1.

Šiose bylose Teisingumo Teismo dar kartą prašoma išaiškinti Sprendimo Bronner ( 2 ) taikymo sritį atsižvelgiant į SESV 102 straipsnio normas. Ši byla buvo susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymu leisti jai priklausančia infrastruktūra naudotis konkuruojančioms įmonėms.

2.

Iš esmės ieškovės Deutsche Telekom AG (toliau – DT) byloje C‑152/19 P ir Slovak Telekom, a.s. (toliau – ST) byloje C‑165/19 P siūlo taikyti šio sprendimo 41 punkte nustatytas sąlygas, įskaitant sąlygą, susijusią su būtinumu, netiesioginiams atsisakymams suteikti prieigą, kurie kildinami jau ne iš tiesioginio dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymo, bet iš nesąžiningų sutarties sąlygų.

3.

Dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, siūlysiu Teisingumo Teismui atmesti šią „netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą“ sąvoką ir pabrėžti, kad Sprendimo Bronner taikymo sritis yra ribota. Manau, kad Sprendimas Bronner yra ir turi likti ypatingas atvejis SESV 102 straipsnio normų atžvilgiu.

4.

Taip pat pasiūlysiu Teisingumo Teismui atmesti antrąjį ir trečiąjį pagrindus, kuriuos DT pateikė byloje C‑152/19 P. Šių pagrindų analizė sudarys Teisingumo Teismui galimybę priminti principus, susijusius su patronuojamosios bendrovės (ST) elgesio priskyrimu patronuojančiajai bendrovei (DT), atsižvelgiant į tai, kad šios patronuojančiosios bedrovės turima patronuojamosios bendrovės kapitalo dalis yra pernelyg maža, kad jai būtų taikoma „Akzo Nobel“ ( 3 ) prezumpcija.

5.

Bylų faktinės aplinkybės išdėstytos Bendrojo Teismo sprendimo Deutsche Telekom / Komisija (toliau – Sprendimas DT) ( 4 ) 1–11 punktuose ir Bendrojo Teismo sprendimo Slovak Telekom / Komisija (toliau – Sprendimas ST) 1–11 punktuose ( 5 ). Glaustai jas būtų galima aprašyti, kaip nurodyta toliau.

6.

DT ir ST yra atitinkamai Vokietijos ir Slovakijos telekomunikacijų rinkos senbuvės. Nuo 2000 m. rugpjūčio 4 d. visą ginčijamame sprendime nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., DT valdė 51 % ST kapitalo.

7.

Teikiant interneto prieigos paslaugas, vietinė linija – tai fizinė suvytosios metalinės poros grandinė (taip pat vadinama linija), jungianti tinklo galinį tašką, esantį abonento patalpoje, su pagrindiniu skirstomuoju stovu ar bet kokiu kitu lygiaverčiu viešojo fiksuotojo telefono ryšio tinklo įrenginiu.

8.

Atsieta prieiga prie vietinės linijos leidžia naujiems dalyviams – paprastai vadinamiems alternatyviaisiais operatoriais – naudotis jau esama ir rinkos senbuviams priklausančia telekomunikacijų infrastruktūra, kad jie galėtų siūlyti įvairias paslaugas galutiniams vartotojams, konkuruodami su rinkos senbuviais.

9.

Vietinės linijos atsiejimas buvo įgyvendinamas Europos Sąjungos lygmeniu, be kita ko, Reglamentu (EB) Nr. 2887/2000 ( 6 ) ir Direktyva 2002/21/EB ( 7 ).

10.

Iš esmės pagal šiuos teisės aktus operatorius, nacionalinės reguliavimo institucijos pripažintas „turinčiu didelę įtaką rinkoje“, privalėjo suteikti alternatyviesiems operatoriams atsietą prieigą prie savo vietinės linijos ir susijusių paslaugų skaidriomis, sąžiningomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis, taip pat atnaujinti orientacinį pasiūlymą dėl tokios atsietos prieigos.

11.

Atlikusi savo nacionalinės rinkos tyrimą Slovakijos telekomunikacijų reguliavimo institucija 2005 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą, jame nurodė, kad ST yra operatorė, turinti didelę įtaką didmeninėje atsietos prieigos prie vietinės linijos rinkoje, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2887/2000. Šį ST užginčytą sprendimą šios valdžios institucijos vadovas patvirtino 2005 m. birželio 14 d.

12.

Vykdydama šį sprendimą ST savo orientacinį pasiūlymą suteikti atsietą prieigą paskelbė 2005 m. rugpjūčio 12 d. Šiame dokumente, kuris nuo šios dienos iki 2010 m. pabaigos iš dalies pakeistas devynis kartus, buvo nustatytos sutarties ir techninės sąlygos dėl prieigos prie ST vietinės linijos suteikimo.

13.

ST pasiūlymas apėmė 75,7 % Slovakijos namų ūkių ir visas vietines linijas, kuriomis galima naudotis siekiant perduoti plačiajuosčio ryšio signalą. Vis dėlto 2005–2010 m. laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 18 d. prieiga buvo atsieta tik prie kelių ST vietinių linijų ir šias linijas naudojo tik vienas alternatyvusis operatorius, siekdamas teikti įmonėms mažmenines labai didelės spartos plačiajuosčio ryšio paslaugas.

14.

2014 m. spalio 15 d. Komisija priėmė sprendimą, juo skyrė baudą DT ir ST dėl SESV 102 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimo (toliau – ginčijamas sprendimas) Slovakijos plačiajuosčio ryšio interneto paslaugų rinkoje ( 8 ).

15.

Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad įmonė, kurią sudaro DT ir ST, padarė vieną ir tęstinį SESV 102 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimą, susijusį su sąlygomis, kuriomis ST suteikė atsietą prieigą prie savo vietinės linijos, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

16.

Tiksliau tariant, Komisijos konstatuotas pažeidimas padarytas tokiais veiksmais:

17.

Komisija įmonėms DT ir ST solidariai skyrė 38838000 EUR baudą, o įmonei DT –31070000 EUR baudą.

18.

Grįsdama savo ieškinį Bendrajame Teisme DT nurodė penkis pagrindus, atitinkamai grindžiamus:

19.

Sprendimu DT Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą. Tada jis nustatė, kad baudos, dėl kurios solidariai atsakinga DT, dydis yra 38061963 EUR, o baudos, dėl kurios atsakinga tik DT, dydis yra 19030981 EUR. Likusią DT ieškinio dalį jis atmetė.

20.

Grįsdama savo ieškinį Bendrajame Teisme ST nurodė penkis pagrindus, atitinkamai grindžiamus:

21.

Sprendimu ST Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą. Tada jis nustatė, kad baudos, dėl kurios solidariai atsakinga ST, dydis yra 38061963 EUR. Likusią ST ieškinio dalį jis atmetė.

22.

Grįsdama savo apeliacinį skundą dėl Sprendimo DT byloje C‑152/19 P, DT nurodė keturis pagrindus, atitinkamai grindžiamus:

23.

Be to, DT prašo, kad Teisingumo Teismas priimtų nagrinėti byloje C‑165/19 P ST pateiktą pagrindą, kurio dalykas yra toks pat kaip Bendrajame Teisme DT nurodyto pirmojo pagrindo trečiosios dalies dalykas, t. y. ilgalaikių vidutinių ribinių sąnaudų apskaičiavimo metodas kaip pagrindas konstatuoti nesąžiningą maržų mažinimą.

24.

Savo apeliaciniame skunde DT prašo Teisingumo Teismo:

25.

Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš DT bylinėjimosi išlaidas.

26.

Grįsdama savo apeliacinį skundą dėl Sprendimo ST byloje C‑165/19 P, ST nurodė tris pagrindus, atitinkamai grindžiamus:

27.

Be to, ST prašo, kad Teisingumo Teismas priimtų nagrinėti byloje C‑152/19 P DT pateiktą pagrindą, kurio dalykas yra toks pat kaip Bendrajame Teisme ST nurodyto ketvirtojo pagrindo dalykas, t. y. Komisijos išvada, kad DT ir ST sudaro vieną įmonę ir kad jos abi buvo atsakingos už nurodytą ST pažeidimą.

28.

Savo apeliaciniame skunde ST prašo Teisingumo Teismo:

29.

Komisija prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ST bylinėjimosi išlaidas.

30.

Byloje C‑152/19 P 2019 m. vasario 21 d. DT pateikė apeliacinį skundą dėl Sprendimo DT. Komisija pateikė rašytines pastabas.

31.

Byloje C‑165/19 P 2019 m. vasario 22 d. ST pateikė apeliacinį skundą dėl Sprendimo ST. Komisija pateikė rašytines pastabas.

32.

2020 m. birželio 17 d. dėl abiejų bylų bendrame posėdyje dalyvavo ir pastabas žodžiu pateikė Komisija, DT ir ST.

33.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje bus nagrinėjami trys pirmieji pagrindai, DT nurodyti byloje C‑152/19 P, ir pirmasis pagrindas, ST nurodytas byloje C‑165/19 P.

34.

Tiek pirmasis DT nurodytas pagrindas, tiek pirmasis ST nurodytas pagrindas grindžiami teisės klaidomis, kurias tariamai padarė Bendrasis Teismas, kiek tai susiję su sąlyga dėl būtinumo, nustatyta Sprendime Bronner, siekiant įvertinti, ar buvo piktnaudžiaujama, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį.

35.

Šie du pagrindai iš esmės sutampa kaip ir atitinkamos Sprendimo DT (86–116 punktai) ir Sprendimo ST (92–154 punktai) dalys, taigi jie gali būti veiksmingai nagrinėjami kartu.

36.

Manau, kad prieš pradedant nagrinėti DT ir ST pateiktus argumentus tikslinga priminti nagrinėjamus veiksmus.

37.

Iš Sprendimo DT 92–94 punktų ir Sprendimo ST 113 ir 114 punktų matyti, kad DT ir ST neginčijo ginčijamo sprendimo septintoje dalyje Komisijos konstatuotų veiksmų (toliau – nagrinėjami veiksmai), t. y.:

38.

Šios faktinės aplinkybės nebuvo ginčytos Bendrajame Teisme, taigi šiame procese jos turi būti laikomos galutinai nustatytomis.

39.

DT ir ST iš esmės tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, jog Komisija, siekdama nagrinėjamus veiksmus pripažinti SESV 102 straipsnio „vienu ir tęstiniu pažeidimu“, neturi įrodyti, kad prieiga prie vietinės linijos buvo būtina, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Bronner, siekiant konkuruojantiems tiekėjams vykdyti veiklą masinėje mažmeninėje rinkoje, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytą pareigą suteikti tokią prieigą.

40.

Siekdamas aiškumo laikysiuosi pirmojo ST nurodyto pagrindo, kurį sudaro penkios dalys, struktūros.

41.

Savo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ST tvirtina, pirma, kad Sprendimo ST 151 ir 152 punktuose Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad Sprendime Bronner nustatytos SESV 102 straipsnio taikymo sąlygos yra netaikomos, jeigu teisės akte nustatyta ex ante pareiga suteikti prieigą. Tokiame sprendime neatsižvelgta į tai, kad ex post kontrolė pagal SESV 102 straipsnį iš esmės skiriasi nuo reguliavimo priežiūros, kurią ex ante vykdo Slovakijos telekomunikacijų reguliavimo institucija ( 9 ).

42.

Antra, ST tvirtina, kad Sprendimo ST 121 punkte Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, jog Komisija neprivalėjo patikrinti, ar Sprendime Bronner nustatyta sąlyga dėl „būtinumo“ yra įvykdyta, motyvuojant tuo, kad ex ante teisės akte jau buvo pripažinta, kad prieiga prie ieškovės vietinės linijos yra „būtina“. Iš tikrųjų „būtinumo“ vertinimas pagal teisės aktus iš esmės skiriasi nuo „būtinumo“ vertinimo, atliekamo pagal SESV 102 straipsnį.

43.

Panašiai DT tvirtina, kad Sprendimo DT 101 punkte Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad teisės akte nustatyta pareiga suteikti prieigą pakeičia prieigos būtinumą, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Bronner. Teisės akte ex ante nustatytos pareigos suteikti prieigą ir ex post nagrinėjamo reikalavimo dėl būtinumo, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Bronner, paskirtis skiriasi iš esmės.

44.

DT taip pat kritikuoja, kad Sprendimo DT 97 punkte remtasi Sprendimu Deutsche Telekom / Komisija ( 10 ), nes pastarasis sprendimas nėra susijęs su ryšiu tarp teisės akte nustatytos pareigos suteikti prieigą ir būtinumo, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Bronner.

45.

Antroje dalyje ST tvirtina, kad Bendrasis Teismas, remdamasis Sprendimu TeliaSonera Sverige ( 11 ), Sprendimo ST 126 ir 127 punktuose neteisingai nusprendė, kad Sprendime Bronner nustatytos sąlygos nebuvo taikomos. ST pažymi, kad Sprendimo TeliaSonera Sverige 55–58 punktuose buvo kalbama apie maržų sumažinimą, o ši bendrovė kaltinama atsisakiusi sudaryti sutartis su alternatyviais operatoriais. ST tvirtina, kad toks atsisakymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jurisprudenciją, susijusią su atsisakymu sudaryti sutartį, įskaitant Sprendimą Bronner.

46.

DT pateikė panašų argumentą, nurodžiusi, kad Sprendimo DT 109 punkte padaryta teisės klaida.

47.

Trečioje dalyje ST teigia, kad Sprendimo ST 138 ir 139 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nusprendęs, kad Bendrojo Teismo sprendimas Clearstream / Komisija ( 12 ) buvo nereikšmingas, siekiant įvertinti ST veiksmus, motyvuojant tuo, kad pastarojoje byloje nebuvo teisės aktu nustatytos pareigos teikti aptariamą paslaugą ir dominuojančią padėtį užimanti įmonė savo komercinę padėtį susikūrė, neturėdama teisėto monopolio.

48.

Ketvirtojoje dalyje ST tvirtina, kad Sprendimo ST 133 ir 134 punktuose Bendrasis Teismas neteisingai patvirtino, kad tiesioginis arba kategoriškas atsisakymas sudaryti sutartį, kad būtų laikomas piktnaudžiavimu, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, turėjo atitikti griežtas Sprendime Bronner nustatytas sąlygas, nors šios sąlygos netaikomos netiesioginio atsisakymo sudaryti sutartį atveju. Toks Bendrojo Teismo sprendimas lemtų, kad sunkesnis elgesys (tiesioginis atsisakymas sudaryti sutartį) vertinamas palankiau nei ne toks sunkus elgesys (netiesioginis atsisakymas sudaryti sutartį). ST mano, kad šiuo aspektu Bendrojo Teismo sprendimas taip pat nėra motyvuotas.

49.

DT pateikė panašų argumentą, kiek tai susiję su Sprendimo DT 111 punktu, kritikuodama skirtingai vertinamus tiesioginį atsisakymą, koks nagrinėjamas Sprendime Bronner, ir netiesioginį atsisakymą, koks nagrinėjamas šioje byloje.

50.

Paskutinėje penktoje dalyje ST teigia, kad Sprendimo ST 153 ir 154 punktuose Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, jog ST turimas anksčiau valstybei priklausęs monopolis yra Sprendime Bronner nustatytų sąlygų netaikymo teisinis pagrindas. ST tvirtina, kad vienintelis Bendrojo Teismo šiuo aspektu nurodytas sprendimas, t. y. Sprendimas Post Danmark ( 13 ), niekaip nepatvirtina šios nuomonės. ST priduria, kad pagal Sprendimą Bronner reikalaujama, kad būtinumas būtų vertinamas tariamo piktnaudžiavimo momentu, todėl teisėto monopolio turėjimas praeityje yra nereikšmingas.

51.

Visi DT ir ST pateikti argumentai grindžiami prielaida, t. y. tuo, kad nebuvo galima konstatuoti, jog aptariami veiksmai yra piktnaudžiaujamojo pobūdžio, neįvertinus būtinumo, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Bronner.

52.

Kitaip tariant, jeigu Sprendimas Bronner nėra tinkamas pagrindas vertinti šių veiksmų piktnaudžiaujamąjį pobūdį, visi DT ir ST argumentai turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti arba netinkami.

53.

Iš tikrųjų esu įsitikinęs, kad dėl toliau nurodytų priežasčių Sprendimas Bronner nėra reikšmingas nagrinėjamu atveju.

54.

Apskritai šioje byloje Teisingumo Teismui suteikiama galimybė išaiškinti Sprendimo Bronner taikymo apimtį, dėl kurios per teismo posėdį kilo daug klausimų.

55.

Iš esmės toliau atskleisiu, kad SESV 102 straipsnio normų taikymo požiūriu Sprendimas Bronner yra ypatingas atvejis. Tokio sprendimo taikymo apimtį reikia aiškinti siaurai, siekiant išsaugoti SESV 102 straipsnio veiksmingumą ( 14 ). Kitaip tariant, iš esmės Sprendime Bronner nustatytos sąlygos netaikomos siekiant įvertinti, ar pažeistas SESV 102 straipsnis.

56.

Sprendime Bronner Teisingumo Teismo nagrinėtas atvejis aiškiai buvo nurodytas šio sprendimo 37 punkte: iš esmės Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar „piktnaudžiavimu“, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, galėjo būti laikomas „vienintelės valstybės narės teritorijoje nacionalinio masto pristatymo į namus sistemos savininko, kuris šią sistemą naudoja platindamas savo dienraščius, atsisakymas leisti konkuruojančiam dienraščio leidėjui pasinaudoti šia sistema“.

57.

Kitaip tariant, Sprendime Bronner nagrinėjamas atvejis, kai dominuojančią padėtį užimanti įmonė atsisakė leisti vienai ar kelioms konkuruojančioms įmonėms pasinaudoti jai priklausančia infrastruktūra, šiuo atveju – pristatymo į namus sistema. Paprastumo sumetimais toliau šioje išvadoje kalbėdamas apie šį atvejį vartosiu žodžius „atsisakymas leisti pasinaudoti“.

58.

Šis principinis klausimas iš esmės nesiskiria nuo susijusio su ribojimais, kuriuos SESV 102 straipsnio pagrindu galima pritaikyti intelektinės nuosavybės teisės turėtojui besinaudojant savo išimtine teise. Tai paaiškina, kodėl Sprendime Bronner ne kartą remtasi Sprendimu RTE ir ITP / Komisija, vadinamu Sprendimu „Magill“ ( 15 ).

59.

Sprendimo Bronner 41 punkte Teisingumo Teismas nustatė kelias sąlygas, kurios turi būti įvykdytos tam, kad atsisakymas leisti pasinaudoti būtų laikomas piktnaudžiavimu, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, tam „vis tiek būtų būtina, kad atsisakymas leisti naudotis pristatymo į namus paslauga ne tik galėtų pašalinti bet kokią paslaugos prašančio asmens sudaromą konkurenciją dienraščių rinkoje ir kad tokio atsisakymo nebūtų galima objektyviai pateisinti, bet taip pat, kad be pačios paslaugos būtų neįmanoma užsiimti tokiu asmens verslu tiek, kiek tokiai pristatymo į namus sistemai nėra faktinio ar potencialaus pakaitalo“.

60.

Remdamasis Sprendimo Bronner 41 punkto tekstu matau tris sąlygas, kurios turi būti įvykdytos tam, kad atsisakymas leisti pasinaudoti būtų laikomas piktnaudžiavimu (toliau – Sprendimo Bronner sąlygos):

61.

DT ir ST mano, kad „piktnaudžiavimu“, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, nagrinėjami veiksmai gali būti laikomi, tik jeigu įvykdytos kumuliacinės Sprendimo Bronner sąlygos. Komisija, priešingai, teigia, kad Sprendimu Bronner suformuota jurisprudencija netaikoma tokiems veiksmams.

62.

Šiame etape norėčiau atkreipti dėmesį į šios bylos reikšmę, o jos mastas yra kur kas platesnis nei paprastas šių šalių ginčas.

63.

Sprendimo Bronner sąlygomis nustatomi itin aukšti teisiniai reikalavimai dėl piktnaudžiavimo nustatymo. SESV 102 straipsnio normų požiūriu jos tam tikra prasme yra „griežčiausias“ standartas.

64.

Vadinasi logiška, kad bet koks Sprendimu Bronner suformuotos jurisprudencijos taikymo apimties išplėtimas lemia SESV 102 straipsnio veiksmingumo sumažėjimą ir kartu Komisijos įgaliojimų kovoti su piktnaudžiavimu susilpnėjimą. Praktiškai siekdama konstatuoti piktnaudžiavimą Komisija privalės pateikti kur kas įtikinamesnių įrodymų. Atitinkamai dominuojančią padėtį užimančios įmonės turės didesnę veiksmų laisvę, nes dėl jų elgesio bus galima bausti tik tuo atveju, jeigu įvykdytos visos Sprendimo Bronner sąlygos.

65.

Kalbant vaizdingiau, bet koks Sprendimu Bronner suformuotos jurisprudencijos taikymo išplėtimas lemia, kad draudžiamas tik „itin šiurkštus piktnaudžiavimas“ dominuojančia padėtimi, t. y. Sprendimo Bronner sąlygas atitinkantis piktnaudžiavimas. Priešingai, daugiau nebus baudžiama už visus dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmus, kurie patenka į vieną iš šių trijų atvejų:

66.

Atsižvelgiant į tai, kad šios bylos reikšmė jau aptarta, reikia kelti klausimą dėl Sprendimo Bronner sąlygų, kurios nėra įtvirtintos SESV 102 straipsnyje, tikslo.

67.

Kodėl Teisingumo Teismas nustatė griežtesnius teisinius reikalavimus vertinant atsisakymo leisti pasinaudoti piktnaudžiaujamąjį pobūdį, kai kiti dominuojančią padėtį užimančių įmonių veiksmai – kaip antai nesąžiningų kainų nustatymas ( 16 ), maržų mažinimas ( 17 ) arba kitos nesąžiningos sutarčių sąlygos ( 18 ) – nagrinėjami niekada netaikant Sprendimo Bronner sąlygų?

68.

Manau, kad atsakymas į šį klausimą aiškiai išdėstytas generalinio advokato F. Jacobs išvadoje byloje Bronner ( 19 ). Iš esmės sankcijos taikymas dėl susitarimo sąlygų, be kita ko, susitartos kainos, motyvuojant, kad tokios sąlygos, atsižvelgiant į atitinkamos įmonės dominuojančią padėtį, yra naudingos šiai įmonei, kuri nesilaiko rinkos drausmės, ir sankcijos taikymas dėl atsisakymo leisti pasinaudoti skiriasi iš esmės. Sankciją taikant dėl atsisakymo leisti pasinaudoti, tai reiškia įpareigojant įmonę sudaryti sutartį, laisvė užsiimti verslu pažeidžiama kur kas labiau.

69.

Būtent toks skirtingas pobūdis pateisina griežtesnių teisinių reikalavimų nustatymą Sprendime Bronner. Tai taip pat yra priežastis, dėl kurios Jungtinių Valstijų konkurencijos teisėje susiformavo esminių pajėgumų (angl. essential facilities) doktrina, išsamiai pristatyta generalinio advokato F. Jacobs išvados byloje Bronner 45 ir paskesniuose punktuose. Be to, generalinis advokatas šį pobūdžio skirtumą paaiškino pažymėdamas, kad yra derinami du aspektai.

70.

Pirmiausia derinamos pagrindinės teisės ir laisva konkurencija.

71.

Savo išvados 56 punkte generalinis advokatas F. Jacobs paaiškino, kad „teisė pasirinkti komercinius partnerius ir laisvai disponuoti nuosavybe yra visuotinai valstybių narių teisėje pripažįstami principai, kartais net turintys konstitucinę galią. Šių teisių apribojimas turi būti kruopščiai pagrįstas“.

72.

Vėliau Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 17 straipsniuose buvo atitinkamai įtvirtintos laisvė užsiimti verslu, kuri apima laisvę sudaryti sutartis ( 20 ), ir teisė į nuosavybę.

73.

Galimybe pagal SESV 102 straipsnį nustatyti dominuojančią padėtį užimančiai įmonei taikomą pareigą leisti jai priklausančia infrastruktūra naudotis konkuruojančioms įmonėms šiurkščiai ir konkrečiai pažeidžiama šios įmonės laisvė sudaryti sutartis ir teisė į nuosavybę.

74.

Atsižvelgęs į šį šiurkštų ir konkretų minėtų pagrindinių teisių pažeidimą Teisingumo Teismas pagrįstai nustatė papildomas SESV 102 straipsnio taikymo tokiu atveju sąlygas. Taip Teisingumo Teismas derino dominuojančią padėtį užimančios įmonės pagrindinių teisių – didesnį – pažeidimą, kai taikoma pareiga leisti naudotis savo turtu, ir – griežtesnes – SESV 102 straipsnio taikymo sąlygas, t. y. Sprendimo Bronner sąlygas, tokiu atveju.

75.

Antrasis derinimas apima trumpalaikę ir ilgalaikę naudą konkurencijai, taip pat in fine vartotojams.

76.

Šiuo požiūriu savo išvados 57 punkte generalinis advokatas F. Jacobs pažymi, kad „konkurencijos politikos požiūriu dominuojančią padėtį užimančios įmonės sutarčių sudarymo laisvės ribojimo pateisinimui dažnai būtina atidžiai suderinti priešingus motyvus. Ilgainiui konkurencijai ir vartotojams paprastai naudinga tai, kad įmonei leidžiama pasilikti naudoti savo verslui išvystytą infrastruktūrą. <…> Be to, paskata dominuojančią padėtį užimančiai įmonei investuoti į produktyvią įrangą sumažėtų, jeigu jos konkurentai paprašyti galėtų dalytis gaunama nauda“.

77.

Savo išvados 62 punkte generalinis advokatas F. Jacobs pateikia panašių argumentų dėl atsisakymo suteikti licenciją, susijusią su intelektinės nuosavybės teisėmis: „[t]okių išimtinių teisių suteikimas nustatytam laikotarpiui savaime reiškia siekio užtikrinti laisvą konkurenciją ir siekio skatinti mokslo tyrimus ir technologinę plėtrą bei kūrybingumą derinimą. Todėl Teisingumo Teismas pagrįstai nusprendė, kad jeigu nėra kitų veiksnių, atsisakymas suteikti licenciją savaime nėra piktnaudžiavimas“.

78.

Vadinasi, griežtesnių teisinių reikalavimų nustatymas, siekiant įvertinti atsisakymo leisti pasinaudoti piktnaudžiaujamąjį pobūdį, taip pat pateisinamas ekonominiais sumetimais, kuriais siekiama išsaugoti ilgalaikę konkurencijos naudą investicijų ir kūrybingumo aspektais.

79.

Apibendrinant reikia pažymėti, kad šis dvejopas derinimas, kai, pirma, derinamos pagrindinės teisės ir laisva konkurencija, antra, trumpalaikė ir ilgalaikė konkurencijos nauda, aiškiai parodo, kuo skiriasi sankcijos taikymas dėl susitarimo sąlygų ir sankcijos taikymas dėl atsisakymo leisti pasinaudoti. Šis skirtumas paaiškina, kodėl Sprendime Bronner nustatyti griežtesni teisiniai atsisakymo leisti pasinaudoti piktnaudžiaujamojo pobūdžio vertinimo reikalavimai.

80.

Vienas iš DT ir ST pateiktų argumentų, kad nagrinėjamų veiksmų atžvilgiu būtų taikomos Sprendimo Bronner sąlygos, yra susijęs su sąvoka „netiesioginis atsisakymas suteikti prieigą“. DT ir ST tvirtina, kad Sprendimu Bronner suformuota jurisprudencija turėtų būti taikoma ne tik tiesioginio atsisakymo suteikti prieigą atveju, kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo Bronner 37 punkte, bet taip pat tada, kai susiduriama su nesąžiningomis dominuojančią padėtį užimančios įmonės nustatytomis sutarčių sąlygomis, kurios de facto lemia tą patį rezultatą, t. y. netiesiogiai atsisakoma suteikti prieigą.

81.

Suprantu, kodėl sąvoka „netiesioginis atsisakymas suteikti prieigą“ yra patraukli, nes tam tikros nesąžiningos sutarties sąlygos tam tikrais atvejais gali neleisti sudaryti sutarties. Vis dėlto iškart reikia pažymėti, kad dirbtinai susikoncentravus į šį tam tikrų sutarties sąlygų poveikį nebūtų atsižvelgta į platesnio masto analizę, kuria grindžiamas Sprendimas Bronner, visų pirma į dvejopą derinimą, kurio esmę ką tik analizavau.

82.

Tokios dominuojančią padėtį užimančios įmonės, kaip įmonė, kurią sudaro DT ir ST, strateginis suinteresuotumas teikti tokius su netiesioginiu atsisakymu susijusius argumentus yra akivaizdus. Kaip paaiškinau šios išvados 62–65 punktuose Sprendimo Bronner sąlygų taikymas naujiems veiksmams leistų sumažinti SESV 102 straipsnio veiksmingumą ir kartu susilpninti Komisijos įgaliojimus bei išplėsti dominuojančią padėtį užimančių įmonių veiksmų laisvę.

83.

Kita vertus, man sudėtingiau suprasti, kodėl Komisija primygtinai siekia, kad būtų atsižvelgta į šį skirtumą, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie tokią formą, ar apie skirtingus žodžius, supriešinant kategorišką atsisakymą ir netiesioginį atsisakymą suteikti prieigą. Per teismo posėdį kelis kartus paklausta dėl šio aspekto Komisija sunkiai paaiškino, kodėl nagrinėjami veiksmai negalėtų būti laikomi „netiesioginiu atsisakymu suteikti prieigą“.

84.

Iš tikrųjų toks sunkumas siejamas su pačios „netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą“ sąvokos klaidinamuoju pobūdžiu. Iš tiesų šios sąvokos, kuriai pagrindo nėra nei Sprendime Bronner, nei generalinio advokato F. Jacobs išvadoje šioje byloje, taikymo sritis yra lanksti ir gali būti beribė. Pavyzdžiui, ar nesąžiningos kainos nustatymas nėra netiesioginis atsisakymas suteikti prieigą?

85.

Pagaliau galima būtų kelti klausimą, ar bet koks piktnaudžiavimas tam tikra prasme nėra netiesioginis atsisakymas suteikti prieigą, nes bet kokia nepalanki dominuojančią padėtį užimančios įmonės nustatyta sąlyga gali sumažinti galimų klientų norą įsigyti jos siūlomų prekių ir paslaugų.

86.

Vis dėlto, reikia aiškiai konstatuoti, kad Sprendimo Bronner sąlygų arba lygiaverčio teisinio kriterijaus Teisingumo Teismas niekada netaikė nesąžiningoms sutarties sąlygoms. Sprendimo Bronner sąlygų taikymo netikslingumas itin gerai matyti kainų politikos, kuri yra – jei tokia sąvoka egzistuotų – tobulas netiesioginis atsisakymas suteikti prieigą, srityje, atsižvelgiant į lemiamą kainos reikšmę konkuruojant. Labai senoje jurisprudencijoje dėl nesąžiningų kainų Teisingumo Teismas nenustatė Sprendimo Bronner sąlygoms lygiaverčio teisinio kriterijaus ( 21 ).

87.

Kiek vėliau Teisingumo Teismas taip pat netaikė Sprendimo Bronner sąlygų dviejuose sprendimuose, susijusiuose su kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacijų nustatytomis kainomis, nors galima pagrįstai daryti prielaidą, kad jų paslaugos buvo būtinos tam tikrai veiklai žemutinės grandies rinkoje ( 22 ). Sprendimo Bronner Teisingumo Teismas taip pat netaikė maržų sumažinimo, kuris priskiriamas prie specifinės nesąžiningos kainų politikos kategorijos, srityje sprendimuose TeliaSonera Sverige ( 23 ) ir Telefónica ir Telefónica de España / Komisija ( 24 ).

88.

Apibendrinant pažymėtina, kad Teisingumo Teismas niekada netaikė Sprendimo Bronner sąlygų nesąžiningai kainų politikai, nors ši politika yra tobulas netiesioginis atsisakymas suteikti prieigą.

89.

Taigi tokių veiksmų prilyginimas netiesioginiam atsisakymui suteikti prieigą lemtų tam tikros krypties jurisprudencijos, susijusios su piktnaudžiavimu, pakeitimą ir Sprendimo Bronner sąlygų įtvirtinimą net kaip vieną pagrindinių SESV 102 straipsnio nuostatų. Sprendimas Bronner būtų taikomas ne ypatingu atveju, bet kaip taisyklė, o tai prieštarautų pačiam SESV 102 straipsnio, kuris taikomas ne tik piktnaudžiavimui, susijusiam su „būtinomis“, kaip tai suprantama pagal šį sprendimą, prekėmis ar paslaugomis, tekstui.

90.

Siekiant susiaurinti šios „netiesioginio atsisakymo“ sąvokos taikymo sritį atsirastų manančių, kad tikslinga ją taikyti tik sunkiausiems piktnaudžiavimo atvejams. Pavyzdžiui, tik labai nesąžininga kaina būtų laikoma „netiesioginiu atsisakymu suteikti prieigą“, lemiančiu Sprendimo Bronner sąlygų taikymą, o šiek tiek nesąžiningos kainos liktų „tiesiog“ piktnaudžiavimu.

91.

Manau, kad jeigu būtų pasirinktas šis kelias, būtų padaryta didelė klaida. Taip būtų sukurtas itin plataus masto pagrindas savivalei pačioje konkurencijos teisės šerdyje, t. y. srityje, kur teisinis saugumas yra itin svarbus įmonėms. Iš tikrųjų atskirties tarp netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą ir tiesiog piktnaudžiavimo riba gali būti tik savavališko pobūdžio ( 25 ).

92.

Be to, tokių sunkiausių piktnaudžiavimo atvejų vertinimas kaip „netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą“ vis dėlto būtų paradoksalus. Iš tikrųjų tokiu atveju Sprendimo Bronner sąlygos būtų taikomos sunkiausiems piktnaudžiavimo atvejams, kurie būtų laikomi „netiesioginiu atsisakymu suteikti prieigą“, todėl taptų sunkiau dėl jų taikyti sankcijas. Kitaip tariant, sunkiausiems piktnaudžiavimo atvejams (pavyzdžiui, kai taikoma labai nesąžininga kaina) būtų taikomas ne toks griežtas teisinis režimas kaip ne tokiems sunkiems piktnaudžiavimo atvejams (pavyzdžiui, kai taikoma šiek tiek nesąžininga kaina).

93.

Taigi, priešingai šios išvados 48 ir 49 punktuose išdėstytiems ieškovių argumentams, būtent „netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą“ sąvoka lemtų, kad palankiau būtų vertinami sunkiausi veiksmai.

94.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip pagrįstai pažymėjo Komisija, dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmų sunkumas nėra tinkamas kriterijus vertinant, ar pažeistas SESV 102 straipsnis. Veiksmų sunkumas vertinamas tik nustatant baudos dydį, vadovaujantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalimi ( 26 ).

95.

Galiausiai šios išvados 66–79 punktuose nurodytų Sprendimo Bronner sąlygų tikslas grindžiamas skirtumu tarp sankcijos taikymo dėl susitarimo sąlygų ir sankcijos taikymo dėl atsisakymo leisti pasinaudoti. Atsižvelgus į šį tikslą man beveik nekyla abejonių, kad Sprendimo Bronner sąlygos netaikomos nesąžiningoms sutarties sąlygoms.

96.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad taikant SESV 102 straipsnį būtina atmesti „netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą“ sąvokos taikymą, neatsižvelgiant į tai, ar tas daroma būsimame sprendime, ar bet kokiame kitame kontekste.

97.

Aptarus šios bylos reikšmę, Sprendimo Bronner sąlygų tikslą ir „netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą“ sąvokos klaidinamąjį pobūdį, lieka išnagrinėti, ar nagrinėjami veiksmai priskirtini prie Sprendime Bronner nagrinėto atvejo, kaip išdėstyta šios išvados 56 ir 57 punktuose.

98.

Kalbama apie dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymo leisti jai priklausančia infrastruktūra naudotis vienai ar kelioms konkuruojančioms įmonėms atvejį.

99.

Šios išvados 37 punkte aprašyti nagrinėjami veiksmai nepriskirtini prie šio atvejo, kaip nesuklysdamas pažymėjo Bendrasis Teismas Sprendimo DT 98 ir 99 punktuose ir Sprendimo ST 118 ir 119 punktuose.

100.

Iš tikrųjų ST neatsisakė suteikti atsietos prieigos prie jai priklausančios vietinės linijos, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo Komisija, nustatė nesąžiningas sąlygas tokios prieigos prašančioms įmonėms.

101.

Šiuo klausimu nereikšminga aplinkybė, kad dėl teisės akte nustatytų pareigų ST buvo priversta suteikti prieigą prie vietinės linijos. Išvada būtų tokia pati, jeigu ST būtų pati nusprendusi suteikti prieigą prie vietinės linijos. Siekiant, kad Sprendimas Bronner nebūtų taikomas, svarbu tik tai, kad ST neatsisakė suteikti prieigos prie jai priklausančios infrastruktūros.

102.

Priešingai, nei tvirtina DT ir ST, tokį aiškinimą patvirtina Sprendimas TeliaSonera Sverige ( 27 ), kaip Bendrasis Teismas pagrįstai pažymėjo Sprendimo DT 106–110 punktuose ir Sprendimo ST 123–127 punktuose.

103.

Sprendimo TeliaSonera Sverige ( 28 ) 55 punkte Teisingumo Teismas iš esmės priminė, kad Sprendimo Bronner sąlygos, visų pirma būtinumo reikalavimas, netaikomas vertinant elgesio, kai paslaugos teikiamos ar prekės parduodamos nepalankiomis sąlygomis arba tokiomis, kuriomis pirkėjas gali būti nesuinteresuotas, piktnaudžiaujamąjį pobūdį.

104.

Be to, šio sprendimo 58 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Sprendimo Bronner taikymas bet kokiam dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesiui, susijusiam su jos komercinėmis sąlygomis, reikštų, jog būtų reikalaujama, kad visada būtų įvykdytos Sprendimo Bronner sąlygos, o tai netinkamai sumažintų SESV 102 straipsnio veiksmingumą.

105.

Taip Teisingumo Teismas atsisakė pritarti generalinio advokato J. Mazák nuomonei šioje byloje. Iš tiesų advokatas pritarė netiesioginio atsisakymo teikti paslaugas teorijai ir atitinkamai pareigai tikrinti žaliavų būtinumo aspektą, vadovaujantis Sprendime TeliaSonera Sverige pateiktais argumentais, kuriuos Teisingumo Teismas galiausiai pagrįstai atmetė ( 29 ).

106.

Be to, Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija ( 30 ) 96 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tarifinės žirklės yra kita savarankiška piktnaudžiavimo forma nei atsisakymas teikti paslaugas, kuriam netaikytinos Sprendimo Bronner sąlygos.

107.

Taigi šiais dviem sprendimais patvirtinta ribota Sprendimo Bronner, kuris yra ypatingas atvejis SESV 102 straipsnio normų atžvilgiu, taikymo apimtis.

108.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, DT ir ST kritika, susijusi su tuo, kad sprendimuose DT ir ST buvo remtasi sprendimais Deutsche Telekom / Komisija ( 31 ) ir Post Danmark ( 32 ) bei Bendrojo Teismo sprendimu Clearstream / Komisija ( 33 ), turi būti atmesta kaip nepagrįsta. Iš tikrųjų šiais argumentais siekiama kritikuoti motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nusprendė netaikyti Sprendimo Bronner nagrinėjamų bylų aplinkybėmis. Kaip ką tik nurodžiau, šiuo klausimu Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

109.

Galiausiai išnagrinėsiu paskutinį DT ir ST pateiktą argumentą, kurio santrauka pateikta šios išvados 41–44 punktuose. Šis argumentas visų pirma susijęs su Sprendimo DT 101 punktu ir Sprendimo ST 121 punktu, kurie suformuluoti vienodai:

„Taigi atsižvelgiant į tai, kad taikomuose teisės aktuose aiškiai numatyta, jog prieiga prie [ST] vietinių linijų yra būtina, siekiant sudaryti sąlygas susidaryti ir vystytis veiksmingai konkurencijai Slovakijos plačiajuosčio interneto paslaugų rinkoje, nebuvo reikalaujama, kad Komisija įrodytų, jog tokia prieiga tikrai buvo būtina, kaip tai suprantama pagal Sprendimo [Bronner] 41 punkte nustatytą paskutinę sąlygą.“

110.

DT ir ST teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kai kaip lygiaverčius vertino ex ante nacionalinės reguliavimo institucijos pagal teisės aktus atliekamą būtinumo analizę ir Komisijos ex post atliekamą būtinumo analizę, kurią ji turi atlikti pagal SESV 102 straipsnį, išaiškintą Sprendime Bronner.

111.

Mano nuomone, sunku tapatinti šias dviejų tipų analizes, kaip teigia DT ir ST. Vis dėlto jų argumentai yra netinkami, nes grindžiami neteisingu skundžiamų sprendimų aiškinimu.

112.

Iš tiesų, priešingai, nei tvirtino DT ir ST, Bendrasis Teismas šių dviejų tipų analizių netapatino, o pagrįstai nusprendė, kad Sprendimo Bronner sąlygos netaikytinos šiose bylose nagrinėjamoms aplinkybėms.

113.

Toks aiškinimas kildinamas iš Sprendimo DT 101 punkte ir Sprendimo ST 121 punkte pavartotų žodžių, pateiktų pirmesniame šios išvados punkte, kuriuose šios dviejų tipų analizės nėra tapatinamos. Kita vertus, šie punktai yra dalis platesnės argumentacijos, plėtotos Sprendimo DT 97–105 punktuose ir Sprendimo ST 117–122 punktuose, kurią išdėstęs Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad Sprendimo Bronner sąlygos paprasčiausiai netaikomos šioms aplinkybėms.

114.

Taip elgdamasis Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos. Kaip pažymėjau šios išvados 101 punkte siekiant, kad Sprendimas Bronner būtų netaikomas, lemiamą reikšmę turi tai, kad ST neatsisakė suteikti prieigos prie jai priklausančios infrastruktūros.

115.

Be to, Sprendimo DT 97 punkte ir Sprendimo ST 117 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai pažymėjo, kad kai telekomunikacijų sektorių reglamentuojantys teisės aktai yra šio sektoriaus teisinis pagrindas ir jais nustatomos konkurencijos sąlygos, kuriomis įmonė vykdo savo veiklą atitinkamose rinkose, rėmimasis jais taikant SESV 102 straipsnį šios įmonės elgesiui yra tinkamas ir apibrėžiant atitinkamas rinkas, kad būtų įvertintas tokio elgesio nesąžiningumas, ir nustatant baudų dydžius ( 34 ).

116.

Narinėjamu atveju neginčijama, kad, kaip Sprendimo DT 99 ir 100 punktuose bei Sprendimo ST 119 ir 120 punktuose pažymėjo Bendrasis Teismas, teisės aktuose ST buvo nustatyta pareiga suteikti prieigą.

117.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad DT pirmąjį pagrindą ir ST pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstus.

118.

Antrajame savo pagrinde DT tvirtina, kad Sprendime DT padaryta teisės klaidų, kiek tai susiję su principo, pagal kurį patronuojančioji bendrovė turi faktiškai daryti lemiamą įtaką patronuojamajai bendrovei, taikymu. Iš tiesų DT pažymi, kad Sprendimo DT 230 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai priminė šį principą, tačiau minėtą principą taikydamas vis dėlto padarė dviejų tipų klaidas.

119.

Savo antrojo pagrindo pirmoje dalyje DT teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiama galimybė daryti lemiamą įtaką, taip pat gali būti naudojamos kaip požymiai, kad tokia lemiama įtaka faktiškai daroma.

120.

DT tvirtina, kad faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis tik grindžiama galimybė daryti lemiamą įtaką, negali būti remiamasi, siekiant įrodyti, kad lemiama įtaka yra faktiškai daroma. Bet koks kitas aiškinimas panaikintų skirtumą tarp galimybės daryti įtaką ir faktinio jos darymo, ir tai lemtų neteisėtą patronuojamosioms bendrovėms, kurių 100 % kapitalo valdo patronuojančioji bendrovė, taikomos prezumpcijos išplėtimą ( 35 ).

121.

DT teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo keliose Sprendimo DT vietose, nuspręsdamas, kad požymiai, rodantys, jog paprasčiausiai yra galimybė daryti lemiamą įtaką, įrodo, kad tokia įtaka faktiškai daroma:

122.

Antrojo pagrindo antroje dalyje DT tvirtina, kad teisiškai kvalifikuodamas aplinkybes, kuriomis rėmėsi Komisija, Bendrasis Teismas neteisingai pritaikė principą, pagal kurį lemiama įtaka turi būti faktiškai padaryta.

123.

Taigi skundžiamo sprendimo 262, 273, 274 ir 278 punktuose Bendrasis Teismas, remdamasis niekuo neišskirtine galimybe daryti lemiamą įtaką, nusprendė, kad tokia įtaka faktiškai buvo daroma, ir atskirai nenagrinėjo, ar minėta įtaka buvo faktiškai daroma.

124.

Pirmiausia reikia priminti, kad tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas konstatuoti ir vertinti faktus ir iš principo nagrinėti įrodymus, kuriais jis grindžia tuos faktus. Taigi toks vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė ( 36 ).

125.

Nagrinėjamu atveju DT netvirtino, kad buvo iškraipyti Bendrojo Teismo nagrinėti įrodymai. Todėl Teisingumo Teismui, kaip apeliacinei instancijai, nereikia pakartotinai išnagrinėti faktinių aplinkybių, kurias DT nurodė savo antrajame pagrinde, įrodomosios galios.

126.

Manau, kad siekiant tiksliai nustatyti DT argumentų apimtį, tikslinga juos įvertinti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su patronuojamosios bendrovės elgesio priskyrimu patronuojančiajai bendrovei, atsižvelgiant į tai, kad šios patronuojančiosios bendrovės turima patronuojamosios bendrovės kapitalo dalis yra per maža, kad jai būtų taikoma „Akzo Nobel“ prezumpcija ( 37 ). Iš tiesų šioms byloms svarbiu laikotarpiu DT valdė 51 % ST kapitalo ( 38 ).

127.

Pagal suformuotą jurisprudenciją „įmonės“ sąvoka apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat patikslino, pirma, kad „įmonės“ sąvoka šiomis aplinkybėmis turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jeigu teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys, antra, kad kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, jis pagal asmeninės atsakomybės principą turi atsakyti už šį pažeidimą ( 39 ).

128.

Taigi atsakomybė už patronuojamosios bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši patronuojamoji bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius ( 40 ).

129.

Iš tikrųjų, esant tokiai situacijai, patronuojančioji bendrovė ir jos patronuojamoji bendrovė yra to paties ekonominio vieneto narės, todėl sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal ankstesniuose šios išvados punktuose nurodytą jurisprudenciją. Taigi aplinkybė, kad patronuojančioji bendrovė ir jos patronuojamoji bendrovė sudaro vieną įmonę, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, skirti patronuojančiajai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą ( 41 ).

130.

Tokiomis aplinkybėmis, kai konkurencijos teisės taikymas siejamas su ekonomine įmonės sąvoka, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką patronuojamosios bendrovės elgesiui rinkoje, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja patronuojamąją bendrovę su jos patronuojančiąja bendrove, ir taip atsižvelgti į ekonominę realybę ( 42 ).

131.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pridūrė, kad Komisija negali tik konstatuoti, kad patronuojančioji bendrovė turi galimybę daryti lemiamą įtaką savo patronuojamosios bendrovės elgesiui, bet dar turi patikrinti, ar ši įtaka iš tikrųjų buvo daroma ( 43 ).

132.

Kitaip tariant, Komisija, remdamasi visomis faktinėmis aplinkybėmis, įskaitant visų pirma vieno iš šių subjektų turimą valdymo galią kito subjekto atžvilgiu, turi įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką patronuojamajai bendrovei ( 44 ).

133.

Dėl įrodinėjimo būdo pažymėtina, jog Teisingumo Teismas išaiškino, kad iš tikrųjų daromą lemiamą įtaką galima nustatyti atsižvelgiant į nuoseklių aplinkybių visumą, net jeigu nė vienos iš šių aplinkybių, vertinamos atskirai, nepakanka, kad būtų įrodytas tokios įtakos darymas ( 45 ).

134.

Būtent dabar reikia įvertinti argumentus, kuriuos, nurodydama savo antrąjį pagrindą, pateikė DT.

135.

DT tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiama tiesiog galimybė daryti lemiamą įtaką, taip pat gali būti naudojamos kaip požymiai, kad tokia lemiama įtaka faktiškai daroma.

136.

Kitaip tariant, DT siekia, kad tam tikros faktinės aplinkybės, t. y. aplinkybės, kuriomis grindžiama galimybė daryti lemiamą įtaką, nebūtų vertinamos kaip įrodymai, kuriais Komisija gali remtis, siekdama įrodyti, kad tokia įtaka faktiškai buvo daroma.

137.

Manau, kad tokie argumentai yra visiškai nepagrįsti dėl ne mažiau kaip trijų priežasčių.

138.

Pirma, toks ribojimas tikrai nėra kildinamas iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su patronuojamosios bendrovės elgesio priskyrimu patronuojančiajai bendrovei, kurios santrauką pateikiau pirmesniuose šios išvados punktuose.

139.

Kalbant konkrečiau, iš šios jurisprudencijos aiškiai matyti, kad faktiškai daromą lemiamą įtaką galima nustatyti atsižvelgiant į nuoseklių aplinkybių visumą, net jeigu nė vieno iš šių įrodymų, vertinamo atskirai, nepakanka, kad būtų konstatuota tokia įtaka ( 46 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nenustatė nei apribojimų, nei kriterijų dėl nuoseklių aplinkybių, kuriomis gali remtis Komisija.

140.

Antra, neįžvelgiu jokios pagrįstos priežasties, kuri leistų paneigti, kad ta pati faktinė aplinkybė gali padėti atskleisti galimybę daryti lemiamą įtaką ir kartu parodyti, kad tokia įtaka faktiškai daroma.

141.

Žinoma, aplinkybių visuma, kuria remiantis nustatoma faktiškai daroma įtaka, turi būti tvirtesnė ir išsamesnė nei visuma aplinkybių, atskleidžiančių tiesiog galimybę. Vis dėlto tos pačios faktinės aplinkybės gali pagrįstai būti panaudotos abiem atvejais.

142.

Trečia, manau, kad pagal DT argumentus Komisija praktiškai galėtų remtis tik faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra „akivaizdūs“ įrodymai ( 47 ), pavyzdžiui, rašytinis pranešimas, kuriame yra patronuojančiosios bendrovės nurodymas patronuojamajai bendrovei pakeisti savo kainų politiką.

143.

Komisija retai turi tokių akivaizdžių įrodymų. Taigi, siekiant užtikrinti Komisijos veiksmų konkurencijos srityje veiksmingumą, būtina jai sudaryti galimybę remtis bet kokiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad šių faktinių aplinkybių visuma, vertinama kartu, turi įrodyti faktiškai daromą lemiamą įtaką.

144.

Kaip pažymėjo Komisija, jeigu būtų remiamasi DT argumentais, galimybė pasinaudoti tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis priklausytų nuo formalių kriterijų, nepritaikytų prie įmonių ekonominės tikrovės.

145.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prielaida, kuria grindžiamas DT antrasis pagrindas, yra klaidinga, todėl reikia atmesti visą šį pagrindą.

146.

Trečiajame savo pagrinde DT tvirtina, kad Sprendime DT padaryta teisės klaidų, kiek tai susiję su principo, pagal kurį patronuojamoji bendrovė turi iš esmės būti įgyvendinusi patronuojančiosios bendrovės nurodymus, taikymu.

147.

DT teigia, kad iš Sprendimu Imperial Chemical Industries / Komisija ( 48 ) suformuotos jurisprudencijos matyti, jog tam, kad už patronuojamosios bendrovės elgesį būtų atsakinga patronuojančioji bendrovė, turi būti įvykdytos keturios kumuliacinės sąlygos:

148.

Ketvirtoji sąlyga, t. y. kad patronuojamoji bendrovė iš esmės įgyvendino patronuojančiosios bendrovės nurodymus, taikoma siekiant įvertinti patronuojančiosios bendrovės daromos lemiamos įtakos reikšmingumą.

149.

DT teigia, kad šiuo klausimu Bendrasis Teismas tik konstatavo, kad, pirma, tam tikras patronuojamosios bendrovės savarankiškumas nėra nesuderinamas su šios patronuojamosios bendrovės priklausymu tam pačiam ekonominiam vienetui kaip ir patronuojančioji bendrovė (Sprendimo DT 470 punktas), ir, antra, kad bendrą ST strategiją rinkoje nustatė DT (Sprendimo DT 471 punktas).

150.

Dėl pastarojo teiginio DT pažymi, kad jo nepagrindžia Sprendimo DT 237–464 punktai, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi šio sprendimo 471 punkte. DT mano, kad minėtuose punktuose Bendrasis Teismas nurodė tam tikrus DT darytos lemiamos įtakos ST požymius, tačiau nekonstatavo, kad DT davė konkrečius nurodymus ST.

151.

Vadinasi, a fortiori Bendrasis Teismas negalėjo konstatuoti, kad ST iš esmės vykdė DT nurodymus. DT priduria, kad šiuo aspektu Sprendimas DT nėra motyvuotas.

152.

DT trečiasis pagrindas pasižymi tokiu pačiu neištaisomu trūkumu kaip ir pirmasis ir antrasis pagrindai, t. y. klaidinga prielaida.

153.

Iš tiesų, priešingai, nei tvirtina DT, Teisingumo Teismas niekada nėra konstatavęs, jog tam, kad už patronuojamosios bendrovės elgesį būtų atsakinga patronuojančioji bendrovė, turi būti įvykdytos keturios sąlygos, nurodytos šios išvados 147 punkte.

154.

Iš tikrųjų šiuo klausimu taikomas vienintelis kriterijus, t. y. kad egzistuotų atitinkamas ekonominis vienetas, kitaip tariant, įmonė, kurią sudaro patronuojančioji ir patronuojamoji bendrovės, kaip pagrįstai nurodė Komisija. Tik tokiu atveju Komisija turi teisę dėl patronuojamosios bendrovės elgesio atsakinga laikyti patronuojančiąją bendrovę arba, kitaip tariant, „perkelti vieno teisinio subjekto atsakomybę kitam“, siekiant padidinti konkurencijos veiksmingumą ( 49 ).

155.

Šios keturios DT nurodytos sąlygos turi būti vertinamos atsižvelgiant į šiuos principus.

156.

Manau, kad šiame savo jurisprudencijos raidos etape Teisingumo Teismas yra nustatęs du įrodinėjimo būdus, leidžiančius Komisijai aiškiai nustatyti, kad patronuojančioji bendrovė ir jos patronuojamoji bendrovė sudaro vieną ekonominį vienetą:

157.

Remiantis DT argumentais, iš esmės reikėtų sujungti šiuos du įrodinėjimo būdus, reikalaujant, kad Komisija pateiktų dvigubus įrodymus – ji turėtų įrodyti, kad patronuojančioji bendrovė faktiškai darė lemiamą įtaką, ir kartu – kad patronuojamoji bendrovė iš esmės vykdė nurodymus.

158.

Manau, kad vargu ar kyla abejonių, jog tokie argumentai yra visiškai nepagrįsti ir jurisprudencijos, ir loginiu požiūriais.

159.

Kiek tai susiję su jurisprudencija, nėra Teisingumo Teismo sprendimo, kuriame būtų konstatuota, kad Komisija privalo pateikti tokius dvigubus įrodymus.

160.

Vertinant loginiu požiūriu, šių dviejų įrodinėjimo būdų tikslas yra tas pats, t. y. nustatyti, kad patronuojančioji ir patronuojamoji bendrovės sudaro vieną ekonominį vienetą (arba įmonę). Todėl reikalavimas Komisijai vienu metu įrodyti abiem būdais būtų perteklinis. Kaip pažymėjo Komisija, šie du įrodymo būdai turi būti laikomi lygiaverčiais.

161.

Sprendimo DT 471 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į minėto sprendimo 237–464 punktuose pateiktą informaciją, kurios pagrindu konstatuota, kad DT faktiškai darė lemiamą įtaką ST, Komisija pagrįstai nusprendė, jog šie du juridiniai asmenys sudaro vieną ekonominį vienetą.

162.

Vadinasi, priešingai, nei teigia DT, Bendrasis Teismas, nusprendęs, kad Komisija neprivalo papildomai įrodyti, jog ST iš esmės vykdė DT nurodymus, nepadarė teisės klaidos.

163.

Taip pat reikia pažymėti, kad, remiantis suformuotoje jurisprudencijoje nustatytais reikalavimais ( 52 ), sprendimo motyvuose turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti Bendrojo Teismo argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtą sprendimą pagrindžiančias priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę.

164.

Sprendimo DT 237–473 punktuose tikrai aiškiai, nedviprasmiškai ir išsamiai išdėstyti motyvai, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nusprendė, kad DT ir ST sudarė vieną ekonominį vienetą.

165.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad taip pat turi būti atmestas visas DT trečiasis pagrindas.

166.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir iš anksto nespręsdamas dėl kitų apeliacinio skundo pagrindų pagrįstumo, siūlau Teisingumo Teismui atmesti tris pirmuosius pagrindus, kuriuos Deutsche Telekom AG pateikė byloje C‑152/19 P, ir pirmąjį pagrindą, kurį Slovak Telekom, a.s. pateikė byloje C‑165/19 P.