1.

Ar puspriekabei, kuri eismo įvykio metu buvo valdoma kaip sujungtosios transporto priemonės dalis, padaryta žala, kai dėl eismo įvykio kaltas vilkiko vairuotojas, turi būti padengiama iš privalomojo vilkiko draudimo, ar iš privalomojo puspriekabės draudimo, kai vilkikui ir puspriekabei taikomos atskiros civilinės atsakomybės draudimo sutartys, sudarytos su skirtingais draudikais?

2.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismo prašoma toliau plėtoti savo (iki šiol) plačią jurisprudenciją dėl Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio pirmoje pastraipoje pateiktos sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ ( 2 ). Praeityje Teisingumo Teismo jau buvo prašoma patvirtinti, ar ta sąvoka apima, be kita ko, „traktoriaus manevrą ūkio kieme, siekiant į daržinę įvairuoti prie šio traktoriaus prijungtą priekabą“ ( 3 ), „situacij[ą], kai su įvykiu susijęs žemės ūkio paskirties traktorius tuo momentu, kai vyko šis įvykis, buvo naudojamas ne pagal savo pagrindinę paskirtį kaip transporto priemonė, bet kaip darbo mašina, generuojanti varos jėgą, reikalingą, kad veiktų herbicidų purkštuvo siurblys“ ( 4 ), „situaciją, kai stovėjimo aikštelėje stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles, kliudo šalia stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina“ ( 5 ), ar „situaciją <…>, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro“ ( 6 ).

3.

Bijau, kad panašiai kaip vilkikas, kuris nuvažiavo nuo kelio pagrindinėje byloje, tam tikri pirma nurodytos jurisprudencijos elementai nukrypo nuo tinkamos Direktyvos 2009/103 taikymo srities. Šioje išvadoje teigiu, kad, pirma, struktūriniu požiūriu Teisingumo Teismo funkcija nėra faktiškai taikyti Sąjungos teisę konkrečiais atvejais, formuojant tokią „faktinę jurisprudenciją“. Antra, kalbant apie nagrinėjamą konkretų teisės aktą, pasakytina, kad Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje pateikta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, taip pat kitos jame pateiktos neapibrėžtos teisinės sąvokos yra susijusios su bendrąja pareiga sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Atsižvelgiant į šių sąvokų tikslą ir paskirtį, pagal jas neturi būti sprendžiama, ar to draudimo apsauga taikoma konkretaus eismo įvyko atveju.

4.

Direktyvos 2009/103 1 straipsnyje pateiktos šios apibrėžtys:

„<…>

<…>“

5.

Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje „Pareiga apdrausti transporto priemones“ nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.

Apdraustosios atsakomybės apimtis ir draudimo sąlygos nustatomos remiantis pirmoje pastraipoje nurodytomis priemonėmis.

<…>

Pirmoje pastraipoje nurodytas draudimas privalo suteikti draudimo apsaugą ir dėl žalos turtui, ir dėl žalos asmeniui.“

6.

Direktyvos 2009/103 12 straipsnyje „Specialios nukentėjusių asmenų kategorijos“ nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, 3 straipsnyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo.

<…>

3.   3 straipsnyje nurodytas draudimas apima draudimo apsaugą žalos asmeniui ir turtui atveju, jei tą žalą patiria pėstieji, dviratininkai ir kiti nemotorinių transporto priemonių valdytojai, kurie pagal nacionalinę civilinę teisę dėl įvykio, susijusio su motorine transporto priemone, turi teisę į padarytos žalos atlyginimą.

Šis straipsnis nepažeidžia nei nuostatų dėl civilinės atsakomybės, nei nuostatų dėl žalos dydžio.“

7.

2004 m. spalio 29 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 8/2004 buvo patvirtintas Ley sobre responsabilidad civil y seguro en la circulación de vehículos a motor (Įstatymas dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės ir draudimo; toliau – Transporto priemonių draudimo įstatymas) ( 7 ). Jo 1 straipsnyje „Civilinė atsakomybė“ nustatyta:

„1.   Atsižvelgiant į pavojų, kylantį dėl motorinių transporto priemonių naudojimo, jų vairuotojai yra atsakingi už žalą asmenims ar turtui, padarytą dėl tokio naudojimo.

<…>

3.   Jei savininkas nėra vairuotojas, jis atsako už vairuotojo padarytą žalą asmenims ir turtui, jei savininką su vairuotoju sieja kurie nors iš Código Civil (Civilinio kodekso) 1903 straipsnyje ir Código Penal (Baudžiamojo kodekso) 120 straipsnio 5 dalyje nurodytų santykių. Savininkui tokia atsakomybė netaikoma, jei jis įrodo, kad ėmėsi visų atsargumo priemonių, kurių turėtų imtis apdairus žmogus, kad užkirstų kelią žalai atsirasti.

<…>“

8.

Transporto priemonių draudimo įstatymo 2 straipsnio „Reikalavimas apdrausti“ 1 dalyje nustatyta:

„Motorinių transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Ispanijoje, savininkai dėl kiekvienos jiems priklausančios transporto priemonės privalo sudaryti ir turėti galiojančią draudimo sutartį. Sutartis turi būti sudaryta dėl 1 straipsnyje nurodytos civilinės atsakomybės iki nustatytos privalomojo draudimo ribos <…>“

9.

Transporto priemonių draudimo įstatymo 5 straipsnio „Taikymo sritis ir išimtys“ 2 dalyje nustatyta:

„Privalomasis draudimas neapima turtinės žalos apdraustai transporto priemonei, ja gabenamoms arba draudėjui, apraustajam, [transporto priemonės] savininkui ar vairuotojui arba minėtų asmenų sutuoktiniams ar giminaičiams iki trečiojo giminystės ar svainystės laipsnio priklausančioms prekėms.“

10.

Reglamento del seguro obligatorio de responsabilidad civil en la circulación de vehículos de motor (Reglamentas dėl privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo), patvirtinto 2008 m. rugsėjo 12 d. Karaliaus dekretu Nr. 1507/2008 ( 8 ), 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės ir pareigos apsidrausti taikymo tikslais motorinėmis transporto priemonėmis laikomos visos variklinės transporto priemonės, skirtos važiuoti žeme, įskaitant mopedus, specialiosios paskirties transporto priemones, priekabas ir puspriekabes <…>“

11.

Be to, Reglamento General de Vehículos (Bendrasis transporto priemonių reglamentas), patvirtintame 1998 m. gruodžio 23 d. Karaliaus dekretu Nr. 2822/1998 ( 9 ), II a priede pateiktas transporto priemonių klasių ir kategorijų sąrašas, o pagal 5 straipsnį vilkikai ir puspriekabės laikomi atskiromis transporto priemonėmis, nors kartu jos gali sudaryti sujungtąją transporto priemonę.

12.

Remiantis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencija, sujungtąją transporto priemonę sudarančių transporto priemonių draudikai yra solidariai atsakingi trečiosioms šalims už ta sujungtąja transporto priemone padarytą žalą. Reglamento dėl privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kaip jiems padalijama atsakomybė:

„Kai dvi sujungtos transporto priemonės yra vilkikas ir prie jo prikabinta priekaba ar puspriekabė arba dvi priekabos ir puspriekabės, ir neįmanoma nustatyti atitinkamos atsakomybės ribų, kiekvienas draudikas prie minėtų įsipareigojimų vykdymo prisideda pagal draudimo bendrovių susitarimų nuostatas; jei tokių susitarimų nėra, draudikų mokamos sumos yra proporcingos kiekvienos sudarytoje draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės metinių draudimo įmokų sumai.“

13.

2014 m. balandžio 3 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu nuo kelio nuriedėjo ir apvirto sujungtoji transporto priemonė, sudaryta iš vilkiko ( 10 ) ir puspriekabės. Dėl eismo įvykio buvo kaltas vairuotojas, nes jis neatsargiai vairavo vilkiką.

14.

Eismo įvykio metu puspriekabė buvo išnuomota Primafrío SL. Ji buvo apdrausta dėl žalos transporto priemonei pagal draudimo sutartį, sudarytą su „Ges, Seguros y Reaseguros, SA“ (toliau – GES). Civilinės atsakomybės trečiosioms šalims draudimo sutartis buvo sudaryta suSeguros Bilbao. Vilkikas priklausė Portugalijos bendrovei Doctrans Transportes Rodoviarios de Mercadería Lda. Vilkiko civilinės atsakomybės trečiosioms šalims draudimo sutartis buvo sudaryta su Portugalijos bendrove Acoreana, kuriai Ispanijoje atstovauja Van Ameyde España SA (toliau – Van Ameyde arba ieškovė).

15.

Po eismo įvyko GES sumokėjo Primafrio34977,33 EUR kompensaciją už puspriekabei padarytą žalą. 2015 m. kovo 13 d. GES vilkiko draudikui Van Ameyde pareiškė ieškinį pagrindinėje byloje. Tame ieškinyje ji prašė nurodyti draudikui sumokėti GES 34977,33 EUR sumą ir teisės aktuose numatytas palūkanas. GES teigė, kad vilkikas ir puspriekabė yra atskiros transporto priemonės, priklausančios skirtingiems savininkams, kurie yra sudarę atskiras privalomojo draudimo sutartis. Todėl puspriekabė negali būti laikoma vilkiko gabenama preke. Jos savininkas yra trečiasis asmuo vilkiko privalomojo civilinės atsakomybės draudimo tikslais.

16.

2016 m. liepos 14 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia n.o 1 de La Palma del Condado (La Palma del Condado pirmosios instancijos teismas Nr. 1, Ispanija) tą ieškinį atmetė. Tas teismas nusprendė, kad byloje taikoma antroji iš Transporto priemonių draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų privalomojo motorinių transporto priemonių draudimo apsaugos išimčių, t. y. išimtis dėl vilkiku gabenamoms prekėms padarytos žalos. Puspriekabė turi būti laikoma „gabenamu kroviniu ar preke“.

17.

GES pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Huelva, sección 2.a (Huelvos provincijos teismas, 2 skyrius, Ispanija). 2016 m. gruodžio 22 d. tas teismas patenkino apeliacinį skundą ir ieškinį visiškai patenkino. Jis iš esmės nusprendė, kad Transporto priemonių draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta aptariama draudimo apsaugos išimtis taikoma tik dėl apdraustoje transporto priemonėje, o ne ja pačia gabenamoms prekėms padarytos žalos. Šiuo atveju puspriekabė buvo gabenama pačia apdrausta transporto priemone. Todėl ji buvo nuo vilkiko atskira transporto priemonė.

18.

Ieškovė tą spendimą apskundė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas). Ieškovė teigia, kad buvo pažeista Transporto priemonių draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis. Pagal tą nuostatą vilkiko privalomojo draudimo apsauga neapima puspriekabei padarytos žalos.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Direktyvoje 2009/103 nėra aiškių nuostatų, susijusių su tuo, kaip turi būti nustatoma atsakomybė įvykus eismo įvykiui, susijusiam su sujungtąja transporto priemone, sudaryta iš atskirų transporto priemonių. Be to, nacionalinės teisės aktuose nenustatyta, kaip įvairių transporto priemonių, sudarančių sujungtąją transporto priemonę, draudikai turi pasidalyti atsakomybę, kai vienai iš transporto priemonių žala buvo padaryta tik dėl kitos transporto priemonės valdytojo kaltės.

20.

Kadangi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) kilo abejonių dėl teisingo Transporto priemonių įstatymo 5 straipsnio aiškinimo ir jo poveikio Direktyvos 2009/103 3 straipsnio taikymui, jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal [Direktyvos 2009/103] 3 straipsnio paskutinę pastraipą, siejamą su tos pačios direktyvos 1 straipsniu, draudžiamas toks nacionalinės teisės akto ([Transporto priemonių draudimo įstatymo] 5 straipsnio 2 dalies)) aiškinimas, pagal kurį tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, laikoma, kad puspriekabei padaryta žala nepatenka į vilkiko privalomojo draudimo apsaugos taikymo sritį, nes puspriekabė prilyginama vilkiku gabenamai prekei ar net dėl to, kad, kiek tai susiję su materialine žala, puspriekabė ir vilkikas laikomi sudarančiais vieną transporto priemonę?“

21.

Rašytines pastabas pateikė ieškovė, atsakovė, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija.

22.

Esu suglumęs. Taip yra ne todėl, kad nesuprasčiau, jog, jei vilkiko vairuotojas vairuoja neatsargiai, yra didelė tikimybė, kad transporto priemonė nuriedės nuo kelio ir apvirs, o taip bus padaryta žalos turtui ar asmeniui. Taip yra ir ne todėl, kad nesuprasčiau teisinio klausimo, kurį tikrai aiškiai išdėstė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas: kuris draudikas turėtų padengti prikabintai puspriekabei padarytą turtinę žalą tuo atveju, kai puspriekabė buvo valdoma kaip sujungtosios transporto priemonės dalis, kai visa transporto priemonė apvirto dėl vilkiko vairuotojo kaltės, ir kai kiekvieną sujungtąją transporto priemonę sudarančią transporto priemonę yra apdraudęs skirtingas draudikas?

23.

Suprantu, kad pateiktame prejudiciniame klausime remiamasi esama Teisingumo Teismo jurisprudencija. Tačiau man sudėtinga suprasti, kaip konkrečiai ES teisės nuostatose, kuriomis remiamasi, ar bet kurioje kitoje Direktyvos 2009/103 nuostatoje galėtų būti naudingos informacijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais. Taip yra dėl dviejų esminių, tarpusavyje susijusių veiksnių: tinkamos to teisės akto taikymo srities ir Teisingumo Teismo vaidmens nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą.

24.

Galima teigti, kad iki šiol šios srities Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šių ribų ne visada būdavo laikomasi. Todėl šioje išvadoje pirmiausia aptarsiu pastarąjį klausimą, trumpai pristatęs kai kurią naujausią jurisprudenciją šioje srityje ir parodęs, kaip Teisingumo Teismui aiškinant Direktyvoje 2009/103 pateiktas neapibrėžtas teisines sąvokas, ypač sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, jo vertinimas tapo vis labiau ir labiau faktinis (A). Tada aptarsiu tinkamą, bent jau mano nuomone, Direktyvos 2009/103 3 straipsnio taikymo sritį, kuri susijusi su pareiga apdrausti, o ne atsakomybės nustatymu konkrečiais atvejais (B). Tada tas pastabas aptarsiu atsižvelgdamas į platesnį konstitucinį kontekstą ir priminsiu, kad pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismo funkcija yra Sąjungos teisės aiškinimas (C). Atsižvelgdamas į visus šiuos aspektus darysiu išvadą, kad nacionalinio teismo pagrindinėje byloje nagrinėjamas konkretus klausimas ES teisėje nereglamentuotas (D).

25.

Metams bėgant buvo nemažai bylų, kuriose buvo aiškinamos įvairios Direktyvos 2009/103 ar veikiau vienos iš penkių iki jos galiojusių direktyvų ( 11 ) nuostatos. Tačiau konkreti jurisprudencijos kryptis dėl Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje ( 12 ) pateiktos sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ išaiškinimo siekiant nustatyti, ar konkrečiu atveju ta sąvoka apima nurodytą transporto priemonės manevrą ar naudojimą, kad būtų galima priimti sprendimą dėl atitinkamo draudiko atsakomybės, buvo pradėta 2014 m. Sprendime Vnuk ( 13 ).

26.

D. Vnuk krovė šieno ritinius į daržinės pastogę, kai traktorius su priekaba atbuline eiga įvažiavo į kiemą ir kliudė kopėčias, ant kurių stovėjo D. Vnuk. D. Vnuk nukrito. Nors tuo atveju nacionalinėje teisėje buvo bendrai nustatyta privalomosios motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo apimtis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, atsižvelgiant į konkrečias situacijos aplinkybes, kilo abejonių, ar atlyginti žalą D. Vnuk iš tikrųjų turi traktoriaus savininko draudimo bendrovė. Todėl Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar sąvoką „transporto priemonių [eismas]“„reikia aiškinti taip, kad ši sąvoka neapima konkretaus [toje byloje nagrinėjamo] atvejo, kai kraunant šieno ritinius į daržinę kitos kasacinio proceso šalies apdraustas asmuo traktoriumi su priekaba nuvertė ant kopėčių stovėjusį kasatorių, nes tai nebuvo kelių eismo atvejis“ ( 14 ).

27.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad „sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Taigi, ta sąvoka galėtų apimti traktoriaus manevrą ūkio kieme, siekiant į daržinę įvairuoti prie šio traktoriaus prijungtą priekabą, kaip buvo pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, o tai turėjo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 15 ).

28.

Byloje Rodrigues de Andrade ( 16 ) nagrinėta situacija, kai traktorius stovėjo su įjungtu varikliu, kad žemės ūkio darbuotojai galėtų naudoti purkštuvo siurblį kaip priemonę purkšti herbicidais sutuoktinių Rodrigues de Andrade vynuogyną. Dėl traktoriaus masės, jo variklio vibracijos ir stipraus lietaus susidarė nuošliauža. Todėl traktorius nukrito nuo terasų, apvirto ir prispaudė darbuotoją; šis darbuotojas mirė. Dėl šių nelaimingų įvykių kilusiame ginče iš esmės buvo siekiama nustatyti, ar kompensacija, kuri turi būti mokama žuvusio darbuotojo sutuoktiniui, turi būti mokama iš traktoriaus civilinės atsakomybės draudimo (transporto priemonės draudimo), ar iš ūkio savininkės civilinės atsakomybės draudimo, kuriuo draudžiama jos atsakomybė už nelaimingus atsitikimus darbe. Remdamasis Sprendimu Vnuk, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausė, ar pareiga apdrausti taikoma tik tais atvejais, kai transporto priemonė juda, ar ir tuomet, kai ji stovi vietoje, bet jos variklis įjungtas.

29.

Teisingumo Teismas priminė, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, t. y. eismą viešuosiuose keliuose. Ta sąvoka apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą jos funkciją ( 17 ). Tos sąvokos apimtis taip pat nepriklauso nuo teritorijos, kurioje motorinė transporto priemonė buvo naudojama, savybių ( 18 ); ta sąvoka apima bet kokį transporto priemonės naudojimą kaip transporto priemonės ( 19 ). Tada Teisingumo Teismas konstatavo, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ neapima situacijos, kai su įvykiu susijęs žemės ūkio paskirties traktorius to įvykio metu buvo naudojamas ne pagal savo pagrindinę paskirtį kaip transporto priemonė, bet kaip darbo mašina, generuojanti varomąją jėgą, reikalingą, kad veiktų herbicidų purkštuvo siurblys ( 20 ).

30.

Byla Núñez Torreiro ( 21 ) susijusi su Ispanijos kariuomenės pareigūnu, kuris dalyvavo naktinėse karinėse pratybose, vykusiose kariniame poligone Ispanijoje. Jis buvo karinės visureigės transporto priemonės su Aníbal ratais, kuri važiavo vikšrinėms transporto priemonėms skirtoje teritorijoje, keleivis. Transporto priemonė apvirto, o pareigūnas patyrė įvairių sužalojimų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausė, ar nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias esant tokiai situacijai leidžiama netaikyti transporto priemonių valdytojų atsakomybės, atitinka Direktyvos 2009/103 3 straipsnį.

31.

Teisingumo Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad aptariama transporto priemonė prieš apvirsdama buvo naudojama karinio poligono teritorijoje, į kurią draudžiama patekti bet kokiai nekarinei transporto priemonei, ir toje šios teritorijos zonoje, kuri nepritaikyta ratinių transporto priemonių eismui, neturi įtakos sąvokai „transporto priemonių [eismas]“ ( 22 ).Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Direktyvos 2009/103 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį į privalomąjį draudimą buvo leidžiama neįtraukti žalos, patirtos vairuojant motorines transporto priemones keliuose ir teritorijose, kurios nėra „pritaikytos eismui“, išskyrus kelius ir teritorijas, kurios, nors nepritaikytos, vis dėl to tam „įprastai naudojamos“ ( 23 ).

32.

Byloje BTA Baltic Insurance Company ( 24 ) Teisingumo Teismo buvo klausiama, ar sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kai prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje transporto priemonės keleivis atidarė jos dureles ir apgadino šalia stovinčią kitą transporto priemonę.

33.

Savo sprendime Teisingumo Teismas paaiškino, kad sąvoka „transporto priemonių naudojimas“ reiškia ne tik transporto priemonės vairavimą, bet apima ir veiksmus, kuriuos paprastai atlieka keleiviai ( 25 ). Transporto priemonės durelių atidarymas buvo jos naudojimas. Todėl toks naudojimas atitiko įprastą transporto priemonės funkciją, kadangi atidarydami transporto priemonės dureles asmenys gali į ją įlipti ir iš jos išlipti arba pakrauti ir iškrauti šia transporto priemone vežamas ar vežtas prekes ( 26 ). Be to, aplinkybė, kad įvykio metu transporto priemonė stovėjo, nereiškia, kad ji nebuvo naudojama ar kad toks naudojimas neatitiko įprastos šios transporto priemonės funkcijos ( 27 ). Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kai stovėjimo aikštelėje stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles, kliudo šalia stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina ( 28 ).

34.

Byloje Línea Directa Aseguradora ( 29 ) naujos transporto priemonės savininkas ją pasistatė privačioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Kitą dieną jam užvedus variklį transporto priemonė nejudėjo. Vėliau tą naktį dėl transporto priemonės elektros grandinės joje kilo gaisras. Dėl gaisro buvo padaryta žala pastatui, kuriame transporto priemonė stovėjo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar pastatui padaryta žala turi būti padengta pagal automobilio draudimo sutartį (automobilio savininko sudarytą sutartį dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės), ar pagal būsto draudimo sutartį (pastato savininko sudarytą sutartį dėl civilinės atsakomybės).

35.

Atsakydamas Teisingumo Teismas paaiškino, kad transporto priemonė vis tiek yra naudojama pagal jos, kaip transporto priemonės, funkciją, kai ji juda ir kai ji stovi tarp dviejų judėjimo momentų. Taigi, transporto priemonės pastatymas privačiame garaže taip pat yra jos naudojimas. Todėl Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima situaciją, kuri buvo nagrinėjama toje byloje, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri buvo naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro ( 30 ).

36.

Byla Bueno Ruiz ir Zurich Insurance ( 31 ) susijusi su blogos techninės būklės automobiliu. Iš jo privačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, vietoje, kurioje tas automobilis įprastai buvo statomas, pritekėjo alyvos ir kitų slidžių skysčių. 2015 m. rugsėjo 19 d. toje automobilio stovėjimo vietoje susidarė didelis alyvos telkinys ir išplito į šalia esantį plotą. Gretimoje automobilio stovėjimo vietoje pastatyto automobilio savininkė, bandydama į jį įlipti, paslydo ant alyvos. Ji pareiškė ieškinį ir automobilio, iš kurio pritekėjo skysčių, draudikui, ir asmeniškai jo savininkui. Nacionalinis teismas, remdamasis ankstesne Teisingumo Teismo jurisprudencija šiuo klausimu, tačiau nebūdamas tikras dėl sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ apimties ir turėdamas abejonių, kokia šalis yra atsakinga tokiu atveju, kaip nagrinėjamas byloje (draudikas, automobilio savininkas ar galbūt automobilių stovėjimo aikštelės valdytojas), klausė, ar pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnį draudžiamas toks aiškinimas, pagal kurį privalomojo draudimo apsauga apima žalą, atsiradusią dėl transporto priemonės skysčių išsiliejimo stovėjimo aikštelės vietoje, kurioje ji yra pastatyta, arba atliekant statymo manevrus privačioje stovėjimo aikštelėje, esančioje savininkų bendrijoje, trečiųjų tos bendrijos naudotojų atžvilgiu ( 32 ).

37.

Atsakydamas Teisingumo Teismas priminė, kad Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad transporto priemonė yra naudojama pagal jos, kaip transporto priemonės, funkciją, kai ji juda, taip pat iš esmės tada, kai ji stovi tarp dviejų judėjimo momentų. Tai, kad nelaimė įvyko dėl išsiliejusios alyvos, kuri bėgo ne tik tada, kai automobilis stovėjo, bet ir tada, kai jis buvo užvestas ir judėjo, neturi reikšmės. Automobilio judėjimas ir jo pastatymas privačioje automobilių stovėjimo aikštelėje yra transporto priemonės naudojimas, kuris atitinka įprastą jos, kaip vežti skirtos priemonės, funkciją ( 33 ).

38.

Pirma nurodyti pavyzdžiai yra tik keli pasirinkti Teisingumo Teismo per pastaruosius kelerius metus nagrinėtų bylų dėl Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje pateiktos sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ pavyzdžiai ( 34 ). Pasirinkti pavydžiai yra reikšmingi dviem aspektais. Pirma, kalbant apie konkrečią teisės sritį, Teisingumo Teismas rėmėsi sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kuri iš tiesų pateikta Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje, tačiau gana skirtingame kontekste ir skirtingu tikslu, kad iš esmės nuspręstų, ar privalomojo transporto priemonės draudimo apsauga apima konkretų transporto priemonės naudojimą eismo įvykio metu. Antra, struktūriniu ir sisteminiu lygiu Teisingumo Teismo priimamų sprendimų abstrakcijos lygis ėmė darytis toks, kad gali kilti klausimas, ar Teisingumo Teismas iš tikrųjų užtikrina vienodą Sąjungos teisės aiškinimą (tai yra šio teismo funkcija pagal SESV 267 straipsnį), o ne taiko Sąjungos teisę konkrečiais atvejais (tai turėtų būti nacionalinių teismų funkcija) (C).

39.

Direktyva 2009/103 galbūt nėra visapusiškiausias Sąjungos teisės aktas struktūros prasme. Taip yra todėl, kad šiuo teisės aktu penkios ankstesnės direktyvos buvo sujungtos į vieną. Todėl konsoliduotos direktyvos 1 straipsnyje pateikiamos apibrėžtys, o ne nustatomas, kaip įprasta, jos dalykas, tikslas ar taikymo sritis. Nuostatose, kuriomis pradedama direktyva, pirmiausia nustatoma pareiga apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę (3 straipsnis), kuri valstybėms narėms turėtų leisti sistemingai netikrinti tokio draudimo transporto priemonėms įvažiuojant į jų teritoriją (4 straipsnis).

40.

Toliau atskiruose Direktyvos 2009/103 skyriuose pateikiamos kitos taisyklės keliais klausimais. Tie skyriai iš esmės grindžiami ankstesnėmis ir dabar panaikintomis direktyvomis ( 35 ). Pirma, yra nuostatų dėl privalomojo transporto priemonių draudimo apimties, pareigos apdrausti išimčių ir tretiesiems asmenims ir nukentėjusiesiems teikiamos apsaugos. Antra, dauguma kitų nuostatų yra susijusios su instituciniais ir procedūriniais klausimais: nacionalinių už žalos atlyginimą atsakingų įstaigų įsteigimu, ES sistemos susiejimu su žaliosios kortelės sistema ir nacionalinių draudikų biurų tinklu, informacijos centrų įsteigimu ir tų įstaigų bendradarbiavimo ir susitarimo procedūromis ( 36 ).

41.

Vis dėlto dviejose pagrindinėse (esminėse) Direktyvos 2009/103 nuostatose, t. y. 3 ir 4 straipsniuose, siejamuose su tos direktyvos 2 konstatuojamąja dalimi, tam tikra prasme nustatytas bendras šio teisės akto tikslas: užtikrinti motorinių transporto priemonių sukeltuose kelių eismo įvykiuose nukentėjusių asmenų aukšto lygio apsaugą ir (taikant šią apsaugą) skatinti laisvą judėjimą Europos Sąjungoje. Kitaip tariant, tam, kad iš valstybių narių galėtų būti reikalaujama neatlikti sistemingų į jų teritoriją iš kitų valstybių narių įvažiuojančių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo patikrinimų ( 37 ), buvo manoma, kad labai svarbu užtikrinti galimų per eismo įvykius nukentėjusių asmenų aukšto lygio apsaugą ( 38 ).

42.

Todėl pagal tos direktyvos 3 straipsnio pirmą pastraipą valstybėse narėse turi būti suderinta pareiga apdrausti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės narės teritorijoje, valdytojų civilinę atsakomybę. Tuo tikslu direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje pateikta bendra sąvokos „transporto priemonė“ apibrėžtis, 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, ką reiškia sąvoka „teritorija“, o 5 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kai valstybė narė dėl tam tikrų transporto priemonių gali nukrypti nuo pareigos apdrausti. Be to, direktyvos 8 straipsnyje nurodyti reikalingi dokumentai ir taip 3 straipsnyje numatytos pareigos apdrausti apimtis susiejama su 10 straipsnyje numatytos nacionalinės už žalos atlyginimą atsakingos įstaigos mokamu žalos atlyginimu. Taip pat yra nuostatų dėl mažiausių privalomojo draudimo sumų (9 straipsnis), specialių nukentėjusių asmenų kategorijų (12 straipsnis), draudimo sutarčių išimčių sąlygų (13 straipsnis) ir vienkartinių įmokų ir draudimo apsaugos pagal tas įmokas (14 straipsnis).

43.

Taigi, iš direktyvos tikslo ir struktūros matyti, kad ja buvo siekiama suderinti (gana minimaliai) ( 39 )pareigą apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, šios direktyvos tikslas nebuvo ir toliau nėra suderinti, kaip konkrečiais motorinių transporto priemonių sukeltų eismo įvykių atvejais turi būti padalijama atsakomybė.

44.

Kita vertus, sutinku, kad šie du klausimai yra tarpusavyje susiję. Galų gale, platesni, struktūriniai klausimai dėl to, ar apskritai buvo pareiga apdrausti arba ar nacionalinės teisės aktai ar draudimo sutartys apskritai atitinka kitus direktyvos reikalavimus, gali kilti konkrečioje byloje, kuri dažnai būna susijusi su civilinės atsakomybės nustatymo toje byloje klausimu. Tačiau šie klausimai vis tiek yra atskiri. Pareiga apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę yra daug platesnė ir bendra. Ji turi būti nustatoma ex ante, atsižvelgiant į bendrus ir objektyvius kriterijus, ir būti gana pastovi bėgant laikui. Ar konkreti draudimo sutartis gali būti taikoma konkrečiomis aplinkybėmis, kai transporto priemone buvo padaryta žala, ir kokią funkciją ta transporto priemonė atliko tuo metu, yra ex post sprendimas dėl atsakomybės už konkretų eismo įvykį ( 40 ).

45.

Ankstesniame skyriuje nurodytos bylos yra geri pavyzdžiai šiuo klausimu. Tose bylose buvo nagrinėjimas ne klausimas, ar buvo pareiga apdrausti transporto priemonę, sukėlusią eismo įvykį. Atrodo, kad visose šiose bylose transporto priemonės buvo apdraustos, taigi Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta pareiga buvo įvykdyta. Iš tikrųjų buvo nagrinėjamas klausimas, ar padaryta žala turi būti atlyginama iš privalomojo transporto priemonės draudimo, atsižvelgiant į konkretų eismo įvykį ir veiklą, kuri buvo vykdoma atitinkamu momentu, ar kompensacija už tą žalą turėtų mokama iš kito draudimo arba pagal žalą padariusio asmens asmeninę atsakomybę.

46.

Vis dėlto tokio pobūdžio sprendimai Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje nereglamentuoti. Kitaip tariant, tos direktyvos 3 straipsnyje numatyta pareiga yra įvykdyta, kai sudaryta draudimo sutartis ir numatyta garantijų sistema nukentėjusiesiems. Jei laikomasi aiškių, minimalių ir bendrų kitose Direktyvos 2009/103 nuostatose nustatytų reikalavimų, klausimas, kas ir kaip konkrečiai atskiru atveju turi sumokėti kompensaciją už padarytą žalą, toje direktyvoje nereglamentuotas.

47.

Manau, tai yra tinkama Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytos pareigos apimtis. Taigi, klausimai, kurie pagal tą poziciją gali būti nagrinėjami, o ypač aiškinant toje nuostatoje pateiktas sąvokas „transporto priemonių [eismas]“, „(valstybės narės) teritorija“, „įprastinė buvimo vieta (toje teritorijoje)“ arba „civilinės atsakomybės“ minimalią taikymo sritį ir apimtį, yra susiję su pareigos apdrausti civilinės atsakomybės draudimu apskritai taikymo sritimi ir apimtimi. Tai nėra klausimas, ar konkrečiomis nurodyto eismo įvykio aplinkybėmis transporto priemonės naudojimui konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis taikoma konkretaus transporto priemonės draudimo apsauga. Tai yra ne tik klausimas, susijęs su teisės taikymu (jį aptarsiu kitame skyriuje), bet ir (arba pirmiausia) klausimas, kuris Direktyvoje 2009/103 nereglamentuotas.

48.

Trumpai tariant, neapibrėžtos Sąjungos teisės teisinės sąvokos, nors jos ir gali būti savarankiškos, negali būti taikomos neatsižvelgiant į jų kontekstą, nustatytą teisės akto tekste, struktūroje ir formuluojant tikslą. Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje pateikta sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ yra tik bendrosios valstybių narių pareigos užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jų teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta, dalis. Nei ta nuostata, nei a fortiori viena sąvoka, neatsižvelgiant į visos nuostatos kontekstą, nėra skirtos pateikti bendrosioms gairėms dėl sprendimo dėl atsakomybės už konkretų eismo įvykį priėmimo, ypač kai įprasta pareiga sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį pagal tą nuostatą buvo įvykdyta ir kai nėra jokio akivaizdaus prieštaravimo bet kurioms kitoms aiškioms Direktyvos 2009/103 nuostatoms.

49.

Yra kitas klausimas, susijęs su ankstesniu klausimu, kurį verta priminti. Pagal SESV 267 straipsnio pirmą pastraipą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo arba Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Priešingai, Sąjungos teisės taikymas, nepriklausomai nuo to, ar jis atliekamas Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnį pateikus išaiškinimą, ar, kaip įprasta daugumoje bylų, be išaiškinimo, visų pirma yra nacionalinių teismų funkcija.

50.

Žinoma, teisės taikymas gali apimti tam tikrus aspektus, susijusius su teisės aiškinimu. Be to, teisės aiškinimas vargu ar gali būti atliekamas abstrakčiai, neatsižvelgiant į konkretaus (-čių) atvejo (-ų) aplinkybes, kai vertinamas siūlomo išaiškinimo pagrįstumas. Taigi nei abstrakčiai, nei bendrai neįmanoma nurodyti, kada tiksliai baigiamas teisės aiškinimas ir kada pradedamas jos taikymas (ir atvirkščiai).

51.

Vis dėlto manau, kad ši byla ir šios išvados A skyriuje aptartos bylos yra geri ir konkretūs pavyzdžiai, kada Teisingumo Teismo įsikišimas nebūtinas, ypač pirma nurodytu faktinių aplinkybių lygiu.

52.

Visų pirma, atsižvelgiant į šios išvados B skyriuje pateiktas pastabas, būtinybė išaiškinti ES teisėje numatytas neapibrėžtas teisines sąvokas, įskaitant Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje pateiktą sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, priklauso nuo nagrinėjamos nuostatos teksto, konteksto ir tikslo. Siekiant nuspręsti, ar konkretaus eismo įvykio aplinkybėmis apskritai atsirado atitinkamo draudiko atsakomybė, iš tikrųjų nėra poreikio aiškinti sąvoką „transporto priemonių [eismas].

53.

Antra, net ir darant prielaidą, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ turėtų būti taikoma nagrinėjant atskiras bylas dėl atsakomybės ir ja turėtų būti remiamasi siekiant nustatyti, ar konkretus transporto priemonės naudojimas atitinkamu momentu yra įprastas jos naudojimas, bet kurios (norminės) teisinės taisyklės taikymas atsižvelgiant į neribotą galimų faktinių aplinkybių įvairovę yra ribotas. Todėl Teisingumo Teismas jau kelis kartus nurodė, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima bet kokį įprastą transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka jos, kaip vežti skirtos priemonės, funkciją ( 41 ). Žinoma, galima diskutuoti, ar tokia apibrėžtis yra per plati, per siaura ar šiek tiek klaidinanti ir kaip konkrečiai reikėtų ją tobulinti. Tačiau, jei tokia diskusija dėl ES teisės sąvokos apimties nėra tiesiogiai ir aiškiai iškelta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, sunku įžvelgti, kaip dar vienu patvirtinimu, kad konkreti nagrinėjama situacija iš tiesų yra dar vienas „transporto priemonių [eismo]“ atvejis, būtų prisidedama prie tikslo užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą Sąjungoje, kurį numatė Sutarčių rengėjai.

54.

Žinoma, galima teigti, kad bet koks Teisingumo Teismo pareiškimas tam tikra prasme užtikrins vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ir taikymą Sąjungoje. Žinoma, tai tiesa. Iš tiesų, Teisingumo Teismui priėmus sprendimą, pavyzdžiui, Sprendimą Línea Directa Aseguradora, reikia tikėtis, kad visos situacijos, „kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro“ ( 42 ), visoje Sąjungoje bus vertinamos vienodai.

55.

Vis dėlto gali pagrįstai kilti klausimas, ar pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas turėtų užtikrinti tokio pobūdžio ir lygio vienodą aiškinimą. Tai labiau primena siaurų kazuistinių sprendimų priėmimą, o tokius sprendimus turėtų priimti nacionalinis pirmosios instancijos teismas. Be to, iš patirties matyti, kad dėl tokios „faktinės jurisprudencijos“ tiesiog kyla papildomų klausimų ir atsiranda tolesnis poreikis atskirti ( 43 ). Kaip yra tuo atveju, kai transporto priemonė buvo pastatyta viešoje gatvėje, o ne privačiame garaže? Kaip yra tuo atveju, kai automobilis nebuvo pajudintas iš vietos kur kas ilgesnį laikotarpį, todėl faktiškai laikomas stovinčiu vietoje? Kaip yra tuo atveju, kai gaisras kilo ne automobilio elektros sistemoje, o kitoje vietoje ( 44 )?

56.

Trečia, pagrindinė Teisingumo Teismo funkcija turėtų būti suformuluoti ar patikslinti iš ES teisės kylančias normines, teisines premissa maior, kurias turi taikyti nacionalinei teismai. Konkretaus atvejo faktinių aplinkybių subendrinimas, premissa minor ir išvados dėl ES taikymo tuo konkrečiu atveju priėmimas yra nacionalinių teismų funkcija.

57.

Žinoma, pagal SESV 267 straipsnį nacionalinis teismas gali bet kada pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Tačiau paprastai, atsižvelgiant į klausimus, kurie jau buvo išaiškinti, klausimas turėtų būti susijęs Sąjungos teisės tikslinimu atsižvelgiant į premissa maior, kuri turi būti taikoma pagrindinėje byloje (jos patikslinimas, aiškinimas siauriau, aiškinimas plačiau, išimties numatymas ir pan.). Dar vienas patvirtinimas, kad ta pati, anksčiau suformuluota premissa maior taikoma dar vienam faktinių aplinkybių deriniui, niekaip neprašant persvarstyti esamos premissa maior, yra Sąjungos teisės taikymo klausimas, o ši funkcija pavesta nacionaliniams teismams.

58.

Reikia pripažinti, kad šios idealios ribos tampa šiek tiek neaiškios, kai siauri faktiniai elementai tampa ES teisėje nustatytos premissa maior dalimi. Tokiais atvejais prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas gali būti visiškai teisus norėdamas patikrinti, ar nauji ir skirtingi faktiniai elementai iš tiesų priklauso teisinei taisyklei, kurią Teisingumo Teismas norėjo suformuluoti ( 45 ).

59.

Siekiant nustatyti tinkamą abstrakcijos lygį, svarbu pirmiausia atsižvelgti į du elementus: teisminę savikontrolę ir tam tikro lygio leidžiamos įvairovės priėmimą. Žinoma, vienodumo reikalavimas ir vienodas Sąjungos teisės aiškinimas visoje Sąjungoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje visada užėmė pagrindinę vietą. Tačiau gana natūralu, kad šiuo aspektu svarbu atskirti klausimus, kurie iš tikrųjų svarbūs tam tikslui, ir klausimus, kurie, ypač atsižvelgiant į (paprastai) ribotus ES teismų teisminius išteklius, nėra svarbūs.

60.

Pavyzdžiui, galima įsivaizduoti situaciją, kai ant galinės sėdynės sėdintis taksi keleivis lipdamas iš automobilio gerai neapsižiūrėjęs atidaro užpakalines dureles ir įbrėžia tuo metu pro šalį važiuojantį automobilį. Ar tai reiškia „transporto priemonės [eismą]“ pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnį? Ar kompensacija už turtui padarytą žalą turi būti mokama iš taksi, o ne pravažiuojančio automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudimo? O gal asmeniškai atsakingas turėtų būti taksi keleivis, nes prieš atidarydamas dureles jis gerai neapsižiūrėjo?

61.

Nesuprantu, kodėl Sąjungos civiliniuose teismuose galima įvairovė dėl to, kaip reikia išnagrinėti tokią bylą (jei, atsižvelgiant į nebaigtinį faktinių kintamųjų ir niuansų sąrašą, dėl kurių gali būti pateisinamas kitoks rezultatas, identiška byla apskritai susiklostytų), turėtų būtų Teisingumo Teismo nagrinėjamas klausimas. Tokia byla, jei joje atsitiktinai nekyla platesnis nacionalinės teisės ar praktikos normų nesuderinamumo su kitomis Sąjungos teisės tiesioginėmis nuostatomis klausimas, yra susijusi su teisės taikymo sritimi. Be to, drįsčiau teigti, kad toks vienodumas, kiek tai susiję su konkrečių bylų rezultatų vienodumu, yra mitas. Iš tikrųjų tokio vienodumo negalima pasiekti net itin centralizuotose nacionalinėse teismų sistemose, kurios, kitaip nei Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymus priimti prejudicinį sprendimą, atlieka išsamią žemesniųjų teismų sprendimų peržiūrą dėl teisingo teisės taikymo konkrečiais atvejais.

62.

Trumpai tariant, Sąjungos teisės (net ir suderintose srityse) taikymas nacionaliniuose teismuose pasižymi tam tikra įvairove. Tai ne tik leidžiama, bet ir pagrįsta bei įprasta. Teisingumo Teismo, kuriam pagal SESV 267 straipsnį pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės aiškinimo, prašoma nustatyti išorines tos įvairovės ribas pateikiant vienodą Sąjungos teisės, įskaitant joje pateiktų neapibrėžtų teisinių sąvokų, išaiškinimą. Tačiau tas išaiškinimas turi likti tinkamo abstrakcijos lygio. Kitaip tariant, pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismo užduotis yra užtikrinti vienodą ES teisės aiškinimą taikomų teisės normų, o ne kiekvienos bylos rezultato lygiu. Logiškai tai reiškia, kad net esant pagrįstam teisės normų vienodumui konkretūs rezultatai gali skirtis.

63.

Dėl dviejuose ankstesniuose šios išvados skyriuose nurodytų priežasčių iš esmės sutinku su Ispanijos vyriausybės pagrindiniu argumentu ir Komisijos pastabomis: pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnį nedraudžiamas nė vienas iš (priešingų nacionalinių) Transporto priemonių draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies išaiškinimų, nes sprendimas dėl to, ar konkretaus atvejo aplinkybėmis puspriekabei, valdomai kaip sujungtosios transporto priemonės dalis, padaryta žala turi būti atlyginta iš vilkiko civilinės atsakomybės draudimo, ar iš puspriekabės civilinės atsakomybės draudimo, nurodytose Sąjungos teisės nuostatose nereglamentuotas.

64.

Vis dėlto manau, kad apibendrinant reikia nurodyti tris su konkrečiu atveju susijusias pastabas.

65.

Pirma, tai, kad nacionalinės teisės nuostata, kurią savo klausime formaliai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra Transporto priemonių draudimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kurioje iš tiesų reglamentuota privalomojo draudimo (apskritai) „apimtis ir išimtys“, yra beveik nereikšminga atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes. Kaip pažymėjo Ispanijos vyriausybė, nacionalinėje teisėje yra konkreti nuostata dėl atskirų sujungtąją transporto priemonę sudarančių transporto priemonių atsakomybės padalijimo susidūrimo atveju, t. y. Reglamento dėl privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo 19 straipsnis ( 46 ). Tačiau toje nuostatoje reglamentuotas tik atsakomybės padalijimas tretiesiems asmenims padarytos žalos atveju. Taigi abejonių ir aiškinimo skirtumų konkrečiais atvejais nacionaliniu lygiu kilo dėl kitos situacijos, kuri toje nacionalinės teisės (išvestinėje) nuostatoje nenumatyta: ką daryti, jei žala buvo padaryta ne trečiajam asmeniui, o žalą padarė viena sujungtosios transporto priemonės dalis kitai?

66.

Vis dėlto tai tik patvirtina aplinkybę, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilusios abejonės dėl aiškinimo, kurios greičiausiai sustiprėjo dėl skirtingų bylos nagrinėjimo rezultatų nacionaliniuose apygardos teismuose, yra susijusios su nacionalinių taisyklių aiškinimu ir taikymu. Neįžvelgiu, kaip Direktyvos 2009/103 1 ar 3 straipsnio turinys galėtų padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išspręsti tą nacionalinės teisės klausimą.

67.

Antra, neaišku, kaip ta išvada pasikeistų dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausime daromos nuorodos į Direktyvos 2009/103 3 straipsnio paskutinę pastraipą. Toje nuostatoje numatyta: „pirmoje pastraipoje nurodytas draudimas privalo suteikti draudimo apsaugą ir dėl žalos turtui, ir dėl žalos asmeniui“. Kaip ir Komisija, nesuprantu (o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškino), kaip vienu iš galimų nagrinėjamų nacionalinių nuostatų išaiškinimų gali kaip nors būti pakenkta apsaugai dėl žalos turtui ar ta apsauga būtų ribojama. Kaip suprantu, tokiais atvejais kaip šis aiškiai yra galimybė gauti kompensaciją už turtinę žalą. Direktyvos 2009/103 3 straipsnyje numatyta pareiga sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį yra įvykdyta. Taip pat neteigiama, kad ta apsauga apskritai neatitiktų kurios nors kitos tos direktyvos nuostatos. Klausimas veikiau susijęs su tuo, kas galiausiai privalo apmokėti tą sąskaitą – vilkiko draudikas ar puspriekabės draudikas.

68.

Trečia, tas pats galioja, jei dėmesys būtų atkreiptas ne į direktyvos 3 straipsnį, o į jos 1 straipsnį ir į jame pateiktas apibrėžtis „transporto priemonė“ ir „nukentėjusioji šalis“, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo. Iš tiesų Komisija tai aptarė savo pastabose nagrinėdama, ar „nukentėjusioji šalis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 2 dalį, yra puspriekabė, ar tos puspriekabės savininkas. Remdamasi šiais svarstymais Komisija teigė, kad apgadinta puspriekabė greičiausiai nėra toks nukentėjusysis, kurio apsaugą direktyvoje nuosekliai siekiama stiprinti ( 47 ), taigi jai vėl kilo abejonių, kaip tokia išimtimi, kuri nacionalinėje teisėje net aiškiai nenumatyta ( 48 ), galėtų būti pakenkta apsaugos dėl žalos turtui apimčiai, kurios reikalaujama pagal Direktyvos 2009/103 3 straipsnio paskutinę pastraipą.

69.

Esu dėkingas Komisijai už šią įžvalgą. Ji padeda faktiškai išryškinti pirma pateiktą bendrą pastabą ( 49 ): tokie klausimai ir aplinkybės nepatenka į Direktyvos 2009/103 taikymo sritį. Tai matyti iš loginio prieštaravimo (kuris yra labai keistas), kuris išaiškėja, kai atitinkamai teisinei sistemai nepriklausančią situaciją bandoma įsprausti į tą sistemą. Pagal esamą sąvoką ir logiką ta situacija tiesiog nėra numatyta, taigi jos tos situacijos visiškai neatitinka ( 50 ).

70.

Trumpai tariant, jei pagrindinis Direktyvos 2009/103 tikslas yra įvykdytas, t. y. jei pagal tos direktyvos 3 straipsnyje numatytą pareigą valstybė narė numatė pareigą apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę, taip apsaugodama per kelių eismo įvykius nukentėjusius asmenis ir skatindama laisvą judėjimą Europos Sąjungoje, konkrečios tos pareigos sąlygos ir a fortiori tos atsakomybės nustatymas konkrečiais motorinių transporto priemonių sukeltų eismo įvykių atvejais yra Sąjungos teisės arba, a fortiori, nacionalinės teisės taikymo klausimas, pavestas nacionaliniams teismams.

71.

Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktą prejudicinį klausimą:

– Nei 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio paskutinėje pastraipoje, nei tos direktyvos 1 straipsnio 1 ar 2 dalyje nėra numatyta taisyklių, kuriomis būtų reglamentuota, ar pagal nacionalinę teisę puspriekabei padaryta turtinė žala, kai ji buvo valdoma kaip sujungtosios transporto priemonės, sudarytos iš vilkiko ir tos puspriekabės, dalis, turėtų būti laikoma įvykiu, kuriam taikoma dėl to vilkiko sudarytos civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Tas klausimas, kaip ir visi kiti Direktyvoje 2009/103 konkrečiai nereglamentuoti klausimai, turi būti reglamentuotas nacionalinėje teisėje ir jį turi nagrinėti nacionaliniai teismai.