TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. spalio 1 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga – SESV 325 straipsnis – Baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų, susijusių su sukčiavimu subsidijų, iš dalies finansuojamų iš Europos Sąjungos biudžeto, srityje – Nacionalinė teisė, pagal kurią vykstant baudžiamajam procesui valstybės institucijoms neleidžiama išsiieškoti subsidijų siekiant nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo“

Byloje C‑603/19

dėl Špecializovaný trestný súd (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Slovakija) 2019 m. liepos 24 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. rugpjūčio 9 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš

TG,

UF,

dalyvaujant

Úrad špeciálnej prokuratúry Generálnej prokuratúry Slovenskej republiky,

Úrad práce, sociálnych vecí a rodiny Košice,

Úrad práce, sociálnych vecí a rodiny Vranov nad Topľou,

Úrad práce, sociálnych vecí a rodiny Michalovce,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai L. S. Rossi, J. Malenovský, F. Biltgen ir N. Wahl (pranešėjas),

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

TG ir UF, atstovaujamų advokát M. Kráľ,

Úrad špeciálnej prokuratúry Generálnej prokuratúry Slovenskej republiky, atstovaujamos J. Palkovič,

Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová ir M. Kianička,

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Pavliš ir J. Vláčil,

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Gane,

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Baquero Cruz, A. Bouchagiar ir A. Tokár,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 325 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 ir 47 straipsnių, 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 31), 38 straipsnio 1 dalies h punkto, siejamo su 1994 m. liepos 11 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1681/94 dėl pažeidimų ir su struktūrinės politikos finansavimu ir šios srities informacinės sistemos organizavimu susijusių neteisingai sumokėtų sumų susigrąžinimo (OL L 178, 1994, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 23), 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR (OL L 315, 2012, p. 57), 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 dėl Europos bendrijos steigimo sutarties 92 ir 93 straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims (OL L 142, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 312) 2 straipsnio, siejamo su 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 69/2001 dėl [EB] 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (OL L 10, 2001, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 138) 2 straipsnio 2 dalimi, taip pat dėl 1995 m. liepos 26 d. Briuselyje pasirašytos Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu (OL C 316, 1995, p. 49; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 8 t., p. 57, toliau – PIF konvencija), ir 2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis (OL L 198, 2017, p. 29) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą prieš TG ir UF (toliau – kaltinamieji) dėl faktinių aplinkybių, galinčių būti sukčiavimu iš dalies iš Europos Sąjungos biudžeto finansuojamų subsidijų srityje.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnio 1 dalies h punkte nustatyta:

„Nepažeidžiant Komisijos atsakomybės įgyvendinant Europos Bendrijos bendrąjį biudžetą, valstybės narės visų pirma prisiima atsakomybę už finansinę pagalbos kontrolę. Tam tikslui jos imasi tokių priemonių:

<…>

h)

išieško visas sumas, prarastas dėl nustatytų netikslumų [pažeidimų], ir prireikus nustato delspinigius vėluojančioms sumoms.“

4

Direktyvos 2012/29 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad nusikaltimų aukos [nukentėjusieji] gautų tinkamą informaciją, paramą ir apsaugą bei galėtų dalyvauti baudžiamajame procese.

<…>“

5

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta:

„Šioje direktyvoje taikomos šios apibrėžtys:

a)

auka [nukentėjusysis]:

i)

fizinis asmuo, kuris tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patyrė žalą, įskaitant fizinę, psichinę ar emocinę žalą arba ekonominius nuostolius;

ii)

asmens, kurio mirtis tiesiogiai susijusi su nusikalstama veika, šeimos nariai, kurie patyrė žalą dėl to asmens mirties.“

6

Reglamento Nr. 994/98 2 straipsnio „De minimis“ 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šio reglamento 8 straipsnyje nustatytą tvarką priimtu reglamentu Komisija gali nuspręsti, kad, atsižvelgiant į bendrosios rinkos raidą ir veikimą, kai kuri pagalba neatitinka visų Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, ir todėl gali jai būti netaikoma Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje nustatyta informavimo tvarka, su sąlyga, kad tai pačiai įmonei per nustatytą laikotarpį suteikta pagalba neviršija tam tikros nustatyto dydžio sumos.“

7

Reglamento Nr. 69/2001 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta:

„Bendra de minimis pagalbos, suteiktos vienai įmonei per trejus metus, suma neviršija 100000 eurų. Ši riba taikoma nepriklausomai nuo pagalbos formos ar siekiamų tikslų.“

Slovakijos teisė

8

Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos zákon č. 301/2005 Z. z., Trestný poriadok (Įstatymas Nr. 301/2005 dėl Baudžiamojo proceso kodekso, toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 46 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Nukentėjusysis yra asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalą sveikatai arba turtinę, neturtinę ar kitokią žalą, arba kurio kitoms įstatymu saugomoms teisėms ar laisvėms kilo pavojus arba jos buvo pažeistos. Šiame įstatyme numatytais atvejais nukentėjusysis turi teisę pareikšti savo sutikimą pradėti baudžiamąjį persekiojimą, reikalauti atlyginti žalą, prašyti taikyti tyrimo priemones, įskaitant papildomas, teikti įrodymus, susipažinti su bylos medžiaga ir ją išsinagrinėti, dalyvauti pagrindiniame teismo posėdyje ir viešuose apeliacinių procedūrų ir derybų dėl bausmės sumažinimo prisipažinus posėdžiuose, reaguoti į įrodymų tyrimą, teikti reikalavimus ir reikšti skundus atsižvelgiant į šio įstatymo suteiktas galimybes. Nukentėjusysis turi teisę bet kuriuo baudžiamojo proceso metu gauti informaciją apie jo eigą. Informaciją teikia baudžiamojoje byloje veikianti institucija arba teismas, į kurį kreiptasi; nukentėjusiajam pateikiama tam reikalinga kontaktinė informacija. Informacija apie baudžiamojo proceso eigą neteikiama, jeigu tai gali pakenkti baudžiamojo proceso tikslui.

<…>

(3)   Nukentėjusysis, kuris pagal įstatymą turi teisę į žalos, patirtos dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos, atlyginimą, taip pat turi teisę siūlyti teismui apkaltinamajame nuosprendyje įpareigoti kaltinamąjį atlyginti minėtą žalą; nukentėjusysis turi pateikti tokį prašymą ne vėliau kaip iki ikiteisminio tyrimo arba pagreitinto ikiteisminio tyrimo pabaigos. Prašyme turi būti aiškiai nurodyti argumentai ir prašomo žalos atlyginimo suma.

<…>“

9

Šio kodekso 287 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kai teismas nuteisia kaltinamąjį už nusikalstamą veiką, dėl kurios kitam asmeniui buvo padaryta 46 straipsnio 1 dalyje nurodyta žala, teismas nuosprendyje paprastai įpareigoja atlyginti žalą nukentėjusiajam, jeigu šis per nustatytą terminą tinkamai pasinaudojo savo teise. Teismas visada nustato kaltinamajam pareigą atlyginti visą neatlygintą žalą ar jos dalį, jeigu jos dydis nurodytas nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis buvo pripažintas kaltu, rezoliucinėje dalyje tarp pateiktų faktinių aplinkybių arba jeigu kompensacija apima neturtinę žalą, patirtą dėl tyčinės smurtinės nusikalstamos veikos pagal specialųjį įstatymą, jeigu žala dar nebuvo atlyginta.“

10

Minėto kodekso 288 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Jeigu ištyrus įrodymus nėra pagrindo įpareigoti atlyginti žalą arba jeigu tam, kad būtų nuspręsta dėl pareigos atlyginti žalą, turėjo būti ištirta daugiau įrodymų, nei reikia baudžiamajame procese, ir procesas būtų pailgėjęs, teismas nukreipia nukentėjusįjį į bylas civiline tvarka nagrinėjančią instituciją arba tam tikrais atvejais – į kitą kompetentingą instituciją.

<…>“

11

Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos zákon č. 300/2005 Z. z., Trestný zákon (Įstatymas Nr. 300/2005 dėl Baudžiamojo kodekso) 261 straipsnyje „Žala Europos Bendrijų finansiniams interesams“ nustatyta:

„(1)   Asmuo, kuris naudoja arba pateikia suklastotą, neteisingą ar neišsamų dokumentą arba nepateikia privalomų duomenų arba naudoja Europos Bendrijų bendrojo biudžeto, Europos Bendrijų ar Europos Bendrijų vardu valdomo biudžeto lėšas kitu nei jų iš pradžių nustatytu tikslu ir taip sudaro sąlygas neteisėtai pasisavinti ar turėti šio biudžeto lėšas, baudžiamas laisvės atėmimo nuo šešių mėnesių iki trejų metų bausme.

(2)   Nusikalstamą veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimo nuo vienų iki penkerių metų bausme, jeigu padaro 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką:

a)

ir taip padaro reikšmingą žalą;

b)

turėdamas konkretų motyvą arba

c)

padarydamas ypač sunkias veikas.

(3)   Nusikalstamą veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimo nuo trejų iki aštuonerių metų bausme, jeigu padaro 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir taip padaro didelę žalą.

(4)   Nusikalstamą veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimo nuo septynerių iki dvylikos metų bausme, jeigu padaro 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką:

a)

ir taip padaro labai didelę žalą; arba

b)

būdamas pavojingos grupės nariu.“

12

Pagal zákon č. 523/2004 Z. z. o rozpočtových pravidlách verejnej správy (Įstatymas Nr. 523/2004 dėl viešojo sektoriaus biudžeto taisyklių) 31 straipsnį juridinis arba fizinis asmuo, kuris pažeidė finansų teisės aktus, privalo grąžinti lėšas į biudžetą, iš kurio jos buvo gautos arba pervestos, atsižvelgiant į finansų teisės aktų pažeidimo mastą; jis taip pat privalo sumokėti baudą.

13

Zákon č. 40/1964 Zb., Občiansky zákonník v relevantnom znení (Įstatymas Nr. 40/1964 dėl Civilinio kodekso) 420 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekvienas asmuo atsako už žalą, kurią padarė, pažeisdamas savo teisines pareigas.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14

Pagrindinė byla susijusi su baudžiamuoju procesu prieš kaltinamuosius – du fizinius asmenis – dėl veikų, kurios gali būti laikomos sukčiavimu subsidijų, iš dalies finansuojamų iš Sąjungos biudžeto, srityje. Nusikalstama veika, kuri yra pagrindinės bylos dalykas, buvo padaryta dviejuose konkursuose, kuriuos atitinkamai 2005 m. ir 2006 m. organizavo Ústredie práce sociálnych vecí a rodiny (Centrinė darbo, socialinių ir šeimos reikalų direkcija, Slovakija), kviesdama teikti subsidijų, skirtų remti darbo vietų kūrimui labai mažose įmonėse ir neįgaliųjų darbo vietų kūrimui neįgaliųjų dirbtuvėse ir saugomose darbo vietose, paraiškas. Pagal pirmąjį konkursą buvo suteikiama teisė į subsidiją kaip vienkartinę išmoką, o pagal antrąjį – teisė į subsidiją kompensuojant pagrįstas išlaidas. 75 % pastarosios subsidijos buvo finansuojama iš Europos socialinio fondo.

15

Laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės mėn. iki 2006 m. kovo mėn. kaltinamieji įsteigė 19 komercinių bendrovių, kuriose veikė kaip akcininkai ir valdytojai. Devynios iš šių bendrovių subsidijų negavo. Tačiau dešimt kitų turėjo gauti iš viso 750613,79 EUR subsidijų, iš kurių faktiškai buvo pervesta 654588,34 EUR (iš jų 279272,18 EUR iš Sąjungos biudžeto).

16

Po to, kai šios subsidijos buvo išmokėtos, kaltinamieji perleido savo turimas atitinkamų bendrovių akcijas trečiajam asmeniui, o vėliau šios bendrovės nutraukė bet kokią veiklą. Tuo metu, kai jiems iškelta baudžiamoji byla, bendrovių turto šių bendrovių, kurios ex officio buvo išregistruotos iš įmonių registro, patalpose jau nebuvo.

17

Aptariamų subsidijų išmokėjimo laikotarpiu atitinkamos komercinės bendrovės įdarbino iš viso 107 neįgaliuosius asmenis ir jų atžvilgiu tinkamai įvykdė įsipareigojimus, susijusius su darbo užmokesčiu ir socialinio draudimo įmokomis. Tačiau šių darbuotojų darbas neprisidėjo prie subsidijų paraiškose nurodytų tikslų. Remiantis eksperto išvada, tai buvo fiktyvus darbas.

18

Kaltinamieji centralizuotai valdė atitinkamas bendroves iš vienos jų, esančios Košicėje (Slovakija), tuo pačiu adresu kaip ir kaltinamųjų nuolatinė gyvenamoji vieta. Kiekvienoje iš šių bendrovių kaltinamieji buvo paskyrę po vieną darbuotoją į direktoriaus pareigas.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad yra kaltinamos tik tos bendrovės, kurioms subsidija buvo faktiškai skirta ir išmokėta, t. y. iš viso dešimt bendrovių.

20

Kaltinamųjų, kaip šių bendrovių akcininkų ir vadovų, baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas remiantis Úrad špeciálnej prokuratúry Generálnej prokuratúry Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiojo prokuroro biuras, toliau – specialiojo prokuroro biuras) pateiktais kaltinimais. Úrady práce, sociálnych vecí a rodiny (Darbo, socialinių ir šeimos reikalų direkcijos agentūros), kurios yra nukentėjusiosios pagrindinėje byloje, per tyrimą pareikalavo, kad kaltinamieji atlygintų nuotolius, kurių dydis – realiai išmokėta subsidija.

21

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) praktiką, Baudžiamojo proceso kodekso 46 straipsnis jam neleidžia baudžiamajame procese spręsti dėl valstybės institucijų teisės į žalos atlyginimą. 2017 m. lapkričio 29 d.Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) Baudžiamųjų bylų skyrius iš tiesų pateikė nuomonę, kurioje nurodė: „[v]alstybės reikalavimai pagal taisykles, susijusias su įvairiomis mokesčių rūšimis, dėl kurių iš pradžių kompetentinga administracinės valdžios institucija priėmė sprendimą pagal Mokesčių kodekso procedūras <…>, įskaitant tuos, kurie kyla iš nepagrįsto prašymo grąžinti apmokestinamojo asmens sumokėtą pridėtinės vertės mokestį ar akcizą, yra administracinio pobūdžio ir sprendimams šioje srityje taikoma administracinio teismo vykdoma kontrolė[;] remiantis šiomis teisėmis negalima reikalauti nuostolių atlyginimo pagal Baudžiamojo kodekso 46 straipsnio 3 dalį <…>. Taigi negali būti nei sutapimo, t. y. skirtingų institucijų (administracinių ir teisminių) kompetencijos kolizijos, nei dvigubo sprendimo dėl tos pačios teisės“. Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) taip pat nurodė, kad šie teisiniai argumentai mutatis mutandis taikomi „bet kokiam kitam reikalavimui, kuris, atsižvelgiant į jo materialinį pagrindą (t. y. šioje srityje taikytiną teisės nuostatą), nėra teisė į žalos arba vadinamosios neturtinės žalos atlyginimą“.

22

Vėliau Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) taikė šią teismo praktiką baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, susijusių su žala Sąjungos finansiniams interesams ir sukčiavimu subsidijų srityje. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad jis ją taikys ir tuo atveju, jeigu bus apskųstas jo sprendimas pagrindinėje byloje.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šios teismo praktikos taikymas pagrindinėje byloje galėtų sutrukdyti valstybei pareikšti ieškinį dėl žalos, patirtos dėl sukčiavimo, atlyginimo. Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) praktikoje nurodytas administracinis procesas iš tiesų gali būti nukreiptas tik prieš atitinkamos subsidijos gavėją. Pagrindinėje byloje kalbama apie komercines bendroves, kurios nebeturi jokio turto ir net buvo išregistruotos iš įmonių registro. Taigi toks procesas neleistų susigrąžinti nepagrįstai išmokėtų subsidijų. Tačiau pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje, iškeltoje fiziniams asmenims (šiuo atveju – šių komercinių bendrovių nariams ir vadovams), galėtų būti išmokėtas žalos atlyginimas, į kurį pretenduoja valstybė.

24

Be šio klausimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar reikia vertinti de minimis pagalbą, suteiktą kiekvienai bendrovei individualiai arba bendrai dėl centralizuoto jų valdymo. Galiausiai jam kyla klausimas, ar šiuo atveju žala turi būti laikoma visa nepagrįstai gautos subsidijos suma, ar iš jos reikia atimti išlaidas, kurios, nors ir buvo patirtos visiškai teisėtai, tačiau tik siekiant nuslėpti sukčiavimą, pavėlinti jo atskleidimą ir taip gauti visą skirtą sumą.

25

Šiomis aplinkybėmis manydamas, kad pagrindinėje byloje būtinas Sąjungos teisės išaiškinimas, Špecializovaný trestný súd (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Slovakija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar <…> Direktyva 2012/29 <…> taikoma teisėms (pavyzdžiui, nukentėjusiojo teisei aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese ir teisei į žalos atlyginimą tokiame procese), kurios dėl savo pobūdžio suteikiamos ne tik fiziniam asmeniui kaip jaučiančiai gyvai būtybei, [bet] ir juridiniams asmenims bei valstybei (tiksliau – nacionalinėms institucijoms), kuriems pagal nacionalinę teisę baudžiamajame procese pripažįstamas nukentėjusiojo statusas?

2.

Ar pagal <…> Pagrindinių teisių chartijos 17 ir 47 straipsnius, [SESV] 325 straipsnį ir <…> Reglamento <…> Nr. 1260/1999 38 straipsnio 1 dalies h punktą, siejamą su <…> Reglamentu <…> Nr. 1681/94, draudžiamos tokios teisės normos ir praktika, pagal kurias valstybė baudžiamajame procese negali imtis veiksmų, siekdama, kad jai būtų atlyginta žala, patirta dėl persekiojamo asmens sukčiavimo, dėl kurio buvo pasisavintos <…> Sąjungos biudžeto lėšos, taip pat negali, vadovaudamasi Baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 3 dalimi, apskųsti nutarties, kurioje teismas nusprendžia, kad valstybė ar kompetentinga nacionalinė institucija negali dalyvauti teisminiuose ginčuose kaip nukentėjusioji, turinti teisę į žalos atlyginimą, ir negali pasinaudoti jokia kita procedūra, per kurią galėtų pareikšti savo teisę persekiojamajam asmeniui, todėl negalima užtikrinti ir jos teisės į žalos atlyginimą, nukreiptos į persekiojamojo asmens turtą ir turtines teises, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 50 straipsnį ir faktiškai išieškojimo pagal atitinkamą reikalavimą?

3.

Ar <…> Reglamento <…> Nr. 994/98 2 straipsnyje, siejamame su <…> Reglamento <…> Nr. 69/2001 2 straipsnio 2 dalimi, vartojama sąvoka „ta pati įmonė“ vien formaliai turi būti aiškinama taip, kad lemiamas kriterijus yra tai, ar atitinkami subjektai pagal nacionalinę teisę turi savarankišką teisinį subjektiškumą, todėl kiekvienai iš šių įmonių gali būti suteikta daugiausia 100000 EUR dydžio valstybės pagalba, ar lemiamas kriterijus yra veiksmingas būdas, kuriuo šios įmonės, priklausančios tiems patiems asmenims, veikia ir yra valdomos, lyg būtų vienos patronuojančiosios bendrovės valdomų patronuojamųjų bendrovių sistema, nors pagal nacionalinę teisę kiekviena jų turi savarankišką teisinį subjektiškumą, todėl turi būti laikomos „ta pačia įmone“ ir bendrai gauti tiktai vieną, ne daugiau kaip 100000 EUR dydžio valstybės pagalbą?

4.

Ar pagal [PIF konvenciją arba Direktyvą 2017/1371] sąvoka „žala“ reiškia tik tą nepagrįstai gautų lėšų dalį, kuri tiesiogiai susijusi su sukčiavimu, ar ir faktiškai patirtas ir tinkamai pateisintas išlaidas bei išmokos panaudojimą, jeigu nustatyta, kad tai buvo būtina siekiant nuslėpti sukčiavimą, pavėlinti sukčiavimo nustatymą ir gauti visą atitinkamą valstybės pagalbą?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų priimtinumo

26

Pirmiausia primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje nustatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kuria naudodamasis Teisingumo Teismas pateikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, kurio jiems reikia jų nagrinėjamai bylai išspręsti (žr., be kita ko, 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

27

Vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimui, tik bylą nagrinėjantis ir už sprendimo priėmimą atsakingas nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, turi įvertinti prašymo priimti prejudicinį sprendimą būtinumą tam, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo AY (Arešto orderis – Liudytojas), C‑268/17, EU:C:2018:602, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Tuo remiantis darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo AY (Arešto orderis – Liudytojas), C‑268/17, EU:C:2018:602, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Taigi, kadangi sprendimas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą yra pagrindas pradėti procesą Teisingumo Teisme, būtina, kad nacionalinis teismas šiame sprendime aiškiai nurodytų pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes ir minimaliai paaiškintų prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežastis ir ryšį, kurį jis nustatė tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės normų (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzo ir kt., C‑320/90–C‑322/90, EU:C:1993:26, 6 punktą ir 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Milkova, C‑406/15, EU:C:2017:198, 73 punktą).

30

Šie kumuliaciniai reikalavimai, susiję su prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniu, aiškiai nurodyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje ir buvo perimti, be kita ko, į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijas nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 257, 2018, p. 1). Jų 15 punkto trečioje įtraukoje nurodyta, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti „išdėstomos priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir jo nustatytas ryšys tarp šių nuostatų bei pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų“.

31

Būtent atsižvelgdamas į šiuos principus Teisingumo Teismas turi nagrinėti trečiojo ir ketvirtojo klausimų priimtinumą.

Dėl trečiojo klausimo

32

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kaip aiškinti sąvoką „ta pati įmonė“, vartojamą Reglamento Nr. 994/98 2 straipsnyje, siejamame su Reglamento Nr. 69/2001 2 straipsnio 2 dalimi, siekiant įvertinti, ar pagrindinėje byloje galimai buvo apeinama valstybės pagalbai taikoma teisė.

33

Slovakijos vyriausybė mano, kad trečiasis klausimas yra nepriimtinas, nes akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku. Savo ruožtu specialiojo prokuroro biuras teigia, kad šis klausimas nepriimtinas, nes yra hipotetinis ir nepagrįstas.

34

Šiuo atveju pagrindinėje byloje siekiama priimti sprendimą dėl galimos persekiojamų asmenų baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas ir prireikus dėl šių asmenų pareigos atlyginti valstybei padarytą žalą tuo atveju, jei būtų pripažinta jų atsakomybė.

35

Vis dėlto nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodytos priežastys, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Reglamento Nr. 994/98 2 straipsnyje, siejamame su Reglamento Nr. 69/2001 2 straipsnio 2 dalimi, vartojamos sąvokos „ta pati įmonė“ išaiškinimas yra būtinas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti.

36

Taigi trečiasis klausimas yra nepriimtinas.

Dėl ketvirtojo klausimo

37

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „žala“, kaip ji suprantama pagal PIF konvenciją ir Direktyvą 2017/1371, turi apimti faktiškai patirtas ir tinkamai pagrįstas išlaidas bei finansinės išmokos panaudojimą, jeigu nustatyta, kad tai buvo būtina siekiant nuslėpti sukčiavimą, pavėlinti sukčiavimo nustatymą ir gauti visą atitinkamą valstybės pagalbą.

38

Slovakijos vyriausybė teigia, kad šis klausimas yra nepriimtinas, nes prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, leidžiančias Teisingumo Teismui pateikti naudingą atsakymą.

39

Aiškiai nepateikdami nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, specialiojo prokuroro biuras ir Komisija pabrėžia, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta jokios konkrečios PIF konvencijos ar Direktyvos 2017/1371 nuostatos.

40

Pažymėtina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepatikslinta, kokios nacionalinės teisės nuostatos taikytinos pagrindinėje byloje, taip pat nenurodyta, dėl kokių priežasčių buvo pasirinktos Sąjungos teisės normos, kurias prašo išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ar kodėl atsakymas į ketvirtąjį klausimą galėtų turėti įtakos šios bylos baigčiai.

41

Taigi, iš esmės prašydamas Teisingumo Teismo apibrėžti sąvoką „žala“ atsižvelgiant į PIF konvenciją, kurioje šis terminas nepaminėtas, arba į Direktyvą 2017/1371, kuri netaikoma pagrindinėje byloje, nes yra vėlesnė nei nagrinėjamos faktinės aplinkybės, tačiau nesiremdamas jokia nacionalinės teisės nuostata ir nenurodydamas, kaip ketina naudoti šį atsakymą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė Teisingumo Teismui būtinos faktinės ir teisinės informacijos, leidžiančios jam naudingai atsakyti į pateiktus klausimus.

42

Taigi ketvirtasis klausimas yra nepriimtinas.

Dėl esmės

Dėl pirmojo klausimo

43

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2012/29 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ši direktyva taip pat taikoma juridiniams asmenims ir valstybei, jeigu pagal nacionalinę teisę baudžiamajame procese jiems suteikiamas „nukentėjusiojo“ statusas.

44

Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2012/29 1 straipsnio 1 dalį šia direktyva siekiama suteikti tam tikrų garantijų nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų. Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje „nukentėjusysis“, kaip jis suprantamas pagal minėtą 1 straipsnį, apibrėžtas kaip bet kuris fizinis asmuo, kuris tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patyrė žalą, įskaitant fizinę, psichinę ar emocinę žalą arba ekonominius nuostolius, ir asmens, kurio mirtis tiesiogiai susijusi su nusikalstama veika, šeimos nariai, kurie patyrė žalą dėl to asmens mirties.

45

Akivaizdu, kad tokios formuluotės neleidžia juridinių asmenų įtraukti į šios direktyvos taikymo sritį.

46

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2012/29 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ši direktyva netaikoma nei juridiniams asmenims, nei valstybei, net jeigu pagal nacionalinę teisę baudžiamajame procese jiems suteikiamas nukentėjusiojo statusas.

Dėl antrojo klausimo

47

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 325 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip jos aiškinamos nacionalinėje teismų praktikoje, pagal kurias baudžiamajame procese valstybė negali pareikšti ieškinio dėl žalos, patirtos dėl persekiojamo asmens sukčiavimo, dėl kurio buvo pasisavintos Sąjungos biudžeto lėšos, atlyginimo ir šiame procese negali pasinaudoti jokia kita procedūra, per kurią galėtų pareikšti savo teisę persekiojamajam asmeniui.

48

Pirmiausia primintina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 325 straipsnio 1 ir 2 dalys įpareigoja valstybes nares kovoti su neteisėta veikla, kuri kelia grėsmę Sąjungos finansiniams interesams, atgrasomomis ir veiksmingomis priemonėmis, ir, konkrečiai kalbant, jas įpareigoja kovojant su grėsmę Sąjungos finansiniams interesams keliančiu sukčiavimu imtis tų pačių priemonių kaip tos, kurių jos imasi, kovodamos su grėsmę jų pačių interesams keliančiu sukčiavimu (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad valstybės narės turi laisvę pasirinkti taikytinas sankcijas, kurios gali būti administracinės, baudžiamosios arba jų derinys, ir pažymėjęs, kad sukčiavimo stambiu mastu atvejais gali būti būtinos baudžiamosios sankcijos (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 39 punktą).

50

Taigi valstybės narės turi pareigą pasiekti konkretų rezultatą, kuri nėra susieta su jokia SESV 325 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos taisyklės taikymo sąlyga. Todėl, remiantis Sąjungos teisės viršenybės principu, šios nuostatos vien dėl to, kad įsigaliojo, santykiuose su valstybių narių nacionaline teise automatiškai lemia bet kokių joms prieštaraujančių esamų nacionalinės teisės nuostatų netaikymą (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 51 ir 52 punktus).

51

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui konkrečiai kyla klausimas dėl nacionalinių baudžiamojo proceso taisyklių, kaip jos aiškinamos nacionalinėje teismų praktikoje, pagal kurias tokioje byloje, kaip pagrindinė, vykstant baudžiamajam procesui neleidžiama pripažinti teisės į žalos atlyginimą valstybei, kaip nukentėjusiajai, suderinamumo su iš SESV 325 straipsnio išplaukiančiais įsipareigojimais.

52

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad valstybė nepagrįstai išmokėtas lėšas galėtų išieškoti inicijuodama administracinę procedūrą dėl finansų teisės aktų pažeidimo pagal Įstatymo Nr. 523/2004 dėl viešojo sektoriaus biudžeto taisyklių 31 straipsnį. Ji paaiškina, kad pagal šią nuostatą valstybės lėšų skyrimas ar naudojimas kitiems tikslams nei tie, kurie nustatyti šioms lėšoms, yra finansų teisės aktų pažeidimas. Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, per administracinę procedūrą reikalauti grąžinti nepagrįstai išmokėtą finansinę išmoką galima tik iš oficialaus subsidijų gavėjo (nagrinėjamu atveju – iš juridinių asmenų).

53

Savo rašytinėse pastabose Slovakijos Respublika nurodo, kad pagal nacionalinę teisę valstybė, be to, turi galimybę pareikšti civilinį ieškinį, kuris leistų jai ne tik pareikalauti juridinio asmens – nepagrįstai išmokėtų išmokų gavėjo – atsakomybės, bet ir – po to, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis, – gauti žalos atlyginimą iš nuteisto fizinio asmens.

54

Šiomis aplinkybėmis svarbu priminti, kad, remiantis SESV 325 straipsnio 1 dalimi, kovodamos su neteisėtomis, Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiomis veikomis, valstybės narės turi imtis atgrasomųjų ir veiksmingų priemonių, lygiaverčių toms, kurių imamasi nacionaliniu lygiu kovai su atitinkamos valstybės narės interesams kenkiančiu sukčiavimu.

55

Kaip pažymėjo Komisija, valstybės narės, be kita ko, privalo imtis veiksmingų priemonių, leidžiančių susigrąžinti sumas, kurios buvo nepagrįstai išmokėtos iš Sąjungos biudžeto iš dalies finansuojamos subsidijos gavėjui. Tačiau SESV 325 straipsnyje valstybėms narėms nenustatyta jokių kitų įpareigojimų nei tie, kurie susiję su veiksmingu priemonių pobūdžiu, kiek tai susiję su procedūra, kuri turi leisti pasiekti tokį rezultatą, todėl šiuo klausimu jos turi tam tikrą diskreciją, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo principo.

56

Pirmiausia reikia pažymėti, kad skirtingų teisių gynimo priemonių, kuriomis siekiama skirtingų – atitinkamai administracinės, civilinės ar baudžiamosios teisės tikslų, egzistavimas savaime negali kenkti kovos su sukčiavimu, darančiu poveikį Sąjungos finansiniams interesams, veiksmingumui, jeigu pagal nacionalinės teisės aktus apskritai leidžiama susigrąžinti iš Sąjungos biudžeto nepagrįstai išmokėtas išmokas.

57

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui konkrečiai kyla klausimas dėl SESV 325 straipsnyje įtvirtintos veiksmingumo pareigos laikymosi tuo atveju, kai valstybei, kaip nukentėjusiajai, baudžiamajame procese nepripažįstama teisė į žalos atlyginimą, o nepagrįstai sumokėtą finansinę išmoką per administracinę procedūrą galima susigrąžinti tik iš šią išmoką gavusio juridinio asmens.

58

Pirma, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 56 punkto, vien tai, kad baudžiamajame procese nepripažįstama valstybės, kaip nukentėjusiosios, teisės į žalos atlyginimą, negali prieštarauti iš SESV 325 straipsnio išplaukiantiems įsipareigojimams.

59

Iš tiesų, nors baudžiamosios sankcijos gali būti būtinos tam, kad valstybės galėtų veiksmingai ir atgrasomai kovoti su tam tikrais sukčiavimo stambiu mastu atvejais (2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 39 punktas ir 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimo M.A.S. ir M.B., C‑42/17, EU:C:2017:936, 34 punktas), tokios sankcijos yra būtinos siekiant užtikrinti atgrasomąjį nacionalinės teisės pobūdį ir jomis nesiekiama leisti susigrąžinti nepagrįstai išmokėtų sumų.

60

Antra, iš šio sprendimo 56 punkto matyti, kad Sąjungos finansinių interesų pažeidimų ištaisymo veiksmingo būdo buvimo atitinkamos valstybės narės teisės sistemoje – ar tai būtų baudžiamasis, ar administracinis, ar civilinis procesas, – pakanka tam, kad būtų įvykdyta SESV 325 straipsnyje nustatyta veiksmingumo pareiga, jeigu ji leidžia susigrąžinti nepagrįstai gautas išmokas, o baudžiamosios sankcijos sudaro galimybę kovoti su sukčiavimo stambiu mastu atvejais.

61

Nagrinėjamu atveju taip yra, nes (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) valstybė pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus turi galimybę inicijuoti, pirma, administracinį procesą, leidžiantį jai išieškoti juridiniam asmeniui nepagrįstai skirtas ir pervestas išmokas, ir, antra, civilinį procesą, skirtą ne tik pareikalauti civilinės atsakomybės iš juridinio asmens, kuriam buvo skirtos nepagrįstai gautos išmokos, bet ir – po to, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis, – gauti žalos atlyginimą iš nuteisto fizinio asmens.

62

Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 325 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip jos aiškinamos nacionalinėje teismų praktikoje, pagal kurias baudžiamajame procese valstybė negali pareikšti ieškinio dėl žalos, patirtos dėl persekiojamo asmens sukčiavimo, dėl kurio buvo pasisavintos Sąjungos biudžeto lėšos, atlyginimo ir šiame procese negali pasinaudoti jokia kita procedūra, per kurią galėtų pareikšti savo teisę persekiojamajam asmeniui, jeigu (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) nacionalinės teisės aktuose numatytos veiksmingos procedūros, leidžiančios susigrąžinti iš Sąjungos biudžeto nepagrįstai gautas išmokas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

 

1.

2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR, 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ši direktyva netaikoma nei juridiniams asmenims, nei valstybei, net jeigu pagal nacionalinę teisę baudžiamajame procese jiems suteikiamas nukentėjusiojo statusas.

 

2.

SESV 325 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip jos aiškinamos nacionalinėje teismų praktikoje, pagal kurias baudžiamajame procese valstybė negali pareikšti ieškinio dėl žalos, patirtos dėl persekiojamo asmens sukčiavimo, dėl kurio buvo pasisavintos Europos Sąjungos biudžeto lėšos, atlyginimo ir šiame procese negali pasinaudoti jokia kita procedūra, per kurią galėtų pareikšti savo teisę persekiojamajam asmeniui, jeigu (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) nacionalinės teisės aktuose numatytos veiksmingos procedūros, leidžiančios susigrąžinti iš Europos Sąjungos biudžeto nepagrįstai gautas išmokas.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: slovakų.