–

Promociones Oliva Park SL, atstovaujamos abogados J. Terrón Díaz ir S. J. Llopis Nadal,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos pirmiausia A. Rubio González, vėliau – S. Centeno Huerta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Armenia, O. Beynet ir P. Arenas,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų sistemos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB (OL L 9, 2009, p. 12), 1 straipsnio 2 dalies, 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios ir vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, 2009, p. 16), 1 straipsnio, 2 straipsnio k punkto ir 3 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 3 dalies a punkto ir 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55), 32–34 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Promociones Oliva Park SL (toliau – Oliva Park) ir Tribunal Económico Administrativo Regional de la Comunidad Valenciana (Valensijos autonominės srities aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija; toliau – TEAR) ginčą dėl prašymo patikslinti atvirkštiniu būdu sumokėtą elektros energijos gamybos vertės mokestį (toliau – EEGVM) už 2013–2016 m. atmetimo.

3

Direktyvos 2008/118 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šia direktyva nustatomos bendrosios nuostatos dėl akcizų, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra apmokestinamas toliau nurodytų prekių (toliau – akcizais apmokestinamos prekės) vartojimas:

<…>

2.   Specifiniais tikslais valstybės narės gali akcizais apmokestinamas prekes apmokestinti kitais netiesioginiais mokesčiais, jei tie mokesčiai atitinka akcizams ar pridėtinės vertės mokesčiui taikomas Sąjungos mokesčių taisykles, susijusias su mokesčio bazės nustatymu, mokesčio apskaičiavimu, prievolės apskaičiuoti mokestį atsiradimu ir mokesčio stebėsena, tačiau neįskaitant nuostatų dėl atleidimo nuo mokesčių.

<…>“

4

Direktyvos 2009/28 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Joje nustatomi privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija ir kokią dalį transporto sektoriuje suvartojamos energijos turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. <…>“

5

Šios direktyvos 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“ antros paskaitos k punkte „paramos schema“ apibrėžiama kaip „valstybės narės arba valstybių narių grupės taikoma priemonė, schema ar mechanizmas, kuriuo skatinama naudoti atsinaujinančių išteklių energiją: mažinami tos energijos kaštai [išlaidos], didinama kaina, už kurią ją galima parduoti, arba nustatomas atsinaujinančių išteklių energijos įpareigojimas ar kitomis priemonėmis didinama tokios energijos pirkimo apimtis. Tai apima, be kita ko, paramą investicijoms, neapmokestinimą ar mokesčių sumažinimą, mokesčių grąžinimą, paramos schemas atsinaujinančių išteklių energijos įpareigojimams vykdyti, įskaitant schemas, pagal kurias naudojamasi žaliaisiais sertifikatais, ir tiesioginio kainų rėmimo schemas, įskaitant fiksuotus supirkimo tarifus ir priemokų mokėjimus“.

6

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo privalomi bendrieji nacionaliniai planiniai rodikliai ir priemonės“ nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad bendro galutinio energijos suvartojimo dalis, kurią sudaro atsinaujinančių išteklių energija, apskaičiuota pagal 5–11 straipsnius, 2020 m. pasiektų bent bendrą jos nacionalinį tiems metams nustatytą atsinaujinančių išteklių energijos dalies planinį rodiklį, kaip nurodyta I priedo A dalies lentelės trečiajame stulpelyje. <…>

2.   Valstybės narės nustato veiksmingas priemones, kad užtikrintų, jog atsinaujinančių išteklių energijos dalis būtų lygi arba viršytų dalį, nurodytą I priedo B dalyje nustatytoje indikatyvioje trajektorijoje.

3.   Siekdamos įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus planinius rodiklius, valstybės narės gali, inter alia, taikyti tokias priemones:

<…>“

7

Direktyvos 2009/72 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ numatyta:

„Šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas [Europos Sąjungos] elektros energijos rinkas. Joje nustatomos taisyklės, reglamentuojančios elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, atvirą patekimą į rinką, kvietimams teikti paraiškas dalyvauti konkurse taikomus kriterijus ir tvarką, leidimų išdavimą ir sistemų eksploatavimą. <…>“

8

Direktyvos 2009/72 32–34 straipsniuose, esančiuose jos VIII skyriuje „Prieigos prie sistemos organizavimas“, reglamentuojama šios prieigos tvarka.

9

Šios direktyvos 32 straipsnio „Trečiosios šalies prieiga prie sistemos“ 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad būtų įgyvendinta sistema, pagal kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie elektros energijos perdavimo ir paskirstymo sistemų ir kuri turi būti taikoma objektyviai, nediskriminuojant sistemos vartotojų.

10

Minėtos direktyvos 33 straipsnyje „Rinkos atvėrimas ir abipusiškumas“ reglamentuojamas elektros energijos rinkos atvėrimas ir abipusiškumas, o tos pačios direktyvos 34 straipsnis „Tiesioginės linijos“ yra susijęs su priemonėmis, užtikrinančiomis tiesioginių linijų prieinamumą visiems elektros energijos gamintojams, elektros energijos tiekėjams ir reikalavimus atitinkantiems klientams, įsteigtiems atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

11

2012 m. gruodžio 27 d.Ley 15/2012 de medidas fiscales para la sostenibilidad energética (Įstatymas 15/2012 dėl fiskalinių priemonių energetikos tvarumui užtikrinti; BOE, Nr. 312, 2012 m. gruodžio 28 d., p. 88081) preambulėje numatyta:

„I. Šio įstatymo tikslas – pritaikyti mūsų mokesčių sistemą prie veiksmingesnio ir aplinką tausojančio naudojimo ir tvaraus vystymosi <…>

<…>

Šis įstatymas iš esmės grindžiamas Konstitucijos 45 straipsniu <…>. Taigi viena iš šios mokesčių reformos esminių krypčių yra ta, kad aplinkos apsaugos išlaidos, susidariusios dėl elektros energijos gamybos, liktų vidinės <…>. Šitaip šis įstatymas turėtų būti paskata pagerinti mūsų energijos vartojimo efektyvumo lygį, kartu užtikrinant geresnį gamtos išteklių valdymą, ir toliau stiprinti naują tvaraus vystymosi modelį tiek ekonominiu, tiek socialiniu požiūriais, taip pat aplinkos apsaugos požiūriu.

<…>

Šiuo tikslu šiuo įstatymu reglamentuojami trys nauji mokesčiai: [EEGVM] <…>

II. Šiuo klausimu ir siekiant skatinti biudžeto pusiausvyrą šio įstatymo I antraštinėje dalyje nustatytas tiesioginis ir faktinio pobūdžio mokestis už elektros energijos gamybos vertę, taikomas elektros energijos gamybos ir patekimo į Ispanijos elektros energijos sistemą veiklai.

Šis mokestis taikomas pagal elektros energijos gamintojų, kurių įrenginiai, pirma, lemia dideles investicijas į elektros energijos perdavimo ir paskirstymo sistemas, kad būtų galima išgabenti tiekiamą energiją, ir, antra, patys arba dėl šių sistemų buvimo ir plėtros sukelia neabejotiną poveikį aplinkai, dėl kurio atsiranda daug išlaidų, kurios yra būtinos tiekimui palaikyti, ekonominius pajėgumus. Mokestis taikomas visų elektros energijos gamybos įrenginių atliekamai gamybai.“

12

Šio įstatymo 1 straipsnyje numatyta:

„[EEGVM] – tai tiesioginis ir faktinio pobūdžio mokestis, kuris taikomas elektros energijos gamybos ir patiekimo veiklai (neto energijos gamyba) į kiekvieną sistemą per kiekvieną šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytą įrenginį.“

13

Minėto įstatymo 2 straipsnyje, susijusiame su EEGVM teritorine taikymo sritimi, nustatyta, kad šis mokestis taikomas visoje Ispanijos teritorijoje.

14

Įstatymo 15/2012 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse EEGVM atsiradimo momentas nustatytas taip:

„1.   EEGVM atsiradimo momentas – bet kuriuose 1997 m. lapkričio 27 d.Ley 54/1997 del Sector Eléctrico [(Įstatymas 54/1997 dėl elektros energijos sektoriaus, BOE, Nr. 285, 1997 m. lapkričio 28 d., p. 35097)] IV antraštinėje dalyje nurodytuose įrenginiuose pagaminama ir patiekiama į pusiasalio, salų ir už pusiasalio ribų esančių teritorijų sistemas (neto elektros energijos gamyba).

2.   Neto gamyba, kaip ji suprantama pagal šį įstatymą, apima kintamosios srovės generatoriuose matuojamą elektros energiją, iš kurios atimamas pagalbinis elektros energijos suvartojimas elektros energijai gaminti ir nuostoliai, patirti iki prijungimo prie sistemos taško.“

15

Įstatymo 15/2012 5 straipsnyje nurodyta:

„Apmokestinami fiziniai ir juridiniai asmenys bei 2003 m. gruodžio 17 d.Ley 58/2003 General Tributaria [(Įstatymas 58/2003 dėl bendrojo mokesčių kodekso); BOE Nr. 302, 2003 m. gruodžio 18 d., p. 44987] 35 straipsnio 4 dalyje nurodyti subjektai, kurie vykdo 4 straipsnyje nurodytą veiklą.“

16

Įstatymo 15/2012 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Mokesčio bazę sudaro bendra suma, kurią mokesčių mokėtojas turi surinkti už elektros energijos gamybą ir patiekimą į sistemą per kiekvieną įrenginį (neto energijos gamyba) per mokestinį laikotarpį.

Šiuo tikslu bendros sumos apskaičiavimas apima visose ekonomikos schemose, išplaukiančiose iš Įstatymo 54/1997 nuostatų, numatytą atlygį atitinkamu mokestiniu laikotarpiu, taip pat specialioje ekonomikos schemoje numatytą atlygį už elektros energijos gamybą ir patiekimą į elektros energijos sistemą salų ir už pusiasalio ribų esančiose teritorijose.“

17

Pagal Įstatymo 15/2012 8 straipsnį EEGVM mokesčio tarifas yra 7 %.

18

Šio įstatymo 10 straipsnyje numatyta:

„1.   Mokesčių mokėtojai privalo atlikti atvirkštinį mokesčio mokėjimą ir sumokėti jo sumą lapkričio mėnesį, einantį po mėnesio, kurį jis tapo mokėtinas <…>

2.   Gegužės, rugsėjo, lapkričio ir vasario 1–20 d. mokesčių mokėtojai, sukuriantys apmokestinimo momentus, turi atlikti dalines įmokas, atitinkančias kiekvienų kalendorinių metų trijų, šešių, devynių ar dvylikos mėnesių laikotarpį <…>

3.   Dalinės įmokos apskaičiuojamos remiantis neto elektros energijos gamybos verte nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki trijų, šešių, devynių ar dvylikos mėnesių laikotarpio, nurodyto ankstesnėje dalyje, pabaigos taikant šio įstatymo 8 straipsnyje numatytą mokesčio tarifą <…>

Šiuo tikslu gamybos verte laikoma bendra suma, kurią mokesčių mokėtojas turi surinkti už elektros energijos gamybą ir elektros energijos patiekimą į sistemą per kiekvieną įrenginį (neto energijos gamyba) atitinkamu laikotarpiu.

<…>“

19

Šio įstatymo antroje papildomoje nuostatoje numatyta:

„Kiekvienais metais Įstatyme dėl valstybės bendrojo biudžeto numatyta, kad [Įstatymo 54/1997] 13 straipsnyje nurodytos elektros energijos sistemos išlaidos finansuojamos iš sumos, atitinkančios šių elementų sumą:

<…>“

20

Atsakydamas į prašymą pateikti paaiškinimus, kurį Teisingumo Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 101 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl atlygio už elektros energijos gamybą, kuris yra EEGVM bazė pagal Įstatymo 15/2012 6 straipsnį, nurodė, kad šis atlygis iš pradžių buvo reglamentuojamas pagal Įstatymo 54/1997, kuris buvo iš dalies pakeistas 2013 m. liepos 12 d.Real Decreto-ley 9/2013 por el que se adoptan medidas urgentes para garantizar la estabilidad financiera del sistema eléctrico (2013 m. liepos 12 d. Karaliaus įstatyminis dekretas 9/2013 dėl skubių priemonių siekiant užtikrinti elektros energijos sistemos finansinį stabilumą; BOE, Nr. 167, 2013 m. liepos 13 d., p. 52106), 16 straipsnį ir kad šis įstatymas buvo pakeistas 2013 m. gruodžio 26 d.Ley 24/2013 del Sector Eléctrico (Įstatymas 24/2013 dėl elektros energijos sektoriaus; BOE, Nr. 310, 2013 m. gruodžio 27 d., p. 105198), kuris įsigaliojo 2013 m. gruodžio 28 d.

21

Šiame atsakyme prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad pagal Įstatymo 24/2013 pirmosios pereinamojo laikotarpio nuostatos 1 dalį tol, kol nebuvo priimtos jo įgyvendinimo taisyklės, būtinos tam tikroms šio įstatymo nuostatoms įgyvendinti, ir toliau taikomos atitinkamos Įstatymo 54/1997 nuostatos. Taigi, kalbant apie 2013–2016 m., teisės aktas, kuriuo reglamentuojamas atlygis už elektros energijos gamybos veiklą, kaip tai suprantama pagal Įstatymą 15/2012, kiek tai susiję su visais aspektais, kuriems būtinos įgyvendinimo taisyklės ir dėl kurių šios taisyklės nebuvo priimtos prieš pasibaigiant šiems mokestiniams laikotarpiams, buvo Įstatymas 54/1997. Šiuo klausimu iš šiame procese dalyvaujančių suinteresuotųjų asmenų atsakymų į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus matyti, kad įstatymuose 15/2012 ir 54/1997 numatytos šio atlygio sudedamosios dalys iš esmės yra tokios pačios.

22

Įstatymo 24/2013 14 straipsnio 5–7 dalyse nurodyta:

„5.   Atlygį už gamybos veiklą sudaro:

6.   Vyriausybė gali apibrėžti papildomą atlygio dalį, skirtą skirtumui tarp investicijų ir elektros energijos gamybos išlaidų, patirtų už pusiasalio ribų esančių teritorijų elektros energijos gamybos sistemose, ir pajamų iš šios gamybos veiklos padengti <…>.

7.   Išimtiniais atvejais vyriausybė gali nustatyti specialaus atlygio sistemą, skirtą gamybai iš atsinaujinančių energijos šaltinių, didelio naudingumo termofikacijos ir atliekų skatinti, jeigu egzistuoja pareiga pasiekti energetikos tikslus, numatytus direktyvose ar kitose Europos Sąjungos teisės nuostatose, arba kai nustatant tokią sistemą sumažinamos energijos vartojimo išlaidos ir priklausomumas nuo išorės energijos šaltinių <…>

<…>“

23

Oliva Park pateikė Oficina Gestora de Impuestos Especiales de Valencia (Valensijos akcizų administravimo tarnyba, Ispanija) prašymą patikslinti EEGVM atvirkštinius mokėjimus už 2013–2016 m. ir prašymą grąžinti 12609,58 euro sumą.

24

Kadangi šie prašymai nebuvo patenkinti, Oliva Park pateikė TEAR skundą; jis buvo atmestas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu.

25

Oliva Park šį sprendimą apskundė Tribunal Superior de Justicia de la Comunidad Valenciana (Valensijos autonominės srities aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija).

26

Grįsdama savo skundą Oliva Park, be kita ko, teigia, kad EEGVM prieštarauja Sąjungos teisei, visų pirma direktyvoms 2008/118, 2009/28 ir 2009/72.

27

Būtent dėl nurodyto EEGVM prieštaravimo Direktyvai 2008/118 Oliva Park tvirtina, kad šis mokestis, kuris pridedamas prie kitų mokesčių, taikomų tai pačiai prekei ar paslaugai, iš tiesų yra netiesioginis mokestis, kuriuo apmokestinama elektros energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų šaltinių, dėl ko ji yra mažiau patraukli, palyginti su energijos gamyba iš neatsinaujinančiųjų šaltinių, nedarant skirtumo dėl aplinkos naudojimo intensyvumo ir taršos. Ši bendrovė taip pat tvirtina, kad EEGVM neturi poveikio elgesiui tikslo ir kad buvo pažeistos rinkos laisvė ir laisvė užsiimti verslu.

28

Savo ruožtu Ispanijos vyriausybė ginčija šiuos argumentus ir teigia, kad EEGVM yra tiesioginis mokestis, kuriuo apmokestinama elektros energijos gamyba ir elektros energijos patiekimas į sistemą, kuris neperkeliamas vartotojui ir kurio konkretus aplinkos apsaugos tikslas neturi ryšio su principu „teršėjas moka“, nes atsinaujinančiosios elektros energijos gamintojai nėra diskriminuojami, kiek tai susiję su galimybe susigrąžinti išlaidas dėl šio mokesčio. Taigi šiuo mokesčiu nepažeidžiama Sąjungos teisė.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad jis turi kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl kelių priežasčių. Iš tiesų, nors EEGVM yra reglamentuojamas kaip tiesioginis mokestis, jo pobūdis ir pagrindiniai elementai yra būdingi netiesioginiam mokesčiui. Be to, nors šiuo mokesčiu oficialiai siekiama aplinkos apsaugos tikslų, tai iš esmės yra mokestis be specialių tikslų, kuriuo siekiama surinkti pajamų, o ne taikyti poveikio elgesiui turintį mokestį. Galiausiai, elektros energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų šaltinių yra diskriminuojama; be to, EEGVM iškraipo elektros energijos vidaus rinką ir pažeidžia laisvą konkurenciją.

30

Šis teismas pažymi, kad nors Įstatymu 15/2012 EEGVM buvo įtvirtintas kaip tiesioginis mokestis, kurio tikslas, kaip nurodyta jo preambulėje, yra „aplinkos apsaugos išlaidų, patirtų dėl elektros energijos gamybos, palikimas vidinių“, vis dėlto jis mano, kad šis tikslas neatitinka tikrojo jo pobūdžio. Iš tiesų, pirma, šiuo mokesčiu visiškai neatsižvelgiama į mokesčių mokėtojui būdingus požymius, elektros energijos gamybos šaltinį ar perdavimo ir paskirstymo sistemų naudojimo intensyvumą.

31

Antra, skirtingai nei tiesioginiai mokesčiai, jo apmokestinamąją vertę sudaro ne neto pajamos, o mokesčių mokėtojų bruto pajamos, nes šis mokestis taikomas visiems ekonominiams atlygiams, gautiems iš elektros energijos gamybos ir patiekimo į sistemą veiklos.

32

Trečia, nors progresyvumo principas reikalauja, kad ūkio subjektas, kuris daugiau teršia, mokėtų didesnį mokestį, EEGVM tarifas visiems mokesčių mokėtojams yra 7 %.

33

Ketvirta, nenumatyta jokios išimties ar atleidimo atsižvelgiant į atsinaujinančiųjų šaltinių naudojimą elektros energijos gamybai arba mokesčių mokėtojų veiklos poveikį aplinkai. Taigi operatoriams, gaminantiems elektros energiją iš neatsinaujinančiųjų energijos šaltinių, sudaromos palankesnės sąlygos.

34

Penkta, išvadą, kad EEGVM yra netiesioginis mokestis, patvirtina tai, kad šį mokestį turi surinkti Dependencia de Aduanas e Impuestos Especiales de la Agencia Tributaria (Mokesčių inspekcijos muitų ir akcizų direkcija, Ispanija), o akcizas pagal apibrėžimą yra netiesioginis mokestis.

35

Šešta, mokesčių našta, kurią sudaro EEGVM, tenka vartotojui nustatant galutinę elektros energijos kainą. Be to, kompensavimo iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių įrenginių sistemoje šis mokestis buvo aiškiai įtrauktas kaip eksploatavimo išlaidos, kurias turi padengti vartotojai.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai reiškia, kad EEGVM turi vartojimo mokesčiui būdingų savybių, nes esminiai jo elementai neabejotinai susiję su vartojimu. Iš tiesų jis taikomas elektros energijai, pagamintai ir patiektai į elektros sistemą kitiems nei gamintojas ūkio subjektams, nes papildomas suvartojimas elektros energijos gamybai ir nuostoliai iki prijungimo prie sistemos taško yra aiškiai neįtraukti į jo bazę.

37

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad EEGVM prieštarauja Sąjungos teisei, nes jis neturi specialaus tikslo. Iš tiesų, nepaisant Įstatymo 15/2012 preambulėje esančio teiginio, kad šiuo mokesčiu siekiama pritaikyti Ispanijos mokesčių sistemą siekiant veiksmingesnio ir aplinkai saugesnio naudojimo, jo rinkimas neturi jokio specialaus ar poveikio elgesiui tikslo ir yra skirtas ne konkrečiai aplinkos politikai finansuoti, o tik pajamoms gauti. Šiuo klausimu EEGVM mokesčiu siekiama padengti labai dideles tiekimo garantijos išlaikymo išlaidas ir visų pirma atlyginti už elektros energijos gamybos, perdavimo, paskirstymo ir prekybos veiklą. Be to, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) nusprendė, kad nė vienas EEGVM struktūrinis elementas neatspindi aplinkos apsaugos tikslo.

38

Apmokestinimo šiuo mokesčiu momentas neturi jokio ryšio su aplinkos apsaugos tikslu ir nedaromas joks skirtumas atsižvelgiant į elektros energijos gamybai naudojamos technologijos poveikį aplinkai.

39

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl EEGVM suderinamumo su Direktyvos 2009/28 1 straipsnio 2 dalimi. Iš tiesų, kadangi mokestis nėra proporcingas išlaidoms, juo gali būti atgrasoma nuo elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų šaltinių.

40

Be to, kadangi į Ispaniją importuojamai elektros energijai EEGVM netaikomas, šiuo mokesčiu sudaromos palankesnės sąlygos kitų valstybių narių elektros energijos gamintojams ir dėl to iškraipoma konkurencija, o tai draudžiama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tokios antikonkurencinės naudos sukūrimas ne nacionaliniams gamintojams taip pat veikia laisvą prekių judėjimą, įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas, reglamentuojamas Direktyvoje 2009/72, pagal kurią reikalaujama, kad trečiųjų asmenų prieiga prie sistemos būtų užtikrinta objektyviai ir nediskriminuojant.

41

Tokiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de la Comunidad Valenciana (Valensijos autonominės srities aukštesnysis teisingumo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

42

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytas elektros energijos gamybai ir patiekimui į nacionalinėje teritorijoje esančią sistemą taikomas mokestis, kurio bazę sudaro bendra mokesčių mokėtojo pajamų, gautų iš šios veiklos, suma.

43

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Įstatymo 15/2012 preambulėje EEGVM laikomas tiesioginiu mokesčiu, taikomu „elektros energijos gamybos ir patiekimo į elektros energijos sistemą veiklai“, t. y. „elektros energijos gamintojų ekonominiam pajėgumui“. Ispanijos vyriausybė šiuo klausimu patikslina, kad šis mokestis buvo suprantamas kaip tiesioginis mokestis ir kad jo našta negali būti perkelta galutiniam vartotojui, atsižvelgiant į Ispanijos elektros energijos rinkos veikimą.

44

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip ir pareiškėja pagrindinėje byloje, mano, kad, nepaisant šio kvalifikavimo kaip tiesioginio mokesčio, EEGVM pagal požymius yra netiesioginis mokestis, kurio mokestinė našta perkeliama galutiniam elektros energijos vartotojui, ir, būdamas toks, patenka į Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

45

Šiuo klausimu apmokestinimą, mokesčius, įmokas arba rinkliavas, remdamasis jų objektyviais požymiais, pagal Sąjungos teisę turi kvalifikuoti Teisingumo Teismas, neatsižvelgdamas į tai, kaip jie kvalifikuojami pagal nacionalinę teisę (2017 m. sausio 18 d. Sprendimo IRCCS – Fondazione Santa Lucia, C‑189/15, EU:C:2017:17, 29 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

46

Vadinasi, siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, reikia nustatyti, ar EEGVM gali būti kvalifikuojamas kaip papildomas netiesioginis mokestis, taikomas akcizais apmokestinamam produktui, šiuo atveju – elektros energijai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalį.

47

Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį nustatomos bendrosios nuostatos dėl akcizų, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra apmokestinamas tam tikrų prekių, tarp kurių yra elektra, vartojimas, numatytas Direktyvoje 2003/96. Remiantis Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalimi specifiniais tikslais valstybės narės gali akcizais apmokestinamas prekes apmokestinti kitais netiesioginiais mokesčiais, jei tie mokesčiai atitinka akcizams ar pridėtinės vertės mokesčiui taikomas Sąjungos mokesčių taisykles.

48

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalis, kuria siekiama atsižvelgti į valstybių narių apmokestinimo tradicijų šioje srityje įvairovę bei dažną netiesioginių mokesčių taikymą įgyvendinant nebiudžetinę politiką, leidžia valstybėms narėms, be minimalaus dydžio akcizo, įvesti kitus netiesioginius mokesčius, kuriais siekiama specifinio tikslo. Sąvoka „kiti netiesioginiai mokesčiai“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima kitus netiesioginius mokesčius, kurie taikomi šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų prekių vartojimui, o ne „akcizus“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kuriais apmokestinama siekiant specifinių tikslų (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Kernkraftwerke Lippe-Ems, C‑5/14, EU:C:2015:354, 58 ir 59 punktus).

49

Taigi siekiant nustatyti, ar EEGVM gali patekti į Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, reikia patikrinti, ar šis mokestis yra netiesioginis mokestis, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestinamas elektros energijos vartojimas, numatytas Direktyvoje 2003/96 (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Kernkraftwerke Lippe-Ems, C‑5/14, EU:C:2015:354, 60 punktą).

50

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad EEGVM apmokestinimo momentas yra elektros energijos gamyba ir patiekimas į elektros energijos sistemą, t. y. neto energijos gamyba, o pagal Įstatymą 15/2012 ji apibrėžiama kaip elektros energija, iš kurios atimtas pagalbinis suvartojimas elektros energijos gamybai ir nuostoliai, patirti iki prijungimo prie sistemos taško.

51

Be to, neginčijama, kad EEGVM yra renkamas ne tiesiogiai iš elektros energijos vartotojų, bet iš ją gaminančių ir į sistemą patiekiančių ūkio subjektų (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Kernkraftwerke Lippe-Ems, C‑5/14, EU:C:2015:354, 64 punktą).

52

Žinoma, mokesčio ekonominė našta iš principo gali netiesiogiai visiškai tekti galutiniam elektros energijos vartotojui, kai gamintojas įtraukia šio mokesčio sumą į kiekvieno vartoti išleisto produkto kiekio kainą taip, kad šis mokestis būtų neutralus šiam gamintojui (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Kernkraftwerke Lippe-Ems, C‑5/14, EU:C:2015:354, 64 punktą).

53

Vis dėlto nagrinėjamu atveju taip nėra.

54

Iš tiesų, pirma, reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog nėra formalaus mokesčio perkėlimo mechanizmo. Tokiomis aplinkybėmis vien to, kad taikant EEGVM padidėja elektros energijos kaina ir elektros sąskaitos visiems galutiniams vartotojams, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog visas šis mokestis perkeliamas šiems vartotojams. Priešingu atveju bet koks elektros energijos gamintojų mokamas mokestis, net ir minimalus, susijęs su vartotojų mokama galutine elektros energijos kaina, turėtų būti laikomas netiesioginiu mokesčiu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalį, nepaisant to, kad nėra tiesioginio ir neatsiejamo ryšio tarp tokio mokesčio ir elektros energijos vartojimo.

55

Antra, dėl EEGVM apskaičiavimo metodo reikia pažymėti, kad šio mokesčio bazę sudaro bendra suma, kurią apmokestinamasis asmuo turi surinkti už elektros energijos gamybą ir patiekimą į elektros energijos sistemą ir kuriai taikomas vienodas 7 % mokesčio tarifas.

56

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, pagal Įstatymo 15/2012 6 straipsnį ši suma apima atlygį už elektros energijos gamybos veiklą. Remiantis atitinkamomis įstatymų 54/1997 ir 24/2013 nuostatomis šis atlygis apima elektros energiją, dėl kurios deramasi kitos dienos ir einamosios dienos rinkose, už kurią atlyginama pagal pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, patikslinimo paslaugas, būtinas tinkamam vartotojo aprūpinimui užtikrinti, atlygį pagal pajėgumų mechanizmus ir papildomą atlygį už atitinkamą elektros energijos gamybą už pusiasalio ribų esančiose teritorijose ir elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų šaltinių.

57

Savo atsakymuose į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus visos suinteresuotosios šalys nurodė, kad tam tikros EEGVM bazės sudedamosios dalys, išvardytos ankstesniame punkte, nepriklauso nuo faktiškai pagamintos ir į sistemą patiektos elektros energijos kiekio. Kaip nurodė Ispanijos vyriausybė, taip yra, be kita ko, patikslinimo paslaugų, kurias teikiant atlyginama už tam tikrų gamybos pajėgumų buvimą ir už pajėgumų mechanizmus (atitinkamiems gamintojams mokamas atlygis yra tam tikra eurų suma už megavatą ir ši suma yra atitinkamai grindžiama tam tikrų gamybos pajėgumų suteikimu ir gamyklos gamybos apimtimi bei pajėgumais), atveju. Šios vyriausybės teigimu, tas pats pasakytina apie specialų atlyginimą už elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, didelio naudingumo termofikacijos ir atliekų, taip pat elektros energijos gamybą už pusiasalio ribų esančiose teritorijose; už visa tai numatytas papildomas mokėjimas, palyginti su atitinkamų gamintojų gautomis pajamomis elektros energijos rinkoje.

58

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad EEGVM apskaičiuojamas remiantis vien elektros energijos gamintojo statusu pagal iš dalies fiksuotas mokesčių mokėtojų pajamas, taigi neatsižvelgiant į faktiškai pagamintos ir į elektros energijos sistemą patiektos energijos kiekį. Vadinasi, negalima konstatuoti tiesioginio ir neatsiejamo šio mokesčio ir elektros energijos vartojimo ryšio.

59

Kadangi EEGVM nėra netiesioginis mokestis, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestinamas elektros energijos vartojimas, numatytas Direktyvoje 2003/96, jis nepatenka į Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalį (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Kernkraftwerke Lippe-Ems, C‑5/14, EU:C:2015:354, 66 punktą).

60

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2008/118 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytas elektros energijos gamybai ir patiekimui į nacionalinėje teritorijoje esančią sistemą taikomas mokestis, kurio bazę sudaro bendra mokesčių mokėtojo pajamų, gautų iš šios veiklos, suma, neatsižvelgiant į faktiškai pagamintos ir į šią sistemą patiektos elektros energijos kiekį.

61

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/28 1 straipsnis, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 3 dalies a punktas, kuris taikomas kartu su šios direktyvos 2 straipsnio antros pastraipos k punktu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais už elektros energijos gamybą ir pateikimą į sistemą, įskaitant atvejus, kai ši energija pagaminama iš atsinaujinančiųjų šaltinių, įvedamas vienodo tarifo mokestis, kuriuo siekiama ne aplinkos apsaugos tikslų, bet padidinti biudžeto pajamas.

62

Pažymėtina, kad Direktyva 2009/28, kaip matyti iš jos 1 straipsnio, siekiama apibrėžti bendrą energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų šaltinių skatinimo tvarką, nustatant, be kita ko, privalomus nacionalinius planinius rodiklius, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti energija iš atsinaujinančiųjų išteklių.

63

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo užtikrinti, kad bendro galutinio energijos suvartojimo dalis, kurią sudaro energija iš atsinaujinančiųjų išteklių, 2020 m. pasiektų bent bendrą nacionalinį planinį rodiklį, nustatytą tos direktyvos I priedo A punkte, kuris turi derėti su tikslu pasiekti, kad iš atsinaujinančiųjų šaltinių būtų pagaminta ne mažiau kaip 20 % visos Sąjungos bruto energijos.

64

Be to, remiantis Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 2 dalimi, valstybės narės privalo nustatyti veiksmingas priemones, kad užtikrintų, jog atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis būtų lygi šios direktyvos I priedo B dalyje pateiktoje „indikatyvioje trajektorijoje“ nustatytai daliai.

65

Kad pasiektų šiuos tikslus, valstybės narės gali, kaip nustatyta Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalies a punkte, taikyti pagalbos schemas, kaip tai suprantama pagal jos 2 straipsnio antros pastraipos k punktą, ir dėl tos priežasties teikti, be kita ko, paramą investicijoms, taikyti atleidimą nuo mokesčių ar mokesčių sumažinimą ir mokesčių grąžinimą arba nustatyti pareigą naudoti iš atsinaujinančiųjų šaltinių pagamintą energiją.

66

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad EEGVM gali atgrasyti gaminti elektros energiją iš atsinaujinančių šaltinių, nes jis taikomas visiems nacionaliniams gamintojams ir apskaičiuojamas neatsižvelgiant į gamybos išlaidas.

67

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nė viena iš šio sprendimo 62–65 punktuose nurodytų Direktyvos 2009/28 nuostatų nedraudžia valstybėms narėms nustatyti mokestį, kaip antai EEGVM, taikomą elektros energijos gamybai ir jos patiekimui į sistemą, įskaitant atvejus, kai ši elektros energija pagaminta iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (pagal analogiją žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Elecdey Carcelen ir kt., C‑215/16, C‑216/16, C‑220/16 ir C‑221/16, EU:C:2017:705, 30 punktą).

68

Kaip galima teigti remiantis pačia Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalimi ir konkrečiai žodžiu „gali“, valstybės narės, siekdamos skatinti naudoti iš atsinaujinančiųjų šaltinių pagamintą energiją, visiškai neprivalo taikyti pagalbos schemų ir, a fortiori, jei nusprendžia taikyti tokias schemas, neprivalo to daryti atleisdamos nuo mokesčių ar juos sumažindamos. Vadinasi, valstybės narės turi diskreciją dėl priemonių, kurios, kaip jos mano, yra tinkamos norint pasiekti privalomus bendruosius nacionalinius planinius rodiklius, nustatytus šios direktyvos 3 straipsnio, siejamo su jos I priedu, 1 ir 2 dalyse (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Elecdey Carcelen ir kt., C‑215/16, C‑216/16, C‑220/16 ir C‑221/16, EU:C:2017:705, 31 ir 32 punktus ir 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Agrenergy ir Fusignano Due, C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605, 27 punktą).

69

Vadinasi, Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalyje numatyta valstybių narių galimybė taikyti pagalbos schemas, skirtas skatinti naudoti iš atsinaujinančiųjų šaltinių pagamintą energiją, jei reikia, atleidžiant nuo mokesčių ar juos sumažinant, visiškai nereiškia, kad tos valstybės narės negali apmokestinti tokius energijos šaltinius plėtojančių įmonių (2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Elecdey Carcelen ir kt., C‑215/16, C‑216/16, C‑220/16 ir C‑221/16, EU:C:2017:705, 33 punktas).

70

Vadinasi, į antrąjį ir trečiąjį klausimu reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2009/28 1 straipsnis, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 3 dalies a punktas, kuris taikomas kartu su šios direktyvos 2 straipsnio antros pastraipos k punktu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais už elektros energijos gamybą ir pateikimą į sistemą, įskaitant atvejus, kai ši energija pagaminama iš atsinaujinančiųjų šaltinių, įvedamas vienodo tarifo mokestis, kuriuo siekiama ne aplinkos apsaugos tikslų, bet padidinti biudžeto pajamas.

71

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 107 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2009/72 32–34 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas mokestis, taikomas elektros energijos gamybai ir patiekimui į elektros energijos sistemą valstybės narės teritorijoje, nors šis mokestis netaikomas kitose valstybėse narėse pagamintos elektros energijos patiekimui į šią sistemą.

72

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad EEGVM sudaro palankesnes sąlygas kitose valstybėse narėse įsteigtiems elektros energijos gamintojams, nes jis taikomas tik nacionaliniams gamintojams, ir daro išvadą, kad taip iškraipoma konkurencija pažeidžiant SESV 107 straipsnio 1 dalį.

73

Kadangi iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad EEGVM yra tiesioginis mokestis, taikomas elektros energijos gamybos ir patiekimo į elektros sistemą veiklai, reikia priminti, kad nors tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, jos vis dėlto turi ją įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės (2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Tankreederei I, C‑287/10, EU:C:2010:827, 14 punktas).

74

Šiuo klausimu, pirma, kiek tai susiję su SESV 107 straipsnio 1 dalimi, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad mokesčiai nepatenka į Sutarties nuostatų dėl valstybės pagalbos taikymo sritį, nebent jie yra pagalbos priemonės finansavimo būdas, todėl yra sudedamoji šios priemonės dalis (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Carrefour Hypermarchés ir kt., C‑510/16, EU:C:2018:751, 14 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

75

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad pajamos, gautos renkant EEGVM, yra valstybės pagalbos priemonės finansavimo būdas, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją. Iš to išplaukia, kad šis mokestis negali būti laikomas patenkančiu į Sutarties nuostatų dėl valstybės pagalbos taikymo sritį.

76

Antra, kiek tai susiję su Direktyva 2009/72, reikia konstatuoti, kad šios direktyvos 32–34 straipsniuose kalbama apie bendrąjį nediskriminavimo principą elektros energijos vidaus rinkoje, objektyviai ir nediskriminuojant reglamentuojant trečiųjų asmenų prieigą prie sistemos.

77

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad EEGVM reglamentavimas leidžia pozityviai diskriminuoti nenacionalinius elektros energijos gamintojus, palyginti su Ispanijos gamintojais, iškraipant elektros energijos vidaus ir prieigos prie sistemos rinkos sąlygas.

78

Šiuo klausimu pakanka pažymėti: kadangi Direktyva 2009/72 nėra priemonė, susijusi su valstybių narių mokesčių nuostatų suderinimu, šios direktyvos 32–34 straipsniuose įtvirtintas nediskriminavimo principas netaikomas nacionalinės teisės aktams, kuriais nustatomas mokestis, taikomas elektros energijos gamybai ir elektros energijos patiekimui į sistemą valstybės narės teritorijoje (pagal analogiją žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo UNESA ir kt., C‑80/18–C‑83/18, EU:C:2019:934, 51 punktą).

79

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: SESV 107 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2009/72 32–34 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas nacionalinis mokestis, taikomas elektros energijos gamybai ir patiekimui į elektros energijos sistemą valstybės narės teritorijoje, nors šis mokestis netaikomas kitose valstybėse narėse pagamintos elektros energijos patiekimui į šią sistemą.

80

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia: