1.

Vokietijos ir Austrijos prokuratūros yra institucijos, atitinkamai išduodančios ir vykdančios pagal Direktyvą 2014/41/ES ( 2 ) įgyvendinamus Europos tyrimo orderius.

2.

Šioje byloje Staatsanwaltschaft Hamburg (Hamburgo prokuratūra, Vokietija) išdavė Europos tyrimo orderį, kad Staatsanwaltschaft Wien (Vienos prokuratūra, Austrija) pateiktų jai tam tikros informacijos apie Austrijoje atidarytą banko sąskaitą. Kadangi pagal pastarosios šalies teisę siekiant pateikti šią informaciją turi būti gautas išankstinis teismo leidimas, Vienos prokuratūra tokio leidimo paprašė Landesgericht für Strafsachen Wien (Vienos apygardos baudžiamųjų bylų teismas).

3.

Šis teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Europos tyrimo orderiams yra taikytina jurisprudencija, suformuota dėl prokuratūros nepriklausomumo Europos arešto orderių, įtvirtintų Pagrindų sprendime 2002/584/TVR, srityje ( 3 ).

4.

1 straipsnyje „Europos tyrimo orderis ir pareiga jį vykdyti“ įtvirtinta:

„1.   Europos tyrimo orderis (ETO) – valstybės narės (toliau – „išduodančioji valstybė“) teisminės institucijos priimtas arba patvirtintas teisminis sprendimas, kad kitoje valstybėje narėje (toliau – „vykdančioji valstybė“) būtų įvykdyta viena ar kelios konkrečios tyrimo priemonės siekiant gauti įrodymų pagal šią direktyvą.

ETO taip pat gali būti išduotas tam, kad būtų galima gauti įrodymus, kuriuos jau turi vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos.

2.   Valstybės narės vykdo ETO remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šia direktyva.

3.   Išduoti ETO gali paprašyti įtariamasis arba kaltinamasis (arba jų vardu teisininkas), naudodamiesi taikytinomis teisėmis į gynybą pagal nacionalinį baudžiamąjį procesą.

4.   Ši direktyva nekeičia pareigos paisyti pagrindinių teisių ir teisės principų, įtvirtintų ES sutarties 6 straipsnyje, įskaitant asmenų, kurių atžvilgiu vyksta baudžiamasis procesas, teises į gynybą. Ši direktyva nedaro poveikio jokioms teisminių institucijų pareigoms šioje srityje.“

5.

2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:

6.

6 straipsnyje „ETO išdavimo ir perdavimo sąlygos“ nustatyta:

„1.   Išduodančioji institucija gali išduoti ETO tik tuo atveju, kai tenkinamos šios sąlygos:

2.   1 dalyje nurodytas sąlygas kiekvienu atveju įvertina išduodančioji institucija.

3.   Tais atvejais, kai vykdančioji institucija turi pagrindo manyti, kad neįvykdytos 1 dalyje nurodytos sąlygos, ji gali konsultuotis su išduodančiąja institucija dėl ETO vykdymo svarbos. Po tos konsultacijos išduodančioji institucija gali nuspręsti panaikinti ETO.“

7.

146 straipsnyje nustatyta:

„Prokuratūros pareigūnai privalo laikytis vadovų oficialių nurodymų.“

8.

147 straipsnyje numatyta:

„Teisę vykdyti priežiūrą ir vadovauti turi:

1)   federalinis teisingumo ir vartotojų apsaugos reikalų ministras, kuriam atskaitingi federaliniai generalinis ir kiti prokurorai;

2)   federacinės žemės teisingumo administracija, kuriai atskaitingi visi atitinkamos federacinės žemės prokuratūros pareigūnai;

3)   aukščiausias pareigas einantis prokuratūros pareigūnas prie aukštesniųjų apygardos teismų ir apygardos teismų, kuriam atskaitingi visi atitinkamo teismo teritorinei jurisdikcijai priskiriamos prokuratūros pareigūnai.

<…>“

9.

4 straipsnio 1 dalyje prokuratūrai suteikiamas įgaliojimas atlikti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą.

10.

Vykdydama šią funkciją prokuratūra privalo turėti išankstinį teismo leidimą, kad įgyvendintų tam tikras griežtas prievartines ikiteisminio tyrimo priemones (101 ir 105 straipsniai).

11.

Viena iš tokių priemonių yra informacijos apie banko sąskaitas ir sandorius gavimas (109 straipsnio 4 dalis, siejama su 116 straipsnio 4 dalimi).

12.

55c straipsnyje nurodoma, kad kompetenciją vykdyti Europos tyrimo orderį turi ta prokuratūra, kurios veiklos teritorijoje turi būti įgyvendinama prašoma taikyti priemonė.

13.

55e straipsnyje numatyta, kad prokuratūros sprendime, kuriuo įgyvendinamas Europos tyrimo orderis, turi būti pateikta: i) informacija, susijusi su prokuroro paskyrimu, nustatyta įtariamojo tapatybė, jei įmanoma, faktinių aplinkybių aprašymas ir kvalifikavimas, taip pat informacija apie asmens, kuriam taikoma priemonė, teises; ii) įgyvendinamos priemonės aprašymas; iii) jos teisėtumą pagrindžiantis motyvavimas; ir iv) Europos tyrimo orderio kopija.

14.

Hamburgo prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl A ir kitų nenustatytų asmenų ( 7 ); atlikdama šį tyrimą tam, kad išsiaiškintų faktines aplinkybes ir visų pirma nustatytų nusikalstamos veikos vykdytojus, ji išdavė Europos tyrimo orderį ir nusiuntė jį Vienos prokuratūrai. Hamburgo prokuratūra prašė pateikti tam tikrų 2018 m. birželio 1 d.–2018 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio dokumentų, susijusių su sąskaita Austrijos banke, kopijas.

15.

Vienos prokuratūra paprašė Landesgericht für Strafsachen Wien (Vienos apygardos baudžiamųjų bylų teismas, Austrija) pagal StPO 109 straipsnio 4 dalį ir 116 straipsnį duoti leidimą susipažinti su informacija apie banko sąskaitas ir sandorius, kad bankas būtų įpareigotas pateikti Europos tyrimo orderyje nurodytus dokumentus.

16.

Prieš suteikdamas leidimą šis teismas pažymi, kad Vokietijos prokuratūra negali būti laikoma Europos arešto orderį išduodančia teismine institucija, nes jai kyla rizika iš vykdomosios valdžios tiesiogiai ar netiesiogiai gauti konkrečių pavedimų ar nurodymų, kaip pažymi Teisingumo Teismas ( 8 ). Nacionalinis teismas priduria, kad tokią pačią išvadą būtų galima padaryti siekiant nevykdyti Hamburgo prokuratūros išduoto Europos tyrimo orderio.

17.

Nors Direktyvoje 2014/41 prokuratūra nurodoma kaip išduodančioji institucija, ne visos valstybių narių prokuratūros atitinka nepriklausomumo, kurio reikalaujama iš teismų, reikalavimą. Jeigu Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Europos arešto orderių būtų taikoma Europos tyrimo orderiams, Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktyje minima sąvoka „prokuroras“ turėtų būti aiškinama kaip neapimanti prokuratūrų, patiriančių riziką iš vykdomosios valdžios gauti konkrečių nurodymų, kaip antai Hamburgo prokuratūros ( 9 ).

18.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar sąvoka „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose 1 straipsnio 1 dalį, ir sąvoka „prokuroras“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio c punkto i papunktį, aiškintinos taip, kad jos apima ir valstybės narės prokuratūras, patiriančias riziką, kad priimant sprendimą dėl Europos tyrimo orderio išdavimo vykdomoji valdžia, kaip antai Hamburgo teisingumo senatorius, joms gali tiesiogiai ar netiesiogiai duoti pavedimų arba konkrečių nurodymų?“

19.

2019 m. rugpjūčio 2 d. Teisingumo Teismas gavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą kartu su prašymu nagrinėti jį taikant pagreitintą procedūrą (tam buvo pritarta).

20.

Rašytines pastabas pateikė Vokietijos, Austrijos, Ispanijos, Nyderlandų ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar leisti taikyti Vienos prokuratūros prašomą ikiteisminio tyrimo priemonę. Jeigu rengiant šį prašymą nebūtų dalyvavusi Vokietijos prokuratūra, pagal nacionalinę teisę, regis, nekiltų sunkumų jį priimti ir prireikus patenkinti.

22.

Atsižvelgdamas į paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonę turiu daryti prielaidą, kad jeigu toks pat Vienos prokuratūros prašymas būtų pateiktas Austrijos policijos (t. y. vykdomajai valdžiai pavaldžios institucijos) prašymu, vien dėl šios aplinkybės tam teismui nekiltų kliūčių nagrinėti prašymą.

23.

Jeigu taip yra, nesuprantama, kokių problemų kiltų, net jeigu Vokietijos prokuratūros nebūtų galima laikyti „teismine institucija“ (nes ji nėra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios), siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nuspręsti dėl jam pateikto prašymo, kurį parengė Hamburgo prokuratūra ir tiesiogiai pateikė Vienos prokuratūra (veikianti kaip „vykdančioji institucija“ pagal nacionalinę teisę).

24.

Be to, Austrijos prokuratūra taip pat nėra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios (Teisingumo Teismas jau turėjo progą tai pripažinti ( 10 )). Manau, kad jai tai netrukdo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui teikti prašymų taikyti ikiteisminio tyrimo priemones, kurias ji laiko tinkamomis, susiklosčius StPO 109 straipsnio 4 punkte ir 116 straipsnyje numatytoms aplinkybėms.

25.

Tą patį galima pasakyti apie policiją ar kitas administracines institucijas ( 11 ). Taigi klausimas yra toks: ar dėl to, kad Austrijos prokuratūra nėra nepriklausoma, teisėjas turėtų netenkinti prašymo leisti susipažinti su banko sąskaitos dokumentais, kurį Vienos prokuratūra jai teikia policijos ar bet kurių kitų administracinių institucijų iniciatyva.

26.

Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui siekiant nuspręsti, ar leisti taikyti ikiteisminio tyrimo priemonę, svarbiausia yra ne tiek tai, kas pateikė prašymą, kiek pati teismo funkcija. Jei net Austrijos prokuroro (jis nėra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios) išduotas Europos arešto orderis gali būti veiksmingas, patvirtinus jį kompetentingam nacionaliniam teismui ( 12 ), kuris tikrina jo proporcingumą, tas pats principas a fortiori gali būti taikomas ikiteisminio tyrimo priemonėms, kurių poveikis atitinkamo asmens gyvenimui yra daug mažesnis už patiriamą vykdant Europos arešto orderį.

27.

Galiausiai pridursiu, kad Sąjungos teisėje yra teisės normų, kuriose valstybių narių administracinės institucijos įpareigojamos bendradarbiauti tarpusavyje siekiant iš finansų įstaigų gauti tam tikrų duomenų, susijusių su jose atidarytomis banko sąskaitomis ( 13 ). Ši bendradarbiavimo pareiga nereiškia, kad besikreipiančioji institucija turi būti nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios.

28.

Taigi pagal Sąjungos teisę valstybės narės administracinės institucijos (paprastai jos nėra nepriklausomos) gali prašyti kitos valstybės narės administracinių institucijų pateikti konkrečios informacijos apie banko sąskaitas ir pastarosios institucijos iš esmės privalo šią informaciją joms perduoti. Atsižvelgiant į tai iš esmės nekyla kliūčių tą patį kriterijų taikyti prokuratūrų santykiams šioje srityje, kai jos veikia kaip Europos tyrimo orderį išduodančios ar vykdančios institucijos.

29.

Direktyva 2014/41 buvo priimta taikant SESV 82 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose grindžiamas tarpusavio pripažinimo principu.

30.

Europos tyrimo orderis apibrėžiamas kaip valstybės narės (toliau – išduodančioji valstybė) teisminės institucijos priimtas arba patvirtintas teisminis sprendimas, kad kitoje valstybėje narėje (toliau – vykdančioji valstybė) būtų įvykdyta viena ar kelios konkrečios tyrimo priemonės siekiant gauti įrodymų ( 14 ).

31.

Siekiama, kad Direktyva 2014/41, kuria pakeičiamos įvairios teisinės pagalbos konvencijos ( 15 ), taptų vieninteliu teisės aktu, skirtu tyrimo priemonėms vykdyti ir įrodymams gauti Europos erdvėje. Jos tikslas – užtikrinti, kad įrodymai Sąjungoje būtų gaunami ir perduodami lengviau ir greičiau, o tyrimo procedūros būtų veiksmingesnės.

32.

Svarbiausias Europos tyrimo orderių ypatumas (kiek tai aktualu nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą) yra tas, kad pagal Direktyvą 2014/41 „išduodančiosios institucijos“ gali būti dviejų kategorijų:

33.

Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktyje kaip viena iš Europos tyrimo orderius išduodančių (teisminių) institucijų konkrečiai nurodomas prokuroras. Iki šiol nebuvo jokių abejonių, kad ši nedviprasmiška nuoroda reiškia, jog kompetentingi prokurorai (pagal nacionalinę teisę) gali tiesiogiai išduoti tokius orderius.

34.

Kaip minėjau, priėmus Sprendimą OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl sąvokos „teisminė institucija“ taikant Pagrindų sprendimą 2002/584. Kadangi tame Teisingumo Teismo sprendime nurodoma, kad Vokietijos prokuratūra neatitinka nepriklausomumo kriterijų, būtinų siekiant išduoti Europos arešto orderį, teismas a quo klausia, ar ji taip pat jų neatitinka norint išduoti Europos tyrimo orderį, nes neturi nepriklausomos teisminės institucijos ( 19 ) statuso.

35.

Jeigu būtų pritarta šiam teiginiui, Vokietijoje prokurorų nebūtų galima laikyti išduodančiąja institucija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktį, ir būtų reikalingas jų išduotų Europos tyrimo orderių patvirtinimas. Kitaip tariant, tai reikštų, kad prokurorai patenka į ii papunkčio taikymo sritį. Papildoma pasekmė būtų ta, kad prokurorai taip pat negalėtų veikti kaip institucija, tvirtinanti kitų (administracinių) institucijų išduotus Europos tyrimo orderius, ir tai prieštarautų to paties ii papunkčio formuluotei.

36.

Toliau laikysiuosi nuomonės, kad sąvoka „teisminė institucija“ nebūtinai turi būti aiškinama vienodai taikant bet kurį teisės aktą dėl teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose.

37.

Manau, kad nėra jokio iš Sąjungos pirminės teisės kylančio reikalavimo, kad šis aiškinimas būtų vienodas. Būtų galima manyti, kad jeigu tos sąvokos apibrėžtis būtų viena ir galiotų visoms teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sritims, kiltų mažiau aiškinimo sunkumų. Vis dėlto manau, kad įvyktų priešingai: pritarus tokiam bandymui aiškinti kiltų daugiau problemų, nei, tikėtina, būtų išspręsta.

38.

Sąjungos teisės aktų leidėjas turi diskreciją įtraukti į šią sąvoką tam tikras institucijas, dalyvaujančias vykdant teisingumą, jeigu paiso esminio šios sąvokos turinio, t. y. neišplečia jos, įtraukdamas su teisingumo vykdymu nesusijusių subjektų. Viskas priklauso nuo teisės aktų, kuriuose įtvirtinta kiekviena teisminio bendradarbiavimo taisyklė, konteksto.

39.

Šiame sprendime Teisingumo Teismas apibrėžė sąvoką „teisminė institucija“, atsižvelgdamas tik į Pagrindų sprendimą 2002/584; šiuo tikslu jis:

40.

Savo išvadoje toje pačioje byloje jau nurodžiau, kad „[p]rokuratūros dalyvavimo vykdant teisingumą taisyklės yra įvairios ir vienoms sritims numatytų sprendimų nereikia mechaniškai ar automatiškai pritaikyti kitoms sritims, kurios yra kitokio pobūdžio“ ( 25 ).

41.

Minėjau būtent Direktyvos 2014/41 2 straipsnio pavyzdį – šiame straipsnyje kaip viena iš institucijų, įgaliotų išduoti Europos tyrimo orderį, nurodytas prokuroras. Be to, priminiau išvadą byloje Özçelik, siekdamas pabrėžti, kad „prokuratūros veiksmų vienoje srityje (susijusioje su laisve, kuri yra apribota dėl asmenų sulaikymo [suėmimo]) nereikėtų lyginti su jos veiksmais kitoje srityje (įrodymų rinkimas). <…> Direktyvoje 2014/41/ES jos pripažinimas kaip teisminės institucijos išduodant tyrimo orderius nebūtinai reiškia, kad toks pripažinimas taikomas ir [išduodant Europos arešto orderius] pagal pagrindų sprendimą“ ( 26 ).

42.

Sprendime OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) patvirtinama, kad Vokietijos prokuratūra yra „teisminė institucija“ ( 27 ). Priežastys, dėl kurių nepripažįstama, kad ši prokuratūra atlieka Europos arešto orderį išduodančios institucijos funkciją, yra susijusios su tuo, kad ji nėra nepriklausoma, nes konkrečiais atvejais gali gauti vykdomosios valdžios nurodymų. Vis dėlto iš esmės šios priežastys grindžiamos tuo, kad vykdydamos Europos arešto orderius valdžios institucijos paprastai labai kišasi į asmens gyvenimą: atima pagal Chartijos 6 straipsnį saugomą laisvę (laikinai suima ar įsiteisėjusiu sprendimu skiria laisvės atėmimo bausmę), o tai, vienaip ar kitaip, turi atlikti tik nepriklausomi teisėjai siaurąja prasme ( 28 ).

43.

Taigi pritardamas šiai prielaidai (aš jai pritariu ir jau pateikiau ją savo išvadoje toje byloje) turiu pabrėžti, kad nėra priežasties atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį priimtą taisyklę automatiškai taikyti Direktyvai 2014/41.

44.

Be to, kartu aiškinant Direktyvos 2014/41 1 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio c punktą ir atsižvelgiant į likusias nuostatas, leidžiančias geriau suprasti jų turinį, turi būti pripažinta, kad prokuratūra (bet kuri valstybės narės prokuratūra), kaip „institucija, dalyvaujanti vykdant baudžiamąjį teisingumą“, yra „teisminė institucija“.

45.

Toliau pabandysiu nurodyti tam tikras priežastis, dėl kurių Europos tyrimo orderių teisinė sistema negali būti prilyginama Europos arešto orderių teisinei sistemai.

46.

Europos arešto orderių ir Europos tyrimo orderių teisinės sistemos labai skiriasi – taip ir turi būti dėl nevienodo jų pobūdžio ir skirtingų funkcijų teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje. Vis dėlto atkreipsiu dėmesį tik į skirtumus, susijusius su institucijomis, kurios turi kompetenciją išduoti ir vykdyti abiejų rūšių orderius.

47.

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje, kalbant apie Europos arešto orderius, nurodoma tik „išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija“. Priešingai, Direktyvoje 2014/41 pateikiamas Europos tyrimo orderį išduodančios institucijos reglamentavimas labai skiriasi, nes joje išvardijamos teisminės institucijos (suprantamos taip, kaip paaiškinau pirma), įgaliotos išduoti Europos tyrimo orderius, o prokuroras nurodomas kaip viena iš šių institucijų ( 29 ).

48.

Jeigu rengiant Pagrindų sprendimą 2002/584 liko neišspręstas klausimas dėl prokuratūros įtraukimo ( 30 ), tai 2014 m. Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškus (ir teigiamas) sprendimas pripažinti, kad prokuratūra yra Europos tyrimo orderius išduodanti institucija, negali būti laikomas neapgalvotu ar atsitiktiniu.

49.

Šis sprendimas buvo sąmoningas ir juo siekta aiškiai, kad nekiltų abejonių, įtvirtinti, jog išduodančiosios institucijos apima visas teismines institucijas (konkrečiai ir prokurorą), kurios per valstybėse narėse vykdomus procesus atlieka baudžiamuosius ikiteisminius tyrimus, jiems vadovauja ar aktyviai dalyvauja juos atliekant.

50.

Belgijos Karalystės, Bulgarijos Respublikos, Estijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Austrijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Švedijos Karalystės iniciatyvos dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose ( 31 ) aiškinamajame memorandume kaip vienas iš konkrečių tikslų nurodomas nacionalinių sistemų ir jų teisinės kultūros ypatumų išsaugojimas.

51.

Šiame memorandume pabrėžiama, kad įrodymų rinkimo sritis yra viena iš sričių, kuriose nacionalinės sistemos skiriasi labiausiai, ir tie skirtumai dažnai atsiranda tiek dėl teisinės kultūros, tiek dėl valstybių narių istorijos. Jame padaryta išvada, kad svarbiausia yra gerinti bendradarbiavimą šioje srityje, nedarant poveikio esminiams aspektams ir nacionalinių sistemų skirtumams.

52.

Taigi tai, kad Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktyje išvardijus Europos tyrimo orderius išduodančias teismines institucijas vartojama sąvoka „kompetentingas atitinkamoje byloje“, nėra sutapimas. Taip pat nėra sutapimas ir tai, kad viena po kitos pateiktose šios direktyvos nuostatose kartojama formuluotė „pagal nacionalinę teisę“ ar kitos panašios formuluotės, siekiant nurodyti tam tikrus organizacinius ir procedūrinius aspektus.

53.

Vartodamas šias formuluotes Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo išvengti bet kokio bandymo suvienodinti valstybių narių baudžiamojo proceso teisės aktus ir paisė jų diskrecijos organizuoti atitinkamas institucines sistemas pagal savo nacionalines taisykles.

54.

Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktyje pateikiant institucijų sąrašą atsižvelgiama į šį principą, nes į sąrašą vienodomis sąlygomis įtraukti „teisėjas, teismas, tiriantysis [ikiteisminį tyrimą atliekantis] teisėjas ar prokuroras“. Būtent jiems visiems yra pavestos funkcijos vadovauti nusikalstamos veikos tyrimui įvairiose valstybėse narėse.

55.

Taigi, kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas žinojo apie valstybėse narėse veikiančių prokuratūrų įvairumą, prokuroro įtraukimą į kvalifikuotų išduodančiųjų institucijų sąrašą galima suprasti tik kaip sąmoningą siekį, kad teisės norma apimtų visų rūšių prokurorus, atsakingus už nusikalstamų veikų tyrimą tose valstybėse, neatsižvelgiant į jų ryšio su vykdomąja valdžia lygį.

56.

Akivaizdu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, žinantis, jog dauguma valstybių narių, pavedusių prokuratūrai funkcijas atlikti ikiteisminius tyrimus baudžiamuosiuose procesuose, išlaikė prokuratūros ir vykdomosios valdžios ryšį, negalėjo nepastebėti to, koks yra šio ryšio lygis (nevienodas).

57.

Direktyva 2014/41 priimta siekiant užtikrinti, kad įrodymai būtų greičiau gaunami ir perduodami tarpvalstybiniu mastu, supaprastinus iki šiol galiojusį suskaidytą ir sudėtingą teisinį pagrindą ( 32 ). Prieš priimant šią direktyvą galiojusiuose teisės aktuose dėl teisminio bendradarbiavimo nebuvo reikalaujama, kad prokuratūra būtų nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, kiek tai susiję su jos funkcijomis tyrimų srityje, ir niekas neleidžia manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pasirinko įdiegti šį (naują) reikalavimą (veikiau priešingai). Kaip ir ankstesniuose šios srities teisės aktuose dėl bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, Sąjungos teisės aktų leidėjas visų pirma norėjo, kad būtų paisoma įvairių valstybių narių nusikalstamų veikų tyrimo struktūrų.

58.

Direktyvai 2014/41 ir Pagrindų sprendimui 2002/584 bendra yra tai, kad pagal juos vykdančioji institucija gali atsisakyti vykdyti prašymus, nors ir dėl skirtingų priežasčių. Direktyvai 2014/41 būdinga tai, kad joje vykdančiajai institucijai taip pat suteikiama daug priemonių vykdyti konsultacijas ( 33 ) ir derinti tyrimo priemonės apimtį.

59.

Kitaip nei Pagrindų sprendime 2002/584, Direktyvos 2014/41 10 straipsnyje vykdančiajai institucijai leidžiama naudotis alternatyviomis tyrimo priemonėmis, nenurodytomis Europos tyrimo orderyje. Ji gali jomis naudotis, kai šios priemonės „nenumatyt[os] vykdančiosios valstybės teisėje arba <…> [jų negalima] taikyti panašioje nacionalinėje byloje“ ( 34 ) (1 dalis), arba kai vykdančioji institucija gali pasirinkti kitą priemonę, kuria „būtų pasiektas toks pats rezultatas <…>, tačiau mažiau pažeidžiant privatumą“ (3 dalis).

60.

Pagrindų sprendime 2002/584 tokia diskrecija nesuteikiama, priešingai, jame nustatomos griežtos sąlygos, susijusios su Europos arešto orderius vykdančių institucijų veiksmais. Europos arešto orderių atveju didžiausią svorį, jei galima vartoti šią sąvoką, turi išduodančioji institucija, dėl kurios institucinio nepriklausomumo ( 35 ) vykdančiajai institucijai savaime suteikiama garantija ( 36 ), kad šiuo požiūriu asmens laisvės apribojimo negalima užginčyti.

61.

Vis dėlto Europos tyrimo orderių srityje išduodančiosios institucijos nepriklausomumo lygis, siekiant palaikyti ryšius su vykdančiąja institucija, nebūtinai turi būti toks pat. Kaip nurodžiau, ne tik taikoma prielaida, kylanti iš tarpusavio pripažinimo principo, bet ir vykdančioji institucija turi įvairių galimybių konstatuoti, kad veikla vykdoma tinkamai.

62.

Tai, kad Europos arešto orderių ir Europos tyrimo orderių teisinės sistemos skiriasi, patvirtina aplinkybė, jog Europos tyrimo orderiams, kuriais, atlikdamos veiksmus, iš esmės vadovaujasi vykdančiosios institucijos, taikoma ne tik Direktyva 2014/41, bet ir „panašioje nacionalinėje byloje taikytin[os] procedūr[os]“ (2 straipsnio d punktas).

63.

Dėl šios prielaidos atsiranda pasekmė, kuri, mano nuomone, yra svarbi nagrinėjamai bylai ir prie kurios grįšiu vėliau; ji nurodyta to paties Direktyvos 2014/41 2 straipsnio d punkto pabaigoje: „pagal minėtas procedūras vykdančiojoje valstybėje gali būti reikalaujama teismo leidimo, kai tai numatyta jos nacionalinėje teisėje“ ( 37 ).

64.

Kai taikant tyrimo priemonę pagal nacionalinę vykdančiosios valstybės teisę reikalaujama teismo leidimo (taip yra Austrijoje), šis leidimas tampa papildomu pačios teisminės garantijos veiksniu. Tokį leidimą turi išduoti pagal vykdančiosios valstybės teisės normas paskirtas teisėjas ar teismas.

65.

Taigi šiomis aplinkybėmis faktinis Europos tyrimo orderio įgyvendinimas priklauso nuo vykdančiosios valstybės teisėjo ir nesvarbu, kas yra išduodančioji ir vykdančioji institucijos. Logiška, kad Direktyvoje 2014/41 nenurodoma, kuriose valstybėse narėse pagal nacionalinės proceso teisės normas privaloma gauti šį teismo leidimą siekiant vykdyti tyrimo priemones.

66.

Teismas a quo savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą kaip papildomą argumentą nurodo atitinkamų asmenų pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių apsaugą, remdamasis Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 67 ir paskesniais punktais.

67.

Asmenų, dėl kurių vykdomi nusikalstamų veikų tyrimai, pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių apsauga yra vykdant Direktyvos 2014/41 parengiamuosius darbus iškelta ir šioje direktyvoje nurodyta problema ( 38 ).

68.

Memorandume kaip konkretus tikslas nurodomas asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas, pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių aukšto lygio apsauga. Šis tikslas (ir jį atitinkanti nuostata, vėliau įtvirtinta pozityviojoje teisės normoje) nustatytas siekiant užtikrinti, kad įrodymų rinkimas kitoje valstybėje narėje neturėtų poveikio asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, garantijoms, visų pirma susijusioms su teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Taigi Direktyva 2014/41 siejama su kitomis direktyvomis dėl procesinių teisių baudžiamajame procese ( 39 ).

69.

Šioje srityje Pagrindų sprendime 2002/584 ir Direktyvoje 2014/41 taip pat vadovaujamasi nevienoda logika:

70.

Tyrimo priemonės, kurias Direktyvoje 2014/41 leidžiama taikyti, iš tiesų apima labai įvairias priemones: nuo „neprievartinio“ pobūdžio ( 42 ) (16 konstatuojamoji dalis ir 10 straipsnio 2 dalis) iki prievartinių priemonių, galinčių reikšti, kad tam tikros pagrindinės teisės yra daugiau ar mažiau „ribojamos“ (10 konstatuojamoji dalis).

71.

Priemonių gali būti nurodyta imtis net ir įtariamojo arba kaltinamojo prašymu (1 straipsnio 3 dalis), taigi jos jam naudingos; tai leidžia atmesti galimybę, kad jo teisėms ir interesams daromas koks nors neigiamas poveikis.

72.

Manau, kad remiantis šiomis prielaidomis naudinga atskirai išnagrinėti, kaip saugomos asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas, teisės Europos tyrimo orderių išdavimo ir vykdymo etapais, ypatingą dėmesį skiriant prokuratūros dalyvavimui abiejuose etapuose.

73.

Išduodančioji institucija turi užtikrinti, kad būtų paisoma įtariamojo ar kaltinamojo teisių: tai nurodoma Direktyvos 2014/41 12 konstatuojamojoje dalyje ( 43 ) ir 6 straipsnio 1 bei 2 dalyse.

74.

Direktyvoje 2014/41 remiamasi prielaida, kad kitos valstybės narės laikosi Sąjungos teisės, visų pirma paiso pagrindinių teisių ( 44 ). Taigi pati išduodančioji institucija Europos tyrimo orderių formos (toliau – forma), pateikiamos šios direktyvos A priede, pradžioje turi patvirtinti, kad, be kita ko, Europos tyrimo orderis yra būtinas ir proporcingas ir kad buvo atsižvelgta į įtariamojo arba kaltinamojo teises.

75.

Prokuratūra, vykdydama teisėtumo ir (platesniu mastu) asmens teisių užtikrinimo funkciją ir veikdama kaip išduodančioji institucija, turi laikytis šių nurodymų. Taigi ji turi kuo tinkamiau užpildyti formą, kad ją gavusiai vykdančiajai institucijai nekiltų abejonių dėl Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalies sąlygų laikymosi.

76.

Nacionaliniame įstatyme, kuriame nustatyta, kad prokuratūra yra išduodančioji institucija, teisėjui gali būti suteikta kompetencija leisti patvirtinti tam tikras priemones (visų pirma, jeigu jos yra prievartinio pobūdžio). Direktyvoje 2014/41 nenumatyta, kad šį leidimą reikia suteikti prieš išduodant Europos tyrimo orderį, tačiau nėra jokių kliūčių to reikalauti šios valstybės teisės aktuose. Tokiais atvejais jau nuo pat pradžių išduodančiojoje valstybėje užtikrinama dviguba įtariamojo ar kaltinamojo teisių apsauga ( 45 ).

77.

Tai, kad vykdančiojoje valstybėje užtikrinamos pagrindinės teisės, nurodoma Direktyvos 2014/41 19 konstatuojamojoje dalyje ( 46 ) ir patikslinama jos 11 straipsnio 1 dalies f punkte; jame nustatyta, kad, „nedarant poveikio 1 straipsnio 4 daliai, vykdančio[joje] valstybėje gali būti atsisakyta pripažinti ar vykdyti ETO, kai <…> esama pagrįstų priežasčių manyti, kad <…> tyrimo priemonės vykdymas nebūtų suderinamas su vykdančiosios valstybės narės įsipareigojimais pagal ES sutarties 6 straipsnį ir su Chartija [Chartiją]“.

78.

Sąvoka „nedarant poveikio 1 straipsnio 4 daliai“ ( 47 ) rodo, kad ši Direktyvos 2014/41 nuostata yra svarbi; ji tapo viena iš bendrųjų sąlygų, skirtų Europos tyrimo orderius išduodančių ar vykdančių institucijų veiklai reglamentuoti.

79.

Taigi prokuratūra valstybėse narėse, kurios ją paskyrė vykdančiąja institucija, turi laikytis šių nuostatų ir pagal jas net gali atsisakyti pripažinti ar vykdyti Europos tyrimo orderius.

80.

Nepriėmus tokio drastiško sprendimo, Direktyvoje 2014/41 prokuratūrai (jeigu ji paskirta vykdančiąja institucija) suteikiamas įgaliojimas derinti Europos tyrimo orderio vykdymą remiantis 10 straipsniu (tyrimo priemonės, alternatyvios prašomoms priemonėms) arba konsultavimosi su išduodančiąja institucija mechanizmu (6 straipsnio 3 dalis ir 9 straipsnio 6 dalis).

81.

Galiausiai tuo metu, kai vykdomas Europos tyrimo orderis, užtikrinant įtariamojo ar kaltinamojo pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių apsaugą jau taikoma nemažai filtrų ir „apsaugos priemonių“ ( 48 ), padedančių išsklaidyti bet kokias abejones šiuo klausimu.

82.

Pagal Direktyvoje 2014/41 numatytą schemą baigiamasis etapas užtikrinant šių teisių apsaugą yra pareiga įtvirtinti „teisių gynimo priemones“, minimas 22 konstatuojamojoje dalyje ( 49 ) ir patikslintas 14 straipsnyje.

83.

Šios teisių gynimo priemonės ir išduodančiojoje, ir vykdančiojoje valstybėje ( 50 ) užpildo, jei galima taip pasakyti, spragą, kurią galima matyti Pagrindų sprendime 2002/584 ir dėl kurios kiti teismai yra pateikę prejudicinių klausimų, o Teisingumo Teismas turėjo į juos atsakyti. Taigi nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu išreikštos abejonės nesusijusios su Direktyvos 2014/41 nuostatomis.

84.

Remiantis Direktyvos 2014/41 2 straipsnio d punktu, Europos tyrimo orderis vykdomas „pagal šią direktyvą ir panašioje nacionalinėje byloje taikytinas procedūras <…>. Pagal minėtas procedūras vykdančiojoje valstybėje gali būti reikalaujama teismo leidimo, kai tai numatyta jos nacionalinėje teisėje“.

85.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra tas teismas, kuris turi duoti leidimą taikyti Vienos prokuratūros prašomą priemonę, nes taip nustatyta StPO. Taigi Direktyvoje 2014/41 nereikalaujama, kad šis teismas įsikištų, nors joje netrukdoma tai daryti laikantis nacionalinių procedūrų. Vis dėlto toks įsikišimas nereiškia, kad tas teismas tampa vykdančiąja institucija ( 51 ).

86.

Laikantis Direktyvos 2014/41 logikos, kompetentingas teisėjas, vertindamas prašymą duoti leidimą, nepakeičia šios valstybės narės vykdančiosios institucijos. Vykdyti prašomą priemonę turi vien ta institucija (šioje byloje – Vienos prokuratūra).

87.

Taigi teismas a quo, privalantis duoti teismo leidimą susipažinti su banko sąskaitos informacija, neturi nagrinėti, kokie buvo Hamburgo prokuratūros (veikusios kaip išduodančioji institucija) ryšiai su išduodančiosios valstybės vykdomąja valdžia. Kitaip tas teismas nustatytų papildomą reikalavimą, nenumatytą Direktyvoje 2014/41 ir net netaikomą nacionalinėms tyrimo institucijoms.

88.

Kitaip tariant (ir grįžtant prie šios analizės pradžioje pateiktos informacijos), pagal Direktyvos 2014/41 logiką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas pripažinti priimtinu Europos tyrimo orderį, turi nagrinėti netiesiogiai iš Hamburgo prokuratūros ir tiesiogiai iš Vienos prokuratūros gautą Europos tyrimo orderį, kaip darytų ir tuo atveju, kai prašymą duoti leidimą taikyti tam tikras priemones pateiktų Austrijos prokuratūra per Austrijoje atliekamą nusikalstamos veikos tyrimą.

89.

Direktyvoje 2014/41 išsamiai reglamentuojami Europos tyrimo orderius išduodančių ir vykdančių institucijų santykiai. Reglamentuojant šiuos santykius visada atsižvelgiama į tai, kad būtų paisoma įtariamųjų ar kaltinamųjų pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių. Be prezumpcijos, susijusios su tarpusavio pripažinimo principu, taikant teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sistemą šioje srityje suteikiama pakankamai garantijų, kad tokių asmenų teisės bus apsaugotos.

90.

Šis teisinis pagrindas yra pakankamai platus, kad apimtų visų valstybių narių prokuratūras, kaip išduodančiąsias institucijas, nesvarbu, kokia jų institucinė padėtis vykdomosios valdžios atžvilgiu. Kiekvienu atveju vykdančioji institucija turi įvertinti, ar Europos tyrimo orderio, dėl kurio pateiktas prašymas, atveju yra įgyvendintos jo vykdymo sąlygos. Siekiant užginčyti šios institucijos sprendimą, Direktyvoje 2014/41 nustatytos tinkamos teisminės teisių gynimo priemonės.

91.

Taigi to, kad valstybės narės prokuratūra gali gauti konkrečių nurodymų iš vykdomosios valdžios, neužtenka siekiant sistemingai atsisakyti vykdyti jos išduotus Europos tyrimo orderius. Priešingai:

92.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Landesgericht für Strafsachen Wien (Vienos apygardos baudžiamųjų bylų teismas, Austrija) šį atsakymą:

Valstybėms narėms taip nustačius, jų prokuratūros gali būti laikomos išduodančiosiomis teisminėmis institucijomis, patenkančiomis į 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose 2 straipsnio c punkto i papunkčio taikymo sritį.