–

TV Play Baltic AS, atstovaujamos advokatės L. Darulienės, taip pat R. Gediminskaitės ir I. Barauskienės,

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos R. Dzikovič, K. Dieninio ir K. Juodelytės,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.-L. Desjonquères ir R. Coesme,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos ir L. Nicolae,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės pateiktas dėl 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349; toliau – Pagrindų direktyva) 2 straipsnio m punkto ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, Direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje ir Reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo (OL 2009, L 337, p. 11) (toliau – Universaliųjų paslaugų direktyva), 31 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TV Play Baltic AS (buvusi Viasat AS) ginčą su Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – LRTK) dėl to, kad pastaroji atmetė Viasat prašymą atleisti šią įmonę nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos kanalą „LRT Kultūra“.

3

Pagrindų direktyvos 2 straipsnio „Sąvokos“ m punkte nustatyta:

„elektroninių ryšių tinklo teikimas“ – tokio tinklo sukūrimas, eksploatavimas, kontrolė ar galimybės juo naudotis suteikimas“.

4

Universaliųjų paslaugų direktyvos 43–45 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

5

Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnis „Privalomojo programų siuntimo įpareigojimai“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės savo jurisdikcijoje esantiems ūkio subjektams, teikiantiems elektroninių ryšių tinklus, skirtus radijo ir televizijos programoms transliuoti visuomenei, jeigu didelė dalis tokių tinklų galutinių paslaugų gavėjų naudojasi jais kaip pagrindine priemone radijo ir televizijos programoms priimti, gali nustatyti pagrįstus privalomojo programų siuntimo („must carry“) įpareigojimus perduoti nurodytas radijo ir televizijos programas bei jas papildančias paslaugas, visų pirma siekdamos neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams sudaryti tinkamas galimybes naudotis tomis paslaugomis. Tokius įpareigojimus galima nustatyti tik tais atvejais, kai jie yra būtini kiekvienos valstybės narės aiškiai apibrėžtiems bendrojo intereso tikslams pasiekti; jie turi būti proporcingi ir skaidrūs.

<...>“

6

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas), iš dalies pakeisto 2015 m. gegužės 21 d. Įstatymu Nr. XII‑1731, 33 straipsnio 5–7 dalyse numatyta:

„5.   Televizijos programų retransliuotojai, Lietuvos Respublikoje teikiantys televizijos programų retransliavimo paslaugas, taip pat kiti asmenys, teikiantys Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, privalo retransliuoti, platinti internete visas nekoduotas nacionalines LRT televizijos programas.

6.   [Lietuvos radijo ir televizijos komisija] gali priimti sprendimą atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti ir (ar) platinti internete nekoduotas nacionalines LRT televizijos programas, jeigu toks sprendimas neapriboja vartotojo galimybių matyti šias programas turimomis techninėmis priemonėmis.

7.   Už privalomai retransliuojamas ir (ar) platinamas internete televizijos programas transliuotojai, retransliuotojai ir kiti asmenys, teikiantys Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, vieni kitiems nemoka.“

7

TV Play Baltic yra Estijoje įsteigta bendrovė, kuri Lietuvoje per trečiajam asmeniui priklausantį palydovų tinklą, mokėdama už tai atlygį, platina mokamų televizijos kanalų paketus.

8

Nuo tada, kai 2015 m. buvo iš dalies pakeistas Visuomenės informavimo įstatymas, pareiškėjos pagrindinėje byloje veikla prilyginama televizijos programų retransliavimo veiklai ir, vadovaujantis šio įstatymo 33 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjai taikomas įpareigojimas retransliuoti VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (toliau – LRT) kanalus, tarp kurių yra kanalas „LRT Kultūra“.

9

Pareiškėja pagrindinėje byloje pateikė LRTK prašymą atleisti ją nuo įpareigojimo retransliuoti šį kanalą.

10

Kadangi šis prašymas buvo atmestas, pareiškėja pagrindinėje byloje Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Lietuva) pateikė skundą dėl sprendimo atmesti jos prašymą panaikinimo.

11

2017 m. sausio 4 d. sprendimu tas teismas, be kita ko, patvirtino pareiškėjai pagrindinėje byloje nustatytą įpareigojimą retransliuoti minėtą kanalą.

12

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, į kurį kreiptasi su apeliaciniu skundu, kyla abejonių dėl Sąjungos teisės, visų pirma SESV 56 straipsnio ir Pagrindų bei Universaliųjų paslaugų direktyvų, aiškinimo.

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškart nurodo, kad Visuomenės informavimo įstatymo, iš dalies pakeisto 2015 m. gegužės 21 d. Įstatymu Nr. XII‑1731, 33 straipsnio 5 dalyje numatytai pareigai retransliuoti netaikoma jokia sąlyga ir kad šia nuostata į Lietuvos teisę perkeltas Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnis.

14

Pirma, tam teismui kyla klausimas, ar pareiškėjos pagrindinėje byloje veikla turi būti laikoma „elektroninių ryšių tinklo teikimu“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio m punktą ir Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnį. Šiuo klausimu jis pažymi, kad ji retransliuoja televizijos kanalus, už atlygį naudodama kitiems ūkio subjektams priklausančią ryšių infrastruktūrą.

15

Vis dėlto minėtas teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurie šios infrastruktūros ištekliai naudojami tik pareiškėjos pagrindinėje byloje perduodamiems signalams persiųsti ir ji galėtų būti laikoma tinklo operatore, kaip tai suprantama pagal 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL L 108, 2002, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 323), iš dalies pakeistą 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL L 337, 2009, p. 37).

16

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jeigu elektroninių ryšių tinklo teikimo sąvoka neapima pareiškėjos pagrindinėje byloje veiklos, reikia nustatyti, ar valstybė narė gali nustatyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimus kitiems ūkio subjektams nei nurodytieji Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnyje. Jo nuomone, pareiškėjos pagrindinėje byloje veikla gali būti laikoma elektroninių ryšių paslaugomis, patenkančiomis į Pagrindų ir Universaliųjų paslaugų direktyvų taikymo sritį. Vis dėlto jis neatmeta galimybės, kad ši veikla gali būti laikoma turinio teikimo paslauga, kuriai netaikomi Universaliųjų paslaugų direktyvoje numatyti universaliųjų paslaugų įpareigojimai.

17

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio 1 dalyje esančio reikalavimo aiškinimo; pagal šį reikalavimą privalomojo programų siuntimo įpareigojimas gali būti nustatytas, tik jei didelė dalis atitinkamo tinklo galutinių paslaugų gavėjų naudojasi juo kaip pagrindine priemone radijo ir televizijos programoms priimti. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad nors šis reikalavimas netaikomas į šios nuostatos taikymo sritį nepatenkančioms įmonėms, Lietuvos įstatymų leidėjas užtikrina vienodą visų retransliuotojų vertinimą, kiek tai susiję su šiuo įpareigojimu.

18

Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad privalomojo programų siuntimo įpareigojimas apriboja SESV 56 straipsnyje nurodytą laisvę teikti paslaugas. Jis mano, kad nors toks apribojimas gali būti pateisinamas svarbiais bendrojo intereso pagrindais, susijusiais su kultūros politika, šis įpareigojimas turi būti proporcingas ir būtinas siekiamiems tikslams įgyvendinti. Todėl jam kyla klausimas, ar šiuo atžvilgiu yra svarbi galimybė LRT pačiai transliuoti kanalą „LRT Kultūra“ per tą patį palydovų tinklą kaip tas, kurį naudoja pareiškėjos pagrindinėje byloje klientai, nes LRT transliuoja kitą nemokamą kanalą per tą patį palydovą, kurį naudoja pareiškėja. Jam taip pat kyla klausimas dėl to, kad šis kanalas yra transliuojamas per antžeminės televizijos tinklą ir dalis jo turinio nemokamai prieinama internetu.

19

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „elektroninių ryšių tinklų teikimas“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio m punktą, apima televizijos programų retransliavimo per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus veiklą.

21

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog įmonė, kuri siūlo tik nepertraukiamą ir tiesioginį televizijos programų rodymą internete, neteikia elektroninių ryšių tinklo, bet suteikia prieigą prie audiovizualinių paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais, turinio (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo France Télévisions, C‑298/17, EU:C:2018:1017, 18 ir 19 punktus).

22

Įmonės, kuri, kaip pareiškėja pagrindinėje byloje, retransliuoja televizijos kanalus per palydovą, situacija nesiskiria nuo įmonės, kuri transliuoja tokius kanalus internetu, situacijos ta prasme, kad ji, kaip ir pastaroji, siūlo prieigą prie audiovizualinių paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais (nagrinėjamu atveju – palydoviniu tinklu), turinio.

23

Vis dėlto, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl galimybės pagrindinėje byloje nagrinėjamą veiklą laikyti veikla, kurią sudaro elektroninių ryšių tinklų teikimas, nes tam tikri palydovinės infrastruktūros ištekliai naudojami tik pareiškėjos pagrindinėje byloje perduodamiems signalams persiųsti, yra neginčijama, kad ji neatlieka jokių funkcijų, kurias užtikrina elektroninių ryšių tinklų teikėjas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų direktyvos 2 straipsnio m punktą, t. y. būti atsakingam už tokio tinklo sukūrimą, eksploatavimą, kontrolę ar galimybės juo naudotis suteikimą.

24

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Pagrindų direktyvos 2 straipsnio m punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „elektroninių ryšių tinklų teikimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neapima televizijos programų retransliavimo per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus veiklos.

25

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms draudžiama nustatyti privalomojo televizijos programos siuntimo įpareigojimą įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus.

26

Primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog bendrą reguliavimo sistemą sudarančios direktyvos, tarp kurių yra Pagrindų ir Universaliųjų paslaugų direktyvos, nedaro įtakos nacionaliniu lygiu laikantis Sąjungos teisės priimtoms priemonėms, kuriomis siekiama bendro intereso tikslų, ypač susijusių su turinio reguliavimu ir audiovizualine politika, nes ši bendra sistema netaikoma paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais, turiniui (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo France Télévisions, C‑298/17, EU:C:2018:1017, 25 ir 26 punktus).

27

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad Universaliųjų paslaugų direktyva leidžiama valstybėms narėms laisvai nustatyti privalomojo programų siuntimo įpareigojimus (be tų, kurie numatyti šios direktyvos 31 straipsnio 1 dalyje), visų pirma įmonėms, kurios neteikia elektroninių ryšių tinklų, tačiau siūlo nepertraukiamai ir tiesiogiai žiūrėti televizijos programas internetu (2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo France Télévisions, C‑298/17, EU:C:2018:1017, 27 punktas).

28

Sąlyginės prieigos sistema apsaugotų televizijos programų retransliavimo per palydovinį tinklą veikla, kaip ir veikla byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, pasireiškia televizijos turinio teikimu.

29

Nė iš vieno bylos dokumento, kuriuos turi Teisingumo Teismas, nematyti, kad televizijos turinio transliavimo veiklą, atsižvelgiant į Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio 1 dalį, reikėtų vertinti skirtingai, priklausomai nuo to, ar ji vykdoma per palydovą, ar internete.

30

Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo televizijos programos siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus.

31

Atsižvelgiant į atsakymus į pirmąjį ir antrąjį klausimus, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus atsakyti nereikia.

32

Penktuoju ir šeštuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybėms narėms draudžiama nustatyti privalomojo nemokamo televizijos kanalo siuntimo įpareigojimą įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus, kai, pirma, transliuotojas, kurio naudai nustatomas šis įpareigojimas, turi visas galimybes pats savo lėšomis transliuoti atitinkamą kanalą tuo pačiu tinklu ir, antra, minėtas įpareigojimas apima tik apie 6 % visų namų ūkių ir šie namų ūkiai turi galimybę šį kanalą žiūrėti naudodamiesi antžeminės transliacijos tinklu arba internetu.

33

Pirmiausia konstatuotina, kad Sąjungos teisėje neatlikta visiško elektroninių ryšių paslaugų sektoriaus suderinimo, todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės normas, kiek jos susijusios su aspektais, kurių neapima Pagrindų ir Universaliųjų paslaugų direktyvos, reikia vertinti atsižvelgiant į SESV 56 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo UPC DTH, C‑475/12, EU:C:2014:285, 70 punktą).

34

Pagal suformuotą jurisprudenciją televizijos laidų, įskaitant perduodamas kabeliniais tinklais, transliavimas yra paslaugų teikimas, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį (2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C‑250/06, EU:C:2007:783, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Dėl to, ar nacionalinės teisės normoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra įtvirtintas pagal SESV 56 straipsnį draudžiamas apribojimas, reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją laisvas paslaugų teikimas reikalauja panaikinti ne tik bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokį apribojimą, net jeigu jis vienodai taikomas tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu šis apribojimas gali drausti, trukdyti ar daryti mažiau patrauklią paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą (2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C‑250/06, EU:C:2007:783, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Konstatuotina, kad nustatydama privalomojo LRT televizijos programų siuntimo įpareigojimą įmonėms, kurios, nepriklausomai nuo to, kur yra jų įsisteigimo vieta, per palydovą retransliuoja televizijos žiūrovams Lietuvoje skirtas televizijos programas, pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės norma apriboja laisvę teikti paslaugas, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį.

37

Pagal jurisprudenciją toks SESV garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimas gali būti pateisinamas, kai atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, jeigu yra tinkamas užtikrinti, kad bus įgyvendintas juo siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti (2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C‑250/06, EU:C:2007:783, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją kultūros politika gali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas, pateisinantis laisvės teikti paslaugas apribojimą. Pliuralizmo, kurį šia politika siekiama garantuoti, išlaikymas yra susijęs su saviraiškos laisve, kuri yra saugoma pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį – ši laisvė yra viena iš Sąjungos teisinės sistemos (būtent Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu) garantuojamų pagrindinių teisių (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C‑250/06, EU:C:2007:783, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausybė pažymėjo, kad televizijos kanalo „LRT Kultūra“ privalomojo siuntimo įpareigojimu, nustatytu tokioms įmonėms, kaip pareiškėja pagrindinėje byloje, siekiama su kultūros politika susijusio bendrojo intereso tikslo, atsižvelgiant į reikšmingą visuomeninę ir kultūrinę šio kanalo vertę televizijos žiūrovams Lietuvoje.

40

Toks kultūros politikos tikslas gali pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimo buvimą.

41

Vis dėlto nacionalinės teisės norma, kuria nustatomas toks apribojimas, turi būti tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą. Šiuo atžvilgiu privalomojo tam tikrų televizijos programų siuntimo įpareigojimas gali (su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai patikrins) leisti įgyvendinti siekiamą kultūros politikos tikslą, nes toks įpareigojimas gali užtikrinti, kad televizijos žiūrovai Lietuvoje, kurie turi prieigą tik prie palydovinės televizijos, turės galimybę žiūrėti kanalo „LRT Kultūra“ programas, prie kurių priešingu atveju neturėtų prieigos.

42

Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės proporcingumo, kuris yra visų pirma penktojo ir šeštojo klausimų dalykas, pažymėtina, kad nors sprendimą šiuo klausimu turės priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į informaciją, gautą nagrinėjant pagrindinę bylą, Teisingumo Teismas gali jam pateikti gaires dėl kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgta atliekant šį vertinimą.

43

Taigi, kaip savo pastabose pažymėjo Europos Komisija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas pagrindinėje byloje nagrinėjamo privalomojo programų siuntimo įpareigojimo proporcingumą, turės atsižvelgti į galutinių vartotojų, kurie faktiškai naudojasi televizijos kanalų siuntimo priemonėmis, skaičių arba procentinę dalį.

44

Be to, siekdamas įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas privalomojo programų siuntimo įpareigojimas yra proporcingas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turės atsižvelgti į tokius aspektus (po to, kai juos patikrins), kaip pareiškėjos pagrindinėje byloje teikiamų paslaugų galutinių gavėjų geografinį pasiskirstymą, aplinkybę, kad kanalą „LRT Kultūra“ ji retransliuoja nekoduotą, taip pasiekiant didesnę visuomenės dalį, ir aplinkybę, kad šį kanalą ar didelę jo programų dalį galima žiūrėti nemokamai internetu ir per antžeminės televizijos tinklą.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti, kad SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo nemokamo televizijos kanalo siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus, jeigu, pirma, šis privalomojo programų siuntimo įpareigojimas leidžia televizijos programų transliavimo visomis priemonėmis galutinių gavėjų dideliam skaičiui arba didelei procentinei daliai žiūrėti kanalą, kuriam taikomas minėtas įpareigojimas, ir, antra, atsižvelgiama į operatoriaus, kuriam nustatytas toks privalomojo programų siuntimo įpareigojimas, teikiamų paslaugų galutinių gavėjų geografinį pasiskirstymą, aplinkybę, kad operatorius tokį kanalą retransliuoja nekoduotą, ir aplinkybę, kad šį kanalą galima žiūrėti nemokamai internetu ir per antžeminės televizijos tinklą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia: