–

Atresmedia Corporación de Medios de Comunicación SA, atstovaujamos abogados C. Aguilar Fernández, L. J. Vidal Calvo ir M. González Gordon,

–

Asociación de Gestión de Derechos Intelectuales (AGEDI), atstovaujamos abogado J. J. Marín López,

–

Artistas Intérpretes o Ejecutantes, Sociedad de Gestión de España (AIE), atstovaujamos abogado A. López Sánchez,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių A. Rubio González, ir vėliau S. Jiménez García,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos É. Gippini Fournier ir J. Samnadda,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos teisės ir panaudos teisės bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, 1992, p. 61; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 120) 8 straipsnio 2 dalies ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 376, 2006, p. 28) 8 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Atresmedia Corporación de Medios de Comunicación SA (toliau – Atresmedia) – įmonės, kuriai priklauso keli televizijos kanalai – ginčą su Asociación de Gestión de Gestión de Derechos Intelectuales (AGEDI) ir Artistas Intérpretes o Ejecutantes, Sociedad de Gestión de España (AIE) – organizacijomis, administruojančiomis atitinkamai fonogramų gamintojų ir atlikėjų intelektinės nuosavybės teises – dėl Atresmedia pareigos sumokėti vienkartinę teisingą kompensaciją už audiovizualinių kūrinių, į kuriuos įrašytos fonogramos, transliavimą per Atresmedia valdomus televizijos kanalus.

3

1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1155 t., p. 331) 31 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta:

„Aiškinant sutartį jos kontekstą, be jos teksto, preambulės ir priedų, sudaro:

<…>“

4

Europos Sąjunga, priešingai negu visos Sąjungos valstybės narės, išskyrus Maltos Respubliką, nėra 1961 m. spalio 26 d. sudarytos Tarptautinės Romos konvencijos dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos (toliau – Romos konvencija) šalis.

5

Minėtos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta:

„Šioje Konvencijoje sąvokos:

<…>

<…>

<…>“

6

1996 m. gruodžio 20 d. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) priėmė PINO autorių teisių sutartį (OMPI) ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartį (toliau – WPPT). Šios sutartys Europos bendrijos vardu buvo patvirtintos 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB dėl PINO autorių teisių sutarties ir PINO atlikimų ir fonogramų sutarties patvirtinimo Europos bendrijos vardu (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208) ir Sąjungoje įsigaliojo 2010 m. kovo 14 d.

7

WPPT 2 straipsnio b punkte numatyta:

„Šioje sutartyje:

<…>

8

1996 m. gruodžio 20 d. diplomatinėje konferencijoje dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių klausimų buvo priimtas toks suderintas paaiškinimas dėl WPPT 2 straipsnio b punkto:

„2 straipsnio b punkte pateiktas fonogramos apibrėžimas nereiškia, kad teisės į fonogramas kaip nors paveikiamos jas užfiksuojant kinematografijos ar kitokio audiovizualinio kūrinio juostoje.“

9

Direktyvos 92/100 septintoje ir dešimtoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„kadangi kūrybinė bei meninė autorių ir atlikėjų veikla reikalauja atitinkamų pajamų, kaip pagrindo tolimesnei kūrybinei ir meninei veiklai, o investicijos, kurios visų pirma reikalingos fonogramų ir filmų kūrimui, yra itin didelės ir susijusios su rizika; kadangi tokių pajamų užtikrinimo ir investicijų atsipirkimo galimybė gali būti efektyviai garantuota tik užtikrinant pakankamą atitinkamų teisių turėtojų teisinę apsaugą;

<…>

kadangi valstybių narių įstatymai turėtų būti suderinti taip, kad neprieštarautų tarptautinėms konvencijoms, kuriomis pagrįsta didžioji dalis autorių teises ir gretutines teises reglamentuojančių valstybių narių įstatymų.“

10

Minėtos direktyvos 8 straipsnio „Transliavimas ir viešas kūrinio paskelbimas“ 2 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės numato teisę į naudotojo mokamą vieningą [vienkartinį] teisingą atlyginimą už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais, ar atkurta [atgamintos fonogramos] naudojimą transliavimui bevielio ryšio priemonėmis arba kitokiam viešam paskelbimui, ir užtikrina tokio atlyginimo paskirstymą atitinkamiems atlikėjams ir fonogramos gamintojams. Jeigu atlikėjai ir fonogramų gamintojai nesusitaria dėl atlyginimo pasidalijimo, valstybės narės gali nustatyti atlyginimo pasidalijimo sąlygas.“

11

Direktyva 92/100 buvo kodifikuota ir panaikinta Direktyva 2006/115.

12

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230; klaidų ištaisymas OL L 314, 2008, p. 16) 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

<…>“

13

Direktyvos 2006/115 5 ir 7 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

14

Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalies formuluotė sutampa su Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalies tekstu.

15

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1996 m. balandžio 12 d.Real Decreto Legislativo 1/1996, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley de Propiedad Intelectual, regularizando, aclarando y armonizando las disposiciones legales vigentes sobre la materia (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/1996, patvirtinantis Įstatymo dėl intelektinės nuosavybės kodifikuotą redakciją, kurioje įtvirtinamos, patikslinamos ir suderinamos šioje srityje taikomos teisės nuostatos) (BOE, Nr. 97, p. 14369) (toliau – LPI) 108 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais, ar atgamintos fonogramos naudojimą viešam paskelbimui naudotojai privalo sumokėti vienkartinį teisingą atlyginimą atlikėjams ir fonogramų gamintojams, kurį jie pasidalija. Jeigu jiems nepavyksta susitarti dėl pasidalijimo, padalijama lygiomis dalimis <…>“

16

LPI 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Fonograma“ – bet koks išimtinai garsinis kokio nors kūrinio ar kitų garsų įrašas.“

17

LPI 116 straipsnio 2 dalies, kuri yra antraštinėje dalyje, reglamentuojančioje fonogramų gamintojų teises, formuluotė atitinka LPI 108 straipsnio 4 dalies formuluotę.

18

2010 m. liepos 29 d. AGEDI ir AIE pateikė Juzgado de lo Mercantil núm. 4 Bis de Madrid (Madrido komercinių bylų teismas Nr. 4bis, Ispanija) ieškinį Atresmedia; juo buvo siekiama įpareigoti Atresmedia sumokėti minėtoms organizacijoms kompensaciją už komerciniais tikslais išleistų fonogramų ar atgamintų fonogramų viešą paskelbimą 2003 m. birželio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu per Atresmedia valdomus televizijos kanalus ir kompensaciją už neleistiną fonogramų atgaminimą taip viešai jas paskelbus.

19

Kadangi Juzgado de lo Mercantil de Madrid (Madrido komercinių bylų teismas) šį ieškinį pripažino nepagrįstu, dėl šio teismo sprendimo AGEDI ir AIE pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas, Ispanija); jis panaikino šį sprendimą ir patenkino visus AGEDI ir AIE reikalavimus.

20

Atresmedia pateikė kasacinį skundą dėl Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas) sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

21

Minėtas teismas teigia, kad kasacinis skundas susijęs tik su klausimu, ar dėl viešo audiovizualinių kūrinių paskelbimo, kurį atliko Atresmedia per savo televizijos kanalus, atsiranda teisė į vienkartinį teisingą atlyginimą, kuri numatyta Ispanijos teisės nuostatose, t. y. LPI 108 straipsnio 4 dalyje ir 116 straipsnio 2 dalyje – šios nuostatos Sąjungos teisėje atitinka Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį. Konkrečiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad turi nustatyti, ar nuo to momento, kai komerciniais tikslais išleista fonograma ar tokia atgaminta fonograma buvo įrašyta ar „sinchronizuota“ garso įraše, kuriame užfiksuotas audiovizualinis kūrinys, atitinkami atlikėjai ir fonogramų gamintojai gali reikalauti tokio vienkartinio teisingo atlyginimo.

22

Tas pats teismas priduria: kadangi AGEDI ir AIE reikalauja, kad Atresmedia sumokėtų kompensaciją už viešą audiovizualinių kūrinių paskelbimą, atliktą nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., ir Direktyva 92/100, ir Direktyva 2006/115 rationae temporis taikytinos pagrindinėje byloje.

23

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

24

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje neginčijama, jog komerciniais tikslais išleistos fonogramos ar tokios atgamintos fonogramos buvo pateiktos audiovizualiniuose įrašuose, kuriuose užfiksuoti audiovizualiniai kūriniai, o šie audiovizualiniai įrašai vėliau buvo viešai paskelbti per Atresmedia turimus televizijos kanalus.

25

Šiuo požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas nesusijęs su tokių fonogramų atgaminimu, kai jos yra pateiktos minėtuose audiovizualiniuose įrašuose. Iš tiesų šis teismas patikslina, kad tokios fonogramos buvo įrašytos gavus atitinkamų teisių turėtojų leidimą ir už tai sumokėjus jiems pagal taikytinas sutartis mokamą atlyginimą.

26

Vis dėlto minėtas teismas siekia išsiaiškinti, ar atitinkami atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi gauti Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje numatytą vienkartinį teisingą atlyginimą, kai tokie audiovizualiniai įrašai vėliau viešai paskelbiami.

27

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad naudotojas privalo mokėti šiose nuostatose numatytą vienkartinį teisingą atlyginimą, kai viešai paskelbia audiovizualinį įrašą su užfiksuotu audiovizualiniu kūriniu, į kurį buvo įrašyta fonograma ar atgaminta fonograma.

28

Reikia priminti, kad Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog valstybės narės numato teisę užtikrinti, kad naudotojas sumokėtų vienkartinį teisingą atlyginimą už komerciniais tikslais išleistos fonogramos ar tokios atgamintos fonogramos naudojimą transliavimui bevielio ryšio priemonėmis arba kitokiam viešam paskelbimui.

29

Kaip Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę priminti, šis atlyginimas yra atlygis už komercinės fonogramos naudojimą transliuojant ar viešai paskelbiant (šiuo klausimu žr. 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo SENA, C‑245/00, EU:C:2003:68, 37 punktą ir 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Lagardère Active Broadcast, C‑192/04, EU:C:2005:475, 50 punktą).

30

Taigi pagal minėtas nuostatas jose nurodyti asmenys turi kompensacinio pobūdžio teisę, atsirandančią, kai komerciniais tikslais išleista atlikto kūrinio fonograma ar tokia atgaminta fonograma transliuojama ar paskelbiama viešai (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Recorded Artists Actors Performers, C‑265/19, EU:C:2020:677, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar toks audiovizualinis įrašas, kuriame užfiksuotas toks audiovizualinis kūrinys, kaip nurodytas šio sprendimo 27 punkte, turi būti laikomas „fonograma“ ar „atgaminta fonograma“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį arba Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį.

32

Reikia pažymėti, kad nei direktyvose 92/100 ir 2006/115, nei kitose Sąjungos autorių teisių srities direktyvose sąvoka „fonograma“ nėra apibrėžta ir nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę siekiant nustatyti šios sąvokos apimtį.

33

Suformuotoje jurisprudencijoje nurodyta, kad Sąjungos teisės nuostatoje, kurioje nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę dėl jos prasmės ar apimties, vartojamos sąvokos paprastai visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į šios nuostatos tekstą, kontekstą, visų pirma jos genezę ir tarptautinę teisę, taip pat į teisės akto, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Recorded Artists Actors Performers, C‑265/19, EU:C:2020:677, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 92/100 ir Direktyvos 2006/115 nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinę teisę, visų pirma į sutarčių teisę, kurią šiais teisės aktais siekiama įgyvendinti, kaip aiškiai priminta Direktyvos 92/100 10 konstatuojamojoje dalyje ir Direktyvos 2006/115 7 konstatuojamojoje dalyje (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Recorded Artists Actors Performers, C‑265/19, EU:C:2020:677, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 36 punkte, iš Tarybos direktyvos dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų gretutinių teisių pasiūlymo (COM (90) 586 final), kuris buvo priimtas prieš priimant Direktyvą 92/100, aiškinamojo memorandumo matyti, jog pagal šią direktyvą, atsižvelgiant į tai, kad joje vartojamos sąvokos autorių teisių ir gretutinių teisių srityje yra esminės, o jų reikšmė daugeliu tarptautinių susitarimų nuostatomis jau buvo netiesiogiai suderinta, reikia vadovautis tomis apibrėžtimis, kurios, be kita ko, įtvirtintos Romos konvencijoje.

36

Tiesa, šios konvencijos nuostatos nėra Sąjungos teisės sistemos dalis, nes Sąjunga nėra šios konvencijos šalis. Vis dėlto Teisingumo Teismas jau turėjo progą priminti, kad Romos konvencija Sąjungoje veikia netiesiogiai (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 42 ir 50 punktus).

37

Remiantis Romos konvencijos 3 straipsnio b punkto formuluote, sąvoka „fonograma“ apibrėžiama kaip „išimtinai garsinis“ kokio nors atlikimo ar kitų garsų įrašas. Iš to matyti, kad ši sąvoka neapima vaizdų ir garsų įrašo, nes toks įrašas negali būti laikomas „išimtinai garsiniu“.

38

Be to, reikia priminti, kad sąvoka „fonograma“, įtvirtinta Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje, kuria pakeista Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalis (nekeičiant teksto), turi būti aiškinama laikantis WPPT įtvirtintos analogiškos sąvokos (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance(Ireland), C‑162/10, EU:C:2012:141, 58 punktą ir 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Recorded Artists Actors Performers, C‑265/19, EU:C:2020:677, 62punktą), nes WPPT nuostatos yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis, todėl jos taikomos Sąjungoje (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 38 ir 39 punktus).

39

Pagal WPPT 2 straipsnio b punktą „fonograma“ – tai atlikimo, kitų garsų ar garsų išraiškos įrašas, užfiksuotas kita forma nei įrašas kinematografijos ar kitokio audiovizualinio kūrinio juostoje“.

40

Šiuo klausimu iš „Guide to the Copyright and Related Rights Treaties Administered by WIPO“, PINO parengto aiškinamojo dokumento, kuris, nors ir nėra teisiškai privalomas, vis dėlto padeda aiškinti WPPT (pagal analogiją, kiek tai susiję su Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas), iš dalies pakeistos 1979 m. rugsėjo 28 d., vadovu, žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 201 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), matyti, kad WPPT atnaujino Romos konvencijos 3 straipsnio b punkte įtvirtintą „fonogramos“ apibrėžtį, kuri, be kita ko, „reiškia, jog tuo atveju, kai audiovizualinis įrašas nėra kūrinys, atlikimo, kitų garsų ar garsų išraiškos, užfiksuotos tokiame audiovizualiniame įraše, įrašus reikia laikyti „fonograma“; tai iš principo taip pat priminė generalinis advokatas savo išvados 50 punkte.

41

Taigi reikia manyti, kad tiek pagal WPPT 2 straipsnio b punkto formuluotę, tiek pagal pirmesniame punkte nurodytą dokumentą garso įrašas, užfiksuotas kinematografijos ar kitokio audiovizualinio kūrinio juostoje, patenka į „fonogramos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

42

Žinoma, kaip pabrėžė AGEDI, AIE ir Ispanijos vyriausybė, 1996 m. gruodžio 20 d. diplomatinėje konferencijoje dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių klausimų priimtame WPPT 2 straipsnio b punkto suderintame paaiškinime, kuris pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio 2 dalies a punktą yra esminis šios nuostatos aiškinimo elementas, pabrėžiama, jog „2 straipsnio b punkte pateikta fonogramos apibrėžtis nereiškia, kad teisės į fonogramas kaip nors paveikiamos jas užfiksuojant kinematografijos ar kitokio audiovizualinio kūrinio juostoje“.

43

Vis dėlto šis suderintas paaiškinimas negali paneigti pirma pateiktų samprotavimų.

44

Iš tiesų iš minėto suderinto paaiškinimo galima daryti išvadą, kad į kinematografijos ar kitokį audiovizualinį kūrinį įrašyta fonograma praranda savo kaip „fonogramos“ statusą tol, kol ji yra tokio kūrinio dalis, tačiau ši aplinkybė nedaro jokio poveikio teisėms į šią fonogramą tuo atveju, kai ji naudojama atskirai nuo nagrinėjamo kūrinio.

45

Be to, šį aiškinimą patvirtina šio sprendimo 40 punkte nurodytas dokumentas, iš kurio matyti, kad šiame suderintame paaiškinime siekiama paaiškinti, jog „fonogramos gali būti naudojamos [kinematografijos ar kitokiame audiovizualiniame kūrinyje] tik sudarius tinkamus sutartimi įformintus susitarimus, kuriuose būtų deramai atsižvelgta į [WPPT] numatytas fonogramų gamintojų teises. Jeigu fonogramos dar kartą naudojamos atskirai nuo audiovizualinio kūrinio, jos turi būti laikomos fonogramomis“.

46

Nagrinėjamu atveju, pirma, šio sprendimo 25 punkte jau buvo pažymėta, kad pagrindinėje byloje aptariamos fonogramos buvo įrašytos į audiovizualinius kūrinius gavus atitinkamų teisių turėtojų leidimą ir už tai sumokėjus jiems pagal taikytinas sutartis mokamą atlyginimą. Antra, jokiu būdu neteigiama, kad šios fonogramos buvo dar kartą naudojamos atskirai nuo audiovizualinio kūrinio, į kurį jos buvo įrašytos.

47

Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad toks audiovizualinis įrašas, kuriame užfiksuotas audiovizualinis kūrinys, negali būti laikomas „fonograma“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį.

48

Dėl šiose nuostatose nurodytos sąvokos „atgaminta fonograma“, kuri nėra apibrėžta minėtose direktyvose – jose taip pat nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę tam, kad būtų galima apibrėžti šios sąvokos apimtį – reikia pažymėti, kad Romos konvencijos 3 straipsnio e punkte, į kurį dėl šio sprendimo 34–36 punktuose nurodytų priežasčių reikia atsižvelgti, „atgaminimas“ apibrėžiamas kaip „egzempliorių ar kelių kopijų pagaminimas“.

49

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 71 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, ši apibrėžtis apima veiksmą, kurį sudaro nagrinėjamo įrašo atgaminimas.

50

Tokiam veiksmui, kuris yra Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje numatytos prevencinio pobūdžio teisės objektas, nėra taikomos Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose numatyta ne minėta prevencinio pobūdžio teisė, o kompensacinio pobūdžio teisė, atsirandanti, kaip priminta šio sprendimo 30 punkte, tuomet, kai komerciniais tikslais išleista atlikto kūrinio fonograma ar atgaminta fonograma yra paskelbiama viešai, o tokia atgaminta fonograma, atsižvelgiant į šias nuostatas, turi būti suprantama kaip fonogramos kopija, sukurta atlikus atgaminimo veiksmą.

51

Kadangi dėl šio sprendimo 34–41 punktuose nurodytų priežasčių audiovizualinis įrašas, kuriame užfiksuotas audiovizualinis kūrinys, negali būti laikomas „fonograma“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį arba Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį, toks įrašas dėl tų pačių priežasčių taip pat negali būti šios fonogramos kopija, todėl nepatenka į minėtos „atgamintos fonogramos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šias nuostatas.

52

Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad toks audiovizualinis įrašas, kuriame užfiksuotas audiovizualinis kūrinys, negali būti laikomas „fonograma“ ar „atgaminta fonograma“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį.

53

Iš to matyti, kad viešas tokio įrašo paskelbimas nesuteikia teisės į šiose nuostatose numatytą atlyginimą.

54

Reikia pridurti, kad tokiu aiškinimu nepažeidžiami Direktyvos 92/100 arba Direktyvos 2006/115 tikslai, apibrėžti atitinkamai Direktyvos 92/100 7 konstatuojamojoje dalyje ir Direktyvos 2006/115 5 konstatuojamojoje dalyje, t. y. užtikrinti tolesnę kūrybinę ir meninę autorių ir atlikėjų veiklą, numatant suderintą teisinę apsaugą, užtikrinančią galimybę gauti atitinkamas pajamas ir padengti investicijas ir taip leisti tinkamai suderinti atlikėjų ir fonogramų gamintojų interesą gauti atlyginimą už atitinkamos fonogramos transliavimą bei trečiųjų šalių interesą galėti transliuoti ar viešai paskelbti šią fonogramą pagrįstomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo SENA, C‑245/00, EU:C:2003:68, 36 punktą).

55

Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, šie tikslai turi būti pasiekti, kai fonogramos ar tokios atgamintos fonogramos įrašomos į atitinkamus audiovizualinius kūrinius, sudarant tinkamas teisių į fonogramas turėtojų ir tokių kūrinių gamintojų sutartis, todėl atlyginimas už gretutines teises į fonogramas dėl tokio įrašymo yra mokamas pagal tokias sutartis.

56

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad naudotojas neprivalo mokėti šiose nuostatose numatyto vienkartinio teisingo atlyginimo, kai viešai paskelbia audiovizualinį įrašą su užfiksuotu audiovizualiniu kūriniu, į kurį buvo įrašyta fonograma ar atgaminta fonograma.

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 8 straipsnio 2 dalis ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad naudotojas neprivalo mokėti šiose nuostatose numatyto vienkartinio teisingo atlyginimo, kai viešai paskelbia audiovizualinį įrašą su užfiksuotu audiovizualiniu kūriniu, į kurį buvo įrašyta fonograma ar atgaminta fonograma.