–

B., iš pradžių atstovaujamos advokatų D. Andrien ir P. Ansay, vėliau – advokato D. Andrien,

–

Centre public d’action sociale de Liège, iš pradžių atstovaujamo advokatų M. Delhaye ir G. Dubois, vėliau – advokatų M. Delhaye ir J.‑P. Jacques,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos P. Cottin, C. Pochet ir C. Van Lul, padedamų advokačių C. Piront ir S. Matray,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. Langer, J. M. Hoogveld, M. K. Bulterman ir H. S. Gijzen,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azema ir C. Cattabriga,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 5 ir 13 straipsnių bei 14 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant trečiosios šalies pilietės B. ir Centre public d’action sociale de Liège (Lježo viešasis socialinės paramos centras, Belgija) (toliau – CPAS) ginčą dėl pastarojo sprendimų nutraukti B. socialinės paramos teikimą.

3

Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punkte sąvoka „neteisėtas buvimas [šalyje]“ apibrėžta kaip trečiosios šalies piliečio, kuris neatitinka arba nebeatitinka [2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 105, 2006, p. 1),] 5 straipsnyje nustatytų atvykimo sąlygų ar kitų atvykimo, buvimo ar gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų, buvimas valstybės narės teritorijoje“.

4

Šios direktyvos 5 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

<…>

ir laikosi negrąžinimo principo.“

5

Minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės atideda išsiuntimą:

<…>

6

Tos pačios direktyvos 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis.

2.   1 dalyje minėta institucija ar įstaiga turi įgaliojimus peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, įskaitant galimybę laikinai sustabdyti jų vykdymą, išskyrus atvejus, kai laikinas sustabdymas jau taikomas pagal nacionalinės teisės aktus.“

7

Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, išskyrus atvejus, kuriems taikomi 16 ir 17 straipsniai, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į šiuos principus:

8

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos loi organique du 8 juillet 1976 des centres publics d’action sociale (1976 m. liepos 8 d. organinis įstatymas dėl viešųjų socialinės paramos centrų) 57 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Nukrypstant nuo kitų šio įstatymo nuostatų, viešojo socialinės paramos centro užduotis yra tik:

<…>

Užsienietis, kuris pareiškė esąs pabėgėlis ir pateikė prieglobsčio prašymą, Belgijos Karalystėje gyvena neteisėtai, kai jo prieglobsčio prašymas atmetamas ir atitinkamam užsieniečiui pranešta apie įpareigojimą išvykti iš teritorijos.

Socialinė parama, kuri faktiškai teikiama užsieniečiui tuo momentu, kai jam pranešama apie vykdytiną įpareigojimą išvykti iš teritorijos, nutraukiama (išskyrus neatidėliotiną medicinos pagalbą) tą dieną, kai užsienietis išvyksta iš teritorijos, o vėliausiai tą dieną, kai baigiasi išvykti iš teritorijos nustatytas terminas.

<…>“

9

2015 m. rugsėjo 4 d. B. Belgijoje pateikė prieglobsčio prašymą. Kompetentinga institucija šį prašymą atmetė. 2016 m. balandžio 27 d.Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) atmetė B. paduotą skundą dėl sprendimo atmesti minėtą prieglobsčio prašymą.

10

2016 m. rugsėjo 26 d. B. pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl medicininių priežasčių, motyvuotą tuo, kad ji serga keliomis sunkiomis ligomis.

11

2016 m. gruodžio 22 d. šis prašymas buvo pripažintas priimtinu, todėl B. gavo socialinę paramą, kurią turėjo mokėti CPAS.

12

2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimais, apie kuriuos buvo pranešta 2017 m. spalio 23 d., B. prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje buvo atmestas ir kompetentinga institucija įpareigojo ją išvykti iš šalies.

13

2017 m. lapkričio 28 d. B. pateikė skundą Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) dėl šių sprendimų panaikinimo ir vykdymo sustabdymo.

14

Dviem 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimais CPAS nutraukė B. teikiamą socialinę paramą nuo 2017 m. spalio 23 d. Tačiau nuo 2017 m. lapkričio 1 d. jis skyrė jai neatidėliotiną medicinos pagalbą.

15

2017 m. gruodžio 28 d. B. pareiškė ieškinį dėl CPAS sprendimų, kuriais jai buvo nutraukta socialinė parama, Tribunal du travail de Liège (Lježo darbo bylų teismas, Belgija) ir paprašė šio teismo atkurti jos teises į šią paramą nuo 2017 m. spalio 23 d.

16

2018 m. kovo 15 d. sprendimu šis teismas atmetė tą ieškinį, kiek jis buvo susijęs su socialinės paramos skyrimu.

17

2018 m. balandžio 16 d. B. apskundė tą sprendimą Cour du travail de Liège (Lježo apeliacinis darbo bylų teismas, Belgija).

18

Šis teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į pranešimo apie įpareigojimą išvykti iš Belgijos teritorijos datą ir CPAS priimtą naują sprendimą, apeliaciniam skundui reikšmingas laikotarpis yra nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Jis pabrėžia, kad šiuo laikotarpiu B. neturėjo leidimo gyventi šalyje.

19

Atmetęs galimybę skirti B. socialinę paramą remiantis negalėjimu grįžti dėl egzistuojančių medicininių priežasčių, kaip tai suprantama pagal Belgijos teisės aktus dėl socialinės paramos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad pagrindinės bylos baigtis priklauso nuo pasekmių, kurios turėtų būti pripažintos Teisingumo Teismo išvadoms, padarytoms 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendime Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453).

20

Iš tiesų jis mano, kad B. apeliacinis skundas turėtų būti patenkintas, jei Conseil du contentieux des étrangers pateiktas skundas dėl panaikinimo ir vykdymo sustabdymo turėtų būti pripažintas turintis stabdomąjį poveikį. Jis patikslina, kad pagal Belgijos teisės aktus šis skundas neturi stabdomojo poveikio, tačiau toks jo poveikis gali būti pripažintas remiantis 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimu Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453). Vis dėlto jis mano, kad sunku nustatyti sąlygas, kuriomis socialinės srities ginčus nagrinėjantis teismas turi konstatuoti tokio skundo stabdomąjį pobūdį, nes Belgijos teismai šiuo klausimu yra priėmę skirtingus sprendimus.

21

Tokiomis aplinkybėmis Cour du travail de Liège (Lježo apeliacinis darbo bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2008/115 <…>] 5 ir 13 straipsnius, siejamus su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu, taip pat šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą, aiškinamą atsižvelgiant į [2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453)], reikia aiškinti taip, kad skundas, pateiktas dėl sprendimo, kuriuo sunkiai sergančiam trečiosios šalies piliečiui nurodoma išvykti iš valstybės narės teritorijos, kai skundą pateikęs asmuo tvirtina, kad įvykdžius šį sprendimą jam gali kilti rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jo sveikatos būklė, turi stabdomąjį poveikį,

22

Belgijos vyriausybė tvirtina, pirma, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes juo siekiama, kad Teisingumo Teismas išaiškintų Belgijos teisę. Viena vertus, pagrindinėje byloje leidimo gyventi šalyje išdavimo ir socialinės paramos skyrimo sąlygas reglamentuoja tik ši teisė. Kita vertus, Teisingumo Teismas neturi spręsti, kuri iš įvairių nacionalinės jurisprudencijos krypčių, nurodytų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, yra teisinga.

23

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, jog vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai jis neturi aiškinti nacionalinių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 60 punktą ir 2016 m. sausio 20 d. Sprendimo DHL Express (Italy) ir DHL Global Forwarding (Italy), C‑428/14, EU:C:2016:27, 70 punktą).

24

Vis dėlto nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo ne dėl Belgijos teisės nuostatų, reglamentuojančių gyvenimą šalyje ar socialinę paramą, išaiškinimo, bet dėl tikslios iš Sąjungos teisės išplaukiančios procedūrinės pareigos, pagal kurią reikalaujama tam tikrais atvejais užtikrinti skundo dėl sprendimo grąžinti stabdomąjį poveikį, apimties. Tai, kad įvairūs Belgijos teismai skirtingai suprato šios Sąjungos teisės pareigos apimtį, nereiškia, kad Teisingumo Teismui negali būti pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kuriuo siekiama, kad būtų patikslinta šios pareigos apimtis.

25

Antra, Belgijos vyriausybės manymu, nebūtina atsakyti į pateiktą klausimą tam, kad būtų galima išspręsti pagrindinę bylą. Iš tiesų, kad galėtų priimti sprendimą dėl B. skundo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų paprasčiausiai atmesti hipotezę, kad neįmanoma grįžti dėl medicininių priežasčių, o tai jis jau padarė, ir šis teismas galėtų konstatuoti, kad atitinkamas asmuo gali prašyti pratęsti jam suteiktą savanoriško išvykimo iš šalies terminą, o tai leistų B. toliau gauti socialinę paramą.

26

Be to, pateikto klausimo poveikį pagrindinės bylos baigčiai ginčijo Belgijos vyriausybė savo žodinėse pastabose, taip pat Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės, nes net jei būtų sustabdytas dėl B. priimtas sprendimas grąžinti, ji ir toliau neteisėtai gyventų Belgijos teritorijoje. Tuo remdamosi šios vyriausybės daro išvadą, kad dėl tokio sustabdymo jos prašymas suteikti socialinę paramą vis tiek galėtų būti atmestas, nes pagal Sąjungos teisę nedraudžiama neteisėtai šalyje esančiam trečiosios šalies piliečiui skirti mažesnę socialinę paramą nei ta, kuri suteikiama teisėtai čia gyvenančiam trečiosios šalies piliečiui.

27

Be to, Belgijos vyriausybė tvirtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip darbo bylų teismas, neturi jurisdikcijos pripažinti stabdomąjį poveikį skundui, kuris priklauso tik kito Belgijos teismo jurisdikcijai, ir kad Cour de cassation (Kasacinis teismas, Belgija) jau atsakė į pateiktą klausimą neseniai priimtame sprendime.

28

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2018 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality ir Commissioner of An Garda Síochána, C‑378/17, EU:C:2018:979, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Tuo remiantis darytina išvada, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2018 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality ir Commissioner of An Garda Síochána, C‑378/17, EU:C:2018:979, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punkte pateiktą sąvokos „neteisėtas buvimas [šalyje]“ apibrėžtį, galimas sprendimo grąžinti, priimto dėl B., sustabdymas nereikštų, kad jos buvimas turėtų būti laikomas „teisėtu“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą. Šiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad Sąjungos teisė įpareigoja Belgijos Karalystę po tokio sustabdymo užtikrinti B. teises, lygiavertes toms, kuriomis naudojasi teisėtai šioje valstybėje narėje gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai.

31

Atsižvelgiant į tai, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Belgijos teisės aktuose numatyta, jog tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai atitinkamas asmuo pateikė prieglobsčio prašymą, kuris buvo atmestas ir kai šis asmuo neturi leidimo gyventi šalyje, socialinės paramos skyrimas apribojamas tik po to, kai šiam asmeniui pranešama apie sprendimą grąžinti. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šis apribojimas gali prasidėti ne tą dieną, kai buvo konstatuotas B. neteisėtas buvimas šalyje, bet ne anksčiau kaip tą dieną, kai baigėsi dėl suinteresuotojo asmens priimtame sprendime grąžinti jam nustatytas savanoriško išvykimo terminas.

32

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotą sąsają tarp sprendimo grąžinti pasekmių ir pagal Belgijos teisės aktus skirtos socialinės paramos teikimo apribojimo, negalima laikyti, kad Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios tokio sprendimo automatinį stabdomąjį poveikį, yra akivaizdžiai nesusijusios su pagrindinės bylos dalyku, antraip būtų paneigtas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas nacionalinės teisės išaiškinimas, kuris priklauso išimtinei jo kompetencijai pagal SESV 267 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 21 d. Sprendimo New Valmar, C‑15/15, EU:C:2016:464, 25 punktą ir 2019 m. spalio 1 d. Sprendimą Blaise ir kt., C‑616/17, EU:C:2019:800, 37 punktą).

33

Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad B. skundas dėl sprendimo jį grąžinti buvo paduotas tik 2017 m. lapkričio 28 d., nors pagrindinė byla susijusi su socialinės paramos gavimu laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Iš tiesų ši aplinkybė bet kuriuo atveju nereiškia, kad pateiktas klausimas dėl laikotarpio nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. sausio 31 d. yra akivaizdžiai hipotetinis.

34

Be to, kaip pabrėžia Komisija, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tam tikros garantijos, laukiant grąžinimo, kurios gali apimti atitinkamo asmens būtiniausių poreikių patenkinimą, pagal Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalį turi būti užtikrintos tais atvejais, kai atitinkama valstybė narė turi trečiosios šalies piliečiui suteikti galimybę pateikti automatinį stabdomąjį poveikį turintį skundą dėl jo atžvilgiu priimto sprendimo grąžinti, net jei šis asmuo neteisėtai gyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 53, 55 ir 58–60 punktus).

35

Tokiomis aplinkybėmis, net jei būtų įrodyta, kad B. turėjo kitų Belgijos teisės aktuose numatytų procedūrinių galimybių gauti socialinę paramą, tai negali lemti prejudicinio klausimo nepriimtinumo. Iš tiesų, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nemanė, kad dėl šios aplinkybės B. negalėjo teisėtai paduoti skundo pagrindinėje byloje, ji negali būti pagrindas nuspręsti, kad nebūtina atsakyti į šį klausimą, siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje.

36

Lygiai taip Belgijos vyriausybės tvirtinimo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal nacionalinės teisės normas neturi jurisdikcijos pareikšti pozicijos dėl stabdomąjį poveikį turinčio skundo, paduoto dėl sprendimo grąžinti, negali pakakti, kad tai lemtų šio klausimo nepriimtinumą, nes Teisingumo Teismas negali kvestionuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto nacionalinių organizavimo ir teisminių procedūrų taisyklių vertinimo (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 16 d.Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 26 punktą ir 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Wightman ir kt., C‑621/18, EU:C:2018:999, 30 punktą).

37

Be to, nors ši vyriausybė remiasi tuo, kad egzistuoja neseniai priimtas Cour de cassation sprendimas, galintis atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, reikia priminti, kad net jeigu šiam teismui būtų privaloma tame sprendime padaryta išvada, ši aplinkybė neatima iš jos SESV 267 straipsnyje numatytos galimybės pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, kad jis galėtų priimti Sąjungos teisę atitinkantį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 42 punktą).

38

Trečia, Belgijos vyriausybė teigia, kad šioje byloje Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio. Iš tiesų šis straipsnis taikomas tik Sąjungos teisės taikymo srityje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tam tikras Direktyvos 2008/115 nuostatas, tačiau nepaaiškina ryšio tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų, nors turėtų tai padaryti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punktą.

39

Šiuo aspektu primintina, kad pagal Procedūros reglamento 94 straipsnio c punktą prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti išdėstytos priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, ir jo nustatytas šių nuostatų ir ginčui pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų ryšys.

40

Šioje byloje matyti, kad formuluodamas, pirma, Belgijos teisėje nustatytą santykį tarp sprendimo grąžinti pasekmių ir socialinės paramos teikimo apribojimo pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju ir, antra, savo klausimus dėl konkrečių 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453) pasekmių nurodytu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įvykdė Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte nustatytą pareigą.

41

Be to, kadangi šis teismas nustatė, kad sprendimas pagrindinėje byloje priklauso nuo Direktyvoje 2008/115 įtvirtintų taisyklių, susijusių su skundu dėl sprendimo grąžinti, taikymo, nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti Chartijos 47 straipsnį negali būti ginčijama.

42

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pateikti atsakymą į prejudicinį klausimą.

43

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis Direktyvos 2008/115 5 ir 13 straipsniai, siejami su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi dėl ginčo dėl socialinės paramos, kurio baigtis susijusi su galimu sprendimo grąžinti, priimto dėl sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio, poveikio sustabdymu, turi pripažinti, kad skundas, kuriuo siekiama, kad šis sprendimas būtų panaikintas ir vykdymas sustabdytas, lemia automatinį minėto sprendimo sustabdymą, net jeigu šis sustabdymas neišplaukia iš nacionalinės teisės aktų taikymo.

44

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 ir 2 dalis trečiosios šalies piliečiui turi būti suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė, kad galėtų apskųsti dėl jo priimtą sprendimą grąžinti, tačiau šis skundas nebūtinai turi stabdomąjį poveikį (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 43 ir 44 punktus).

45

Vis dėlto nustatant, kas turi būti būdinga šiai teisių gynimo priemonei, reikia atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnį, pagal kurį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir į negrąžinimo principą, užtikrinamą, be kita ko, Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 45 ir 46 punktus ir 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 52 ir 53 punktus).

46

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad dėl sprendimo grąžinti paduotas skundas, privalo turėti automatinį stabdomąjį poveikį, kad būtų užtikrinta, jog atitinkamo trečiosios šalies piliečio atžvilgiu laikomasi iš Chartijos 47 straipsnio ir negrąžinimo principo išplaukiančių reikalavimų, nes dėl šio sprendimo vykdymo tam piliečiui gali, be kita ko, kilti realus pavojus patirti Chartijos 19 straipsnio 2 daliai prieštaraujantį elgesį (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 56 punktą).

47

Taip yra ypač tuo atveju, kai įvykdžius sprendimą grąžinti šiam trečiosios šalies piliečiui gali kilti rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jo sveikatos būklė (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 53 punktą).

48

Būtent nacionalinės teisės aktų leidėjas turi imtis reikiamų priemonių, kad būtų įvykdyta ši pareiga. Taigi prireikus jis privalo pakeisti savo teisės aktus, kad užtikrintų, jog trečiosios šalies piliečio pateiktas skundas šio sprendimo 46 ir 47 punktuose nurodytais atvejais turėtų automatinį stabdomąjį poveikį (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 65 punktą).

49

Kadangi Sąjungos teisėje tiksliai nenustatytos konkrečios automatinį stabdomąjį poveikį turinčio skundo, kurį turi būti galima paduoti dėl sprendimo grąžinti, taisyklės, valstybės narės šiuo klausimu turi tam tikrą diskreciją.

50

Taigi organizuodama sprendimo grąžinti apskundimo procedūras valstybė narė gali numatyti specialią teisių gynimo priemonę, papildančią stabdomojo poveikio neturintį skundą dėl panaikinimo, kuris taip pat gali būti pateiktas dėl šio sprendimo, jeigu taikytinos nacionalinės procesinės normos yra pakankamai tikslios, aiškios ir numatomos, kad teisės subjektai galėtų tiksliai žinoti savo teises (pagal analogiją žr. 2017 m. kovo 8 d. Sprendimo euro Park Service, C‑14/16, EU:C:2017:177, 40 punktas).

51

Be to, dėl Belgijos vyriausybė teiginio, kad automatinį stabdomąjį poveikį turintis skundas turi būti užtikrintas tik dėl sprendimo išsiųsti, o ne dėl sprendimo grąžinti, reikia pabrėžti, jog iš šios dienos Sprendimo CPAS de Seraing (C‑402/19) 44–49 punktų matyti, kad teisminė gynyba, užtikrinama trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti, dėl kurio vykdymo gali kilti reali grėsmė patirti Chartijos 19 straipsnio 2 daliai prieštaraujantį elgesį, būtų nepakankama, jei šis trečiosios šalies pilietis neturėtų galimybės pareikšti stabdomąjį poveikį turintį skundą dėl tokio sprendimo iškart, kai jam apie jį pranešta.

52

Nors ši vyriausybė teigia, kad Belgijos teisės aktai atitinka Sąjungos teisę, reikia priminti, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta bendradarbiavimo sistema pagrįsta griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu. Pagal šiame straipsnyje numatytą procedūrą nacionalines nuostatas turi aiškinti nacionaliniai teismai, o ne Teisingumo Teismas, ir pastarajam nepriklauso spręsti, ar vidaus teisės normos atitinka Sąjungos teisės nuostatas (šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Frans-Nederlandse Maatschappij voor Biologische Producten, 272/80, EU:C:1981:312, 9 punktą ir 2020 m. balandžio 30 d. Sprendimo CTT – Correios de Portugal, C‑661/18, EU:C:2020:335, 28 punktą).

53

Šiuo klausimu nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visas nacionalinės teisės normas ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, turi aiškinti šias normas taip, kad jos atitiktų Direktyvą 2008/115, ir prireikus pakeisti suformuotą jurisprudenciją, jeigu ji grindžiama nacionalinės teisės aiškinimu, kuris nesuderinamas su šia direktyva (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 14 d. Sprendimo CCOO, C‑55/18, EU:C:2019:402, 69 ir 70 punktus).

54

Vis dėlto pagal Sąjungos teisės viršenybės principą kiekvienas nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi pagal jo jurisdikciją, kaip valstybės narės įstaiga, privalo netaikyti jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisės nuostatai, kuri tiesiogiai taikoma jo nagrinėjamoje byloje, tuo atveju, kai negali aiškinti nacionalinės teisės aktų taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski ir kt., C‑573/17, EU:C:2019:530, 58 ir 61 punktus ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 139 punktą).

55

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vien Chartijos 47 straipsnio pakanka ir jo nereikia tikslinti Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatomis, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria galima remtis (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 78 punktą ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 140 punktą).

56

Tas pats pasakytina apie Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 dalį, nes nustatant, kas būdinga šioje nuostatoje numatytam skundui, reikia atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnį, kuriame patvirtintas veiksmingos teisminės gynybos principas (2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Orszįgos Idegenrendészeti Főigazgatósįg Dél-alföldi Regionįlis Igazgatósįg, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 141 punktas).

57

Taigi tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prieitų prie išvados, kad pagal Belgijos teisės aktus trečiosios šalies piliečiui, kurio situacija yra kaip aprašytoji šio sprendimo 46 ir 47 punktuose, nesuteikiama teisių gynimo priemonė dėl sprendimo grąžinti, kurią reglamentuotų tikslios, aiškios ir numatomos normos ir kuri lemtų automatinį stabdomąjį poveikį, šis teismas turėtų pripažinti, kad šio trečiosios šalies piliečio pateiktas skundas, kuriuo prašoma panaikinti ir sustabdyti sprendimą jį grąžinti, turi stabdomąjį poveikį, ir netaikyti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos tam skundui tokio poveikio nepripažįstama (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 66 punktą; 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Torubarov, C‑556/17, EU:C:2019:626, 77 punktą ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél-alföldi Regionális Igazgatóság, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 144 punktą).

58

Atvirkščiai, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manytų, kad pagal Belgijos teisę egzistuoja tokia teisių gynimo priemonė ir kad atitinkamas asmuo ja nepasinaudojo, nors ji būtų lėmusi automatinį dėl jo priimto sprendimo grąžinti vykdymo sustabdymą, šis teismas neturėtų netaikyti nacionalinių proceso taisyklių, siekdamas pripažinti, jog šio asmens paduotas skundas dėl panaikinimo ir sprendimo vykdymo sustabdymo turi stabdomąjį poveikį.

59

Be to, tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal Belgijos teisės aktus neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl skundo, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas ir sustabdytas pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas grąžinti, netrukdo šiam teismui tiesiogiai taikyti Sąjungos teisės normų, siekiant išspręsti preliminarų klausimą, būtiną norint priimti sprendimą dėl jam pateikto nagrinėti ginčo, susijusį su šio kitam teismui pateikto skundo dėl panaikinimo ir vykdymo sustabdymo galimu automatiniu stabdomuoju poveikiu pagal Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 19 ir 47 straipsniais.

60

Iš tiesų, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, negali įgyvendinti Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 2 dalyje numatytos jurisdikcijos nurodyti sustabdyti sprendimo grąžinti vykdymą, nes Belgijos teisės aktų leidėjas ją suteikė kitam teismui, vis dėlto siekdamas išspręsti jo nagrinėjamą ginčą jis turi patikrinti, ar skundas dėl tokio sprendimo atitinka sąlygas, būtinas tam, kad turėtų stabdomąjį poveikį, kuris būtų automatinis ir privalomas visom nacionalinėms institucijoms jų kompetencijos srityje, įskaitant nacionalinius teismus, nagrinėjančius ginčus dėl socialinės paramos.

61

Vis dėlto nacionalinė institucija, turinti priimti sprendimą esant tokiai situacijai, neprivalo dėl taikytinų nacionalinės teisės aktų trūkumų pripažinti, kad bet koks skundas, pateiktas dėl sprendimo grąžinti, turi automatinį stabdomąjį poveikį, nes, kaip priminta šio sprendimo 44 punkte, tokios rūšies skundai pagal Sąjungos teisę sistemingai neturi tokio poveikio.

62

Taigi ši institucija turi patikrinti, ar sąlygos, nuo kurių priklauso, ar šis poveikis garantuojamas pagal Sąjungos teisę, yra įvykdytos jos nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į atitinkamo asmens situaciją.

63

Iš šio sprendimo 47 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tokį automatinį stabdomąjį poveikį būtinai privaloma užtikrinti skundams, pateiktiems dėl sprendimo grąžinti, kurį įvykdžius sunkia liga sergančiam trečiosios šalies piliečiui „gali“ kilti „rimtas pavojus“, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jo sveikatos būklė.

64

Šiomis aplinkybėmis siekdama įvertinti, ar dėl sprendimo grąžinti vykdymo, dėl kurio pateiktas skundas, „gali“ kilti toks pavojus atitinkamam asmeniui, nacionalinė institucija neturi nuspręsti, ar šio sprendimo vykdymas iš tikrųjų sukelia šią riziką.

65

Iš tiesų, jeigu ji tai turėtų daryti, automatinio stabdomojo poveikio taikymo sąlygos būtų painiojamos su sąlygomis, kurios taikomos skundui, sėkmingai pateiktam dėl sprendimo grąžinti. Tai reikštų, kad, pirma, būtų nepaisoma prevencinio skundo dėl šio sprendimo stabdomojo poveikio aspekto ir, antra, kiekviena institucija, turinti nuspręsti dėl šio stabdomojo poveikio, praktiškai turėtų pati išnagrinėti sprendimo grąžinti teisėtumą, nors tai atlikti priklauso kompetentingam teismui.

66

Taigi tokia institucija turi tik įvertinti, ar dėl sprendimo grąžinti pateiktame skunde, siekiant įrodyti, kad įvykdžius šį sprendimą sunkia liga sergančiam trečiosios šalies piliečiui kiltų rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jo sveikatos būklė, yra pateikta argumentų, kurie neatrodo akivaizdžiai nepagrįsti. Jei taip yra, jis turi pripažinti, kad nuo šio skundo pateikimo sprendimo grąžinti vykdymas yra automatiškai sustabdytas, ir, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, nustatyti dėl to kylančias pasekmes.

67

Ši pareiga nepažeidžia valstybių narių teisės nustatyti nacionalines organizavimo ir teisminių procedūrų taisykles ir šioje srityje numatyti, kad sprendimas dėl skundo, pateikto dėl sprendimo grąžinti, stabdomojo poveikio, kurį priėmė teismas, turintis jurisdikciją spręsti dėl tokio skundo, įpareigoja institucijas ir teismus, kuriems pavesta nuspręsti dėl garantijų, kurias socialinės paramos srityje turi atitinkamas trečiosios šalies pilietis.

68

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 5 ir 13 straipsniai, siejami su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi dėl ginčo dėl socialinės paramos, kurio baigtis susijusi su galimu sprendimo grąžinti, priimto dėl sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio, poveikio sustabdymu, turi pripažinti, kad skundas, kuriuo siekiama, kad šis sprendimas būtų panaikintas ir vykdymas sustabdytas, lemia automatinį minėto sprendimo sustabdymą, net jeigu šis sustabdymas neišplaukia iš nacionalinės teisės aktų taikymo, kai:

69

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5 ir 13 straipsniai, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi dėl ginčo dėl socialinės paramos, kurio baigtis susijusi su galimu sprendimo grąžinti, priimto dėl sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio, poveikio sustabdymu, turi pripažinti, kad skundas, kuriuo siekiama, kad šis sprendimas būtų panaikintas ir vykdymas sustabdytas, lemia automatinį minėto sprendimo sustabdymą, net jeigu šis sustabdymas neišplaukia iš nacionalinės teisės aktų taikymo, kai: