1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su dviem atskirais klausimais. Pirma, su 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas ( 2 ) (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), 211 straipsnio taikymo sritimi laiko atžvilgiu, ir, antra, su 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 įgyvendinimo nuostatas ( 3 ) (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo reglamentas arba BMKĮR), 294 straipsnio 2 dalies aiškinimu, jeigu būtų nuspręsta, kad Reglamento Nr. 952/2013 211 straipsnis netaikomas ratione temporis.

2.

Thüringer Finanzgericht (Tiuringijos finansų teismas, Vokietija) (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) Teisingumo Teismui pateikė keturis atskirus klausimus; pirmieji trys klausimai susiję su Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio taikymu laiko atžvilgiu, o paskutinis – su BMKĮR 294 straipsnio 2 dalies aiškinimu. Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prašymą šioje išvadoje nagrinėsiu tik pirmuosius tris iš tų klausimų.

3.

Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnyje „Leidimas“ numatyta:

„1.   Muitinės leidimo reikia:

Sąlygos, kuriomis leidžiama naudotis viena arba keliomis pirmoje pastraipoje nurodytomis procedūromis <…>, nurodomos leidime.

2.   Muitinė suteikia leidimą, taikomą atgaline data, kai įvykdytos visos šios sąlygos:

Muitinė gali suteikti leidimą, taikomą atgaline data, ir tuo atveju, jei prekių, kurioms buvo įforminta muitinės procedūra, jau nebėra prašymo suteikti tokį leidimą priėmimo metu.

<…>“

4.

Sąjungos muitinės kodekso ( 4 ) 288 straipsnyje „Taikymas“ numatyta:

„1.   [Straipsnių sąrašas, į kurį 211 straipsnis neįtrauktas] straipsniai taikomi nuo 2013 m. spalio 30 d.

2.   1 dalyje nenurodyti straipsniai taikomi nuo 2016 m. gegužės 1 d.“.

5.

Deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446 ( 5 ) 172 straipsnyje „Taikymas atgaline data“ numatyta:

„1.   Kai muitinė suteikia leidimą, taikomą atgaline data pagal Kodekso 211 straipsnio 2 dalį, toks leidimas įsigalioja ne anksčiau kaip prašymo priėmimo dieną.

<…>

3.   Jeigu prašoma atnaujinti leidimą, susijusį su tos pačios rūšies operacija ir prekėmis, atgaline data taikomas leidimas gali įsigalioti paskutinę pirminio leidimo galiojimo dieną.

<…>“

6.

Deleguotojo reglamento 2015/2446 256 straipsnyje nurodyta:

„<…>

[Šis reglamentas] taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d.

<…>“

7.

Beeren-, Wild-, Feinfrucht GmbH (toliau – BWF) importuoja bei perdirba sūryme konservuotus grybus ir jais prekiauja. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. BWF turėjo galiojantį leidimą importuoti tokius grybus iš Sąjungai nepriklausančių valstybių ir išleisti juos į laisvą apyvartą tiksliniam naudojimui. Iki to leidimo galiojimo pabaigos BWF ne kartą juo naudojosi. Bendrovė nepateikė prašymo pratęsti leidimo galiojimą. Kaip nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, to nebuvo padaryta „dėl nežinojimo“. Po 2012 m. gruodžio 31 d. BWF iš Sąjungai nepriklausančių valstybių toliau importavo grybus, skirtus išleisti į laisvą apyvartą ir neprašė taikyti palankų muitų režimą šiam importui. BWF mokėjo taikomus muitus, kurių išlaidų negalėjo perkelti savo klientams.

8.

Tai, kad leidimo galiojimas pasibaigęs, buvo pastebėta atliekant bendrovės auditą. 2015 m. sausio 9 d. BWF paprašė pratęsti pradinio leidimo galiojimą (toliau – paskesnis leidimas). 2015 m. sausio 14 d.Hauptzollamt Erfurt (Erfurto centrinė muitinė, Vokietija) suteikė paskesnį leidimą, taikomą atgaline data nuo 2015 m. sausio 9 d. (t. y. nuo paraiškos pateikimo datos); ji atsisakė išduoti leidimą, kuris galiotų atgaline data nuo pirmesnio leidimo galiojimo pabaigos (t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d.).

9.

BWF, remdamasi tuo, kad dėl restruktūrizavimo jos ekonominė padėtis yra sudėtinga, dar kartą paprašė, kad paskesnis leidimas būtų taikomas nuo 2013 m. sausio 1 d.Hauptzollamt2015 m. gegužės 13 d. sprendimu tą prašymą atmetė, nes nustatė, kad neįvykdytos atgaline data taikomo leidimo sąlygos pagal BMKĮR 294 straipsnio 2 dalį ir (arba) jo 294 straipsnio 3 dalį.

10.

BWF dėl to sprendimo pateikė administracinį skundą. Hauptzollamt2016 m. balandžio 6 d. sprendimu tą administracinį skundą atmetė; dėl to sprendimo 2016 m. gegužės 3 d. BWF pateikė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

11.

Tame ieškinyje BWF teigė, kad paskesnio leidimo, taikomo atgaline tvarka, suteikimui turi būti taikomas Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnis, o ne BMKĮR 294 straipsnis, nes pirmoji nuostata, kaip procedūrinė norma, turi būti taikoma atgaline data nagrinėjamoje byloje.

12.

2019 m. kovo 21 d., taigi, kol buvo nagrinėjama pagrindinė byla, Hauptzollamt priėmė naują sprendimą pagal BMKĮR 294 straipsnį, kuriuo pakeistas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimas (t. y. 2016 m. balandžio 6 d. sprendimas dėl administracinio skundo), o BWF prašymas dėl paskesnio leidimo taikymo atgaline data pratęsimo jį taikant nuo 2013 m. sausio 1 d. vėl atmestas. Šis sprendimas buvo pagrįstas kitais motyvais nei ankstesnis sprendimas. Būtent šis paskesnis 2019 m. kovo 21 d. sprendimas yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos dalykas.

13.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

14.

Rašytines pastabas pateikė BWF ir Europos Komisija. Nebuvo prašoma rengti teismo posėdžio ir jis nebuvo surengtas.

15.

Pirmaisiais trimis klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia, kad būtų pateiktas išaiškinimas dėl Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalies taikymo laiko atžvilgiu, o visų pirma – ar ta nuostata ratione temporis gali būti taikoma tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

16.

Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, nauja teisės norma taikoma nuo akto, kuriame ji įtvirtinta, įsigaliojimo ir, nors ji netaikoma galiojant ankstesniam įstatymui atsiradusioms ir galutinai susidariusioms teisinėms situacijoms, ji taikoma būsimoms jų pasekmėms ir naujoms teisinėms situacijoms ( 6 ).

17.

Konkrečiai kalbant, pagal suformuotą jurisprudenciją procedūrinės normos paprastai taikomos visiems jų įsigaliojimo momentu nagrinėjamiems ginčams, kitaip nei materialinės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip netaikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms, išskyrus atvejus, kai iš šių normų formuluotės, tikslo ar struktūros aiškiai matyti, kad turi būti pripažintas toks jų poveikis ( 7 ).

18.

Taigi pirmiausia nagrinėsiu klausimą, ar Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinama kaip materialinė, ar kaip procedūrinė norma. Kadangi prieisiu prie išvados, kad Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalyje iš tiesų nustatyta materialinė norma, antra, nagrinėsiu klausimą, ar iš tos nuostatos formuluotės, tikslų ar bendros sistemos aiškiai matyti, kad ji vis tiek turi būti taikoma atgaline data.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo manantis, kad Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnis iš esmės yra procedūrinė norma. Siekdamas pagrįsti tą nuomonę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tos nuostatos vietą Sąjungos muitinės kodekso struktūroje ir pagrindinį nuostatos turinį. Ieškovė pagrindinė byloje taip pat teigia, kad Reglamento Nr. 952/13 211 straipsnis turėtų būti laikomas procedūrine norma.

20.

Nesutinku su šiuo vertinimu.

21.

Nors Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs, ar Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalis turėtų būti laikoma materialine, ar procedūrine norma, arba ar ta nuostata turėtų būti aiškinama kaip taikoma atgaline data, jis keliose bylose nagrinėjo skirtumą tarp muitų teisės srities materialinių ir procedūrinių normų. Teisingumo Teismas apskritai laikėsi nuomonės, kad nuostatos, pagal kurias nustatoma, ar esama skolos muitinei (arba nustatomas jos dydis), yra „materialinės normos“, kurios paprastai negali būti taikomos atgaline tvarka.

22.

2006 m. vasario 23 d. Sprendime Molenbergnatie (C-201/04, EU:C:2006:136) ir 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendime Beemsterboer Coldstore Services (C-293/04, EU:C:2006:162) Teisingumo Teismas atitinkamai nurodė, kad skolą muitinei reglamentuojančios taisyklės ir taisyklės, reglamentuojančios sąlygas, kuriomis mokesčių mokėtojas išvengė paskesnio muitų išieškojimo, yra materialinės normos.

23.

Taigi, Sprendime Molenbergnatie Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 ( 8 ) 221 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl pranešimo apie muito sumą skolininkui sudaro vien procedūrinio pobūdžio normos ( 9 ). Tose nuostatose nebuvo reglamentuotas skolos muitinei buvimas.

24.

Priešingai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatyta „skolą muitinei reglamentuojanti taisyklė“ ( 10 ). Tame punkte nurodyta, kad „pranešimas skolininkui [neturėtų] būti pateikiamas“ pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Kadangi, Teisingumo Teismo nuomone, pasibaigus tam laikotarpiui „pasibaigia skolos senaties terminas, todėl ji išnyksta“, jis nusprendė, kad ta nuostata yra materialinė norma ( 11 ). Taigi, Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalis negalėjo būti taikoma iki 1994 m. sausio 1 d., t. y. tos nuostatos įsigaliojimo datos, susidariusios skolos muitinei išieškojimui ( 12 ).

25.

Sprendime Beemsterboer Coldstore Services Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte yra įtvirtinta materialinė norma, „kiek [jis] reglamentuoja sąlygas, kuriomis mokesčių mokėtojas dėl muitinės klaidos yra atleidžiamas nuo paskesnio muitų išieškojimo“ ( 13 ). Kaip nurodė generalinė advokatė J. Kokott, ta nuostata yra materialinė norma, nes ji „skirt[a] išaiškinti klausim[ui], ar skolininkas vis dėlto privalėjo mokėti teisiškai privalomą muito sumą, ar ne“ ( 14 ).

26.

Byloje Mitsui & Co. Deutschland (C-256/07, EU:C:2009:167) Teisingumo Teismas aiškiai nenurodė, kad nuostata, kurioje nustatytas tam tikriems kainos patikslinimams, į kuriuos galima atsižvelgti, taikomas dvylikos mėnesių senaties terminas, yra materialinė (o ne procedūrinė) norma. Užuot tai padaręs Teisingumo Teismas atmetė galimybę nagrinėjamą nuostatą taikyti atgaline tvarka, remdamasis tuo, kad tiems patikslinimams atgaline data taikant naują, trumpesnį senaties terminą būtų pažeisti teisėti lūkesčiai ( 15 ). Tačiau generalinis advokatas J. Mazak savo išvadoje toje byloje aiškiai nurodė, kad nagrinėjamos nuostatos materialusis pobūdis kyla iš aplinkybės, kad joje buvo „apibrėž[tos] sąlyg[os] taikyti teisę patikslinti sandorio vertę“ ( 16 ). Pažymėsiu, kad ta vertė atitinkamai turėjo lemiamą reikšmę skolos muitinei sumai.

27.

Atskyrimas atsižvelgiant į tai, ar nagrinėjamos normos turi lemiamą reikšmę skolos muitinei buvimui arba dydžiui, yra logiškas. Kaip savo pastabose pažymėjo Komisija, tapačių prekių, importuotų tuo pačiu metu ir tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, atleidimas nuo muito ar neapmokestinimas arba apmokestinimas juo negali priklausyti nuo administracinio ar teismo proceso trukmės. Dėl tų pačių faktinių aplinkybių, susiklosčiusių tuo pačiu metu, turėtų atsirasti ta pati skola muitinei ir jos turėtų būti vertinamos pagal tas pačias materialines normas.

28.

Taikydamas šią logiką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktiems klausimams manau, kad Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalis yra materialinė norma.

29.

Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalies versijoje anglų kalba ( 17 ) nurodyta: „the customs authorities shall grant an authorisation with retroactive effect“ (muitinė suteikia leidimą, taikomą atgaline data), kai įvykdytos visos sąraše nurodytos sąlygos. Nesant tokio leidimo, taikomo nagrinėjamų prekių importui, kurį BWF vykdė nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 8 d., importavus tas prekes turėjo būti mokami muitai.

30.

Vis dėlto, jeigu pagal Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalį arba BMKĮR 294 straipsnį BWF būtų suteiktas leidimas, taikomas atgaline data, būtų taikoma galutinio vartojimo išimtis, ir BWF galėtų prašyti grąžinti sumokėtus muitus.

31.

Visų Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnyje išvardytų sąlygų įvykdymas yra ne tik leidimo, taikomo atgaline data, suteikimo sąlyga, tačiau – kol kas nepaisant Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalies versijos prancūzų k. – muitinė, gavusi prašymą, faktiškai privalo tokį leidimą suteikti. Tas leidimas atitinkamai turi lemiamą reikšmę skolos muitinei už nagrinėjamas prekes buvimui.

32.

Taigi, remdamasis šios išvados 22–26 punktuose nurodyta jurisprudencija manau, kad turi būti laikoma, jog Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalyje nustatyta materialinė norma.

33.

Atidžiau išnagrinėjus Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalies a–h punktuose nurodytas atskiras sąlygas tas požiūris tik patvirtinamas.

34.

Pagal a punktą privalo būti „pagrįstas ekonominis poreikis“, o b punkte reikalaujama, kad prašymas nebūtų susijęs su apgaulės galimybe. Nei ekonominio poreikio buvimas, nei apgaulės nebuvimas nėra susiję su procedūriniais klausimais; tie reikalavimai yra materialinės teisės reikalavimai, kurie turi būti įvykdyti, kad būtų galima gauti leidimą, taikomą atgaline data. Nors a punkte reikalaujama, kad būtų „pagrįstas“ ekonominis poreikis, procedūriniai tokio pagrindimo pateikimo klausimai jame nereglamentuoti.

35.

Pagal c punktą pareiškėjas, remdamasis ataskaitomis ar apskaitos registrais, privalo įrodyti, kad visi procedūros reikalavimai yra įvykdyti, kad tam tikrais atvejais prekes įmanoma identifikuoti atitinkamą laikotarpį ir kad tokios ataskaitos ar apskaitos registrai sudaro sąlygas kontroliuoti, kaip atliekama procedūra. D punkte reikalaujama, kad galėtų būti atlikti visi formalumai, būtini su atitinkamomis prekėmis susijusiai situacijai sureguliuoti, o f punkte nustatyta sąlyga, kad patikrinti ekonominių sąlygų nereikia. Nors šios nuostatos susijusios su procedūriniais klausimais, jose nereglamentuota, kaip tie reikalavimai turėtų būti įvykdyti arba kaip turėtų būti pateiktas pagrindimas, o veikiau nustatytos leidimo, taikomo atgaline data, suteikimo sąlygos.

36.

E punkte nustatyta sąlyga, kad per trejus metus iki prašymo priėmimo dienos pareiškėjui nebuvo suteiktas joks leidimas, taikomas atgaline data, g punkte numatyta, kad prašymai negali būti susiję su sandėlių naudojimu prekių muitiniam sandėliavimui, o h punkte nustatytas trejų metų senaties terminas prašymams dėl tos pačios rūšies operacijų su tokiomis pačiomis prekėmis.

37.

Manau, kad visi šie reikalavimai yra tik (arba daugiausia) materialinės sąlygos.

38.

211 straipsnis yra Sąjungos muitinės kodekso VII antraštinės dalies „Specialiosios procedūros“ 1 skyriuje „Bendrosios nuostatos“. 1 skyrių sudaro Sąjungos muitinės kodekso 210–225 straipsniai.

39.

1 skyriaus nuostatų struktūra apytikriai atitinka modelį, pagal kurį po viena arba dviem tik (arba daugiausia) materialinės teisės nuostatų dėl atitinkamai leidimo (211 straipsnis), specialiosios procedūros pripažinimo įvykdyta (215 straipsnis) ar prekių gabenimo (219 straipsnis) ir įprastinių prekių tvarkymo operacijų (220 straipsnis) eina straipsnis „Įgaliojimų delegavimas“, kuriame Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, papildančius tam tikras ne esmines tų normų dalis (212, 216 ir 221 straipsniai), ir straipsnis „Įgyvendinimo įgaliojimų suteikimas“, kuriame Komisijai nurodyta „įgyvendinimo aktais nustat[yti] <…> procedūrines taisykles“, susijusias su tų materialinės teisės normų dalimi (213, 217 ir 222 straipsniai) ( 18 ).

40.

Nemanau, kad iš Sąjungos muitinės kodekso struktūros būtų galima spręsti, kad 211 straipsnio 2 dalis yra procedūrinė norma. Priešingai, 211 straipsnio 2 dalies vieta VII antraštinės dalies 1 skyriuje yra vieta, kurioje galima tikėtis rasti materialinę, o ne procedūrinę normą.

41.

Materialinės Sąjungos teisės normos išimtinai gali būti aiškinamos kaip apimančios situacijas iki jų įsigaliojimo, kai iš jų turinio, tikslo ar struktūros aiškiai matyti, kad joms turi būti priskirtas toks poveikis ( 19 ).

42.

Sprendime Beemsterboer Coldstore Services Teisingumo Teismas tuo klausimu konstatavo, kad naują, iš dalies pakeistą materialinės normos redakciją derėjo taikyti iki jos įsigaliojimo susidariusioms situacijoms, nes nauja redakcija buvo „iš esmės aiškinamojo pobūdžio“ ( 20 ). Kadangi iš dalies pakeista toje byloje nagrinėtos nuostatos redakcija buvo priimta siekiant labiau užtikrinti teisinį saugumą ir kadangi naujame tekste sustiprinta atitinkamų ūkio subjektų teisėtų lūkesčių apsauga, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principai nedraudžia iš dalies pakeistos redakcijos taikyti iki jos įsigaliojimo susidariusioms situacijoms ( 21 ).

43.

Priešingai, Sąjungos muitinės kodekso 221 straipsnio 2 dalyje, palyginti su ankstesniu teisės aktu, numatyti esminiai pakeitimai. Kitaip nei BMKĮR 294 straipsnyje, kuriame buvo nurodyta, kad muitinė „gali išduoti leidimą atgaline data“, Sąjungos muitinės kodekso 221 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ji „suteikia leidimą, taikomą atgaline data“, kai įvykdytos nurodytos sąlygos (kurios yra tik (arba daugiausia) materialinio pobūdžio). Akivaizdu, kad tai nėra tik aiškinimo skirtumas.

44.

Preambulėje ar teisėkūros istorijoje neradau jokių duomenų, kad Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalį buvo numatyta taikyti atgaline data.

45.

Taip pat reikia pažymėti, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla susijusi su tuo, ar galutinio vartojimo procedūros taisyklės gali būti taikomos atgaline data. Leidimas taikyti galutinio vartojimo procedūrą gali būti suteiktas tik tam tikromis sąlygomis, taigi, ta procedūra yra bendrųjų muitų normų išimtis. Todėl tą procedūrą reglamentuojančios normos turi būti aiškinamos siaurai ( 22 ). Leidimo, taikomo atgaline data, suteikimas pagal Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalį ir Sąjungos muitinės kodekso deleguotojo reglamento 172 straipsnio 1 dalį taip pat yra bendros taisyklės dėl leidimų suteikimo išimtis, kuriai taikomos konkrečios sąlygos. Leidimo, taikomo atgaline data nuo tos dienos, kurią baigė galioti pradinis leidimas, suteikimas pagal Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalies h punktą ir Sąjungos muitinės kodekso deleguotojo reglamento 172 straipsnio 3 dalį yra tolesnė bendrųjų taisyklių dėl leidimų, taikomų atgaline data, išimtis, kuriai taikomos kitos papildomos sąlygos. Todėl platus tų normų taikymo laiko atžvilgiu aiškinimas nėra pateisinamas.

46.

Atskiras procedūrinių normų taikymo faktinei situacijai, susidariusiai iki tų normų įsigaliojimo datos, reikalavimas – kad tuo metu, kai procedūrinės taisyklės įsigalioja, byla būtų nagrinėjama. Dėl atsakymo į pirmąjį klausimą atsakyti į antrąjį ir trečiąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus nėra prasmės. Todėl nebūtina nagrinėti klausimo, ar byla buvo nagrinėjama tuo metu, kai Sąjungos muitinės kodekso 211 straipsnio 2 dalies tapo taikytina (2016 m. gegužės 1 d.).

47.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pirmuosius tris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus:

2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 211 straipsnio 2 dalis, kaip materialinė norma, taikoma tik tokiems prašymams išduoti leidimą, kuris galiotų atgaline data nuo 2016 m. gegužės 1 d.