprendė, kad prašomiems dokumentams netaikomas nė vienas atsisakymo pagrindas. Minėtas teismas, be kita ko, konstatavo, kad užbaigus atitinkamos institucijos sprendimų priėmimo procesą atsisakymo pagrindu, taikomu valdžios institucijų „vidaus pranešimams“, nebegalima remtis. Šis atsisakymo leisti susipažinti su informacija pagrindas numatytas teisės aktuose, kuriais į Vokietijos teisę perkelta Direktyva dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką, pagal kurią valstybėms narėms paliekama galimybė nustatyti tokią visuomenės teisės susipažinti su informacija išimtį ( 1 ).

Gavęs kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) rėmėsi prielaida, kad D. R. prašė leisti susipažinti su informacija apie aplinką, kaip ji suprantama pagal Direktyvą dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką. Turėdamas abejonių dėl šioje direktyvoje numatyto atsisakymo leisti susipažinti su „vidaus pranešimais“ pagrindo apimties ir apribojimo laiko atžvilgiu, jis nusprendė šiuo klausimu kreiptis į Teisingumo Teismą.

Teisingumo Teismo vertinimas

Visų pirma Teisingumo Teismas orientavosi į valdžios institucijų „vidaus pranešimų“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką, aiškinimą.

Pirma, dėl sąvokos „pranešimas“ Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ji apima adresatui skirtą autoriaus informaciją, o šis adresatas gali būti tiek abstraktus subjektas, tiek konkretus tokiam subjektui priklausantis asmuo. Šį aiškinimą patvirtina išimties, kurią valstybės narės gali numatyti vidaus pranešimams, kontekstas. Direktyvoje pakartojamas Orhuso konvencijoje ( 2 ) įtvirtintas sąvokos „medžiaga“, kuri nebūtinai susijusi su informacija, kuri kažkam skirta, ir sąvokos „pranešimas“ atskyrimas.

Antra, dėl sąvokos „vidaus“ Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tik informacija apie aplinką, kuri neišeina už valdžios institucijos ribų, laikoma „vidaus“ informacija. Tas pats pasakytina ir apie iš išorės šaltinio gautą informaciją, jeigu ši nebuvo atskleista trečiajam asmeniui arba nebuvo padaryta prieinama visuomenei po to, kai buvo gauta. Šį aiškinimą patvirtina tikslas, kurio siekiama valstybėms narėms numatyta išimtimi – užtikrinti valdžios institucijoms saugią erdvę, būtiną siekiant tęsti svarstymus ir vidaus diskusijas.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad tai, jog informacija apie aplinką tam tikru momentu gali išeiti už valdžios institucijos ribų, negali lemti to, kad pranešime esanti informacija iš karto praranda savo vidaus pobūdį. Nors teisės susipažinti su informacija išimtys turi būti aiškinamos siaurai, tai negali apriboti vidaus pranešimams numatytos išimties taikymo srities, neatsižvelgiant į direktyvos tekstą.

Taigi sąvoka „vidaus pranešimai“ apima visą informaciją, kuria naudojamasi valdžios institucijos viduje ir kuri prašymo leisti susipažinti su informacija pateikimo dieną (tam tikrais atvejais po to, kai ši institucija gavo tokią informaciją) nebuvo išėjusi už šios institucijos ribų, su sąlyga, kad ši informacija iki jos gavimo dienos nebuvo ir neturėjo būti padaryta prieinama visuomenei.

Toliau Teisingumo Teismas nagrinėjo galimybę taikyti atsisakymo leisti susipažinti su vidaus pranešimuose esančia informacija apie aplinką pagrindą laiko atžvilgiu. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad galimybė taikyti šį atsisakymo pagrindą nėra apribota laiko atžvilgiu ir nepriklauso nei nuo kokio nors dokumento parengimo, nei nuo kokio nors administracinio veiksmo eigos ar jo užbaigimo.

Vis dėlto atsisakymas leisti susipažinti su vidaus pranešime esančia informacija apie aplinką visuomet turi būti grindžiamas kiekvienu konkrečiu atveju esamų interesų palyginimu. Atsižvelgiant į labai plačią materialinę šios išimties taikymo sritį, interesų palyginimas, kurį atliekant turi būti veiksmingai nagrinėjamas kiekvienas atvejis, yra ypač svarbus, todėl turi būti griežtai apibrėžtas.

Nagrinėdama tokius atvejus valdžios institucija, kuriai pateiktas prašymas leisti susipažinti su dokumentais, bet kuriuo atveju turi ieškoti priežasčių, kurios gali patvirtinti informacijos atskleidimą, pavyzdžiui, laisvas pasikeitimas nuomonėmis, veiksmingesnis visuomenės dalyvavimas priimant su aplinkos apsauga susijusius sprendimus arba aplinkos gerinimas. Ji taip pat turi išnagrinėti pareiškėjo galimai pateiktą informaciją apie prašomos informacijos atskleidimą, o pareiškėjas neprivalo nurodyti konkretaus tokį atskleidimą pateisinančio intereso.

Be to, kai prašoma informacija yra vidaus pranešime, valdžios institucija turi atsižvelgti į laiko tarpą, praėjusį nuo šio pranešimo parengimo dienos, ir į jame esančią informaciją. Ši institucija gali konstatuoti, kad, atsižvelgiant į nuo tokios informacijos parengimo praėjusį laiko tarpą, ji prarado turėtą konfidencialumą. Taigi Teisingumo Teismas pabrėžė, kad teisės susipažinti su dokumentais išimtis, kurią valstybės narės gali numatyti vidaus pranešimams, gali būti taikoma tik tuo laikotarpiu, kai reikalaujamos informacijos apsauga yra pateisinama.

Galiausiai Teisingumo Teismas nurodė, kad turi būti galimybė įvertinti interesų palyginimą ir tam turi būti taikoma administracinė arba teisminė peržiūra nacionaliniu lygmeniu. Siekiant įvykdyti šį reikalavimą, apie sprendimą neleisti susipažinti su informacija turi būti pranešta pareiškėjui, o jame turi būti nurodyta numatoma grėsmė, jog informacijos atskleidimas gali konkrečiai ir realiai pakenkti nurodyta išimtimi saugomam interesui.

( 1 ) 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančios Tarybos direktyvą 90/313/EEB (OL L 41, 2003, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 375) 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos e punktas.

( 2 ) Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, pasirašyta 1998 m. birželio 25 d. Orhuse ir Europos bendrijos vardu patvirtinta 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1).