1.

BU, fizinis asmuo, gyvenantis Austrijoje, sudarė darbo sutartį su Markt24 GmbH, pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrove. Pagal šią sutartį BU šios bendrovės naudai ir jai vadovaujant turėjo teikti valymo paslaugas Vokietijoje. Tačiau ši sutartis kelis mėnesius faktiškai taip ir liko nevykdyta, kol Markt24 ją nutraukė, atleisdama BU iš darbo. Tuo laikotarpiu ši bendrovė neskyrė darbuotojai jokių užduočių, nors ši savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje laukė pasirengusi dirbti. Minėta bendrovė taip pat nemokėjo BU sutarto darbo užmokesčio.

2.

Šiomis aplinkybėmis BU Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas, Austrija), turinčiame jurisdikciją teritorijoje, kurioje yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, pareiškė ieškinį Markt24 dėl šio darbo užmokesčio sumokėjimo. Tas teismas savo ruožtu kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) (toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) išaiškinimo.

3.

Savo įvairiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti BU pareikštą ieškinį, ar šis ieškinys turėjo būti pateiktas Vokietijos teismui. Tai priklauso nuo to, pirmiausia, ar tokiam ieškiniui taikytinos jurisdikcijos taisyklės, nustatytos reglamente „Briuselis Ia“, būtent jo 21 straipsnyje, susijusiame su darbdaviams pareikštais darbuotojų ieškiniais, be to, ar pagal šį straipsnį darbuotojas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklosčiusios šioje byloje, gali kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, ir galiausiai, jei į pirmesnius klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar pagal šį reglamentą tokiam teismui draudžiama prisiimti jurisdikciją pagal nacionalines taisykles, pagal kurias pasirinkimo teisė suteikiama darbuotojui.

4.

Šioje išvadoje paaiškinsiu, kad toks ieškinys, kaip BU pareikštas ieškinys, patenka į reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį, todėl teismai, turintys jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį, turi būti nustatyti remiantis šio reglamento nuostatomis, netaikant nacionalinių jurisdikcijos taisyklių. Taip pat paaiškinsiu, kad tuo atveju, kai dėl kokių nors priežasčių darbo sutartis nebuvo vykdoma, darbuotojas, remdamasis minėtu 21 straipsniu, gali pareikšti ieškinį darbdaviui arba valstybės narės, kurioje yra pastarojo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose, arba sutartyje sutartos vietos, kurioje jis turėjo atlikti savo darbą, teismuose.

5.

Reglamento „Briuselis Ia“ 18 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad, „kalbant apie draudimo, vartotojų ir darbo sutartis, silpnesnioji šalis turėtų būti ginama pagal jurisdikcijos taisykles, kurios yra palankesnės tokios šalies interesams negu bendrosios taisyklės“.

6.

Šio reglamento II skyriaus 5 skirsnis „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis“, apima 20–23 straipsnius. Šio reglamento 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui, 7 straipsnio 5 punktui ir, kai ieškinys pareiškiamas darbdaviui, 8 straipsnio 1 punktui.“

7.

Reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas:

8.

1985 m. kovo 7 d.Bundesgesetz über die Arbeits- und Sozialgerichtsbarkeit (Arbeits- und Sozialgerichtsgesetz) (Federalinis įstatymas dėl jurisdikcijos darbo ir socialinėse bylose (Darbo ir socialinių teismų įstatymas; toliau – ASGG) 4 straipsnio 1 dalies a ir d punktuose nustatyta:

„Teritorinę jurisdikciją nagrinėti 50 straipsnio 1 dalyje nurodytas bylas ieškovo pasirinkimu turi:

9.

BU yra fizinis asmuo, gyvenantis Zalcburge (Austrija). Markt24 yra pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė, kurios buveinė – Unteršleisheime (Vokietija).

10.

Vieną dieną BU užkalbino vyras, teigęs, kad Markt24 ieško darbuotojų; po pokalbio su šiuo vyru BU Zalcburge esančioje kepyklėlėje pasirašė darbo sutartį; joje buvo uždėtas šios bendrovės spaudas, nurodytas telefono numeris Austrijoje ir adresas Vokietijoje. Pagal šią sutartį BU buvo įdarbinta valytoja darbui ne visą darbo laiką valymo darbams Miunchene (Vokietija) atlikti už mėnesinį darbo užmokestį.

11.

Buvo numatyta, kad BU pradės dirbti 2017 m. rugsėjo 6 d. Tačiau ji niekada nepradėjo dirbti. Iš tikrųjų Markt24 nenurodė jai atlikti jokio darbo. Nors BU buvo pasiekiama telefonu ir savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje laukė, būdama pasirengusi dirbti, ji neatliko jokių valymo ar kitų darbų šios bendrovės naudai. BU neturėjo vyro, su kuriuo sudarė darbo sutartį, telefono numerio. Kol darbo santykiai tęsėsi, BU negavo jokio darbo užmokesčio. Vis dėlto, kaip ir dar trys minėtos bendrovės darbuotojai, ji buvo deklaruota Austrijos socialinio draudimo įstaigoje kaip pagal darbo sutartį dirbantis asmuo.

12.

2017 m. gruodžio 15 d.Markt24 nutraukė darbo sutartį su BU.

13.

2018 m. balandžio 27 d. BU pareiškė Markt24 ieškinį Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas), reikalaudama, kad būtų sumokėtas nesumokėtas darbo užmokestis, specialiosios išmokos, proporcingos išdirbtam laikotarpiui ir piniginė kompensacija už nepanaudotas metines mokamas atostogas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki gruodžio 15 d. Ieškovė pagrindinėje byloje teigė, kad nurodytas teismas turi jurisdikciją, nes minėta įmonė jų darbo santykių pradžioje turėjo biurą Zalcburge.

14.

Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio Markt24 nepavyko įteikti, o šios bendrovės atstovų buvimo vieta nebuvo žinoma, Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas) jai paskyrė atstovaujantį asmenį. Šis 2019 m. sausio 7 d. raštu pateikė prieštaravimą dėl minėto teismo tarptautinės ir teritorinės jurisdikcijos.

15.

Šiomis aplinkybėmis Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16.

2019 m. spalio 23 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2019 m. spalio 31 d.Markt24, Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas. Šioje byloje posėdžio nebuvo surengta.

17.

Ši byla susijusi su Sąjungos valstybių narių teismų tarptautine jurisdikcija nagrinėti ieškinį, darbuotojo pareikštą darbdaviui dėl jų darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio sumokėjimo tokiomis bent jau neįprastomis aplinkybėmis, kai darbuotojas faktiškai neatliko jokio darbo pagal šią sutartį, nes darbdavys jam nenurodė atlikti jokių sutartų užduočių. Taigi, kaip minėta šios išvados įvade, ši sutartis taip ir liko nevykdyta nuo jos pasirašymo dienos iki tos dienos, kai darbdavys ją nutraukė, atleisdamas darbuotoją iš darbo.

18.

Šis ieškinys susijęs su tarpvalstybiniu ginču. BU nuolatinė gyvenamoji vieta yra Zalcburge, o ją įdarbinusios bendrovės Markt24 buveinė – Vokietijoje; jų sutartinių santykių pradžioje ši bendrovė galbūt turėjo biurą ir Zalcburge ( 3 ). Be to, darbo sutartis, dėl kurios kilo ginčas, buvo sudaryta šiame mieste, o sutarti darbai, t. y. valymo darbai, turėjo būti atliekami Miunchene.

19.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmuoju klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar jurisdikcijos taisyklės, nustatytos reglamente „Briuselis Ia“, būtent – jo II skyriaus 5 skirsnyje, taikomos tokiam ieškiniui, kaip ieškinys, kurį BU pareiškė Markt24.

20.

Šiame etape primintina, kad minėtame 5 skirsnyje nustatytos specialiosios taisyklės, taikomos ieškiniams, „susijus[iems] su individualiomis darbo sutartimis“. Šiomis taisyklėmis, kurios jau nagrinėtos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 4 ), siekiama, be kita ko ( 5 ), apsaugoti darbuotoją, laikomą silpnesniąja darbo sutarties šalimi ( 6 ). Taigi pagal reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnį darbuotojas, norintis pareikšti ieškinį savo darbdaviui, turi kelias galimybes pasirinkti teismą. Viena vertus, pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą darbuotojas gali pareikšti ieškinį savo darbdaviui valstybės narės, kurioje yra pastarojo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose, tačiau – tai svarbu patikslinti – ne savo paties nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Kita vertus, pagal minėto straipsnio 1 dalies b punktą darbuotojas gali pareikšti ieškinį arba: i) „vietos, kurioje arba iš kurios [jis] paprastai atlieka savo darbą“, teisme ar „paskutinės tokios darbo vietos“ teisme; arba ii) jei darbuotojas paprastai savo darbą atlieka arba atliko ne toje pačioje šalyje – „vietos, kurioje yra arba buvo [jį] įdarbinusi įmonė“, teisme“.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar šios taisyklės taikytinos ieškiniui, kuris pareikštas jo nagrinėjamoje byloje, nes, nors sudarė darbo sutartį su Markt24, BU faktiškai neatliko jokio darbo pagal šią sutartį. Šios išvados A skirsnyje paaiškinsiu, kodėl minėtos taisyklės vis dėlto taikytinos tokiam ieškiniui, neatsižvelgiant į tai, kad darbo sutartis, dėl kurios kilo ginčas, nebuvo vykdoma.

22.

Antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar jis gali pripažinti jurisdikciją nagrinėti BU pareikštą ieškinį, remdamasis savo nacionalinėje teisėje nustatytomis taisyklėmis – būtent ASGG 4 straipsnio 1 dalies a ir d punktais, – nes pagal šias taisykles Austrijos darbuotojams tiesiogiai arba netiesiogiai ( 7 ) suteikiama galimybė Austrijoje kreiptis į jų pačių nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, taigi jos yra palankesnės šiems darbuotojams, nei nustatytosios reglamente „Briuselis Ia“. Šios išvados B skirsnyje paaiškinsiu, kodėl tokiam ieškiniui vis dėlto taikytinos tik šiame reglamente nustatytos jurisdikcijos taisyklės, netaikant panašių nacionalinių taisyklių, net jei pastarosios yra palankesnės darbuotojams, nei nustatytosios minėtame reglamente.

23.

Ketvirtasis klausimas iš esmės susijęs su taisykle, nustatyta reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje. Šiuo klausimu siekiama išsiaiškinti, ar galima nustatyti „vietą, kurioje arba iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, aplinkybėmis, kai darbuotojas neatliko jokio darbo. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iki šiol Teisingumo Teismas nėra sprendęs, kaip, esant tokioms aplinkybėms, reikia aiškinti šią nuostatą. Šios išvados C skirsnyje paaiškinsiu, kodėl netgi tokiomis aplinkybėmis šią „vietą“ galima nustatyti ir tai yra ne vieta, kurioje sudaryta darbo sutartis, arba vieta, kurioje darbuotojas laukė, būdamas pasirengęs dirbti, kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, o sutartyje sutarta vieta, kurioje darbuotojas turėjo atlikti savo darbą.

24.

Pirma, mano manymu, nėra jokių abejonių, kad tokiam ieškiniui, kaip pateiktasis BU, taikytinas visas reglamentas „Briuselis Ia“. Iš tikrųjų šis ieškinys akivaizdžiai patenka į materialinę šio reglamento taikymo sritį ( 8 ). Jis patenka ir į šio reglamento taikymo asmenims sritį, nes jame nustatytos jurisdikcijos taisyklės iš esmės taikomos tada, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybės narės teritorijoje ( 9 ), o Markt24 buveinė yra Vokietijoje ( 10 ). Galiausiai, kadangi paprastai šioms taisyklėms taikyti reikia, kad būtų užsienio elementas ( 11 ), primenu, kad šis ieškinys susijęs su tarpvalstybiniu ginču ( 12 ).

25.

Antra, mano nuomone, taip pat aišku, kad šis ieškinys patenka būtent į reglamento „Briuselis Ia“ II skyriaus 5 skirsnio taikymo sritį.

26.

Šiuo klausimu primintina, kad pagal šio reglamento 20 straipsnio 1 dalį šis skirsnis taikomas ieškiniams, „susijus[iems] su individualiomis darbo sutartimis“. Iš šios formuluotės kyla dvi sąlygos: pirma, bylos šalys turi būti sudariusios „individualią darbo sutartį“, antra, ieškinys turi būti susijęs su šia „sutartimi“.

27.

Kalbant apie pirmąją sąlygą, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad sąvoka „individuali darbo sutartis“ nesietina su teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos valstybės teisėje (vadinamojoje „lex fori“) nurodytomis kategorijomis; ji turi būti apibrėžta autonomiškai, siekiant užtikrinti vienodą reglamente „Briuselis Ia“ nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymą visose valstybėse narėse ( 13 ).

28.

Taigi Teisingumo Teismas pateikė autonomišką tokios „sutarties“ apibrėžtį, remdamasis sąvoka „darbo santykiai“. Pagal suformuotą jurisprudenciją esminis tokių santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas teikia paslaugas, už kurias gauna atlygį ( 14 ).

29.

Tai reiškia, kad sutartis turi būti laikoma „individualia darbo sutartimi“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 20 straipsnio 1 dalį, kai iš jos kyla pareigos, atitinkančios tokius sutarties šalių darbo santykius. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad BU ir Markt24 sudarytoje sutartyje, atsižvelgiant į jos sąlygas, buvo nustatytos tokios pareigos, taigi ji turi būti laikoma individualia darbo sutartimi ( 15 ).

30.

Dėl antrosios sąlygos pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ji akivaizdžiai yra įvykdyta, nes BU remiasi pagal darbo sutartį, dėl kurios kilo ginčas, tenkančių pareigų neįvykdymu ( 16 ).

31.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tam, kad ieškiniui būtų taikomas reglamento „Briuselis Ia“ II skyriaus 5 skirsnis, darbo santykiai, dėl kurių kilo ginčas, turi pasižymėti tam tikra trukme ir stabilumu, todėl šis skirsnis neturėtų būti taikomas, pavyzdžiui, esant situacijai, kaip aptariama pagrindinėje byloje, kai darbuotojas nepradėjo dirbti.

32.

Kaip ir Markt24, Čekijos vyriausybė ir Komisija, nesu tokios nuomonės. Iš tikrųjų pagal reglamento „Briuselis Ia“ II skyriaus 5 skirsnį, kaip minėta, reikalaujama, kad atitinkamas ieškinys turėtų ryšį su bylos šalis saistančia „individualia darbo sutartimi“. O tai, kada sudaryta ši sutartis ( 17 ), arba tai, ar ji faktiškai buvo vykdoma, neturi reikšmės.

33.

Kaip teigia Čekijos vyriausybė, ši išvada išplaukia iš paties minėto skirsnio tikslo – nustatyti jurisdikcijos dėl bylų, „susijusių su individualiomis darbo sutartimis“, taisykles. Visiškai akivaizdu, kad ginčų gali kilti netrukus po tokios sutarties sudarymo ( 18 ) ir net prieš pradedant ją vykdyti ( 19 ). Dėl pastarojo aspekto pažymėtina, kad labai dažnai būtent dalies arba visų pareigų, kylančių iš darbo sutarties, nevykdymas ir lemia ieškinius, patenkančius į minėto skirsnio taikymo sritį.

34.

Be to, priešingas aiškinimas prieštarautų tikslui, kad jurisdikcijos taisyklės turi būti paprastai nuspėjamos, kurio siekiama reglamentu „Briuselis Ia“. Kaip pabrėžia Komisija, atsižvelgiant į šį tikslą kiekviena sutarties šalis nuo pat sutarties sudarymo turi galėti pagrįstai numatyti, kokiame teisme (ar teismuose) ji gali pareikšti ieškinį kitai šaliai arba jai gali būti pareikštas kitos šalies ieškinys.

35.

Toks aiškinimas taip pat prieštarautų tikslui apsaugoti darbuotoją, kurio siekiama pagal šio reglamento II skyriaus 5 skirsnį. Šiuo klausimu primintina, kad jei šis skirsnis būtų netaikomas tokiam ginčui, kaip BU su Markt24, jam būtų taikomos šiame reglamente nustatytos bendrosios taisyklės, kurios paprastai ( 20 ) yra mažiau palankios darbuotojui. Pirmiausia darbuotojas prarastų privilegiją, reiškiančią tai, kad darbdavys gali pareikšti jam ieškinį tik jo paties nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ( 21 ) ir negali remtis jo interesams prieštaraujančiu susitarimu dėl jurisdikcijos ( 22 ).

36.

Vien aplinkybe, kad darbo sutartis sudaryta neseniai ar faktiškai nebuvo vykdoma, būtų sunku pagrįsti minėtame skirsnyje nustatytų taisyklių netaikymą ginčams, galintiems kilti dėl šios sutarties. Net jei darbuotojas nutraukia darbo sutartį iškart po jos sudarymo arba pačioje jos vykdymo pradžioje, jis turi būti apsaugotas juo labiau dėl to, kad dėl tokio nutraukimo galėtų būti kaltas darbdavys. Taip pat, jei darbuotojas, kaip nagrinėjamu atveju, pareiškia ieškinį darbdaviui, remdamasis tuo, kad sutartis nebuvo įvykdyta dėl pastarojo kaltės, darbdavys neturi pagrindo darbuotojo atžvilgiu remtis pastarojo interesams prieštaraujančiu susitarimu dėl jurisdikcijos ( 23 ).

37.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti, kad ieškinys dėl darbo užmokesčio, sutarto darbo sutartyje, sumokėjimo, vienoje valstybėje narėje nuolat gyvenančio darbuotojo pareikštas darbdaviui, kurio buveinė yra kitoje valstybėje narėje, patenka į reglamento „Briuselis Ia“, būtent į jo II skyriaus 5 skirsnio, taikymo sritį, net jei šis darbuotojas faktiškai neatliko jokio darbo pagal sutartį, dėl kurios kilo ginčas.

38.

Jeigu Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų, kaip siūlau, kad toks ieškinys, kaip BU pareikštas ieškinys, patenka į reglamento „Briuselis Ia“, būtent į jo II skyriaus 5 skirsnio, taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju ir trečiuoju klausimais iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal šį reglamentą draudžiama taikyti jurisdikcijos taisykles, nustatytas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo buvimo vietos valstybės teisėje, leidžiančias darbuotojui kreiptis į teismą, turintį jurisdikciją teritorijoje, kurioje yra jo nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji vieta darbo santykių laikotarpiu, arba į teismą, turintį jurisdikciją teritorijoje, kurioje turi būti sumokėtas darbo užmokestis.

39.

Šiuo klausimu neginčijama, kad nagrinėjamu atveju pagal ASGG 4 straipsnio 1 dalies a ir d punktuose įtvirtintas taisykles – ar bent pagal pirmąją iš jų – būtų nustatyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcija nagrinėti BU pareikštą ieškinį. Tokiomis aplinkybėmis, kaip ir Markt24, Čekijos vyriausybė ir Komisija, visai neabejoju dėl to, kad pagal reglamentą „Briuselis Ia“ tokias nacionalines jurisdikcijos taisykles taikyti draudžiama.

40.

Iš tikrųjų iš reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalies, siejamos su 6 straipsnio 1 dalimi, matyti, kad tarpvalstybiniams ginčams „civilinėse ir komercinėse bylose“ taikomos šiame reglamente nustatytos jurisdikcijos taisyklės, jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, o nacionalinės jurisdikcijos taisyklės iš esmės svarbios tik tuo atveju, jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra trečiojoje valstybėje ( 24 ).

41.

Be to, kai taikomos reglamente „Briuselis Ia“ nustatytos jurisdikcijos taisyklės, tai paprasčiausiai lemia teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos valstybės teisėje nustatytų jurisdikcijos taisyklių netaikymą. Tai išplaukia iš šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies, kurioje patikslinama, kad vienintelės šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos pagrindinės taisyklės, pagal kurią jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismai, išimtys yra nustatytos šio reglamento II skyriaus 2–7 skirsniuose ( 25 ).

42.

Taigi, kadangi, kaip paaiškinta šios išvados 24 punkte, BU ieškinys, pareikštas Markt24, patenka į reglamento „Briuselis Ia“, būtent į jo II skyriaus 5 skirsnio, taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali taikyti ASGG 4 straipsnio 1 dalies a arba d punktuose nustatytų taisyklių ( 26 ). Jis turi, priešingai, nustatyti savo jurisdikciją, atsižvelgdamas vien į šio reglamento nuostatas.

43.

Tai, kad aptariamos nacionalinės taisyklės yra palankesnės darbuotojui, nepaneigia šio aiškinimo.

44.

Šiuo klausimu patikslintina, kad reglamento „Briuselis Ia“ II skyriaus 5 skirsnyje nėra nustatyti darbuotojų apsaugai taikomi „minimalūs reikalavimai“, kaip nustatytieji kai kuriose suderinimo direktyvose, susijusiose su socialine sritimi ( 27 ). Iš tikrųjų šiame reglamente tokio minimalaus suderinimo neatliekama; jame nustatyta suvienodinta jurisdikcijos taisyklių sistema, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas laisvam sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose judėjimui, taigi ir tinkamam vidaus rinkos veikimui, taip pat užtikrinti jurisdikcijos pasidalijimą tarp valstybių narių teismų, taip sustiprinant teisinį saugumą ( 28 ).

45.

Taigi valstybės narės negali reglamente „Briuselis Ia“ nustatytų jurisdikcijos taisyklių pakeisti ar papildyti darbuotojams palankesnėmis nacionalinėmis taisyklėmis. Kaip teigia Markt24, tokia galimybė išderintų suvienodinimą, kurio siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas. Ji pakenktų ir teisiniam saugumui, kaip pabrėžia Čekijos vyriausybė, nes darbdaviams būtų sunkiau numatyti, kuriuose teismuose jų darbuotojai galėtų pareikšti jiems ieškinius ( 29 ).

46.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakyti, kad pagal reglamentą „Briuselis Ia“ draudžiama taikyti teismo, į kurį kreiptasi, buvimo vietos valstybės teisėje nustatytas jurisdikcijos taisykles, leidžiančias darbuotojui kreiptis į teismą, turintį jurisdikciją teritorijoje, kurioje yra jo nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji vieta darbo santykių laikotarpiu, arba į teismą, turintį jurisdikciją teritorijoje, kurioje turi būti sumokėtas darbo užmokestis.

47.

Darant prielaidą, kad Teisingumo Teismas, atsakydamas į pirmąjį klausimą nuspręs, kaip siūlau, kad toks ieškinys, kaip BU pareikštas ieškinys Markt24, patenka į reglamento „Briuselis Ia“, būtent į jo II skyriaus 5 skirsnio, taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti savo jurisdikciją, atsižvelgdamas į šiame skirsnyje nustatytas taisykles.

48.

Tokiomis aplinkybėmis primintina, jog reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad darbuotojas gali pareikšti ieškinį savo darbdaviui valstybės narės, kurioje yra pastarojo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Markt24 buveinė yra Vokietijoje. Vadinasi, pagal šią nuostatą jurisdikciją turi Vokietijos teismai.

49.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kaip aiškinti šio reglamento 21 straipsnio 1 dalies b punktą. Primenu, kad pagal šią nuostatą darbuotojas taip pat gali pareikšti ieškinį darbdaviui:

50.

Taigi taikant šią nuostatą įprastinė darbo vieta – tai pagrindinis jurisdikcijos nustatymo kriterijus, o vieta, kurioje yra darbuotoją įdarbinusi įmonė – papildomas kriterijus. Todėl kiekvienoje byloje pirmiausia reikia išnagrinėti pirmąjį kriterijų ( 30 ).

51.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją įprastinė darbo vieta, siekiant taikyti minėto 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį, turi būti nustatoma ne atsižvelgiant į atitinkamai darbo sutarčiai taikytiną teisę (vadinamąją „lex contractus“), o remiantis autonomiškais kriterijais, Teisingumo Teismo nustatytais atsižvelgiant į reglamento „Briuselis Ia“ sistemą ir tikslą, taip pat siekiant užtikrinti vienodą jame nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymą visose valstybėse narėse ( 31 ).

52.

Pagal šią jurisprudenciją ši vieta atitinka vietą, „kur darbuotojas faktiškai atlieka darbą, dėl kurio susitarė su darbdaviu“ ( 32 ). Taigi minėtos vietos nustatymas – tai iš esmės fakto klausimas. Šią vietą turi nustatyti nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į kiekvienos bylos, kurią jie nagrinėja, aplinkybes, taikydami Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus.

53.

Šiuo klausimu primintina, jog pagrindinės bylos ypatybė kaip tik yra ta, kad, nors darbo sutartyje, dėl kurios kilo ginčas, buvo numatyta, kad BU atliks darbą Miunchene, faktiškai ji neatliko jokio darbo Markt24 naudai.

54.

Tokiomis aplinkybėmis iš pradžių galėtų pasirodyti, kad reikia atmesti reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio taikymą ir taikyti šios nuostatos ii papunktį. Iš tikrųjų iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ir pagal minėtą i papunktį, ir atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nurodytą šios išvados 52 punkte, reikalaujama, kad darbuotojas faktiškai atliktų darbą.

55.

Vis dėlto, kaip ir Komisija, manau, kad toks aiškinimas būtų nepagrįstai siauras ir prieštarautų minėta nuostata siekiamam tikslui.

56.

Iš tikrųjų, kaip savo jurisprudencijoje paaiškino Teisingumo Teismas, pagal įprastinės darbo vietos kriterijų nustatomas teismas, kuris paprastai yra glaudžiausiai susijęs su darbo sutartimi ir dėl jos kylančiais ginčais ( 33 ). Šis kriterijus taip pat laikomas suteikiančiu tinkamą apsaugą darbuotojui, nes dažniausiai būtent šioje vietoje jis gali mažiausiomis išlaidomis pareikšti ieškinį savo darbdaviui ( 34 ). O pagal darbuotoją įdarbinusio subjekto buvimo vietos kriterijų ne visada nustatomas teismas, turintis tokią glaudžią sąsają su sutartimi, – nes tas subjektas įmonė gali būti laikinas, ir darbuotojui nėra suteikiama tokia pati apsauga – nes darbdavys paprastai gali visiškai laisvai pasirinkti įdarbinimo vietą ( 35 ). Todėl pagal šią jurisprudenciją pirmasis kriterijus turi būti aiškinamas plačiai ir gali būti pakeistas antruoju tik tais (išimtiniais) atvejais, kai teismas, į kurį kreiptasi, tokios darbo vietos negali nustatyti ( 36 ).

57.

Taigi, kaip ir Čekijos vyriausybė, manau, kad tokioje byloje, kaip pagrindinė byla, nors darbuotoja faktiškai neatliko jokio darbo, siekiant taikyti reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį, galima nustatyti įprastinę darbo vietą remiantis šalių sudaryta sutartimi. Pirmiausia nematau pagrindo, dėl kurio darbuotojai, esant bet kuriai situacijai, kai dėl kokios nors priežasties jų darbo sutartis nebuvo arba dar nėra įvykdyta, turėtų netekti jų interesams palankios galimybės pasirinkti teismo. Todėl darbuotoją įdarbinusios įmonės buvimo vietos kriterijus, nustatytas šio straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje, mano manymu, nagrinėjamu atveju netaikytinas ( 37 ).

58.

Dėl šios įprastinės darbo vietos nustatymo vienbalsiai pritariu Markt24, Čekijos vyriausybės ir Komisijos nuomonei, pagal kurią visais atvejais, kai kyla darbuotojo ir darbdavio ginčas, o darbo sutartis nebuvo arba dar nėra įvykdyta, minėta vieta atitinka sutartyje iš esmės sutartą vietą, kurioje darbuotojas turi arba turėjo atlikti savo darbą ( 38 ). Taigi manau, kad nagrinėjamu atveju pagal reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį jurisdikciją turi ne prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, o Miuncheno miesto, kur yra pagrindinės bylos šalių pagal jų sutartį sutarta darbo vieta, teismai.

59.

Toliau 1 poskirsnyje pagrįsiu šį aiškinimą, o 2 poskirsnyje atmesiu alternatyvius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimus.

60.

Pirma, nors įprastinės darbo vietos nustatymas iš esmės yra, kaip nurodyta šios išvados 52 punkte, fakto klausimas, tai nereiškia, kad su šia vieta susiję darbo sutarties šalių ketinimai neturi reikšmės. Priešingai, reikia atsižvelgti į tai, kaip jos buvo numačiusios įvykdyti savo sutartį ( 39 ). Beje, Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje jau yra atsižvelgęs į tokius ketinimus ( 40 ).

61.

Patikslintina, kad kalbama ne apie leidimą darbdaviui dirbtinai nustatyti jurisdikciją turintį teismą, darbo sutartyje nurodant fiktyvią darbo vietą. Iš tikrųjų, pirma, sutartyje numatyta darbo vieta yra reikšminga tik tiek, kiek atspindi realius šalių ketinimus. Jei darbuotojas, remdamasis objektyviais duomenimis, įrodo, kad faktiškai turėjo atlikti darbus kitoje vietoje, toks argumentas yra svaresnis ( 41 ). Antra, neginčijama, kad bet kokiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo vykdoma darbo sutartis, lemiamos reikšmės turi tai, kaip ji buvo vykdoma. Jei sutartyje nurodyta darbo vieta skiriasi nuo tos, kurioje darbuotojas faktiškai atliko darbus, reikšmingesnės yra tikrosios faktinės aplinkybės, siekiant, kad darbdaviui būtų užkirstas kelias manipuliuoti jurisdikcija, atsižvelgiant į tikslą apsaugoti darbuotojus, kurio siekiama reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčiu ( 42 ). Vis dėlto, jei darbo sutartis nebuvo įvykdyta, sutartyje išreikšti šalių ketinimai iš esmės yra vieninteliai duomenys, leidžiantys nustatyti tikrąją įprastinę darbo vietą, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą. Taigi sutarties sąlygos turi lemiamos reikšmės, pavyzdžiui, kai dėl to, kad sutartis nebuvo vykdyta arba buvo vykdyta labai trumpai, negalima šios vietos nustatyti atsižvelgiant į tai, kaip santykiai klostėsi iš tikrųjų.

62.

Atsižvelgdamas į tai, manau, kad, antra, šis aiškinimas atitinka minėtą tikslą apsaugoti darbuotoją. Iš tikrųjų šios išvados 56 punkte priminta logika, pagal kurią paprastai būtent įprastinėje darbo vietoje darbuotojas gali mažiausiomis išlaidomis pareikšti ieškinį savo darbdaviui, reikia vadovautis ir tuo atveju, jei darbo sutartis, dėl kurios kilo ginčas, faktiškai nebuvo arba dar nėra įvykdyta.

63.

Trečia, minėtu aiškinimu, mano nuomone, užtikrinamas didelis jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumas, kaip teigia Čekijos vyriausybė. Šalių numatyta darbo vieta iš esmės lengvai nustatoma remiantis darbo sutartimi. Taigi darbuotojas gali nesunkiai nustatyti teismą, kuriame galėtų pareikšti galimą ieškinį, o darbuotojas – teismą, kuriame jam galėtų būti pareikštas ieškinys, nuo pat sutarties sudarymo dienos ( 43 ). Be to, šis aiškinimas gali būti taikomas ir visais atvejais, kai darbo sutartis dėl kokių nors priežasčių nebuvo įvykdyta ( 44 ), o tai taip pat padeda užtikrinti teisinį saugumą ( 45 ).

64.

Ketvirta, šis aiškinimas atitinka glaudžiausios sąsajos principą, kuriuo grindžiamas reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis, minėtą šios išvados 56 punkte. Iš tikrųjų ši sąsaja vertinama atsižvelgiant į teisinį santykį, nustatytą šioje sutartyje, ir klausimus, kuriuos jis gali lemti. Į tai atsižvelgiant įprastinės darbo vietos teismas, šalių numatytas darbo sutartyje, yra susijęs su ginčais, kylančiais dėl šios sutarties, net jeigu ji nebuvo ar dar nėra įvykdyta.

65.

Be to, mano siūlomą aiškinimą pagrindžia istorinis argumentas. Šiuo aspektu primintina, kad jurisdikcijos taisyklės, taikomos su darbo sutartimis susijusioms byloms, iš pradžių buvo numatytos Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje. Konkrečiai kalbant, pagal šią nuostatą, iš dalies pakeistą San Sebastiano konvencija ( 46 ), jurisdikcija buvo suteikiama „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“ teismui, patikslinant, kad „dėl individualios darbo sutarties – vietos, kur darbuotojas paprastai atlieka darbą“, teismui. Taigi reikėjo tik susieti šias dvi formuluotes, kad taptų visiškai aišku, jog, kalbant apie darbo sutartis, jurisdikcija suteikiama vietos, kurioje buvo atliekamas arba turi būti atliktas darbas, teismui ( 47 ). Tačiau nėra nieko, kas rodytų, jog perkeldamas jurisdikcijos dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, taisykles į atskirą skirsnį Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino pakeisti šį sprendimą ( 48 ).

66.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atskirose ketvirtojo klausimo dalyse pateikia du šioje išvadoje mano siūlomam aiškinimui alternatyvius aiškinimus. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tokiu atveju, kai pagal darbo sutartį, dėl kurios kilo ginčas, faktiškai jokio darbo nebuvo atlikta, nes darbdavys neskyrė darbuotojui sutartų užduočių, būtų galima pagal reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį suteikti jurisdikciją: 1) vietos, kurioje darbuotojas laukė, būdamas pasirengęs dirbti, teismui; arba 2) vietos, kurioje buvo užmegztas kontaktas ir sudaryta darbo sutartis, teismui.

67.

Nagrinėjamu atveju ir pagal vieną, ir pagal kitą aiškinimą jurisdikcija būtų suteikta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nes abi pirmesniame punkte nurodytos vietos yra teritorijoje, kurioje jis turi jurisdikciją: viena, būtent savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, Zalcburge, BU laukė, būdama pasirengusi dirbti; kita, ir kontaktas buvo užmegztas, ir sutartis buvo sudaryta šiame mieste.

68.

Vis dėlto, kaip ir Markt24, Čekijos vyriausybė ir Komisija, labai abejoju dėl šių alternatyvių aiškinimų. Mano nuomone, pagal juos būtų labai nukrypstama nuo jurisdikcijos suteikimo kriterijaus, nustatyto reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje, ir tyrimo, atliktino siekiant nustatyti įprastinę darbo vietą, pobūdžio. Iš tikrųjų dėl šio aspekto reikia atsižvelgti ne į bet kurią bylos aplinkybę, o į su darbo atlikimu susijusias konkrečias aplinkybes.

69.

Konkrečiai dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomo pirmojo aiškinimo manau, kad vieta, kurioje darbuotojas laukė, būdamas pasirengęs dirbti, nėra reikšminga taikant minėto 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį.

70.

Iš tikrųjų, viena vertus, tai nėra „vieta, kurioje arba iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Net labai plačiai aiškinant tai, kas yra „darbo“ atlikimas, juo negalima laikyti paprasčiausio laukimo, kol bus skirtos sutartos užduotys ( 49 ). Be to, primintina, kad šioje byloje remiamasi prielaida, kad nebuvo atlikta jokio darbo pagal sutartį.

71.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju BU nuolatinės gyvenamosios vietos, kurioje ji laukė, būdama pasirengusi dirbti, negalima laikyti „vieta, <…> iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį, pavyzdžiui, dėl to, kad BU turėjo išvykti iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos, kad atliktų darbą Miunchene, ir jį atlikusi ten grįžti.

72.

Šiuo klausimu patikslintina, kad šia formuluote, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas įterpė į reglamentą „Briuselis Ia“ ( 50 ), siekiama kodifikuoti Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią, kai darbuotojas atlieka darbą keliose vietose – taip yra keliaujančių darbuotojų, orlaivių įgulos narių ar vairuotojų ir pan. atveju, – siekiant nustatyti jo įprastinę darbo vietą ir negalint nustatyti vietos, „kurioje“ iš esmės dirbamas atitinkamas darbas, reikia atsižvelgti į tą vietą, „iš kurios“ šis darbuotojas faktiškai vykdo savo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui ( 51 ). Kitaip tariant, tokiu atveju teismas, į kurį kreiptasi, turi nustatyti „pagrindinę vietą“, iš kurios darbuotojas organizuoja savo veiklą ir kuri tam tikrais atvejais sutampa su jo nuolatine gyvenamąja vieta ( 52 ).

73.

Taigi ši jurisprudencija netaikytina tokioje byloje, kaip pagrindinė. Nagrinėjamu atveju nekalbama apie keliose vietose dirbamą darbą. Priešingai, sutartas darbas turėjo būti atliekamas vienintelėje vietoje. Be to, BU nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo „pagrindinė vieta“, iš kurios ji turėjo organizuoti savo veiklą darbdavio naudai.

74.

Taip pat pažymėtina, kad pritarimas tokiam „vietos <…>, iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą“, aiškinimui, koks minimas šios išvados 71 punkte, reikštų, kad bet kuris pasienio darbuotojas, kuris gyvena A valstybėje narėje ir kiekvieną rytą išvyksta į B valstybę narę tam, kad įprastinėje vietoje vykdytų savo profesinę veiklą, ir kiekvieną vakarą grįžta į A valstybę narę, turėtų galimybę kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, nors šis darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui B valstybėje narėje. Tokia pasekmė prieštarautų pačiai reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio logikai.

75.

Be to, šios nuostatos aiškinimas, pagal kurį tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, jurisdikcija būtų suteikiama vietos, kurioje darbuotojas laukė, būdamas pasirengęs dirbti, teismui, būtų nesuderinamas su tikslu, kad jurisdikcijos taisyklės turi būti labai nuspėjamos. Iš tikrųjų toks aiškinimas reikštų itin kazuistinį atsakymą, grindžiamą mažų mažiausia kūrybišku, taigi netikėtu, įprastinės darbo vietos kriterijaus aiškinimu, be to, neleidžiančiu daryti jokių apibendrinimų dėl kitų atvejų, kai darbo sutartis nebuvo vykdoma.

76.

Darbuotojų apsaugos tikslas taip pat neleidžia pritarti tokiam aiškinimui. Šiuo klausimu niekas neginčija, kad toks sprendimas būtų labai palankus darbuotojams, nes sudarytų jiems galimybę naudotis forum actoris principu. Vis dėlto pagal reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punktą darbuotojams nėra suteikiama maksimali apsauga. Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė darbuotojams galimybės kreiptis tiesiog į jų nuolatinės gyvenamosios vietos teismą ( 53 ), nors taip padarė vartotojų atžvilgiu ( 54 ). Pagal šiuo metu galiojantį reglamentą „Briuselis Ia“ darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, remiantis šios nuostatos i papunkčiu, gali turėti jurisdikciją tik tuomet, kai ši gyvenamoji vieta faktiškai sutampa su darbuotojo įprastine darbo vieta ( 55 ). Negalima išspręsti problemos iškraipant antrąjį kriterijų. Iš tikrųjų negalima nepaisyti aiškios minėtos nuostatos formuluotės, net jei tai būtų daroma dėl šio apsaugos tikslo ( 56 ).

77.

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomo antrojo aiškinimo norėčiau tik pažymėti, kad vieta, kurioje buvo užmegztas kontaktas ir sudaryta darbo sutartis, taip pat nėra jurisdikcijos suteikimo kriterijus, Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytas reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje ( 57 ). Be to, siekiant pagal šią nuostatą nustatyti įprastinę darbo vietą, reikia, kaip minėta šios išvados 68 punkte, atsižvelgti į aplinkybes, susijusias su konkretaus darbo atlikimu, o ne su derybomis dėl darbo sutarties ir jos sudarymu ( 58 ).

78.

Prieš užbaigiant šį skirsnį reikia išnagrinėti paskutinį prieštaravimą, susijusį su glaudžiausios sąsajos principu. Taigi, kaip ne kartą minėta šioje išvadoje, šiuo principu grindžiamas įprastinės darbo vietos kriterijus. Iš tikrųjų šios vietos teismas laikomas glaudžiausiai susijusiu su ginčais, kylančiais dėl darbo sutarties. Vis dėlto bendrai vertinamos konkrečios pagrindinės bylos aplinkybės tarsi nurodo kitą vietą: BU nuolat gyvena Zalcburge; šiame mieste ją užkalbino vyras, akivaizdžiai veikiantis Markt24 vardu ir šios bendrovės naudai; ši bendrovė galimai turėjo biurą Zalcburge; šiame mieste buvo užmegztas kontaktas ir sudaryta darbo sutartis; BU buvo užregistruota Austrijos socialinio draudimo įstaigoje. Taigi, ar neturėtų būti suteikta jurisdikcija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, remiantis tuo, kad, atsižvelgiant į visas aplinkybes, jis yra glaudžiausiai susijęs su ginču?

79.

Atsakymas aiškiai neigiamas. Įprastinės darbo vietos kriterijus, įtvirtintas reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje, atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo abstraktų nuspėjamumo, glaudžios sąsajos ir darbuotojų apsaugos reikalavimų suderinimą. Tokiomis aplinkybėmis jurisdikcija suteikiama įprastinės darbo vietos teismui, nes jis dažniausiai yra glaudžiausiai susijęs su ginčais, kylančiais dėl individualių darbo sutarčių. Tačiau nereikia kiekvienoje byloje tikrinti, ar taip ir yra. Taigi kitas teismas nei įprastinės darbo vietos teismas negali pagal šią nuostatą prisiimti jurisdikcijos, remdamasis tuo, kad, atsižvelgiant į visas jam nurodytas aplinkybes, jis yra glaudžiausiai susijęs su atitinkamu ginču ( 59 ).

80.

Šios nuostatos ir reglamento „Roma I“ 8 straipsnio palyginimas patvirtina šį aiškinimą.

81.

Iš esmės, nors minėto 8 straipsnio 2 ir 3 dalyse siekiant nustatyti darbo sutarčiai taikytiną teisę yra nurodyti kriterijai, analogiški tiems, kurie įtvirtinti reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkte ( 60 ), jo 4 dalyje nustatyta „išlyga“ neturi atitikmens šiame 21 straipsnyje. Šioje 4 dalyje nustatyta, kad „jei iš aplinkybių visumos paaiškėja, kad sutartis glaudžiau susijusi su kita valstybe, nei nurodyta 2 ar 3 dalyse, taikoma tos kitos valstybės teisė“. Ši „išlyga“ leidžia teismui darbo sutarčiai, dėl kurios į jį kreiptasi, taikyti kitą teisę nei valstybės, kurioje darbuotojas įprastai atlieka savo darbą, teisė, jei, atsižvelgiant į visas aplinkybes, kaip antai šalių pilietybę, įdarbinimo vietą, darbo užmokesčio mokėjimo vietą, socialinio draudimo įstaigos, kurioje užsiregistruota, buvimo vietą, matyti, kad ta kita teisė yra glaudžiau susijusi su sutartimi ( 61 ).

82.

Vis dėlto, nors reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnis ir reglamento „Roma I“ 8 straipsnis turi būti aiškinami darniai ( 62 ), tai taikoma tik jų lygiavertėms nuostatoms. Taigi negalima aiškinant į pirmąjį straipsnį įtraukti panašios „išlygos“, remiantis tuo, kad antrajame straipsnyje tokia išlyga yra nustatyta ( 63 ). Tokioje byloje, kaip nagrinėjama, vėlgi negalima apeiti problemos, siekiant nustatyti įprastinę darbo vietą, nurodytą reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje, atsižvelgiant į aplinkybes, kaip antai į darbuotojo nuolatinę gyvenimo vietą, sutarties sudarymo vietą ir pan., kurios savaime nėra susijusios su aptariamo darbo atlikimu. Taip aiškinant būtų iškraipytas šis jurisdikcijos suteikimo kriterijus, kaip minėta šios išvados 68 punkte, be to, atsirastų neatitikimų, palyginti su reglamentu „Roma I“, nes būtų iškraipytas pagrindinių kriterijų ir išlygos, nustatytų šio reglamento 8 straipsnio 2–4 dalyse, sistemos veikimas.

83.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į ketvirtąjį klausimą atsakyti taip: kai darbuotojas ir darbdavys sudarė darbo sutartį ir dėl kokių nors priežasčių jokio darbo pagal šią sutartį faktiškai nebuvo atlikta, „vieta, kurioje arba iš kurios šis darbuotojas paprastai atlieka savo darbą“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį, iš esmės reiškia darbo vietą, sutartą minėtoje sutartyje.

84.

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi vieta, kurioje BU pagal darbo sutartį, dėl kurios kilo ginčas, turėjo atlikti savo darbą, nepriklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismo jurisdikcijai, manau, tikslinga, siekiant pateikti naudingą atsakymą, šios išvados D poskirsnyje atsakyti į klausimą (nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jo nepateikė), kodėl tas teismas gali turėti jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 5 punktą.

85.

Primintina, kad reglamento „Briuselis Ia“ 20 straipsnio 1 dalyje dėl ieškinių, „susijusių su individualiomis darbo sutartimis“, aiškiai nurodytas šio reglamento 7 straipsnio 5 punkto taikymas.

86.

Pagal 7 straipsnio 5 punktą ieškovui suteikiama galimybė pasirinkti teismą. Jis gali pareikšti ieškinį „[jei kalbama apie ieškinį, susijusį] su filialo, atstovybės arba kitokio padalinio veikla, – tokio filialo, atstovybės arba kitokio padalinio buvimo vietos teismuose“.

87.

Iš šios formuluotės kyla dvi sąlygos: pirma, teritorijoje, kurioje teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją, turi būti atsakovo „filialas“, „atstovybė“ arba „kitoks padalinys“; antra, ieškinys turi būti „susij[ęs] su [šios įstaigos] veikla“.

88.

Dėl pirmosios sąlygos pažymėtina, kad Teisingumo Teismas sąvokas „filialas“, „atstovybė“ ir „kitoks padalinys“ apibrėžė autonomiškai, kaip veiklos centro, kuriam būdingas pastovumas ir kuris tęsia pagrindinės įmonės veiklą. Šis centras turi turėti vadovybę ir materialinių išteklių, kad galėtų derėtis su trečiosiomis šalimis ir joms nereikėtų kreiptis tiesiogiai į pagrindinę įmonę ( 64 ). Taigi šios sąvokos reiškia bet kurią stabilią įmonės struktūrą, įskaitant biurus, net jei ši struktūra neturi teisinio subjektiškumo ( 65 ).

89.

Dėl antrosios sąlygos pažymėtina, kad sąvoka filialo, atstovybės ar kitokio padalinio „veikla“ apima, be kita ko, ginčus, susijusius su sutartiniais įsipareigojimais, atitinkamos įstaigos prisiimtais pagrindinės įmonės vardu ( 66 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal šią sąlygą reikalaujama, kad minėta įstaiga būtų vedusi derybas dėl atitinkamos sutarties ir (arba) sudariusi šią sutartį, o ne to, kad iš šios sutarties kylantys įsipareigojimai turi būti įvykdyti valstybėje narėje, kurioje yra jos buveinė ( 67 ).

90.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad individualių darbo sutarčių srityje darbuotojas pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 5 punktą gali pareikšti ieškinį darbdaviui vietos, kurioje šis turi filialą, atstovybę ar kitokį padalinį, teismui, jei tokia įstaiga vedė derybas dėl darbo sutarties, dėl kurios kilo ginčas, ir (arba) sudarė tokią sutartį – t. y. konkrečiai kalbant, jei darbuotojas buvo įdarbintas šios įstaigos arba jai tarpininkaujant, – nors savo darbą jis atliko ar turėjo atlikti kitoje vietoje ( 68 ). Taigi taikant šią nuostatą reikšmingos tik su derybomis dėl darbo sutarties ir jos sudarymu susijusios aplinkybės.

91.

Primintina, kad dėl darbo sutarties, dėl kurios kilo ginčas, buvo derėtasi ir ji buvo sudaryta vietoje, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi teritorinę jurisdikciją, ir šią sutartį BU sudarė su asmeniu, akivaizdžiai veikusiu Markt24 vardu ir šios bendrovės naudai.

92.

Jei šis asmuo buvo Zalcburge tik pravažiuodamas, tam, kad įdarbintų BU, to negali pakakti siekiant pagrįsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikciją pagal reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 5 punktą. Atvirkščiai, jei Markt24 turėjo biurą šiame mieste, būtų galima pripažinti, kad tas biuras dalyvavo derantis dėl šios darbo sutarties ir (arba) ją sudarant, taigi ši nuostata taikytina ( 69 ). BU teigia, kad Markt24 jų darbo santykių pradžioje turėjo biurą Zalcburge ( 70 ), o šiai bendrovei atstovaujantis įgaliotas asmuo tai neigia. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti.

93.

Norėčiau patikslinti, kad, mano nuomone, tai, ar šis galimas biuras iki šiol yra, nėra taip svarbu kaip tai, ar jis buvo įdarbinant BU. Taip pat pažymėtina, kad tai, ar BU užkalbinęs vyras buvo minėto biuro darbuotojas, mano manymu, neturi lemiamos reikšmės. Iš tikrųjų darbdavio vidinė organizacija nėra tokia svarbi, kaip jo įmonės įvaizdis, pateikiamas tretiesiems asmenims. Veikiau reikia nustatyti, ar BU galėjo pagrįstai manyti, kad šis vyras dirba tame biure arba veikia pagal susitarimą su juo. Aplinkybė, kad darbo sutartis, dėl kurios kilo ginčas, buvo pasirašyta ne šiame biure, o Zalcburge esančioje kepyklėlėje, mano manymu, taip pat neturi būti lemiamos reikšmės taikant minėto 7 straipsnio 5 punktą. Antraip atsakovui būtų pernelyg lengva apeiti šioje nuostatoje nurodytą jurisdikcijos taikymo pagrindą, nes pakaktų, kad jo darbuotojai sudarytų sutartį ne šio biuro patalpose.

94.

Penktasis klausimas, susijęs su reglamento „Briuselis Ia“ 7 straipsnio 1 punkto išaiškinimo, reikšmingas tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų, kad toks ieškinys, kokį pareiškė BU, nepatenka į šio reglamento II skyriaus 5 skirsnio taikymo sritį ( 71 ). Kadangi, kaip pirma paaiškinta šioje išvadoje, šis skirsnis neginčijamai taikomas tokiam ieškiniui, į šį klausimą atsakyti nereikia.

95.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landesgericht Salzburg (Zalcburgo apygardos teismas, Austrija) pateiktus klausimus: