1.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikia kelis prejudicinius klausimus dėl Reglamento (ES) Nr. 650/2012 ( 2 ) išaiškinimo. Jis mano, kad jie būtini siekiant priimti sprendimą dėl skundo, pateikto dėl Lietuvos notaro atsisakymo patenkinti prašymą užvesti paveldėjimo bylą ir išduoti nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą.

2.

Ginčas kilo dėl Vokietijoje gyvenusios Lietuvos pilietės palikimo ( 3 ): ji testamentą sudarė Lietuvoje ir jos paliktas turtas yra šioje šalyje. Jos sūnus, taip pat Lietuvos pilietis, kreipėsi į Kauno (Lietuva) notarą, prašydamas užvesti paveldėjimo bylą ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimą; notaras šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje.

3.

Teisingumo Teismo nurodymu šioje išvadoje bus nagrinėjami tik ketvirtasis, penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai. Vis dėlto juos analizuodamas turėsiu papildomai remtis kai kurių likusių klausimų turiniu.

4.

Reikšmingos yra šios reglamento konstatuojamosios dalys:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

5.

3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

<…>

6.

3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta:

„Šiame reglamente terminas „teismas“ reiškia bet kokią teisminę instituciją ir visas kitas institucijas bei teisės specialistus, turinčius kompetenciją paveldėjimo klausimais, kurie vykdo teismines funkcijas arba vykdo veiklą vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais, arba vykdo veiklą prižiūrimi teisminės institucijos su sąlyga, kad tokios kitos institucijos ir teisės specialistai užtikrina nešališkumo garantijas ir visų šalių teisę būti išklausytoms, ir su sąlyga, kad jų sprendimai pagal valstybės narės, kurioje jie vykdo veiklą, teisę:

<…>“

7.

4 straipsnyje nustatyta:

„Jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės, kurioje mirties dieną buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.“

8.

5 straipsnyje numatyta:

„1.   Jei palikėjo pasirinkta teisė jo palikimui reglamentuoti pagal 22 straipsnį yra valstybės narės teisė, atitinkamos šalys gali susitarti, kad tos valstybės narės teismas arba teismai turi išimtinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl bet kurio paveldėjimo klausimo.

2.   Toks susitarimas dėl teismo pasirinkimo turi būti sudaromas raštu, nurodant datą ir pasirašant atitinkamoms šalims. <…>“

9.

7 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės, kurios teisę pagal 22 straipsnį pasirinko palikėjas, teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl paveldėjimo, jei:

<…>

10.

9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„1. Jeigu vykstant procesui valstybės narės, vykdančios jurisdikciją pagal 7 straipsnį, teisme paaiškėja, kad ne visos proceso šalys yra susitarimo dėl teismo pasirinkimo šalys, teismas toliau vykdo jurisdikciją, jei proceso šalys, kurios nėra susitarimo šalys, atvyksta į teismą ir neužginčija teismo jurisdikcijos.“

11.

22 straipsnyje numatyta:

„1.   Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.

<…>

2.   Teisės pasirinkimas išreiškiamas pareiškime, pateikiamame pareiškiant paskutinę valią dėl turto palikimo, arba parodomas tokios paskutinės valios sąlygomis.

<…>“

12.

59 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vienoje iš valstybių narių sudarytas autentiškas dokumentas kitoje valstybėje narėje turi tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kilmės valstybėje narėje arba kuo panašesnę galią su sąlyga, kad tai akivaizdžiai nepažeidžia atitinkamos valstybės narės viešosios tvarkos (ordre public).

<…>“

13.

83 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinta:

„2.   Jei palikėjas buvo pasirinkęs jo palikimo paveldėjimui taikytiną teisę iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., šis pasirinkimas galioja, jei jis atitinka III skyriuje nustatytas sąlygas arba jeigu jis galiojo taikant pasirinkimo metu valstybėje, kurioje buvo įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta, arba bet kurioje valstybėje, kurios pilietis jis buvo, galiojusias tarptautinės privatinės teisės normas.

<…>

4.   Jeigu iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimas surašomas pagal valstybės, kurią palikėjas galėjo pasirinkti pagal šį reglamentą, teisę, laikoma, kad šios valstybės teisė pasirinkta kaip paveldėjimui taikytina teisė.“

14.

5.4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis).

<…>

4.   Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą suinteresuotų asmenų prašymu nustato teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes.“

15.

5.66 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. <…>“

16.

1 straipsnyje numatyta:

„Notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.“

17.

26 straipsnyje nustatyta:

„Notarai atlieka šiuos notarinius veiksmus:

<…>

<…>

Pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.“

18.

444 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta:

„Teismas nagrinėja bylas:

<…>

19.

511 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šiame skyriuje nustatyta tvarka gali būti skundžiamas atliktas notarinis veiksmas ar atsisakymas notarinį veiksmą atlikti.“

20.

E. E. yra Lietuvos pilietis, kurio motina sudarė santuoką su Vokietijos piliečiu K.-D. E. Motina ir sūnus (gimęs ankstesnėje santuokoje) persikėlė gyventi į Vokietiją, kai šis dar buvo nepilnametis.

21.

2013 m. liepos 4 d. E. E. motina Garliavos (Lietuva) miesto notaro biure sudarė testamentą, jame viso savo turto įpėdiniu nurodė sūnų ( 4 ).

22.

2017 m. liepos 17 d. E. E. kreipėsį į 4-ąjį Kauno (Lietuva) notarų biurą, prašydamas užvesti paveldėjimo bylą ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimą ( 5 ).

23.

Notaras atmetė E. E. prašymą, grįsdamas tuo, kad palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta jos mirties dieną, kaip tai suprantama pagal reglamentą, buvo Vokietijoje.

24.

E. E. notaro atsisakymą patenkinti prašymą apskundė Kauno apylinkės teismui. 2018 m. sausio 29 d. šis teismas patvirtino, kad, nors E. E. motina pripažino, jog persikėlė į Vokietiją, ji nenutraukė savo ryšių su Lietuva. Dėl šios priežasties, remdamasis pagrįstumo ir sąžiningumo principais, teismas patenkino skundą, panaikino notaro nutarimą ir nurodė jam atlikti notarinį veiksmą.

25.

Notaras apskundė šį sprendimą Kauno apygardos teismui (Lietuva); 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu šis teismas minėtą sprendimą panaikino. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kilus ginčui dėl palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos tik teismas gali nustatyti, jog palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta buvo jo kilmės valstybėje, o nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas šiuo klausimu būtų kreipęsis į teismą. Minėtas teismas taip pat nusprendė, kad panaikindamas ginčijamą notaro nutarimą pirmosios instancijos teismas neteisingai rėmėsi bendraisiais principais.

26.

E. E. padavė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui; šis Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2019 m. vasario 4 d. Pastabas pateikė Austrijos, Vengrijos, Lietuvos, Ispanijos Karalystės, Čekijos vyriausybės ir Komisija.

28.

2020 m. sausio 16 d. įvyko teismo posėdis; jame dalyvavo Lietuvos ir Ispanijos Karalystės vyriausybių bei Europos Komisijos atstovai.

29.

Pirma, nagrinėsiu klausimą (penktąjį), susijusį su tuo, kad mirusio asmens įprastinė gyvenamoji vieta galėtų būti keliose valstybėse narėse. Norėdamas į jį atsakyti neišvengiamai turiu išnagrinėti, ar reglamentas taikytinas šioje byloje.

30.

Antra, nagrinėsiu klausimą (ketvirtąjį) dėl paveldėjimo teisės liudijimo, o tam savo ruožtu turėsiu aptarti, ar notaras, kuris jį išduoda, gali būti kvalifikuojamas kaip teisminė institucija.

31.

Galiausiai sustosiu prie paskutinio (šeštojo) klausimo dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos ir šios valstybės teisės taikymo nagrinėjamam paveldėjimui.

32.

Reglamentu siekiama šalinti „kliūtis laisvam asmenų, kurie šiuo metu patiria sunkumų įgyvendindami savo teises tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atvejais, judėjimui“ ( 6 ).

33.

Reglamente nepateikta nei „tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo“ apibrėžties, nei įvairiose valstybėse esančių elementų, kurie leistų tiksliai nustatyti tokį pobūdį, sąrašo. Manau, kad atsižvelgiant į pirma nurodytą reglamento tikslą šias sąvokas galima vertinti lanksčiai, t. y. taip, kad jos apimtų bet kokį paveldėjimą, kurį organizuojant (kai tai daro palikėjas) arba nagrinėjant dėl jo kylančius klausimus (po palikėjo mirties) kyla kliūčių dėl ryšių su daugiau nei viena valstybe.

34.

Atsižvelgiant į reglamento II ir III skyrius, palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta mirties dieną ( 7 ) yra bendras kriterijus, pagal kurį suteikiama tarptautinė teismo jurisdikcija, ir kolizinės normos sąsajos veiksnys. Remiantis šia informacija reikia įvertinti, ar dėl kito elemento buvimo valstybėje, kuri nėra palikėjo gyvenamoji valstybė, paveldėjimas nėra vien nacionalinis.

35.

Kalbant apie tai, koks gali būti šis „kitas elementas“, pažymėtina, kad konkrečiose reglamento nuostatose minimas atvejis, kai paveldėjimas gali būti susijęs su daugiau nei viena vieta, pateikiant gaires, nors neišsamias, kaip nustatyti jo tarptautinį pobūdį. Šiuo klausimu taip pat galima atsižvelgti į daugelį kitų tipinių aplinkybių: turto buvimo vietą, įpėdinius, testamentinės išskirtinės gavėjus ar kitus palikėjo artimuosius, taip pat palikėjo pilietybę.

36.

Reglamento taikymas nėra dispozityvus, t. y. jis nepriklauso nuo nė vienos šalies valios ( 8 ). Teisės specialistas privalo taikyti reglamentą ir negali to nedaryti tuo atveju, kai atsižvelgiant į reglamento nuostatas konstatuojama, kad tam tikras paveldėjimas gali būti susijęs su daugiau nei viena valstybe.

37.

Vis dėlto reglamente suinteresuotiesiems asmenims užtikrinamos priemonės, kurios padeda tam tikru mastu sušvelninti dėl tarpvalstybinio situacijos pobūdžio atsiradusias pasekmes.

38.

Konkrečiai kalbant, pagal reglamento 22 straipsnį palikėjui sudaroma galimybė esant gyvam imtis iniciatyvos, kad būtų sušvelninamos pasekmės, kylančios dėl įprastinės gyvenamosios vietos, esančios kitoje valstybėje nei ta, kurioje yra kitų paveldėjimui (tikėtina) svarbių veiksnių. Vis dėlto tai jis gali padaryti tik pagal reglamento nuostatas, t. y. tik jeigu yra antrosios valstybės pilietis. Tokiu atveju jis gali pasirinkti, kad būtų taikoma šios valstybės teisė.

39.

Dėl tokio pasirinkimo paveldėjimas išlieka tarptautinio pobūdžio: vis dėlto šis pasirinkimas suinteresuotosioms šalims suteikia galimybę po palikėjo mirties suteikti tarptautinę jurisdikciją tos valstybės teismams ( 9 ) (reglamento 5 ir paskesni straipsniai).

40.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal reglamentą palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta turi būti viena, ar, atvirkščiai, būtų galima pripažinti, kad jis turi kelias įprastines gyvenamąsias vietas ( 10 ).

41.

Kaip minėjau, atsižvelgiant į reglamento struktūrą įprastinė gyvenamoji vieta yra „bendras siejamasis veiksnys“ siekiant nustatyti tarptautinę jurisdikciją ir taikytiną teisę. Manau, kad ši gyvenamoji vieta gali būti tik viena, o ne kelios.

42.

Remiantis reglamento 37 konstatuojamojoje dalyje išvardytais argumentais dėl numatomumo, teisinio saugumo, prieštaringų rezultatų išvengimo ar to, kad taikytinos teisės paskirtis yra reglamentuoti visą paveldėjimą siekiant išvengti paveldėjimo suskaidymo, galima teigti, kad įprastinė gyvenamoji vieta turi būti viena. Ši nuomonė dar kartą patvirtinama 27 konstatuojamojoje dalyje, kurioje numatyta, kad reglamento taisyklės parengtos siekiant užtikrinti, kad paveldėjimo klausimus nagrinėjanti institucija dauguma atvejų taikytų savo teisę.

43.

Tiesa, reglamente numatyta galimybė, kad „palikėjas gyveno keliose valstybėse paeiliui arba keliavo iš vienos valstybės į kitą[,] nė vienoje iš jų neįsikurdamas nuolat gyventi“ ( 11 ). Vis dėlto tokiais atvejais (jie laikomi sudėtingais) reglamente siūlomas sprendimas – atsižvelgti į įvairius veiksnius, leidžiančius galutinai įvertinti visas objektyvias aplinkybes, kad būtų nustatyta „viena“ įprastinė gyvenamoji vieta.

44.

Jei norint išspręsti problemas, kurias siekiama išspręsti šiuo reglamentu, būtų pripažinta, kad asmens įprastinė gyvenamoji vieta tuo pačiu metu gali būti keliose valstybėse, reglamento nuostatos taptų neveiksmingos. Dėl tokios galimybės prasmės netektų daug paties teisės akto nuostatų, kuriose, kartoju, įprastinė gyvenamoji vieta kelis kartus nurodoma vartojant vienaskaitą, o ne daugiskaitą.

45.

Reglamente taip pat neapibrėžta, kas yra „įprastinė gyvenamoji vieta“ tarpvalstybinio paveldėjimo atveju: nurodoma tik tai, kad ši vieta turėtų atspindėti „glaudų ir stabilų ryšį“ su atitinkama valstybe ( 12 ).

46.

„Įprastinė gyvenamoji vieta“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuria nedaroma nuoroda į kiekvieną tam pačiam reiškiniui apibrėžti nacionalinės teisės sistemose vartojamą sąvoką. Priešingu atveju kiltų pavojus vienodam reglamento taikymui, nes už jo taikymą atsakingoms institucijoms būtų suteikiama galimybė turėti skirtingas nuomones.

47.

Nors neatmestina galimybė remtis „įprastinės gyvenamosios vietos“ apibrėžtimi, vartojama kituose Sąjungos teisės aktuose, tokia vieta, apibūdinama kaip atspindinti glaudų ir stabilų ryšį su valstybe, turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečius šio reglamento tikslus ( 13 ), išvardytus jo 7 konstatuojamojoje dalyje.

48.

Vadinasi, teisės specialistas paskutinę palikėjo įprastinę gyvenamąją vietą turi nustatyti remdamasis šiuo požiūriu, taigi atsižvelgdamas į pačiame reglamente pateiktus nurodymus, o kitais remdamasis tik papildomai.

49.

Nors reglamente neapibrėžta įprastinės gyvenamosios vietos sąvoka, jo 23 ir 24 konstatuojamosiose dalyse pateikiama jai nustatyti naudingų nurodymų. Pirmiausia nurodoma, kad įprastinė gyvenamoji vieta turi būti nustatoma įvertinus visas palikėjo gyvenimo aplinkybes kelerius metus prieš mirtį ir mirties dieną.

50.

Siekiant palengvinti tokį vertinimą turi būti surenkami visi svarbūs ir leistini įrodymai. Šiomis aplinkybėmis manau, kad siekiant nustatyti palikėjo įprastinę gyvenamąją vietą neužtenka paprastų paveldėjimu suinteresuotų asmenų pareiškimų, dėl kurių jie susitaria tarpusavyje ir kuriuos pateikia už paveldėjimą atsakingai institucijai, nevykdančiai teisminių funkcijų (kaip paaiškinsiu toliau).

51.

Remiantis visomis 23 konstatuojamojoje dalyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su palikėjo gyvenimu, bus galima nuspręsti, kuris iš šioje ir paskesnėje konstatuojamojoje dalyje numatytų atvejų atitinka konkretaus palikėjo atvejį.

52.

Pirmasis atvejis yra tas, kai faktiniai duomenys, susiję, visų pirma su palikėjo buvimo atitinkamoje valstybėje trukme ir reguliarumu (objektyvūs veiksniai), taip pat su šio buvimo aplinkybėmis bei priežastimis (subjektyvūs veiksniai), savaime atspindi „glaudų ir stabilų ryšį“ su ta valstybe ( 14 ).

53.

Be abejo, šiame pirmajame vertinimo etape siekiama nustatyti stabilumą. Vis dėlto manau, kad jį patvirtinus dar neturi būti daromos galutinės išvados dėl mirusiojo įprastinės gyvenamosios vietos. Siekiant nustatyti įprastinę jo interesų valdymo vietą taip pat gali prireikti įvertinti įprastinę gyvenamąją vietą pagrindžiančias aplinkybes ( 15 ).

54.

Nors ES teisės aktų leidėjas pirmenybę suteikė įprastinės gyvenamosios vietos kriterijui, negalima neatsižvelgti į didėjantį asmenų judumą. Taigi vien jų gyvenimo valstybėje narėje trukmė nėra lemiamas kriterijus: kiekvieną konkretų atvejį reikia nagrinėti atskirai – taip, kad kiti įrodymai, susiję su asmens šeimine ir socialine integracija arba tuo, kad jį sieja artimi ryšiai su atitinkama vieta, patvirtintų išvadą, darytiną atsižvelgiant į laiko aspektą.

55.

Antrasis atvejis, aprašytas reglamento 24 konstatuojamojoje dalyje, – tai atvejis, kai nekonstatuojamas reguliarus ir ilgalaikis palikėjo buvimas konkrečioje valstybėje ( 16 ). Remiantis tuo daromos dvi prielaidos:

56.

Tokiais atvejais atliekant bendrą visų faktinių aplinkybių vertinimą labai svarbus gali būti asmeninis veiksnys (mirusiojo pilietybė) arba ekonominis veiksnys (jo pagrindinio turto buvimo vieta).

57.

Manau, kad atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentus Teisingumo Teismas turėtų nurodyti, jog palikėjo pilietybė arba jo turto buvimo vieta yra papildomi įprastinę gyvenamąją vietą lemiantys veiksniai. Kitaip tariant, bendrai nagrinėjant visas su palikėjo padėties stabilumu ir šio stabilumo pagrindimu susijusias faktines aplinkybes bus galima nustatyti, ar jo padėtis yra „sudėtinga“, kaip tai suprantama pagal 24 konstatuojamosios dalies terminiją.

58.

Šias aplinkybes būtina išnagrinėti prieš atsižvelgiant į mirusiojo pilietybę ir pagrindinio turto buvimo vietą – veiksnius, kurie pagal sistemą, reglamente įtvirtintą siekiant užtikrinti teisinį saugumą, yra išimtiniai ( 17 ).

59.

Galiausiai primenu, kad, kiek tai susiję su taikytinos teisės nustatymu, reglamento 25 konstatuojamosios dalies pabaigoje nurodoma, jog palikėjo „akivaizdžiai glaudžiausių ryšių“ su kita teisine sistema, nei jo paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos sistema, kriterijus negali tapti papildomu siejamuoju veiksniu, kai tokią vietą nustatyti yra sudėtinga ( 18 ). Mano nuomone, akivaizdu, kad neišvengiamai reikia nustatyti vieną įprastinę gyvenamąją vietą, kad ir kaip tai būtų sudėtinga.

60.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad su palikėjos įprastine gyvenamąja vieta susijusios aplinkybės „tiksliai nenustatytos <…> arba dėl jų nesutariama“ ( 19 ). Taigi, regis, jis nemano, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo šį klausimą.

61.

Jeigu taip būtų, tai reikštų, kad veikiau trūksta informacijos, o ne kyla abejonių, atsirandančių dėl prieštaringų duomenų, trukdančių susidaryti tvirtą nuomonę dėl paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos.

62.

Jei per kasacinį procesą būtų neįmanoma gauti daugiau sprendimui priimti reikalingos informacijos, ginčas turės būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos medžiagoje pateiktą informaciją, nes neišsprendus minėto klausimo negalima nagrinėti paveldėjimo klausimo. Galiausiai, jei abejonių dėl šios faktinės aplinkybės nebūtų galima išsklaidyti, tokiu atveju galima remtis antruoju reglamento 24 konstatuojamojoje dalyje aprašytu atveju. Tada vertinant visas objektyvias aplinkybes pirmiausia reikėtų atsižvelgti į palikėjos pilietybę ir pagrindinio paveldimo turto buvimo vietą.

63.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai kyla abejonių dėl paskutinės palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos, paveldėjimą galima laikyti nacionaliniu, atsižvelgiant į tai, kad kitos žinomos aplinkybės (svarbios paveldėjimui) yra susijusios su viena jurisdikcija (Lietuvos). Tokiu atveju reglamentas nebūtų taikomas.

64.

Kaip nurodžiau, reglamento taikymas nėra dispozityvus. Tai reiškia, kad tam tikrų pareiškimų ar veiksmų, kaip antai palikėjos sutuoktinio (jis pareiškė neturintis su palikimu susijusių interesų ir sutiko, kad palikimo klausimas būtų nagrinėjamas Lietuvoje), teisinė reikšmė nustatoma pagal reglamentą, jeigu jis taikomas, arba pagal kitą teisinę sistemą, jei reglamentas netaikomas.

65.

Nors sprendimą šiuo klausimu turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sunku neigti, kad nagrinėjamas paveldėjimas yra tarpvalstybinio pobūdžio, nes vienas iš galimų įpėdinių yra Vokietijoje, kitas (kaip ir paliktas turtas) – Lietuvoje, o paskutinė palikėjos gyvenamoji vieta buvo vienoje iš šių valstybių (tikriausiai Vokietijoje – palikėja testamento sudarymo dieną tvirtino gyvenanti joje). Atsižvelgiant būtent į šį aspektą, šiam paveldėjimui būtų taikomas reglamentas.

66.

Pateikus atsakymą, kad reglamentas taikomas priklausomai nuo kiekvienos šalies sprendimų dėl su ja susijusių palikimo aspektų, susidarytų labai nesaugi situacija. Kitu atveju – nusprendus, kad reglamentas taikomas, šie sprendimai turi būti vertinami pagal jo nuostatas.

67.

Ketvirtasis prejudicinis klausimas susijęs su prielaida, kad Lietuvos notarai nelaikomi „teismais“, kaip ši sąvoka suprantama pagal reglamentą. Remdamasis šia prielaida prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tokie notarai turi teisę išduoti paveldėjimo teisės liudijimus, „netaikydami bendrosios jurisdikcijos taisyklių“.

68.

Antroji to paties klausimo dalis susijusi su tuo, ar paveldėjimo teisės liudijimai laikytini „autentiškais dokumentais“, kaip tai suprantama pagal reglamentą.

69.

Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje pateikiama „teismo“ sąvokos apibrėžtis. Ši sąvoka apima teismines institucijas ir kitus teisės specialistus, turinčius kompetenciją paveldėjimo srityje.

70.

Žinodamas, kad yra įvairių modelių, pagal kuriuos paskirstoma kompetencija nagrinėti paveldėjimo klausimus valstybėse narėse, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas šiuos duomenis įtraukė į reglamentą ( 20 ). Taigi akivaizdu, kad siekiama užtikrinti sistemos neutralumą atsižvelgiant į kitas ankstesnes priemones, kuriose tiesiogiai arba jas išaiškinus nustatyta „teismo“ sąvoka, apimanti institucinį arba struktūrinį ir funkcinį požiūrius.

71.

Panašiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, Teisingumo Teismas turėjo progą nuspręsti, kad „teisminių funkcijų vykdymas reiškia, jog turima teisė pagal savo įgaliojimus išspręsti klausimus, dėl kurių gali kilti nesutarimų tarp atitinkamų šalių“ ( 21 ).

72.

Sprendime WB Teisingumo Teismas, pirma, rėmėsi savo paties pateiktu „teismo sprendimo“ sąvokos pagal 1968 m. Briuselio konvenciją išaiškinimu, kiek tai susiję su teisminiu susitarimu, ir šios sąvokos vertinimu pagal šios konvencijos skyrių dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Antra, jis pakartojo savo pirma suformuotą jurisprudenciją dėl SESV 267 straipsnio.

73.

Atsižvelgdamas į šią informaciją Teisingumo Teismas Sprendime WB paneigė, kad „teismu“ laikytinas notaras, galintis veiklą, susijusią su paveldėjimo pažymėjimo išdavimu, vykdyti tik bendru suinteresuotųjų šalių prašymu ir, be kita to, nedarančią poveikio teismo prerogatyvoms, jei tarp šalių nėra sutarimo ( 22 ).

74.

Neteisminę instituciją (arba teisės specialistą) laikant „teismu“, kaip tai suprantama pagal reglamentą, atsiranda dvi pasekmės: viena susijusi su tarptautine teismų jurisdikcija, kita – su šios institucijos veiklos rezultatų judėjimo sistema.

75.

Tik tuo atveju, kai neteisminė institucija (arba teisės specialistas) veikia kaip „teismas“, jai taikomos reglamente nustatytos tarptautinės teismų jurisdikcijos taisyklės ( 23 ). Taip užtikrinama, kad šios institucijos veiksmai atitiktų tikslą, kad paveldėjimo klausimas būtų nagrinėjamas artimiausioje institucijoje, būtiną geram teisingumo vykdymui, ir tikslą išvengti palikimo suskaidymo iš esmės ( 24 ).

76.

Kitais atvejais reglamento tarptautinės teismų jurisdikcijos taisyklės notarui netaikomos. Be to, notaras taip pat neturi nustatyti, ar tos valstybės, kurioje jis vykdo veiklą, teismai paprastai turi jurisdikciją vėliau nuspręsti dėl jo, kaip notaro, jurisdikcijos pagal teismo vietos teisėje nustatytą teritorinį paskirstymą.

77.

Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 25 ) mano, jog pagal reglamentą notaras neturi išduoti nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo, jeigu teisinei sistemai, pagal kurią jis vykdo veiklą, priklausantys teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos pagal reglamentą. Šiai pastabai pritaria Austrijos ir Vengrijos vyriausybės, o jos turinys buvo pakomentuotas per teismo posėdį.

78.

Žinoma, toks aiškinimas užtikrintų vienodą paveldėjimo, susijusio su keliomis teisės sistemomis, vertinimą. Be to, pagal reglamento 64 straipsnį tai yra taisyklė, taikytina tuo atveju, kai prašoma išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą. Vis dėlto pagal reglamentą tokios taisyklės nereikia taikyti, kai prašoma išduoti nacionalinį pažymėjimą.

79.

Reglamento 32 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad vienodo vertinimo tikslas derinamas su tikslu palengvinti įpėdinių gyvenimą; tai patvirtinama tokiose nuostatose, kaip 13 straipsnis. Tai, kad įvairių valstybių narių neteisminės institucijos (pavyzdžiui, notarai, kurie nevykdo teisminių funkcijų) išduoda dokumentus dėl įpėdinio statuso ar teisių, neturėtų suskaidyti palikimo, kiek tai susiję su materialiniais padariniais, nes visos šios valstybės taiko tą pačią teisę.

80.

Be abejo, atsižvelgiant į palikimo valdymą, tuo atveju, jei pažymėjimų yra ne vienas, palikimas suskaidomas, tačiau ši (neišvengiama) galimybė numatyta reglamento 36 konstatuojamojoje dalyje, kaip sprendimą nurodant savanorišką šalių susitarimą dėl tolesnių veiksmų. Nepavykus susitarti – taigi kilus ginčui – turi įsikišti teismas: galutinį sprendimą priima pagal reglamentą jurisdikciją turintis teismas.

81.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos (ji buvo patvirtinta per teismo posėdį) matyti, kad Lietuvos notarai neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl klausimų, sukėlusių šalių ginčą. Jie neturi teisės nustatyti faktinių aplinkybių, kurios nėra aiškios ir akivaizdžios, ar priimti sprendimo dėl nagrinėjamų faktinių aplinkybių; kilus abejonių dėl testamento turinio, jiems nepriklauso jo aiškinti ir jie negali vadovautis vieno iš įpėdinių pateiktu aiškinimu, o įpėdiniams tarpusavyje nesutariant, jie negali nustatyti, koks teksto aiškinimas atspindi tikrąją palikėjo valią.

82.

Kilus bet kokiam ginčui ar abejonėms Lietuvos notarai privalo susilaikyti nuo sprendimo priėmimo – jį turi priimti teismas. Būtent teisminės institucijos visais atvejais sprendžia ginčus dėl, be kita ko, paveldėjimo atsiradimo vietos, testamento galiojimo, vykdymo ar paveldėjimo administravimo ( 26 ).

83.

Iš šios informacijos (ją turės patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) matyti, kad Lietuvos notarai, išduodami nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus, nevykdo teisminių funkcijų. Taigi šie notarai nėra „teismai“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 2 dalį.

84.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Lietuvos notarams netaikomos reglamente įtvirtintos tarptautinės teismų jurisdikcijos taisyklės ir jiems nedaro poveikio aplinkybė, kad pagal šias taisykles Lietuvos teismams suteikiama (arba ne) jurisdikcija spręsti su paveldėjimu susijusius ginčus.

85.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Lietuvos notaro išduotas liudijimas yra „autentiškas dokumentas“, kaip tai suprantama pagal reglamentą, ir sukelia teisinių padarinių kitose valstybėse narėse ( 27 ).

86.

Teisingumo Teismas įvairiomis progomis yra pareiškęs savo nuomonę dėl reglamento 3 straipsnio 1 dalies i punkte apibrėžtos sąvokos „autentiškas dokumentas“ ir visai neseniai Sprendime WB ( 28 ). „Autentiškumo“ pobūdis ir apimtis – esminiai autentiško dokumento elementai – taip pat apibrėžiami reglamente, ir Teisingumo Teismas juos nagrinėjo tame pačiame sprendime ( 29 ).

87.

Remiantis šia jurisprudencija ir turima informacija ( 30 ) atrodo, kad Lietuvos notaro išduotam liudijimui būdingos konkrečios savybės, dėl kurių jį galima laikyti „autentišku dokumentu“ pagal reglamentą, nes:

88.

Galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas; kadangi jis išmano nacionalinę teisę, turi geresnes galimybes jį išspręsti. Jeigu jis nuspręstų, kad liudijimas yra autentiškas dokumentas, pagal reglamento 59 straipsnio 1 dalį šio dokumento įrodomoji galia turėtų būti pripažinta kitose valstybėse narėse.

89.

Iš tikrųjų teismas a quo pateikia du susijusius klausimus, kaip atskaitos tašku remdamasis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytomis faktinėmis aplinkybėmis. Jis siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į šias aplinkybes, „šalys susitarė dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos ir Lietuvos teisės taikymo“.

90.

Taigi, norint atsakyti į šį klausimą, reikia išaiškinti reglamento 22 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgdamas į tai, kad testamento data ankstesnė nei 2015 m. rugpjūčio 17 d., taip pat nagrinėsiu šio reglamento pereinamojo laikotarpio nuostatas.

91.

Pagal reglamento 5 straipsnio 1 dalį palikėjui pasirinkus valstybės narės teisę paveldėjimu suinteresuotoms šalims suteikiama galimybė susitarti, kad tam tikromis sąlygomis išimtinė jurisdikcija suteikiama tos valstybės teismams. 7 straipsnio c punkte šio pasirinkimo ribos išplečiamos: leidžiama apie pasirinktą teisę aiškiai informuoti teismą, kuris jau nagrinėja bylą. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat prašoma išaiškinti šias nuostatas.

92.

Pasirinkimo laisvės, kiek tai susiję su įstatymų kolizija, įtvirtinimas paveldėjimo srityje yra vienas svarbiausių reglamento aspektų. Vis dėlto pasirinkimas galioja, jeigu įvykdyti subjektyvūs, objektyvūs ir formos reikalavimai.

93.

Dėl akivaizdžių priežasčių galimybė pasirinkti pripažįstama tik palikėjui. Pagal reglamento 22 straipsnio 1 dalį jis gali pasirinkti tik savo nacionalinę teisę ( 32 ).

94.

Siekiant įsitikinti, kad asmuo norėjo pasirinkti atitinkamą teisę ir jo pasirinkimo dalykas yra aiškus, reglamento 22 straipsnio 2 dalyje nustatyti formos reikalavimai: teisės pasirinkimas nurodomas pareiškime, pateikiamame pareiškiant paskutinę valią dėl turto palikimo, arba parodomas tokios paskutinės valios sąlygomis. Būtent dėl antrosios galimybės kyla didesnių praktinių sunkumų.

95.

Siekiant užtikrinti asmens (palikėjo) valios laikymąsi, atsižvelgiant į tai, kad paveldėjimo atsiradimo momentu jis iš esmės negalės jos nei patvirtinti, nei užginčyti, reikia ypač atidžiai įvertinti, ar buvo pasirinkta teisė paveldėjimo srityje.

96.

Dėl šios priežasties ir atsižvelgdamas į pirma nurodytus formos reikalavimus manau, kad negalima daryti išvados dėl professio iuris remiantis duomenimis, nenurodytais pačiame testamentinės valios pareiškime. Tai juo labiau taikoma tuo atveju, kai valia buvo pareikšta notarui ir dėl to buvo (arba gali būti preziumuojama, kad buvo) suteikta patarimų dėl paveldėjimui taikytinos teisės.

97.

Taigi su testamentinės valios pareiškimu nesusiję veiksniai (pavyzdžiui, palikėjo nuvykimas į tam tikrą šalį testamentui sudaryti, valstybė, kurioje veikia kompetentinga institucija, ar teisė, pagal kurią šiai institucijai suteikiama jurisdikcija) neturi lemiamos reikšmės. Prireikus šie veiksniai prilygs argumentams ad abondantiam, t. y. kaip pagalba pagrindžiant iš pačios testamentinės valios pareiškimo kylančią išvadą dėl to, ar teisė buvo pasirinkta.

98.

Dėl pastarojo aspekto pažymėtina, kad, remiantis reglamento 39 konstatuojamąja dalimi, galima laikyti, jog teisės pasirinkimas „parodytas paskutine valia dėl turto palikimo, jeigu <…> palikėjas, pareikšdamas savo paskutinę valią, nurodė konkrečias savo pilietybės valstybės teisės nuostatas arba kitais būdais paminėjo tą teisę“.

99.

Ši pasekmė iš esmės priklausys nuo nurodytų konkrečių nuostatų. Siekiant nustatyti, kiek šios nuostatos būdingos tik teisei, kurios pasirinkimas nagrinėjamas, reikia palyginti su įprastinės gyvenamosios vietos teise, kaip paprastai taikoma teise.

100.

Vis dėlto tai, kas iki šiol išdėstyta, gali pasikeisti tuo atveju, jei testamentai sudaryti iki dienos, kurią pradėtas taikyti visas reglamentas.

101.

Reglamento 83 straipsnyje numatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, taikoma iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pareikštai testamentinei valiai. Ja siekiama apsaugoti tokią valią nuo teisės aktų pakeitimų, padarytų po to, kai palikėjas jau nurodė, kam turi būti skirtas jo turtas po mirties.

102.

83 straipsnio 2 dalyje, kuri pagrįsta tikslu apsaugoti testatoriaus valią, reglamentuojamas nacionalinės ar kitos teisės pasirinkimo, atlikto iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. (jei palikėjas mirė tą dieną ar po jos), galiojimas. Šis pasirinkimas galioja, jei atitinka reglamento III skyriuje nustatytas sąlygas arba sąlygas, pasirenkant teisę galiojusias valstybėje, kurioje buvo įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta, arba bet kurioje valstybėje, kurios pilietis jis buvo.

103.

Reglamento 83 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. atliktas paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimas galioja „pagal valstybės, kurią palikėjas galėjo pasirinkti pagal šį reglamentą, teisę, laikoma, kad šios valstybės teisė pasirinkta kaip paveldėjimui taikytina teisė“.

104.

Atsižvelgiant į šioje nuostatoje įtvirtintą prielaidą nebereikia nustatyti, ar iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. sudarytame testamente buvo pasirinkta teisė, jeigu tai akivaizdžiai nematyti iš testamento teksto (tokiu atveju reikia remtis 83 straipsnio 2 dalimi), be abejo, jeigu įvykdyta šioje nuostatoje numatyta sąlyga.

105.

Neginčijama, kad testamentas pas notarą buvo sudarytas 2013 m. liepos 4 d. Lietuvoje. Tuo metu paveldėjimas jau turėjo užsienio elementų, apie kuriuos palikėja žinojo: ji turėjo Lietuvos pilietybę, nuolat gyveno Vokietijoje, jos turtas buvo Lietuvoje, o sutuoktinis ir sūnus turėjo ne tos pačios šalies pilietybes.

106.

Be to, tą dieną reglamentas jau buvo įsigaliojęs. Pagal 83 straipsnio 2 dalį buvo įmanoma aiškiai pasirinkti teisę arba toks pasirinkimas galėjo parodytas testamentinės valios sąlygomis.

107.

Bet kuriuo atveju, jei testamentas jo sudarymo dieną arba palikėjos mirties dieną galiojo pagal palikėjos nacionalinę teisę, pagal reglamento 83 straipsnio 4 dalį leidžiama tiesiog remtis prielaida, kad iš tikrųjų buvo pasirinkta ši teisė.

108.

Pagal reglamento 4 straipsnį tarptautinę jurisdikciją priimti sprendimą dėl bet kokių paveldėjimo, turinčio tarpvalstybinių elementų, aspektų išimtinai turi tos valstybės narės, kurioje mirties dieną buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismai.

109.

Galima preziumuoti, kad taip paskirtus teismus ir paveldimą turtą bei šiuo turtu suinteresuotus asmenis sies glaudus ryšys. Atsižvelgiant į tai, kad paprastai taikoma paskutinės palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos teisė, taip pat automatiškai atsiras forum / ius ryšys. Šie du tikslai sudaro reglamento esmę, kaip paaiškinta jo 23 ir 27 konstatuojamosiose dalyse.

110.

Didėjantis asmenų judumas kartu su galimybe nacionalinę teisę pasirinkti kaip būsimam paveldėjimui taikytiną teisę kliudo arba tiesiogiai užkerta kelią siekti nurodytų tikslų. Tai suvokdamas Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė su tarptautine jurisdikcija susijusias taisykles, kurios tam tikromis sąlygomis pakeičia reglamento 4 straipsnyje numatytą taisyklę.

111.

Pagal vieną iš šių taisyklių paveldėjimu suinteresuotiems asmenims suteikiama galimybė suteikti jurisdikciją valstybės, kurios pilietis buvo palikėjas, teismams, kai palikėjas kaip taikytiną pasirinko nacionalinę teisę.

112.

Galima kelti klausimą, ar galimybė pasirinkti, suteikiama suinteresuotosioms šalims ir, kartoju, priklausanti nuo to, ar palikėjas iš anksto pasirinko teisę, taip pat suteikiama ir tuo atveju, kai neaišku, ar buvo aiškus pasirinkimas, tačiau palikėjo nacionalinė teisė taikoma dėl reglamento 83 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos prielaidos (susijusios su testamentais, sudarytais iki 2015 m. rugpjūčio 17 d.).

113.

Manau, kad atsakymas turi būti teigiamas. Reikia užtikrinti, kad reglamentas nebūtų aiškinamas formaliai (nors jame visada nurodoma palikėjo „pasirinkta“ teisė), ir padidinti galimybę, kad jurisdikcija būtų suteikta institucijai, kuri geriausiai išmano taikytiną materialinę teisę. Laikausi nuomonės, kad toks sprendimas labiausiai atitinka reglamento 27 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą.

114.

Tuo atveju, kai palikėjo pasirinkta teisė jo palikimui reglamentuoti yra valstybės narės teisė, reglamento 5 straipsnyje numatoma, kad suinteresuotosios šalys gali suteikti tos valstybės teismui išimtinę jurisdikciją spręsti visus su paveldėjimu susijusius klausimus.

115.

Vis dėlto pagal 5 straipsnio 2 dalį šiam aiškiam jurisdikcijos pripažinimui taikomi griežti formos reikalavimai. Taip siekiama užtikrinti, kad susitarimą dėl išimtinės jurisdikcijos sudaręs subjektas išmanytų jo turinį, duotų sutikimą dėl jo sudarymo ir žinotų jo pasekmes: tai, kad toliau taikoma pasirinktų teismų jurisdikcija ir panaikinama paskutinės palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos teismų jurisdikcija.

116.

Reglamento 7 straipsnio c punkte taip pat numatyta, kad bylos šalys (darant prielaidą, kad procesas jau pradėtas) aiškiai pripažįsta teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikciją. Pagal 9 straipsnį susitarimu pasirinkto teismo, jau nagrinėjančio bylą, jurisdikciją taip pat pripažįsta ir bylos šalys, kurios nebuvo susitarimo šalys, jeigu jos atvyksta į teismą ir neužginčija šio teismo jurisdikcijos.

117.

Reglamente nenumatyta kitų galimybių suteikti jurisdikciją. Suinteresuotosios šalies, kuriai buvo pranešta apie paveldėjimo bylos pradėjimą, neatvykimas į teismą nereiškia, kad ji netiesiogiai pripažino jurisdikciją. To nereiškia ir suinteresuotosios šalies pareiškimas, pateiktas ne per procesą dėl jos teisių ir pareigų, susijusių su palikimu.

118.

Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas 5 straipsnyje nenustato tokių griežtų formos reikalavimų, kokius įtvirtino 7 straipsnyje. Antruoju atveju procesas jau vyksta: suinteresuotieji asmenys, pakviesti jame dalyvauti ir tuo momentu pripažinę bylą nagrinėjančio teismo jurisdikciją, yra susipažinę su visa svarbia informacija, būtina, kad jų sutikimas būtų laikomas suteiktu esant tinkamai informuotiems.

119.

Vis dėlto jurisdikcijos pripažinimas turi būti aiškus, siekiant išvengti bet kokių abejonių dėl jo egzistavimo. Tam, kad jurisdikcija būtų pripažinta jau vykstant procesui, nacionalinis įstatymų leidėjas, laikydamasis veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų, turi patikslinti kitas laiko ir formos sąlygas.

120.

Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktais duomenimis neatrodo, kad šalys būtų sudariusios susitarimą dėl jurisdikcijos suteikimo Lietuvos teismams. Vis dėlto yra palikėjos sutuoktinio Vokietijoje pateiktų vienašališkų pareiškimų, kuriais jis atsisako bet kokių pretenzijų į palikimą, sutinka su jurisdikcijos suteikimu Lietuvos teismams ir atsisako dalyvauti šioje valstybėje vykdomuose procesuose.

121.

Šiuo atveju svarbus tik antrasis iš šių pareiškimų, nes jis galėtų atitikti reglamento 7 straipsnio c punkte aprašytą atvejį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar taip yra, atsižvelgdamas į šio pareiškimo formuluotę, visų pirma jame išreikšto sutikimo apimtį. Jis taip pat turi patikrinti kitas nacionalinės teisės sistemoje numatytas laiko ir formos sąlygas tam, kad toks pareiškimas reikštų, kad jame suteikiama jurisdikcija jau vykstančiuose procesuose.

122.

Dėl jurisdikcijos, suteiktos šalių susitarimu, manau, kad tikslinga priminti, jog reglamentas neturi būti aiškinamas taip, kad pagal jį šalims užkertamas kelias jų pasirinktoje valstybėje narėje paveldėjimo klausimus išspręsti ne teismo tvarka, jei tai įmanoma pagal tos valstybės narės teisę. Tokia galimybė turėtų būti įmanoma net ir tuo atveju, jei paveldėjimui taikytina teisė nėra tos valstybės narės teisė. Šis reglamento 29 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodytas kriterijus gali būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

123.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui: