1.

Intelektinės nuosavybės teisių šeimoje sui generis teisė į duomenų bazių apsaugą yra viena iš naujausių. Jos įtvirtinimas siejamas su skaitmeninimu ir interneto atsiradimu. Eksponentiškai didėjant dėl skaitmeninio turinio prieinamos informacijos kiekiui tapo labai naudinga, taigi ekonomiškai vertinga, tvarkyti šią informaciją duomenų bazėse, su kurių turiniu galima susipažinti internete. Kartu skaitmeninėje aplinkoje labai lengva visiškai nedidelėmis sąnaudomis padaryti puikios kokybės duomenų bazės kopiją ir taip nepagrįstai pasipelnyti iš kito asmens pastangų. Dėl to Sąjungos teisėje buvo nustatytas apsaugos mechanizmas.

2.

Žinoma, pagal valstybių narių teisę duomenų bazėms gali būti taikoma autorių teisių apsauga. Vis dėlto taikant tokią apsaugą paprastai reikalaujama tam tikro originalumo atrenkant arba grupuojant duomenis. Tam, kad duomenų bazė būtų naudinga, ji turi būti kuo išsamesnė, o duomenys turi būti prieinami atitinkamos rūšies duomenims tinkamu būdu, t. y. pagal abėcėlę, chronologiškai ar kita tvarka, kad ieškomus duomenis būtų galima lengvai surasti, nes tai yra pagrindinė duomenų bazės paskirtis. Taigi daugeliu atvejų originalia negalima laikyti nei duomenų bazės medžiagos atrankos, nei jos išdėstymo ( 2 ). Be to, nors autorių teisių apsauga gali būti taikoma duomenų bazės struktūrai, ji negali būti taikoma jos turiniui, nebent jis pats yra originalus.

3.

Dėl tokio poreikio suteikti ne tik autorių teisių apsaugą Sąjungos teisėje atsirado sui generis teisė į duomenų bazių apsaugą. Dažnai prilyginama gretutinei teisei ( 3 ), sui generis teisė apsaugo duomenų bazės sudarytojo investicijas, skirtas šių duomenų gavimui, tikrinimui ir pateikimui. Kaip tarpinei teisei tarp intelektinės nuosavybės teisės ir nesąžiningos konkurencijos teisės ( 4 ), sui generis teisei reikalinga apdairiai užtikrinti pusiausvyrą tarp, viena vertus, duomenų bazių sudarytojų teisėtų interesų, susijusių su jų galimybių padengti investicijas apsauga ir, kita vertus, naudotojų ir šių sudarytojų konkurentų intereso gauti neapdorotą informaciją ir turėti galimybę remiantis šia informacija kurti inovatyvius produktus.

4.

Šioje byloje, susijusioje su tokios pusiausvyros užtikrinimu, ginčas kilo tarp duomenų bazės, nagrinėjamu atveju – darbo pasiūlymų duomenų bazės sudarytojo ir internete esančio turinio agregatoriaus, leidžiančio susipažinti su skirtingose interneto svetainėse esančiais darbo pasiūlymais ( 5 ). Visų pirma reikės atsakyti į klausimą, ar Teisingumo Teismo sprendimas dėl „metapaieškos sistemų“ ( 6 ) gali būti pritaikytas šiai bylai. Šioje byloje taip pat yra proga išplėtoti ir patikslinti minėtą sprendimą atsižvelgiant į konkurencijos taisykles, be kita ko, susijusias su nesąžininga konkurencija ir piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.

5.

1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos ( 7 ) 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Ši direktyva taikoma duomenų bazių bet kokio pobūdžio teisinei apsaugai.

2.   Šioje direktyvoje terminas „duomenų bazė“ reiškia pavienių darbų, duomenų ar kitokios metodiškai arba sistemingai sutvarkytos ir individualiai elektroniniu arba kitokiu būdu prieinamos medžiagos rinkinius.“

6.

Šios direktyvos 7 straipsnyje, kuris yra jos III skyriuje „Sui generis teisė“, nurodyta:

„1.   Valstybės narės numato duomenų bazės, pasižyminčios pakankamai didelėmis jos duomenų gavimo, tikrinimo ir pateikimo kokybinėmis ir (arba) kiekybinėmis investicijomis [kokybiniu ir (arba) kiekybiniu požiūriu pakankamai didelėmis duomenų gavimo, tikrinimo ir pateikimo investicijomis], sudarytojui teisę neleisti perkelti ir (arba) panaudoti visos tokių duomenų bazės arba pakankamai didelės jos dalies, kokybiškai ir (arba) kiekybiškai ją įvertinus [iš naujo naudoti visos, vertinant kiekybiniu arba kokybiniu požiūriu, tokių duomenų bazės arba pakankamai didelės jos dalies].

2.   Šiame skyriuje:

<...>

5.   Pasikartojantis ir sistemingas duomenų bazės nedidelių dalių perkėlimas ir (arba) panaudojimas [naudojimas iš naujo], reikalaujantis veiksmų, kurie nebūdingi normaliam duomenų bazių naudojimui arba kurie nepagrįstai pažeidžia teisėtus duomenų bazės sudarytojo interesus, nėra leidžiamas.“

7.

Galiausiai minėtos direktyvos 13 straipsnyje nurodyta:

„Ši direktyva nepažeidžia nuostatų, ypač nuostatų dėl <...> įstatymų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų ir nesąžiningos konkurencijos. <...>“

8.

Direktyvos 96/9 nuostatos, susijusios su sui generis teise, į Latvijos teisę perkeltos 2000 m. balandžio 6 d.Autortiesību likums (Autorių teisių įstatymas) ( 8 ), iš dalies pakeisto 2004 m. balandžio 22 d. Įstatymu ( 9 ), 57–62 straipsniais.

9.

SIA CV‑Online Latvia (toliau – CV‑Online), pagal Latvijos teisę įsteigta bendrovė, administruoja interneto svetainę „CV.lv“. Šioje interneto svetainėje yra CV-Online sukurta ir reguliariai atnaujinama duomenų bazė, kurioje talpinami darbdavių darbo skelbimai.

10.

Interneto svetainėje „CV.lv“ taip pat pateikiamos metažymės (angl. meta tags) (tam tikri mikroduomenys) (angl. microdata) pagal žodyną, kurį sukūrė Schema.org, keturių didžiausių internetinių paieškos sistemų ( 10 ) konsorciumas. Atsidarius CV-Online tinklalapį šios žymės nėra matomos. Jos leidžia internetinėms paieškos sistemoms geriau nustatyti kiekvieno tinklalapio turinį, siekiant teisingai jį indeksuoti. Tai yra svarbu naudojant paieškos sistemą tinklalapyje gautiems rezultatams pateikti. Kalbant apie CV-Online interneto svetainę, šiose metažymėse, susijusiose su kiekvienu duomenų bazėje esančiu laisvos darbo vietos skelbimu, yra tokie raktiniai žodžiai: „pareigos“, „įmonės pavadinimas“, „vietovė, kurioje yra darbovietė“ ir „skelbimo data“.

11.

SIA Melons, taip pat pagal Latvijos teisę įsteigta bendrovė, administruoja interneto svetainę „KurDarbs.lv“ – specialiai darbo skelbimams skirtą paieškos sistemą. Ši paieškos sistema leidžia atlikti paiešką keliose interneto svetainėse su darbo skelbimais pagal skirtingus kriterijus, pavyzdžiui, pareigų pobūdį ir darbovietės vietovę. Interneto svetainėje „KurDarbs.lv“ jos naudotojai hipersaitais nukreipiami į interneto svetaines, kuriose ieškoma informacija buvo paskelbta pirmiausia, tarp jų – į CV-Online interneto svetainę. Paieškos rezultatų, gautų naudojant Melons paieškos sistemą, sąraše taip pat rodomos metažymės, kurias įtraukia CV-Online, programuodama savo interneto svetainę.

12.

Manydama, kad buvo pažeista jos sui generis teisė, CV-Online pareiškė ieškinį Melons. CV-Online teigia, kad Melons„perkelia“ ir „naudoja iš naujo“ didelę dalį interneto svetainėje „CV.lv“ esančios duomenų bazės turinio. Pirmosios instancijos teismas konstatavo nagrinėjamos teisės pažeidimą, remdamasis tuo, kad duomenų bazė yra „naudojama iš naujo“.

13.

Melons apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Ji teigia, kad jos interneto svetainėje nevykdoma jokio duomenų perdavimo internetu, t. y. ji neveikia „tikruoju laiku“. Melons taip pat nurodo, kad interneto svetainę „CV.lv“ reikia skirti nuo joje esančios duomenų bazės. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad su darbo skelbimais susijusi informacija, matoma naudojant paieškos sistemą „KurDarbs.lv“ gautuose rezultatuose, sugeneruojama CV-Online naudojant metažymes. Vis dėlto šios metažymės nėra duomenų bazės dalis.

14.

Tokiomis aplinkybėmis Rīgas apgabaltiesas Civillietu tiesas kolēģija (Rygos apygardos teismas, Civilinių bylų kolegija, Latvija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

15.

Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavo 2019 m. spalio 17 d. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Latvijos vyriausybė ir Europos Komisija. Toms pačioms suinteresuotosioms šalims buvo atstovaujama 2020 m. spalio 22 d. surengtame teismo posėdyje.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia du prejudicinius klausimus, susijusius su Melons galimai vykdomu CV‑Online duomenų bazės perkėlimu ir galimu naudojimu iš naujo. Vis dėlto bijau, kad šie klausimai, taip, kaip jie yra suformuluoti, neatskleidžia tikrųjų teisinių problemų, susijusių su Melons vykdomu CV-Online duomenų bazės naudojimu ir CV-Online atsisakymu toleruoti tokį naudojimą. Taigi, mano nuomone, šiuos klausimus reikia performuluoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų pateiktas naudingas atsakymas ( 11 ).

17.

Be to, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą grindžiamas prielaida, kad yra duomenų bazė, saugoma sui generis teisės, užtikrinamos pagal Direktyvos 96/9 III skyriaus nuostatas, bet šiuo klausimu nacionaliniai teismai nėra nieko konstatavę. Šioje byloje nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis gali būti naudinga išanalizuoti šios apsaugos sąlygas, kad būtų galima įvertinti galimą pagal šias nuostatas suteikiamų teisių pažeidimą.

18.

Reikėtų priminti, kad Direktyvos 96/9 1 straipsnio 2 dalyje duomenų bazė apibrėžiama kaip „pavienių darbų, duomenų ar kitokios metodiškai arba sistemingai sutvarkytos ir individualiai elektroniniu arba kitokiu būdu prieinamos medžiagos rinkini[ai]“. Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę konstatuoti, kad „pavienė medžiaga“ turi būti suprantama kaip „medžiaga, kuri gali būti atskirta nuo kitos, nekeičiant jos informacinio, literatūrinio, meninio, muzikinio ar kitokio turinio vertės“ ( 12 ). Kitaip tariant, ši medžiaga turi turėti „savarankišką informacinę vertę“ ( 13 ). Be to, duomenų bazė turi apimti „technines priemones, t. y. <...> elektronines, elektromagnetines ar elektrovaizdines apdorojimo priemones, arba kitą priemonę <...> leidžian[čią] rasti rinkinyje esančius atskirus elementus“ ( 14 ). Taigi naudingas duomenų bazės elementas yra toks, kurio buvimo vietą galima nustatyti ir kuris yra prieinamas šioje bazėje bei turi savarankišką informacinę vertę.

19.

Kalbant apie duomenų bazės sui generis teisinę apsaugą, pagal Direktyvos 96/9 7 straipsnio 1 dalį ši apsauga taikoma tik jeigu šios duomenų bazės duomenų gavimui, tikrinimui ir pateikimui skirtos investicijos kokybiniu ir (arba) kiekybiniu požiūriu yra pakankamai didelės ( 15 ). Iš tiesų sui generis teisės tikslas – apsaugoti duomenų bazės sudarytojo investicijas, skirtas jai sudaryti ( 16 ). Kalbant apie fakto klausimą, pažymėtina, kad nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar duomenų bazė, kurią prašoma apsaugoti, pasižymi tokiomis investicijomis. Vis dėlto šis vertinimas yra reikšmingas aiškinant Direktyvą 96/9 ir taikant nuostatas, kuriomis ji perkeliama į nacionalinę teisę, nes galimas šioje direktyvoje įtvirtintos sui generis teisės pažeidimas turi būti analizuojamas atsižvelgiant ne į duomenų bazę in abstracto, bet į šias investicijas ( 17 ).

20.

Be to, nors Direktyvoje 96/9 didelių investicijų sąvoka neapibrėžta, Teisingumo Teismas pateikė tam tikrus šios sąvokos apibrėžties elementus. Jis nusprendė, kad duomenų bazės turinio gavimui skirtos investicijos reiškia „išteklius, naudojamus jau egzistuojančios pavienės medžiagos paieškai ir jos surinkimui į duomenų bazę, o ne išteklius, naudojamus šiai medžiagai sukurti“ ( 18 ). Duomenų bazės turinio tikrinimui skirtos investicijos reiškia „išteklius, kurie, siekiant užtikrinti duomenų bazės duomenų patikimumą, naudojami tikrinti medžiagai, sukauptai kuriant duomenų bazę bei pateikiamai šiai veikiant“ ( 19 ), ir tai neabejotinai apima duomenų bazės atnaujinimą ir pasenusios medžiagos pašalinimą. Galiausiai duomenų bazės turinio pateikimui skirtos investicijos reiškia „išteklius, kuriais siekiama suteikti duomenų bazei informacijos apdorojimo funkciją, t. y. išteklius, naudojamus sistemingai arba metodiškai sutvarkyti duombazės [duomenų bazės] duomenis bei užtikrinti atskirų duomenų prieinamumą“ ( 20 ). Taigi pastaroji kategorija apima investicijas į paieškos mechanizmą, jeigu duomenų bazėje jis yra.

21.

Kalbant apie CV‑Online duomenų bazę, atrodo, kad jos turinį sudaranti pavienė medžiaga yra darbo skelbimai. Kiekvienas darbo skelbimas yra informacijos vienetas, kuris, pirma, turi savarankišką informacinę vertę ir kurį, antra, galima atskirti nuo kitų šioje duomenų bazėje esančių darbo pasiūlymų. Be to, kiekvienas CV‑Online duomenų bazėje esantis darbo pasiūlymas yra prieinamas atskirai dėl šioje duomenų bazėje esančios paieškos formos.

22.

CV‑Online nesukūrė šios medžiagos, ją šiai bendrovei pateikia darbdaviai. Ši bendrovė taip pat tam tikru mastu užtikrina šios medžiagos tikrinimą ir pateikimą, be kita ko, pateikdama paieškos formą savo interneto svetainėje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar CV‑Online gali įrodyti dideles investicijas į savo duomenų bazės kūrimą, tačiau iš pirmo žvilgsnio niekas neleidžia suabejoti prielaida, kad taip iš tikrųjų yra.

23.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar veikla, kai naudotojas pasitelkiant hipersaitą nukreipiamas į interneto svetainę, kur gali susipažinti su darbo skelbimų duomenų bazės turiniu, patenka į Direktyvos 96/9 7 straipsnio 2 dalies b punkte esančios „panaudojimo [naudojimo iš naujo]“ sąvokos apibrėžtį.

24.

Net jei kalbama ne apie bet kokį nukreipimą „į duomenų bazę“, o į pavienę šios duomenų bazės medžiagą, šioje byloje nagrinėjamu atveju – darbo pasiūlymus, man atrodo, kad šiuo klausimu keliama problema susijusi ne su pačiais hipersaitais ( 21 ), o su tuo, kaip yra atrenkami darbo pasiūlymai, į kuriuos nukreipia šie hipersaitai.

25.

Tokia darbo pasiūlymų atranka vykdoma naudojant Melons pateikiamą specializuotą darbo pasiūlymų paieškos sistemą. Naudojant šią paieškos sistemą nukopijuojamas ir indeksuojamas interneto svetainių su darbo pasiūlymais, kaip antai interneto svetainės „CV.lv“, turinys ir tada leidžiama vykdyti paiešką indeksuotame turinyje ( 22 ) pagal tokius kriterijus, kaip darbo pobūdis ir darbovietės vieta, t. y. du svarbiausius kriterijus ieškant darbo. Taigi tai yra specializuota paieškos sistema, skirta vykdyti paieškai internete prieinamose duomenų bazėse, šioje byloje nagrinėjamu atveju – darbo pasiūlymų duomenų bazėse. Tokios paieškos sistemos dažnai vadinamos „turinio agregatoriais“. Būtent rezultatų, kuriuos naudotojai gali gauti naudodami šią paieškos sistemą, kvalifikavimas, atsižvelgiant į Direktyvos 96/9 7 straipsnį, yra reikšmingas teisės klausimas, siekiant pateikti naudingą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą.

26.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar interneto svetainės, kurioje yra duomenų bazė, metažymėse esanti informacija, matoma trečiojo asmens pateikiamoje internetinėje paieškos sistemoje, turi būti aiškinama taip, kad ji patenka į Direktyvos 96/9 7 straipsnio 2 dalies a punkte vartojamos „perkėlimo“ sąvokos apibrėžtį.

27.

Pats klausimas, ar interneto svetainės, kurioje yra duomenų bazė, metažymių kopijavimas ir jų padarymas viešai prieinamų patenka į „perkėlimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 96/9 7 straipsnio 2 dalies a punktą, tikrai yra įdomus ( 23 ). Vis dėlto man atrodo, kad šis klausimas, kaip ir pirmasis prejudicinis klausimas, atskleidžia bendresnę problemą, t. y. pasikartojant, specializuotos paieškos sistemos veikimo įvertinimo atsižvelgiant į minėtos direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintą sui generis teisę.

28.

Dėl šių priežasčių, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siūlau abu prejudicinius klausimus nagrinėti kartu, suprantant juos taip: ar pagal Direktyvos 96/9 7 straipsnio 1 ir 2 dalis laisvai internete prieinamos duomenų bazės sudarytojas turi teisę uždrausti naudoti šią duomenų bazę pasitelkiant internetinės paieškos sistemą, specialiai skirtą vykdyti paieškai duomenų bazėse (turinio agregatorių).

29.

Iškėlus problemą taip, kaip nurodyta šios išvados 28 punkte, galima įžvelgti šios bylos panašumą su byla, kurioje priimtas Sprendimas Innoweb, kur Teisingumo Teismas turėjo galimybę nuspręsti dėl metapaieškos sistemos, leidžiančios atlikti paiešką trečiųjų asmenų duomenų bazėse, kvalifikavimo atsižvelgiant į Direktyvoje 96/9 numatytą sui generis teisę. Taigi kyla klausimas, ar sprendimas, kurį Teisingumo Teismas priėmė toje byloje, gali būti pritaikytas šioje byloje nagrinėjamam atvejui, o jeigu taip, tai kokiu mastu.

30.

Byla, kurioje priimtas Sprendimas Innoweb, buvo susijusi su paieškos sistema, specialiai skirta naudotų transporto priemonių pardavimo skelbimams. Ši internete prieinama paieškos sistema leido atlikti paiešką automobilių skelbimų interneto svetainėse, laikomose duomenų bazėmis, kurioms buvo taikoma Direktyvoje 96/9 numatyta sui generis teisinė apsauga, naudojant pačių šių interneto svetainių paieškos formas, todėl ji buvo vadinama „metapaieškos sistema“. Naudojant šią metapaieškos sistemą naudotojų užklausos buvo apdorojamos taip, kad jos būtų suprantamos interneto svetainių su automobilių skelbimais paieškos formoms, taip leidžiant naudotojams vienu metu atlikti paiešką keliose interneto svetainėse, iš esmės pagal tuos pačius kriterijus, kuriuos naudojo šios svetainės, t. y. atitinkamas naudotų transporto priemonių savybes. Naudojant metapaieškos sistemą rodomi paieškos rezultatai apėmė pagal pasirinktus kriterijus prieinamus skelbimus, kartu su, be kita ko, hipersaitais į interneto svetaines, kuriose buvo patalpinti tokie skelbimai ( 24 ).

31.

Sprendime Innoweb Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, metapaieškos sistemos operatorius naudojo iš naujo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/9 7 straipsnio 1 dalį, visą interneto svetainės duomenų bazės, kurioje ši metapaieškos sistema leido atlikti paiešką, turinį arba didelę jo dalį ( 25 ).

32.

Iš esmės Teisingumo Teismas nusprendė, be kita ko, kad metapaieškos sistema, kuri leidžia peržiūrėti visus saugomos duomenų bazės duomenis, suteikė jos naudotojams, kuriuos reikia laikyti visuomene, prieigą prie viso šios duomenų bazės turinio kitu būdu, nei numatė minėtos bazės sudarytojas ( 26 ). Taigi ši metapaieškos sistema panašėjo į piratinį konkuruojantį produktą, nurodytą Direktyvos 96/9 42 konstatuojamojoje dalyje, nes priminė duomenų bazę, bet duomenų joje nebuvo ( 27 ). Vadinasi, metapaieškos sistemos operatorius sąmoningai iš naujo naudojo didelę duomenų bazės, kurioje ši metapaieškos sistema vykdė paiešką, turinio dalį arba jį visą ( 28 ). Be to, tai, kad, siekiant gauti prieigą prie visos informacijos, susijusios su pasiūlymu pirkti naudotą transporto priemonę, reikėjo atversti saitą į šio skelbimo pradžios tinklalapį, neturėjo reikšmės ( 29 ).

33.

Tokia specializuota paieškos sistema, kurią pateikia Melons, veikia kitaip nei metapaieškos sistema. Ji nenaudoja interneto svetainių, kuriose leidžia atlikti paiešką, paieškos formų ir nevykdo jos naudotojų užklausų „tikruoju laiku“ pagal šiose paieškos formose naudojamus kriterijus. Užuot tai dariusi, ji reguliariai indeksuoja šias interneto svetaines ir išsaugo jų kopiją savo serveriuose. Be to, naudodama savo paieškos formą ji leidžia naudotojams atlikti paiešką pagal jos siūlomus kriterijus, atliekant paiešką tik tarp indeksuotų duomenų. Taip Melons paieškos sistema veikia panašiai kaip ir bendrosios internetinės paieškos sistemos, pavyzdžiui, Google. Skirtumas tik tas, kad bendrosios paieškos sistemos vykdo paiešką iš esmės visame žiniatinklyje (angl. World Wide Web), eidamos iš vieno tinklalapio į kitą per juose esančius hipersaitus, o specializuota paieškos sistema suprogramuota indeksuoti tik tas interneto svetaines, kurios yra jos specializacijos sritis, t. y. šioje byloje nagrinėjamu atveju – interneto svetaines su darbo pasiūlymais. Be to, jos naudojamas indeksavimo būdas ir paieškos sistema optimizuojama, kad paiešką būtų galima vykdyti ir rezultatus atrinkti pagal darbo ieškantiems asmenims reikšmingus kriterijus, be kita ko, darbo pobūdį ir darbovietės vietą. Taigi tokia paieškos sistema sąmoningai naudoja konkrečias interneto svetaines, kaip antai CV-Online interneto svetainę.

34.

Vis dėlto Sprendime Innoweb Teisingumo Teismas patikslino savybes, kuriomis pasižymi metapaieškos sistema, kurios operatorius iš naujo naudoja duomenų bazių, kur ši paieškos sistema leidžia atlikti paiešką, turinį. Šios savybės yra paieškos formos, kurios savybės iš esmės nesiskiria nuo iš naujo naudojamų duomenų bazių paieškos formų savybių, pateikimas, užklausų perteikimas tikruoju laiku ir rezultatų pateikimas remiantis panašiais kriterijais, kuriuos naudoja šios duomenų bazės, sugrupuojant keliose duomenų bazėse surastus dubletus į vieną elementą ( 30 ).

35.

Vis dėlto nemanau, kad minėtas sprendimas galėtų būti aiškinamas a contrario, t. y. kad teikiant bet kurią kitą paslaugą internete duomenų bazė nėra naudojama iš naujo vien todėl, kad ji neturi tokių pačių savybių. Teisingumo Teismas nurodė toje pagrindinėje byloje nagrinėjamą atvejį, siekdamas pateikti tikslų atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Vis dėlto išvada, kurią padarė Teisingumo Teismas, grindžiama ne toje byloje nagrinėtos metapaieškos sistemos veikimo ypatumais, o tuo, kad ji leido nagrinėjamos duomenų bazės sudarytojo nenumatytu būdu atlikti paiešką visoje šioje duomenų bazėje, taip padarydama jos turinį prieinamą jos pačios naudotojams.

36.

Kaip matyti iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos ir šalių pastabų, specializuota paieškos sistema, kaip antai ta, kurią pateikia Melons, suteikia tą pačią galimybę peržiūrėti visą duomenų bazės (arba tiksliau, kelių duomenų bazių vienu metu) turinį. Ši paieškos sistema leidžia atlikti paiešką keliose interneto svetainėse su darbo pasiūlymais pagal atitinkamus kriterijus ir nenaudojant pačių šių svetainių paieškos formų. Šios paieškos rezultatas suteikia naudotojui prieigą prie darbo skelbimų, atrinktų pagal minėtus kriterijus. Tiek, kiek minėtos interneto svetainės gali būti laikomos duomenų bazėmis, kurioms taikoma Direktyvoje 96/9 numatyta sui generis teisinė apsauga, nagrinėjama paieškos sistema leidžia peržiūrėti visą šių duomenų bazių turinį, iš naujo jį naudojant, kaip Teisingumo Teismas išaiškino naudojimo iš naujo sąvoką Sprendime Innoweb. Be to, indeksuodama interneto svetainių turinį ir perkopijuodama jį į savo serverį Melons paieškos sistema perkelia šių duomenų bazių, kurias sudaro šios interneto svetainės, turinį. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas hipersaitų į CV‑Online interneto svetainėje esančius skelbimus pateikimas ir šios interneto svetainės metažymėse esančios informacijos dauginimas yra tik išorinės šio perkėlimo ir naudojimo iš naujo apraiškos, turinčios tik antraeilę reikšmę. Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija iš esmės nesiskiria nuo situacijos, nagrinėtos byloje, kurioje priimtas Sprendimas Innoweb.

37.

Taigi reikia daryti išvadą, kad paieškos sistema, kuri kopijuoja ir indeksuoja visą laisvai internete prieinamų duomenų bazių turinį ar didelę jo dalį ir tada leidžia jos naudotojams atlikti paiešką šiose duomenų bazėse pagal jų turinio požiūriu reikšmingus kriterijus, perkelia ir iš naujo naudoja šį turinį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/9 7 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgdamas į tai, nemanau, kad šiuo etapu analizę reikėtų užbaigti. Iš tiesų laikausi nuomonės, kad teisė uždrausti tokį perkėlimą ir naudojimą iš naujo turi atitikti papildomas sąlygas.

38.

Reikia konstatuoti, kad Sprendime Innoweb Teisingumo Teismas pateikė tokį naudojimo iš naujo sąvokos aiškinimą, kuriuo ypač apsaugomi duomenų bazių sudarytojų interesai ( 31 ). Iš tiesų metapaieškos sistema galėjo būti nagrinėjama kaip paprastas paieškos automatizavimas keliose duomenų bazėse. Vis dėlto duomenų bazių sudarytojai bet kuriuo atveju numato tokią paieškos funkciją ( 32 ). Duomenų bazės turinys jau yra viešai prieinamas, jeigu tai yra duomenų bazė, kurią laisvai prieinamą internete padaro pats jos sudarytojas.

39.

Teisingumo Teismas nusprendė suteikti duomenų bazių sudarytojams apsaugą nuo metapaieškos sistemų tokiose situacijose, kaip nagrinėtoji byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Innoweb, jis priėmė tokį sprendimą, siekdamas neleisti kurti piratinės konkuruojančios produkcijos. Iš tiesų dėl tokios veiklos minėti sudarytojai galėjo netekti įplaukų, taigi ir pajamų, kurios leistų jiems susigrąžinti investicijas į duomenų bazių kūrimą ir veikimą ( 33 ). Kaip jau nurodžiau ( 34 ), šių investicijų apsauga yra Direktyvos 96/9 ratio legis ultime ( 35 ). Mano nuomone, kad būtų pasiekti šios direktyvos tikslai, kartu nepažeidžiant kitų teisėtų interesų, būtina atsižvelgti į nuogąstavimus, į kuriuos atsižvelgdamas Teisingumo Teismas minėtoje byloje išaiškino minėtos direktyvos 7 straipsnyje numatytą sui generis teisę.

40.

Nors Direktyvos 96/9 7 straipsnyje numatytos sui generis teisės tikslas yra apsaugoti duomenų bazių sudarytojus nuo piratinių konkuruojančių produktų kūrimo ( 36 ), ji tuo pat metu neturi kliudyti kurti inovatyvių produktų, turinčių pridėtinę vertę ( 37 ). Vis dėlto šių dviejų kategorijų produktus gali būti sunku atskirti. Tai, kas duomenų bazės sudarytojui atrodys parazitavimas, turės didelę pridėtinę vertę naudotojams.

41.

To puikus pavyzdys yra įvairūs internete esančio turinio agregatoriai. Jie leidžia ne tik geriau struktūruoti internete esančią informaciją ir veiksmingiau jos ieškoti, bet ir prisideda prie gero konkurencijos veikimo ir pasiūlymų bei kainų skaidrumo. Vadinasi, jie leidžia vartotojams sumažinti sąnaudas ir veiksmingiau paskirstyti išteklius. Kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, keleivinio oro transporto rinkoje, turinio agregatoriai sukėlė tikrą perversmą. Taigi šie agregatoriai atlieka gana reikšmingą vaidmenį interneto veikimo ir apskritai skaitmeninės ekonomikos srityje.

42.

Kartu nekyla abejonių, kad teikdami savo paslaugas greta internete esančio turinio kūrėjų teikiamų paslaugų šie agregatoriai pelnosi iš jų ekonominių pastangų. Taip jie skirtingu mastu kėsinasi į operatorių, kurių turinys agreguojamas, kaip antai internete prieinamų duomenų bazių sudarytojų, ekonominius modelius. Vadinasi, reikia nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp šių operatorių interesų ir turinio agregatorių bei jų naudotojų interesų.

43.

Man atrodo, kad, kalbant apie duomenų bazes, kurioms pagal Direktyvos 96/9 7 straipsnį suteikiama sui generis teisinė apsauga, Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino grįsti šią pusiausvyrą duomenų bazės sudarytojo investicijų sąvoka. Man atrodo, kad žalos investicijoms kriterijus, t. y. rizikos, susijusios su galimybe susigrąžinti šias investicijas, kriterijus, kuris yra būtina sui generis teisinės apsaugos suteikimo sąlyga ( 38 ), leistų pasiekti sui generis teisės tikslus, neproporcingai neapribojant inovacijų informacinėje rinkoje.

44.

Mano nuomone, Direktyvos 96/9 7 straipsnio tekstas leidžia remtis tokiu kriterijumi. Pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį duomenų bazės sudarytojui suteikiama teisė uždrausti perkelti arba iš naujo naudoti visą duomenų bazės turinį arba didelę jo dalį, jeigu duomenų bazė pasižymi kokybiniu arba kiekybiniu požiūriu pakankamai didelėmis šio turinio gavimo, tikrinimo ir pateikimo investicijomis.

45.

Iš šios formuluotės matyti, kad pirmasis šios nuostatos tikslas yra apriboti sui generis teisinę apsaugą, suteikiant ją tik toms duomenų bazėms, kurių sukūrimui arba veikimui reikalingos didelės investicijos. Šis tikslas atitinka Direktyvos 96/9 tikslą apsaugoti ir skatinti tokias investicijas. Vis dėlto šis apribojimas taip pat atlieka konkurencijos apsaugos funkciją. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nuspręsti, kad nagrinėjamos investicijos turi būti susijusios, be kita ko, su duomenų bazės turinį sudarančios informacijos rinkimu, neapimant investicijų į šios informacijos kūrimą ( 39 ). Taip galima neleisti šią informaciją sukūrusiam subjektui monopolizuoti informaciją ( 40 ).

46.

Kartu sui generis teisinė apsauga turi būti suteikiama tik tuo atveju, jeigu nagrinėjamas perkėlimas arba naudojimas iš naujo daro žalą investicijoms, skirtoms duomenų bazės, kurią siekiama apsaugoti, kūrimui ar veikimui, t. y. jeigu toks perkėlimas arba naudojimas iš naujo kelia grėsmę galimybei susigrąžinti tokias investicijas, be kita ko, sukeliant grėsmę pajamoms, gaunamoms iš nagrinėjamos duomenų bazės naudojimo. Iš tiesų užsibrėžtas tikslas, suteikiant apsaugą tik toms duomenų bazėms, kurioms reikėjo didelių investicijų, būtų pasiektas tik iš dalies, jeigu šia apsauga būtų galima remtis prieš veiksmus, kuriais nedaroma žala nagrinėjamoms investicijoms.

47.

Taigi nacionaliniai teismai turės patikrinti ne tik tai, ar buvo perkeltas arba iš naujo naudojamas visas duomenų bazės turinys ar didelė jo dalis ir ar šiam turiniui gauti, patikrinti ar pateikti reikalingos didelės investicijos, bet ir tai, ar nagrinėjamas perkėlimas ar naudojimas iš naujo kelia grėsmę šių investicijų susigrąžinimo galimybėms. Tik jeigu taip būtų, duomenų bazių sudarytojai turėtų turėti teisę uždrausti perkelti ar iš naujo naudoti savo duomenų bazių turinį.

48.

CV‑Online tvirtina, kad gauna pajamas iš darbdavių mokėjimų už jos interneto svetainėje talpinamus skelbimus. Vadinasi, tai yra kitoks finansavimo būdas nei duomenų bazių, kurios buvo nagrinėjamos byloje, kurioje priimtas Sprendimas Innoweb, kai jų finansavimas buvo grindžiamas reklama. CV‑Online teigimu, kaina, kurios ji gali prašyti iš minėtų darbdavių, priklauso nuo jos interneto svetainės lankytojų skaičiaus. Šis skaičius sumažėtų dėl tokių paslaugų, kurias teikia Melons paieškos sistema.

49.

Vis dėlto, pirma, toks teiginys atrodo visiškai hipotetinis ir jį reikėtų patvirtinti įtikinamais įrodymais, kad juo būtų galima grįsti žalą investicijoms į CV‑Online duomenų bazę dėl tokių specializuotų paieškos sistemų kaip ta, kurią pateikia Melons, buvimo. Antra, tokia paieškos sistema tik pakeičiama CV‑Online interneto svetainės paieškos forma. Vis dėlto ši interneto svetainė išlieka būtina tarpininkė tarp ieškančiųjų darbo ir darbdavių, nes tik joje pateikiama išsami informacija apie darbo pasiūlymus ir mechanizmas, leidžiantis naudotojams pateikti savo kandidatūrą tiesiai iš šios svetainės ( 41 ). Taigi atrodo, kad, darbdavių požiūriu, CV‑Online, kaip darbuotojų paieškos terpės, veiksmingumas nėra paveikiamas. Galiausiai, trečia, sui generis teise siekiama apsaugoti ne nuo visos konkurencijos buvimo, o nuo komercinio parazitavimo. Taigi CV‑Online negali remtis šia teise, siekdama priešintis bet kurios kitos darbo pasiūlymų paieškos sistemos buvimui. Vis dėlto visa tai pagal faktines aplinkybes turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

50.

Be to, minėtam teismui taip pat reikės atsižvelgti į papildomą aspektą, t. y. konkurencijos apsaugą.

51.

Primenu, kad pagal Direktyvos 96/9 13 straipsnį ši direktyva neturi poveikio nuostatoms, susijusioms, be kita ko, su nesąžiningos konkurencijos teise. Gali atrodyti, kad ši taisyklė, kurioje pateikiamas, be kita ko, ilgas sąrašas teisės sričių, kurioms ši direktyva neturi poveikio, yra tradicinė išlyga, pateikiama daugelyje Sąjungos teisės aktų. Vis dėlto, kalbant apie Direktyvą 96/9 ir joje konkrečiai įtvirtintą sui generis teisę, šis nesąžiningos konkurencijos nurodymas yra labai svarbus.

52.

Nors minėta sui generis teisė yra tam tikra intelektinės nuosavybės teisės forma, ji kilo iš nesąžiningos konkurencijos teisės ( 42 ). Jos tikslas – apsaugoti duomenų bazių sudarytojus nuo nesąžiningai konkurencijai būdingos veiklos – parazitavimo. Vis dėlto man atrodo, kad ši apsauga neturi lemti kito antikonkurencinio elgesio, t. y. piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Tačiau duomenų bazių kūrėjų sui generis teisinė apsauga gali lemti tokią veiklą. Direktyvos 96/9 autoriai taip pat žinojo apie šią grėsmę. Taigi siekis jos išvengti aiškiai nurodytas kaip Direktyvos 96/9 13 straipsnyje nustatytos taisyklės, kad ji nedaro poveikio nacionalinei ar Sąjungos konkurencijos teisei, tikslas ( 43 ).

53.

Teisingumo Teismas jau kelis kartus turėjo galimybę konstatuoti, kad naudojantis išimtine teise, pagal kurią apsauga suteikiama duomenų bazėms, galėjo būti piktnaudžiaujama, jeigu toks atsisakymas buvo susijęs su nagrinėjamai veiklai vykdyti būtina informacija, jeigu jis kliudė atsirasti naujam produktui, turinčiam potencialią paklausą, jeigu jis nebuvo pateisinamas dėl objektyvių priežasčių ir jeigu dėl jo buvo išstumiama visa konkurencija išvestinėje rinkoje ( 44 ).

54.

Žinoma, minėta jurisprudencija buvo susijusi su atsisakymu suteikti licenciją, o ši byla susijusi su duomenų bazės turinio naudojimu iš naujo be jos sudarytojo sutikimo. Vis dėlto bylos, kuriose Teisingumo Teismas turėjo galimybę priimti sprendimą, buvo susijusios su autorių teisių saugomomis duomenų bazėmis, kai šių teisių turėtojas turėjo išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokia forma naudoti saugomą objektą. Esant tokiai teisei, bet koks kišimasis į sritį, išimtinai priklausančią teisės turėtojui, reiškia šios teisės pažeidimą. Vis dėlto Direktyvos 96/9 7 straipsnyje numatyta sui generis teisė nesuteikia tokios plačios teisės kaip autorių teisė. Šiame straipsnyje numatyta tik duomenų bazės sudarytojo teisė uždrausti šios duomenų bazės turinio perkėlimą ar naudojimą iš naujo. Taigi naudojimasis šia teise turi būti vertinamas atsižvelgiant į draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.

55.

Interneto svetainė „CV.lv“ pristatoma kaip svarbiausia Latvijoje darbo skelbimų svetainė. Taigi gali būti, kad joje pateikiamos informacijos naudojimas yra neišvengiamai būtinas darbo pasiūlymų agregavimo internete veiklai vykdyti šioje valstybėje narėje ( 45 ). Neleidžiant prieigos prie šios informacijos, šioje rinkoje būtų kliudoma atsirasti tokioms paslaugoms. Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad tokių paieškos sistemų, kaip Melons, paieškos sistema veikimas nedaro didelės žalos CV‑Online investicijoms į jos duomenų bazę ( 46 ), išnyktų, mano nuomone, vienintelis objektyvus tokio atsisakymo pateisinimas.

56.

Galiausiai nagrinėjamas atsisakymas akivaizdžiai pašalina konkurenciją iš nagrinėjamos rinkos. Pirma, CV‑Online turima teise uždrausti savo duomenų bazės turinio perkėlimą ir naudojimą iš naujo naudojasi selektyviai. Ši bendrovė pati teigia, kad neprieštarauja savo interneto svetainės indeksavimui ir dauginimui naudojant tokias bendras paieškos sistemas, kaip Google. Atvirkščiai, ji palengvina tokį indeksavimą, pateikdama savo interneto svetainėje metažymes, kad šis indeksavimas būtų tikslesnis, ir siekdama sudominti naudotojus, kurie ieško darbo pasiūlymų, naudodami šias bendras paieškos sistemas. Vis dėlto CV‑Online prieštarauja tokiam pačiam specializuotos paieškos sistemų, kaip antai Melons paieškos sistemos, elgesiui, nes jos gali pradėti konkuruoti su jos pačios veikla.

57.

Antra, CV‑Online veikia ne tik pagrindinėje darbo pasiūlymų internete rinkoje, bet ir išvestinėje tokių pasiūlymų agregatorių rinkoje per kitą savo interneto svetainę „Visidarbi.lv“ – iš skirtingų šaltinių paimtų darbo skelbimų, įskaitant „CV.lv“, agregatorių ( 47 ). Taigi gali būti, kad iš tikrųjų CV‑Online naudojasi teise uždrausti savo interneto svetainės „CV.lv“ turinio perkėlimą ir naudojimą, iš naujo siekdama ne apsaugoti investicijas į savo duomenų bazę, o pašalinti Melons iš išvestinės darbo pasiūlymų agregatorių rinkos.

58.

Žinoma, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyti kriterijai taikomi SESV 102 straipsnio kontekste. Jei CV‑Online elgesys nedarytų poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, šis straipsnis nebūtų taikomas. Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 96/9 13 straipsnyje daroma nuoroda ir į Sąjungos, ir į nacionalinę konkurencijos teisę. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Latvijos teisę, turės patikrinti, ar CV‑Online elgesiui būdingas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Jeigu taip, tada minėtas teismas, mano nuomone, turėtų nustatyti dėl tokio piktnaudžiavimo kylančias pasekmes pagal konkurencijos teisę. Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad tai yra tinkama, šios pasekmės netgi galėtų apimti neleidimą CV‑Online naudotis Direktyvos 96/9 7 straipsnyje numatyta sui generis teisine apsauga.

59.

Kaip jau minėjau ( 48 ), mano nuomone, apibrėžiant duomenų bazės sudarytojo teisę uždrausti perkelti ir iš naujo naudoti visą šios duomenų bazės turinį ar jo dalį, turi būti atsižvelgiama į tai, ar egzistuoja žala šio sudarytojo investicijoms. Tas pats pasakytina apie piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pavojų, nes toks piktnaudžiavimas neginčijamai prieštarautų Direktyvoje 96/9 nustatytos sui generis teisės tikslui. Taigi šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį siūlau aiškinti taip, kad duomenų bazės sudarytojas turi teisę uždrausti perkelti ar iš naujo naudoti visą šios duomenų bazės turinį ar jo dalį tik jeigu šie veiksmai daro žalą jo investicijoms, skirtoms šio turinio gavimui, tikrinimui ir pateikimui, t. y. jeigu šie veiksmai kelia grėsmę šių investicijų susigrąžinimo galimybėms įprastai naudojant nagrinėjamą duomenų bazę. Be to, toks draudimas negali reikšti duomenų bazės sudarytojo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atitinkamoje arba išvestinėje rinkose. Žinoma, kompetentingi teismai turi patikrinti, ar šios sąlygos yra įvykdytos.

60.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti į Rīgas apgabaltiesas Civillietu tiesas kolēģija (Rygos apygardos teismas, Civilinių bylų kolegija, Latvija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos 7 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip:

Nacionaliniai teismai turi užtikrinti, kad naudojantis teise uždrausti perkelti ar iš naujo naudoti visą duomenų bazės turinį ar didelę jo dalį nebūtų piktnaudžiaujama šios duomenų bazės sudarytojo dominuojančia padėtimi, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį arba nacionalinę konkurencijos teisę, atitinkamoje arba išvestinėje rinkose.