1.

Ši išvada susijusi su keturiais optinių diskų įrenginių tiekėjų (Sony Corporation, Sony Electronics, Sony Optiarc; Sony Optiarc America; Quanta Storage, Toshiba Samsung, Storage Technology Corp. ir Toshiba Samsung Storage Technology Korea Corp. (toliau – „apeliantės“) pateiktais apeliaciniais skundais; jais prašoma panaikinti keturis Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimus ( 2 ), kuriais Bendrasis Teismas atmetė jų ieškinius dėl 2015 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimo C(2015) 7135 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla AT. 39639 – Optinių diskų įrenginiai) (toliau – ginčijamas sprendimas) ( 3 ).

2.

Teisingumo Teismas aiškiai paprašė išsamiau išnagrinėti du teisinius klausimus, kurie iš esmės sutampa visose bylose, taigi šioje išvadoje bus nagrinėjami šie konkretūs aspektai: 1) Komisijos formuluotė, kurią ji vartoja, kai tvirtina, kad padarytas ne tik vienas ir tęstinis pažeidimas, bet ir atskiri pažeidimai, kurie laikomi sudarančiais tokį vieną ir tęstinį pažeidimą, ir nepateikia jokių atskirų motyvų, be tų, kuriais apibūdinamas vienas ir tęstinis pažeidimas; 2) baudos dydžio apskaičiavimo klausimas pardavimo kartelio viduje arba pelno pasidalijimo atveju.

3.

Tai galimybė Teisingumo Teismui, pirma, įvertinti vieno pažeidimo ir atskiro elgesio santykį, konkrečiai atsižvelgiant į pareigą motyvuoti galutinį sprendimą ir į proceso šalių teisę į gynybą, ir, antra, remiantis vienodo požiūrio ir proporcingumo principais, patikslinti Komisijos diskrecijos ribas tuo atveju, kai pardavimas vyksta kartelio viduje arba dalijamasi pelnu.

4.

Bylos faktinių aplinkybių aprašymas, kuris yra bendras keturiems apeliaciniams skundams, bus apibendrintas ir jame bus analizuojami tik tie klausimai, kuriuos siūlau aptarti išsamiau ( 4 ).

5.

2009 m. sausio 14 d. Komisija gavo Philips prašymą atleisti nuo baudos pagal Komisijos pranešimą dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose ( 5 ). 2009 m. sausio 29 d. ir kovo 2 d. šis prašymas buvo papildytas ir jį jau teikė ne tik Philips, bet ir Lite-On ir jų bendra įmonė Philips & Lite-On Digital Solutions Corporation.

6.

2009 m. birželio 29 d. Komisija nusiuntė optinių diskų įrenginių (ODĮ) sektoriuje veiklą vykdančioms įmonėms prašymą pateikti informacijos. 2009 m. birželio 30 d. Komisija pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudos Philips, Lite‑On ir Philips & Lite-On Digital Solutions Corporation. 2009 m. rugpjūčio 4 ir 6 d.Hitachi-LG Data Storage, Inc. ir Hitachi-LG Data Storage Korea, Inc. (kartu – HLDS) pateikė Komisijai prašymą sumažinti baudą, kaip numatyta pranešime.

7.

2012 m. liepos 18 d. Komisija trylikai ODĮ tiekėjų, įskaitant Sony Corporation ir Sony Electronics, Sony Optiarc ir Sony Optiarc America, Quanta Storage, Toshiba Samsung Storage Technology ir Toshiba Samsung Storage Technology Korea, išsiuntė pranešimą apie prieštaravimus.

8.

Komisija teigė, kad šios bendrovės pažeidė SESV 101 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį, nes nuo 2004 m. vasario 5 d. iki 2009 m. birželio 29 d. dalyvavo kartelyje dėl ODĮ, kuriame buvo derinami jų veiksmai dėl dviejų kompiuterių gamintojų, t. y. Dell ir HP, organizuojamų konkursų.

9.

2015 m. spalio 21 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

10.

Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad nuo 2004 m. birželio 23 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d. kartelio dalyviai derino savo konkurencinius veiksmus. Ji pažymėjo, kad šis derinimas buvo atliekamas per lygiagrečių dvišalių kontaktų tinklą. Komisija nurodė, kad kartelio dalyviai siekė pakoreguoti savo parduodamą gaminių kiekį rinkoje ir užtikrinti, kad kainos liktų didesnės, nei būtų nesant tokių dvišalių kontaktų.

11.

Ginčijamame sprendime Komisija paaiškino, kad kartelio dalyvių veiksmų derinimas buvo susijęs su Dell ir HP, t. y. dviejų didžiausių pasaulinės asmeninių kompiuterių (PC) rinkos dalyvių, klientų sąskaitomis. Anot Komisijos, Dell ir HP ne tik vykdė dvišales derybas su savo ODĮ tiekėjais, bet ir taikė standartizuotas konkurso procedūras, kurios buvo rengiamos mažiausiai kartą per ketvirtį. Komisija nustatė, kad kartelio nariai naudojosi savo dvišalių kontaktų tinklu siekdami manipuliuoti šiomis konkurso procedūromis ir taip užkirto kelią savo klientų mėginimams skatinti konkurenciją dėl kainų.

12.

Apskaičiuodama ieškovėms pirmojoje instancijoje skirtos baudos dydį, Komisija rėmėsi Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis ( 6 ) (toliau – Baudų apskaičiavimo gairės).

13.

Iš pradžių pažymėtina, kad, nustatydama bazinį baudos dydį, Komisija padarė išvadą, jog, atsižvelgiant į didelius tiekėjų dalyvavimo trukmės skirtumus ir siekiant geriau įvertinti realų kartelio poveikį, reikėjo remtis metiniu vidurkiu, apskaičiuojamu pagal pardavimų, kuriuos įmonės atliko per pilnus kiekvienos iš jų dalyvavimo darant pažeidimą kalendorinius mėnesius, realią vertę. Taigi Komisija paaiškino, kad pardavimų vertė buvo apskaičiuota remiantis ODĮ, skirtų nešiojamiesiems ir stalo kompiuteriams, pardavimais HP ir Dell subjektams, esantiems EEE.

14.

Atsižvelgdama į tai, kad antikonkurenciniai veiksmai HP atžvilgiu buvo pradėti vėliau, ir siekdama atsižvelgti į kartelio pokyčius, Komisija taip pat nusprendė, kad reikia atskirai apskaičiuoti atitinkamą HP ir Dell pardavimų vertę ir taikyti du trukme grindžiamus koeficientus.

15.

Kadangi Sony Corporation, Sony Electronics, Sony Optiarc ir Sony Optiarc America dalyvavimas, palaikant kontaktus su HP, nebuvo įrodytas, Komisija jas pripažino atsakingomis tik už veiksmų derinimą Dell atžvilgiu.

16.

Antra, Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog susitarimai dėl kainų derinimo vien dėl jų pobūdžio yra vieni sunkiausių SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimų, ir į tai, kad kartelis apėmė bent jau EEE, šiuo atveju visiems ginčijamo sprendimo adresatams dėl sunkumo taikoma baudos dalis yra 16 %.

17.

Be to, Komisija nurodė, kad, atsižvelgdama į bylos aplinkybes ir siekdama atgrasyti nuo pažeidimų, ji nusprendė pridėti papildomą 16 % baudos dalį.

18.

Komisija 3 % sumažino Sony Corporation, Sony Electronics, Sony Optiarc ir Sony Optiarc America skirtą baudą, atsižvelgdama į tai, kad jos nežinojo apie su HP susijusią vieno ir tęstinio pažeidimo dalį, ir siekdama tinkamai ir pakankamai atspindėti ne tokį sunkų jų elgesio pobūdį.

19.

Komisija nusprendė, jog, kadangi Sony Corporation ir Sony Electronics pasaulinė apyvarta finansiniais metais iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo 59252000000 EUR, baziniam baudos dydžiui reikėjo taikyti daugiklį 1,2.

20.

Galiausiai, kadangi Toshiba Samsung Storage Technology ir Toshiba Samsung Storage Technology Korea skirtos baudos koreguotas bazinis dydis pasiekė 10 % jų apyvartos viršutinę ribą, Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, turėjo atlikti papildomą patikslinimą.

21.

Kiek tai susiję su kartelyje dalyvavusiomis bendrovėmis, ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, kai nurodytais laikotarpiais dalyvavo darant vieną tęstinį kelis atskirus pažeidimus apimantį pažeidimą, kurį sudaro susitarimai dėl kainų derinimo, visos EEE optinių diskų įrenginių sektoriuje:

<…>

<…>

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

<…>

22.

Pareiškimais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2015 m. gruodžio 29 d., 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. sausio 5 d., ieškovės pareiškė keturis atskirus ieškinius (jie įregistruoti kaip bylos T‑762/15, T‑763/19, T‑772/15, T‑8/16), kuriuose visų pirma prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su jomis susijęs, o nepatenkinus šio reikalavimo – sumažinti skirtos baudos dydį.

23.

Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas atmetė visus apeliančių nurodytus pagrindus, taigi ir visus ieškinius.

24.

Apeliaciniais skundais apeliantės Teisingumo Teismo visų pirma prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus, taip pat nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas. Subsidiariai apeliantės prašo, jeigu dėl proceso stadijos Teisingumo Teismas negalėtų priimti sprendimo, grąžinti bylą nagrinėti Bendrajam Teismui ir atidėti pirmojoje ir apeliacinėje instancijose patirtų bylinėjimosi klausimo nagrinėjimą.

25.

Komisija prašo Teisingumo Teismo apeliacinius skundus atmesti ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

26.

Grįsdamos apeliacinius skundus bylose C‑697/19 P ir C‑698/19 P apeliantės nurodo keturis beveik vienodo turinio pagrindus, susijusius su Bendrojo Teismo vertinimu dėl vieno ir tęstinio pažeidimo buvimo, vieno ir tęstinio pažeidimo trukmės, vieno ir tęstinio pažeidimo apibrėžties, skirtos baudos dydžio.

27.

Grįsdama apeliacinį skundą byloje C‑699/19 P apeliantė nurodo penkis pagrindus, susijusius su Bendrojo Teismo pateiktu ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies įvertinimu, kuriame nurodyta, kad apeliančių ginčijamą vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro keli atskiri pažeidimai, aplinkybe, kad tam tikri įrodymai buvo iškreipti, apeliantės dalyvavimo darant vieną ir tęstinį pažeidimą trukme, tariamu, bet neįrodytu apeliantės žinojimu apie vieną ir tęstinį pažeidimą ir skirtos baudos dydžiu.

28.

Grįsdamos apeliacinį skundą byloje C‑700/19 P apeliantės nurodo keturis pagrindus, susijusius su Bendrojo Teismo pateiktu ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies įvertinimu, kuriame nurodyta, kad ginčijamą vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro keli atskiri pažeidimai, vieno ir tęstinio pažeidimo buvimu, teisės į gynybą pažeidimu ir Komisijos kompetencija.

29.

Pirmiausia pažymiu, kad visuose keturiuose apeliaciniuose skunduose nurodant tam tikrus pagrindus pateikti beveik analogiški argumentai ( 8 ).

30.

Apeliantės pateikia tokią pačią kritiką dėl ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies, kurioje Komisija konstatavo vieną ir tęstinį pažeidimą ir pridėjo žodžių junginį „kurį sudaro keli atskiri pažeidimai“. Apeliančių teigimu, šis „dvigubas kvalifikavimas“ – kaip vieno ir tęstinio pažeidimo ir atskirų pažeidimų – nebuvo aiškiai nurodytas pranešime apie prieštaravimus ir nepakankamai motyvuotas ginčijamame sprendime.

31.

Kai kurios ieškovės taip pat remiasi sankcijos apskaičiavimo klausimu, visų pirma atsižvelgdamos į tai, kad tariamai pažeistas proporcingumo ir vienodo požiūrio principas.

32.

Atsižvelgdamas į tai, ko prašo Teisingumo Teismas, pirmiausia analizuosiu „dvigubo kvalifikavimo“ aspektą, kuris, kaip matėme, yra bendras visoms apeliantėms, ir su juo susijusius ieškinio pagrindus (A), antra, išsamiau išnagrinėsiu apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą bylose C‑697/19 P ir C‑698/19 P, susijusį su sankcijos nustatymu (B).

33.

Ieškovės tvirtina, kad skundžiamuose sprendimuose padaryta teisės klaidų, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepažeidė jų teisės į gynybą, kai ginčijamame sprendime pirmą kartą apkaltino jas dalyvavus darant kelis atskirus pažeidimus.

34.

Pranešime apie prieštaravimus, visų pirma 310, 317 ir 318 punktuose, buvo nurodyta, kad padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija pirmą kartą nusprendė, kad vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro keli atskiri pažeidimai.

35.

Taigi šiame sprendime iš esmės nukrypstama nuo pranešime apie prieštaravimus pateikto kvalifikavimo, todėl, prieš jį priimant, ieškovėms nebuvo suteikta galimybė ginčyti kiekvieno kontakto kvalifikavimą kaip atskiro ir savarankiško pažeidimo Tai darydamas Bendrasis Teismas neatsižvelgė į 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Komisija / Verhuizingen Coppens (C‑441/11 P, EU:C:2012:778) ir 2014 m. spalio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimą Soliver / Komisija (T‑68/09, EU:T:2014:867).

36.

Be to, pranešime apie prieštaravimus nurodyti įvairūs antikonkurencinių kontaktų deriniai galėjo lemti daug galimų pažeidimų. Todėl, net darant prielaidą, kad faktinės aplinkybės ir su jomis susiję įrodymai jau buvo išdėstyti pranešime apie prieštaravimus, teisinis šių faktinių aplinkybių kvalifikavimas, kurį Komisija ketino pateikti, pranešime apie prieštaravimus nenurodytas. Darytina išvada, kad apeliantės negalėjo gintis, nes nesuprato, kaip kvalifikuojamas kiekvienas galimas pažeidimas

37.

Savo pastabose Komisija pirmiausia primena, kad Bendrasis Teismas patvirtino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su vienu ir tęstiniu pažeidimu bei bauda. Todėl ieškovių pateikti argumentai dėl rezoliucinės dalies, kurioje netiesiogiai teigiama, kad vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro keli atskiri pažeidimai, yra nepriimtini.

38.

Be to, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas teisingai atmetė apeliančių prieštaravimus, susijusius su tariamu jų teisės į gynybą pažeidimu. Pirma, apeliantės savo argumentus grindžia klaidinga faktine prielaida. Iš skundžiamų sprendimų aiškiai matyti, kad pranešime apie prieštaravimus jos jau buvo informuotos apie kiekvieną atskirą pažeidimą. Apeliančių teiginiui, kad Komisija jų neišklausė dėl atskirų pažeidimų, prieštarauja aiški pranešimo apie prieštaravimus 353, 354 ir 375 konstatuojamųjų dalių formuluotė ir jis grindžiamas klaidingu jurisprudencijos aiškinimu, nes Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad viena ar kelios kelių veiksmų ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys savaime gali būti SESV 101 straipsnio pažeidimas.

39.

Komisija nurodo, kad apeliantės buvo išklausytos tiek dėl vieno tęstinio pažeidimo, tiek dėl jį sudarančių atskirų pažeidimų, todėl jų teisė į gynybą negali būti laikoma pažeista. Per administracinę procedūrą apeliantės turėjo galimybę suprasti, kad jos taip pat buvo kaltinamos individualiais veiksmais, sudarančiais vieną ir tęstinį pažeidimą.

40.

Apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad vieną ir tęstinį pažeidimą būtinai sudaro keli atskiri pažeidimai.

41.

Nusprendęs, kad vieną ir tęstinį pažeidimą būtinai sudaro atskiri pažeidimai, Bendrasis Teismas padarė išvadą, prieštaraujančią Bendrojo Teismo ( 9 ) ir Teisingumo Teismo jurisprudencijai ( 10 ), kurioje pripažįstama tik galimybė, o ne būtinybė, kad vieną ir tęstinį pažeidimą sudarytų atskiri pažeidimai.

42.

Komisijos teigimu, apeliantės iškraipė skundžiamų sprendimų turinį. Bendrasis Teismas tik nusprendė, kad vienas ir tęstinis pažeidimas reiškia „veiksmų seką“, kai tie veiksmai patys savaime gali būti kvalifikuojami kaip atskiri pažeidimai. Bendrasis Teismas pridūrė, kad šioje byloje vieną ir tęstinį pažeidimą iš tikrųjų sudaro atskiri pažeidimai, dėl kurių apeliantės buvo išklausytos.

43.

Apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su kelių atskirų pažeidimų buvimu.

44.

Iš sprendimo motyvų negalima gerai suprasti priimtos priemonės, juose nenurodytos priežastys, dėl kurių ji priimta, ir jie prieštaringi ( 11 ).

45.

Ginčijamame sprendime Komisija nepaaiškino nei šių atskirų pažeidimų pobūdžio ir apimties, nei jų kvalifikavimo kaip susitarimo ar suderintų veiksmų, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį. Be to, Bendrasis Teismas nepaaiškino priežasčių ir įrodymų, pagrindžiančių kiekvieną kvalifikavimą, ir nenustatė už kiekvieną atskirą pažeidimą atsakingų įmonių.

46.

Komisija savo atsakyme teigia, kad šie argumentai turi būti atmesti.

47.

Apeliantės galėjo suprasti sprendimo priežastis ir turėjo galimybę pateikti savo argumentus dėl kiekvieno iš joms priskirtų antikonkurencinių kontaktų.

48.

Komisija nurodo: kadangi SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo elementų buvimas įrodytas, nesvarbu, ar slaptas susitarimas bus kvalifikuotas kaip susitarimas, ar kaip suderinti veiksmai ( 12 ). Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas taip pat teisingai pripažino, kad ieškovės pirmojoje instancijoje klaidingai laikėsi nuomonės, jog ginčijamame sprendime individualūs pažeidimai turėjo būti atskirai kvalifikuoti kaip „susitarimai“ arba „suderinti veiksmai“.

49.

Analizuodamas daugiausia dėmesio skirsiu klausimui, ar pagrįsta pirmojoje instancijoje priimto sprendimo dalis, kurioje Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamo Komisijos sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikta formuluotė suderinama su Sąjungos teise.

50.

Kalbant konkrečiai, trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu bylose C‑697/19 P ir C‑698/19 P ir pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu bylose C‑699/19 P ir C‑700/19 P Teisingumo Teismo prašoma išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą atmesdamas apeliančių argumentus, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, ginčijamame sprendime pirmą kartą apkaltindama jas dalyvavus darant kelis atskirus pažeidimus.

51.

Galutiniame sprendime konstatavusi SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą dėl šalių, nurodytais laikotarpiais dalyvavusių darant vieną tęstinį pažeidimą, Komisija pridūrė, kad šis vienas ir tęstinis pažeidimas yra „sudarytas“ iš kelių atskirų pažeidimų.

52.

Pirmojoje instancijoje patvirtindamas Komisijos sprendimą, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė: „Vieno ir tęstinio pažeidimo sąvoka apima visus įvairių šalių veiksmus, kuriais siekiama to paties antikonkurencinio ekonominio tikslo“ (238 punktas). „Iš pačios vieno tęstinio pažeidimo koncepcijos matyti, kad tai yra elgesio modelis. Todėl ieškovės negali teigti, kad Komisija pakeitė savo išvadas, be vieno ir tęstinio pažeidimo, įtraukdama įvairius dvišalius kontaktus, nes būtent šie dvišaliai kontaktai sudaro šį vieną pažeidimą“ (239 punktas). Be to, „ginčijamo sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje nėra jokio nenuoseklumo, nes Komisija tvirtino, kad kontaktai yra atskiri pažeidimai ir kad jie atitinka vieno ir tęstinio pažeidimo kriterijus“ (240 punktas) ( 13 ).

53.

Taigi atrodo, kad Bendrasis Teismas pritaria teiginiui, jog vienas ir tęstinis pažeidimas apima daugelį neteisėtų veiksmų, ir dėl to aplinkybė, kad pranešime apie prieštaravimus Komisija aiškiai kaltino šalis padarius tik vieną ir tęstinį pažeidimą, jai neužkerta kelio galutiniame sprendime konkurencijos požiūriu neteisėtais pripažinti ir įvairius vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančius veiksmus.

54.

Šalių teigimu, iš to matyti, kad, kaip teigia Bendrasis Teismas, Komisija tiek vieną ir tęstinį pažeidimą, tiek įvairius per nurodytą vieno pažeidimo laikotarpį vieną po kito atliktus konkuruojančių įmonių veiksmus pripažino neteisėtais.

55.

Manau, kad, siekiant įvertinti šių principinių tvirtinimų apimtį, pirmiausia reikia Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išanalizuoti vieno tęstinio pažeidimo sąvoką, kad būtų galima nustatyti, ar tai, ką teigia Bendrasis Teismas, grįsdamas Komisijos sprendimo teisingumą, yra suderinama su šiuo sprendimu: tai pasakytina tiek apie šalių teisę į gynybą proceso metu ir teisme, tiek apie Komisijos sprendimo ir, galiausiai, Bendrojo Teismo sprendimo motyvavimo tinkamumą.

56.

Iš esmės nagrinėtini klausimai susiję su: a) tuo, ar vieno ir tęstinio pažeidimo atveju Komisija privalo teisiškai kvalifikuoti atskirus slaptus susitarimus; b) įvairių vartojamų sąvokų (pažeidimai, elgesys, kontaktai, veiksmai) faktine taikymo sritimi; c) galimu galutinio Komisijos sprendimo ir ginčijamų prieštaravimų skirtingumo laipsniu; d) pasekmėmis, kurias naudojama formulė gali sukelti ne tik viešojo vykdymo užtikrinimo, bet ir privačiojo vykdymo užtikrinimo srityje.

57.

Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 101 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik dėl atskirų veiksmų, bet ir dėl kelių veiksmų arba tęstinės veikos, nors viena ar kelios šių kelių veiksmų ar tęstinės veikos sudedamosios dalys taip pat galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Taigi, jei skirtingais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama tokio paties tikslo, kuris iškreipia konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę priskirti atsakomybę už tokius veiksmus pagal dalyvavimą darant pažeidimą apskritai ( 14 ).

58.

Įmonė, kuri dalyvavo darant tokį vieną sudėtinį pažeidimą atlikdama veiksmus, priskirtinus prie susitarimo ar suderintų veiksmų, turinčių antikonkurencinį tikslą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, kuriais siekiama prisidėti prie bendro pažeidimo darymo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą visą jos dalyvavimo jį darant laikotarpį. Kitaip tariant, turi būti įrodyta, kad ši įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie bendrų visų dalyvių siektų tikslų, kad žinojo apie kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą neteisėtą elgesį arba kad ji galėjo pagrįstai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką ( 15 ).

59.

Tai, kad įmonė dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą, nereiškia, kad ji tiesiogiai dalyvavo atliekant visus antikonkurencinius veiksmus, sudarančius tą pažeidimą, ir kad net nebūtina, jog visos darant vieną ir tęstinį pažeidimą dalyvavusios įmonės vykdytų veiklą toje pačioje rinkoje ( 16 ).

60.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tam, kad būtų galima teigti, jog įmonė dalyvavo darant vieną Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą, reikia įrodyti: 1) kad ši įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie bendrų visų dalyvių siektų tikslų, 2) kad ji žinojo apie kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą neteisėtą elgesį arba kad ji galėjo pagrįstai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką ( 17 ).

61.

Taigi sąvoka „vienas ir tęstinis pažeidimas“ reiškia, kad egzistuoja „bendras planas“, kuriam priskiriami įvairūs veiksmai, nes jais siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje neatsižvelgiant į tai, ar vienas arba keli tokie veiksmai atskirai taip pat gali būti laikomi SESV 101 straipsnio pažeidimu.

62.

Manau, kad būtent tai ir yra esminis aspektas: vienas ir tęstinis pažeidimas yra tęstinis elgesys, kurį sudaro keli veiksmai ar elgesys (tokių kartelių, kaip nagrinėjami šioje byloje, atveju – kelių įmonių kontaktai), tačiau tai nėra neteisėtų veiksmų, atliktų pažeidžiant SESV 101 straipsnį, aritmetinė suma.

63.

Tam tikras elgesys, veiksmai ar kontaktai per laikotarpį, susijusį su vienu ir tęstiniu pažeidimu, savaime gali nebūti neteisėti konkurencijos požiūriu arba proceso metu gali būti nevisiškai įrodyta jų materialinė ar teisinė svarba.

64.

Kokia idėja grindžiama vieno ir tęstinio pažeidimo teorija?

65.

„Vieno ir tęstinio pažeidimo“ doktriną lemia Europos Sąjungos valstybių narių teisės sistemose plačiai paplitusi sąvoka, susijusi su atsakomybės už kelių subjektų padarytus pažeidimus priskyrimu atsižvelgiant į jų dalyvavimą darant visą pažeidimą ( 18 ).

66.

Šia doktrina vadovaujamasi tarsi teisine prezumpcija, kuria remdamasi Komisija (arba nacionalinė konkurencijos institucija) gali nustatyti, kad tam tikrą laikotarpį konkrečios įmonės įvykdė vieną konkurencijos teisės pažeidimą „ne tik atskiru veiksmu, bet ir keliais veiksmais ar tęstine elgsena“ ( 19 ).

67.

Žinoma, tai, kad Komisija taikė „vieno ir tęstinio pažeidimo“ doktriną, palengvina jos, kaip vykdymą užtikrinančios institucijos, vaidmenį taikant SESV 101 straipsnio 1 dalį, ypač kiek tai susiję su kelių šalių prieštaravimais dėl slapto susitarimo.

68.

Nustatant pažeidimą, kurį sudaro tam tikrą laikotarpį taikomas „vieno ir tęstinio“ elgesio modelis, atsakoma į įvairius keblius praktinius klausimus, kurių gali kilti formuluojant kompleksinį prieštaravimą slaptu susitarimu ir taikant tam tikrą senaties terminą, ir apsunkinama įrodinėjimo pareiga, teismui atliekant patikrinimą, ar slapta veikla buvo vykdoma per visą tyrimo laikotarpį ( 20 ).

69.

Kaip pažymėta ir doktrinoje, vartojant sąvoką „vienas ir tęstinis pažeidimas“, gerokai sumažinama našta, kurią kitu atveju Komisija turėtų patirti, kad įrodytų slaptą susitarimą, ypač jei kartelis gyvavo ilgą laiką, per kurį slapto susitarimo pobūdis tarp įvairių šalių galėjo kisti, arba skirtingais momentais“ ( 21 ).

70.

Šios sąvokos ratio yra įrodinėjimo naštos palengvinimas konkrečiais laikotarpiais ir epizodais, o jos alternatyva yra būtinybė įrodyti, kad būta bendro tikslo ir žinota apie kitų įmonių veiksmus.

71.

Tačiau, jei nebūtų vieno ir tęstinio pažeidimo, pareiga įrodyti kiekvieną atskirą veiksmą (nagrinėjamu atveju, pvz., konkuruojančių įmonių kontaktus) būtų taikoma ypač griežtai.

72.

Taigi tikrai gali būti, ir visiškai teisėtai, kad Komisija, konstatuodama SESV 101 straipsnio pažeidimą, įvairius veiksmus kvalifikavo kaip savaime neteisėtus ir kartu kaip vienos slaptos strategijos, turinčios pirmiau aprašytus vieno ir tęstinio pažeidimo požymius, dalis.

73.

Tačiau tokiu atveju ji privalo pateikti kitų motyvų ir įrodymų nei tie, kuriais remdamasi ji kvalifikavo įmonių elgesį kaip vieną ir tęstinį pažeidimą.

74.

Iš tikrųjų, kaip matėme, jį visada sudaro keletas įvykių ar kontaktų, kurie, kad konkurencijos teisės požiūriu atskirai būtų laikomi neteisėtais, turi turėti pirma nurodytus požymius. Įvairūs epizodai ar kontaktai, kuriais grindžiamas visas elgesys, per se nebūtinai turi būti kvalifikuojami kaip konkurencijos teisės pažeidimas.

75.

Keliuose sprendimuose Teisingumo Teismas išaiškino, kad jei įmonė tiesiogiai atliko vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančius vieną ar kelis antikonkurencinius veiksmus, bet nebuvo įrodyta, kad ji savo elgesiu ketino prisidėti prie visų bendrų kitų kartelio dalyvių siekiamų tikslų ir žinojo apie visus kitus minėtų dalyvių neteisėtus veiksmus siekiant šių tikslų arba galėjo pagrįstai juos numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką, Komisija turi priskirti jai atsakomybę tik už tuos veiksmus, kuriuos darant ji tiesiogiai dalyvavo, ir už kitų dalyvių numatytus ar įgyvendintus veiksmus siekiant tų pačių tikslų, kurių ji siekė ir dėl kurių buvo įrodyta, kad ji apie juos žinojo arba galėjo pagrįstai juos numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti atitinkamą riziką ( 22 ).

76.

Tačiau dėl to ši įmonė neturėtų būti atleista nuo atsakomybės už veiksmus, kuriuos darant ji neginčijamai dalyvavo arba už kuriuos iš tikrųjų gali būti laikoma atsakinga. Iš tiesų tai, kad įmonė dalyvavo atliekant ne visus kartelio veiksmus arba kad jos vaidmuo atliekant tuos veiksmus, kuriuose ji dalyvavo, buvo nereikšmingas, nėra svarbu nustatant jos įvykdyto pažeidimo buvimą; į šias aplinkybes atsižvelgiama vertinant pažeidimo sunkumą ir prireikus nustatant baudos dydį ( 23 ).

77.

Tačiau Teisingumo Teismas išaiškino, kad „taip padalyti Komisijos sprendimą, kuriuo visas kartelis kvalifikuojamas kaip vienas ir tęstinis pažeidimas, galima tik jei, pirma, minėta įmonė per administracinę procedūrą galėjo suprasti, kad buvo kaltinama ir dėl kiekvieno jį sudarančio veiksmo, todėl galėjo gintis šiuo aspektu, ir jei, antra, minėtas sprendimas šiuo atžvilgiu yra pakankamai aiškus“ ( 24 ).

78.

Kaip matėme, vienas ir tęstinis pažeidimas sumažina Komisijos pareigą motyvuoti ir pateikti įrodymus, nes ji, įrodžiusi bendro plano buvimą ir bendrą antikonkurencinį tikslą, neprivalo įrodyti kiekvieno atskiro veiksmo neteisėtumo.

79.

Vis dėlto dėl šios priežasties Komisija negali pagrįstai teigti, kad, nustačius ir įrodžius vieną tęstinį pažeidimą, nustatytais ir įrodytais konkurencijos teisės aktų pažeidimais turi būti laikomi ir visi jį sudarantys atskiri epizodai ar kontaktai.

80.

Taip yra todėl, kad tokiu būdu Komisijai būtų nepagrįstai palengvinta pareiga motyvuoti ir pateikti įrodymų dėl to, kad pažeidimas būtų pripažintas vienu ir tęstiniu pažeidimu, tačiau tuo pačiu metu, jeigu vykdant teisminę kontrolę būtų atmestos teisinės prielaidos kvalifikuoti veiksmą kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, sprendimas galėtų būti „išsaugotas“ ir teisme peržiūrėtas dėl vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančių atskirų veiksmų neteisėtumo.

81.

Taigi Komisijos argumentas, kad šis apeliacinio skundo pagrindas netinkamas, nes būtų priimtinas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad vieno ir tęstinio pažeidimo nebuvo, nėra įtikinamas.

82.

Priešingai, nei teigia Komisija savo atsakyme, apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl sprendime padarytos subsidiarios išvados, kad vieną ir tęstinį pažeidimą sudarė keli savarankiški pažeidimai, nėra nereikšmingi. Atvirkščiai, jie turi didelę įtaką procesui ir sprendimo pasekmėms.

83.

Komisija tikrai gali taikyti dvigubą kvalifikavimą, tačiau tam, kad tai būtų teisėta, šalims užginčijus prieštaravimus, ji turėtų jį išaiškinti ir įvykdyti atitinkamą motyvavimo bei įrodinėjimo pareigą.

84.

Iš tikrųjų, nors Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 25 ) pripažįstama, kad nuo prieštaravimų užginčijimo iki galutinio sprendimo priėmimo gali būti nustatyta skirtumų, grindžiami būtent proceso metu pagal rungimosi principą vykstančiomis diskusijomis ir tyrimo metu atliekama nuodugnia teisinių bei ekonominių klausimų analize, faktinių aplinkybių ir veiksmų kvalifikavimas turi būti nuoseklus nuo proceso pradžios iki pabaigos.

85.

Teisės į gynybą paisymas administracinėse procedūrose konkurencijos srityje yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ( 26 ). Pagal šį principą reikalaujama, kad suinteresuotajai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo, taip pat dėl dokumentų, kuriais Komisija rėmėsi grįsdama savo teiginį, kad padarytas ES sutarties nuostatų pažeidimas ( 27 ).

86.

Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalims turi būti išsiųstas pranešimas apie prieštaravimus. Pagal suformuotą jurisprudenciją minėtame pranešime turi būti aiškiai nurodytos visos pagrindinės aplinkybės, kuriomis Komisija remiasi toje procedūros stadijoje.

87.

Tačiau šią informaciją galima pateikti glaustai ir sprendimas nebūtinai turi būti pranešimo apie prieštaravimus kopija, nes pranešimas apie prieštaravimus yra parengiamasis dokumentas, kuriame išdėstyti faktiniai ir teisiniai vertinimai yra tik išankstiniai. ( 28 )

88.

Tiesa, kad, kaip Bendrasis Teismas teigia skundžiamuose sprendimuose, pranešime apie prieštaravimus pateiktas teisinis aplinkybių kvalifikavimas gali būti tik negalutinis ir po jo priimtas Komisijos sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad iš tų aplinkybių padarytos galutinės išvados nevisiškai atitinka tarpinį įvertinimą ( 29 ). Iš tikrųjų Komisija turi turėti galimybę, atsižvelgdama į administracinės procedūros metu nustatytus duomenis, šią klasifikaciją patikslinti galutiniame sprendime tam, kad atsisakytų prieštaravimų, kurie pasirodė nepagrįsti, arba tam, kad tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu performuluotų ir papildytų savo argumentus, kuriais grindžiami jos pateikti prieštaravimai, tačiau tik tuo atveju, jeigu remtųsi tiktai faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotieji asmenys turėjo galimybę pareikšti savo poziciją per administracinę procedūrą ( 30 ).

89.

Jeigu tyrimo metu vis dėlto atsirastų įrodymų, galinčių įtikinti Komisiją iš tikrųjų pakeisti thema decidendum, pagal procedūrą galima tokį, net ir esminį, pakeitimą atlikti pasinaudojant priemone, kuria kartu užtikrinama ir šalių teisė į gynybą, – papildomu pranešimu apie prieštaravimus.

90.

Tokiame dokumente Komisija turėtų atskirai išnagrinėti visus šalių kontaktus ir motyvuoti kiekvieno jų teisinį kvalifikavimą ir jų neteisėtumą.

91.

Tai leistų visapusiškai įgyvendinti šalių teisę į gynybą ir vykdyti nuodugnią ne tik vieno ir tęstinio pažeidimo, bet ir kiekvieno šalims priskiriamo veiksmo teisminę kontrolę.

92.

Nagrinėjamu atveju pranešime apie prieštaravimus buvo išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės. Vis dėlto Komisija vienu ir tęstiniu pažeidimu pripažino tik visus dvišalius kartelio dalyvių kontaktus, remdamasi paprasčiausia galimybe kiekvieną individualų kontaktą kvalifikuoti kaip atskirą pažeidimą, bet nuodugnesnės informacijos nepateikė. Galutiniame sprendime Komisija laikėsi tos pačios pozicijos dėstydama visus motyvus, tačiau rezoliucinėje dalyje padarė išvadą, kad pažeidimai turi būti kvalifikuojami dvejopai.

93.

Negalima pritarti Bendrojo Teismo nuomonei, kai jis primena Komisijos teiginį, kad šalys gerai žinojo apie joms priskiriamus individualius veiksmus ir jais grindė savo gynybą, nes vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro keletas faktinių aplinkybių, kontaktų ir epizodų, kuriuos visus nurodė Komisija ir apie kuriuos žinojo bylos šalys.

94.

Šiuo argumentavimu painiojamas pats paprasčiausio fakto ar šalių kontakto buvimas, jo įvardijimas ir pateikimas šalims su jo teisiniu kvalifikavimu.

95.

Būtent šiuo klausimu, mano nuomone, Bendrasis Teismas suklydo dėl Komisijos argumentų.

96.

Tai patvirtina, pavyzdžiui, Sprendimo T‑762/15 242 punktas, kuriame Bendrasis Teismas tvirtina, kad, „kaip teigia Komisija, o ieškovės šiuo klausimu neprieštarauja, atsakydamos į pranešimą apie prieštaravimus ieškovės atskirai ir išsamiai ginčijo kiekvieną kontaktą ir joms pavyko įtikinti Komisiją nepalikti su tam tikrais dvišaliais kontaktais susijusių prieštaravimų“.

97.

Neabejotina, kad Komisija jau pranešime apie prieštaravimus buvo nurodžiusi visus individualius konkurenčių kontaktus kaip įrodymus, kuriais remiantis galima susidaryti bendrą įspūdį apie visus slaptus susitarimus, ir, žinoma, šalys turėjo galimybę apsiginti atsakydamos į prieštaravimus dėl susitikimų ar kitų kontaktų buvimo ir jų palaikymo būdų.

98.

Aplinkybė, kad Komisija per visą procedūrą iki galutinio sprendimo priėmimo nepaaiškino savo pasirinkimo teisiškai kvalifikuoti kiekvieną iš tų kontaktų, neleido įmonėms apeliantėms visapusiškai pasinaudoti savo teise į gynybą.

99.

Žinoma, nebūtina kiekvieną antikonkurencinį veiksmą kvalifikuoti kaip kartelį ar suderintus veiksmus; be to, reikia, kad viešojo vykdymo užtikrinimo institucija šią aplinkybę kvalifikuotų kaip antiteisinę ir neteisėtą, kad šalys galėtų gintis remdamosi ne tik jos buvimu ar nebuvimu bei su ja susijusiomis faktinėmis aplinkybėmis, bet ir atsižvelgdamos į teisinius aspektus, kuriais remiantis ši aplinkybė gali būti laikoma veiksmu, atliktu pažeidžiant SESV 101 straipsnį.

100.

Visų pirma reikia pažymėti, kad teiginys, jog vienas ir tęstinis pažeidimas yra savarankiškų pažeidimų suma ir kad kiekvienas atskiras pažeidimas nustatomas dėl to, kad buvo nustatytas vienas ir tęstinis pažeidimas, neturi jokio loginio ar teisinio pagrindo; atitinkamo precedento nėra ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

101.

Galima manyti, kad abi proceso šalys (vykdymo užtikrinimo institucija ir įmonės, kurioms pareikšti prieštaravimai) gali būti suinteresuotos, kad pasikartojantys veiksmai būtų kvalifikuoti kaip vienas ir tęstinis pažeidimas: vykdymo užtikrinimo institucija – dėl to, kad, kaip matyti, taip kvalifikavus gali neprireikti įrodyti atskirų tęstinį pažeidimą sudarančių epizodų, o įmonės, kurioms pareikšti prieštaravimai, – dėl to, kad bauda būtų skiriama apskaičiuojant atskiriems pažeidimams proporcingą apyvartos procentinę dalį, todėl būtų galima išvengti prieštaravimo dėl daugelio skirtingų veiksmų, o tai joms būtų naudingiau ekonominiu požiūriu.

102.

Vis dėlto, kadangi, kaip veiksmingai teigiama doktrinoje, kaltinimas atskirais pažeidimais nebūtinai yra palankesnis kaltinamajam, nes tai priklauso nuo bylos aplinkybių, „aišku, kad nekaltumo prezumpcija turi turėti reikšmės nustatant faktines aplinkybes, kuriomis remiantis turi būti įrodytas individualus pažeidimas. Šios faktinės aplinkybės arba įrodomos, arba neįrodomos“ ( 31 ).

103.

Todėl nėra „atskirų pažeidimų prezumpcijos“, kuri būtų taikoma kilus abejonių dėl teiginio, kad ši situacija neišvengiamai bus „geresnė“ įmonei. Iš tikrųjų, kai Komisija konstatuoja atskirus pažeidimus, ieškovai, kuriems būtų geriau, jei būtų nustatytas vienas pažeidimas, gali ginčyti šią išvadą (kaip nutiko keletą kartų), o Komisija taip pat turi įtikinti teismą, kad buvo padaryti atskiri pažeidimai, o tai įrodo, kad „reikia patikrinti, ar padaryti atskiri pažeidimai, o ne daryti tokią prielaidą“ ( 32 ).

104.

Pavėluotas dvigubas kvalifikavimas tiktai galutiniame sprendime gali daryti poveikį ne tik viešojo vykdymo užtikrinimo, kuris nagrinėtas iki šiol, bet ir privačiojo vykdymo užtikrinimo srityje.

105.

Tai, kad Komisija nustatė ne tik vieną tęstinį pažeidimą, bet ir per referencinį laikotarpį padarytus pavienius veiksmus, gali turėti didelę įtaką galimybei pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose.

106.

Iš tikrųjų, šioje byloje nagrinėdama vieno ir tęstinio pažeidimo atvejį, Komisija gali nuspręsti, kad neteisėtas įmonės elgesys per visą laikotarpį yra įrodytas, net jei nėra realių įrodymų, kad visos šalys ar kai kurios iš jų palaikė ryšius tam tikrais net ir netrumpais laikotarpiais. Tai grindžiama ta pačia prielaida, kad yra įrodytos sąlygos, kuriomis pažeidimas gali būti laikomas vienu ir tęstiniu, – įmonių bendras tikslas ir įsitraukimas į visą pirmiau aptartą kitų subjektų elgesį.

107.

Taigi, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, nustačius vieną ir tęstinį pažeidimą jame dalyvavusioms įmonėms gali būti priskirtas neteisėtas elgesys, kurio trukmė būtų ilgesnė, nei būtų nustatyta tuo atveju, jei jos būtų apkaltintos individualiais laiko atžvilgiu nutolusiais, t. y. netęstiniais, veiksmais.

108.

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad neteisėtumas yra akivaizdžiai nustatytas ir surinkta daug įrodymų, galima pateikti atvirkščią argumentų seką: atitinkamos įmonės susidūrė su situacija, kai būtent dėl to, kad visi vieną ir tęstinį pažeidimą sudarantys atskiri kontaktai ar veiksmai nebuvo pripažinti neteisėtais, nacionaliniuose teismuose reiškiant ieškinius dėl žalos, patirtos dėl konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo dėl Komisijos išvados negali būti visiškai atleidžiama nuo pareigos įrodyti individualių kontaktų ar elgesio neteisėtumą.

109.

Tai turi didelę praktinę reikšmę visų pirma turint omenyje, kad subjektai, turintys teisę pareikšti ieškinį dėl tariamos žalos atlyginimo Komisijos sprendime nurodytoms įmonėms, yra labai skirtingi, ir dėl naujausios Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią, „jei reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą galėtų tik kartelio paveiktoje rinkoje veikiantys tiekėjai ir pirkėjai, būtų labai sunku užtikrinti visišką ir praktinį SESV 101 straipsnio veiksmingumą ir apsaugą nuo neigiamų konkurencijos teisės pažeidimo pasekmių“ ( 33 ).

110.

Panašiai kaip ir šioje byloje, kalbant apie veiksmus, padarytus vykstant pirkimo konkursams, kiekviename konkurse gali dalyvauti įvairūs subjektai ir daugelis jų dėl konkurencijos teisės pažeidimo galėtų reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl konkurencijos iškraipymo atitinkamoje rinkoje.

111.

Atsižvelgdamas į visa, kas išdėstyta, manau, kad galima daryti išvadą, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Sąjunga pagrįstai taikė Komisijos galutiniame sprendime pateiktą formuluotę, pagal kurią vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro keli atskiri pažeidimai.

112.

Todėl reikėtų panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo atmestas ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktas antrasis ieškinio pagrindas ir ketvirtasis ieškinio pagrindas, susijęs su dvigubu kartelio kvalifikavimu.

113.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį, panaikinęs Bendrojo Teismo sprendimą, Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje galima tai daryti.

114.

Mano nuomone, taip yra nagrinėjamu atveju, bent jau kiek jis susijęs su šiuo skundo pagrindu.

115.

Komisijos sprendimas turi būti iš dalies panaikintas tiek, kiek jame nuspręsta, kad vieną ir tęstinį pažeidimą būtinai sudaro atskiri pažeidimai.

116.

Iš tikrųjų procedūros šalių teisė į gynybą iš dalies apribota, o pasirinkta formuluotė turėjo ir galėjo turėti svarbių pasekmių, galinčių pakenkti dalyvaujančioms įmonėms.

117.

Tačiau, mano nuomone, ši teisės klaida neturėjo įtakos visai skundžiamo sprendimo ir ginčijamo sprendimo struktūrai. Iš tikrųjų, iš rezoliucinės dalies išbraukus „dvigubo kvalifikavimo“ formuluotę, vis tiek visiškai įrodyta, kad padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas, o sankcija, atrodo, irgi buvo apskaičiuota remiantis tik vienu ir tęstiniu pažeidimu.

118.

Vadovaujantis Teisingumo Teismo jurisprudencija ( 34 ), patenkinus su mano nagrinėjamu klausimu susijusią pagrindo dalį, turi būti panaikintas ne visas sprendimas, o tik pirmiau aprašyta dalis.

119.

Iš tiesų, kadangi pats Komisijos sprendimo, kuriuo nustatytas įmonės dalyvavimas kartelyje pažeidžiant SESV 101 straipsnį, tikslas – nustatyti vieną ar kelis tokį pažeidimą sudarančius veiksmus, dalinis panaikinimas negali pakeisti tokio sprendimo esmės.

120.

Ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantės bylose C‑697/19 P ir C‑698/19 P teigia, kad patvirtindamas joms skirtos baudos dydį remdamasis tomis pačiomis pajamomis, kaip ir apskaičiuodamas įmonėms Lite-On ir Quanta skirtas atskiras baudas, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus ir nesilaikė pareigos motyvuoti. Šį apeliacinio skundo pagrindą sudaro trys dalys.

121.

Kad būtų paprasčiau, toliau tik pakartosiu tai, ką nurodė apeliantės byloje C‑697/19 P.

122.

Pirmoje dalyje apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė vienodo požiūrio principą, kuris nagrinėjamoje byloje grindžiamas Baudų apskaičiavimo gairėse numatytu kriterijumi, pagal kurį pardavimų vertė turi atspindėti pažeidimo ekonominę svarbą ir kiekvienos darant pažeidimą dalyvavusios įmonės santykinę reikšmę.

123.

Įmonė Sony teigia, kad tariamo pažeidimo laikotarpiu Lite-On gamino ODĮ, kurie vėliau buvo parduodami pažymėti prekių ženklu Sony. Vadovaudamosi susitarimais dėl apyvartos pasidalijimo tarp ieškovių ir Lite-On, apeliantės pagal sąskaitas sumokėjo Lite-On jos sukurtų ir pagamintų produktų kiekį atitinkančią sumą. Tačiau, užuot šiuos pardavimus priskyrus bendrovei, kuriai galiausiai už juos buvo sumokėta, t. y. Lite-On, apskaičiuojant apyvartos dydį, kad būtų nustatyta baudos suma, sprendime šios pajamos buvo priskirtos tiek prie Sony, tiek prie Lite-On apyvartos. Kitaip sakant, sprendime buvo du kartus įskaitytos tos pačios pajamos. Taip elgdamasi Komisija nukrypo nuo savo suformuotos praktikos.

124.

Komisija pirmiausia mano, kad ketvirtojo pagrindo pirma dalis nepriimtina, nes apeliantės prašo peržiūrėti Bendrajam Teismui pateiktą prašymą, nenurodydamos konkrečios skundžiamame sprendime padarytos klaidos, ir kad ši peržiūra nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikcijos sritį ( 35 ).

125.

Šią dalį bet kuriuo atveju reikia atmesti kaip nepagrįstą. Pirma, Baudų apskaičiavimo gairių 13 punkte kalbama apie pardavimus, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su pažeidimu, o ne apie pardavimus, vykdytus darant pažeidimą. Tai reiškia, kad Komisija neturi jokios pareigos nustatyti pažeidimo paveiktus atskirus pardavimus. Nors iš tikrųjų reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pažeidimo ekonominę svarbą, šis aspektas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad būtina užtikrinti, jog skyrus baudą sankcija būtų veiksmingai taikoma laikantis teisėtumo ir proporcingumo principų.

126.

Antra, kadangi apeliančių elgesys iš esmės nesiskiria nuo kitų ginčijamo sprendimo adresatų elgesio, joms skirtos baudos apskaičiavimas, atsižvelgiant į jų ODĮ pardavimus įmonei Dell, taigi ir jų dalyvavimo santykinė reikšmė atitinka vienodo požiūrio principą.

127.

Trečia, apeliančių argumentai grindžiami ne joms skirtos baudos apskaičiavimo metodu, o veikiau Lite-On skirtos baudos apskaičiavimo metodu. Tačiau Lite-On skirtos baudos tinkamumas nėra šios bylos dalykas ir negali būti laikomas objektyviu pagrindu sumažinti baudą. Ketvirta, apeliančių bendradarbiavimas su Lite-On nesumažina jų santykinės reikšmės darant pažeidimą. Taigi apeliančių atliktas skaičiavimas lemtų savavališką kitų ginčijamo sprendimo adresatų diskriminavimą pažeidžiant vienodo požiūrio principą. Penkta, dėl aplinkybės, kad apeliantės remiasi ankstesne Komisijos sprendimų priėmimo praktika, Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo, kad, lyginant sprendimo adresato padėtį su kitų įmonių padėtimi, negalima paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumo tiek, kiek juo konstatuojamas nustatytas pažeidimas ir už jį baudžiama ( 36 ).

128.

Antroje dalyje apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, nes neatsižvelgė į jų argumentą, susijusį su tuo, kad dėl dvigubo apskaičiavimo buvo neteisėtai padidinta tariamo pažeidimo ekonominė reikšmė, taigi ir joms skirta bauda.

129.

Komisija mano, kad ši apeliacinio skundo pagrindo dalis yra nepagrįsta. Bendrasis Teismas patvirtino, kad pardavimų, į kuriuos ginčijamame sprendime atsižvelgta apskaičiuojant bazinį baudos dydį, vertė yra ieškovių pirmojoje instancijoje tiesioginių pardavimų įmonei Dell vertė. Remdamasis skundžiamo sprendimo 265–269 punktuose nurodyta jurisprudencija, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė atsižvelgti į tokių tiesioginių pardavimų vertę, kad nustatytų su pažeidimu susijusių produktų vertę. Galiausiai, remiantis skundžiamu sprendimu, apeliančių nurodytas metodas kelia riziką, kad bus išvengta sankcijos ir kad bus laikomasi nevienodo požiūrio, palyginti su kitais sprendimo adresatais.

130.

Trečioje dalyje apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atmetė apeliančių argumentą, jog Komisija nepagrindė, kodėl nukrypo nuo įprastos savo sprendimų priėmimo praktikos.

131.

Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo, jog ginčijamame sprendime yra nurodytos priežastys, dėl kurių apeliantėms skirta bauda apskaičiuojama pagal Baudų apskaičiavimo gairių 13 punktą, ir kad sprendime taip pat paaiškinta, kodėl skiriant baudą apeliantėms nereikėtų nukrypti nuo tokio požiūrio. Todėl, kadangi pagal ginčijamą sprendimą Baudų apskaičiavimo gairių 13 punktas taikomas įprastai, nebūtina, kad Komisija pateisintų neegzistuojantį nukrypimą nuo minėtų gairių.

132.

Visas tris apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo dalis nagrinėsiu kartu, nes teisinis klausimas, kurį Teisingumo Teismas prašė išnagrinėti išsamiau, yra susijęs su tariama Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida patvirtinant kaip neklaidingą Komisijos sprendimą tiek, kiek jame buvo du kartus apskaičiuotos įmonių Sony ir Lite-On pajamos, dėl kurių buvo sudaryta bendro valdymo sutartis. Apeliantės teigia, kad dėl to buvo pažeisti vienodo požiūrio ir proporcingumo principai, o Bendrasis Teismas neįvykdė konkrečių pareigų motyvuoti. Iš tikrųjų Komisija, atsižvelgdama į kartelio dalyvių savitarpio pardavimus, nukrypo nuo Baudų apskaičiavimo gairėse nustatyto metodo ir taip padidino ieškovių pirmojoje instancijoje vaidmens kartelyje ekonominę reikšmę.

133.

Pirmiausia manau, kad apeliacinio skundo pagrindai, susiję su sankcijos apskaičiavimu, nėra nepriimtini, kaip tvirtina Komisija, nes apeliančių argumentų kontekstas netiesiogiai, bet aiškiai teikia nuorodą į skundžiamo sprendimo 263–276 punktus.

134.

Kiek tai susiję su šalių skundžiamu aspektu – tariamu „dvigubu apskaičiavimu“, reikia pažymėti, kad, Bendrojo Teismo nuomone, Komisija laikėsi Baudų apskaičiavimo gairėse nustatyto metodo, kai bazinį baudos dydį nustatė remdamasi optinių diskų įrenginių pardavimais įmonei Dell (ginčijamo sprendimo 528 konstatuojamoji dalis).

135.

Kadangi buvo sudariusi partnerystės sutartį su apeliantėmis Sony, Lite-On tiesiogiai neprekiavo su Dell. Todėl, kiek tai susiję su Lite-On, o ne su apeliantėmis, Komisija savo sprendimą grindė Lite‑On pardavimų apeliantėms verte, o ne jos (neegzistuojančiais) pardavimais įmonei Dell.

136.

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nurodė, kad, „sprendžiant iš apeliančių paaiškinimų, pateiktų remiantis Lite-On ir Sony susitarimais, Lite-On kūrė ir gamino ODĮ produktus, kurie vėliau buvo parduodami pažymėti prekių ženklu Sony. Oficialiai sutartys buvo sudaromos su įmone Sony, jai būdavo pateikiami klientų užsakymai, ji gaudavo ir apmokėjimą iš klientų. Todėl ieškovų argumentus, kad Komisija du kartus įtraukė Dell atliktus pardavimus, sunku suprasti, nes pajamų iš Dell gavo būtent Sony. Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad, pagal Baudų apskaičiavimo gairių 13 punktą nustatydama bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remiasi tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte“ ( 37 ).

137.

Ir nors „[n]ustatydama už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą skiriamos baudos dydį Komisija turi atsižvelgti ne tik į pažeidimo sunkumą ir konkrečias atvejo aplinkybes, bet ir į aplinkybes, kuriomis padarytas pažeidimas, ir užtikrinti, kad jos veiksmai turėtų atgrasomąjį poveikį, visų pirma tuo atveju, kai pažeidimai ypač apsunkina Sąjungos tikslų įgyvendinimą. Pažeidimų sunkumas turi būti nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti, sąrašo nėra. Be to, Bendrasis Teismas jau nurodė, kad Komisija bet kuriuo atveju neprivalėjo įrodyti, kokius individualius pardavimus paveikė kartelis“ ( 38 ).

138.

Vadinasi, „kai nagrinėjamu atveju Komisija apskaičiavo tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių pardavimų vertę, kaip tai suprantama pagal Baudų apskaičiavimo gairių 13 punktą, logiška, kad apeliančių tiesioginiais pardavimais įmonei Dell rėmėsi kaip baudos dydžio apskaičiavimo pagrindu. Šiuo atžvilgiu apeliančių naudojamas metodas, pagal kurį iš pajamų, kurias įmonė Sony gavo iš įmonės Dell, buvo atimamos remiantis Sony ir Lite-On susitarimais referenciniu laikotarpiu įmonei Lite-On pervestos pajamos, siekiant išvengti „dvigubo apskaičiavimo“ ir nepaisant ieškovių paaiškinimo, kad jos šiuo klausimu negali pateikti tikslių su tuo susijusių skaičių, kenktų kartelių draudimo veiksmingumui, nes tam pakaktų, kad įmonės, siekdamos, kad būtų sumažinta joms skirta bauda, susijungtų į asociaciją su kartelio dalyviu“ ( 39 ).

139.

Todėl, priešingai, nei teigia apeliantės, Bendrasis Teismas neapsiribojo bendro pobūdžio pastabomis dėl baudų dydžio nustatymo ( 40 ), bet faktiškai ir teisiškai paneigė šalių pirmojoje instancijoje pateiktus teiginius dėl tariamo „dvigubo apskaičiavimo“.

140.

Iš esmės manau, kad dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, Bendrasis Teismas pakankamai motyvavo sprendimą šiais atžvilgiais.

141.

Pirma, Komisija aiškiai apibūdino metodą, kurį naudojo apskaičiuodama adresatams skirtas baudas, ir nepažeidė proporcingumo principo. Iš tikrųjų ji teisingai taikė Baudų apskaičiavimo gairėse nustatytus principus ir, įgyvendindama savo techninio vertinimo diskreciją, atsižvelgė į pažeidimų sunkumą ir konkrečias bylos aplinkybes.

142.

Antra, Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo. Iš tiesų, skirdama sankciją dabartinėms apeliantėms, ji atsižvelgė į pardavimų įmonei Dell vertę ir iš įmonės Sony gautų pajamų neatėmė įmonei Lite‑On pervestos sumos. Tai buvo vienintelis teisingas metodas, kuriuo turėjo būti remiamasi, kadangi šiuo klausimu nebuvo pateikti tikslūs skaičiai, ir šalių pasiūlytas metodas pažeistų sprendimo veiksmingumą tiek, kiek tai susiję su kartelyje dalyvaujančių įmonių savitarpio santykiais, tiek kiek tai susiję su sankcijos atgrasomuoju poveikiu.

143.

Apeliaciniame skunde šalys tik dar kartą išdėstė su dvigubu apskaičiavimu susijusius argumentus, bet nepateikė naujų įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti kitokį Teisingumo Teismo vertinimą.

144.

Kaip teisingai pažymi Komisija, apeliančių argumentas susijęs ne su tuo, kaip Komisija apskaičiavo joms skirtos baudos dydį, kuris yra toks pats kaip ir daugumos kitų sprendimo adresatų atveju, o su tuo, kaip Komisija apskaičiavo įmonei Lite‑On skirtą baudą.

145.

Kaip minėta, Bendrasis Teismas išnagrinėjo, kaip Komisija pagrindė baudos apskaičiavimą, ir nustatė, kad teisiniu požiūriu ji pakankamai rėmėsi ginčijamame sprendime pateiktais duomenimis apie apeliančių ekonominę galią. Tai darydamas, Bendrasis Teismas įgyvendino SESV 261 ir 263 straipsniuose numatytus savo įgaliojimus taip, kaip to reikalauja kontrolė pasinaudojant neribota jurisdikcija, ir išnagrinėjo visus apeliančių pateiktus su teisės ir fakto klausimais susijusius priekaištus ( 41 ).

146.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškiai matyti, kad nors pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisijai palikta tam tikra diskrecija, ji vis dėlto apriboja šią diskreciją nustatydama objektyvius kriterijus, kurių ši institucija iš principo privalo laikytis. Taigi, pirma, baudos, kurią galima skirti įmonei, dydis turi skaičiais įvertinamą ir absoliučią ribą, todėl galima iš anksto nustatyti maksimalų baudos, kuri gali būti skirta konkrečiai įmonei, dydį. Be to, naudojimasis šia diskrecija taip pat ribojamas elgesio taisyklėmis, kurias nusistatė Komisija, be kita ko, Baudų nustatymo metodo gairėse ( 42 ).

147.

Pareiga motyvuoti, kuri leidžia kontroliuoti naudojimąsi diskrecija, yra esminis reikalavimas, kuris tenkinamas, jei Komisija savo sprendime nurodo veiksnius, kuriais remdamasi galėjo įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę. Tačiau ja Komisija neįpareigojama „savo sprendime nurodyti skaičių, susijusį su baudų apskaičiavimo metodu“ ( 43 ). Iš tikrųjų Komisija bet kuriuo atveju „negali, išimtinai ir mechaniškai remdamasi aritmetinėmis formulėmis, atsisakyti savo diskrecijos“ ( 44 ) ir, „kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdama į kontekstą ir tikslus, kurių siekiama minėtu reglamentu nustatyta sankcijų sistema, turi įvertinti siekiamą poveikį atitinkamai įmonei ir, be kita ko, atsižvelgti į apyvartą, kuri atspindi jos realią ekonominę padėtį pažeidimo darymo laikotarpiu“ ( 45 ).

148.

Pagal Baudų apskaičiavimo gairių 13 punktą „nustatydama skirtinos baudos bazinį dydį Komisija atsižvelgia į įmonės tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimų, realizuotų atitinkamoje geografinėje zonoje, esančioje Europos ekonominės erdvės (EEE) teritorijoje, vertę. Paprastai Komisija remsis paskutinių visų įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų pardavimo rezultatais.“

149.

Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, Baudų apskaičiavimo gairių 13 punktu siekiama nustatyti, kad įmonei skirtos baudos apskaičiavimo pagrindas yra dydis, kuris atspindi pažeidimo ekonominę svarbą ir šios įmonės reikšmę darant šį pažeidimą. Nors sąvoka „pardavimų vertė“, vartojama šių gairių 13 punkte, iš tikrųjų negali būti suprantama kaip apimanti atitinkamos įmonės pardavimus, kurie nepatenka į kartelio, dėl kurio pateikti prieštaravimai, sritį, vis dėlto šia nuostata siekiamam tikslui būtų pakenkta, jeigu ši sąvoka būtų suprantama kaip apimanti tik apyvartą, susijusią vien su pardavimais, kuriuos, kaip nustatyta, iš tikrųjų paveikė šis kartelis ( 46 ).

150.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad neatsižvelgiant į pardavimus tarp tai pačiai įmonei priklausančių subjektų neišvengiamai būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas vertikaliai integruotoms įmonėms, leidžiant joms išvengti baudos, proporcingos jų reikšmei rinkoje parduodant su pažeidimu susijusius produktus. Iš to matyti, kad nustatant su pažeidimu susijusių produktų apyvartą, vertikaliai integruotos įmonės yra panašioje padėtyje kaip ir vertikaliai neintegruoti gamintojai. Taigi šios dvi įmonių rūšys turi būti vertinamos vienodai. Į atitinkamą apyvartą neįtraukus vidaus pardavimų, būtų sudarytos palankesnės sąlygos pirmosioms ir sumažinta jų santykinė reikšmė, susijusi su pažeidimu, dėl kurio nukentėjo antrosios, remiantis kriterijumi, kuris nėra susijęs su šios apyvartos nustatymo tikslu, t. y. atspindėti pažeidimo ekonominę svarbą ir kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės santykinę reikšmę ( 47 ).

151.

Teisingumo Teismo argumentus taikydama visiems kartelio vidaus pardavimams, plati „pardavimų vertės“ apibrėžtis leistų Komisijai ją taikyti ir tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, atsižvelgdama į visų tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių pardavimų vertę. Priešingu atveju kai kurie kartelio dalyviai galėtų dirbtinai išvengti baudos, susijungdami su kitu dalyviu.

152.

Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 271 punkte Bendrasis Teismas, mano nuomone, teisingai pažymėjo, kad taikant apeliančių aprašytą metodą būtų pakenkta kartelių draudimo veiksmingumui, nes tokiu atveju pakaktų, kad įmonė susijungtų su kartelio dalyviu, ir jai būtų sumažintas baudos dydis.

153.

Šį aiškinimą patvirtina Sąjungos konkurencijos taisyklių tikslas. Iš tikrųjų, remiantis apeliančių siūlomu aiškinimu, kad nustatytų skirtinų baudų bazinį dydį su karteliais susijusiose bylose, Komisija kiekvienu atveju privalėtų nustatyti su karteliu susijusius individualius pardavimus. Kaip skundžiamo sprendimo 268 punkte teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, Sąjungos teismai niekada nenustatė tokios pareigos.

154.

Be to, remiantis vienodo požiūrio principu, ieškovėms skirta bauda buvo apskaičiuota taip pat kaip ir visoms kitoms kartelio dalyvėms, vykdžiusioms tiesioginius pardavimus Dell ir (arba) HP. Įmonės pardavimų aptariamo produkto klientams naudojimas yra sutartinis metodas, taikomas siekiant įvertinti gavėjo elgesio ekonominę svarbą, ir šis metodas visuomet buvo pripažintas atitinkančiu ES teisės principus.

155.

Kaip Bendrasis Teismas priminė savo sprendimo 272 punkte, kiek tai susiję su Dell kontaktais, apeliančių elgesys iš esmės nesiskyrė nuo kitų sprendimo adresatų veiksmų. Todėl jų dalyvavimo santykinė reikšmė yra tinkamai pripažinta atsižvelgiant į jų vykdytus optinių diskų įrenginių pardavimus įmonei Dell. Tad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad logiška, jog Komisija apeliantėms skirtą baudą grindžia jų pardavimų įmonei Dell EEE verte (skundžiamo sprendimo 270 punktas). Tokiu sprendimu užtikrinamas vienodas požiūris į kitus dalyvius.

156.

Tai, kad apeliantės įmonės Dell vardu bendradarbiavo su Lite-On gaminant, tobulinant ir parduodant optinių diskų įrenginius, nesumažina apeliančių santykinės reikšmės darant pažeidimą. Nepaisant partnerystės sutarties, apeliantės yra atsakingos už savo pačių elgesį, ir ginčijamame sprendime jos pripažintos atsakingomis už jų pačių padarytą pažeidimą, neatsižvelgiant į pažeidimą, kurį padarė Lite-On. Jeigu apeliantėms skirta bauda būtų sumažinta vien dėl to, kad jos grąžino Lite-On dalį pajamų, gautų pardavus optinių diskų įrenginius Dell, būtų savavališkai diskriminuojami kiti sprendimo adresatai, taip pažeidžiant vienodo požiūrio principą (o ne vadovaujantis vienodo požiūrio principu, kaip teigia apeliantės).

157.

Dėl apeliančių argumento, kad kai kuriuose ankstesniuose sprendimuose Komisija naudojo apskaičiavimo metodus, kuriuos taikant buvo galima išvengti nagrinėjamo kartelio dalyvių pardavimų dvigubo apskaičiavimo pavojaus, pakanka priminti suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią Komisijos sprendimų priėmimo praktika nėra teisinis pagrindas skirti baudas konkurencijos srityje, nes Komisija turi plačią diskreciją nustatyti baudų dydį ir nėra saistoma savo pačios anksčiau pateiktų vertinimų ( 48 ).

158.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 275 punkte teisingai nusprendė, kad vien ankstesnio sprendimo nurodymas, kaip padarė apeliantės, yra netinkamas, nes Komisija neprivalėjo nagrinėjamos bylos vertinti taip pat.

159.

Iš apeliančių nurodytų precedentų taip pat matyti, kad Komisija yra linkusi atlikti visa apimantį vertinimą ir priimti iš esmės teisingą sprendimą.

160.

Vienodo požiūrio principas skiriant baudą iš tikrųjų yra „svarbus visų pirma tame pačiame kartelyje dalyvaujančioms įmonėms. Lyginti su kitais atvejais galima tiktai išimtiniais atvejais“ ( 49 ).

161.

Tačiau primenama, kad Baudų apskaičiavimo gairių nuostatose, ypač kiek jos susijusios su pardavimo vertės nustatymu, pateikiamas parametras, kuris konkrečiu atveju vis dėlto turi būti koreguojamas ir pritaikomas prie konkrečių aplinkybių.

162.

Šioje byloje Komisija susidūrė su nustatytu karteliu, kurį sudarė labai didelę įtaką rinkoje turintys subjektai, visų pirma dabartinės apeliantės Sony ir Sony Optiarc, kurių apyvarta buvo labai didelė.

163.

Be to, vienai iš dviejų susitarimą pasirašiusių šalių – Lite-On – nebuvo pritaikyta jokia atleidimo nuo baudų ar jų mažinimo programos priemonė. Kadangi nagrinėjamas visiškai specifinis atvejis, atsižvelgiant į sankcijos atgrasomosios funkcijos būtinumą, reikia įvertinti visus konkrečius aspektus.

164.

Remiantis bylos medžiaga, dėl išankstinio susitarimo su Sony įmonė Lite-On nė vieno produkto nepardavė tiesiogiai įmonei Dell. Visus tiesioginius pardavimus Dell įvykdė įmonė Sony, todėl tiek, kiek jie susiję su pažeidimu, Komisija į juos visapusiškai atsižvelgė.

165.

Nustatant sankciją, Lite‑On, kurios prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ir paskesnį bendradarbiavimą Komisija įvertino kaip tikrus ir sąžiningus, pozicija taip pat negali būti nagrinėjama remiantis tuo, kad Komisija jai visiškai neskyrė baudos.

166.

Bet kuriuo atveju Sony paprastai būdavo atsakinga už pardavimus pagal bendradarbiavimo susitarimą, o Lite-On buvo atsakinga už inžinerinius klausimus ir gaudavo iš užsakovų dalį pajamų iš ODĮ pardavimo. Kadangi beveik visos Lite‑On pajamos iš ODĮ pardavimo įmonei Dell buvo gautos tokiu būdu, Lite-On įvykdė labai mažai tiesioginių pardavimų Dell. Jei Komisija Lite‑On skirtą baudą būtų grindusi tik tiesioginiais pardavimais Dell subjektams EEE, kaip padarė beveik visų kitų sprendimo adresatų (įskaitant apeliantes) atveju, Lite-On būtų gavusi nedidelę baudą.

167.

Atsižvelgiant į tai, kad Lite-On tiesiogiai dalyvavo slaptuose susitarimuose su kitais ODĮ tiekėjais, ir kadangi ji visapusiškai dalyvavo kartelyje, nepaisant to, kad ji galiausiai buvo atleista nuo baudų, šis rezultatas tinkamai neatspindėjo Lite‑On dalyvavimo darant pažeidimą sunkumo ir neturėjo reikalaujamo atgrasomojo poveikio. Taigi Komisija į Lite-On pardavimų metinį įvertį įtraukė Dell nešiojamųjų ir stalinių kompiuterių pardavimus įmonei Sony per nustatytą Lite-On pažeidimo laikotarpį (sprendimo 529 konstatuojamoji dalis).

168.

Taigi, pirma, galimas Lite-On skirtinos sankcijos apskaičiavimo būdas negali būti naudojamas kaip parametras, nes ji nėra iš tikrųjų skirta, ir, antra, galimą bendros sumos, nuo kurios skaičiuojama sankcija, padidinimą, įgyvendindama savo techninio vertinimo diskreciją, Komisija laikė būtinu siekiant tikslo padaryti būtiną atgrasomąjį poveikį subjektams, kurių apyvarta yra labai didelė. Šiuo klausimu primintina, kad pagal vienodo požiūrio principą panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas ( 50 ).

169.

Taigi, atsižvelgdamas į ypatingas aplinkybes, esu ne visai įsitikinęs, kad tai, ką apeliantės nurodo dėl (neteisėto) sumų įskaičiavimo du kartus, atitinka tikrovę.

170.

Ir atvirkščiai, tai, ką nustatė Komisija ir patvirtino Bendrasis Teismas, labai tikėtina, ypač jei tai aiškinama atsižvelgiant į principus, kuriais grindžiami Komisijos skiriamų sankcijų apskaičiavimo metodai.

171.

Kaip minėta, Baudų apskaičiavimo gairėse visiškai neaptariamos konkrečios situacijos, todėl jose nustatytus principus reikia taikyti taip, kaip jie išaiškinti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

172.

Principai, kuriuos reikia suderinti, yra šie: viena vertus, sankcijos proporcingumas ir vienodas požiūris ir, kita vertus, veiksmingumas ir atgrasymas.

173.

Kai nustato tinkamą skirtinų baudų dydį, atsižvelgdama į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, Komisija turi užtikrinti, kad jos veiksmai turėtų būtiną atgrasomąjį poveikį. Kad pasiektų šį tikslą, Komisija remiasi su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimo verte kaip pagrindu apskaičiuoti baudos dydį ir pažeidimo trukme bei sunkumu. Vis dėlto, nors nuoroda į šiuos veiksnius gerai parodo viso pažeidimo ekonominę svarbą ir kiekvienos įmonės santykinę reikšmę, ji neturi būti suprantama kaip automatinio ir aritmetinio apskaičiavimo metodo pagrindas.

174.

Baudų apskaičiavimo gairėmis siekiama nustatyti šalims ir teismui objektyvius kriterijus, pagal kuriuos būtų vertinamas Komisijos priimtų sprendimų teisingumas, tačiau juose nustatyti apribojimai ir išimtys stiprina Komisijos diskreciją. Pakaktų priminti gairių 37 punktą, kuriame nurodyta, kad „nors šiose Gairėse nurodomas bendras baudų apskaičiavimo metodas, tam tikros bylos ypatumai ar būtinybė siekti atgrasomojo poveikio konkrečioje byloje gali pateisinti Komisijos nukrypimą nuo šių metodų ar nuo 21 punkte nustatytų apribojimų“.

175.

Dėl šių priežasčių, mano nuomone, skundžiamuose sprendimuose, kiek jie susiję su sankcijų apskaičiavimo metodu, nėra jokios akivaizdžios teisės klaidos – nei susijusios su pareiga motyvuoti, nei su proporcingumo ir vienodo požiūrio principais.

176.

Bendrasis Teismas visais atžvilgiais tinkamai motyvavo prieštaravimus ir įrodė, kad Komisija jai suteikta diskrecija pasinaudojo paisydama proporcingumo ir vienodo požiūrio principų.

177.

Reikia priminti, kad apeliacinėje byloje priimdamas sprendimą teisės klausimais Teisingumo Teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant savo neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimą skirtų baudų dydžio. Tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas manytų, kad sankcijos dydis yra ne tik netinkamas, bet ir toks didelis, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes baudos dydis yra netinkamas ( 51 ).

178.

Šiuo klausimu primintina, kad SESV 261 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje numatytos neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva ir kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas. Išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas tikrina savo iniciatyva, būtent ieškovė turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti ( 52 ).

179.

Kadangi su sankcijos apskaičiavimo metodu susiję sprendimo motyvai, kuriuos pasiūlė Komisija ir patvirtino Bendrasis Teismas, yra grindžiami teisiniais argumentais, susijusiais su sankcijos nustatymo principais, kurie, atrodo, atitinka pirma išdėstytas Teisingumo Teismo gaires, o apeliantės savo argumentuose pakartojo pirmojoje instancijoje pateiktus priekaištus ir nepateikė jokių naujų vertintinų elementų, siūlau Teisingumo Teismui pagrindą, susijusį su iki šiol nagrinėtu teisiniu klausimu, atmesti.

180.

Remdamasis visais išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui, laikantis pirmiau nurodytų apribojimų, pritarti trečiajam apeliacinio skundo pagrindui bylose C‑697/19 P ir C‑698/19 P bei pirmajam apeliacinio skundo pagrindui bylose C‑699/19 P ir C‑700/19 P ir atmesti ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą bylose C‑697/19 P ir C‑698/19 P kaip nepagrįstą.