–

Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (INPS), atstovaujamo avvocati A. Coretti, V. Stumpo ir M. Sferrazza,

–

VR, atstovaujamo avvocati A. Guariso ir L. Neri,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato A. Giordano ir P. Gentili,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga, A. Azéma ir B.‑R. Killmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 11 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (INPS) ir VR ginčą dėl prašymo skirti išmoką šeimai už laikotarpį, kai suinteresuotojo asmens sutuoktinė ir vaikai gyveno savo kilmės trečiojoje šalyje, atmetimo.

3

Direktyvos 2003/109 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

5

Tos pačios direktyvos 11 straipsnyje „Vienodas požiūris“ nustatyta:

„1.   „Ilgamečiai gyventojai kaip ir tos šalies piliečiai vienodai turi teisę:

<…>

<…>

2.   Kalbant apie straipsnio 1 dalies b, d, e, f ir g punktų nuostatas, atitinkama valstybė narė gali apsiriboti vienodo požiūrio taikymu tiktai tiems atvejams, kai ilgalaikio gyventojo, arba jo šeimos nario, kurio labui jis ar ji nori gauti išmokas, registruota arba įprastinė gyvenamoji vieta yra tos valstybės narės teritorijoje.

<…>

4.   Valstybės narės gali apriboti vienodo požiūrio taikymą socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos atveju teikdamos tiktai esmines išmokas.

<…>“

6

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 1988 m. kovo 13 d.Decreto legge n. 69 – Norme in materia previdenziale, per il miglioramento delle gestioni degli enti portuali ed altre disposizioni urgenti (Dekretas įstatymas Nr. 69 „Nuostatos dėl socialinės apsaugos ir uostus valdančių įstaigų darbo gerinimo bei kitos neatidėliotinos nuostatos“, GURI, Nr. 61, 1988 m. kovo 14 d.), pertvarkytame į 1988 m. gegužės 13 d.Legge n. 153 (Įstatymas Nr. 153, GURI, Nr. 112, 1988 m. gegužės 14 d.; toliau – Įstatymas Nr. 153/1988), buvo numatyta išmoka šeimai, kurios dydis priklauso nuo jaunesnių nei 18 metų amžiaus vaikų skaičiaus šeimoje ir šeimos pajamų (toliau – išmoka šeimai).

7

Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6 dalyje numatyta:

„Šeimą sudaro sutuoktiniai, išskyrus po separacijos skyrium gyvenantį sutuoktinį, vaikai ir jiems prilyginami asmenys <…>, kurie yra jaunesni nei 18 metų amžiaus arba kurie, nesvarbu kokio amžiaus, dėl negalios arba fizinių ar protinių sutrikimų visiškai negali nuolat dirbti apmokamo darbo. <…> Taip pat tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vaikus ir jiems prilyginamus asmenis šeimos nariais galima laikyti brolius, seseris, sūnėnus, dukterėčias ir vaikaičius, kurie yra jaunesni nei 18 metų amžiaus arba kurie, nesvarbu kokio amžiaus, dėl negalios arba fizinių ar protinių sutrikimų visiškai negali nuolat dirbti apmokamo darbo, jeigu jie yra tėvo ir motinos netekę našlaičiai ir neturi teisės į maitintojo netekimo pensiją.“

8

Pagal Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalį šeimos, kaip ji suprantama pagal šį įstatymą, nariais nelaikomi trečiosios šalies piliečio sutuoktinis, vaikai ir jiems prilyginami asmenys, kurie nuolat negyvena Italijos Respublikos teritorijoje, išskyrus atvejus, kai valstybė, kurios pilietis yra užsienietis, taiko abipusiškumo principą Italijos piliečiams arba kai yra sudaryta tarptautinė konvencija dėl šeimos išmokų.

9

Direktyva 2003/109 į vidaus teisę perkelta 2007 m. sausio 8 d.Decreto legislativo n. 3 – Attuazione della direttiva 2003/109/CE relativa allo status di cittadini di Paesi terzi soggiornanti di lungo periodo (Įstatyminis dekretas Nr. 3 dėl Direktyvos [2003/109] perkėlimo į vidaus teisę) (GURI, Nr. 24, 2007 m. sausio 30 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 3/2007), kuriuo šios direktyvos nuostatos įtrauktos į 1998 m. liepos 25 d.Decreto legislativo n. 286 – Testo unico delle disposizioni concernenti la disciplina dell’immigrazione e norme sulla condizione dello straniero (Įstatyminis dekretas Nr. 286 „Nuostatų dėl imigracijos taisyklių ir užsieniečio statuso suvestinis tekstas“, GURI, Nr. 191, paprastasis priedas, 1998 m. rugpjūčio 18 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 286/1998). Šio įstatyminio dekreto 9 straipsnio 12 dalies c punkte numatyta, kad ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi šalyje turintis trečiosios šalies pilietis gauna socialinio draudimo ir socialinės paramos išmokas, „nebent numatyta kitaip ir su sąlyga, kad bus įrodyta, jog užsienietis realiai gyvena nacionalinėje teritorijoje“.

10

VR yra Italijoje dirbantis trečiosios šalies pilietis, nuo 2010 m. turintis ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi šalyje pagal Įstatyminį dekretą Nr. 286/1998. Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. balandžio mėn. jo žmona ir penki vaikai gyveno savo kilmės šalyje Pakistane.

11

Kai, remdamasis Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalimi, INPS atsisakė mokėti VR išmoką šeimai už šį laikotarpį, jis pareiškė INPS ir savo darbdaviui ieškinį Tribunale del lavoro di Brescia (Brešos darbo teismas, Italija); VR nurodė, kad INPS atsisakymas yra diskriminacinis. Pripažinęs minėtą įstatymo nuostatą prieštaraujančia Direktyvos 2003/109 11 straipsniui, tas teismas nusprendė jos netaikyti; jis patenkino VR reikalavimus ir priteisė iš atsakovų sumokėti jam atitinkamas sumas.

12

Dėl to teismo sprendimo INPS pateikė apeliacinį skundą Corte d’appello di Brescia (Brešos apeliacinis teismas, Italija), skundas buvo atmestas; minėtas teismas nusprendė, kad išmoka šeimai yra esminė socialinės paramos išmoka, todėl negalima taikyti pagal Direktyvą 2003/109 leidžiamų vienodo požiūrio reikalavimo išimčių.

13

INPS padavė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija); INPS tvirtino, kad išmoka šeimai yra ne socialinės paramos, o socialinės apsaugos išmoka ir kad bet kuriuo atveju jos negalima laikyti esmine išmoka, dėl kurios negalima nukrypti nuo vienodo požiūrio reikalavimo.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad sprendimas pagrindinėje byloje priklauso nuo Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimo ir nuo to, ar pagal šią nuostatą ilgalaikio gyventojo, turinčio teisę į Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnyje numatytą išmoką šeimai, šeimos nariai priskiriami prie šią išmoką gaunančių šeimos narių, net jeigu jie gyvena už Italijos teritorijos ribų.

15

Šiuo klausimu jis patikslina, kad Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnyje apibrėžta šeima yra ne tik išmokos šeimai apskaičiavimo pagrindas, bet ir šios išmokos gavėja, ją gaunanti per šeimos narį, su kurio darbo užmokesčiu arba pensija ta išmoka siejama. Ši išmoka yra piniginis priedas, mokamas visiems Italijos teritorijoje dirbantiems asmenims, jeigu jie priklauso šeimai, kurios pajamos neviršija tam tikros ribos. Laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. jos dydis siekė 137,50 EUR per mėnesį, kai šeimos metinės pajamos neviršydavo 14541,59 EUR. Ją kartu su darbo užmokesčiu moka darbdavys.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad savo jurisprudencijoje Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) jau yra pažymėjęs, kad išmoką šeimai galima priskirti dviem kategorijoms. Pirma, ši išmoka priskiriama prie socialinės apsaugos išmokų, nes ji siejama su bet kokiomis šeimos pajamomis ir skirta užtikrinti pakankamas pajamas nepasiturinčioms šeimoms. Pagal socialinės apsaugos sistemos, kuriai priskiriama ši išmoka, bendrąsias taisykles dirbančių darbuotojų šeimų apsauga įgyvendinama mokant darbo užmokesčio priedą. Išmoka šeimai finansuojama iš visų darbdavių mokamų įmokų, prie jų pridedant valstybės mokamą priedą; ją išmoka darbdavys, kuris daro išankstinius mokėjimus ir turi teisę ja kompensuoti mokėtiną įmoką. Antra, ši išmoka priskiriama prie socialinės paramos priemonių, nes pajamos, į kurias atsižvelgiama ją apskaičiuojant, prireikus padidinamos, siekiant apsaugoti fizinę ar psichinę negalią turinčius asmenis arba nepilnamečius, kurie vykdydami pagal amžių jiems priskiriamas pareigas ir funkcijas nuolat patiria sunkumų. Bet kuriuo atveju, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai yra priemonė, patenkanti į Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo sritį.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šeimos nariai yra svarbiausi pagal išmokos sistemą ir yra laikomi jos gavėjais. Vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, kad pagal įstatymą šeimos nariai išskiriami kaip piniginės išmokos gavėjai, o tą išmoką turi teisę gauti asmuo, gaunantis užmokestį, su kuriuo ji susieta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą draudžiama tokia nuostata, kaip Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis. Jis abejoja dėl šios direktyvos aiškinimo, atsižvelgiant į jos 4 konstatuojamąją dalį ir 2 straipsnio e punktą.

18

Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar <…> Direktyvos 2003/109 <…> 11 straipsnio 1 dalies d punktą ir vienodo požiūrio į ilgalaikius gyventojus kaip ir į tos valstybės piliečius principą reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, kitaip nei valstybės narės piliečio atveju, apskaičiuojant išmoką trečiosios šalies darbuotojo, kuris yra ilgalaikis gyventojas, šeimai, nėra atsižvelgiama į darbuotojo šeimos narius, jeigu jie gyvena trečiojoje šalyje, iš kurios yra kilę?“

19

Klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip: pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias nustatant teises į socialinės apsaugos išmoką neatsižvelgiama į ilgalaikio gyventojo, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą, šeimos narius, kurie gyvena ne šios valstybės narės teritorijoje, o trečiojoje šalyje, nors atsižvelgiama į trečiojoje šalyje gyvenančius minėtos valstybės narės piliečio šeimos narius.

20

Reikia priminti, kad Sąjungos teisė neriboja valstybių narių kompetencijos organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas. Kadangi ši sritis nėra suderinta Sąjungos lygmeniu, kiekviena valstybė narė pati nustato socialinės apsaugos išmokų skyrimo sąlygas, taip pat tokių išmokų sumą ir mokėjimo laikotarpį. Vis dėlto, naudodamosi šia kompetencija, valstybės narės privalo laikytis Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C‑173/09, EU:C:2010:581, 40 punktą).

21

Pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punktą valstybės narės privalo ilgalaikiams gyventojams taikyti vienodą požiūrį kaip ir piliečiams, kiek tai susiję su socialine apsauga, kaip ji apibrėžta nacionalinėje teisėje.

22

Vis dėlto pagal minėtos direktyvos 11 straipsnio 2 dalį, kiek tai susiję su socialine apsauga, valstybės narės gali nuspręsti vienodą požiūrį taikyti tiktai tais atvejais, kai ilgalaikio gyventojo arba jo šeimos narių, dėl kurių prašoma išmokų, registruota arba įprastinė gyvenamoji vieta yra jų teritorijoje.

23

Taigi Direktyvoje 2003/109 numatyta teisė į vienodą požiūrį, kuri yra bendroji taisyklė, ir išvardytos šios teisės išimtys, kurias gali nustatyti valstybės narės ir kurias reikia aiškinti siaurai. Todėl šiomis išimtimis galima remtis, tik jei atitinkamos valstybės narės institucijos, atsakingos už šios direktyvos įgyvendinimą, aiškiai nurodė ketinančios jomis remtis (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimo Kamberaj, C‑571/10, EU:C:2012:233, 86 ir 87 punktus ir 2017 m. birželio 21 d. Sprendimo Martinez Silva, C‑449/16, EU:C:2017:485, 29 punktą).

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimo, atsižvelgiant į jos 4 konstatuojamąją dalį ir 2 straipsnio e punktą, todėl reikia pažymėti, pirma, kad, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 54 ir 55 punktuose, pastarąja nuostata, kurioje „šeimos narys“ apibrėžiamas kaip bet kuris trečiosios šalies pilietis, kuris gyvena atitinkamoje valstybėje narėje pagal Direktyvą 2003/86, siekiama ne apriboti Direktyvos 2003/109 11 straipsnyje numatytos teisės į vienodą požiūrį taikymą ilgalaikiams gyventojams, o tik apibrėžti šią sąvoką, kad būtų aiškios nuostatos, kuriose ji vartojama.

25

Be to, jei ši apibrėžtis reikštų, kad ilgalaikiam gyventojui, kurio šeimos nariai negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, teisė į vienodą požiūrį netaikoma, Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 2 dalis, pagal kurią valstybės narės gali šios teisės netaikyti, kai šeimos narių, dėl kurių šis trečiosios šalies pilietis prašo išmokų, registruota arba įprastinė gyvenamoji vieta nėra šioje teritorijoje, netektų prasmės.

26

Antra, kiek tai susiję su Direktyvos 2003/109 4 konstatuojamąja dalimi, reikia priminti, kad Sąjungos teisės akto preambulė neturi privalomosios teisinės galios ir ja neturėtų būti remiamasi nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei jas aiškinant akivaizdžiai priešingai jų formuluotei (šiuo klausimu žr. 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Nilsson ir kt., C‑162/97, EU:C:1998:554, 54 punktą ir 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 76 punktą).

27

Be to, nors iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra šia direktyva siekiamas tikslas, vis dėlto negalima daryti išvados, kad ilgalaikiam gyventojui, kurio šeimos nariai negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, neturi būti taikoma šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta teisė į vienodą požiūrį, nes tokia išimtis taip pat nenumatyta jokioje jos nuostatoje.

28

INPS ir Italijos vyriausybė teigia, kad minėtos teisės netaikymas ilgalaikiam gyventojui, kurio šeimos nariai negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, yra suderinamas su Direktyva 2003/109 siekiamu integracijos tikslu, nes siekiant integruotis būtina būti šioje teritorijoje; vis dėlto reikia pripažinti, kad iš šios direktyvos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, jog šia direktyva siekiama skatinti valstybėse narėse jau ilgai teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių piliečių integraciją ir šiuo tikslu, įtvirtinant vienodo požiūrio reikalavimą, tų asmenų teises derinti su Sąjungos piliečių teisėmis daugelyje ekonomikos ir socialinės apsaugos sričių. Taigi dėl ilgalaikio gyventojo statuso jį turintis asmuo gali naudotis vienodu požiūriu Direktyvos 2003/109 11 straipsnyje nustatytose srityse, esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms (2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Y. Z. ir kt. (Sukčiavimas vykdant šeimos susijungimą), C‑557/17, EU:C:2019:203, 63 punktas).

29

Vadinasi, kitaip, nei teigia INPS ir Italijos vyriausybė, aplinkybė, kad ilgalaikiam gyventojui netaikoma teisė į vienodą požiūrį, kai jo šeimos nariai tam tikrą laikotarpį, galbūt laikinai, kaip matyti iš pagrindinės bylos faktinių aplinkybių, negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, negali būti laikoma atitinkančia šiuos tikslus.

30

Taigi leidžiama taikyti tik Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis ir valstybė narė negali atsisakyti ilgalaikiam gyventojui skirti socialinės apsaugos išmokos arba jos sumažinti motyvuodama tuo, kad jo šeimos nariai ar kai kurie iš jų gyvena ne jos teritorijoje, bet trečiojoje šalyje, kai ji suteikia šią išmoką savo piliečiams, neatsižvelgdama į jų šeimos narių gyvenamąją vietą.

31

Kiek tai susiję su pagrindine byla, reikia konstatuoti, pirma, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats nurodo, jog išmoka šeimai yra socialinės apsaugos išmoka, patenkanti į Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo sritį.

32

Antra, minėtas teismas nurodo, kad šeima yra šios išmokos dydžio apskaičiavimo pagrindas. Šiuo klausimu INPS ir Italijos vyriausybė teigia, kad neatsižvelgimas į Italijos Respublikos teritorijoje negyvenančius šeimos narius turi įtakos tik šios išmokos dydžiui, nes, kaip per posėdį patikslino INPS, išmoka lygi nuliui, jei visi šeimos nariai gyvena ne nacionalinėje teritorijoje.

33

Reikia pažymėti, kad išmokos šeimai nemokėjimas arba jos sumažinimas, kai atitinkamai visi šeimos nariai arba kai kurie iš jų negyvena Italijos Respublikos teritorijoje, pažeidžia Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte numatytą teisę į vienodą požiūrį, kai ilgalaikiai gyventojai vertinami kitaip nei Italijos piliečiai.

34

Kitaip nei teigia INPS, tokio skirtingo vertinimo negalima pateisinti tuo, kad skiriasi ilgalaikių gyventojų ir priimančiosios valstybės narės piliečių padėtis dėl jų atitinkamų ryšių su šia valstybe, nes toks pateisinimas prieštarauja Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktui, pagal kurį, remiantis šio sprendimo 28 punkte primintais šios direktyvos tikslais, socialinės apsaugos srityje jie turi būti vertinami vienodai.

35

Be to, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, skirtingo požiūrio negalima pateisinti ir INPS bei Italijos vyriausybės nurodytais sunkumais kontroliuoti gavėjų situaciją, atsižvelgiant į išmokos šeimai skyrimo sąlygas, kurių gali kilti, kai šeimos nariai negyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje (pagal analogiją žr. 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimo Kohll ir Kohll-Schlesser, C‑300/15, EU:C:2016:361, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagal nacionalinę teisę šeimos nariai laikomi išmokos šeimai gavėjais. Vis dėlto tai negali būti priežastis atsisakyti šią išmoką suteikti ilgalaikiam gyventojui, kurio šeimos nariai negyvena Italijos Respublikos teritorijoje. Iš tiesų, nors minėtą išmoką gauna šeimos nariai (būtent tam skirta šeimos išmoka), iš šio teismo pateiktos informacijos, nurodytos šio sprendimo 15 ir 16 punktuose, matyti, kad ji mokama tik darbuotojui ar pensininkui, kuris taip pat yra šeimos narys.

37

Iš to matyti, kad pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą draudžiama nuostata, kaip antai Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis, pagal kurią šeimos, kaip ji suprantama pagal šį įstatymą, nariais nelaikomi trečiosios šalies piliečio sutuoktinis, vaikai ir jiems prilyginami asmenys, kurie nuolat negyvena Italijos Respublikos teritorijoje, išskyrus atvejus, kai valstybė, kurios pilietis yra užsienietis, taiko abipusiškumo principą Italijos piliečiams arba kai yra sudaryta tarptautinė konvencija dėl šeimos išmokų, nebent, kaip nurodyta šio sprendimo 23 punkte primintoje jurisprudencijoje, Italijos Respublika būtų aiškiai pareiškusi, kad ketina remtis šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje numatyta leidžiančia nukrypti nuostata.

38

Kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 65 ir 66 punktuose, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti ir Italijos Respublika per posėdį patvirtino, kad perkeldama Direktyvą 2003/109 į vidaus teisę ši valstybė neišreiškė tokio ketinimo.

39

Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalies nuostatos priimtos gerokai anksčiau, nei Direktyva 2003/109 buvo perkelta į vidaus teisę Įstatyminiu dekretu Nr. 3/2007, kuriuo šios direktyvos nuostatos buvo įtrauktos į Įstatyminį dekretą Nr. 286/1998; šio įstatyminio dekreto 9 straipsnio 12 dalies c punkte nustatyta, kad ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi šalyje turintis asmuo gali gauti socialinės paramos ir socialinės apsaugos išmokas, tik jeigu jis iš tikrųjų gyvena nacionalinėje teritorijoje, ir nenurodoma, kur turi gyventi jo šeimos nariai.

40

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip: pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias nustatant teises į socialinės apsaugos išmoką neatsižvelgiama į ilgalaikio gyventojo, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą, šeimos narius, kurie gyvena ne šios valstybės narės teritorijoje, o trečiojoje šalyje, nors atsižvelgiama į trečiojoje šalyje gyvenančius minėtos valstybės narės piliečio šeimos narius, jei perkeldama šią direktyvą į vidaus teisę ši valstybė narė nėra aiškiai pareiškusi, kad ketina remtis pagal šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalį leidžiama pareigos taikyti vienodą požiūrį išimtimi.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 11 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip: pagal jį draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias nustatant teises į socialinės apsaugos išmoką neatsižvelgiama į ilgalaikio gyventojo, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą, šeimos narius, kurie gyvena ne šios valstybės narės teritorijoje, o trečiojoje šalyje, nors atsižvelgiama į trečiojoje šalyje gyvenančius minėtos valstybės narės piliečio šeimos narius, jei perkeldama šią direktyvą į vidaus teisę ši valstybė narė nėra aiškiai pareiškusi, kad ketina remtis pagal šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalį leidžiama pareigos taikyti vienodą požiūrį išimtimi.