1.

Darbo ieškantys asmenys savo teise laisvai judėti naudojasi kartu pagal SESV 21 ir 45 straipsnius ( 2 ): darbo ieškantis Europos Sąjungos pilietis yra darbuotojas, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį. Taigi darbo ieškantiems asmenims taikomos tiek vidaus rinkos, tiek Sąjungos pilietybės taisyklės.

2.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes nagrinėsiu šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismui pateikė Conseil d’État (Valstybės Taryba) (Belgija) dėl SESV 45 straipsnio ir Direktyvos 2004/38/EB ( 3 ), visų pirma jos 14 straipsnio 4 dalies b punkto ir 15 bei 31 straipsnių, išaiškinimo.

3.

Šioje byloje nagrinėjamas Graikijos piliečio pateiktas prašymas išduoti darbo ieškančiam asmeniui leidimą gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius; dėl šio prašymo priimtas kompetentingos Belgijos valdžios institucijos sprendimas nesuteikti tokio leidimo, be to, nurodyta išvykti iš šalies teritorijos.

4.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje klausimus iš esmės uždavė dėl, pirma, darbo ieškančių asmenų teisių ir pareigų apimties, be kita ko, įrodinėjimo srityje, kai taikomas Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktas, ir, antra, siekdamas išsiaiškinti, ar valstybės narės privalo tokiems asmenims darbo paieškos tikslais suteikti protingą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip šeši mėnesiai. Šie klausimai suteikia Teisingumo Teismui galimybę išaiškinti Direktyvoje 2004/38 nustatytų procedūrinių garantijų darbo ieškantiems asmenims, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies, apimtį.

5.

Direktyvos 2004/38 6 straipsnio „Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių“ 1 dalyje numatyta:

„Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti [galiojančią] tapatybės kortelę arba [galiojantį] pasą.“

6.

Šios direktyvos 14 straipsnio „Teisės gyventi šalyje išlaikymas“ 4 dalies b punkte nustatyta:

„Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 bei 2 dalių ir nepažeidžiant VI skyriaus nuostatų, išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu negali būti taikoma prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, jei:

<…>

7.

Minėtos direktyvos 15 straipsnio „Procedūriniai saugikliai“ 1 dalyje nurodyta:

„30 ir 31 straipsniuose nustatytos procedūros taikom[o]s analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika [viešoji tvarka], visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga.“

8.

Tos pačios direktyvos 31 straipsnio „Procedūriniai saugikliai“ 1 ir 3 dalyse numatyta:

„1.   Atitinkami asmenys turi teisę pasinaudoti teisminėmis ir, kai taikytina, administracinėmis atsiteisimo [apskundimo] procedūromis valstybėje narėje apeliuoti arba siekti peržiūrėti [siekdami apskųsti ar prašydami peržiūrėti] bet kokį prieš juos dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių priimtą sprendimą.

<…>

3.   Atsiteisimo [Apskundimo] procedūra turi leisti išnagrinėti sprendimo teisėtumą ir faktus bei aplinkybes, kuriai[s] buvo grindžiama siūloma priemonė. Ji turi užtikrinti, kad sprendimas nebūtų neproporcingas, ypač atsižvelgiant į 28 straipsnyje nustatytus reikalavimus.“

9.

1980 m. gruodžio 15 d.loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo ir gyvenimo šalyje bei išsiuntimo iš jos ( 4 ), toliau – 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymas) 39/2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„[Užsieniečių ginčų] [t]aryba priima sprendimus dėl kitų skundų, kuriais siekiama panaikinti atitinkamą aktą dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo arba nustatytų taisyklių pažeidimo, kuris lemia akto negaliojimą, arba dėl įgaliojimų viršijimo ar piktnaudžiavimo įgaliojimais.“

10.

Šio įstatymo 40 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta:

„4.   Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi Belgijos Karalystėje ilgiau kaip tris mėnesius, jeigu jie atitinka 41 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą sąlygą, ir:

1) yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji Belgijos Karalystėje arba į Belgijos Karalystę atvyksta ieškoti darbo, jeigu gali pateikti įrodymų, kad tebeieško darbo ir kad turi realių galimybių įsidarbinti“.

11.

1981 m. spalio 8 d.l’arrêté royal du 8 octobre 1981 sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Karaliaus dekretas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo ir gyvenimo šalyje bei išsiuntimo iš jos ( 5 ), toliau – 1981 m. spalio 8 d. Karaliaus dekretas) 50 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 3 punkto a ir b punktuose nustatyta:

„1.   Sąjungos pilietis, kuris ketina Belgijos Karalystės teritorijoje gyventi ilgiau kaip tris mėnesius ir pateikia savo pilietybės įrodymus pagal [1980 m. gruodžio 15 d.] įstatymo 41 straipsnio pirmą pastraipą, turi pateikti prašymą (19 priede pateiktos formos dokumentą) išduoti registracijos savo gyvenamosios vietos komunos administracijoje sertifikatą.

<…>

2.   Teikdamas prašymą arba ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos Sąjungos pilietis, atsižvelgiant į konkretų atvejį, turi pateikti šiuos dokumentus:

<…>

3) darbo ieškantis asmuo:

12.

2015 m. spalio 27 d. Graikijos pilietis G. M. A. pateikė prašymą išduoti registracijos Belgijoje sertifikatą, siekdamas gauti leidimą ilgiau kaip tris mėnesius gyventi šioje šalyje kaip darbo ieškantis asmuo.

13.

2016 m. kovo 18 d. Belgijos užsieniečių reikalų tarnyba (toliau – Tarnyba) šį prašymą atmetė, motyvuodama tuo, kad G. M. A. neatitinka Belgijos teisės aktuose nustatytų teisės gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius suteikimo sąlygų (toliau – ginčijamas sprendimas). Tarnyba teigė, kad, pirma, iš G. M. A. pateiktų dokumentų nematyti, kad jis turėjo realių galimybių įsidarbinti, ir, antra, nuo tada, kai pateikė savo prašymą išduoti registracijos sertifikatą, G. M. A. vis dar nedirbo. Todėl Belgijos valdžios institucijos nurodė G. M. A. išvykti iš Belgijos teritorijos per 30 dienų nuo ginčijamo sprendimo priėmimo.

14.

2018 m. birželio 28 d. Užsieniečių ginčų taryba (toliau – UGT), t. y. teismas, turintis kompetenciją kaip pirmoji instancija nagrinėti Tarnybos sprendimų teisėtumą, atmetė G. M. A. pateiktą skundą dėl ginčijamo sprendimo.

15.

Tada G. M. A. padavė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jis pirmiausia teigė, jog, remiantis SESV 45 straipsniu ir Sprendimu Antonissen ( 6 ), darytina išvada, kad, pirma, valstybės narės privalo suteikti „protingą terminą“ darbo ieškantiems asmenims iš kitos valstybės narės, kad šiems asmenims būtų sudaryta galimybė priimančiojoje valstybėje narėje susipažinti su jį dominančiais darbo pasiūlymais ir imtis reikiamų priemonių, siekiant įsidarbinti, antra, šis terminas bet kuriuo atveju negali būti trumpesnis nei šeši mėnesiai ir, trečia, priimančioji valstybė narė turi leisti darbo ieškančiam asmeniui būti savo teritorijoje visą šį terminą nereikalaudama pateikti įrodymų, jog jis turi realių galimybių įsidarbinti. G. M. A. teigė, kad iš Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies, siejamos su 11 ir 16 straipsniais, taip pat matyti, kad trumpesnis kaip šešių mėnesių laikotarpis negali būti laikomas „protingu“.

16.

Antra, G. M. A. tvirtino, kad po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, t. y. 2016 m. balandžio 6 d., jis tapo stažuotoju Europos Parlamente. Ši aplinkybė rodo, kad G. M. A. turėjo realių galimybių įsidarbinti, dėl to jam galėjo būti suteikta teisė ilgiau kaip tris mėnesius gyventi šalyje. Todėl neatsižvelgusi į jo stažuotę UGT pažeidė Direktyvos 2004/38 15 ir 31 straipsnius ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 ir 47 straipsnius. Iš šių nuostatų matyti, kad teismai, turintys kompetenciją kontroliuoti administracinio sprendimo dėl Sąjungos piliečio teisės gyventi šalyje teisėtumą, turi išsamiai išnagrinėti visas svarbias aplinkybes ir atsižvelgti į visas jiems pateiktas faktines aplinkybes, net jeigu jos susiklostė vėliau, nei priimtas atitinkamas sprendimas.

17.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus G. M. A. tvirtina, kad UGT turėjo netaikyti nacionalinės proceso teisės normų, kuriomis neteisingai į nacionalinę teisę perkelti Direktyvos 2004/38 15 ir 31 straipsniai, t. y. 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/2 straipsnio 2 dalies, kuriomis remdamasi UGT neatsižvelgė į stažuotę, prasidėjusią po ginčijamo sprendimo priėmimo.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sprendimas pagrindinėje byloje priklauso nuo to, kaip Teisingumo Teismas išaiškins pagrindinėje byloje nagrinėjamas Sąjungos teisės nuostatas. Iš tikrųjų, jeigu SESV 45 straipsnis arba Chartijos 41 ir 47 straipsniai bei Direktyvos 2004/38 15 ir 31 straipsniai turėtų būti aiškinami taip, kaip siūlo G. M. A., jam turėtų būti suteikta teisė ilgiau kaip tris mėnesius gyventi šalyje.

19.

Tokiomis aplinkybėmis 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. rugsėjo 25 d., Conseil d’État (Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė G. M. A., Belgijos, Danijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Manydamas, jog turi pakankamai informacijos, kad galėtų priimti sprendimą, Teisingumo Teismas nusprendė nerengti posėdžio.

21.

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iš SESV 267 straipsnio teksto ir struktūros matyti, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra taikytina tik tuo atveju, jei nacionaliniai teismai faktiškai nagrinėja bylą, kurioje jie turi priimti sprendimą, galbūt atsižvelgdami į Teisingumo Teismo prejudicine tvarka priimtą sprendimą. Todėl Teisingumo Teismas gali ex officio patikrinti, ar pagrindinė byla tebenagrinėjama ( 7 ).

22.

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamas atsisakymas tenkinti 2015 m. spalio 27 d. G. M. A. pateiktą darbo ieškančio asmens prašymą išduoti registracijos Belgijoje sertifikatą, kuris reikalingas, kad būtų suteikta teisė gyventi ilgiau kaip tris mėnesius šioje valstybėje narėje; Conseil d’État (Belgija) pateiktas apeliacinis skundas dėl 2019 m. birželio 28 d. UGT sprendimo, kuriuo atmestas suinteresuotojo asmens paduotas skundas dėl ginčijamo sprendimo.

23.

Iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir Komisijos pastabų matyti, kad 2016 m. balandžio 25 d. G. M. A. pateikė naują prašymą ir 2017 m. gegužės 6 d. Scharbeko komuna (Belgija) jam išdavė registracijos sertifikatą, o nuo 2016 m. lapkričio 24 d. G. M. A. turi E kortelę, galiojančią iki 2021 m. liepos 7 d.

24.

Tuo remdamasi, Komisija mano, kad nereikia atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą, nes G. M. A. prašymo įregistruoti kaip darbo ieškantį asmenį dalykas tapo nebeaktualus.

25.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad suinteresuotumas dėl apeliacinio skundo išliko, iš esmės atsižvelgiant į tai, kad panaikinus ginčijamą sprendimą būtų galimybė greičiau gauti nuolatinį leidimą gyventi šalyje. Iš tikrųjų, jeigu taip būtų, Direktyvos 2004/38 16 straipsnyje numatytas ištisinis penkerių metų laikotarpis, būtinas siekiant, kad būtų suteikta ši teisė gyventi šalyje, būtų pradedamas skaičiuoti nuo prašymo išduoti registracijos Belgijoje sertifikatą pateikimo dienos, t. y. 2015 m. spalio 27 d.

26.

Taigi manau, kad pagrindinė byla vis dar nagrinėjama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir Teisingumo Teismo atsakymo į antrąjį prejudicinį klausimą vis dar reikia siekiant išspręsti šią bylą.

27.

Visų pirma primintina, kad, pagal suformuotą jurisprudenciją vykdant nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus ( 8 ).

28.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu aišku siekiama, kad būtų išaiškintas SESV 45 straipsnis. Vis dėlto, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą ir atsižvelgiant į jo sprendime nurodytą informaciją, šį klausimą reikia aiškinti taip, kad juo šis teismas teiraujasi, ar SESV 45 straipsnis ir Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktas turėtų būti aiškinami taip, kad priimančioji valstybė narė privalo, pirma, suteikti darbo ieškančiam asmeniui protingą terminą, kad jam būtų sudarytos galimybės susipažinti su jį dominančiais darbo pasiūlymais ir imtis reikiamų priemonių, siekiant įsidarbinti, antra, pripažinti, kad darbo paieškos terminas bet kuriuo atveju negali būti trumpesnis nei šeši mėnesiai, ir, trečia, leisti darbo ieškančiam asmeniui būti savo teritorijoje visą šį terminą nereikalaudama, kad jis pateiktų realios galimybės įsidarbinti įrodymą.

29.

Kad atsakyčiau į šį klausimą, atliksiu dviejų etapų vertinimą. Pirmiausia paaiškinsiu atitinkamos valstybės narės piliečių, darbo ieškančių kitoje valstybėje narėje, teisės laisvai judėti, nustatytos SESV 45 straipsnyje ir išaiškintos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, visų pirma Sprendime Antonissen ( 9 ), apimtį. Tada, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir vadovaudamasis Direktyva 2004/38, išnagrinėsiu pagal Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktą, aiškinamą atsižvelgiant į SESV 21 ir 45 straipsnius, darbo ieškantiems asmenims suteikiamų teisių apimtį.

30.

Pirmiausia reikia priminti, kad SESV 45 straipsnyje nustatyta, jog Sąjungoje užtikrinama darbuotojų judėjimo laisvė ir ji, be kita ko, suteikia teisę, kuri gali būti apribota tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais, priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti ir šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje. Taigi iš šio straipsnio matyti, kad darbo ieškantis valstybės narės pilietis turi teisę laisvai judėti kitų valstybių narių teritorijoje.

31.

Antra, kiek tai susiję su valstybės narės piliečių teise atvykti į kitos valstybės narės teritoriją ir joje gyventi SESV 45 straipsnyje nustatytais tikslais, be kita ko, siekiant joje ieškoti darbo pagal darbo sutartį ar dirbant savarankiškai arba užsiimti profesine veikla pagal darbo sutartį ar dirbti savarankiškai, verta paminėti kelis sprendimus, visų pirma sprendimus Royer ( 10 ), Antonissen ( 11 ) ir Komisija / Belgija ( 12 ).

32.

Sprendime Royer Teisingumo Teismas pirmą kartą paminėjo darbo ieškančių asmenų teisę gyventi šalyje. Šiame sprendime jis nurodė, kad tai yra teisė, kuri tiesiogiai suteikta pagal EEB sutarties 48 straipsnį (dabar – SESV 45 straipsnis) arba, atsižvelgiant į konkretų atvejį, pagal nuostatas, kurios priimtos įgyvendinant šį straipsnį ( 13 ).

33.

Šios krypties jurisprudencijoje Sprendimas Antonissen ( 14 ) yra itin svarbus, nes jis, kaip ir nagrinėjama byla, susijęs su klausimu, ar valstybės narės teisės aktais gali būti laiko atžvilgiu ribojama kitų valstybių narių piliečių teisė gyventi šalyje, siekiant įsidarbinti. Šis sprendimas priimtas išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Jungtinės Karalystės teismas, nagrinėdamas Belgijos piliečio ir Jungtinės Karalystės valdžios institucijų ginčą, kilusį joms atmetus skundą dėl sprendimo išsiųsti iš šalies.

34.

Pirmiausia Teisingumo Teismas pažymėjo, kad EB sutarties 48 straipsnio 1–3 dalyse (dabar – SESV 45 straipsnio 1–3 dalys) įtvirtintas laisvas darbuotojų judėjimas yra vienas iš Sąjungos kertinių principų, kad šią laisvę įtvirtinančios nuostatos turi būti aiškinamos plačiai ir kad siauras šio straipsnio aiškinimas apribotų realias valstybės nario piliečio, kuris ieško darbo, galimybes įsidarbinti kitose valstybėse narėse, todėl ši nuostata prarastų savo veiksmingumą ( 15 ). Be to, jis nurodė, kad EB sutarties 48 straipsnio 3 dalyje (dabar – SESV sutarties 45 straipsnio 3 dalis) nustatytos tam tikros valstybių narių piliečių teisės, susijusios su darbuotojų judėjimo laisve, ir jos neribojamos, kad ši laisvė apima šių piliečių teisę laisvai judėti kitų valstybių narių teritorijoje ir jose gyventi, siekiant įsidarbinti ( 16 ).

35.

Tada Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar teisė gyventi šalyje, kuri valstybės narės piliečiui, siekiančiam įsidarbinti kitoje valstybėje narėje, suteikiama pagal EEB sutarties 48 straipsnį (dabar – SESV 45 straipsnis), galėjo būti ribojama laiko atžvilgiu. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad šio straipsnio veiksmingumas yra garantuojamas, kai Sąjungos teisės aktai arba, jų nesant, valstybės narės teisės aktai suinteresuotiesiems asmenims suteikia protingą terminą, per kurį jie gali konkrečios valstybės narės teritorijoje susipažinti su jų profesinę kvalifikaciją atitinkančiais darbo pasiūlymais ir tam tikrais atvejais imtis reikiamų priemonių, siekiant įsidarbinti ( 17 ).

36.

Kalbant apie šios teisės gyventi šalyje trukmę, Teisingumo Teismas galiausiai paneigė trijų mėnesių termino svarbą ( 18 ). Vis dėlto jis nurodė, kad nesant Sąjungos nuostatos, kurioje būtų nustatytas atitinkamoje valstybėje narėje darbo ieškančių kitų valstybių narių piliečių gyvenimo šalyje terminas, šešių mėnesių terminas iš esmės neatrodo per trumpas ir kad toks terminas nedaro neigiamo poveikio laisvo judėjimo principo veiksmingumui. Tačiau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jeigu šiam terminui pasibaigus suinteresuotasis asmuo pateikia įrodymų, kad jis tebeieško darbo ir turi realių galimybių įsidarbinti, jis negali būti priverstas išvykti iš priimančiosios valstybės narės teritorijos ( 19 ).

37.

Be to, manau, kad šiame etape tikslinga priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, „darbuotojo“ sąvoka pagal SESV 45 straipsnį yra savarankiškas terminas, kuris neturi būti aiškinamas siaurai ( 20 ). Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tai, kad ši sąvoka apibrėžia SESV numatytos pagrindinės laisvės taikymo apimtį, ji turi būti aiškinama plačiai ( 21 ). Teisingumo Teismas jau turėjo progą paaiškinti, kad „darbuotoju“, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, turi būti pripažįstamas „asmuo, kuris iš tiesų ieško darbo“ ( 22 ).

38.

Pagaliau, trečia, reikia pažymėti, kad, į Sutartis įtraukus nuostatas dėl Sąjungos pilietybės, Sprendime Antonissen ( 23 ) nustatytas darbo ieškančių asmenų gyvenimo šalyje teisės išlaikymo sąlygas Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino, be kita ko, Sprendime Komisija / Belgija ( 24 ), kuriame nusprendė, kad valstybė narė, įpareigojanti kitų valstybių narių piliečius, kurie jos teritorijoje ieško darbo, išvykti iškart pasibaigus trijų mėnesių terminui, pažeidžia įsipareigojimus pagal EB 48 straipsnį (dabar – SESV 45 straipsnis).

39.

Nuostatas dėl Sąjungos pilietybės įtraukus į Sutartis ir priėmus Direktyvą 2004/38 Sprendime Antonissen ( 25 ) nustatytos darbo ieškančių asmenų teisės išlaikymo sąlygos, kurias Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti šioje byloje, buvo kodifikuotos šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte.

40.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, išnagrinėsiu pirmąjį prejudicinį klausimą.

41.

Dabar SESV 21 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Dėl darbo ieškančių asmenų Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta, kad Sąjungos pilietis, atvykstantis į priimančiosios valstybės narės teritoriją, kad joje ieškotų darbo, negali būti išsiųstas iš šalies, jeigu jis gali įrodyti, kad tebeieško darbo ir kad jis turi realių galimybių įsidarbinti.

42.

Vis dėlto, nors pakartodamas Sprendimo Antonissen ( 26 ) žodžius Sąjungos teisės aktų leidėjas šia nuostata kodifikavo Teisingumo Teismo nustatytas darbo ieškančių asmenų teisės gyventi šalyje išlaikymo sąlygas, minėtoje nuostatoje nenurodyta, ar priimančiajai valstybei narei tenka pareiga suteikti šiems darbo ieškantiems asmenims protingą terminą, kad jie galėtų susipažinti su juos galinčiais dominti darbo pasiūlymais ir imtis reikiamų priemonių, siekdami įsidarbinti. Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte visiškai nekalbama apie šešių mėnesių terminą, kurį šiame sprendime Teisingumo Teismas laiko „protingu“.

43.

Dabar nagrinėsiu pastarąjį aspektą. Iškart norėčiau pažymėti, kad pritariu Komisijos nuomonei, kad aiškinant Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktą reikia atsižvelgti į tai, jog darbo ieškančių asmenų teisė gyventi šalyje garantuojama tiesiogiai SESV 45 straipsniu, išaiškintu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

44.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad visos pastabas pateikusios į bylą įstojusios šalys pritaria nuomonei, kad priimančioji valstybė narė privalo suteikti darbo ieškantiems asmenims protingą terminą.

45.

Pritariu šiai nuomonei. Iš tikrųjų, kaip jau pažymėjau, iš Sprendimo Antonissen ( 27 ) bei vėlesnės jurisprudencijos ( 28 ) matyti, kad atsižvelgiant į tai, jog Sąjungos teisės aktuose nėra aiškiai nustatyti darbo ieškančių asmenų teisės gyventi šalyje apribojimai, valstybės narės, siekiant, kad SESV 45 straipsnis netaptų neveiksmingas, privalo suteikti protingą terminą, kad suinteresuotieji asmenys galėtų konkrečios valstybės narės teritorijoje susipažinti su jų profesinę kvalifikaciją atitinkančiais darbo pasiūlymais ir tam tikrais atvejais imtis reikiamų priemonių, siekdami įsidarbinti ( 29 ).

46.

Vis dėlto kyla klausimas, ar Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktas, aiškinamas atsižvelgiant į SESV 45 straipsnį, remiantis jo išaiškinimu Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nustato valstybėms narėms pareigą suteikti priimančiojoje valstybėje narėje darbo ieškančiam Sąjungos piliečiui ne trumpesnį kaip šešių mėnesių terminą.

47.

Skiriasi bylos šalių nuomonės dėl Sprendimo Antonissen ( 30 ) 21 punkto, taigi SESV 45 straipsnio ir Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkto aiškinimo. Šiuo klausimu G. M. A. ir Komisija savo rašytinėse pastabose tvirtina, kad valstybės narės privalo suteikti darbo ieškantiems asmenims ne trumpesnį kaip šešių mėnesių terminą, per kurį pastariesiems tenka pareiga įrodyti, kad jie turi realių galimybių įsidarbinti. Kita vertus, Belgijos, Danijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės mano, kad šio sprendimo 21 punktas negali būti aiškinamas taip, kad jame valstybėms narėms nustatoma pareiga darbo ieškantiems asmenims suteikti tokį minimalų terminą ir kad per visą šį terminą darbo ieškantis asmuo privalo įrodyti, kad turi realių galimybių įsidarbinti.

48.

Dėl priežasčių, kurias išdėstysiu šioje išvadoje, visiškai nepritariu nei vienai iš šių nuomonių.

49.

Pirmiausia norėčiau priminti, kad vienas iš Direktyvos 2004/38 priėmimo pagrindų yra EB 40 straipsnis (dabar – SESV 46 straipsnis); jis susijęs su priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti laisvą darbuotojų judėjimą, kaip jis apibrėžtas EB 39 straipsnyje (dabar – SESV 45 straipsnyje).

50.

Antra, reikia pažymėti, kad Direktyva 2004/38 siekiama supaprastinti naudojimąsi pagrindine asmenine teise laisvai judėti ir gyventi šalyje, kuri pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams ir ją sustiprinti ( 31 ).

51.

Atsižvelgdamas į šį tikslą Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino sistemą, kuri apima įvairių piliečių kategorijų įvairių rūšių teises. Šioje byloje nagrinėjamos, pirma, Direktyvos 2004/38 6 straipsnyje numatyta teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių, netaikant jos atžvilgiu jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti galiojančią tapatybės kortelę ar pasą ( 32 ), ir, antra, teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, kuriai, priešingai, keliamos Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Taigi, nors pagal Direktyvos 2004/38 6 straipsnį visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, šios direktyvos 7 straipsnyje numatyta teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius ( 33 ) pripažįstama tik tam tikroms piliečių, kurie atitinka šiame straipsnyje nustatytas sąlygas (dirbti pagal darbo sutartį arba savarankiškai, turėti pakankamų išteklių ir visavertį sveikatos draudimą, studijuoti, įskaitant profesinį mokymą ir kt.), kategorijoms (dirbantiems, nedirbantiems, studentams) ( 34 ).

52.

Direktyvos 2004/38 14 straipsnio „Teisės gyventi šalyje išlaikymas“ 4 dalies b punkte kalbama apie Sąjungos piliečių kategoriją ( 35 ), t. y. pirmą kartą darbo priimančiojoje valstybėje narėje ieškančius asmenis, kuri nėra nurodyta šios direktyvos 7 straipsnyje ir kuriai dėl to netaikomi pastarajame straipsnyje nustatyti reikalavimai. Iš tikrųjų Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalyje numatytas atvejis, kuriuo nukrypstama nuo 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų 6 ir 7 straipsnių. Direktyvos 2004/38 sistemoje apie darbo ieškančių asmenų teisę gyventi šalyje, kuri tiesiogiai grindžiama SESV 45 straipsniu, kalbama tik šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte, kuriame numatytas pirmą kartą darbo ieškančių Sąjungos piliečių, kurie atitinka šioje nuostatoje nustatytus reikalavimus, teisės gyventi šalyje išlaikymas.

53.

Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytos sąlygos pažodžiui pakartoja teisės gyventi šalyje sąlygas, nustatytas Teisingumo Teismo sprendime Antonissen ( 36 ), kuriame jis nusprendė, kad šešių mėnesių terminas iš esmės neatrodo per trumpas, kad suinteresuotieji asmenys galėtų priimančiojoje valstybėje narėje susipažinti su jų profesinę kvalifikaciją atitinkančiais darbo pasiūlymais ir prireikus imtis reikiamų priemonių, siekdami įsidarbinti, ir nurodė, kad „[j]ei praėjus nagrinėjamam terminui suinteresuotasis asmuo pateikia įrodymų, kad jis toliau ieško darbo ir turi realių galimybių įsidarbinti, jis negali būti priverstas palikti priimančiosios valstybės narės teritorijos“ ( 37 ).

54.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sprendime Antonissen Teisingumo Teismas nusprendė, jog Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis laisvo darbuotojų judėjimo sąlygas, nedraudžiama valstybės narės teisės aktuose numatyti, kad į jos teritoriją joje darbo ieškoti atvykęs kitos valstybės narės pilietis gali būti priverstas iš jos išvykti, jeigu per šešis mėnesius jis neįsidarbino, nebent suinteresuotasis asmuo pateikia įrodymų, kad jis toliau ieško darbo ir kad jis turi realių galimybių įsidarbinti ( 38 ).

55.

Perskaičius visus argumentus, kuriais vadovavosi Teisingumo Teismas, manau, akivaizdu, kaip turėtų būti aiškinamos frazės „jei praėjus nagrinėjamam terminui suinteresuotasis asmuo pateikia įrodymų“ ir „jeigu per šešis mėnesius jis neįsidarbino, nebent suinteresuotasis asmuo pateikia įrodymų, kad jis toliau ieško darbo ir kad jis turi realių galimybių įsidarbinti“. Iš tikrųjų iš šio sprendimo ( 39 ) aiškiai matyti, kad nors Teisingumo Teismas išaiškino papildomas teisės gyventi šalyje išlaikymo sąlygas, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas vėliau kodifikavo Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte, t. y. kad atitinkamas asmuo gali pateikti įrodymų, kad, pirma, jis tebeieško darbo ir, antra, turi realių galimybių įsidarbinti, jos taikomos tik tuo atveju, kai pasibaigė „protingu“ laikomas, t. y. šešių mėnesių, terminas.

56.

Kalbant apie pirmąją sąlygą, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas, o vėliau ir Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė vartoti žodžių junginius „tebeieško darbo“. Kadangi nuspręsta vartoti šį veiksmažodį, galima manyti, kad darbo ieškantis asmuo pirmiausia, t. y. per visą „protingu“ laikomą laikotarpį, turi įrodyti, kad jis iš tiesų aktyviai ieško darbo, o vėliau, t. y. šiam terminui pasibaigus, įrodyti, kad jis aktyviai „tebeieško“ darbo.

57.

Kita vertus, reikalauti, kad antroji sąlyga, susijusi su darbo ieškančio asmens pareiga įrodyti, kad jis turi realių galimybių įsidarbinti, būtų įvykdyta, galima tik pasibaigus „protingu“ laikomam laikotarpiui.

58.

Toks aiškinimas yra logiškas, jis taip pat atitinka teisės aktų leidėjo sprendimą sustiprinti darbo ieškančio asmens padėtį pagal Direktyvą 2004/38, šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalyje kodifikuojant Teisingumo Teismo nustatytas priimančiojoje valstybėje narėje pirmą kartą darbo ieškančių Sąjungos piliečių teisės gyventi šalyje išlaikymo sąlygas.

59.

Be to, kiek tai susiję su šia antra sąlyga, Belgijos vyriausybė savo pastabose nurodo, kad G. M.A. pareiga įrodyti, kad jis turi realių galimybių įsidarbinti, numatyta 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje, kildinama iš Sprendimo Vatsouras ir Koupatantze ( 40 ) 38 punkto. Iš tikrųjų iš šio sprendimo matyti, kad vienos valstybės narės piliečiai, darbo ieškantys kitoje valstybėje narėje, privalo įrodyti, kad jie sukūrė realius ryšius su pastarosios valstybės narės darbo rinka.

60.

Manęs tokia nuomonė neįtikina, ji, mano manymu, yra grindžiama neteisingu šio sprendimo aiškinimu.

61.

Iš tikrųjų toks reikalavimas darbo ieškančiam asmeniui, pagal kurį jis turi įrodyti, kad sukūrė realius ryšius su priimančiosios valstybės narės darbo rinka, taikomas tik tuo atveju, kai darbo ieškantis Sąjungos pilietis šios valstybės narės paprašo pašalpos, palengvinančios darbo paieškas, G. M. A. atveju taip tikrai nėra. Teisingumo Teismas nurodė, kad teisėta, jog valstybė narė tokią paramą skiria tik tada, kai nustatyta, kad darbo ieškantis asmuo yra sukūręs realų ryšį su šios valstybės narės darbo rinka ( 41 ). Iš tikrųjų reikia priminti, kad Sprendime Vatsouras ir Koupatantze ( 42 ) remtasi Sprendimu Collins, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, jog visi darbo ieškantys asmenys, kurie naudojasi savo teise laisvai judėti, turi sukurti „ryšį“ su priimančiąja valstybe nare, kad galėtų gauti darbo ieškančio asmens pašalpą ( 43 ).

62.

Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkto tikslas ir genezė taip pat patvirtina šios išvados 51–58 punktuose siūlomą išaiškinimą.

63.

Kiek tai susiję, pirma, su Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktu, jos 9 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad Sąjungos piliečiai turi turėti teisę ne ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį gyventi priimančiojoje valstybėje narėje netaikant jiems jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti galiojančią tapatybės kortelę ar galiojantį pasą, nepažeidžiant galimybės taikyti palankesnes sąlygas ieškantiesiems darbo, kaip tai pripažinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad, pirma, Teisingumo Teismo jurisprudencija, be kita ko, suformuota Sprendimu Antonissen ( 44 ), tebegalioja aiškinant Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktą ir, antra, negali būti reikalaujama vykdyti šioje nuostatoje nustatytas sąlygas, susijusias su darbo ieškančio asmens teisės gyventi šalyje išlaikymu per tris Sąjungos piliečio teisėto gyvenimo šalyje mėnesius priimančiojoje valstybėje narėje. Direktyvos 2004/38 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu neturėtų būti taikoma ieškantiems darbo, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo, išskyrus viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežastis.

64.

Kiek tai susiję, antra, su Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkto geneze, manau, svarbu priminti, jog Komisijos pradinio pasiūlymo 6 straipsnyje ( 45 ) ir Europos Parlamento teisėkūros rezoliucijos 8 straipsnyje ( 46 ) buvo numatyta teisė gyventi šalyje iki šešių mėnesių nenustatant jokių sąlygų. Vis dėlto Europos Sąjungos Taryba, kaip matyti iš jos bendrosios pozicijos ( 47 ) aiškinamosios dalies, šį pasiūlymą iš dalies pakeitė, siekdama pagal Direktyvos 2004/38 naują 6 straipsnį nustatyti trijų mėnesių trukmės laikotarpį, kartu pažymėjusi, kad vis dėlto darbo prašantiems asmenims taikomos palankesnės Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytos sąlygos. Šis dalinis pakeitimas, atliktas vykstant Direktyvos 2004/38 teisėkūros procesui, patvirtina, kaip nurodžiau šios išvados 63 punkte, Sąjungos teisės aktų leidėjo norą sustiprinti darbo prašančių asmenų statusą. Be to, iš šios bendrosios pozicijos aiškinamosios dalies matyti, kad Direktyvos 2004/38 14 straipsnyje „nustatytos sąlygos, kuriomis valstybė narė gali iš šalies išsiųsti Sąjungos piliečius, jeigu jie nebeatitinka sąlygų, kurių pagrindu jie gali naudotis teise gyventi šalyje“ ( 48 ).

65.

Tiek iš Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkto tikslo, tiek iš genezės matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad priimančiojoje valstybėje narėje pirmą kartą darbo ieškančiam asmeniui būtų taikomos palankesnės sąlygos, kaip pripažinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

66.

Atsižvelgdamas į šį teiginį turiu išnagrinėti tokį klausimą: kiek tai susiję su darbo paieškos terminu, kaip reikėtų aiškinti „palankesnes sąlygas“, pripažintas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje?

67.

Pažymėtina, pirma, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimas remtis Teisingumo Teismo jurisprudencija, visų pirma Sprendimu Antonissen ( 49 ), aiškiai rodo, kaip išdėsčiau šios išvados 63 punkte, jo norą pripažinti šios jurisprudencijos svarbą aiškinant Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktą, taigi ir norą darbo ieškantiems asmenims taikyti palankesnes sąlygas. Vis dėlto negalima manyti, kad rėmimasis jurisprudencija reiškia, kad teisės aktų leidėjas siekė nustatyti šešių mėnesių terminą. Manau, kad Teisingumo Teismas, šiame sprendime nurodęs, kad toks terminas „iš esmės neatrodo per trumpas“ ir „nedaro neigiamo poveikio laisvo judėjimo principo veiksmingumui“, paprasčiausiai manė, kad šioje byloje nagrinėtuose teisės aktuose numatytas šešių mėnesių terminas laikytinas protingu.

68.

Antra, reikia priminti, kad Direktyvos 2004/38 6 straipsnyje teisė iki trijų mėnesių gyventi kitos valstybės narės teritorijoje numatyta visiems Sąjungos piliečiams netaikant jokių sąlygų.

69.

Vis dėlto, Sąjungos piliečiui, kuris išvyko iš savo kilmės valstybės narės ketindamas priimančiojoje valstybėje narėje ieškoti darbo, nusprendus per pirmus tris gyvenimo šalyje mėnesius įsiregistruoti kaip darbo ieškančiam asmeniui, nuo tokios registracijos dienos taikomas Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktas. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 9 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjo manymu, darbo ieškančiam asmeniui taikomos palankesnės sąlygos, negalima reikalauti, kad darbo ieškantis asmuo įrodytų, kad jis tebeieško darbo ir kad jis turi realių galimybių įsidarbinti per tris teisėto gyvenimo šalyje mėnesius, kuriuos turi visi Sąjungos piliečiai ( 50 ). Kita vertus, pasibaigus šiam teisėto gyvenimo šalyje laikotarpiui nacionalinės valdžios institucijos gali reikalauti, kad per „protingu“ laikomą laikotarpį darbo ieškantis asmuo pateiktų įrodymų, kad tebeieško darbo. Tik pasibaigus šiam terminui šios valdžios institucijos gali reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo galėtų įrodyti, jog turi realių galimybių įsidarbinti.

70.

Be to, Sąjungos piliečio teise laisvai judėti pasinaudojusiam valstybės narės piliečiui, kuris iš pradžių neketino ieškoti darbo priimančiosios valstybės narės teritorijoje ( 51 ) ir kuris praėjus pradiniam trijų mėnesių gyvenimo šalyje laikotarpiui nusprendžia įsiregistruoti kaip darbo prašantis asmuo, nuo registracijos momento taikomas Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktas. Taigi šiam piliečiui turi būti suteiktas protingas terminas, jam leidžiantis priimančiojoje valstybėje narėje susipažinti su jo profesinę kvalifikaciją atitinkančiais darbo pasiūlymais ir tam tikrais atvejais imtis reikiamų priemonių, siekiant įsidarbinti, jo neįpareigojant galėti pateikti įrodymų, kad jis turi realių galimybių įsidarbinti.

71.

Iš tiesų abiem šios išvados 69 ir 70 punktuose aprašytais atvejais tai yra piliečiai, kurie pirmą kartą ieško darbo priimančiojoje valstybėje narėje.

72.

Be to, tam, kad terminas, kuris darbo ieškančiam asmeniui suteikiamas pasibaigus pradiniam trijų mėnesių teisėto gyvenimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje laikotarpiui, galėtų būti laikomas protingu, jis turi būti pakankamos trukmės, kad SESV 45 straipsnyje pripažinta teisė neprarastų prasmės ( 52 ). Todėl nemanau, kad trijų mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo pradinio trijų mėnesių teisėto gyvenimo šalyje laikotarpio pabaigos, atrodo neprotingas arba, kaip nurodo Teisingumo Teismas, „iš esmės neatrodo per trumpas“ ir nedaro neigiamo poveikio SESV 45 straipsnio veiksmingumui ( 53 ).

73.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad, pasibaigus trijų mėnesių teisėto gyvenimo šalyje laikotarpiui, šis protingas terminas leidžia šiems piliečiams aiškiai žinoti savo teises ir pareigas, šiuo terminu užtikrinamas tam tikras teisinis saugumas ir skaidrumas įgyvendinant teisę gyventi šalyje, numatytą Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte ir tiesiogiai garantuojamą pagal SESV 45 straipsnį.

74.

Vis dėlto manau, kad būtų gerai, jog darbo ieškantys asmenys turėtų nustatytą terminą pirmo darbo paieškai priimančiojoje valstybėje narėje, per kurį jiems nebūtų keliamas reikalavimas galėti pateikti įrodymų, kad jie turi realių galimybių įsidarbinti. Tačiau Teisingumo Teismas negali pakeisti Sąjungos teisės aktų leidėjo ir būtent pastarasis turi nustatyti tokį terminą. Manau, kad fiksuoto termino nustatymas padėtų garantuoti didesnį teisinį saugumą ir skaidrumą įgyvendinant darbo ieškančių asmenų teisę gyventi šalyje.

75.

Galiausiai, trečia, norėčiau pridurti, kad reikia atlikti tam tikrus išankstinius patikrinimus, siekiant konstatuoti, kad darbo ieškantis asmuo tebeieško darbo ir kad jis turi realių galimybių įsidarbinti pagal Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktą. Nacionalinė valdžios institucija arba nacionalinis teismas taip pat privalo patikrinti, ar šis pilietis rimtai ir iš tiesų ieško darbo. Šiuo klausimu nacionalinė valdžios institucija arba nacionalinis teismas gali patikrinti, be kita ko, ar jis yra įsiregistravęs už darbo ieškančius asmenis atsakingoje įstaigoje, periodiškai siunčia paraiškas dėl darbo (gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką) arba dalyvauja įdarbinimo pokalbiuose pagal jo profesinę kvalifikaciją atitinkančius darbo pasiūlymus.

76.

Be to, atlikdami šiuos patikrinimus nacionalinės valdžios institucijos arba nacionalinis teismas privalo atsižvelgti į faktinę padėtį nacionalinėje darbo rinkoje, t. y. vidutinę darbo paieškos trukmę atitinkamoje valstybėje narėje ( 54 ) susijusio asmens profesinę kvalifikaciją atitinkančioje srityje. Siekiant konstatuoti, kad šis asmuo neatitinka Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte nustatytų sąlygų, negalima atsižvelgti į tai, kad šis asmuo atmeta pasiūlymus, neatitinkančius jo profesinės kvalifikacijos.

77.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad darbo ieškantys asmenys priimančiojoje valstybėje narėje darbo ieško pirmą kartą, atliekant minėtus patikrinimus negali būti atsižvelgta į aplinkybę, kad asmuo niekada nedirbo priimančiojoje valstybėje narėje, kad būtų konstatuota, jog jie neturi realių galimybių įsidarbinti.

78.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad valstybės narės privalo suteikti darbo ieškantiems Sąjungos piliečiams protingą terminą, per kurį jie privalo įrodyti, kad ieško darbo. Tik pasibaigus šiam terminui šie piliečiai turi įrodyti pagal Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktą ne tik tai, kad jie tebeieško darbo, bet ir tai, kad jie turi realių galimybių įsidarbinti. Šiuo klausimu trijų mėnesių terminas, skaičiuojamas pasibaigus pradiniam trijų mėnesių teisėto gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpiui, nelaikytinas neprotingu terminu.

79.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad savo skunde, pateiktame UGT, G. M. A., siekdamas įrodyti, kad jis turėjo realių galimybių įsidarbinti ir kad reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, rėmėsi aplinkybe, kad 2016 m. balandžio 6 d. jis tapo stažuotoju Europos Parlamente.

80.

UGT tvirtino, kad vadovaudamasi 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/2 straipsnio 2 dalimi ji vykdė Tarnybos sprendimų teisėtumo kontrolę ir neturėjo teisės jų pakeisti, kad galėtų atsižvelgti į tai, kad G. M. A. tapo stažuotoju Parlamente, ir neatsižvelgė į šias pasikeitusias aplinkybes.

81.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2004/38 15 ir 31 punktai ir Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintas veiksmingos teisminės gynybos principas turi būti aiškinami taip, kad priimančiosios valstybės narės teismai, nagrinėdami sprendimo, kuriuo atsisakoma darbo ieškančiam Sąjungos piliečiui suteikti teisę gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, teisėtumą, turi atsižvelgti į visus su darbo ieškančiu asmeniu susijusių aplinkybių pokyčius, susiklosčiusius po to, kai kompetentingos valdžios institucijos priėmė sprendimą, kuriuo apribojama jo teisė gyventi šalyje, tam tikrais atvejais netaikydami nacionalinės proceso teisės normų, jeigu tokie pokyčiai rodo, kad darbo ieškantis asmuo turėjo tokią teisę gyventi šalyje.

82.

Belgijos vyriausybė ir G. M. A. šiuo klausimu laikosi priešingų nuomonių.

83.

Belgijos vyriausybė tvirtina, kad tokiu atveju, kaip G. M. A., nei remiantis parengiamaisiais Direktyvos 2004/38 darbais, nei tuo, kad šios direktyvos nuostatos turi atitikti Chartijos 47 straipsnį, negalima teigti, kad nacionaliniai teismai turėtų turėti teisę pakeisti nacionalinių valdžios institucijų sprendimus, kuriais apribojama Sąjungos piliečio judėjimo teisė.

84.

G. M. A. tvirtina priešingai, kad Direktyvos 2004/38 15 ir 31 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie atitiktų Chartijos 47 straipsnį. Todėl nacionaliniai teismai, vykdydami sprendimų, priimtų įgyvendinant Sąjungos taisykles laisvo asmenų judėjimo srityje, teisėtumo kontrolę, turėtų atsižvelgti į faktines aplinkybes, susiklosčiusias po šių sprendimų priėmimo, jeigu šios aplinkybės gali įrodyti, kad darbo ieškantis asmuo turi realiais galimybes įsidarbinti. Šiuo klausimu G. M. A. teigia, kad Sprendimas Orfanopoulos ir Oliveri ( 55 ) taikytinas nagrinėjamoje byloje.

85.

Trumpai išanalizuosiu Direktyvos 2004/38 15 ir 31 straipsniuose nustatytus procedūrinius saugiklius ir jų taikymo sprendimams, kuriais ribojamas laisvas darbo ieškančių Sąjungos piliečių judėjimas, ypatumus, tada išnagrinėsiu Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su teismine gynyba pagal šiuos straipsnius.

86.

Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 2004/38 15 straipsnio „Procedūriniai saugikliai“ 1 dalyje nustatyta, jog „30 ir 31 straipsniuose nustatytos procedūros taikomas analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika [viešoji tvarka], visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga“ ( 56 ). Taigi šiame straipsnyje nustatyti procedūriniai saugikliai, susiję su Sąjungos piliečių, kurie kaip „naudos gavėjai“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, gyveno priimančiojoje valstybėje narėje, išsiuntimu iš šalies.

87.

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad G. M. A., kuris yra Graikijos, taigi ir Sąjungos pilietis, atvykdamas į kitą valstybę narę nei ta, kurios pilietis jis yra, ir joje gyvendamas, naudojosi judėjimo laisve. Darytina išvada, kad G. M. A. yra „naudos gavėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, ir kad jo atvejis patenka į jos 15 straipsnio taikymo sritį.

88.

Be to, kaip jau pažymėjau, Direktyvos 2004/38 15 straipsnis yra jos III skyriuje, kuriame reglamentuojama, be kita ko, teisė iki trijų mėnesių gyventi šalyje (6 straipsnis), teisė ilgiau kaip tris mėnesius gyventi šalyje (7 straipsnis) ir šios direktyvos 6 ir 7 straipsniuose numatytos teisės gyventi šalyje išlaikymas, jeigu šių teisių turėtojai atitinka šiuose straipsniuose nustatytas sąlygas (14 straipsnis). Beje, kaip jau nurodžiau ( 57 ), Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalyje numatytas atvejis, kuriuo nukrypstama nuo 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų 6 ir 7 straipsnių. Šiuo klausimu šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta darbo ieškančių Sąjungos piliečių teisė gyventi šalyje ( 58 ) ir sąlygos, kurias šie piliečiai turi atitikti, kad šią teisę galėtų išlaikyti.

89.

Todėl ne tik iš Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalies teksto, bet taip pat iš jos konteksto ir šios direktyvos tikslo ( 59 ) matyti, kad ši nuostata taikoma atvejams, patenkantiems į šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkto taikymo sritį. Taigi Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalis apima sprendimą, kuriuo atmetamas prašymas pripažinti teisę ilgiau kaip tris mėnesius gyventi šalyje, kartu nurodant išvykti iš priimančiosios valstybės narės šalies teritorijos, ir kuris priimtas, kaip ir pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, dėl priežasčių, niekaip nesusijusių su pavojumi viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar sveikatos apsaugai.

90.

Tai paaiškinus, dabar reikia išnagrinėti klausimą, ar Direktyvos 2004/38 15 ir 31 straipsnius, siejamus su Chartijos 47 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į aplinkybes, kurios pasikeitė po to, kai buvo priimti sprendimai, kuriais apribojama teisė laisvai judėti ir gyventi šalyje, esant reikalui netaikydami nacionalinės proceso teisės normų, jeigu iš šių pokyčių matyti, kad darbo ieškantis asmuo turėjo tokią teisę gyventi šalyje.

91.

Kaip matyti iš ankstesnių šios išvados punktų, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalis taikoma jos 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytiems atvejams ( 60 ), šios direktyvos 30 ir 31 straipsniuose nustatyti procedūriniai saugikliai taip pat pagal analogiją taikytini darbo ieškantiems Sąjungos piliečiams. Šiuose straipsniuose numatyti tam tikri procedūriniai saugikliai, kurių valstybės narės turi paisyti, norėdamos tam tikrais atvejais apriboti Sąjungos piliečio teisę gyventi šalyje.

92.

Taigi manau, kad iš pradžių reikia išanalizuoti šias nuostatas, kaip jos išaiškintos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

93.

Reikia pažymėti, kad iš šios jurisprudencijos matyti, jog Direktyvos 2004/38 31 straipsnio 1 ir 3 punktai taikomi jos 15 straipsnyje numatytais atvejais ( 61 ).

94.

Direktyvos 2004/38 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Sąjungos piliečiai turi teisę pasinaudoti teisminėmis ir, kai taikytina, administracinėmis apskundimo procedūromis valstybėje narėje, siekdami apskųsti arba prašydami peržiūrėti bet kokį prieš juos dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių priimtą sprendimą, kuriuo ribojama jų teisė laisvai judėti ir gyventi valstybėse narėse.

95.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas dėl, be kita ko, Direktyvos 2004/38 31 straipsnio 1 dalies nuostatų ir pagal ją suteikiamos teisės į teismines teisių gynimo priemones nurodė, jog tokios teisių gynimo priemonės patenka į Sąjungos teisės įgyvendinimo sritį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, todėl joms taikomos procesinės normos, skirtos Direktyvos 2004/38 suteiktoms teisėms apsaugoti, visų pirma turi atitikti reikalavimus, grindžiamus šios Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisinę gynybą ( 62 ).

96.

Direktyvos 2004/38 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskundimo procedūros turi ne tik leisti išnagrinėti atitinkamo sprendimo teisėtumą, faktus ir aplinkybes, pagrindžiančius tą sprendimą, bet ir užtikrinti, kad nagrinėjamas sprendimas nebūtų neproporcingas ( 63 ).

97.

Šiuo klausimu, kiek tai susiję su teismine kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų turimos diskrecijos peržiūra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas turi visų pirma įvertinti, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais. Ši kontrolė turi apimti ir patikrinimą, ar laikytasi procedūrinių garantijų, turint galvoje, kad šiam aspektui tenka esminė reikšmė, nes dėl to teismas gali patikrinti, ar būta faktinių ir teisinių aplinkybių, nuo kurių priklauso diskrecijos įgyvendinimas ( 64 ).

98.

Ką tai iš tikrųjų reiškia, kalbant apie kontrolę, kurią turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinėje byloje? Atrodo, kad šis teismas laikosi nuomonės, jog jis turėtų turėti teisę nagrinėti aplinkybes, kurios pasikeitė po to, kai kompetentingos valdžios institucijos priėmė sprendimą, jeigu jos gali lemti, kad atitinkamo Sąjungos piliečio padėtis pasikeistų taip, kad remiantis jomis nebūtų leista riboti jo teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.

99.

Siekiant atsakyti į šį klausimą ir priimti sprendimą pagrindinėje byloje, manau, tikslinga išnagrinėti Sprendimą Orfanopoulos ir Oliveri ( 65 ), kuriuo remiasi bylos šalys.

100.

Analizę pradėsiu pažymėdamas, kad, mano nuomone, Sprendime Orfanopoulos ir Oliveri ( 66 ) padaryta išvada mutatis mutandis taikoma G. M. A. atvejui, nagrinėjamam pagrindinėje byloje.

101.

Šiame sprendime Teisingumo Teismas išaiškino Direktyvos 64/221/EEB ( 67 ), kuri galiojo iki Direktyvos 2004/38 ( 68 ), 3 straipsnį. Teisingumo Teismas priminė, kad teisminė peržiūra, kuri pagal procesinės autonomijos principą iš esmės reglamentuojama nacionalinės proceso teisės, turi būti veiksminga ( 69 ), ir 82 punkte nusprendė, kad tos direktyvos 3 straipsnyje draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią nacionaliniai teismai, vertindami sprendimo išsiųsti, priimto kitos valstybės narės piliečio atžvilgiu, teisėtumą, neturi atsižvelgti į faktines aplinkybes, atsiradusias po to, kai kompetentingos valdžios institucijos priėmė paskutinį sprendimą, galinčias įrodyti, kad reali grėsmė, kurią viešajai tvarkai kėlė atitinkamo asmens elgesys, išnyko arba reikšmingai sumažėjo ( 70 ).

102.

Tokią nuomonę Teisingumo Teismas grindė teiginiu, kad nei Direktyvos 64/221 3 straipsnio tekste, nei Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nėra aiškesnių nuostatų dėl datos, į kurią reikėtų atsižvelgti nustatant, ar grėsmė yra „aktuali“ ( 71 ). Šiuo klausimu taip pat manau, kad, kaip matyti iš ankstesnių šios išvados punktų, nei Direktyvos 2004/38 31 straipsnio 1 ir 3 dalyse, nei Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nėra tikslių ir aiškių nuostatų dėl to, kaip teismas, kuris vykdo teisminę peržiūrą, turėtų vertinti aplinkybių pokyčius po nacionalinės valdžios institucijos sprendimo, kuriuo apribojama Sąjungos piliečio teisė gyventi šalyje, priėmimo. Vis dėlto pritariu Komisijos pastabai, pateiktai jos atsakymuose į Teisingumo Teismo užduotus klausimus, kad nors Sprendime Orfanopoulos ir Oliveri ( 72 ) padaryta išvada nebuvo tiesiogiai perkelta į Direktyvos 2004/38 31 straipsnio 3 dalį, nekyla jokių abejonių, kad ją aiškinant negalima į ją neatsižvelgti ( 73 ).

103.

Šiomis aplinkybėmis atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjami su laisvu darbuotojų judėjimu ir Sąjungos pilietybe susiję klausimai, manau, tikslinga antrąjį klausimą nagrinėti veikiau atsižvelgiant į veiksmingumo principą, o ne Chartijos 47 straipsnį.

104.

Pirmiausia reikia priminti, kad remiantis suformuota jurisprudencija, vykdant bet kokią nacionalinę teisminės peržiūros procedūrą, teismui, kuriam paduotas skundas dėl tokio sprendimo panaikinimo, turi būti leidžiama, tikrinant to sprendimo teisėtumą, veiksmingai taikyti atitinkamus Sąjungos teisės principus ir normas ( 74 ).

105.

Antra, manau, kad pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai, kurie vykdo kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų turimos diskrecijos teisminę peržiūrą, turėtų galimybę atsižvelgti į aplinkybių pokyčius po administracinio sprendimo, susijusio su Sąjungos piliečio padėtimi, priėmimo. Iš tikrųjų darbo ieškančio Sąjungos piliečio padėtis dėl savo pobūdį gali pasikeisti po tokio sprendimo priėmimo. Todėl vykdant teisminę peržiūrą taip pat reikia atsižvelgti į visus su atitinkamo piliečio padėtimi susijusius aplinkybių pokyčius po to, kai kompetentingos valdžios institucijos priėmė sprendimą, kuriuo apribojama jo teisė gyventi šalyje ( 75 ).

106.

Visų pirma tokią peržiūrą vykdantis teismas turi galėti atsižvelgti į tokius pokyčius, kai jie susiję su Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytų sąlygų taikymu. Šiuo klausimu reikia priminti, kad šioje nuostatoje nustatyta, jog Sąjungos pilietis negali būti išsiųstas iš šalies tol, kol jis atitinka šias dvi kumuliacines sąlygas: jis gali įrodyti, kad tebeieško darbo, ir turi realių galimybių įsidarbinti.

107.

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad aplinkybių pokyčiai, t. y. kad po ginčijamo sprendimo priėmimo jis tapo stažuotoju Europos Parlamente, susiklostę po to, kai nacionalinės valdžios institucijos priėmė sprendimą, kuriuo apribojama G. M. A. teisė gyventi šalyje, yra glaudžiai susiję su Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytų sąlygų taikymu.

108.

Manau, kad tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos neleidžiama atsižvelgti į Sąjungos piliečio padėties pokyčius, pažeidžia veiksmingumo principą, nes pagal juos nacionalinis teismas negali užtikrinti veiksmingo Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkto, aiškinamo atsižvelgiant į SESV 45 straipsnį, taikymo. Kitaip tariant, jeigu kompetentingų teismų vykdoma peržiūra negalėtų apimti šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytų sąlygų, itin sumažėtų šios peržiūros veiksmingumas. Šiomis aplinkybėmis teismas, vykdantis teisminę peržiūrą, turi užtikrinti veiksmingą iš Sutarties ir Direktyvos 2004/38 kildinamų teisių apsaugą, netaikydamas atitinkamos nacionalinės taisyklės.

109.

Kadangi pagal mano pasiūlymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo netaikyti susijusių nacionalinių taisyklių, manau, jog nereikia nagrinėti šių taisyklių atitikties Chartijos 47 straipsniui klausimo.

110.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad vykdant darbo ieškančio Sąjungos piliečio padėties teisminę peržiūrą reikia atsižvelgti į visus su tokiu asmeniu susijusių aplinkybių pokyčius, susiklosčiusius po to, kai kompetentingos valdžios institucijos priėmė sprendimą, kuriuo apribojama jo teisė gyventi šalyje, visų pirma kai tokie pokyčiai yra susiję su Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytomis darbo ieškančio asmens teisės gyventi šalyje išlaikymo sąlygomis. Šiomis aplinkybėmis teismas, vykdantis teisminę peržiūrą, turi užtikrinti veiksmingą iš Sutarties ir Direktyvos 2004/38 kildinamų teisių apsaugą, netaikydamas atitinkamos nacionalinės taisyklės.

111.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil d’État (Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: