1.

Apeliantas pagrindinėje byloje yra Slovakijos pilietis, kuris Čekijoje buvo nuteistas už vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis. Jam buvo skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurią jis šiuo metu atlieka šioje valstybėje narėje.

2.

Kompetentingas Čekijos teismas prašė pripažinti dėl apelianto priimtą nuosprendį ir užtikrinti, kad bausmė būtų įvykdyta Slovakijoje pagal Pamatinį sprendimą 2008/909/TVR ( 2 ) Dėl apelianto priimtas nuosprendis buvo pripažintas Slovakijos pirmosios instancijos teisme.

3.

Vis dėlto Najvyšší súd Slovenskej Republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas, Slovakija; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), į kurį kreipėsi apeliantas, kilo abejonių dėl kelių Pamatinio sprendimo 2008/909 aiškinimo aspektų. Visų pirma minėtam teismui kyla klausimas, kokia yra tiksli faktinė nuteistojo „gyvenimo“ vykdančiosios valstybės narės teritorijoje sąvokos, kuri yra viena iš būtinų sąlygų perdavimui įvykdyti, reikšmė ir kokios yra konkrečios išduodančiosios ir vykdančiosios valstybių institucijų funkcijos vertinant nuteistojo socialinės reabilitacijos galimybę.

4.

Pamatinio sprendimo 2008/909 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[v]ykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje narėje turėtų būti sudarytos geresnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai. Siekdama įsitikinti, kad vykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje iš tiesų būtų sudarytos palankesnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai, išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija turėtų atsižvelgti į tokius aspektus, kaip asmens ryšiai su vykdančiąja valstybe, ar jis šią vietą laiko svarbia šeimos, kalbiniu, kultūriniu, socialiniu ar ekonominiu požiūriu arba jis kaip nors kitaip susijęs su vykdančiąja valstybe“.

5.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 10 konstatuojamąją dalį „6 straipsnio 3 dalyje nurodyta nuteistojo asmens nuomonė gali būti labiausiai naudinga taikant 4 straipsnio 4 dalį. Žodžiai „visų pirma“ taip pat gali būti taikomi atvejams, kai nuteistojo asmens nuomonėje pateikta informacija apimtų informaciją, susijusią su nepripažinimo ir nevykdymo pagrindais. 4 straipsnio 4 dalies ir 6 straipsnio 3 dalies nuostatomis nenumatomas su socialine reabilitacija susijęs atsisakymo pagrindas“.

6.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 17 konstatuojamąją dalį, jeigu tame pamatiniame sprendime „yra nuoroda į valstybę, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“, tai reiškia vietą, su kuria tas asmuo yra susijęs remiantis įprasta gyvenamąja vieta ir tokiais aspektais, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai“.

7.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 3 straipsnio 1 dalį „[to teisės akto] tikslas – nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reabilitacijai, pripažįsta nuosprendį ir vykdo bausmę“.

8.

Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio pavadinimas yra „Nuosprendžio ir liudijimo perdavimo kitai valstybei narei kriterijai“. Jo 1 dalis suformuluota taip:

„Jeigu nuteistasis yra išduodančiojoje valstybėje arba vykdančiojoje valstybėje narėje ir jei jis sutiko, kai tai būtina pagal 6 straipsnį, tai nuosprendis kartu su liudijimu, kurio standartinė forma pateikta I priede, gali būti perduodamas vienai iš šių valstybių narių:

9.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalį „[n]uosprendis ir liudijimas gali būti perduodami, kai išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija, prireikus pasikonsultavusi su išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetentingomis institucijomis, įsitikina, kad vykdančiajai valstybei vykdant bausmę bus sudarytos palankesnės sąlygos užtikrinti socialinę nuteistojo asmens reabilitaciją“.

10.

Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „[p]rieš perduodama nuosprendį ir liudijimą, išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija visais tinkamais būdais gali konsultuotis su vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija. Konsultacijos yra privalomos 1 dalies c punkte nurodytais atvejais. Tokiais atvejais vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija skubiai informuoja išduodančiąją valstybę apie savo pritarimą ar nepritarimą nuosprendžio perdavimui“.

11.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 4 dalį „[š]ių konsultacijų metu vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija išduodančiosios valstybės kompetentingai institucijai gali pateikti pagrįstą nuomonę, kad vykdant bausmę vykdančiojoje valstybėje nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos nuteistojo asmens socialinei reabilitacijai ir sėkmingai reintegracijai į visuomenę.

Tais atvejais, kai konsultacijos nebuvo vykdomos, tokia nuomonė gali būti nedelsiant pateikiama po to, kai buvo perduotas nuosprendis ir liudijimas. Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija apsvarsto tokią nuomonę ir nusprendžia, ar panaikinti liudijimą“.

12.

Pamatinio sprendimo 2008/909 6 straipsnis vadinasi „Nuteistojo nuomonė ir informavimas“. Jo pirmos dvi dalys suformuluotos taip:

„1.   Nedarant poveikio 2 dalies taikymui, nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir vykdyti gavus nuteistojo sutikimą pagal išduodančiosios valstybės teisę.

2.   Nuteistojo sutikimas nereikalingas, kai nuosprendis ir liudijimas perduodami:

<…>“

13.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 6 straipsnio 3 dalį „[v]isais atvejais, kai nuteistasis tebėra išduodančiojoje valstybėje, jam suteikiama galimybė išdėstyti savo nuomonę žodžiu ar raštu. <…> Priimant sprendimą dėl nuosprendžio ir liudijimo perdavimo atsižvelgiama į nuteistojo nuomonę. Jei asmuo pasinaudoja šioje dalyje numatyta galimybe, tai nuteistojo nuomonė perduodama vykdančiajai valstybei, visų pirma atsižvelgiant į 4 straipsnio 4 dalį. Jei nuteistasis savo nuomonę pareiškė žodžiu, tai išduodančioji valstybė narė užtikrina, kad vykdančioji valstybė galėtų gauti tokio pareiškimo rašytinį dokumentą“.

14.

Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[v]ykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta pagal 4 straipsnį ir laikantis 5 straipsnyje nustatytos tvarkos perduotą nuosprendį ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių nuosprendžiui vykdyti, išskyrus atvejus, kai kompetentinga institucija nusprendžia remtis kuriuo nors 9 straipsnyje nurodytu nepripažinimo ir nevykdymo pagrindu“.

15.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 9 straipsnio 1 dalies b punktą vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jei „nesilaikoma 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų“.

16.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 9 straipsnio 3 dalį „1 dalies a, b, c, i, k ir l punktuose nurodytais atvejais, prieš nuspręsdama nepripažinti nuosprendžio ir nevykdyti bausmės, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija tinkamu būdu konsultuojasi su išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija ir prireikus prašo jos nedelsiant pateikti reikalingą papildomą informaciją“.

17.

Laikantis Pamatinio sprendimo 2008/909 I priede nustatytos standartinės liudijimo formos (toliau – I priedo liudijimas), pagal 4 punkto d papunktį vykdančiajai valstybei būtina pateikti „visą kitą svarbią informaciją apie nuteistojo šeimos, socialinius ar profesinius ryšius“.

18.

Pagal Zákon č. 549/2011 Z.z. o uznávaní a výkone rozhodnutí, ktorými sa ukladá trestná sankcia spojená s odňatím slobody v Európskej únii a o zmene a doplnení zákona č. 221/2006 Z.z. o výkone väzby (Įstatymas Nr. 549/2011 dėl nuosprendžių, kuriais skiriama laisvės atėmimo bausmė Europos Sąjungoje, pripažinimo ir vykdymo, kuriuo iš dalies keičiamas ir papildomas Įstatymas Nr. 221/2006 dėl laisvės atėmimo bausmių; toliau – Įstatymas Nr. 549/2011) 4 straipsnio 1 dalies a punktą sprendimą Slovakijoje įmanoma pripažinti ir vykdyti, jeigu faktinė aplinkybė arba veiksmas, kuriuo remiantis sprendimas buvo priimtas, taip pat yra nusikaltimas pagal Slovakijos teisę pagal 4 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas ir jeigu nuteistasis yra Slovakijos pilietis, kurio įprasta gyvenamoji vieta yra Slovakijoje, arba jis gali įrodyti, kad Slovakijos teritorijoje turi patvirtintų šeimos, socialinių arba profesinių ryšių, kurie padėtų jam lengviau reintegruotis atliekant laisvės atėmimo bausmę Slovakijoje.

19.

Įstatymo Nr. 549/2011 3 straipsnio g punkte nustatyta, kad „įprasta gyvenamoji vieta“ – tai nuolatinė arba laikina gyvenamoji vieta.

20.

Pagal Zákon č. 253/1998 Z. z. o hlásení pobytu občanov Slovenskej republiky a registri obyvateľov Slovenskej republiky (Įstatymas Nr. 253/1998 dėl Slovakijos Respublikos piliečių gyvenamosios vietos deklaravimo ir gyventojų registro; toliau – Įstatymas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo) 2 straipsnio 2 dalį gyventojų registracijos tikslu „gyvenamoji vieta“ yra nuolatinė ar laikina gyvenamoji vieta.

21.

Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, bet kokia išvada dėl nuolatinės arba laikinos Slovakijos piliečio gyvenamosios vietos Slovakijoje, kuri pagal Įstatymą Nr. 549/2011 laikoma įprasta gyvenamąja vieta, yra reikšminga tik registracijos tikslais. Nei nuolatinis, nei laikinas gyvenimas šalyje nepriklauso nuo to, ar pilietis privalo faktiškai gyventi Slovakijoje, taigi, ir turėti su ta valstybe šeimos, socialinių, profesinių ar kitokių ryšių.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad nors pagal įstatymą kiekvienas pilietis, kuris nuolat negyvena užsienyje, privalo deklaruoti nuolatinę gyvenamąją vietą ir pranešti apie savo išvykimą į užsienį, jei ketina ten nuolat gyventi, šioje nuostatoje nenumatyta sankcija už šių reikalavimų nesilaikymą.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat paaiškina, kad dėl šios priežasties pagal Įstatymo Nr. 549/2011 4 straipsnio 1 dalies a punktą išduodančiosios valstybės nuosprendžiai dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo gali būti pripažįstami ir vykdomi ir tuomet, kai nuteistasis Slovakijos pilietis faktiškai negyvena Slovakijoje (bet gyvena išduodančioje valstybėje), tačiau deklaravo nuolat arba laikinai joje gyvenantis.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad papildoma sąlyga dėl patvirtintų šeimos, socialinių ar profesinių ryšių, kurie palengvintų nuteistojo socialinę reintegraciją, taip pat nustatyta Slovakijos teisėje ir ji turi būti įvykdyta tik tuo atveju, jei Slovakijos pilietis neturi savo įprastos, t. y. nuolatinės arba laikinos, gyvenamosios vietos Slovakijoje.

25.

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pridūrė, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. pasikeitė Slovakijos nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, remiantis nauja Įstatymo Nr. 549/2011 4 straipsnio 1 dalies a punkto formuluote, būtų leidžiama Slovakijoje pripažinti nuosprendį, kuriuo skiriama laisvės atėmimo bausmė, kai nuteistasis turi jos pilietybę ir įprastą gyvenamąją vietą jos teritorijoje, kuri nebebus apibrėžta kaip jo nuolatinė ar laikina gyvenamoji vieta. Tačiau pagal to įstatymo 32 straipsnį iki 2020 m. sausio 1 d. pradėtos bylos bus baigiamos nagrinėti pagal to įstatymo redakciją, galiojusią iki 2019 m. gruodžio 31 d.

26.

Apeliantas pagrindinėje byloje yra Slovakijos pilietis, kuris Čekijoje buvo nuteistas už vagystę sunkinančiomis aplinkybėmis. 2017 m. liepos 18 d. nuosprendžiu Krajský soud prieš Plzni (Pilzeno apygardos teismas, Čekija) nuteisė jį dešimties metų laisvės atėmimo bausme. 2017 m. rugsėjo 20 d.Vrchní soud prieš Praze (Prahos aukštasis teismas, Čekija) nuosprendžiu ši bausmė buvo pakeista aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Dabar apeliantas šią bausmę atlieka Čekijoje.

27.

2018 m. vasario 12 d.Krajský sud prieš Košiciach (Košicės apygardos teismas, Slovakija) gavo Krajský soud prieš Plzni (Pilzeno apygardos teismas) išduotą I priedo liudijimą. Liudijimas kartu su minėtais nuosprendžiais buvo nusiųstas Slovakijai, kaip vykdančiajai valstybei, nes išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija buvo įsitikinusi, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas toje valstybėje narėje padės palengvinti ieškovo socialinę reintegraciją. Išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija taip pat manė, kad Slovakija yra būtent ta valstybė, kurios pilietis yra apeliantas, ir kad šioje valstybėje jis gyvena.

28.

I priedo liudijimo 4 punkto d papunktyje nustatyta, kad apeliantas į Čekiją atvyko kartu su savo žmona prieš penkis mėnesius iki nagrinėjamo nusikaltimo padarymo dienos. Apeliantas Pilzene dirbo neilgai ir jo darbo santykiai nutrūko. Todėl nusikaltimo padarymo metu jis buvo bedarbis. Prieš išsinuomodamas butą su savo šeima jis gyveno nakvynės namuose. Krajský soud prieš Plzni (Pilzeno apygardos teismas) taip pat pažymi, kad apelianto socialinė reabilitacija bus geriau užtikrinama Slovakijoje, nes jis yra tos valstybės narės pilietis, visą gyvenimą gyveno Slovakijoje ir šioje valstybėje yra registruota jo nuolatinė gyvenamoji vieta.

29.

Be to, I priedo liudijimo 1 skirsnyje nustatyta, kad apeliantas Čekijoje neturi įprastos gyvenamosios vietos. Prieš padarydamas nagrinėjamą nusikaltimą jis Čekijoje gyveno labai trumpą laikotarpį, per kurį neužmezgė jokių profesinių, kultūrinių ar socialinių ryšių. Tai, kad apelianto vaikai gyvena Čekijos teritorijoje, nedaro poveikio išvadai, kad apelianto įprasta gyvenamoji vieta yra ne Čekijos Respublikoje. Vaikai taip pat yra Slovakijos piliečiai ir bet kuriuo metu gali grįžti į Slovakiją.

30.

2018 m. gegužės 17 d. sprendimu Krajský súd prieš Košiciach (Košicės apygardos teismas), remdamasis I priedo liudijimu, nusprendė pripažinti ir vykdyti nuosprendį.

31.

Apeliantas tą sprendimą apskundė Najvyšší súd Slovenskej Republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Jis nurodė, kad visa jo šeima (sutuoktinė, dvi dukros, žentas ir anūkas) gyvena Pilzene ir kad šeimos nariai kiekvieną mėnesį jį aplanko bausmės vykdymo vietoje. Jis nebendrauja su Slovakijoje gyvenančiu savo sūnumi ar įbroliu. Apeliantas teigia neturįs Slovakijoje jokių šeimos ryšių ar artimų draugų, o jeigu būtų perduotas į šią valstybę narę, nebebendrautų su savo šeima. Todėl apeliantas nori atlikti bausmę Čekijoje.

32.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis Slovakijos gyventojų registru, apeliantas yra Slovakijos pilietis. Nuo 1998 m. jis buvo įregistruotas kaip nuolatinis Slovakijos savivaldybės gyventojas. Vis dėlto remiantis vykdančiosios valstybės narės kompetentingos policijos institucijos 2018 m. kovo 5 d. ataskaita apeliantas nebuvo matomas savivaldybėje, neturėjo jokių ryšių su joje esančiais kokiais nors asmenimis, taip pat manytina, kad kartu su savo šeima apytiksliai penkerius metus gyveno Prancūzijoje. Savivaldybės mero ataskaitoje nurodyta, kad apelianto registruotu adresu gyvena tik apelianto sūnus kartu su savo senele. Senelė nurodė mananti, kad apelianto šeima gyvena Čekijoje, tačiau nežino, kurioje vietoje, nes jie nebendrauja.

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad socialinės reintegracijos tikslas, kurio siekiama pagal Pamatinį sprendimą 2008/909, taigi, ir 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyti kriterijai, būtų įgyvendinti tik tuomet, jei nuteistasis valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, turėtų tokius šeimos, kalbinius, kultūrinius, socialinius, ekonominius ar profesinius ryšius, į kuriuos atsižvelgiant būtų galima pagrįstai teigti, kad bausmės atlikimas šioje valstybėje iš tiesų padidintų galimybes pasiekti šį tikslą. Taigi tas teismas mano, kad Įstatymo Nr. 549/2011 4 straipsnio 1 dalies a punktas, pagal kurį užsienio teismo nuosprendis, kuriuo skiriama laisvės atėmimo bausmė Slovakijos piliečiui, gali būti pripažintas ir vykdomas remiantis vien oficialiai nustatytu nuolatiniu ar laikinu gyvenimu šalyje, neturint šeimos, socialinių, profesinių ar kitų ryšių, neužtikrina visiško Pamatinio sprendimo 2008/909 veiksmingumo.

34.

Šiomis aplinkybėmis Najvyšší súd Slovenskej Republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35.

Rašytines pastabas pateikė Čekijos, Ispanijos, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Čekijos ir Ispanijos vyriausybės bei Komisija taip pat atsakė į Teisingumo Teismo rašytinius klausimus suinteresuotosioms šalims pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį.

36.

Toliau nurodyta šios išvados struktūra. Pirmiausia atsakysiu į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą. Manau, kad vertinant, ar nuteistasis gyvena atitinkamoje valstybėje narėje pagal Pamatinį sprendimą 2008/909, negalima apsiriboti vien tuo, kad joje nurodytas oficialiai deklaruotas gyvenamosios vietos šalyje adresas. Paskui siūlau pereiti prie kitų kriterijų, kurie turėtų būti svarbūs atliekant šį vertinimą (A). Atsakydamas į antrąjį klausimą primenu, kad išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija privalo įsitikinti, kad nuteistojo perdavimas jo pilietybės valstybei sudarytų palankesnes sąlygas jo socialinei reintegracijai. Ši institucija taip pat privalo vykdančiajai institucijai pateikti visą surinktą reikšmingą informaciją apie nuteistojo socialinės reintegracijos tikimybę (B). Galiausiai patikslinsiu, kokie reikšmingi kriterijai, lemiantys nuteistojo perdavimą, gali būti vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos vertinimo dalykas, dėl kurio gali būti atsisakyta pripažinti ir vykdyti nuosprendį (C).

37.

Nuteisto asmens perdavimas pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktą tuo atveju, kai jis su tuo nesutinka, yra įmanomas, tik jeigu tas asmuo yra vykdančiosios valstybės narės pilietis ir joje gyvena.

38.

Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pilietybės sąlyga yra įvykdyta ir ji neginčijama. Pirmas šioje byloje keliamas klausimas yra susijęs tik su nuteistojo gyvenimo sąvoka, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkte.

39.

Pamatinio sprendimo 2008/909 17 konstatuojamojoje dalyje yra kelios nuorodos į šią sąvoką, patikslinant, kad nuoroda „į valstybę, kurioje nuteistasis asmuo „gyvena“, <…> reiškia vietą, su kuria tas asmuo yra susijęs remiantis įprasta gyvenamąja vieta ir tokiais aspektais, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai“ ( 3 ).

40.

Nagrinėjamoje nacionalinėje nuostatoje, t. y. Įstatymo Nr. 549/2011 4 straipsnio 1 dalies a punkte, nustatyta, kad sprendimą galima pripažinti ir vykdyti Slovakijoje, kai nuteistasis yra Slovakijos pilietis, nuolat gyvenantis Slovakijos teritorijoje arba turintis patvirtintų šeimos, socialinių ar profesinių ryšių, kurie gali padėti jam lengviau reintegruotis vykdant laisvės atėmimo bausmę Slovakijoje.

41.

Šioje nuostatoje iš esmės atsispindi 17 konstatuojamosios dalies formuluotė. Tačiau jungtukas „ir“ pakeičiamas jungtuku „arba“. Taigi atrodytų, kad, viena vertus, „nuolatinė gyvenamoji vieta“ ir „patvirtinti šeimos, socialiniai ar profesiniai ryšiai“ yra du alternatyvūs pripažinimo pagrindai esant situacijai, kuriai taikomas Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktas. Be to, įprastos gyvenamosios vietos sąvoka pagal pirmąjį scenarijų ir laikantis taikytinos nacionalinio įstatymo versijos suprantama kaip reiškianti nuorodą į nuolatinę arba laikiną gyvenamąją vietą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad nuolatinė ir laikina gyvenamoji vieta yra oficialiai įregistruoti administraciniai adresai.

42.

Pabrėžiu, kad iš Pamatinio sprendimo 2008/909 17 konstatuojamojoje dalyje vartojamo jungtuko „ir“, kuriuo „įprasta gyvenamoji vieta“ susiejama su „šeimos, socialiniais ar profesiniais ryšiais“, aiškiai matyti, jog tam, kad nuteistasis būtų laikomas „gyvenančiu“ vykdančiojoje valstybėje pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktą, reikia kažko daugiau nei vien oficialiai įregistruoto adreso.

43.

Man atrodo pakankamai aišku, kad Įstatymo Nr. 549/2011 4 straipsnio 1 dalies a punktas, pagal kurį leidžiama pripažinti nuosprendį ir perduoti nuteistąjį remiantis vien nustatytu nuolatiniu ar laikinu adresu, neatitinka Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyto reikalavimo.

44.

Tam tikru minimalistiniu aspektu atsakymas, kurį reikia pateikti į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, iš esmės galėtų būtų laikomas galutiniu. Vis dėlto mintis, jog reikalavimas, kad nuteistasis gyventų vykdančiojoje valstybėje, negali būti įvykdytas remiantis oficialiai įregistruotu adresu (kaip iš esmės sutarė visos šioje byloje pastabas pateikusios suinteresuotosios šalys), yra minimalus atsakymas, kaip ir šioje byloje pateikto tikrojo klausimo formuluotėje: jei oficialiai įregistruoto gyvenamosios vietos adreso nepakanka, ko dar reikalaujama?

45.

Šios bylos faktinės aplinkybės labai gerai iliustruoja šį atvejį. Akivaizdu, kad apeliantas, be pilietybės ir oficialiai įregistruoto adreso, turi tam tikrų ryšių su Slovakija. Vis dėlto šioje byloje, atrodo, nesutariama dėl to, ar tokios rūšies, kokybės arba stiprumo ryšių pakanka tam, kad būtų taikomas perdavimo mechanizmas pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktą.

46.

Žinoma, Teisingumo Teismas neprivalo pateikti kokių nors konkrečių pareiškimų dėl to, ar pagrindinėje byloje yra įvykdyti Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimai, juolab tai nėra šios išvados dalykas. Tai yra su faktiniais aspektais susiję klausimai, į kuriuos turi atsakyti vykdančiosios ir išduodančiosios valstybių narių kompetentingos nacionalinės institucijos.

47.

Vis dėlto atsižvelgiant į šioje byloje nurodytas faktines aplinkybes būtina išnagrinėti du kylančius bendrus klausimus, susijusius su Pamatinio sprendimo 2008/909 aiškinimu ir veikimu. Pirma, koks yra Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimo, susijusio su konkrečia „gyvenimo“ sąvoka, atsižvelgiant į „įprastos gyvenamosios vietos“ ir „šeimos, socialinius arba profesinius ryšius“, turinys? (1) Antra, kaip ir kas turėtų įvertinti šiuos elementus? (2)

48.

Vieta, kur „gyvena“ nuteistasis, pagal Pamatinį sprendimą 2008/909, ypač jo 4 straipsnio 1 dalies a punktą, išsamiau paaiškinta 17 konstatuojamojoje dalyje. Tai yra „viet[a], su kuria tas asmuo yra susijęs remiantis įprasta gyvenamąja vieta ir tokiais aspektais, kaip šeima, socialiniai ar profesiniai ryšiai“. Nė viena iš sąvokų, įskaitant „įprastos gyvenamosios vietos“ sąvoką, Pamatiniame sprendime 2008/909 neapibrėžta.

49.

Kadangi nuorodos į nacionalinę teisę apskritai nepateikiama, ES teisės sąvokos prasmė ir apimtis visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir Pamatiniu sprendimu 2008/909 siekiamą tikslą ( 4 ).

50.

Kai kurios suinteresuotosios šalys, siūlydamos Teisingumo Teismui kitas ES teisės priemones, kurios galbūt galėtų būti naudingos aiškinant šias sąvokas, įkvėpimo siūlo semtis iš kitų ES teisės sričių, kuriose taip pat vartojamos sąvokos „įprasta gyvenamoji vieta“ arba „gyvenamoji vieta“, pavyzdžiui, Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 ( 5 ), Reglamente (EEB) Nr. 1408/71 ( 6 ) arba Reglamente Nr. 31 (EEB), 11 (CEEA), kuriuo nustatomi tarnybos nuostatai ( 7 ). Su šiomis priemonėmis susijusioje jurisprudencijoje ypač pabrėžiama faktinė tikrovė, palyginti su paprasčiausiai deklaruota gyvenamąja vieta ( 8 ), kuri, tikėtina, taip pat turėtų būti orientacinis principas šioje byloje.

51.

Mano manymu, šie pavyzdžiai turi ribotą reikšmę, kad būtų galima juos lyginti su nagrinėjamu atveju. Šių teisės aktų teisinis ir sisteminis kontekstas yra paprasčiausiai per daug nutolęs nuo Pamatinio sprendimo 2008/909 struktūros ir tikslo.

52.

Manau, kad jurisprudencijoje dėl neprivalomojo Europos arešto orderio (EAO) nevykdymo pagrindo pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR ( 9 ) 4 straipsnio 6 dalį, kurį priminė Čekijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Komisija, galima rasti naudingesnių gairių. Remiantis tuo pagrindu, EAO galima atsisakyti vykdyti, „kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje arba yra jos pilietis ar gyventojas, ir toji valstybė imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę“ ( 10 ).

53.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad tos sąvokos apima situacijas, kai „asmuo, kurio atžvilgiu išduotas [EAO], įsteigė faktinę gyvenamąją vietą vykdančiojoje valstybėje narėje arba dėl nuolatinio buvimo tam tikrą laiką šioje valstybėje įgijo ryšių su šia valstybe, panašių į tuos, kurie įgyjami įsteigus gyvenamąją vietą“ ( 11 ). Be to, Teisingumo Teismas pridūrė, kad nagrinėjant „buvimą“ privaloma remtis „bendr[u] kelių objektyvių aplinkybių, apibūdinančių šio asmens situaciją, vertinim[u], tarp kurių visų pirma yra prašomo perduoti asmens buvimo trukmė, pobūdis ir sąlygos, taip pat šeiminiai bei ekonominiai ryšiai, kuriuos šis asmuo palaiko su vykdančiąja valstybe nare“ ( 12 ), o „individuali suinteresuotąjį asmenį apibūdinanti aplinkybė iš esmės savaime negali turėti lemiamos reikšmės“ ( 13 ).

54.

Atsižvelgiant į tai, kad EAO pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 dalyje ( 14 ) ir Pamatinio sprendimo 2008/909 ( 15 ) 4 straipsnio 6 dalyje nustatytas bendras socialinės reabilitacijos tikslas, manau, kad panaši logika turėtų būti taikoma dabartinėmis aplinkybėmis ( 16 ).

55.

Be pilietybės sąlygos, kuri pagrindinėje byloje neginčijama, Pamatinio sprendimo 2008/909 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta tai, kas, atrodo, prima facie yra du skirtingi elementai: viena vertus, „įprasta gyvenamoji vieta“ ir, kita vertus, „tokie elementai, kaip šeimos, socialiniai arba profesiniai ryšiai“. Vis dėlto tiek, kiek abu šie elementai yra susiję su socialinės reintegracijos tikslu, jie galiausiai yra dvi to paties medalio pusės. Šiuo klausimu nemanau, kad iš tikrųjų tai yra dvi skirtingos sąlygos.

56.

Iš tiesų turiu pripažinti, kad negaliu atskirti šių dviejų sąvokų vienos nuo kitos ir jas vertinti izoliuotai. Išskyrus atsiskyrėlius, tai, kad asmuo turi įprastą gyvenamąją vietą kurioje nors valstybėje, paprastai reiškia, kad tas asmuo plėtoja visų rūšių ryšius su atitinkama bendruomene, jos nariais ir pačia vieta. Priešingai, tikėtina, kad įprasta gyvenamoji vieta bus nustatyta, jeigu bet kuris sprendimas tuo atžvilgiu iš tiesų gali būti priimtas dėl tam tikros rūšies ryšių su atitinkama vieta, t. y. šeimos, profesinių, socialinių, kultūrinių ir kitų ryšių.

57.

Abu elementai nėra visiškai vienodi. Atsiskyrėlis gali turėti įprastą gyvenamąją vietą kur nors kitur, taigi, techniškai kalbant, jis gyvena joje, tačiau jis gali neturėti daugybės socialinių ar kitokių ryšių, kuriuos verta paminėti, atsižvelgiant į tai, kad jis gyvena visiškai atsiskyrėlišką ir izoliuotą gyvenimą. Priešingai, dėl tos pačios priežasties ypač judus ekspatriantas gali gyventi įvairiose skirtingose vietose: jo šeima gali gyventi vienoje valstybėje narėje, jis gali turėti kultūrinių ir kalbinių ryšių kitoje, o profesiniais ryšiais gali būti susijęs su trečiąja ar net ketvirtąja valstybe nare, tačiau jis gali neturėti jokios realios įprastos gyvenamosios vietos nė vienoje valstybėje narėje.

58.

Vis dėlto, mano manymu, tiek „įprasta gyvenamoji vieta“, tiek „tam tikrų ryšių buvimas“ yra prisirišimo prielaida, kuria remiantis galima formuoti nuomonę dėl socialinės reabilitacijos galimybių. Be šių bendrųjų gairių, valstybės narės, kurioje „gyvena“ nuteistasis, nustatymas pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktą iš esmės yra faktinis, taigi priklausomas nuo konkretaus atvejo. Vis dėlto reikia paminėti du kitus bendruosius elementus.

59.

Pirma, faktinės aplinkybės, kurias reikia išskirti ir įvertinti, turėtų būti vertinamos per socialinės reabilitacijos, kurios siekiama pagal Pamatinį sprendimą 2008/909, visų pirma pagal jo 3 straipsnio 1 dalį, tikslo prizmę ( 17 ). Iš tiesų nustatymas, ar nuteistasis gyvena valstybėje narėje, t. y. nustatymas, ar jis įprastai gyvena toje valstybėje narėje ir turi joje ryšių, nėra paprasčiausias abstraktus vertinimas; jis veikiau atliekamas siekiant įvertinti nuteistojo socialinės reabilitacijos galimybes.

60.

Būtent šis tikslas lemia tai, kas yra svarbu individualioje byloje ir į ką reikėtų atsižvelgti. Nenorint pradėti sudėtingų diskusijų dėl įvairių veiksnių, kurie turėtų būti susiję su socialinės reabilitacijos procesu ( 18 ), paprastai galbūt saugu teigti, kad šeimos ir socialiniai ryšiai yra ypač naudingi teikiant pagalbą nuteistajam jį paleidus ir suteikiant jam galimybę atkurti ryšius su visuomene.

61.

Vis dėlto taip pat akivaizdu, kad 17 konstatuojamojoje dalyje pateiktas reikšmingų ryšių sąrašas nėra baigtinis, kaip tai matyti iš formuluotės „informacija, kaip antai“. Tai patvirtinama 9 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kad išduodančioji institucija privalo patikrinti socialinės reintegracijos galimybę, išnagrinėdama, ar nuteistasis turi ryšių su vykdančiąja valstybe ir mano, kad vykdančioji valstybė yra „vieta, kurioje esama šeimos, kalbinių, kultūrinių, socialinių ar ekonominių ir kitų ryšių“. Mano nuomone, šiuo atveju nėra jokių aplinkybių, kurios, pavyzdžiui, užkirstų kelią neatsižvelgti į kultūrinius ar kalbinius ryšius pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktą, jeigu iš tiesų būtų nustatyta, kad jie yra naudingi asmens socialinei reabilitacijai.

62.

Antra, taip pat pakankamai aišku, kad nei įprasta gyvenamoji vieta, nei ryšių, kurių asmuo gali turėti, nagrinėjimas negali būti vertinami atsižvelgiant į laikotarpį tik prieš pat apkaltinamąjį nuosprendį. Vietoje to, ir gana akivaizdžiai, būtina atsižvelgti į platesnę nuteistojo gyvenimo perspektyvą, vienodai vertinant ryšius ir sąsajas, kurie galbūt susiformavo prieš kurį laiką, t. y. ankstesniais asmens gyvenimo laikotarpiais, tačiau vis dar gali prisidėti prie nuteistojo gebėjimų atkurti ryšius su bendruomene atlikus bausmę.

63.

Be šių bendrųjų gairių, nagrinėjimas būtinai turi būti susijęs su konkrečiu atveju, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, į kiekvieno nuteistojo ankstesnę socialinę ir profesinę karjerą ir visada siekiant socialinės reabilitacijos. Bet kuriuo atveju, kaip nurodė Teisingumo Teismas, vienintelis veiksnys pats savaime negali būti lemiamas ( 19 ). Gyvenamoji vieta, kaip aplinkybė, niekada neturėtų būti nagrinėjama atskirai. Jos veikiau turėtų būti paisoma nagrinėjant šeimos, socialinius ar kitokius ryšius. Pradinis išeities taškas yra tai, kad tokių ryšių buvimo negalima paprasčiausiai preziumuoti, remiantis vien nuteistojo pilietybe arba oficialiai registruota gyvenamąja vieta.

64.

Vis dėlto Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų esminio turinio paaiškinime iki galo neatsakoma į klausimą, kaip konkrečiai reikėtų vertinti šiuos reikalavimus. Šiuo klausimu svarbu paminėti tris aspektus.

65.

Pirma, Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkto sąlygų, taip pat socialinės reabilitacijos tikimybės vertinimas, kurį pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalį privalo atlikti tame pačiame pamatiniame sprendime nurodyta išduodančioji institucija, turi būti individualus, kad būtų sudarytos sąlygos atsižvelgti į konkrečias nuteistojo aplinkybes.

66.

Pažymiu, kad Pamatiniame sprendime 2008/909 toks individualus aplinkybių vertinimas numatytas 6 straipsnio 3 dalyje, nustatant nuteistojo teisę pateikti savo nuomonę (kai nuteistasis dar yra išduodančiojoje valstybėje) ( 20 ). Toje nuostatoje taip pat nurodyta, kad ta nuomonė turi būti perduota vykdančiajai valstybei, visų pirma atsižvelgiant į 4 straipsnio 4 dalį, kuria remdamasi vykdančioji institucija gali pateikti išduodančiajai institucijai pagrįstą nuomonę, kodėl atitinkamoje byloje nebūtų galima pasiekti socialinės reabilitacijos tikslo. Ši galimybė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar konsultacijas inicijavo išduodančioji institucija, ar ne. Apskritai išduodančioji institucija gali pradėti taikyti Pamatiniame sprendime 2008/909 numatytą bendradarbiavimo sistemą tik nustačiusi, kad nuteistojo perdavimas palengvintų jo socialinę reabilitaciją.

67.

Antra, išduodančioji institucija turėtų įvertinti ir įsitikinti (teigiama) socialinės reabilitacijos vykdančiojoje valstybėje narėje tikimybe. Sprendimas dėl perdavimo negali būti grindžiamas vien (neigiama) išvada, kad tokios perspektyvos išduodančiojoje valstybėje nėra.

68.

Šis aspektas išplaukia iš Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalies teksto ir logikos. Jį verta aiškiai pabrėžti, nes išduodančiosios valstybės narės požiūriu gali atrodyti šiek tiek neįprasta reikalauti įvertinti faktinę padėtį kitoje valstybėje narėje. Vis dėlto, paprastai tariant, išduodančiosios valstybės narės požiūriu, reikia įtikinamai nustatyti ne tai, kad „čia“ (išduodančiojoje valstybėje narėje) nėra jokių ryšių, bet tai, kad „ten“ (vykdančiojoje valstybėje narėje) yra tam tikrų „ryšių“.

69.

Iš tiesų tokia logika reiškia, kad nuteistieji, neturintys jokios įprastos gyvenamosios vietos arba jokių šeimos, socialinių ar kitokių ryšių, pagal Pamatinį sprendimą 2008/909 negali būti perduodami į savo (pilietybės ir (arba) kilmės) valstybę narę. Kraštutiniais atvejais paprasčiausiai gali nebūti nė vienos valstybės narės, kurioje, atsižvelgiant į pagrįstai padarytą išvadą, bausmės vykdymas palengvintų nuteistojo socialinę reabilitaciją.

70.

Trečia, kad ir koks nepalankus būtų šis scenarijus, dėl jo nekyla problemų atsižvelgiant į Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytą sistemą. Šiomis aplinkybėmis būtina prisiminti taisyklę ir išimtį arba, tiksliau tariant, išimties išimtį.

71.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju laikomasi numatytos taisyklės, kad bausmę vykdo ją paskyrusi valstybė (narė) ir tai daroma toje valstybėje (narėje). Nuteistųjų perdavimas kitai valstybei (narei) siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę yra išimtis, kurią iš esmės galima taikyti tik tuo atveju, kai tai leidžiama pagal specialų režimą, pavyzdžiui, dabar nustatytą Pamatiniame sprendime 2008/909 arba anksčiau galiojusį pagal Nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją ( 21 ).

72.

Pamatinis sprendimas 2008/909 suformuluotas taip, kad būtų aiškiai siekiama apsaugoti nuteistojo interesus. Nuteistuosius galima perduoti tik tuo atveju, kai galima daryti prielaidą, kad dėl tokio perdavimo padidės jų socialinės reabilitacijos galimybės. Priešingai, šis pamatinis sprendimas nebuvo suformuluotas taip, kad atitiktų (galimus) valstybių narių interesus, susijusius su nuteistųjų perskirstymu ar net repatrijavimu Sąjungoje, kad būtų įvykdyta bausmė, remiantis tų asmenų pilietybe ( 22 ).

73.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 specialųjį režimą nuteistojo perdavimas be jo sutikimo, atsižvelgiant į Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą scenarijų, kuris svarbus šioje byloje, yra išimtis. Remiantis šio teisės akto 6 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad perdavimai, kaip pagrindinė ir iš tiesų įprasta taisyklė, turėtų būti grindžiami nuteistojo sutikimu.

74.

Mastas, kuriuo nesavanoriškas perdavimas dera su socialinės reabilitacijos perspektyvomis, yra atvirų diskusijų klausimas ( 23 ), nes tikėtina, kad ta reabilitacija tokiais atvejais gali vykti vietoje, į kurią nuteistasis nenorėjo būti perduotas. Atsižvelgiant į tai, atrodo, galima kelti klausimą dėl to, ar taip buvo leista pagal sistemą, kuri pirmiausia buvo sukurta nuteistųjų labui, patenkinti kai kurių valstybių narių interesus. Atsižvelgiant į tai, taip pat akivaizdu, kad Pamatiniu sprendimu 2008/909 išreiškiama ES teisės aktų leidėjo valia esant kai kurioms situacijoms sudaryti sąlygas perduoti nuteistuosius, nepaisant jų prieštaravimo, kai socialinės reabilitacijos gali, taigi, ir turėtų būti siekiama pagal tas aplinkybes.

75.

Vis dėlto iš trečiojo aspekto matyti, kad požiūris į Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktą arba jo aiškinimas negali būti pernelyg platus. Galiausiai nuteistųjų perdavimai prieš jų valią toliau bus vykdomi remiantis pirma apibūdinta struktūra, t. y. bendrosios laisvės atėmimo bausmių vykdymo taisyklės išimties išimtimi.

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlyčiau Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktą aiškinti kaip reiškiantį, kad nuteistasis gyvena atitinkamoje valstybėje narėje tuomet, kai jis šioje valstybėje gyveno arba turi įprastą gyvenamąją vietą ir kai jis šioje valstybėje užmezgė šeimos, socialinius arba profesinius ryšius, kad būtų galima daryti pagrįstą prielaidą, jog užmezgė ryšį su šia valstybe, kuris palengvins jo gebėjimą reintegruotis į visuomenę atlikus bausmę. Taigi pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktą draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos leidžiama pripažinti nuosprendį ir jį vykdyti, vadovaujantis tik nuolatiniu arba laikinu nuteistojo adresu, kuris buvo nustatytas tik administraciniais tikslais, tuo pat metu individualiai neišnagrinėjus atitinkamų ryšių buvimo, į kuriuos atsižvelgiant būtų galima daryti išvadą, kad šie ryšiai palengvintų nuteistojo gebėjimą reintegruotis į visuomenę atlikus bausmę.

77.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar išduodančioji institucija, veikianti esant situacijai, patenkančiai į Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, prieš perduodant nuosprendį ir I priedo liudijimą privalo patikrinti, ar bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje palengvintų nuteistojo socialinę reabilitaciją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar išduodančioji institucija taip pat privalo pateikti šiuo tikslu I priedo liudijimo 4 punkto d papunktyje surinktą informaciją, kai nuteistasis teigia, kad jo šeimos, socialiniai ar profesiniai ryšiai yra išduodančiojoje valstybėje.

78.

Čekijos vyriausybė abejoja dėl antrojo klausimo priimtinumo. Ji teigia, kad vertinimas pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalį jau buvo atliktas pagrindinėje byloje ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina, kodėl tokia informacija būtina.

79.

Nesutinku su tuo.

80.

Pripažįstu, kad iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Pamatiniame sprendime 2008/9009 numatyto mechanizmo veikimas jau buvo perkeltas į etapą, už kurį atsako vykdančioji valstybė. Procesas apima ne vien neprivalomas konsultacijas, nurodytas 4 straipsnio 2 dalyje ir išsamiai apibūdintas 4 straipsnio 3 dalyje ( 24 ). Tačiau pagal 4 straipsnio 4 dalį vykdančioji institucija dar gali pateikti išduodančiajai institucijai pagrįstą nuomonę, kurioje nurodyta, kad „bausmės vykdymas neskatintų sėkmingos nuteistojo socialinės reabilitacijos ir socialinės reintegracijos į visuomenę“. Jeigu konsultacijos nevyko, ta nuomonė taip pat gali būti pateikta perdavus nuosprendį ir I priedo liudijimą.

81.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepatikslinta, ar vyko vykdančiosios ir išduodančiosios institucijų konsultacijos. Jei taip nebuvo, vykdančioji institucija vis dar gali pateikti išduodančiajai institucijai pagrįstą nuomonę dėl apelianto socialinės reabilitacijos galimybių.

82.

Taigi galbūt vis dar reikia paaiškinti išduodančiosios valstybės institucijos pareigų mastą, kad vykdančioji institucija galėtų veiksmingai pasinaudoti įgaliojimais ir pateikti išduodančiajai institucijai pagrįstą nuomonę.

83.

Be to, manau, kad antrasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotas klausimas, savaime suprantama, yra susijęs su trečiuoju klausimu dėl galimybės vykdančiajai institucijai atsisakyti pripažinti, remiantis Pamatinio sprendimo 2008/909 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytu pagrindu, kai netenkinami 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai.

84.

Atsižvelgiant į tai, Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktas yra susijęs su „gyvenimo“ sąlyga, taigi, ir su tuo, kad nuteistasis turi atitinkamus ryšius su vykdančiąja valstybe. Todėl argumentai pagal šio pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 dalies a punktą yra susiję su argumentais dėl socialinės reabilitacijos galimybės. Pamatiniame sprendime 2008/909, atrodo, išduodančiosios ir vykdančiosios institucijų įgaliojimų įgyvendinimas pagal 4 straipsnio 2 dalį ir pagal 9 straipsnio 1 dalies b punktą (arba, atsižvelgiant į renvoi, pagal 4 straipsnio 1 dalies a punktą) yra atskiriami vienas nuo kito. Tą atskyrimą reikia paaiškinti, o išduodančiosios institucijos pareigos nagrinėjimas yra būtinas šiam paaiškinimui atlikti. Tai yra kita priežastis, dėl kurios manau, kad antrasis klausimas yra priimtinas.

85.

Dėl esmės manau, kad atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas ir gana paprastas, be to, jame atsispindi visų į šį klausimą pastabas pateikusių suinteresuotųjų šalių pozicija.

86.

Iš Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad išduodančiosios valstybės institucija iš tiesų neprivalo prieiti prie teigiamos išvados dėl socialinės reabilitacijos vykdančiojoje valstybėje narėje galimybės. Jeigu ta išvada nebūtų padaryta, Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatytas pripažinimo mechanizmas negalėtų būti taikomas.

87.

Čekija ir Komisija teigia, kad šiuo klausimu būtina prieiti prie tam tikro lygmens užtikrintos teigiamos išvados. Šiuo atveju man kyla daug daugiau abejonių. Nebūtina būti Nilsu Boru, kad pritartum tam, jog bet koks „spėjimas yra labai sudėtingas, ypač jeigu jis yra apie ateitį“. Kadangi vargu ar dauguma nacionalinių teisėjų ant savo darbo stalo turi krištolinį rutulį, manyčiau, kad jų užduotis – padaryti pagrįstą prielaidą, o ne užtikrintą išvadą. Šis spėjimas vis tiek turi būti daromas remiantis konkrečia asmens padėtimi ir turint naujausią informaciją bei žinias, tačiau jis būtinai išliks tik pagrįsta prielaida.

88.

Be to, išduodančioji institucija taip pat privalo pateikti informaciją, kuri tam buvo surinkta ir pateikta I priedo liudijimo 4 punkto d papunktyje. Pateiktina informacija yra privaloma, išskyrus atvejus, kai nurodoma, kad ji nebūtina, pavyzdžiui, 1 skirsnyje „Kitos su byla susijusios aplinkybės (neprivaloma informacija)“ ( 25 ).

89.

Vis dėlto priešingai, palyginti su tuo, kas, atrodo, yra antrojo klausimo prielaida, nemanau, kad išduodančiosios institucijos pareiga apima tik situacijas, kai nuteistasis pats pasinaudojo galimybe pareikšti savo nuomonę, kaip nustatyta Pamatinio sprendimo 2008/909 6 straipsnio 3 dalyje.

90.

Pastarojoje nuostatoje patikslinama, kad nuomonę privaloma perduoti vykdančiajai institucijai, jeigu ji buvo pateikta. Atsižvelgiant į tai, iš šio papildomo reikalavimo nematyti, kad tuo atveju, kai nuteistasis nepareiškė savo nuomonės, išduodančioji institucija neprivalo pateikti informacijos, surinktos siekiant pagrįsti išduodančiosios institucijos požiūrį, kad socialinė reabilitacija nebūtų sustiprinta, jeigu paskirta bausmė būtų vykdyta vykdančiojoje valstybėje. Šios pareigos, mano manymu, reikia laikytis, nepaisant to, ar nuteistasis pareiškė savo nuomonę pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 6 straipsnio 3 dalį.

91.

Labai svarbu, kad duomenys, leidžiantys patvirtinti išduodančiosios institucijos poziciją dėl nuteistojo socialinės reabilitacijos galimybės, būtų pateikti siekiant veiksmingai pasinaudoti vykdančiajai institucijai suteikta galimybe užginčyti šią išvadą motyvuota nuomone, išreiškiančia jos poziciją, kad socialinė reabilitacija konkrečiu atveju nebūtų palengvinta. Primenu, kad vykdančioji institucija gali pateikti tokią nuomonę, neatsižvelgdama į tai, ar išduodančioji institucija konsultavosi.

92.

Atsižvelgdamas į panašius argumentus savo išvadoje, pateiktoje byloje A. P. ( 26 ), pažymiu, kad valstybių narių teismų bendradarbiavimas grindžiamas supaprastinto bendravimo, kuris dažnai vyksta naudojant standartines formas, idėja. Kad toks bendravimas būtų veiksmingas, būtina, kad išduodančioji institucija pateiktų visą informaciją, kuria rėmėsi, siekdama prieiti prie išvados, kad socialinė reabilitacija gali būti vykdoma vykdančiojoje valstybėje narėje. Jei ši informacija pateikiama, vykdančioji institucija taip pat gali laiku įvykdyti savo pareigas.

93.

Kaip ir dauguma kitų šioje srityje galiojančių teisės aktų, pagal Pamatinį sprendimą 2008/909 aiškiai leidžiama rengti konsultacijas. Tačiau tokios konsultacijos turėtų papildyti, bet ne pakeisti standartinius ir pagrindinius bendravimo, kurį iš anksto turi užtikrinti išduodančioji institucija, aspektus. Poreikis prašyti pateikti papildomos informacijos arba konsultuotis, nors ir aiškiai įmanomas, vis dėlto turėtų išlikti išimtis, o ne tapti taisykle ( 27 ). Be to, Pamatiniame sprendime 2008/909 nustatyti terminai, per kuriuos iš esmės turi būti priimtas ( 28 ) galutinis sprendimas dėl nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo; taip nustatomos faktinių patikrinimų, kurie gali būti atlikti ir papildyti perdavus nuosprendį siekiant jį pripažinti, ribos.

94.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano antroji išvada yra tokia, kad Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja reikalaujama, kad kompetentinga išduodančiosios valstybės institucija, šio pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytu atveju remdamasi individualiu nuteistojo padėties vertinimu, prieš perduodama nuosprendį ir I priedo liudijimą padarytų teigiamą išvadą, kad bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje galėtų palengvinti šio asmens socialinę reabilitaciją. Ši institucija privalo pateikti bet kokią informaciją, kuri šiuo tikslu buvo surinkta ir pateikta I priedo liudijimo d punkto 4 papunktyje, nepaisant to, ar nuteistasis pasinaudojo Pamatinio sprendimo 2008/909 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybe pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu.

95.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Pamatinio sprendimo 2008/909 9 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vykdančioji institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti atitinkamą bausmę, jei šio pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytu atveju ir, nepaisant 4 straipsnio 3 dalyje nurodytos konsultacijos, neįrodoma, kad esama tokių šeimos, socialinių ar profesinių ryšių, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje gali palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją.

96.

Primenu, kad Pamatinio sprendimo 2008/909 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga pripažinti nuosprendį, nebent vykdančioji institucija remiasi vienu iš šio sprendimo 9 straipsnyje numatytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų.

97.

Pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 9 straipsnio 1 dalies b punktą vykdančioji institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, jeigu netenkinami 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai. Tai apima situaciją, konkrečiai aptartą 4 straipsnio 1 dalies a punkte, kuriame pateikiama nuoroda į nuteistojo gyvenimą vykdančiojoje valstybėje, taigi, šiuo atžvilgiu, nuoroda į jo įprastą gyvenamąją vietą ir atitinkamus ryšius su vykdančiąja valstybe.

98.

Nors būtent vykdančioji institucija privalo įvertinti, ar šios sąlygos tenkinamos, Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalyje išduodančiajai institucijai nustatomas reikalavimas patikrinti, ar nuteistojo perdavimas palengvintų to asmens socialinę reabilitaciją.

99.

Suprantu, kad dėl pareigos patikrinti išduodančiojoje valstybėje aiškiai nustatytą socialinės reabilitacijos galimybę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas buvo paskatintas iškelti klausimą dėl šio trečiojo klausimo, nes atrodo, kad vykdančioji institucija, kiek tai reikšminga šioje byloje, apsiriboja Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų sąlygų patikrinimu.

100.

Atsakant į trečiąjį klausimą reikia išsiaiškinti Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkto, 4 straipsnio 2 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies b punkto ryšį.

101.

Čekijos, Vengrijos vyriausybės ir Komisija siūlo atskirti, viena vertus, 4 straipsnio 1 dalies a punkte ir, kita vertus, 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes vykdančioji institucija gali nagrinėti tik pirmąjį kriterijų.

102.

Iš pirmo žvilgsnio sutinku, kad išduodančioji ir vykdančioji institucijos, atrodo, tik turi vienodus įgaliojimus vertinti Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkto kriterijus, o užduotis, kaip taikoma 4 straipsnio 2 dalis, yra išimtinė išduodančiosios institucijos vertinimo kompetencija. Todėl taip pat sutinku su tuo, kad, remiantis Pamatinio sprendimo 2008/909 9 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytu atsisakymo pagrindu, vykdančioji institucija turi teisę nagrinėti tik išduodančiosios institucijos vertinimą, atliktą pagal 4 straipsnio 1 dalies a punktą. Tai matyti iš 9 straipsnio 1 dalies b punkto, kuriame daroma nuoroda į 4 straipsnio 1 dalies a punktą, o ne į 4 straipsnio 2 dalį, formuluotės.

103.

Vis dėlto dėl šio formalaus atskyrimo, atsižvelgiant į 55–63 punktuose, kuriuose pateikiamas atsakymas į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, nurodytas priežastis, man susidarė įspūdis, kad visais praktiniais tikslais abiejų rūšių vertinimai iš dalies gali sutapti. Iš tiesų vertinant, kokiu mastu perdavimas gali palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalį, reikia iš anksto išnagrinėti atitinkamus ryšius pagal 4 straipsnio 1 dalies a punktą, kaip iš esmės teigia Ispanijos ir Lenkijos vyriausybės.

104.

Taigi, net jei būtų kategoriškai tvirtinama, kad būtent išduodančioji institucija pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 2 dalį privalo įvertinti nuteistojo socialinės reabilitacijos galimybes, dėl šios priežasties vykdančiajai institucijai vis tiek nebūtų atimti įgaliojimai atlikti vertinimą pagal 4 straipsnio 1 dalies a punktą, kurie jai aiškiai suteikti Pamatiniame sprendime 2008/909. Taip vykdančiosios valstybės narės institucijoms leidžiama prieštarauti ir veiksmingai panaikinti pagrindą (išvadą dėl įprastos gyvenamosios vietos ir atitinkamų ryšių), kuriuo turi būti pagrįsta išvada dėl socialinės reabilitacijos.

105.

Iš tiesų pripažįstu, kad, kaip teisingai primena Vengrijos vyriausybė, tarpusavio pripažinimas yra teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ( 29 ) pagrindas. Vis dėlto bendrai skaitant 4 straipsnio 1 dalies a punktą, 4 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnio 1 dalies b punktą susidariau nuomonę, kad dėl šių nuostatų išduodančiajai ir vykdančiajai institucijoms iš esmės sudaromos vienodos galimybės patikrinti reikalavimus, kuriais remiantis nuteistasis perduodamas pagal scenarijų, kuriam taikomas Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punktas.

106.

Galima tik spėlioti, kur tiksliai turėjo būti pasiekta ES teisės aktų leidėjo norima „pusiausvyra“. Kad ir kaip būtų, atsižvelgiant į dabartinę Pamatinio sprendimo 2008/909 formuluotę, manytina, kad ES teisės aktų leidėjas nustatė išduodančiajai institucijai pareigą gauti informacija pagrįstą nuomonę dėl nuteistojo socialinės reabilitacijos galimybės pagal 4 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, vykdančioji institucija vis dar gali veiksmingai prieštarauti šiai išvadai, pateikdama savo nuomonę dėl nuteistojo gyvenimo vykdančiojoje valstybėje fakto, dėl to, ar toje valstybėje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta ir ar ten jis turi atitinkamų ryšių, kaip nustatyta 4 straipsnio 1 dalies a punkte.

107.

Per konsultacijas pagal 4 straipsnio 4 dalį arba netgi be jų vykdančioji institucija pirma gali pareikšti savo poziciją, pateikdama pagrįstą nuomonę. Nors ši nuostata savaime nėra atsisakymo pagrindas, kaip primenama Pamatinio sprendimo 2008/909 10 konstatuojamojoje dalyje, tikėtina, kad jei per konsultacijas ir diskusijas nebūtų pašalintas galimas nesutarimas šiuo klausimu, nuomonių skirtumas vėliau galėtų tapti vykdančiosios institucijos atsisakymo pripažinti pagal 9 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas sąlygas priežastimi.

108.

Galiausiai vis tiek lieka klausimas dėl informacijos ir įrodymų, kuriais vykdančioji institucija gali remtis, taikydama 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą atsisakymo pagrindą. Ar vykdančioji institucija, atlikdama nagrinėjimą ir vertinimą, turi apsiriboti faktinės situacijos, kurią nustatė išduodančioji institucija, peržiūra? Galbūt vykdančioji institucija turėtų pradėti savo tyrimą, ir de novo nagrinėti visus nuteistojo asmens gyvenimo vykdančiojoje valstybėje elementus?

109.

Mano manymu, tiek, kiek vykdančioji institucija gali savarankiškai atsisakyti pripažinti ir vykdyti pagal 9 straipsnio 1 dalies b punktą, ji taip pat gali nepriklausomai patikrinti Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkto sąlygas. Kitaip tariant, Pamatinio sprendimo 2008/909 tekste nėra nieko, kas draustų tokį atskirą nagrinėjimą, net jei yra tam tikrų jo apimties apribojimų.

110.

Pirma, bausmės pripažinimas ir vykdymas turėtų būti atliekamas per Pamatinio sprendimo 2008/909 12 straipsnyje šiuo tikslu nustatytus terminus. Konkrečiai kalbant, pagal šio pamatinio sprendimo 12 straipsnio 2 dalį galutinis sprendimas dėl nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo iš esmės turėtų būti priimtas per 90 dienų terminą.

111.

Antra, kaip teisingai primena Čekijos vyriausybė, kai vykdančioji institucija nusprendžia pasinaudoti galimybe atsisakyti pripažinti ir vykdyti pagal Pamatinio sprendimo 2008/909 9 straipsnio 1 dalies b punktą, dėl šio atsisakymo rengiamos privalomos konsultacijos 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

112.

Trečia, kiek tai susiję su Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų sąlygų patikrinimu, vykdančiosios institucijos kontrolės apimtis neperžengia ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo ribų. Tai iš esmės reiškia, kad vykdančioji institucija visų pirma turėtų remtis išduodančiosios institucijos jau surinkta ir perduota informacija ir jos vertinimu. Iš tiesų būtent dėl šios priežasties išduodančiosios institucijos privalo išsamiai išdėstyti savo išvadas I priedo liudijime, neatsižvelgdamos į tai, ar nuteistasis savo nuomonėje pateikė papildomos informacijos ( 30 ).

113.

Žinoma, vykdančioji institucija gali ne tik patikrinti pateiktos informacijos teisingumą, jei nori, bet ir paprašyti papildomos informacijos, jei mano esant reikalinga. Tačiau toks konstatavimas ir įrodymai turi būti renkami pagrįstai, atsižvelgiant į jų konkretų pobūdį, kartu galbūt siekiant patikrinti tam tikrus konkrečius elementus, dėl kurių dar abejoja vykdančioji institucija. Toks patikrinimas neturi virsti išsamia analize, nuo pradžių nagrinėjant visas Pamatinio sprendimo 2008/909 4 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas aplinkybes.

114.

Toks nagrinėjimas ne tik prieštarautų Pamatinio sprendimo 2008/909 esmei ir tikslui, taip pat jame taikomam lojalaus bendradarbiavimo principui, bet dėl jo išduodančiosios institucijos praktiškai taip pat atsidurtų sudėtingoje padėtyje, kai netiesiogiai nustatomas per didelis reikalavimas įrodyti tai, ką reikia patikrinti siekiant taikyti pamatiniame sprendime nustatytą mechanizmą. Pagal apibrėžimą išduodančiosios valstybės narės valdžios institucijos ne tik neturėtų, bet ir negalėtų, surinkdamos įrodymus, apklausdamos liudytojus arba prašydamos pateikti ataskaitas, patikrinti išsamios faktinės situacijos vykdančiojoje valstybėje narėje. Paprastai tariant, vargu ar galima tikėtis, kad išduodančiosios valstybės narės institucijos, norėdamos taikyti Pamatinio sprendimo 2008/909 mechanizmą, iš pradžių išsamiai patikrins, pavyzdžiui, kiek nuteistasis dažnai lanko savo šeimą vykdančiojoje valstybėje narėje, ar jis lankėsi vietiniame bare per pastaruosius penkerius metus arba ar jo antros eilės pusbrolis ką tik pasiūlė jam dirbti savo gimtajame kaime, jeigu jis nuspręstų grįžti.

115.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiąjį klausimą: Pamatinio sprendimo 2008/909 9 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį vykdančiosios valstybės institucijai suteikiama teisė atsisakyti pripažinti ir vykdyti nuosprendį, jeigu ji padaro išvadą, kad netenkinami šio pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimai. Tai apima vykdančiosios institucijos galimybę atsisakyti pripažinti ir vykdyti nuosprendį, kai ši institucija mano, kad šioje valstybėje nėra jokių šeimos, socialinių, profesinių ar kitokių ryšių, kurie leistų pagrįstai manyti, kad bausmės vykdymas šioje valstybėje gali palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją.

116.

Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas, Slovakija) pateiktus prejudicinius klausimus: