1.

Šiose bylose Teisingumo Teismui pateiktas Apelativen sad – Varna (Varnos apeliacinis teismas, Bulgarija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje ( 2 ) išaiškinimo.

2.

Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas pirmą kartą turi galimybę atsakyti į teisinius klausimus, turinčius esminę reikšmę aiškinant šią direktyvą. Pirmasis klausimas susijęs su tuo, ar šios direktyvos taikymui gali būti būtinas tarpvalstybinės situacijos buvimas. Antrasis – su Direktyvos 2014/42 nuostatų, kuriose numatyti įvairūs konfiskavimo atvejai, sąsaja. Trečiasis – su teisės į veiksmingą teisinę gynybą, pripažįstamos trečiajam asmeniui, kuris teigia turįs nuosavybės teises į konfiskuotą turtą, apimtimi.

3.

SESV 83 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„1.   Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami direktyvas pagal įprastą teisėkūros procedūrą, gali nustatyti minimalias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, pasireiškiantį dėl tokių nusikaltimų pobūdžio arba poveikio, arba ypatingo poreikio kovoti su jais remiantis bendru pagrindu, srityse.

Šios nusikaltimų sritys yra: terorizmas, prekyba žmonėmis bei seksualinis moterų ir vaikų išnaudojimas, neteisėta prekyba narkotikais, neteisėta prekyba ginklais, pinigų plovimas, korupcija, mokėjimo priemonių klastojimas, kompiuteriniai nusikaltimai ir organizuotas nusikalstamumas.

<…>“

4.

2004 m. spalio 25 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2004/757/TVR, nustatančio būtiniausias nuostatas dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje ( 3 ), 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų baudžiamumą už šią tyčinę veiką, neturint į ją teisės [neturinčią teisėto pagrindo]:

<…>

<…>“

5.

Direktyvos 2014/42 1 straipsnyje „Dalykas“ numatyta:

„1.   Šia direktyva nustatomos būtiniausios taisyklės, reglamentuojančios turto įšaldymą, siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti, ir turto konfiskavimą baudžiamosiose bylose.

2.   Šia direktyva nedaromas poveikis procedūroms, kurias valstybės narės gali naudoti atitinkamam turtui konfiskuoti.“

6.

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

7.

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta:

„Ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, kurių atžvilgiu taikom[as]:

<…>

g) [Pamatinis sprendimas 2004/757/TVR];

<…>“

8.

Direktyvos 2014/42 4 straipsnio „Konfiskavimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai arba iš dalies konfiskuoti nusikaltimo priemones ir pajamas arba turtą, kurio vertė atitinka tokias nusikaltimo priemones arba pajamas, jeigu yra priimtas galutinis apkaltinamais nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, kuris taip pat gali būti priimtas pritaikius in absentia procedūrą.“

9.

Minėtos direktyvos 5 straipsnio „Išplėstas konfiskavimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai ar iš dalies konfiskuoti turtą, priklausantį dėl nusikalstamos veikos nuteistam asmeniui ir galintį tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos, kai teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, įskaitant konkrečius faktus ir turimus įrodymus, pavyzdžiui, tai, kad turto vertė yra neproporcinga nuteistojo teisėtoms pajamoms, yra įsitikinęs, jog tas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos.“

10.

Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Konfiskavimas iš trečiųjų asmenų“ numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų sudaryta galimybė konfiskuoti pajamas arba kitą turtą, kurio vertė atitinka tokias pajamas, kuriuos įtariamasis arba kaltinamasis tiesiogiai arba netiesiogiai perdavė tretiesiems asmenims arba kuriuos tretieji asmenys įsigijo iš įtariamojo arba kaltinamojo, bent tuo atveju, jei, remiantis konkrečiais faktais ir aplinkybėmis, įskaitant tai, kad perleista ar įgyta neatlygintinai arba už gerokai žemesnę nei rinkos kainą, tie tretieji asmenys žinojo arba turėjo žinoti, kad perdavimo arba įsigijimo tikslas buvo išvengti konfiskavimo.

2.   1 dalimi nedaromas poveikis bona fide trečiųjų asmenų teisėms.“

11.

Minėtos direktyvos 8 straipsnyje „Garantijos“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta, kad, siekiant išsaugoti asmenų, kuriems daro poveikį šioje direktyvoje numatytos priemonės, teises, jie turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

<…>“

12.

Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas, toliau – NK) 53 straipsnyje nurodyta:

„(1)   Neatsižvelgiant į baudžiamąją atsakomybę, valstybės naudai konfiskuojami:

(2)   Valstybės naudai taip pat konfiskuojami [(naujas, DV, Nr. 28/1982)]:

(3)   Pagal 2 dalies b punktą [(naujas, DV, Nr. 7/2019)]:

13.

NK 354a straipsnyje (pirmoji redakcija: DV, Nr. 95/1975; pakeistas: DV, Nr. 28/1982, Nr. 10/1993, Nr. 62/1997, Nr. 21/2000, Nr. 26/2004 ir Nr. 75/2006) nustatyta:

„(1)   Tas, kas neturėdamas atitinkamo leidimo gamina, perdirba, įsigyja arba laiko narkotines medžiagas ar jų analogus, turėdamas tikslą jas platinti, arba platina narkotines medžiagas ar jų analogus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų ir bauda nuo [5000 iki 20000 Bulgarijos levų (BGN) (apie 2 500–10 000 EUR)], kai tai yra labai pavojingos narkotinės medžiagos ar jų analogai, arba laisvės atėmimu nuo vienų iki šešerių metų ir bauda nuo [2000 iki 10000 BGN (apie 1 000–5 000EUR)], kai tai yra pavojingos narkotinės medžiagos ar jų analogai. <…>

<…>

(3)   Tas, kas neturėdamas atitinkamo leidimo įsigyja arba laiko narkotines medžiagas ar jų analogus, baudžiamas:

<…>“

14.

Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, DV, Nr. 86, 2005 m. spalio 28 d., toliau – NPK) 306 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta:

„(1)   Teismas taip pat gali priimti nutartį dėl klausimų, susijusių su:

15.

Suinteresuotieji asmenys, kiekvienas atskirai arba kaip bendrininkai, buvo pripažinti kaltais dėl to, kad 2019 m. vasario 21 d. Varnos mieste (Bulgarija) padarė NK 354a straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, t. y. be kita ko, neturėdami leidimo laikė labai pavojingas narkotines medžiagas, norėdami jas perparduoti. 2019 m. birželio 28 d. priimtu teismo nuosprendžiu DR buvo skirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė ir 2500 BGN (apie 1250 EUR) bauda. Savo ruožtu TS buvo skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą ketveriems metams, ir 5000 BGN (apie 2500 EUR) bauda.

16.

Per ikiteisminį tyrimą atlikusios kratas patalpose, kuriose DR gyveno kartu su savo motina ir seneliais, taip pat jo transporto priemonėje, kompetentingos valdžios institucijos rado 4447,06 BGN (apie 2200 EUR) pinigų sumą.

17.

Per kratą patalpose, kuriose TS gyveno su savo motina, atliktą taip pat vykstant ikiteisminiam tyrimui, kompetentingos valdžios institucijos rado 9324,25 BGN (apie 4800 EUR) pinigų sumą.

18.

Po to, kai buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai dėl suinteresuotųjų asmenų, prokuratūra paprašė Okrazhen sad Varna (Varnos apygardos teismas, Bulgarija, toliau – pirmosios instancijos teismas) konfiskuoti minėtas pinigų sumas valstybės naudai pagal NPK 306 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo prokuratūros prašymą viešame posėdyje, kuriame dalyvavo prokuroras, suinteresuotieji asmenys ir du jų advokatai.

19.

Per šį teismo procesą DR pareiškė, kad aptariama pinigų suma priklauso jo senelei, kuri ją gavo kaip banko paskolą. Be to, jis pateikė rašytinį įrodymą, kad 2018 m. gruodžio mėn. jo senelė iš savo banko sąskaitos pasiėmė 7000,06 BGN (apie 3500 EUR). DR senelė nedalyvavo procese, kuris vyko pirmosios instancijos teisme pagal NPK 306 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes pagal Bulgarijos teisę ji negalėjo jame dalyvauti kaip atskira šalis. Taip pat ji nebuvo apklausta kaip liudytoja.

20.

Vykstant šiam teismo procesui TS savo ruožtu pareiškė, kad aptariama pinigų suma priklauso jo motinai ir jo seseriai. Šiuo klausimu jis taip pat pateikė rašytinį įrodymą, kad 2018 m. kovo mėn. jo motina su DSK-EAD banku sudarė sutartį dėl 17000 BGN (apie 8500 EUR) vartojimo paskolos. Be to, jis pateikė savo motinos ir sesers pasų, patvirtinančių jų kelionę į Turkiją laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 19 d. iki 21 d., kopijas. TS motina negalėjo dalyvauti procese pirmosios instancijos teisme. Tačiau ji buvo apklausta kaip liudytoja dėl pinigų sumos, rastos patalpose, kuriose ji gyvena su savo sūnumi.

21.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė leisti konfiskuoti aptariamas pinigų sumas, nes laikėsi nuomonės, kad nusikalstama veika, už kurią suinteresuotieji asmenys buvo nuteisti, t. y. narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas perparduoti, negalėjo duoti ekonominės naudos. Šiuo klausimu šis teismas nusprendė, kad nors yra įrodymų, t. y. liudytojų parodymų, kad nagrinėjamose bylose suinteresuotieji asmenys prekiavo narkotinėmis medžiagomis, nebuvo įvykdytos NK 53 straipsnio 2 dalyje numatytos konfiskavimo valstybės naudai sąlygos, nes prokuratūra nebuvo pateikusi tokio kaltinimo, o minėtos prekybos nepatvirtino ir vėlesnis nuosprendis.

22.

Apygardos prokuratūra apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir nurodė, kad minėtas teismas netaikė NK 53 straipsnio 2 dalies, atsižvelgdamas į Direktyvą 2014/42. Suinteresuotųjų asmenų advokatai nepritaria prokuratūros nuomonei ir mano, kad gali būti konfiskuotas tik materialusis turtas, tiesiogiai gautas iš nusikalstamos veikos, už kurią suinteresuotasis asmuo buvo nuteistas.

23.

Šiomis aplinkybėmis Apelativen sad – Varna (Varnos apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, kurie bylose C‑845/19 ir C‑863/19 suformuluoti vienodai:

24.

Prokuratūra, Bulgarijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas dėl šių klausimų.

25.

Tos pačios šalys ir Austrijos vyriausybė buvo išklausytos per 2021 m. sausio 13 d. įvykusį posėdį.

26.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2014/42 ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) taikytinos nusikalstamai veikai, kaip antai narkotinių medžiagų laikymui turint tikslą jas platinti, kai visos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare.

27.

Iš šio klausimo aiškiai matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog yra savaime suprantama, kad tarpvalstybinės situacijos buvimas laikytinas Direktyvos 2014/42 taikymo conditio sine qua non. Bulgarijos vyriausybė tiek savo rašytinėse pastabose, tiek per posėdį ginčijo tą prielaidą, nes manė, kad šioje direktyvoje numatytų taisyklių taikymas valstybėje narėje nepriklauso nuo to, ar gali būti konstatuotas tarpvalstybinės situacijos buvimas šios valstybės teisme nagrinėjamoje byloje.

28.

Atsižvelgdamas į tai, pirmiausia pareikšiu neigiamą nuomonę dėl šio Bulgarijos vyriausybės argumento ir nurodysiu, kad Direktyva 2014/42 negali būti taikoma, jeigu nusikalstama veika nėra tarpvalstybinio pobūdžio (1 dalis). Paskui paaiškinsiu, kaip turi pasireikšti šis tarpvalstybinis pobūdis (2 dalis), ir pritaikysiu savo analizę nagrinėjamam atvejui (3 dalis). Galiausiai pasiūlysiu Teisingumo Teismui atsakymą į pirmąjį klausimą (4 dalis), patikslindamas, kad Chartijos taikymas priklauso nuo to, ar taikytina Direktyva 2014/42 ( 4 ).

29.

Grįsdama savo siūlomą aiškinimą Bulgarijos vyriausybė remiasi Sprendimu Moro ( 5 ), kuriame Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie Direktyvą 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese ( 6 ), nusprendė, kad šioje direktyvoje nustatytos taisyklės taikomos valstybėje narėje, neatsižvelgiant į tai, ar toje valstybėje narėje nagrinėjama byla susijusi su tarpvalstybine situacija. Bulgarijos vyriausybės teigimu, argumentus, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas priėjo prie tokios išvados, galima taikyti ir šiose bylose.

30.

Reikia apibendrinti šiuos argumentus ( 7 ). Pirmiausia Teisingumo Teismas priminė, kad Direktyvos 2012/13 teisinis pagrindas yra SESV 82 straipsnio 2 dalis, kurios pirma pastraipa suformuluota taip: „Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami direktyvas pagal įprastą teisėkūros procedūrą, gali nustatyti tokias minimalias taisykles, kokių reikia nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimui bei policijos ir teismų bendradarbiavimui tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose palengvinti. Šiose minimaliose taisyklėse atsižvelgiama į skirtingas valstybių narių teisines tradicijas ir sistemas“. Paskui, atsižvelgdamas į Direktyvos 2012/13 tekstą, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šios direktyvos 1 ir 2 straipsniuose, kuriuose atitinkamai apibrėžti jos dalykas ir taikymo sritis, nenumatyta, kad minėta direktyva taikoma tik tarpvalstybinio pobūdžio situacijoms. Galiausiai dėl Direktyvos 2012/13 tikslų Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, jog iš šios direktyvos konstatuojamųjų dalių matyti, kad nustatant bendras minimalias taisykles, reglamentuojančias teisę į informaciją baudžiamosiose bylose, siekiama padidinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą jų baudžiamosios justicijos sistemomis ir taip prisidėti prie teisminių institucijų sprendimų tarpusavio pripažinimo net ir tais atvejais, kai šie sprendimai susiję su grynai vidaus situacijomis. Tokiomis aplinkybėmis, kai tarpvalstybinis bendradarbiavimas atrodo būtinas, vienos valstybės narės policijos ir teisminės institucijos gali iš esmės pripažinti, kad kitų valstybių narių teisminių institucijų sprendimai yra lygiaverčiai jų sprendimams.

31.

Esu įsitikinęs, kad tokiam samprotavimui negalima pritarti, kai klausimas dėl tarpvalstybinio pobūdžio būtinumo kyla kalbant apie Direktyvos 2014/42 taikymą, nes nei pažodinis, nei teleologinis Sprendimo Moro ( 8 ) aiškinimas negali būti pagal analogiją taikomi šiai direktyvai dėl paskesniuose punktuose išdėstytų priežasčių.

32.

Pirma, priešingai nei Direktyvos 2012/13 atveju, dėl Direktyvos 2014/42 teksto reikia pažymėti, jog remiantis jos formulavimu atrodo, kad nusikalstamos veikos, kurioms taikoma ši direktyva, apima tik tarpvalstybinio pobūdžio nusikalstamas veikas, nes pagal Direktyvos 2014/42 1 konstatuojamąją dalį būtinybė suteikti kompetentingoms valdžios institucijoms priemones pajamoms iš nusikaltimų atsekti, įšaldyti, administruoti ir konfiskuoti pateisinama tuo, kad „pagrindinis tarpvalstybinių organizuotų nusikaltimų <…> motyvas yra finansinė nauda“ ( 9 ). Tai, kad Direktyvos 2014/42 taikymui yra būtinas tarpvalstybinis pobūdis, parodo ir Komisijos pasiūlymo, kuriuo grindžiama ši direktyva ( 10 ), aiškinamasis memorandumas, visų pirma 1.1 punktas, pagal kurį „[š]iuo direktyvos pasiūlymu siekiama valstybių narių institucijoms padėti lengviau konfiskuoti ir susigrąžinti pelną, kurį nusikaltėliai gavo padarętarptautinius sunkius ir organizuotus nusikaltimus. <…> Organizuotos nusikalstamos grupės yra nelegalios pelno siekiančios įmonės. Jos verčiasi įvairia tarptautine nusikalstama veikla, kaip antai prekyba narkotikais, prekyba žmonėmis, neteisėta prekyba ginklais ar korupcija, ir taip gauna labai dideles pajamas“ ( 11 ).

33.

Antra, kiek tai susiję su Direktyvos 2014/42 tikslais, nemanau, kad teismo sprendimų tarpusavio pripažinimas šioje direktyvoje užima tą pačią vietą, kuri, Teisingumo Teismo nuomone, jam suteikta Direktyvoje 2012/13.

34.

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2014/42 teisinis pagrindas nevisiškai atitinka Direktyvos 2012/13 teisinį pagrindą. Iš tiesų, kalbant apie Direktyvą 2014/42, pažymėtina, kad SESV 83 straipsnio 1 dalis, kuri yra materialinės baudžiamosios teisės suderinimo teisinis pagrindas, papildo SESV 82 straipsnio 2 dalį. Be to, direktyvos pasiūlyme nurodyta, kad SESV 83 straipsnio 1 dalis yra „esminis šio pasiūlymo teisinis pagrindas“.

35.

Iš SESV 83 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotės neabejotinai matyti, kad, priešingai nei SESV 82 straipsnio 2 dalies atveju, suderintų materialinės teisės nuostatų priėmimas nesiejamas su jų būtinumu siekiant palengvinti teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą ir tarptautinį policijos ir teismų bendradarbiavimą ( 12 ).

36.

Atvirkščiai, SESV 83 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje aiškiai numatyta, kad tokį suderinimą, be jo taikymo ypač sunkių nusikaltimų srityse, lemia išimtinai tai, kad šie nusikaltimai yra tarpvalstybinio pobūdžio, kuris pasireiškia dėl tokių nusikaltimų pobūdžio ar poveikio arba ypatingo poreikio kovoti su jais remiantis bendru pagrindu. Pagal SESV 83 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą šios nusikaltimų sritys yra terorizmas, prekyba žmonėmis bei seksualinis moterų ir vaikų išnaudojimas, neteisėta prekyba narkotikais, neteisėta prekyba ginklais, pinigų plovimas, korupcija, mokėjimo priemonių klastojimas, kompiuteriniai nusikaltimai ir organizuotas nusikalstamumas. Kaip matyti iš Direktyvos 2014/42 3 straipsnio, ši direktyva taikoma tik nusikalstamoms veikoms, kurias apima antrinės teisės aktai, suderinantys materialines baudžiamosios teisės nuostatas minėtose srityse arba, kitaip tariant, tarpvalstybinio pobūdžio srityse.

37.

Be to, tai, kad Direktyvos 2014/42 taikymas priklauso nuo tokio tarpvalstybinio pobūdžio buvimo, įtikinamai patvirtina papildomas aiškinimo elementas. Iš tiesų pažymėtina, kad Direktyvos 2014/42 14 straipsnio 1 dalyje šios direktyvos ir ja pakeičiamo teisės akto, t. y. 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo ( 13 ), ryšys apibrėžtas taip: „[Pamatinio sprendimo 2005/212] 1 straipsnio pirmos keturios įtraukos bei 3 straipsnis pakeičiami šia direktyva“, o tai reiškia a contrario, kad šio pamatinio sprendimo 2 straipsnis („Konfiskavimas“) ( 14 ), 4 straipsnis („Teisės gynimo priemonės“) ( 15 ) ir 5 straipsnis („Apsaugos priemonės“) ( 16 ) lieka galioti. Direktyvos 2014/42 pasiūlymo 2.3 punkte nurodyta, kad, atsižvelgiant į siūlomos direktyvos taikymo srities apribojimą SESV 83 straipsnio 1 dalyje išvardytomis nusikalstamumo sritimis, Pamatinio sprendimo 2005/212 2, 4 ir 5 straipsniai nebuvo panaikinti siekiant išlaikyti tam tikrą suderinimo laipsnį, kiek tai susiję su nusikalstama veikla, „nepatenkančia į šios direktyvos taikymo sritį“ ( 17 ) ir atitinkamai neturinčia jokio tarpvalstybinio pobūdžio.

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar šioje byloje nagrinėjamas atvejis yra tarpvalstybinio pobūdžio, ir pažymi, kad už Bulgarijos teritorijos ribų nėra jokios su aptariamos nusikalstamos veikos padarymu susijusios aplinkybės.

39.

Iškart norėčiau pažymėti, jog manau, kad šios abejonės kyla dėl to, kad blogai suprantama, kaip turi būti nustatomas tarpvalstybinės situacijos buvimas, lemiantis Sąjungos teisės aktų, iš esmės arba išimtinai grindžiamų SESV 83 straipsniu, taikymą.

40.

Kaip jau buvo priminta, šios Sutarties nuostatos formuluotėje iš tiesų daroma nuoroda į „tarpvalstybinį pobūdį“, o ne į „tarpvalstybinį elementą“. Manau, kad toks formulavimas nėra atsitiktinis. Atvirkščiai, jis aiškiai parodo, kad šios sąlygos įvykdymas priklauso ne nuo konkretaus atvejo faktinių aplinkybių vertinimo, o tik nuo to, ar tam tikra nusikalstama veika priskirtina prie vienos iš nusikaltimų sričių, kurių atžvilgiu gali būti atliktas materialinės teisės nuostatų suderinimas pagal SESV 83 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, ir ar ji patenka į pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį priimto antrinės teisės akto, kuriuo reglamentuojama tokia sritis, taikymo sritį ( 18 ). Jei taip yra, atitinkama nusikalstama veika laikoma ipso facto atitinkančia tarpvalstybinio pobūdžio sąlygą, kaip ir ypatingo sunkumo sąlygą. Iš to matyti, kad klausimas, ar viena iš aptariamos nusikalstamos veikos aplinkybių, pavyzdžiui, nusikaltimą padariusio asmens pilietybė, nusikaltimo padarymo vieta arba nusikalstamu būdu įgytų pajamų vieta, yra tarpvalstybinio pobūdžio, neturi jokios reikšmės.

41.

Atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, reikia priminti, kad Direktyvos 2014/42 3 straipsnyje išsamiai išvardytos nusikalstamos veikos, kurioms taikomos šios direktyvos nuostatos, t. y. tos, kurios nurodytos antrinės teisės aktuose, pateiktuose šio straipsnio a–k punktuose. Pagal jos 3 straipsnio g punktą ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, nurodytoms Pamatiniame sprendime 2004/757/TVR.

42.

Šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio 1 punkto c papunktyje prie šių nusikalstamų veikų priskiriamas „narkotikų laikym[as] ar pirkim[as]“, siekiant užsiimti viena iš 2 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų veiklų, t. y. be kita ko, narkotikų platinimu ir pardavimu.

43.

Taigi man atrodo akivaizdu, kad nusikalstama veika, už kurią suinteresuotieji asmenys buvo nuteisti priėmus galutinį nuosprendį pagrindinėse bylose ir kurią sudaro labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas perparduoti, kaip antai numatyta NK 354a straipsnio 1 dalyje, patenka į Direktyvos 2014/42 taikymo sritį.

44.

Manau, kad priešingas argumentas, kurį per posėdį pateikė Austrijos vyriausybė, negali paneigti tokios išvados. Pabandysiu jį performuluoti. Šios vyriausybės teigimu, SESV 83 straipsnio 1 dalies kaip pagrindinio Direktyvos 2014/42 teisinio pagrindo pasirinkimas reiškia, kad šios direktyvos 3 straipsnis, kuriame apibrėžta jos taikymo sritis, turi būti aiškinamas siaurai, todėl minėta direktyva taikoma ne visoms nusikalstamoms veikoms, kurioms taikomi šiame straipsnyje išvardyti antrinės teisės aktai, o tik nusikaltimams, atitinkantiems SESV 83 straipsnio 1 dalyje numatytas ypatingo sunkumo ir tarpvalstybinio pobūdžio sąlygas. Austrijos vyriausybės nuomone, tai reiškia, kad pagrindinėse bylose nagrinėjama nusikalstama veika nepatenka į Direktyvos 2014/42 taikymo sritį.

45.

Vis dėlto nematau nieko, kas patvirtintų, kad turi būti taikomas toks siauras Direktyvos 2014/42 3 straipsnio aiškinimas. Iš tiesų šiame straipsnyje, prieš pateikiant SESV 83 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytose srityse priimtų antrinės teisės aktų sąrašą, yra frazė: „[š]i direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, kurių atžvilgiu taikoma <…>“, kuri negali būti suprantama kitaip, tik kaip nuoroda į visas nusikalstamas veikas, nurodytas kiekviename iš šių aktų. Kitaip tariant, šioje nuostatoje nėra jokio patikslinimo, kad iš šių nusikalstamų veikų į Direktyvos 2014/42 taikymo sritį patenka tik itin sunkios ir tarpvalstybinį pobūdį turinčios nusikalstamos veikos. Be to, kaip jau buvo paaiškinta, visi minėtuose aktuose numatyti nusikaltimai ipso facto atitinka ypatingo sunkumo ir tarpvalstybinio pobūdžio sąlygas.

46.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyva 2014/42 ir Chartija taikomos tuo atveju, kai kalbama apie nusikalstamą veiką, priskiriamą vienai iš SESV 83 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje išvardytų nusikaltimų sričių, kaip antai narkotinių medžiagų laikymą turint tikslą jas platinti, net jei visos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra susijos tik su viena valstybe nare.

47.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kaip aiškinti Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte esančią sąvoką „iš nusikalstamos veikos netiesiogiai gauta ekonominė nauda“. Konkrečiau kalbant, jis nori sužinoti, ar suinteresuotųjų asmenų ir jų šeimų namuose bei DR naudojamame automobilyje paimtas turtas laikytinas tokia ekonomine nauda.

48.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar Direktyvos 2014/42 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip NK 53 straipsnio 2 dalis, kuriose nenumatytas iš nusikalstamos veikos netiesiogiai gautos ekonominės naudos konfiskavimas.

49.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punktą sąvoka „pajamos“ suprantama plačiai ( 19 ) ir apibrėžta kaip „bet kokia iš nusikalstamos veikos tiesiogiai ar netiesiogiai gauta ekonominė nauda; jas gali sudaryti bet kokios formos turtas ir jos apima visas vėliau reinvestuotas ar transformuotas tiesiogines pajamas ir materialinę naudą“. Tačiau konstatuoju, kad aiškiai nurodydamas tiesioginę ar netiesioginę ekonominę naudą Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino įtvirtinti dviejų viena nuo kitos nepriklausomų sąvokų. Iš tiesų iš Direktyvos 2014/42 11 konstatuojamosios dalies matyti, kad sąvoka „pajamos“ apima ne tik turtą, tiesiogiai gautą iš nusikalstamos veikos, bet ir bet kokį šio turto transformavimą ( 20 ). Todėl manau, kad Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punktas buvo teisingai perkeltas į Bulgarijos teisę, nes, pirma, NK 53 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konfiskuojamos „iš nusikalstamos veikos gautos tiesioginės ar netiesioginės pajamos“ ir, antra, to paties kodekso 53 straipsnio 3 dalyje patikslinta, kad „netiesioginės pajamos“ – tai bet kokia ekonominė nauda, gauta iš disponavimo tiesioginėmis pajamomis, taip pat bet koks turtas, gautas iš vėliau visiškai ar iš dalies transformuotų tiesioginių pajamų“.

50.

Vis dėlto toks platus sąvokos „pajamos“ suvokimas neapima turto, nesusijusio su nusikalstama veika, už kurią asmuo buvo nuteistas. Iš tiesų iš Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte pateiktos apibrėžties matyti, kad ekonominė nauda, nesvarbu, ar ji būtų tiesioginė, ar netiesioginė, turi atsirasti iš nusikalstamos veikos. Dėl klausimo, ar pagrindinėse bylose paimtos pinigų sumos yra „turtas“ ( 21 ), kuris gali būti konfiskuotas, pažymiu, jog iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, pirma, suinteresuotieji asmenys buvo nubausti už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinių medžiagų laikymu turint tikslą jas perparduoti, kuri savaime negali duoti ekonominės naudos. Antra, buvo įrodymų, kad šie suinteresuotieji asmenys prekiavo narkotinėmis medžiagomis, tačiau jie nebuvo nei patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nei nuteisti už šią nusikalstamą veiką ( 22 ). Darytina išvada, kad, siekdamas priimti sprendimą dėl prašymo konfiskuoti pagrįstumo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar ekonominė nauda gali atsirasti iš nusikalstamos veikos, pavyzdžiui, dėl narkotinių medžiagų pardavimo, už kurią asmuo nebuvo nuteistas.

51.

Šiomis aplinkybėmis, siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atsakymą, kuris būtų naudingas sprendžiant ginčą, man atrodo būtina performuluoti klausimus, kuriuos jis uždavė Teisingumo Teismui ( 23 ).

52.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip performuluoti antrąjį ir trečiąjį klausimus:

„Ar Direktyvą 2014/42 reikia aiškinti taip, jog siekiant konfiskuoti būtina, kad ekonominė nauda būtų gauta iš nusikalstamos veikos, už kurią asmuo buvo nuteistas, ar šis konfiskavimas gali būti susijęs ir su ekonomine nauda, gauta iš kitos nusikalstamos veikos, už kurią asmuo nebuvo nuteistas?“

53.

Vadovaujantis logika, kuria paremtas klausimų performulavimas, reikia išanalizuoti įvairias konfiskavimo rūšis, kurias valstybės narės turi numatyti pagal Direktyvą 2014/42, ir, nagrinėjant šias nuostatas, patikrinti, ar bylos aplinkybės atitinka vieną iš šių atvejų.

54.

Šios direktyvos 4, 5 ir 6 straipsniuose valstybės narės įpareigojamos numatyti iš nusikaltimų gautų pajamų konfiskavimą trimis atvejais. Pirmasis, nurodytas minėtos direktyvos 4 straipsnyje, atitinka „paprastą“ ( 24 ) konfiskavimą, o antrasis ir trečiasis, numatyti Direktyvos 2014/42 5 ir 6 straipsniuose, apima atitinkamai išplėstą papildomo turto konfiskavimą ir turto, kurį įtariamasis ar kaltinamasis perdavė tretiesiems asmenims, konfiskavimą.

55.

Pirmiausia manau, kad šios bylos faktinės aplinkybės nesusijusios su trečiųjų asmenų turto konfiskavimu, reglamentuojamu pagal Direktyvos 2014/42 6 straipsnį, nes siekiant įgyvendinti šioje nuostatoje numatytą priemonę reikia, kad turtas būtų perduotas trečiajam asmeniui ir kad tuo pat metu šis asmuo žinotų, jog galimu perdavimu buvo siekiama išvengti šio turto konfiskavimo. Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nekonstatuoja nei pirmosios, nei antrosios iš šių aplinkybių.

56.

Pagal Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos, jeigu yra priimtas galutinis apkaltinamais nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, leisti konfiskuoti nusikaltimo priemones ir pajamas arba turtą, kurio vertė atitinka šių nusikaltimo priemonių ar pajamų vertę. Šios nuostatos taikymo sritį galima geriau suprasti atsižvelgiant į minėtos direktyvos 5 straipsnyje numatytą konfiskavimo atvejį. Šiuo klausimu pažymėtina, kad skirtumą tarp Direktyvos 2014/42 4 ir 5 straipsniuose numatytų atvejų, mano nuomone, parodo jos 19 konstatuojamosios dalies formuluotė, pagal kurią „tam tikrais atvejais gali būti tikslinga nubaudus asmenį baudžiamąja tvarka konfiskuoti ne tik su konkrečiu nusikaltimu susijusį turtą, bet ir kitą turtą, kurį teismas pripažįsta pajamomis iš kitų nusikaltimų“ ( 25 ), ir „[t]oks požiūris vadinamas išplėstiniu konfiskavimu“. Man atrodo, jog iš šios nuostatos matyti, kad Direktyvos 2014/42 5 straipsnyje numatytas išplėstas konfiskavimas taikomas būtent toms situacijoms, kai negali būti taikomas šios direktyvos 4 straipsnis, nes nėra ryšio tarp pajamų ir teismo konstatuotos nusikalstamos veikos.

57.

Taigi, atsižvelgdamas į nuostatų architektūrą ir jų bendrą struktūrą, manau, jog Direktyvos 2014/42 4 straipsniui taikyti būtina, kad pajamos ar turtas, kuriuos ketinama konfiskuoti, būtų gauti iš nusikalstamos veikos, už kurią asmuo buvo nuteistas. Remiantis šiuo aiškinimu, reikia manyti, kad Direktyvos 2014/42 4 straipsnis negali būti taikomas nagrinėjamose bylose, nes iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų išplaukia, kad prašomos konfiskuoti pinigų sumos negalėjo būti gautos iš nusikalstamos veikos, kurią sudarė narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas perparduoti.

58.

Savo ruožtu Direktyvos 2014/42 5 straipsnyje yra numatytas išplėsto konfiskavimo mechanizmas ( 26 ) ir pagal šio straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos imtis reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai ar iš dalies konfiskuoti turtą, priklausantį asmeniui, kuris buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos, galinčios tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos, kai teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, yra įsitikinęs, jog tas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos. Be to, pagal šią nuostatą sąvoka „nusikalstama veika“ apima bent jau minėtos nuostatos 2 dalyje išvardytas nusikalstamas veikas. Iš to matyti, kad siekiant patikrinti, ar nagrinėjama situacija patenka į Direktyvos 2014/42 5 straipsnio nuostatų taikymo sritį, reikia paeiliui išnagrinėti, ar tenkintos kiekvienoje iš šių dalių nustatytos sąlygos.

59.

Pirma, reikia nustatyti, ar nagrinėjamu atveju nusikalstama veika, už kurią buvo nuteistas suinteresuotasis asmuo, patenka į Direktyvos 2014/42 5 straipsnio 2 dalies e punkto taikymo sritį. Iš tiesų šiame punkte kalbama apie „nusikalstamą veiką, už kurią pagal atitinkamą 3 straipsnyje nurodytą dokumentą <…> baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent ketveri metai“. Nors nekyla abejonių, kad narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas perparduoti – tai nusikalstama veika, baudžiama pagal Pamatinio sprendimo 2004/757, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 2014/42 3 straipsnio g punkte, 2 straipsnio 1 dalies c punktą, reikia patikrinti, ar už šią nusikalstamą veiką, kaip ji buvo kvalifikuota nagrinėjamu atveju, gali būti skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios ilgiausias terminas yra bent ketveri metai. Iš esmės pagal Pamatinio sprendimo 2004/757 4 straipsnio 1 ir 2 dalis maksimali bausmė, numatyta už jo 2 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytą nusikalstamą veiką, – tai įkalinimas mažiausiai nuo vienų iki trejų metų; šios bausmės trukmė padidėja iki mažiausiai nuo penkerių iki dešimties metų šiais atvejais: (i) nusikaltimas susijęs su dideliais narkotikų kiekiais; arba (ii) nusikaltimas susijęs su tais narkotikais, kurie daro didžiausią žalą sveikatai, arba jais padaryta didelė žala ne vieno asmens sveikatai. Galima daryti prielaidą, kad šis kriterijus tenkintas, nes nusikalstama veika, už kurią buvo nuteisti suinteresuotieji asmenys, apima labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymą, o toks kvalifikavimas, atrodo, atitinka minėtą sąvoką „narkotik[ai], kurie daro didžiausią žalą sveikatai“.

60.

Antra, reikia nustatyti, ar šioje byloje įvykdyta sąlyga, pagal kurią nusikalstama veika turi „gal[ėti] tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos ( 27 ). Šiuo tikslu man atrodo labai svarbu, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, patikslinti aplinkybes, į kurias reikia atsižvelgti atliekant tokį vertinimą. Taigi, mano nuomone, žodžio „galėti“ ( 28 ) vartojimas reiškia, kad reikia išanalizuoti objektyviąją nusikalstamos veikos sudėtį, kuri išplaukia iš jos kvalifikavimo pagal nacionalinę baudžiamąją teisę. Tačiau galima kelti klausimą ir dėl papildomų kriterijų buvimo, nes Direktyvos 2014/42 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „nustatant, ar dėl nusikalstamos veikos galėjo būti gauta ekonominė nauda, valstybės narės gali atsižvelgti į modus operandi, pavyzdžiui, ar nusikalstamos veikos sąlyga yra tai, kad ji buvo padaryta organizuoto nusikalstamumo kontekste arba ketinant gauti nuolatinį pelną iš nusikalstamų veikų“. Atsižvelgdamas į šį formulavimą, kuriame vartojamas veiksmažodis „galėti“, manau, kad pagal šią nuostatą valstybės narės, nustatydamos, ar nusikalstama veika gali duoti ekonominės naudos, neprivalo atsižvelgti į veikimo būdą. Be to, tokį aiškinimą patvirtina tos pačios konstatuojamosios dalies antras sakinys, kuriame nurodyta, kad atsižvelgimas į veikimo būdą „apskritai <…> neturėtų būti kliūtis taikyti išplėstinį konfiskavimą“. Iš to darau išvadą, kad šios sąlygos įvykdymo patikrinimas nebūtinai reiškia, kad turi būti išnagrinėtas nusikalstamos veikos padarymo būdas, nes nacionalinės valdžios institucijos, remdamosi vien veikos kvalifikavimu pagal vidaus teisę, gali nuspręsti, kad nusikaltimas gali duoti ekonominės naudos.

61.

Šiai išvadai pagrįsti pridursiu, kad nors Pamatinio sprendimo 2005/212 3 straipsnio 1 dalies a punkte daroma nuoroda į nusikaltimą, „padarytą nusikalstamo susivienijimo“, tokia sąlyga pakartojama tik Direktyvos 2014/42 5 straipsnio 2 dalies b punkte, o tai reiškia, kad ši sąlyga nėra sistemingai taikoma kitoms šioje direktyvoje išvardytoms nusikalstamoms veikoms.

62.

Taikydamas šį samprotavimą nagrinėjamam atvejui, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad visiškai nėra savaime suprantama, jog veika, kuri pagal baudžiamąją teisę kvalifikuojama kaip narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas perparduoti, gali tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos. Taigi, nacionalinis teismas, priimdamas sprendimą šiuo klausimu, gali, jei tokia galimybė jam suteikta pagal nacionalinę teisę, atsižvelgti į nusikalstamos veikos padarymo būdą, be kita ko, į aplinkybę, kad ji buvo padaryta organizuoto nusikalstamumo kontekste arba ketinant gauti nuolatinį pelną iš nusikalstamų veikų.

63.

Galiausiai darant prielaidą, kad po šių dviejų vertinimo etapų paaiškės, jog nusikalstama veika patenka į išplėsto konfiskavimo sritį, nacionalinis teismas pagal Direktyvos 2014/42 5 straipsnio 1 dalį, remdamasis jam pateiktais faktais ir įrodymais, turės nustatyti, ar turtas, kurį reikalaujama konfiskuoti, yra gautas iš nusikalstamos veikos. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis, įskaitant, kaip matyti iš minėtoje nuostatoje pateikto pavyzdžio, tai, kad turto vertė yra neproporcinga nuteistojo teisėtoms pajamoms ( 29 ).

64.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į performuluotus antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus: Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, jog siekiant konfiskuoti nėra būtina, kad ekonominė nauda atsirastų iš nusikalstamos veikos, už kurią asmuo buvo nuteistas, bet konfiskavimas gali būti taikomas ir turtui, dėl kurio teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, yra įsitikinęs, jog šis turtas gautas iš kitos nusikalstamos veikos, jei nusikalstama veika, dėl kurios asmuo buvo pripažintas kaltu, yra tarp nusikaltimų, išvardytų minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, ir gali tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos.

65.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, pagal kurias leidžiama valstybės naudai konfiskuoti turtą, kuris, kaip teigiama, priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam, o kitam asmeniui, nors nenumatyta tokio trečiojo asmens galimybė būti konfiskavimo procedūros šalimi.

66.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pagal NPK 306 straipsnio 1 dalies 1 punktą reglamentuojama procedūra, per kurią kompetentingas teismas, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, sprendžia dėl konfiskavimo teisėtumo pagal NK 53 straipsnio 2 dalies b punktą. Kadangi trečiasis asmuo, kuris mano esąs konfiskuoto turto savininkas, negali būti šios procedūros šalis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, mano, kad aptariamos teisės nuostatos neatitinka teisės į veiksmingą teisinę gynybą, kaip antai įtvirtintos Chartijos 47 straipsnyje.

67.

Dėl šios Chartijos nuostatos reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Sąjungos teisinėje sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės, taigi iš esmės Chartijoje įtvirtintos teisės, gali būti taikomos esant visoms situacijoms, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali peržengti šių situacijų ribų ( 30 ).

68.

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad NK 53 straipsnio 2 dalies b punktas buvo įtrauktas Zakon na izmenenie i dopalnenie na nakazatelnia kodeks (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas ir papildomas baudžiamasis kodeksas (DV, Nr. 7, 2019 m. sausio 22 d.)) ir kad šiuo įstatymu į Bulgarijos teisę buvo siekiama perkelti Direktyvą 2014/42, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Taigi Bulgarijos teisės aktų leidėjas turėjo paisyti Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių, visų pirma asmenų teisės į veiksmingą jų teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, gynybą teisme ( 31 ).

69.

Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, buvo pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Siekiant užtikrinti šios pagrindinės teisės laikymąsi Sąjungoje, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinti veiksmingai teisminei apsaugai Sąjungos teisei priklausančiose srityse ( 32 ).

70.

Be to, reikia pažymėti, kad teisė į veiksmingą teisinę gynybą dar kartą patvirtinta pačioje Direktyvoje 2014/42 ( 33 ). Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje iš esmės nustatyta, kad valstybės narės imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad asmenys, kuriems daro poveikį šioje direktyvoje numatytos priemonės, turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, siekiant apsaugoti šių asmenų teises. Atsižvelgiant į bendrą šios formuluotės pobūdį, nekyla abejonių, kad ši nuostata taikoma ir tretiesiems asmenims ( 34 ). Taigi aptariamų nacionalinės teisės nuostatų atitiktis teisei į veiksmingą teisinę gynybą turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, t. y. šiuo prejudiciniu klausimu turėtų būti prašoma išaiškinti būtent šias nuostatas.

71.

Akivaizdu, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tretiesiems asmenims nesuteikiama jokios galimybės remtis savo nuosavybės teise nacionaliniame teisme, pažeidžia teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Tačiau reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tokią išvadą galima padaryti tik bendrai įvertinus nacionalinės teisės sistemą ( 35 ). Tik tuo atveju, jei atlikus šį vertinimą rezultatas būtų neigiamas, Sąjungos teisė lemtų naujos teisių gynimo priemonės sukūrimą ( 36 ).

72.

Šiuo klausimu Bulgarijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose pabrėžė, kad pagal nacionalinę teisę bet kuriam trečiajam asmeniui, kuris teigia, kad vykdant NPK 306 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą konfiskavimo procedūrą buvo pažeista jo nuosavybės teisė, suteikiama galimybė pareikšti savo reikalavimus civiliniame teisme. Konkrečiau kalbant, šis trečiasis asmuo gali pasinaudoti klasikine teisių gynimo priemone pagal civil law sistemas, t. y. vindikaciniu ieškiniu, kuris reglamentuojamas Zakon za sobstvenostta (Nuosavybės įstatymas) 108 straipsnyje. Ši teisių gynimo priemonė, Bulgarijos vyriausybės teigimu, leidžia pareikšti ieškinį dėl vykdymo, netaikant senaties termino, o turto savininkui – reikalauti šio turto iš bet kokio asmens, kuris neteisėtai jį turi ar laiko.

73.

Taigi Teisingumo Teismas savo būsimame sprendime turės nustatyti, ar šios teisių gynimo priemonės buvimas nacionalinėje teisėje atitinka reikalavimus dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/42 8 straipsnį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, o gal atsižvelgiant į šias nuostatas reikalaujama, kad pagal nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas tretiesiems asmenims būtų leista dalyvauti pačioje konfiskavimo procedūroje kaip jos šalims.

74.

Pirmiausia reikia atmesti per teismo posėdį Komisijos pateiktą argumentą, kad privalo būti taikomas pirmesniame punkte nurodytas antrasis aiškinimas, nes pagal Direktyvos 2014/42 8 straipsnį valstybės narės įpareigojamos numatyti teisių gynimo priemonę, skirtą tik tretiesiems asmenims, kurie teigia turintys nuosavybės teises į konfiskuotą turtą. Man atrodo, jog šis argumentas iš esmės reiškia, kad pagal minėtą 8 straipsnį šiems tretiesiems asmenims suteikiama teisė pareikšti tiesioginį ieškinį dėl sprendimo konfiskuoti turtą. Tačiau iš šios direktyvos 8 straipsnio 6 dalies matyti, kad tokia galimybė numatyta tik kiekvienam asmeniui, „kurio atžvilgiu taikomas konfiskavimas“ ( 37 ), o pagal Direktyvos 2014/42 33 konstatuojamąją dalį ( 38 ) ir 8 straipsnio 7 dalį ( 39 ) minėti tretieji asmenys, kai konfiskavimas netaikomas jų atžvilgiu, turi tik teisę būti išklausyti ir teisę naudotis advokato paslaugomis per visą konfiskavimo procesą ( 40 ).

75.

Atsižvelgdamas į tai, toliau nagrinėsiu klausimą, ar Bulgarijos teisėje numatytas vindikacinis ieškinys gali būti laikomas veiksminga teisių gynimo priemone, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį. Mano nuomone, šis nagrinėjimas turi apimti du etapus: pirma, reikia įvertinti, ar ši teisių gynimo priemonė gali tiesiogiai ištaisyti ginčijamą situaciją, antra, reikia įsitikinti, kad dėl šios priemonės procedūrinių taisyklių trečiųjų asmenų nuosavybės teisių įgyvendinimas netampa pernelyg sudėtingas.

76.

Pirmasis etapas, mano nuomone, išplaukia iš Teisingumo Teismo sprendimo byloje Okrazhna prokuratura – Haskovo ir Apelativna prokuratura – Plovdiv ( 41 ). Toje byloje Teisingumo Teismo buvo prašoma priimti sprendimą dėl turto, priklausančio trečiajam sąžiningam asmeniui, konfiskavimo po to, kai [kitas] asmuo buvo nuteistas už nusikaltimą, kurį sudarė stambaus masto kontrabanda. Teisingumo Teismas tuomet nusprendė, kad Bulgarijos teisės nuostatomis, pagal kurias buvo įpareigojama konfiskuoti visą turtą, panaudotą nusikalstamai veikai padaryti ir priklausantį sąžiningam trečiajam asmeniui, buvo nepaisoma teisės į veiksmingą teisinę gynybą reikalavimų. Kadangi vienintelė teisių gynimo priemonė, kuria galėjo pasinaudoti trečiasis asmuo – konfiskuoto turto savininkas, buvo ieškinys nuteistajam asmeniui dėl žalos atlyginimo, pagal minėtas teisės nuostatas šiam trečiajam asmeniui nebuvo suteikta galimybės užginčyti sprendimo dėl konfiskavimo teisėtumą siekiant susigrąžinti savo turtą ( 42 ).

77.

Mano nuomone, šioje byloje nekyla abejonių, kad Bulgarijos teisėje numatytas vindikacinis ieškinys yra teisių gynimo priemonė, galinti tiesiogiai ištaisyti ginčijamą situaciją, nes jei šis ieškinys tenkinamas, pradėta procedūra užbaigiama vykdytinu teismo sprendimu, o tai leidžia atitinkamam trečiajam asmeniui susigrąžinti turtą, kuris buvo konfiskuotas pagal NPK 306 straipsnį ( 43 ). Net jei valstybė parduotų turtą po tokio konfiskavimo, manau, priešingai, nei per posėdį nurodė Komisija, kad atsakymas negalėtų būti kitoks, nes man atrodo, jog vindikacinį ieškinį galima pareikšti ne tik valstybei, bet ir turto įgijėjui. Taip pat nepritariu Komisijai, kai ji iš esmės teigia, jog ieškinys yra neveiksmingas, jeigu jo negalima pareikšti, kol sprendimas dėl turto konfiskavimo netampa galutinis. Iš tiesų, kaip jau buvo nurodyta, pagal Chartijos 47 straipsnį reikalaujama, kad šiuo ieškiniu tretiesiems asmenims būtų suteikta galimybė susigrąžinti savo turtą, tačiau nereikalaujama, kad jis būtų pareikštas iki tokios datos.

78.

Kalbant apie antrąjį etapą, reikia pasiremti klasikine Teisingumo Teismo analize dėl veiksmingumo principo laikymosi: šiuo principu ir lygiavertiškumo principu yra ribojama valstybių narių procesinė autonomija. Tačiau per rašytinę ir žodinę proceso dalis buvo pateikta nedaug informacijos dėl procedūrinių taisyklių, reglamentuojančių vindikacinio ieškinio pareiškimą, kaip tai suprantama pagal Bulgarijos teisę. Reikia jas išnagrinėti.

79.

Pirma, Bulgarijos vyriausybė per posėdį nurodė, kad trečiasis asmuo, kuris pareiškia vindikacinį ieškinį, paremtą nuosavybės teise į konfiskuotą turtą, gali pasirinkti, ar jam atstovaus advokatas, ar jis atstovaus pats sau. Tačiau, net jei į privalomo teisinio atstovavimo taisyklės nebuvimą galima atsižvelgti tvirtinant, kad šis ieškinys laikytinas veiksmingu, reikia priminti, jog gali paaiškėti, kad, siekiant padaryti tokią išvadą, gali reikėti šiam trečiajam asmeniui suteikti galimybę pasinaudoti teisine pagalba, kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendime DEB ( 44 ), atsižvelgiant į šiuos kriterijus: ginčo dalykas, pagrįstos ieškovo galimybės laimėti bylą, bylos svarba ieškovui, taikytinos teisės ir proceso sudėtingumas, taip pat ieškovo galimybė veiksmingai vesti savo bylą. Akivaizdu, kad šį vertinimą turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

80.

Antra, Bulgarijos vyriausybė per posėdį patikslino, kad civilinio proceso, pradėto pareiškus vindikacinį ieškinį, trukmė yra nuo dvejų iki penkerių metų. Šiuo klausimu man atrodo naudinga pasiremti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 13 straipsnio, į kurį gali būti atsižvelgta aiškinant Chartijos 47 straipsnį pagal vienodo aiškinimo taisyklę, numatytą jos 52 straipsnio 3 dalyje ( 45 ). Pagal šią jurisprudenciją, kadangi teisių gynimo priemonė turi būti veiksminga tiek praktiniu, tiek teisiniu požiūriais ( 46 ), EŽTK 6 straipsnyje numatyti teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimai gali būti svarbūs vertinant teisių gynimo priemonės veiksmingumą, kaip tai suprantama pagal EŽTK 13 straipsnį ( 47 ). Konkrečiau kalbant, teisė į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą gali būti tinkamas tokio veiksmingumo patikrinimo kriterijus ( 48 ). Atsižvelgiant į tai, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją termino „protingas“ pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas kiekvienos bylos aplinkybes ir, be kita ko, į bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir dalyvaujančių šalių elgesį ( 49 ). Tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

81.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į ketvirtąjį prejudicinį klausimą: Direktyvos 2014/42 8 straipsnis, siejamas su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, pagal kurią valstybės naudai leidžiama konfiskuoti turtą, kuris, kaip teigiama, priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam, o kitam asmeniui, net jei nenumatyta tokio trečiojo asmens galimybė būti konfiskavimo procedūros šalimi, jei šis asmuo civiliniame teisme gali pasinaudoti teisių gynimo priemone, leidžiančia jam susigrąžinti konfiskuotą turtą, ir jei atsižvelgiant į procedūrines taisykles, taikomas tokiai teisių gynimo priemonei, jo nuosavybės teisės įgyvendinimas netampa pernelyg sudėtingas.

82.

Galiausiai norėčiau pridurti, kad, mano nuomone, taip užtikrinamos teisės į veiksmingą teisinę gynybą apsaugos lygis visiškai nėra žemesnis nei tas, kurį garantuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Nors tiesa, kad remiantis Sprendime Silickienė prieš Lietuvą suformuota jurisprudencija visiems asmenims, kurių turtas konfiskuotas, pagal bendrą principą turi būti suteiktas šalies statusas procese, kuriame priimamas sprendimas dėl konfiskavimo, taip pat tiesa, kad iš tos pačios jurisprudencijos matyti, jog faktinės bylos aplinkybės gali rodyti, kad nacionalinės valdžios institucijos de facto suteikė atitinkamiems asmenims tinkamą ir pakankamą galimybę apsaugoti savo teises ( 50 ).

83.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Apelativen sad – Varna (Varnos apeliacinis teismas, Bulgarija) prejudicinius klausimus: