1. 

Šioje byloje nagrinėjamas Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento (EB) Nr. 91/2009 ( 2 ) galiojimo (toliau – ginčijamas reglamentas), kuriuo Europos Sąjungos Taryba tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms nustatė galutinį antidempingo muitą.

2. 

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su jį pateikusio teismo nagrinėjama byla dėl bendrovės Donex Shipping and Forwarding BV (toliau – „Donex“) apeliacinio skundo dėl reikalavimo sumokėti antidempingo muitus, susijusius su šios bendrovės vykdomu produktų, patenkančių į ginčijamo reglamento taikymo sritį, importu.

3. 

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme „Donex“ nurodo įvairius ginčijamo reglamento negaliojimo motyvus. Šioje išvadoje daugiausia dėmesio skiriama klausimui, ar Sąjungos importuotojas, šiuo atveju – bendrovė „Donex“, kuris nedalyvavo antidempingo muitus nustatančio reglamento priėmimo procedūroje, gali remtis šio reglamento negaliojimu, motyvuodamas tuo, kad Sąjungos institucijos tariamai nepateikė eksportuojantiems gamintojams, kurie bendradarbiavo vykdant šią procedūrą, reikalingos informacijos, kad jie galėtų tinkamai pateikti prašymus koreguoti normaliąją vertę, kuri naudota nustatant dempingo skirtumą.

4.

Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties 1A priede pateikiama Sutartis dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo ( 3 ) (toliau – Antidempingo sutartis).

5.

Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„2.4.   Eksporto kaina ir normalioji kaina turi būti palygintos sąžiningai. Šis palyginimas turi būti atliktas tame pačiame prekybos, paprastai „franko-gamykla“ (ex-factory), lygyje ir naudojant pardavimus, atliktus, kiek įmanoma, artimesniu laiku. Kiekvienu atveju, atsižvelgiant į specifiką, atsižvelgiama į skirtumus, kurie daro įtakos kainų palyginamumui, įskaitant pardavimo sąlygų, mokesčių, prekybos lygių, kiekių, fizinių charakteristikų skirtumus bei visus kitus skirtumus, kurie, kaip įrodoma, taip pat daro įtakos kainų palyginamumui <…> Šio straipsnio 3 dalyje aprašytais atvejais taip pat turėtų būti atsižvelgta į sąnaudas (išlaidas), įskaitant muitus bei mokesčius, apmokėtus tarp įvežimo ir perpardavimo momentų, ir į besikaupiantį pelną. Jeigu tais atvejais buvo poveikis kainų palyginamumui, institucijos nustato normaliąją vertę tokiame prekybos lygyje, kuris yra ekvivalentiškas prekybos lygiui, vykdomam nustatyta eksporto kaina, arba atsižvelgia į kai kuriuos dalykus, ką užtikrina šis punktas. Institucijos nagrinėjamoms šalims nurodo, kokios reikia informacijos, kad būtų galima užtikrinti sąžiningą palyginimą, ir toms šalims neuždeda nepagrįstos įrodinėjimo pareigos.“

6.

Ginčijamo reglamento priėmimo dieną nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos antidempingo priemonių priėmimu, buvo įtvirtintos 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių ( 4 ) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentu Nr. 2117/2005 ( 5 ) (toliau – pagrindinis reglamentas).

7.

Pagrindinio reglamento 2 straipsnio „Dempingo nustatymas“ 10 dalyje, esančioje skirsnyje „Palyginimas“, nustatyta, kad:

„Eksporto kaina ir normalioji vertė palyginamos teisingu būdu. Šis palyginimas turi būti atliktas tuo pačiu prekybos lygiu, lyginant per kiek galima artimesnį laiką darytus pardavimus, atsižvelgiant į kitus skirtumus, turinčius įtakos kainų palyginamumui. Jeigu nustatytos normalioji vertė ir eksporto kaina nėra vienodo palyginamojo pagrindo, jos turi būti koreguojamos kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į besiskiriančius veiksnius, kurie, kaip tvirtinama arba įrodyta, turi įtakos kainoms ir kainų palyginamumui. Vengiama bet kokio dvigubo koregavimo, ypač dėl nuolaidų, lengvatų, parduotų produktų kiekių ar prekybos lygio. <…>“

8.

Pagrindinio reglamento 6 straipsnio „Tyrimas“ 7 dalyje nustatyta:

„Skundo pateikėjai, importuotojai ir eksportuotojai bei juos atstovaujančios asociacijos, vartotojai ir vartotojų asociacijos, kurie apie save pranešė 5 straipsnio 10 dalyje nurodyta tvarka, taip pat eksportuojančios valstybės atstovai, pateikę raštiškus prašymus, gali peržiūrėti visą bet kurios tyrime dalyvaujančios šalies pateiktą informaciją – skirtingai nei Bendrijos ar jos valstybių narių valdžios institucijų parengtus vidaus naudojimo dokumentus – kuri yra svarbi jiems pateikiant savo argumentus, bet nėra konfidenciali, kaip numatyta 19 straipsnyje, ir kuri yra naudojama atliekant tyrimą. Tokios šalys gali atsiliepti į gautą informaciją, o į jų pastabas atsižvelgiama, jeigu jos yra pakankamai pagrįstos atsiliepime.“

9.

Pagrindinio reglamento 19 straipsnio „Konfidencialumas“ 1 ir 4 dalyse nustatyta:

„1.   Bet kokia informacija, kuri yra konfidencialaus pobūdžio (pavyzdžiui, kadangi jos atskleidimas suteiktų žymų konkurencinį pranašumą konkurentui arba žymiai neigiamai paveiktų informaciją suteikusįjį asmenį arba asmenį, iš kurio šis gavo informaciją) arba kurią tiriamosios šalys suteikia konfidencialiu pagrindu, turi būti valdžios institucijų naudojama konfidencialiai, jei tai pagrįsta.

<…>

4.   Šis straipsnis netrukdo [Sąjungos] institucijoms atskleisti bendro pobūdžio informacijos, o ypač pagal šį reglamentą priimtų sprendimų priežasčių, arba atskleisti įrodymų, kuriais rėmėsi [Sąjungos] institucijos, jeigu tai reikalinga tokias priežastis paaiškinti nagrinėjant bylą teisme. Taip atskleidžiant informaciją būtina atsižvelgti į teisėtus suinteresuotų šalių interesus, kad jų verslo paslaptys nebūtų atskleistos.“

10.

Pagrindinio reglamento 20 straipsnio „Informacijos atskleidimas“ 2–5 dalyse išdėstyta:

„2.   [Skundo pateikėjai, importuotojai ir eksportuotojai bei jiems atstovaujančios asociacijos, taip pat eksportuojančios valstybės atstovai] gali reikalauti galutinai atskleisti esminius faktus ir motyvus, kurių pagrindu ketinama rekomenduoti pradėti taikyti galutines priemones arba rekomenduoti nutraukti tyrimą ar nagrinėjimą nepradedant taikyti priemonių – ypatingas dėmesys teikiamas reikalavimui atskleisti bet kuriuos faktus ar motyvus, kurie skiriasi nuo laikinąsias priemones pagrindusiųjų faktų ar motyvų.

3.   Reikalavimai galutinai atskleisti informaciją, kaip apibrėžta šio straipsnio 2 dalyje, turi būti adresuojami Komisijai raštu <…>. Jeigu laikinasis muitas nebuvo nustatytas, šalims sudaroma galimybė per Komisijos nustatytus terminus reikalauti atskleisti galutinę informaciją.

4.   Galutinai atskleidžiama informacija turi būti pateikta raštu. Tai turi būti padaryta deramai paisant konfidencialios informacijos apsaugos kuo skubiau, o paprastai ne vėliau kaip likus mėnesiui iki galutinio sprendimo priėmimo ar iki Komisijos pateikiamo pasiūlymo pagal 9 straipsnį imtis galutinių veiksmų. Kai dėl susiklosčiusių aplinkybių Komisija negali atskleisti tam tikrų faktų ar motyvų, jie atskleidžiami kaip galima skubiau galimybei atsiradus. Atskleidimas neturi pažeisti jokio vėlesnio sprendimo, kurį gali priimti Komisija ar Taryba, tačiau jeigu toks sprendimas grindžiamas bet kuriuo iš skirtingų faktų ar motyvų, šie atskleidžiami kaip galima skubiau.

5.   Į pareiškimus, pateiktus po galutinio informacijos atskleidimo, atsižvelgiama tiktai tuomet, jei jie yra gaunami per Komisijos kiekvienu atveju atskirai pagal reikalo skubumą nustatytą laiką, kuris yra ne trumpesnis nei 10 dienų.“

11.

2007 m. lapkričio 9 d. Komisija pradėjo tyrimo procedūrą dėl tam tikrų geležinių arba plieninių tvirtinimo detalių iš Kinijos Liaudies Respublikos dempingo praktikos taikymo ( 6 ).

12.

Tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d. Atliekant tyrimą bendradarbiavo 110 Kinijos bendrovių arba bendrovių grupių, iš jų buvo atrinkti devyni eksportuojantys Kinijos gamintojai arba gamintojų grupės ( 7 ).

13.

Atlikus tyrimą, 2009 m. sausio 26 d. Taryba priėmė ginčijamą reglamentą, kuriuo tam tikroms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms buvo nustatytas galutinis antidempingo muitas.

14.

Iš ginčijamo reglamento matyti, kad Kinijos eksportuojantiems gamintojams, kuriems nebuvo suteiktas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas, normalioji vertė buvo nustatyta remiantis informacija, gauta iš panašios šalies, šiuo atveju – Indijos, gamintojo ( 8 ).

15.

Konkrečiai kalbant apie atliekant tyrimą nebendradarbiavusias bendroves, dėl nepakankamo bendradarbiavimo dempingo skirtumas buvo nustatytas kaip remiantis Eurostato duomenimis nustatytos vertės ir bendradarbiaujančio eksportuojančio gamintojo, kuriam nustatytas didžiausias dempingo skirtumas, parduoto tipinio visų rūšių produkto kiekio didžiausių skirtumų vidurkis. Tuo remiantis nustatytas dempingo skirtumas buvo 115,4 proc. ( 9 )

16.

Vis dėlto, kadangi buvo nustatytas 85 proc. žalos skirtumas visos šalies mastu taikant „mažesniojo muito taisyklę“ pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalį ( 10 ), tyrime nebendradarbiavusioms bendrovėms yra nustatyta 85 proc. galutinio antidempingo muito norma.

17.

2011 m. liepos 28 d. PPO ginčų sprendimo taryba (toliau – GST) patvirtino 2011 m. liepos 15 d. apeliacinio komiteto ataskaitą ( 11 ), taip pat šia ataskaita iš dalies pakeistą specialiosios grupės ataskaitą byloje „Europos Bendrijos. Galutinės antidempingo priemonės, taikomos tam tikroms geležinėms ir plieninėms tvirtinimo detalėms iš Kinijos“ (WT/DS 397). Minėtose ataskaitose, be kita ko, buvo konstatuota, kad priimdama ginčijamą reglamentą Sąjunga veikė nesilaikydama tam tikrų Susitarimo dėl antidempingo nuostatų.

18.

Priėmus šias ataskaitas, Taryba priėmė 2012 m. spalio 4 d. Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 924/2012, kuriuo iš dalies pakeistas Reglamentas (EB) Nr. 91/2009 ( 12 ), išlaikydama ginčijamu reglamentu nustatytas antidempingo priemones, bet ateityje sumažindama didžiausią antidempingo muito normą nuo 85 proc. iki 74,1 proc. ( 13 ).

19.

2011 m. „Donex“ deklaravo geležinių arba plieninių tvirtinimo detalių išleidimą į laisvą apyvartą. Europos kovos su sukčiavimu tarnybai (OLAF) atlikus tyrimą konstatuota, kad šių detalių kilmės šalis yra Kinijos Liaudies Respublika, todėl joms taikomas antidempingo muitas pagal ginčijamą reglamentą.

20.

Todėl „Donex“ gavo 2014 m. birželio 4 d. pranešimus apie reikalavimą sumokėti antidempingo muitą, apskaičiuotą taikant 85 proc. normą, pagal ginčijamą reglamentą nustatytą Kinijos eksportuojantiems gamintojams, kurie nebendradarbiavimo atliekant tyrimą.

21.

„Donex“ apskundė šiuos pranešimus Rechtbank Noord-Holland (Šiaurės Olandijos apylinkės teismas, Nyderlandai). Bendrovės „Donex“ ieškinys buvo atmestas, todėl ji pateikė apeliacinį skundą Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas, Nyderlandai). Šis teismas atmetė „Donex“ apeliacinį skundą, nes nesutiko su argumentais, kuriais ši bendrovė ginčijo ginčijamo reglamento galiojimą.

22.

Dėl apeliacinio teismo priimto sprendimo Hoge Raad der Nederlanden (toliau – Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas), t. y. šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, „Donex“ pateikė kasacinį skundą, kuriame pakartojo savo argumentus dėl ginčijamo reglamento negaliojimo.

23.

Minėtas teismas kelia klausimą dėl šio reglamento galiojimo atsižvelgiant į du aspektus: pirma, dėl dempingo skirtumo nustatymo pagal ginčijamą reglamentą taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį ir, antra, dėl teisingo palyginimo, atlikto pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį.

24.

Dėl šio antrojo aspekto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma kelia klausimą dėl ginčijamo reglamento galiojimo atsižvelgiant į „Donex“ pateiktą argumentą, kad Sąjungos institucijos pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, nes atliekant tyrimą bendradarbiavusiems Kinijos eksportuojantiems gamintojams laiku nepateikė visų Indijos gamintojo duomenų, susijusių su normaliosios vertės nustatymu. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai remiasi generalinio advokato P. Mengozzi išvada sujungtose bylose Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener / Taryba (C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2016:928, toliau – išvada bylose Changshu ir Ningbo).

25.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26.

Savo prašymu priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo įvertinti ginčijamo reglamento galiojimą atsižvelgiant į tris aspektus: galimą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies pažeidimą nustatant dempingo skirtumą (pirmasis prejudicinis klausimas), galimą minėto reglamento 2 straipsnio 10 dalies pažeidimą, susijusį su tariamu Sąjungos institucijų atsisakymu atsižvelgti į tam tikrus koregavimus (antrojo prejudicinio klausimo pirma dalis), ir galimą pastarosios nuostatos pažeidimą, kiek tai susiję su tariamu šių institucijų neveikimu atliekant tyrimą, nes jos tariamai nepateikė bendradarbiavusiems Kinijos eksportuojantiems gamintojams visų Indijos gamintojo duomenų, susijusių su normaliosios vertės nustatymu (antrojo prejudicinio klausimo antra dalis).

27.

Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje daugiausia dėmesio skiriama antrojo prejudicinio klausimo antrai daliai.

28.

Vis dėlto pirmiausia reikėtų priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių ir politinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi plačią diskreciją. Vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais ( 14 ).

29.

Antra, pažymiu, kad, siekdamas pagrįsti tam tikras abejones dėl ginčijamo reglamento galiojimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ne kartą remiasi Reglamentu Nr. 924/2012, priimtu po pirmesniame 17 punkte minimo 2011 m. liepos 28 d. GST sprendimo; pati „Donex“ savo rašytinėse pastabose remiasi šiuo reglamentu, kad pagrįstų kai kuriuos savo argumentus dėl ginčijamo reglamento negaliojimo. Tačiau šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamentas Nr. 924/2012 buvo priimtas vėliau nei ginčijamas reglamentas ir juo siekta iš dalies pakeisti pastarąjį reglamentą, atlikus specialų tyrimą, kuris skiriasi nuo tyrimo, po kurio buvo priimtas ginčijamas reglamentas. Mano nuomone, atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad siekiant ginčyti ginčijamo reglamento galiojimą negalima remtis Reglamento Nr. 924/2012 neteisėtumu ar tyrimo, po kurio jis buvo priimtas, trūkumais.

30.

Antrojo prejudicinio klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nustatyti, ar ginčijamas reglamentas negalioja Sąjungos importuotojui, kaip antai „Donex“, dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies pažeidimo, nes atliekant tyrimą, po kurio buvo priimtas šis reglamentas, Sąjungos institucijos, nustatydamos normaliąją vertę, laiku nepateikė bendradarbiaujantiems Kinijos eksportuojantiems gamintojams visų Indijos gamintojo duomenų.

31.

Šis klausimas keliamas atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta 14 punkte, pagal ginčijamą reglamentą Kinijos eksportuojantiems gamintojams, kuriems nebuvo suteiktas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas, Sąjungos institucijos normaliąją vertę nustatė remdamosi informacija, gauta iš panašios šalies, šiuo atveju – Indijos, gamintojo.

32.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas grindžiamas „Donex“ šiame teisme pateiktais argumentais, kuriuos jis iš esmės pakartojo Teisingumo Teisme. Kaip teigia „Donex“, tariama aplinkybė, kad atliekant tyrimą Komisija laiku nepateikė bendradarbiavusiems Kinijos eksportuojantiems gamintojams reikalingos informacijos, visų pirma visų duomenų, susijusių su Indijos gamintoju, jiems sutrukdė pasinaudoti teise prašyti atlikti koregavimus pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį.

33.

Sąjungos institucijos ne tik iš esmės ginčija tai, kad šiuo atveju buvo pažeista pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalis, bet ir nurodo preliminaraus pobūdžio išimtį. Jos teigia: kadangi „Donex“ nedalyvavo aptariamoje antidempingo procedūroje, ji negali remtis trečiųjų asmenų, t. y. atliekant tyrimą bendradarbiavusių Kinijos eksportuojančių gamintojų, teisės į gynybą pažeidimu.

34.

Taigi, mano nuomone, prieš pradedant iš esmės nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, pirmiausia reikia išnagrinėti Sąjungos institucijų pateiktą prieštaravimą.

35.

Teisingumo Teismui pateiktose pastabose Sąjungos institucijos teigia, kad „Donex“, kaip produktų, kuriems taikomas antidempingo muitas, importuotoja, nedalyvavusi procedūroje, per kurią nustatytas šis muitas, negali remtis Kinijos eksportuojančių gamintojų, bendradarbiavusių atliekant tyrimą, teisės į gynybą pažeidimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Taigi „Donex“ negali turėti jokios naudos iš to, kad per ginčijamo reglamento priėmimo procedūrą buvo galimai pažeistas Sąjungos institucijoms taikomas tariamas įpareigojimas informuoti minėtus eksportuojančius gamintojus, kad jie galėtų pateikti prašymus atlikti koregavimus. Tokia išvada darytina juo labiau dėl to, kad Kinijos eksportuojantys gamintojai, kurių produktus, kuriems taikomas muitas, „Donex“ importavo, net nebendradarbiavo atliekant tyrimą.

36.

Grįsdamos savo argumentus, Sąjungos institucijos remiasi 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimu Fliesen-Zentrum Deutschland (C‑687/13, EU:C:2015:573, toliau – Sprendimas Fliesen-Zentrum Deutschland).

37.

Tas sprendimas priimtas dėl prejudicinio klausimo, kaip ir šiuo atveju, susijusio su reglamento, kuriuo nustatomas antidempingo muitas, galiojimu; tą klausimą Teisingumo Teismui pateikė nacionalinis teismas, nagrinėdamas produktų, kuriems taikomas muitas, importuotojo pareikšta ieškinį. Nacionaliniam teismui, be kita ko, kilo klausimas, ar Sąjungos institucijos, pateikdamos netikslią informaciją dėl tikslaus normaliosios vertės apskaičiavimo, dėl ko buvo neįmanoma pateikti tinkamai pagrįstų pastabų, konkrečiai susijusių su koregavimu, atliktu pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, pažeidė atitinkamo importuotojo teisę į gynybą ( 15 ).

38.

Tame sprendime konstatavęs, kad neginčijama, jog aptariamas importuotojas nedalyvavo tyrimo procedūroje, po kurios buvo nustatytas antidempingo muitas, ir kad šis importuotojas nėra susijęs su jokiu atitinkamu Kinijos gamintoju, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis importuotojas negalėjo remtis teisės į gynybą pažeidimu vykstant procedūrai, kurioje jis nedalyvavo ( 16 ).

39.

Neneigdama bylos, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Fliesen-Zentrum, ir šios bylos panašumų, „Donex“ vis dėlto tvirtina, kad tai, jog institucijos nepateikė atliekant tyrimą bendradarbiavusiems Kinijos eksportuojantiems gamintojams informacijos, būtinos tam, kad jie galėtų tinkamai pateikti prašymus dėl normaliosios vertės koregavimo, yra ne teisės į gynybą pažeidimas, o rimta klaida taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį. Ši klaida, daranti poveikį pagal ginčijamą reglamentą atliktam teisingam normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimui, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turėjo įtakos nustatant dempingo skirtumą per tyrimą nebendradarbiavusiems eksportuojantiems gamintojams, kaip antai gamintojams, iš kurių ji importavo nagrinėjamas prekes ( 17 ). „Donex“ savo argumentus grindžia Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalies paskutiniu sakiniu, kaip jį išaiškino GST ( 18 ), ir generalinio advokato P. Mengozzi išvada bylose Changshu ir Ningbo ( 19 ).

40.

Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies galima daryti išvadą, kad institucijos privalo pateikti atliekant tyrimą bendradarbiaujantiems eksportuojantiems gamintojams (arba apskritai suinteresuotiesiems subjektams) būtiną informaciją, kad jie galėtų tinkamai pateikti prašymus atlikti koregavimą, ir ar galimas šios pareigos pažeidimas turi būti laikomas esminiu pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies pažeidimu arba šių eksportuojančių gamintojų teisės į gynybą ar kitų procesinių teisių pažeidimu.

41.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje „Palyginimas“ numatyta, kad normalioji vertė ir eksporto kaina turi būti palyginamos teisingu būdu, atsižvelgiant į skirtumus, turinčius įtakos kainų palyginamumui, o jeigu nustatytos normalioji vertė ir eksporto kaina nėra grindžiamos vienodu palyginamuoju pagrindu, jos turi būti koreguojamos, atsižvelgiant į besiskiriančius veiksnius, kurie, kaip nurodyta šios nuostatos a ir k punktuose, turi įtakos kainoms ir kainų palyginamumui.

42.

Taigi pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos tik materialinio pobūdžio nuostatos, susijusios su teisingu normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimu, tačiau joje nėra jokių procedūrinių nuostatų, kuriomis Sąjungos institucijos būtų aiškiai įpareigojamos pateikti suinteresuotiesiems subjektams konkrečią informaciją.

43.

Vis dėlto taip pat reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies nuostata akivaizdžiai grindžiama Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalimi.

44.

Šiuo klausimu buvo pažymėta, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalies pirmame sakinyje iš esmės vartojamos tos pačios sąvokos kaip ir Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalies pirmame sakinyje. Tai leidžia daryti išvadą, kad bent jau tiek, kiek tai susiję su įpareigojimu atlikti normaliosios vertės ir eksporto kainos „sąžiningą [teisingą] palyginimą“, iš šios nuostatos formuluotės matyti aiški Sąjungos teisės aktų leidėjo valia Sąjungos teisėje įtvirtinti konkretų Antidempingo sutarties ( 20 ) 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą įpareigojimą, atsižvelgiant į 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Komisija / Rusal Armenal (C-21/14 P, EU:C:2015:494) ( 21 ). Remiantis tuo darytina išvada, kad Sąjungos teismas turėtų tikrinti Sąjungos teisės aktų teisėtumą, atsižvelgdamas ir į šią Antidempingo sutarties nuostatą, kai aiškina sąvoką „sąžiningas [teisingas] palyginimas“ taip, kaip ji suprantama PPO teisėje ( 22 ).

45.

Tačiau grįsdama savo argumentus, „Donex“ remiasi ne Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalies pirmu sakiniu, o paskutiniu šio straipsnio sakiniu, kaip jis aiškinamas GST sprendimuose ir rekomendacijose. Pastarajame sakinyje numatyta: „Institucijos nagrinėjamoms šalims nurodo, kokios reikia informacijos, kad būtų galima užtikrinti sąžiningą palyginimą, ir toms šalims neuždeda nepagrįstos įrodinėjimo pareigos.“

46.

Šiuo klausimu vis dėlto reikia konstatuoti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje, priešingai nei Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalies pirmame sakinyje, nėra aiškiai pakartota šios sutarties paskutiniame sakinyje esanti nuostata. Atrodo, kad ši nuostata nėra konkrečiai perkelta į jokį kitą pagrindinio reglamento straipsnį.

47.

Be to, Teisingumo Teismas ne kartą yra patikslinęs, kad nors pagrindinio reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog Antidempingo sutarties nuostatos, „kiek tai yra įmanoma“, turi būti įtrauktos į Sąjungos teisės aktus, šis nurodymas turi būti suprantamas taip, kad net jei Sąjungos teisės aktų leidėjas priimdamas pagrindinį reglamentą ketino atsižvelgti į antidempingo susitarimą, vis dėlto tai nereiškia, kad jis ketino įtraukti visas šias nuostatas į minėtą reglamentą ( 23 ).

48.

Tokiomis aplinkybėmis manau, kad, taikant minėtame sprendime Komisija / Rusal Armenal nustatytus kriterijus pagrindinio reglamento galiojimo sąlygomis, negalima daryti išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai ketino įtvirtinti konkretų įpareigojimą pagal Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalies paskutiniame sakinyje esančią nuostatą, nei remiantis šio reglamento 2 straipsnio 10 dalimi, nei jokia kita nuostata.

49.

Iš to matyti, kad Sąjungos teismas negali tikrinti ginčijamo reglamento teisėtumo remdamasis jo atitiktimi šiai nuostatai, todėl „Donex“ negali remtis Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalies paskutiniame sakinyje esančia nuostata, kaip ją aiškina GST, ginčydama minėto reglamento galiojimą ( 24 ).

50.

Be to, dėl „Donex“ pateiktų argumentų dėl ginčijamo reglamento negaliojimo, pagrįstų šio sprendimo 17 punkte minėtu 2011 m. liepos 28 d. GST sprendimu, Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs: kadangi šis sprendimas buvo priimtas vėliau, jis negali būti laikomas to reglamento teisiniu pagrindu ( 25 ).

51.

Iš to, kas išdėstyta, taip pat matyti, kad priešingai, nei teigia „Donex“, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje Sąjungos institucijoms nenumatyta jokia pozityvi pareiga pateikti suinteresuotiesiems subjektams konkrečią informaciją.

52.

Tačiau tai nereiškia, kad pagrindiniame reglamente neatsižvelgiama į Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalies paskutiniame sakinyje nurodytą reikalavimą pateikti suinteresuotiesiems subjektams informaciją, kad būtų galima atlikti teisingą palyginimą.

53.

Šis reikalavimas turi būti perkeltas į procesinę sistemą, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas sukūrė siekdamas užtikrinti, kad būtų vykdomos antidempingo procedūros, kurias institucijos įgyvendina pagal šį reglamentą.

54.

Šiuo atžvilgiu svarbios pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalies ir 20 straipsnio 2–5 dalių nuostatos, pagal kurias tam tikriems suinteresuotiesiems subjektams suteikiama teisė gauti informaciją apie tyrimo eigą ir pateikti pastabas šiuo klausimu.

55.

Pagal pirmąją nuostatą skundo pateikėjai, importuotojai ir eksportuotojai bei jiems atstovaujančios asociacijos, vartotojai ir vartotojų asociacijos, taip pat eksportuojančiosios valstybės atstovai gali peržiūrėti visą bet kurios tyrime dalyvaujančios šalies pateiktą informaciją – skirtingai nei Sąjungos ar jos valstybių narių valdžios institucijų parengtus vidaus naudojimo dokumentus, – kuri yra svarbi jiems pateikiant savo argumentus, bet nėra konfidenciali, kaip numatyta 19 straipsnyje, ir kuri yra naudojama atliekant tyrimą ( 26 ). Tokios šalys taip pat gali reaguoti į gautą informaciją, pareikšdamos pastabas dėl jos, o Komisija turi atsižvelgti į jų pastabas. Tačiau, naudojantis šia galimybe, taikomos dvi sąlygos: pirma, minėti subjektai turi būti apie save pranešę per pranešime apie tyrimo procedūrų inicijavimą nurodytus terminus ( 27 ) ir, antra, jie turi būti pateikę raštišką prašymą susipažinti su atitinkama informacija.

56.

Pagal antrąją nuostatų grupę skundo pateikėjai, importuotojai ir eksportuotojai bei jiems atstovaujančios asociacijos, taip pat eksportuojančios valstybės atstovai gali reikalauti galutinai atskleisti esminius faktus ir motyvus, kuriais remiantis ketinama rekomenduoti pradėti taikyti galutines priemones arba rekomenduoti nutraukti tyrimą ar nagrinėjimą nepradedant taikyti priemonių. Tačiau net ir šiuo atveju galimybė gauti galutinę informaciją ir vėliau pateikti pastabas šiuo klausimu priklauso nuo to, ar Komisijai yra pateiktas raštiškas prašymas ( 28 ).

57.

Taigi reikia konstatuoti, kad antidempingo procedūros sistemoje pagrindiniu reglamentu tam tikriems suinteresuotiesiems subjektams suteikiamos procesinės teisės ( 29 ) ir garantijos, kurių įgyvendinimas vis dėlto priklauso nuo aktyvaus šių subjektų dalyvavimo pačioje procedūroje, kuri turi būti įgyvendinama bent jau per nustatytą terminą pateikiant raštišką prašymą.

58.

Būtent atsižvelgiant į šias procesines aplinkybes reikia apibrėžti minėtą reikalavimą, nurodytą Antidempingo sutarties 2 straipsnio 4 dalies paskutiniame sakinyje, kad suinteresuotiesiems subjektams būtų teikiama informacija siekiant atlikti teisingą palyginimą.

59.

Manau, kad tokiomis pačiomis procesinėmis aplinkybėmis taip pat reikia atsižvelgti į generalinio advokato P. Mengozzi išvadoje bylose Changshu ir Ningbo išdėstytus teiginius, kuriuos nurodė „Donex“ ir kuriais remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principą, institucijos turi pateikti eksportuojantiesiems gamintojams, dėl kurių atliekamas tyrimas, pakankamą informaciją, kad jie galėtų pateikti prašymus atlikti koregavimus, ypač atliekant tyrimą, per kurį normalioji vertė nustatoma pagal panašios šalies gamintojo kainas ( 30 ).

60.

Analizuojant pagrindiniu reglamentu nustatytą antidempingo procedūros sistemą matyti: kadangi šiuo reglamentu suteikiamos procesinės teisės ir garantijos priklauso nuo aktyvaus dalyvavimo tyrime, jomis gali pasinaudoti tik tie subjektai, kurie aktyviai dalyvauja šioje procedūroje. Todėl atliekant tyrimą galimu jų pažeidimu, kuris paprastai pasireiškia tuo atveju, kai nesilaikoma reikalavimų, susijusių su atitinkamų subjektų teisės į gynybą ( 31 ), pvz., teisės būti išklausytam ( 32 ), įgyvendinimu, gali remtis tik asmuo, kuriam ši teisė ar garantija priklauso ( 33 ).

61.

Be to, dar reikia pažymėti, kad suinteresuotųjų subjektų galimybė susipažinti su informacija, susijusia su antidempingo tyrimu pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 7 dalį ir 20 straipsnį, bet kuriuo atveju yra aiškiai ribojama dėl konfidencialaus šios informacijos pobūdžio. Todėl suinteresuotųjų subjektų teisę į informaciją reglamentuojantys principai turi būti suderinami su konfidencialumo reikalavimais ir, be kita ko, su Sąjungos institucijų pareiga saugoti verslo paslaptį ( 34 ).

62.

Todėl pagrindiniame reglamente yra tam tikrų nuostatų, visų pirma pagrindinio reglamento 19 straipsnyje, kuriomis remiantis galima suderinti reikalavimus, susijusius su suinteresuotųjų subjektų teise veiksmingai ginti savo interesus, su reikalavimais, susijusiais su būtinybe apsaugoti konfidencialią informaciją ( 35 ). Be to, būtinybė suderinti šiuos reikalavimus atrodo ypač svarbi tais atvejais, kai, kaip ir ginčijamame reglamente, normalioji vertė nustatoma taikant panašios šalies metodą ( 36 ).

63.

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškinasi dėl ginčijamo reglamento galiojimo „Donex“, nes Sąjungos institucijos tariamai nepateikė Kinijos eksportuojantiems gamintojams, kurie bendradarbiavo atliekant tyrimą, reikalingos informacijos, kad jie galėtų tinkamai pateikti prašymus koreguoti normaliąją vertę, būtent – visų Indijos gamintojo duomenų, kurie naudoti nustatant tokią vertę.

64.

Vis dėlto iš pirmesniuose šios išvados punktuose atliktos analizės matyti, kad net darant prielaidą, jog toks neveikimas iš tikrųjų konstatuotas, tai galėtų reikšti tik Kinijos eksportuojančių gamintojų, pasinaudojusių savo procesinėmis teisėmis vykdant antidempingo procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas reglamentas, teisės į gynybą pažeidimą.

65.

Kadangi šios teisės priklauso tik antidempingo procedūroje dalyvavusiems subjektams, ir neginčijama, kad „Donex“ nedalyvavo šioje procedūroje, darytina išvada, jog „Donex“ bet kuriuo atveju negali remtis galimu tokio pobūdžio pažeidimu ginčydama ginčijamo reglamento galiojimą.

66.

Be to, kadangi, kaip Teisingumo Teismui pažymėjo Sąjungos institucijos, o „Donex“ to neginčijo, jei ne visi, bent jau didžioji dalis Indijos gamintojo duomenų, naudotų apskaičiuojant normaliąją vertę, buvo konfidencialūs, institucijos bet kuriuo atveju negalėjo pateikti „visų“ šio gamintojo duomenų, kaip savo prejudiciniame klausime nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

67.

Be to, pažymiu, kad iš jurisprudencijos matyti, jog su teise į gynybą susijęs pažeidimas gali lemti ginčijamo reglamento panaikinimą, tik jeigu šis pažeidimas galėjo lemti kitokią administracinės procedūros baigtį ir taip konkrečiai paveikti subjekto, kuris remiasi tokiu pažeidimu, teisę į gynybą ( 37 ).

68.

Šiuo klausimu, net jei, quod non, būtų teigiama, kad importuotojas gali perimti eksportuojančio gamintojo, iš kurio įsigijo prekes, kurioms taikomas muitas, poziciją ir galėtų remtis galimu minėto gamintojo teisės į gynybą pažeidimu, konstatuotina, kad neginčijama, jog Kinijos eksportuojantys gamintojai, iš kurių „Donex“ įsigijo aptariamas prekes, taip pat nedalyvavo tyrime, po kurio buvo priimtas ginčijamas reglamentas.

69.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano nuomone, reikia remtis analogija su tuo, kaip Teisingumo Teismas nusprendė minėtame Sprendime Fliesen-Zentrum, ir nebūtina svarstyti, ar nepateikdamos eksportuojantiems gamintojams, kurie bendradarbiavo atliekant tyrimą, pakankamai informacijos, kad jie galėtų tinkamai pateikti prašymus dėl koregavimo, Sąjungos institucijos pažeidė jų teisę į gynybą, ir į antrojo prejudicinio klausimo antrą dalį reikia atsakyti taip: ginčydama ginčijamo reglamento galiojimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme „Donex“ negali remtis trečiųjų šalių, t. y. minėtų Kinijos eksportuojančių gamintojų, teisės į gynybą pažeidimu procedūroje, kurioje ji nedalyvavo. Todėl antrojo prejudicinio klausimo antra dalis yra nepriimtina.

70.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateikto antrojo prejudicinio klausimo antrą dalį atsakyti taip:

Produktų, kuriems taikomas antidempingo muitas pagal reglamentą, kaip antai 2009 m. sausio 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 91/2009, kuriuo tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms nustatomas galutinis antidempingo muitas, importuotojas į Europos Sąjungą, kuris nedalyvavo procedūroje, po kurios priimtas šis reglamentas, vėliau negali ginčyti jo galiojimo nacionaliniame teisme, remdamasis minėtoje procedūroje dalyvavusių subjektų teisės į gynybą pažeidimu. Todėl antrojo prejudicinio klausimo antra dalis yra nepriimtina.