1.

Naujausioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje gausu įrodymų, kad dėl valstybių narių ir Sąjungos santykio abiem šalims privalomų tarptautinių susitarimų sudarymo srityje gali kilti vieni sunkiausių ir sudėtingiausių Sąjungos teisės klausimų. Norint atriboti atitinkamas valstybių narių ir Sąjungos kompetencijas (ir jų tarpusavio sąveiką) neišvengiamai tenka spręsti sudėtingus kvalifikavimo klausimus, kuriems dažnai prireikia išsamios ir kruopščios tarptautinio susitarimo analizės, o tokie susitarimai ne visada rengiami atsižvelgiant į įmantrią ir kompleksišką Sąjungos institucinės struktūrą (ir kompetencijos pasidalijimą).

2.

Deja, tai pasakytina ir apie konkretų tarptautinį susitarimą – 2011 m. balandžio 7 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimtą Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencija), dėl kurios prašoma pateikti nuomonę pagal SESV 218 straipsnio 11 dalies nuostatas. Nors šia konvencija siekiama palaikyti kilnų ir pageidaujamą tikslą kovoti su smurtu prieš moteris ir vaikus, klausimas, ar šios konkrečios konvencijos sudarymas būtų suderinamas su Sąjungos sutartimis, kelia sudėtingų ir gana naujų teisinių klausimų, kuriuos, aišku, reikia išnagrinėti teisiniu požiūriu, objektyviai ir be aistrų. O klausimas kyla toks, kaip nurodyta toliau.

3.

1979 m. Jungtinės Tautos priėmė Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (toliau – KDPM). Ši konvencija buvo papildyta Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto parengtomis rekomendacijomis, įskaitant Bendrąją rekomendaciją Nr. 19 (1992) dėl smurto prieš moteris, kuri savo ruožtu buvo atnaujinta Bendrąja rekomendacija Nr. 35 dėl smurto prieš moteris dėl lyties (2017). Šiose rekomendacijose nurodyta, kad smurtas dėl lyties reiškia diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal KDPM.

4.

Europos Taryba savo narėms skirtoje rekomendacijoje pirmą kartą Europoje pasiūlė visuotinę smurto prieš moteris prevencijos ir nukentėjusiųjų apsaugos visose Europos Tarybos valstybėse narėse strategiją.

5.

2008 m. gruodžio mėn. Europos Taryba sudarė ekspertų grupę (Veiksmų dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje ekspertų grupė, toliau – GREVIO). Šiai ekspertų grupei, sudarytai iš Europos Tarybos valstybių narių vyriausybių atstovų, buvo pavesta užduotis parengti vieną ar kelis privalomus teisinius dokumentus „siekiant užkirsti kelią smurtui šeimoje ir kovoti su juo, įskaitant specifines smurto prieš moteris formas, kitas smurto prieš moteris formas, apsaugoti tokio smurto aukas, palaikyti jas ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn smurtautojus“.

6.

GREVIO susitiko devynis kartus ir užbaigė konvencijos projekto tekstą 2010 m. gruodžio mėn. Sąjunga derybose nedalyvavo ( 2 ).

7.

2011 m. balandžio 7 d. Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencija). Ji buvo pateikta pasirašyti 2011 m. gegužės 11 d., vykstant 121-ajai Ministrų Komiteto sesijai Stambule ( 3 ).

8.

2014 m. birželio 5–6 d. Europos Sąjungos Taryba, posėdžiaudama kaip Teisingumo ir vidaus reikalų taryba, priėmė išvadas, jose ragino valstybes nares pasirašyti, sudaryti ir įgyvendinti minėtą konvenciją.

9.

Vėliau, 2016 m. kovo 4 d., Komisija pateikė Europos Sąjungos Tarybai pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo dėl Stambulo konvencijos pasirašymo Sąjungos vardu. Pasiūlyme nurodyta, kad šios konvencijos sudarymas priklauso ir Sąjungos, ir valstybių narių kompetencijai. Kalbant apie Sąjungą, Komisijos pasiūlyme Stambulo konvenciją buvo numatyta pasirašyti vienu sprendimu, grindžiamu SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir 84 straipsniu.

10.

Kartu su minėtu pasiūlymu dėl Tarybos sprendimo, kuriuo Sąjungos vardu įgaliojama pasirašyti Stambulo konvenciją, Komisija pateikė Tarybai pasiūlymą dėl vieno Tarybos sprendimo įgalioti Sąjungos vardu sudaryti šią konvenciją. Komisija pasiūlė tokį patį teisinį pagrindą kaip ir pasiūlyme dėl šios konvencijos pasirašymo, t. y. jis taip pat buvo grindžiamas SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 84 straipsniu.

11.

Aptariant sprendimo projektą Tarybos parengiamuosiuose organuose paaiškėjo, kad Stambulo konvencijos sudarymui tam tikrose Komisijos pasiūlytose srityse nebūtų gautas reikalingos Tarybos narių kvalifikuotosios daugumos pritarimas. Todėl buvo nuspręsta susiaurinti siūlomo Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu apimtį, tiesiog apsiribojant tomis kompetencijomis, kurias minėti parengiamieji Tarybos organai laikė patenkančiomis į išimtinės Sąjungos kompetencijos sritį. Taigi pasiūlymo teisiniai pagrindai buvo iš dalies pakeisti, išbraukiant nuorodą į SESV 84 straipsnį ir greta SESV 82 straipsnio 2 dalies įtraukiant SESV 83 straipsnio 1 dalį bei SESV 78 straipsnio 2 dalį. Taip pat buvo nuspręsta Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo pasirašyti Stambulo konvenciją padalyti į dvi dalis ir priimti du sprendimus, siekiant atsižvelgti į konkrečias Airijos ir Jungtinės Karalystės pozicijas, kaip numatyta Protokole Nr. 21, pridėtame prie ESS ir SESV.

12.

Komisija pritarė tokiems 2017 m. balandžio 26 d. Nuolatinių atstovų komiteto (Coreper) posėdyje padarytiems pakeitimams.

13.

2017 m. gegužės 11 d. Taryba priėmė du atskirus sprendimus, susijusius su Stambulo konvencijos pasirašymu, būtent:

14.

Abiejų sprendimų 5–7 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad:

15.

Sprendimo 2017/865 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „Airijai ir Jungtinei Karalystei [2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičianti Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR (OL L 101, 2011, p. 1)] ir [2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (OL L 335, 2011, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 18, 2012, p. 7)] yra privalomos, todėl jos dalyvauja priimant šį sprendimą.“

16.

Kaip nurodyta Sprendimo 2017/866 10 konstatuojamojoje dalyje, „pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir, nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, tos valstybės narės nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra joms privalomas ar taikomas.“

17.

Abiejų sprendimų 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas“.

18.

Remiantis minėtais dviem sprendimais dėl Stambulo konvencijos pasirašymo, ši konvencija buvo pasirašyta Sąjungos vardu 2017 m. birželio 13 d. ( 4 ). Tačiau dėl Stambulo konvencijos sudarymo nebuvo priimta jokio sprendimo.

19.

2019 m. liepos 9 d. Europos Parlamentas pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį paprašė Teisingumo Teismo pateikti nuomonę dėl Sąjungos prisijungimo prie Stambulo konvencijos. Prašymas pateikti nuomonę suformuluotas taip: ( 5 )

„[1. a]   Ar SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 84 straipsnis yra tinkami Tarybos akto dėl Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu teisiniai pagrindai, ar ši konvencija turi būti grindžiama SESV 78 straipsnio 2 dalimi, SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 83 straipsnio 1 dalimi [?]

[1. b]   Ar sprendimo dėl konvencijos pasirašymo ir sudarymo išskaidymas į du yra būtinas arba galimas tokio teisinio pagrindo pasirinkimo padarinys?

[2.]   Ar Stambulo konvencijos sudarymas Sąjungos vardu pagal SESV 218 straipsnio 6 dalį dera su Sutarčių nuostatomis, jei nėra bendro visų valstybių narių sutarimo dėl jų sutikimo būti saistomoms šios konvencijos?“

20.

Sąjungos sudarytus tarptautinius susitarimus galima pateikti nagrinėti Teisingumo Teismui dviem pagrindiniais būdais. Vienas iš jų – kai Teisingumo Teismas nagrinėja tarptautinį susitarimą pagal jam suteiktą bendrąją jurisdikciją, pavyzdžiui, atlikdamas teisminę kontrolę, nagrinėdamas ieškinius dėl vykdymo užtikrinimo arba priimdamas prejudicinį sprendimą. Antras būdas, kuris yra reikšmingas šioje byloje, yra Sąjungos sudaryto tarptautinio susitarimo nagrinėjimas pagal SESV 218 straipsnio 11 dalyje nustatytą procedūrą, pagal kurią Teisingumo Teismas, jeigu to prašo valstybė narė, Europos Parlamentas, Taryba arba Komisija, yra įgaliotas pateikti nuomonę dėl tarptautinio susitarimo, kurį Sąjunga yra numačiusi sudaryti, suderinamumo su Sutartimis ( 6 ).

21.

SESV 218 straipsnyje nustatyta visuotinai taikoma procedūra, susijusi su derybomis dėl tarptautinių susitarimų, kuriuos Sąjunga yra kompetentinga sudaryti savo veiklos srityse, ir tokių susitarimų sudarymu ( 7 ). Paskutinėje jo dalyje – SESV 218 straipsnio 11 dalyje –numatytas svarbus siūlomo susitarimo ex ante konstitucinės kontrolės mechanizmas. Šis mechanizmas yra svarbus teisiniu požiūriu, nes pagal SESV 216 straipsnio 2 dalį Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai yra privalomi Sąjungos institucijoms ir jos valstybėms narėms, todėl iš esmės gali nulemti šių institucijų priimtų aktų teisėtumą. Toks mechanizmas svarbus ir politiškai, nes dėl paties prašymo pateikti nuomonę gali kilti kliūčių formaliai sudaryti susitarimą ( 8 ).

22.

Nors SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatyta procedūra naudojamasi gana retai, vis dėlto Teisingumo Teismo remiantis šia nuostata pateiktos nuomonės paprastai turi didelę praktinę reikšmę, bent dėl jose pateiktų paaiškinimų, susijusių su Sąjungos kompetencijos apimtimi tarptautinės teisės, tarptautinių susitarimų ir susijusių klausimų srityje. Teisingumo Teismo nuomonėse buvo atitinkamai įtvirtinti pagrindiniai išorės santykių teisės principai, pradedant Sąjungos kompetencijos išimtinumu ir baigiant autonomijos principu bei jo taikymu, visų pirma tarptautiniam ginčų sprendimui. Kai kuriose Teisingumo Teismo nuomonėse buvo nustatyti reikšmingi konstituciniai principai, peržengiant tiesiogiai iškeltų klausimų ar netgi Sąjungos išorės santykių teisės ribas ( 9 ).

23.

Tokios procedūros loginį pagrindą Teisingumo Teismas aiškiai paaiškino Nuomonėje 1/75 ( 10 ):

„užkirsti kelią problemoms, kurių gali atsirasti dėl teisminių ginčų, susijusių su [Sąjungą] įpareigojančių tarptautinių susitarimų atitiktimi Sutarčiai. Iš tiesų galimas Teisingumo Teismo sprendimas dėl to, kad toks susitarimas dėl savo turinio ar jam sudaryti nustatytos procedūros yra nesuderinamas su Sutarties nuostatomis, galėtų sukelti rimtų sunkumų ne tik [Sąjungos] viduje, bet ir tarptautinių santykių lygmeniu ir visoms suinteresuotosioms šalims, įskaitant trečiąsias valstybes, galėtų būti padaryta žala.

Kad būtų išvengta tokių problemų Sutartyje buvo numatyta išimtinė išankstinio kreipimosi į Teisingumo Teismą procedūra, siekiant prieš susitarimo sudarymą išsiaiškinti, ar jis suderinamas su Sutartimi.“

24.

Kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas ( 11 ), dėl galimo teismo sprendimo, priimto po Sąjungą įpareigojančio tarptautinio susitarimo sudarymo, kuriame konstatuota, kad, atsižvelgiant arba į šio susitarimo turinį, arba į jam sudaryti taikytą procedūrą, jis yra nesuderinamas su Sutarčių nuostatomis, iš tiesų neišvengiamai kiltų rimtų praktinių ir teisinių sunkumų ne tik Sąjungos vidaus, bet ir tarptautinių santykių lygiu, ir visoms suinteresuotosioms šalims, įskaitant trečiąsias valstybes, galėtų kilti neigiamų pasekmių.

25.

Tam, kad Teisingumo Teismas pateiktų šioje byloje prašomą nuomonę, jam reikės apsvarstyti svarbius pirminius klausimus, susijusius su Teisingumo Teismui per šią išimtinę procedūrą pateiktų klausimų priimtinumu.

26.

Įvairios šalys įvairiais aspektais ginčija prašymo pateikti nuomonę priimtinumą.

27.

Pirmiausia dėl pirmojo klausimo a dalies Taryba, taip pat Airijos ir Vengrijos vyriausybės nurodo, kad ji nepriimtina, nes pateikta per vėlai. Jų teigimu, kadangi Parlamentas galėjo ginčyti sprendimus pasirašyti Stambulo konvenciją ir kartu jų teisinių pagrindų pagrįstumą, jis nebegali šiuo klausimu kreiptis į Teisingumo Teismą, nes taip būtų apeitos taisyklės, susijusios su ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo terminais, ir iškraipytas nuomonės procedūros dalykas.

28.

Dėl pirmojo klausimo b dalies pažymėtina, kad Taryba ginčija jos priimtinumą tiek, kiek ši dalis susijusi su Stambulo konvencijos pasirašymu, remiantis tuo, kad sprendimai dėl jos pasirašymo jau tapo galutiniai.

29.

Taryba taip pat teigia, kad antrasis klausimas nepriimtinas, nes jis hipotetinis. Šis klausimas suformuluotas bendrai, be to, jis grindžiamas prielaida, kad Taryba veikė pagal savo pačios nustatytą taisyklę, pagal kurią, esant mišriam susitarimui, reikia laukti, kol jį sudarys visos valstybės narės, ir tik tada jį galėtų sudaryti Sąjunga, nors Parlamentas nenustatė tokios elgesio taisyklės buvimo.

30.

Apskritai Taryba, taip pat Ispanijos ir Vengrijos vyriausybės ginčija viso prašymo priimtinumą. Jos visų pirma pažymi, kad sprendimų priėmimo procesas vis dar yra parengiamajame etape, visų pirma, kad dar nėra pasiektas etapas, kai Tarybai reikia prašyti Parlamento pritarimo. Kadangi Parlamentas vis dar turėtų galimybę pateikti pastabas dėl sprendimo sudaryti Stambulo konvenciją projekto, prašymas pateikti nuomonę yra nepriimtinas, nes pateiktas per anksti.

31.

Be to, Taryba mano, kad iš tikrųjų Parlamentas priekaištauja dėl to, kad sudarymo procedūra vykdoma lėtai. Tuomet Parlamentas turėjo pareikšti ieškinį dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį. Kadangi nuomonės procedūros paskirtis yra kita ir ja negali būti naudojamasi siekiant priversti kitą instituciją imtis veiksmų, prašymas turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas ir dėl minėtos priežasties. Ispanijos, Vengrijos ir Slovakijos vyriausybės pritaria tokiam požiūriui.

32.

Galiausiai Taryba, Bulgarijos, Airijos, Graikijos, Ispanijos, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės nurodo, kad savo prašymu pateikti nuomonę Parlamentas iš tiesų siekia ginčyti Tarybos sprendimą apriboti Sąjungos numatomo Stambulo konvencijos sudarymo apimtį iki tų nuostatų, kurios priklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai, ir taip ginčyti konkretų kompetencijos padalijimą tarp Sąjungos ir valstybių narių. Kadangi per nuomonės pateikimo procedūrą gali būti nagrinėjamas tik sprendimo dėl sudarymo galiojimas, prašymas pateikti nuomonę turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas.

33.

Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad, atsižvelgiant į SESV 218 straipsnio 11 dalyje nustatytos procedūros teisinę ir politinę reikšmę, kuri apibūdinta pirma, nuomonės pateikimo procedūrai iš esmės turėtų būti suteikta gana plati taikymo sritis ( 12 ).

34.

Taigi klausimai, kuriuos galima pateikti Teisingumo Teismui pagal šią procedūrą, gali būti susiję ir su materialiniu, ir su procedūriniu sprendimo sudaryti susitarimą galiojimu ( 13 ), tik manau, kad taikomi trys apribojimai, kuriais iš esmės siekiama užtikrinti, kad Teisingumo Teismas neatsakinėtų į klausimą, kuris neturėtų konkrečios reikšmės konkretaus susitarimo sudarymui ( 14 ).

35.

Pirma, iškeltas klausimas būtinai turi būti susijęs su tarptautiniu susitarimu, kurio sudarymas, jei nepradedama SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatyta procedūra, numatytas artimiausiu metu ir kurį galima pagrįstai numatyti ( 15 ). Tai matyti iš pačios SESV 218 straipsnio 11 dalies formuluotės, kurioje kalbama apie tai, ar „numatytas sudaryti susitarimas“ yra suderinamas su Sutartimis. Taigi, pavyzdžiui, Parlamentas (arba bet kuris kitas SESV 218 straipsnio 11 dalyje nurodytas kvalifikuotas pareiškėjas) neturėtų teisės remtis SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatyta procedūra, prašydamas Teisingumo Teismo remiantis visiškai abstrakčiu ar hipotetiniu pagrindu priimti sprendimą dėl klausimo, ar konkretaus tarptautinio susitarimo sudarymas pažeistų Sąjungos teisę, jeigu tokio susitarimo niekada nebuvo numatyta sudaryti arba jei Sąjunga yra aiškiai pareiškusi, kad nesudarys tokio susitarimo.

36.

Vis dėlto pateikti klausimai iš esmės gali būti susiję su bet kokia galima numatyto sudaryti susitarimo sudarymo įvykių eiga, jeigu procedūros tikslas – užkirsti kelią problemoms, kurių gali kilti dėl tarptautinio susitarimo sudarymo akto pripažinimo negaliojančiu ( 16 ). Kadangi ši procedūra nėra grindžiama rungimosi principu ir vykdoma prieš Sąjungai sudarant siūlomą susitarimą, akivaizdu, kad jurisprudencija, pagal kurią Teisingumo Teismas neturėtų teikti konsultacinių nuomonių bendrais ar hipotetiniais klausimais, netaikytina ( 17 ). Kadangi tokia ex ante kontrolės forma neabejotinai apima tam tikrus hipotetinius aspektus, dėl bet kokios priešingos išvados SESV 218 straipsnio 11 dalis netektų savo bendro effet utile. Mano nuomone, tik konkrečioje situacijoje, kai dar nėra žinoma tam tikra informacija, kuri yra būtina norint atsakyti į iškeltą klausimą, prašyme iškeltas klausimas gali būti pripažintas nepriimtinu ne todėl, kad jis yra hipotetinis, o todėl, kad Teisingumo Teismas iš esmės negali atsakyti į jį, atsižvelgdamas į derybų ar procedūros būklę.

37.

Antra, prašyme turi būti keliamas klausimas dėl tokio susitarimo sudarymo suderinamumo su Sutartimis ( 18 ). Atsižvelgiant į šia procedūra siekiamo tikslo svarbą, t. y. užkirsti kelią problemoms, kurių gali sukelti tarptautinio susitarimo sudarymo akto pripažinimas negaliojančiu, pačios nuostatos aiškinimo tikslais ( 19 ) keliamas klausimas turi būti susijęs tik su tais aspektais, kurie gali turėti poveikį sudarymo akto galiojimui ( 20 ). Kaip Teisingumo Teismas konstatavo 1975 m. lapkričio 11 d. Nuomonėje 1/75 (EBPO susitarimas dėl vietinių išlaidų normos) (EU:C:1975:145), nuomonės pateikimo procedūra „turi būti <…> galima pasinaudoti visais klausimais <…> jeigu jie gali kelti abejonių dėl [sprendimo leisti Sąjungos vardu sudaryti tarptautinį] susitarimą turinio ar formalaus galiojimo Sutarties požiūriu“ ( 21 ). Vis dėlto, nors prašymas pateikti nuomonę gali būti susijęs su tuo, ar susitarimą turėtų sudaryti tik valstybės narės, tik Sąjunga, ar ir valstybės narės, ir Sąjunga, Teisingumo Teismui nepriklauso per nuomonės pateikimo procedūrą priimti sprendimą dėl kiekvienos iš jų kompetencijos tikslaus atribojimo. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonėje 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas) (EU:C:2001:664) Teisingumo Teismas nurodė, kad jeigu nustatyta, kad toje pačioje srityje kompetenciją turi ir Sąjunga, ir valstybės narės, pati šios kompetencijos apimtis negali turėti jokios įtakos Sąjungos kompetencijai sudaryti tarptautinį susitarimą arba apskritai šio susitarimo materialiniam ar procedūriniam galiojimui pagal Sutartis ( 22 ).

38.

Be minėtų dviejų esminių sąlygų, taip pat būtina atsižvelgti į formalios sąlygos buvimą. Jeigu yra parengtas susitarimo projektas ir jeigu Teisingumo Teismas privalo nuspręsti dėl numatyto sudaryti susitarimo nuostatų suderinamumo su Sutarties normomis, jis turi turėti pakankamai informacijos apie patį šio susitarimo turinį, kad galėtų veiksmingai atlikti savo vaidmenį ( 23 ). Taigi, jeigu prašyme nepateikta pakankamai informacijos apie tarptautinio susitarimo pobūdį ir turinį, jis turi būti pripažintas nepriimtinu ( 24 ).

39.

Dabar, atsižvelgiant į minėtus principus, galima išnagrinėti įvarius šalių iškeltus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus.

40.

Kalbant apie pirmus du nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus, atitinkamai susijusius, pirma, su tuo, kad Parlamentas pasirašymo etapu neginčijo SESV 78 straipsnio 2 dalies, SESV 82 straipsnio 2 dalies ir SESV 83 straipsnio 1 dalies pasirinkimo kaip teisinių pagrindų ir, antra, su galimybe užduoti Teisingumo Teismui klausimą dėl sprendimų leisti Sąjungos vardu pasirašyti Stambulo konvenciją galiojimo, pasakytina, kad motyvai, kuriais remiantis buvo priimtas 1994 m. kovo 9 d. Sprendimas TWD Textilwerke Deggendorf (C‑188/92, EU:C:1994:90), kiek jie susiję su bendruoju teisinio saugumo principu ( 25 ), mano nuomone, visiškai taikytini nuomonės pateikimo procedūrai pagal analogiją. Vadinasi, kadangi Parlamentas neginčijo pasirašymo sprendimų galiojimo, nors galėjo tai padaryti, todėl jie tapo galutiniai, ši institucija negali naudotis nuomonės pateikimo procedūra, siekdama apeiti ieškiniui dėl panaikinimo taikomus terminus. Taigi, mano nuomone, pirmojo klausimo b dalis turėtų būti pripažinta nepriimtina, bet tik tiek, kiek ji susijusi su sprendimais pasirašyti Stambulo konvenciją.

41.

Išreikšdamas tokį požiūrį, nepamiršau aplinkybės, kad 1995 m. kovo 24 d. Nuomonėje 2/92 (Trečiasis persvarstytas EBPO sprendimas dėl nacionalinio režimo) (EU:C:1995:83) Teisingumo Teismas konstatavo, jog „tai, kad kai kurie klausimai gali būti sprendžiami naudojant kitas teisių gynimo priemones, visų pirma pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo <…> nėra argumentas, kuris užkirstų kelią prašyti Teisingumo Teismo iš anksto pateikti nuomonę šiais klausimais pagal [SESV 218 straipsnio 11 dalį]“ ( 26 ). Vis dėlto tai nereiškia, kad pačia SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatyta procedūra gali būti naudojamasi vietoj ieškinio dėl panaikinimo, kiek tai susiję su pasirašymo sprendimais, nes šie sprendimai yra tapę galutiniai ir bet koks įprastas jų ginčijimas teisme būtų pavėluotas.

42.

Vis dėlto, kaip jau pažymėjau, kiek tai susiję su šiuo prašymu pateikti nuomonę, ieškinį per vėlu pareikšti dėl sprendimo pasirašyti, bet ne dėl sprendimo sudaryti susitarimą. Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad teisę pasirašyti tarptautinį susitarimą suteikiantis sprendimas ir jo sudarymą skelbiantis aktas yra du skirtingi teisės aktai, suinteresuotosioms šalims sukeliantys skirtingų teisinių pareigų, nes antrasis aktas visiškai nėra pirmojo patvirtinimas ( 27 ). Bet kuriuo atveju tai numatyta pagal įprastus tarptautinių sutarčių teisės principus. Vadinasi, bet koks sprendimas leisti sudaryti Stambulo konvenciją Sąjungos vardu dar gali būti ginčijamas.

43.

Trečiasis prieštaravimas susijęs su tuo, kad antrasis klausimas grindžiamas implicitine prielaida, jog Taryba klaidingai manė privalanti laukti, kol visos valstybės narės sudarys Stambulo konvenciją, ir ji tik tada įgys teisę tai padaryti. Teigiama, kad todėl rėmimasis SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatyta procedūra šiuo tikslu paremtas nepagrįsta hipoteze, todėl prašymas turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas.

44.

Šiuo klausimu, kaip paaiškinau pirma, reikėtų pažymėti, kad klausimai, pateikti Teisingumo Teismui prašant pateikti nuomonę, gali būti susiję su bet kokia galima numatyto sudaryti susitarimo sudarymo įvykių eiga, jeigu procedūros tikslas – užkirsti kelią problemoms, kurių gali kilti dėl tarptautinio susitarimo sudarymo akto pripažinimo negaliojančiu.

45.

Žinoma, ieškinyje dėl panaikinimo pateikus pagrindą, paremtą Sutarčių pažeidimu dėl praktikos, ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas tik tuo atveju, jeigu ieškovas gali įrodyti, kad sprendimą priėmęs subjektas manė esąs saistomas tokios praktikos, arba kad ji yra privaloma šiam subjektui, todėl ši praktika buvo tokio sprendimo priežastis arba pagrindas ( 28 ). Vis dėlto, kalbant apie prašymą pateikti nuomonę, ją prašančiai pateikti valstybei narei ar institucijai nenustatoma jokios įrodinėjimo pareigos ir gali būti keliamas bet koks klausimas, jeigu tik jis susijęs su situacijomis, kurios galėjo susiklostyti ( 29 ). Iš tiesų nuomonės pateikimo procedūra pagal savo pobūdį skirta sužinoti Teisingumo Teismo pozicijai dėl hipotetinių situacijų, nes iš esmės ji gali būti susijusi tik su sprendimu sudaryti susitarimą, kuris dar nepriimtas. Vadinasi, tai, kad Parlamentas neįrodė, jog Taryba manė, kad yra saistoma nagrinėjamos praktikos, nėra pagrindas pripažinti antrąjį klausimą nepriimtinu.

46.

Dėl ketvirtojo prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad prašymas pateikti nuomonę pateiktas per anksti, vertėtų priminti, kad SESV 218 straipsnio 11 dalyje šiuo klausimu nenustatyta jokio termino ( 30 ). Vienintelė laiko sąlyga, nurodyta šioje nuostatoje, yra ta, kad susitarimą turi būti numatyta sudaryti. Vadinasi, valstybė narė, Parlamentas, Taryba ar Komisija gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę visais klausimais dėl sprendimo, kurį numatyta priimti siekiant sudaryti susitarimą, suderinamumo su Sutartimis, jeigu Sąjunga yra numačiusi jį sudaryti ( 31 ) ir jeigu ji dar nėra jo sudariusi. Kadangi prašymas pateikti nuomonę turi būti laikomas priimtinu, net jei sprendimo sudaryti šį susitarimą priėmimo procesas dar yra parengiamojo etapo, su šiuo nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu negalima sutikti.

47.

Kalbant apie penktąjį prieštaravimą, grindžiamą Tarybos argumentu, kad Parlamentas, užuot prašęs pateikti nuomonę, turėjo pareikšti ieškinį dėl neveikimo, reikia pažymėti, kad SESV 265 straipsnyje numatytos procedūros tikslas – pripažinti Europos instituciją kalta dėl to, kad neteisėtai susilaikė nuo veiksmų pagal Sąjungos teisę. Net jei Teisingumo Teismo turimoje šios bylos medžiagoje tikrai yra informacijos, rodančios, kad Parlamentas siekia paspartinti Stambulo konvencijos sudarymo procesą, nepaneigiama, kad nė vienas iš Parlamento pateikiamų klausimų nesusijęs su galimu neveikimu. Taigi šis prašymas pateikti nuomonę negali būti pripažintas nepriimtinu remiantis tokiu pagrindu ( 32 ).

48.

Dėl nepriimtinumu grindžiamo šeštojo prieštaravimo, iškelto remiantis tuo, kad pateikti klausimai iš tikrųjų susiję su Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos atribojimu, reikėtų pažymėti, kad šis konkretus prieštaravimas siejamas nebent su pirmojo klausimo a dalimi. Jis grindžiamas prielaida, kad atsakymas, kurį Teisingumo Teismas pateiks į šį klausimą, negali būti susijęs su sprendimo sudaryti konvenciją galiojimu, todėl juo iš tikrųjų siekiama, kad būtų nustatytas tikslus valstybių narių ir Sąjungos kompetencijos padalijimas.

49.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip yra ne kartą pabrėžęs Teisingumo Teismas, tam tikri, tinkamo teisinio pagrindo pasirinkimo trūkumai nebūtinai lemia nagrinėjamo akto negaliojimą. Turi būti įrodyta, kad šie trūkumai gali turėti poveikį taikytinai teisėkūros procedūrai ( 33 ) arba Sąjungos kompetencijai ( 34 ).

50.

Pavyzdžiui, 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendime Jungtinė Karalystė / Taryba (C‑81/13, EU:C:2014:2449, 67 punktas) Teisingumo Teismas konstatavo, kad „klaida, padaryta nurodant ginčijamo sprendimo teisinį pagrindą“ (viena iš paminėtų klaidų buvo teisinio pagrindo nenurodymas), buvo tik formalus trūkumas, neturėjęs poveikio nagrinėjamo sprendimo galiojimui. Be to, nors 2017 m. spalio 25 d. Sprendime Komisija / Taryba(WRC‑15) (C‑687/15,EU:C:2017:803) Teisingumo Teismas pabrėžė konstitucinę teisinių pagrindų svarbą ( 35 ), jis stengėsi patikrinti, ar tos bylos aplinkybėmis nagrinėjamas pažeidimas galėjo turėti poveikį Komisijos ir Tarybos kompetencijai ir atitinkamiems jų vaidmenims per ginčijamo akto priėmimo procedūrą ( 36 ). Nors minėto sprendimo 55 ir 56 punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad jokios nuorodos į teisinį pagrindą nebuvimo pakanka nagrinėjamo akto panaikinimui dėl motyvų nenurodymo, jis vis dėlto pažymėjo, kad konkrečios Sutarties nuostatos nenurodymas (kai kitos nuostatos buvo nurodytos) tam tikrais atvejais gali ir nebūti laikomas esminiu trūkumu.

51.

Šioje byloje tikrai yra taip, kad skirtinguose teisiniuose pagrinduose, nurodytuose pirmojo klausimo a dalyje, t. y. 78 straipsnio 2 dalyje, 82 straipsnio 2 dalyje, 83 straipsnio 1 dalyje ir 84 straipsnyje, numatyta taikyti įprastą teisėkūros procedūrą ir visi jie lemia, kad sprendimas sudaryti susitarimą bus priimtas remiantis ta pačia procedūra, t. y. numatytąja SESV 218 straipsnio 6 dalies a punkto v papunktyje.

52.

Žinoma, viena vertus, SESV 82 straipsnio 3 dalyje ir SESV 83 straipsnio 3 dalyje valstybei narei, manančiai, kad aktas, paremtas vienu iš šių teisinių pagrindų, paveiktų pagrindinius jos teisės sistemos aspektus, numatyta galimybė perduoti šį klausimą Tarybai. Kita vertus, šie teisiniai pagrindai priskiriami sričiai, kurioje gali būti taikomi ESS ir SESV protokolai Nr. 21 ir Nr. 22.

53.

Vis dėlto, pirma, kadangi perdavus klausimą Tarybai tik sustabdoma teisėkūros procedūra, neatrodo, kad ši valstybėms narėms suteikta galimybė perduoti klausimą Tarybai būtų nesuderinama su SESV 78 ir SESV 84 straipsniuose numatytomis procedūromis. Antra, Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad protokolai Nr. 21 ir Nr. 22 negali turėti jokio poveikio klausimui dėl to, kokie teisingi teisiniai pagrindai turi būti taikomi ( 37 ). Teisingumo Teismas neseniai dar kartą patvirtino tokią poziciją dėl Protokolo Nr. 22 2017 m. liepos 26 d. Nuomonėje 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas) (EU:C:2017:592) ( 38 ).

54.

Taigi, nors iš esmės šie protokolai tikrai gali turėti poveikį balsavimo taisyklėms Taryboje, kurių turi būti laikomasi priimant nagrinėjamą aktą, jie neturi poveikio šio akto teisinių pagrindų pasirinkimui ( 39 ). Iš tikrųjų dėl to, kad akto dalis priskiriama SESV trečiosios dalies V antraštinei daliai, atitinkamos šio akto nuostatos neįpareigoja nei Airijos, nei Danijos Karalystės, išskyrus konkrečius atvejus. Vis dėlto tai savaime nereiškia, kad sritis, kuriai taikomos šio akto nuostatos, patenkančios į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies taikymo sritį, turi būti laikoma vyraujančia, todėl tampa privaloma nurodyti atitinkamus teisinius pagrindus. Tai reiškia tik tai, kad priimant atitinkamas nuostatas teks laikytis minėtuose protokoluose numatytų balsavimo Taryboje taisyklių, net jei nepaminėti teisiniai pagrindai, darantys nuorodą į SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį.

55.

Taigi tokiomis aplinkybėmis pagrįsta kelti klausimą, ar pirmojo klausimo a dalimi faktiškai siekiama išsiaiškinti konkretų Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos atribojimo aspektą. Jeigu atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, tai reikštų, kad ši klausimo dalis nepatektų į SESV 218 straipsnio 11 dalimi grindžiamos nuomonės pateikimo procedūros taikymo sritį.

56.

Vis dėlto būtų galima pažymėti, kad, siekiant atsakyti į pirmojo klausimo a dalį, reikės išnagrinėti ne tik teisinius pagrindus, kuriuos Parlamentas nurodė savo klausime, bet ir tai, ar į sprendimą sudaryti susitarimą reikės įtraukti ir kitus teisinius pagrindus. Kadangi negalima atmesti, kad gali būti reikšmingi kiti teisiniai pagrindai nei tie, kuriuos nurodė Parlamentas, nereikėtų atmesti ir to, kad Teisingumo Teismo atsakymas į iškeltus klausimus gali turėti poveikį sprendimo leisti Sąjungai sudaryti Stambulo konvenciją galiojimui ( 40 ). Todėl, manau, kad nėra priežasčių pirmojo klausimo a dalį pripažinti nepriimtina remiantis tuo, kad ji pateikta dėl klausimų, nesusijusių su sprendimo sudaryti Stambulo konvenciją galiojimu.

57.

Dėl pirmojo klausimo b dalies ir antrojo klausimo bet kuriuo atveju manau, kad, nors atsižvelgiant į tai, kad jie niekaip nesusiję su kompetencijos paskirstymu tarp Sąjungos ir valstybių narių, nes Teisingumo Teismas niekada nėra išsamiai nagrinėjęs, ar šie įpareigojimai galėtų turėti poveikį sprendimo sudaryti tarptautinį susitarimą turiniui, į juos reikėtų atsakyti, būtent siekiant priimti sprendimą dėl tų aspektų ( 41 ).

58.

Vis dėlto, priešingai, nei tvirtina kai kurios šalys, antrojo klausimo negalima perfrazuoti kaip susijusio tik su tuo, ar Taryba turi teisę laukti, kol visos valstybės narės sudarys Stambulo konvenciją ( 42 ). Net jei tokia praktika būtų laikoma nesuderinama su Sutartimis, ši aplinkybė nelemtų sprendimo sudaryti šią konvenciją negaliojimo, nes, kartoju, vėlavimas šiuo atveju iš esmės nėra negaliojimo priežastis. Tam, kad toks klausimas atitiktų priimtinumo kriterijus, jį būtina suprasti būtent taip, kaip jis suformuluotas, t. y. ar sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją būtų suderinamas su Sutartimis, jei būtų priimtas prieš visoms valstybėms narėms sudarant šią konvenciją.

59.

Taigi manau, kad visus Teisingumo Teismui pateiktus Parlamento klausimus reikėtų laikyti priimtinais, išskyrus pirmojo klausimo b dalį, bet tik tiek, kiek ji susijusi su sprendimu pasirašyti Stambulo konvenciją.

60.

Pirmojo klausimo a dalyje Parlamentas prašo Teisingumo Teismo nuspręsti, ar SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 84 straipsnis yra tinkami teisiniai pagrindai Tarybos sprendimui dėl Stambulo konvencijos sudarymo Sąjungos vardu, o gal šis aktas turi būti grindžiamas SESV 78 straipsnio 2 dalimi, SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 83 straipsnio 1 dalimi.

61.

Parlamentas pažymi, kad Komisijos pasiūlyme dėl sprendimo leisti Sąjungos vardu pasirašyti Stambulo konvenciją ir jos pasiūlyme dėl sprendimo leisti Sąjungai sudaryti Stambulo konvenciją kaip procedūrinis teisinis pagrindas buvo nurodytas SESV 218 straipsnis, o SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 84 straipsnis buvo nurodyti kaip materialiniai teisiniai pagrindai. Vis dėlto, kai Taryba priėmė sprendimą leisti pasirašyti Stambulo konvenciją, ji pakeitė minėtus materialinius teisinius pagrindus, nurodydama SESV 78 straipsnio 2 dalį, SESV 82 straipsnio 2 dalį ir SESV 83 straipsnio 1 dalį.

62.

Atsižvelgdamas į Stambulo konvencijos tikslus, kurie, kaip aišku iš jos III ir IV skyriuose esančių 1, 5 ir 7 straipsnių nuostatų, yra apsaugoti nuo smurto nukentėjusias moteris ir užkirsti kelią šiam smurtui, Parlamentas klausia, ar Komisija pagrįstai nurodė SESV 82 straipsnio 2 dalį ir SESV 84 straipsnį kaip du vyraujančius šios konvencijos elementus. Taigi Parlamentui kyla klausimas, ar Tarybai turėtų teisę atsisakyti SESV 84 straipsnio kaip materialinio teisinio pagrindo ir vietoj jo įtraukti SESV 78 straipsnio 2 dalį bei SESV 83 straipsnio 1 dalį, kaip ji tai padarė, priimdama sprendimą leisti pasirašyti Stambulo konvenciją.

63.

Parlamentas visų pirma abejoja dėl SESV 78 straipsnio 2 dalies, nes šis teisinis pagrindas apima tik Stambulo konvencijos 60 ir 61 straipsnius. Jis klausia, ar šias dvi nuostatas galima laikyti savarankišku ir vyraujančiu šios konvencijos elementu, o gal šios konvencijos 60 ir 61 straipsniais į konkrečią prieglobsčio sritį tiesiog perkeliamas bendras susirūpinimas apsaugoti visas nuo smurto nukentėjusias moteris. Jei taip būtų, šios dvi Stambulo konvencijos nuostatos būtų papildomos ir dėl jų nereikėtų įtraukti konkretaus teisinio pagrindo.

64.

Dėl SESV 83 straipsnio 1 dalies Parlamentas pažymi, kad šioje nuostatoje kompetencija baudžiamosiose bylose Sąjungai suteikiama tik tam tikrose srityse, kurios neapima paties smurto prieš moteris. Taigi toks smurtas galėtų būti kriminalizuojamas Sąjungos lygmeniu, kai jis susijęs su prekyba žmonėmis, moterų ir vaikų seksualiniu išnaudojimu ir organizuotu nusikalstamumu, kuriems pačioje Stambulo konvencijoje skiriamas pagrindinis dėmesys. Be to, kadangi valstybės narės yra išlaikiusios kompetenciją daugeliu materialinės baudžiamosios teisės klausimų, kuriuos apima Stambulo konvencija, o tie aspektai, dėl kurių Sąjunga turi kompetenciją, regis, yra antraeiliai, įtraukti konkretų teisinį pagrindą, susijusį su baudžiamąja teise, nebūtų reikalo.

65.

Taigi iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmasis klausimas susijęs su teisinių pagrindų pasirinkimu, o ne su išimtiniu ar neišimtiniu Sąjungos kompetencijos sudaryti Stambulo konvenciją pobūdžiu, kaip galima spręsti iš kai kurių šalių pateiktų argumentų. Žinoma, tam tikros kompetencijos išimtinis ar neišimtinis pobūdis bus nagrinėjamas, bet tik tiek, kiek to reikia siekiant atsakyti į šį klausimą. Šiuo tikslu būtų gerai pateikti kelias pastabas dėl metodų pasirinkimo ir tik tada nagrinėti Stambulo konvencijos turinį.

66.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Sąjungos teisės akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių priskirtini šio teisės akto tikslas ir turinys ( 43 ).

67.

Jeigu išnagrinėjus Sąjungos teisės aktą matyti, kad juo siekiama dvejopo tikslo arba jis turi dvi sudedamąsias dalis, ir jeigu vieną iš šių tikslų arba vieną iš šių dalių galima išskirti kaip pagrindinį arba pagrindinę, o kitą tik kaip papildomą, teisės aktas turi būti grindžiamas tik vienu teisiniu pagrindu – tuo, kurio reikalauja pagrindinis ar svarbiausias tikslas arba pagrindinė ar svarbiausia sudedamoji dalis ( 44 ).

68.

O jeigu paaiškėja, kad aktu kartu siekiama kelių tikslų arba jis turi kelias neatskiriamas sudedamąsias dalis ir nė viena iš dalių nėra papildoma kitos atžvilgiu, dėl to taikomos skirtingos Sutarčių nuostatos, tokia priemonė išimties tvarka turi būti grindžiama atitinkamais skirtingais teisiniais pagrindais ( 45 ). Vis dėlto dvigubu teisiniu pagrindu negalima remtis, kai numatytos procedūros pagal kiekvieną iš tokių pagrindų nesuderinamos tarpusavyje ( 46 ).

69.

Taigi akto teisinį pagrindą – arba kai kada kelis jo teisinius pagrindus – lemia jo tikslai ir sudedamosios dalys, o ne Sąjungos turima išimtinė arba pasidalijamoji kompetencija dėl šio akto ( 47 ). Kaip siūlau paaiškinti vėliau, išimtinis arba pasidalijamasis šios kompetencijos pobūdis tikrai gali Sąjungos teisės požiūriu turėti įtakos tarptautinio susitarimo sudarymo apimčiai, taigi ir apriboti galimus teisinius pagrindus. Vis dėlto teisinių pagrindų, kuriais bus remiamasi, pasirinkimas iš atitinkančiųjų įgyvendinamą kompetenciją priklausys vien nuo nagrinėjamo akto tikslų ir sudedamųjų dalių.

70.

Kaip pažymėjo generalinė advokatė J. Kokott, toks požiūris neturėtų būti taikomas Sąjungos ir valstybių narių atitinkamai turimos kompetencijos atribojimui. „Jeigu [Sąjunga] turi kompetenciją tik atskirų jos siekiamo priimti teisės akto komponentų atžvilgiu, o kiti komponentai patenka į valstybių narių kompetenciją <…>, [Sąjunga] negali paprasčiausiai įvertinusi pagrindinius aspektus pripažinti savo kompetenciją [dėl viso akto]. Kitaip ji pažeistų ribotų įgaliojimų principą <…>“ ( 48 ).

71.

Panašių abejonių gali kilti dėl nustatymo, kuria iš turimų Sąjungos kompetencijos sričių turi būti grindžiamas nagrinėjamo akto priėmimas, ir dėl atitinkamų teisinių pagrindų, kuriais remiantis aktas turi būti priimtas, nustatymo. Pagal svorio centro kriterijų taikytina akto priėmimo procedūra turi būti nustatoma remiantis tik pagrindiniais teisiniais pagrindais. Taigi iš esmės, vadovaujantis šiuo požiūriu, reikia vertinti tik pagrindines kompetencijas, kuriomis naudojamasi. Vadinasi, svarbu, kad taip nebūtų apeinamos itin svarbios procedūrinės garantijos, neatsiejamos nuo tam tikrų kitų kompetencijų įgyvendinimo (pavyzdžiui, vieningas balsavimas Taryboje). Teisės akto nuostata galėtų būti privaloma tvarka priimta remiantis konkrečiu teisiniu pagrindu, kai yra priimama atskirai, tačiau tuomet, kai ji įtraukiama į aktą, kuriame įtvirtintos kitos nuostatos, jos teisinis pagrindas galėtų būti kitas (o dėl jo, pavyzdžiui, reikia taikyti kitokią balsavimo taisyklę). Iš tiesų dėl to gali būti imamasi strategijų priimti nuostatas, neturinčias jokio ryšio su akto tikslu (pranc. cavalier législatif) ( 49 ).

72.

Vis dėlto Teisingumo Teismas esamoje jurisprudencijoje sistemingai remiasi „vyraujančio tikslo ir sudedamųjų dalių“ kriterijumi (vadinamasis svorio centro kriterijus). Pavyzdžiui, 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendime Komisija / Taryba (Susitarimas su Kazachstanu) (C‑244/17, EU:C:2018:662, 38 punktas) Teisingumo Teismas dar kartą pažymėjo, kad jeigu „sprendimas turi kelias sudedamąsias dalis arba juo siekiama kelių tikslų, o kai kurios iš šių dalių arba kai kurie iš šių tikslų susiję su [bendra užsienio ir saugumo politika], jam priimti taikoma balsavimo taisyklė turi būti nustatoma atsižvelgiant į pagrindinį arba svarbiausią tikslą ar sudedamąją dalį“. Taigi, nors aktu gali būti siekiama kelių tikslų ir tam reikia „mobilizuoti“ skirtingą kompetenciją, teisinis pagrindas, kuriuo remiantis jis priimamas, atspindės ne visą kompetenciją, kuria naudojamasi šiam aktui priimti, o tik tą, kuri atitinka pagrindinį akto tikslą (‑us) arba sudedamąją dalį (‑is) ( 50 ). Be to, rizika apeiti tam tikras minėtas procedūrines taisykles buvo sumažinta įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, kuria buvo gerokai apribota kai kurių procedūrų specifika.

73.

Kai kuriuose sprendimuose, pradedant 2006 m. sausio 10 d. Sprendimu Komisija / Taryba (C‑94/03, EU:C:2006:2, 55 punktas), Teisingumo Teismas pažymėjo, kad teisinis pagrindas galėtų padėti ne tik nustatyti taikytiną procedūrą ir patikrinti, kad Sąjunga buvo bent iš dalies kompetentinga pasirašyti nagrinėjamą susitarimą, bet ir trečiosioms šalims sužinoti, kokiu mastu Sąjunga pasinaudojo savo kompetencija ( 51 ) ir kokia yra nagrinėjamo akto taikymo sritis ( 52 ). Taigi iš tokios jurisprudencijos magėtų spręsti, jog tam, kad akto teisinis pagrindas (‑ai) įgytų tokį vaidmenį, šis pagrindas (‑ai) turėtų atspindėti visą kompetenciją, kuria naudojosi Sąjunga, priimdama nagrinėjamą aktą. Toks požiūris gali atrodyti pagrįstas, jeigu tarptautinis susitarimas priklauso kelioms Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamosios kompetencijos sritims, nes Sąjunga gali nuspręsti nepasinaudoti kai kurios savo kompetencijomis, o tai savo ruožtu reikštų, kad atitinkamą (‑as) šio susitarimo nuostatą (‑as) teks įgyvendinti valstybėms narėms ( 53 ).

74.

Vis dėlto tokia pozicija skirtųsi nuo pozicijos, kurios iki šiol laikėsi Teisingumo Teismas, siekdamas išvengti teisinių pagrindų kolizijos ( 54 ). Pavyzdžiui, 2017 m. liepos 26 d. Nuomonėje 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas) (EU:C:2017:592), kurioje Teisingumo Teismas nurodė, kad sprendimas leisti Sąjungai sudaryti nagrinėjamą tarptautinį susitarimą turėtų turėti du teisinius pagrindus, Teisingumo Teismas vėl nurodė minėtą jurisprudenciją ( 55 ).

75.

Be to, nors šie klausimai, žinoma, yra labai svarbūs Sąjungos vidaus teisinei tvarkai (ir kompetencijos pasidalijimui tarp Sąjungos ir valstybių narių), jie neturi jokios tiesioginės sąsajos su trečiosiomis valstybėmis, nes pagal 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1155 t., p. 331), kurioje kodifikuojama tarptautinė paprotinė teisė tarptautinių susitarimų srityje ir kuri yra privaloma Sąjungai ( 56 ), 27 straipsnį tarptautinio susitarimo šalys, nesvarbu, ar tai valstybė, ar tarptautinė organizacija, negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, siekdamos pateisinti tarptautinės sutarties nevykdymą ( 57 ).

76.

Nors, kalbant apie valstybes nares, jos tikrai gali būti suinteresuotos išsamiai žinoti, kiek Sąjunga pasinaudojo kompetencija, sudarydama susitarimą, akto teisiniai pagrindai nėra vienintelė priemonė gauti šią informaciją. Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga motyvuoti vertinama visų pirma atsižvelgiant į viso akto turinį ( 58 ), ypač į jo konstatuojamąsias dalis ( 59 ). Taigi, nors svarbu, kad valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kokiais įgaliojimais Sąjunga naudojosi, sudarydama konkretų susitarimą, tai, kad šios informacijos negalima gauti iš teisinių pagrindų, kurie buvo faktiškai pasirinkti kaip pagrindas priimti sprendimą, leidžiantį sudaryti tokį susitarimą, neatrodo lemiama.

77.

Nors tokiomis aplinkybėmis teiginys, kad akto teisinis pagrindas turėtų tiksliai atspindėti kompetenciją, kuria priimdama šį aktą naudojosi Sąjunga, turi daug pranašumų, vis dėlto galima pažymėti, kad toks požiūris nebūtų visiškai suderinamas su esama jurisprudencija ( 60 ).

78.

Taigi likusioje šios išvados dalyje siūlau vadovautis Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią, jei aktu siekiama kelių tikslų arba jei aktas turi kelias sudedamąsias dalis, jis iš esmės turi būti grindžiamas vienu teisiniu pagrindu, o išimtinėmis aplinkybėmis – keliais teisiniais pagrindais. Šie teisiniai pagrindai turi būti tokie, kurių reikalauja vyraujantys arba bent pagrindiniai tarptautinio susitarimo tikslai ar sudedamosios dalys. Vadinasi, tai, ar priimant nagrinėjamą aktą buvo naudojamasi ir kita kompetencija, neturi reikšmės, kol ta kita kompetencija susijusi su tikslais ar sudedamosiomis dalimis, kurios yra iš esmės papildomos ar neesminės.

79.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad pagal minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tikslai ir sudedamosios dalys, į kurias reikia atsižvelgti, yra nagrinėjamo Sąjungos akto tikslai ir sudedamosios dalys. Taigi, kalbant apie tarptautinio susitarimo sudarymą, lemiamą reikšmę nustatant taikytinus teisinius pagrindus turės sprendimo leisti sudaryti tokį susitarimą, o ne paties tarptautinio susitarimo, tikslai ir tikslus turinys.

80.

Žinoma, praktiškai tokio sprendimo tikslas ir turinys iš esmės nesiskirs nuo numatyto sudaryti susitarimo tikslo ir turinio, nes toks aktas pagal savo pobūdį skirtas pažymėti Sąjungos sutikimui būti saistomai susitarimo ( 61 ). Vis dėlto taip yra ne visada. Svarbu nepamiršti, kad šiuo klausimu tarptautinėje teisėje ir Sąjungos teisėje laikomasi labai skirtingų požiūrių, ir tai yra labai svarbu šiai bylai.

81.

Vertinant pagal tarptautinę teisę, prie mišrių susitarimų Sąjunga ir valstybės narės laikomos prisijungiančiomis kartu, o ne lygiagrečiai ( 62 ). Taigi, jeigu nėra padaroma išlyga dėl kompetencijos paskirstymo (o tai leidžia manyti, kad susitarime tokia galimybė neatmetama), tai, kad Sąjunga sudaro susitarimą, reiškia, kad ji įsipareigoja taikyti jį visą ( 63 ). Tokie klausimai kaip teisiniai pagrindai, pasirinkti tokiam susitarimui sudaryti, arba mišrus susitarimo pobūdis laikomi Sąjungos teisinės sistemos vidaus klausimais ( 64 ), kurie patys negali užkirsti kelio atsakomybei tarptautiniu lygmeniu, esant nepagrįstam nevykdymui ( 65 ).

82.

Vis dėlto, vertinant pagal Sąjungos teisę, kai Sąjunga prisijungia prie tarptautinės konvencijos, ji prisijungia tokia apimtimi, kuria pasinaudoja savo kompetencija priimdama sprendimą sudaryti šią sutartį ( 66 ). Tiesa, ji privalo pasinaudoti išimtine išorės kompetencija, bet pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Sąjunga, sudarydama susitarimą, neprivalo pasinaudoti pasidalijamąja kompetencija ( 67 ). Taigi, atsižvelgiant į pasidalijamąją kompetenciją, kuria Sąjunga nuspręs pasinaudoti tuo tikslu, sprendimo sudaryti susitarimą „svorio centras“ galėtų pasislinkti, o taikytini teisiniai pagrindai – pasikeisti. Taigi teisinio pagrindo, kuris atspindi, pavyzdžiui, išimtinę kompetenciją, svarba gali tam tikru mastu sumenkti dėl kito teisinio pagrindo, atspindinčio pasidalijamąją kompetenciją, kuria Sąjunga nusprendė pasinaudoti.

83.

Kadangi sprendimo leisti sudaryti tarptautinį susitarimą Sąjungos vardu tikslas ir turinys gali būti siauresnis nei paties susitarimo, šį sprendimą gali tekti priimti remiantis vienu teisiniu pagrindu, nors, pavyzdžiui, Sąjungai pasinaudojus visa kompetencija, kuria ji iki tol dalijosi su valstybėmis narėmis, galbūt būtų reikėję remtis dviem ar daugiau teisinių pagrindų, nes toks sprendimas galėjo apimti kai kuriuos kitus svarbius tikslus ir sudedamąsias dalis.

84.

Be to, jeigu Sąjunga nusprendžia nepasinaudoti kompetencija, kuri būtų apėmusi pagrindinius nagrinėjamo tarptautinio susitarimo tikslus ir sudedamąsias dalis, tam tikri tikslai ir sudedamosios dalys, kurios, vertinant iš sprendimo leisti sudaryti šį susitarimą perspektyvos, būtų buvusios laikomos papildomomis (‑ais), taps vyraujančios (‑tys). Štai todėl, mano nuomone, susitarimo tikslus ir sudedamąsias dalis svarbu atskirti nuo sprendimo leisti sudaryti tarptautinį susitarimą tikslų ir sudedamųjų dalių, kurios (‑ie) gali būti siauresnės (‑i).

85.

Tai yra pagrindinis šios bylos klausimas, nes Taryba aiškiai siekia, kad Sąjunga tik iš dalies sudarytų Stambulo konvenciją. Taigi reikėtų svarstyti ne visą Stambulo konvenciją, o tik tas jos dalis, kurios, vertinant pagal Sąjungos teisę, bus privalomos Sąjungai.

86.

Nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo šis klausimas nekelia jokių ypatingų sunkumų, nes Teisingumo Teismas atliks peržiūrą ex post, jau po to, kai nagrinėjamas teisėkūros procedūra priimtas aktas jau bus priimtas, taigi, kai jau bus žinoma, kokia kompetencija buvo pasinaudota.

87.

Vis dėlto, kai yra prašoma pateikti nuomonę, kai, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, dar nėra sprendimo projekto, tai, kad Taryba gali pasinaudoti pasidalijamąja kompetencija daugiau ar mažiau sričių, gali šiek tiek pasunkinti teisinių pagrindų nustatymą arba net padaryti šį nustatymą neįmanomą, nes Teisingumo Teismo prašoma išnagrinėti šį klausimą žiūrint į ateitį.

88.

Žinoma, gali atrodyti tinkama pirmiausia nagrinėti, ar kiekviena susitarimo dalis priskiriama išimtinei Sąjungos kompetencijai, nes Sąjunga neišvengiamai turės pasinaudoti šia kompetencija. Vis dėlto kaip atlikus tokią analizę įmanoma nustatyti, koks bus sprendimo sudaryti tokį susitarimą svorio centras, nes, kaip paaiškinta pirma, šis svorio centras taip pat priklausys nuo pakeistos pasidalijamosios kompetencijos, kuria Sąjunga savanoriškai nuspręs pasinaudoti? Jeigu Taryba dar nebus balsavusi dėl sprendimo projekto ir klausimai Teisingumo Teismui nebus pateikti tuo metu, kai šis projektas perduotas Parlamentui, pasidalijamosios kompetencijos, kuria bus pasinaudota, apimties negalima laikyti savaime suprantama ( 68 ).

89.

Mano nuomone, šioje situacijoje, kuri yra labai specifinė – apimanti klausimą, kurio Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs – iš prašymo (arba bent iš bylos aplinkybių) reikia spręsti, kuria konkrečiai pasidalijamąja kompetencija, kaip labiausiai tikėtina, Sąjunga pasinaudos. Kitaip, kaip jau paaiškinau šios išvados dalyje, kurioje nagrinėjau priimtinumą, nesuprantu, kaip Teisingumo Teismas galėtų, kaip prašo Parlamentas, nuspręsti dėl to, kokiu teisiniu pagrindu turi būti paremtas sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją ( 69 ). Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis atsakymas, kurį pateiks Teisingumo Teismas, galios tik tuo atveju, jeigu faktiškai susiklostytų toks scenarijus, kaip numatyta.

90.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju iš Parlamento pateikto klausimo formuluotės aišku, jog jis grindžiamas prielaida, kad, siekdama priimti sprendimą leisti Sąjungos vardu sudaryti Stambulo konvenciją, Sąjunga pasinaudos bent ta kompetencija, kurią ji turi, pirma, teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje ir, antra, prieglobsčio ir imigracijos srityje. Šios prielaidos svarbą taip pat patvirtina sprendimų leisti Sąjungos vardu pasirašyti Stambulo konvenciją turinys, kurį, nepaisant šios išvados 42 punkte nurodytos jurisprudencijos, galima laikyti tam tikru mastu leidžiančiu nuspėti kompetenciją, kuria bus pasinaudota sudarymo metu.

91.

Vis dėlto tokia prielaida turi būti bent jau suderinama su esamu kompetencijos pasiskirstymu. Tam reikia įvertinti, ar, be šios kompetencijos, susitarimas apima ir kitą Sąjungos kompetenciją, kuria reikia pasinaudoti, nes ši kompetencija yra išimtinė. Kaip jau paaiškinau, tam reikia atsižvelgti ne vien į kompetenciją, kuria Sąjunga ketina pasinaudoti, bet ir į kompetenciją, kuria, kadangi ji priklauso išimtinai Sąjungai, jai teks neišvengiamai pasinaudoti, jeigu nori sudaryti šį susitarimą.

92.

Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad SESV 3 straipsnio 1 dalyje išvardijama kompetencija, kuri pagal savo pobūdį yra išimtinė. Greta šio sąrašo, SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Sąjunga taip pat naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, kai jų sudarymas yra numatytas Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija, arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“ ( 70 ).

93.

Kaip yra aišku iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kyla pavojus, jog tarptautiniais įsipareigojimais bus pažeistos Sąjungos bendrosios taisyklės ar pakeista jų taikymo sritis, kuris pateisintų Sąjungos išimtinę išorės kompetenciją, jeigu tokie įsipareigojimai patenka į taisyklių taikymo sritį ( 71 ).

94.

Tokio pavojaus konstatavimas nereiškia, kad sritis, kurią apima tarptautiniai įsipareigojimai, visiškai sutampa su Sąjungos taisyklių apimama sritimi ( 72 ). Konkrečiai kalbant, tokie tarptautiniai įsipareigojimai gali daryti poveikį Sąjungos taisyklių taikymo sričiai ar ją pakeisti tuo atveju, kai patenka į sritį, kurios didžioji dalis reglamentuojama šių taisyklių ( 73 ).

95.

Priešingai Komisijos argumentui, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos negalima spręsti, kad nustatant, ar susitarimo apimamose srityse Sąjunga turi išimtinę, ar pasidalijamąją kompetenciją, reikia laikytis kompleksinio požiūrio. Priešingai, kadangi Sąjunga turi tik suteiktą kompetenciją, bet kuri kompetencija, ypač išimtinė, turi būti grindžiama išvadomis, padarytomis visapusiškai ir detaliai išanalizavus santykį tarp numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo ir galiojančios Sąjungos teisės ( 74 ).

96.

Siekiant nustatyti, ar susitarimas gali pakenkti kai kurių Sąjungos bendrųjų taisyklių vienodam ir nuosekliam taikymui ir tinkamam jomis nustatytos sistemos veikimui, atliekant tokią analizę būtina atsižvelgti į sritis, reglamentuojamas Sąjungos normų ir numatyto sudaryti susitarimo nuostatų, kurios bus privalomos Sąjungai, nes atitinka kompetenciją, kuria Sąjunga nusprendė pasinaudoti, priimdama sprendimą sudaryti minėtą konvenciją, taip pat į numatomos šių normų ir nuostatų raidos perspektyvas ( 75 ).

97.

Dėl minėtų klausimų Airija tvirtina, kad Parlamentas savo prašyme visapusiškai ir detaliai neišanalizavo Stambulo konvencijos poveikio Sąjungos antrinei teisei ( 76 ). Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad tokios analizės tikslais atitinkama šalis turi pateikti įrodymų, patvirtinančių Sąjungos išorės kompetencijos išimtinį pobūdį, kuriuo ji ketina remtis ( 77 ).

98.

Vis dėlto svarbu, kad tokioje jurisprudencijoje pateikti motyvai būtų nurodyti teismo sprendimuose, priimtuose nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo. Tokiose bylose Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti remiantis įvairių šalių pateiktais argumentais. Toks reikalavimas netaikomas prašymo pateikti nuomonę procedūrai, kuri grindžiama Teisingumo Teismo, kitų Sąjungos institucijų ir valstybių narių bendradarbiavimo sistema ir kuria siekiama neleisti, kad vėliau kiltų problemų ( 78 ). Kadangi tai yra ex ante procedūra ir ji nėra paremta rungimosi principu, šiomis aplinkybėmis argumentai, grindžiami rungimosi principu paremta ex post peržiūros sistema, taikoma nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, praktiškai neturi reikšmės. Taigi tai, kad Parlamentas neatliko visapusiškos ir detalios konvencijos poveikio Sąjungos antrinei teisei analizės, manau, savaime nėra svarbu; tokią analizę turi atlikti Teisingumo Teismas.

99.

Vis dėlto reikėtų priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tarptautinio susitarimo priėmimas neturės poveikio bendrosioms taisyklėms, jeigu ir Sąjungos teisės, ir nagrinėjamo tarptautinio susitarimo nuostatose nustatyti minimalūs reikalavimai ( 79 ). Taigi, net kai tarptautinis susitarimas apima tas pačias sritis kaip ir Sąjungos bendrosios taisyklės, ši jurisprudencija leidžia teigti, kad Teisingumo Teismas nekonstatuos poveikio Sąjungos taisyklėms, vadinasi, ir pasidalijamajai kompetencijai, jeigu ir vienur, ir kitur nustatyti minimalūs standartai ( 80 ).

100.

Kalbant apie Stambulo konvenciją, pažymėtina, kad jos 73 straipsnyje numatyta, kad „Šios [k]onvencijos nuostatai neturi pakenkti šalies įstatymų nuostatams ir įpareigojančioms tarptautinėms priemonėms, kurios jau yra įsigalioj[usios] arba kurios gali įsigalioti ir pagal kurias asmenims būtų suteikiamos palankesnės teisės siekiant kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje bei vykdyti jų prevenciją“.

101.

Taigi tokiomis aplinkybėmis siekiant kompetenciją, kuria Sąjunga dalijasi su valstybėmis narėmis, pripažinti išimtine (t. y. tokia, kuria Taryba privalės pasinaudoti), reikėtų nustatyti, kad Sąjunga šioje srityje jau priėmė bendrąsias taisykles, kuriomis, pirma, nenustatomi minimalūs standartai ir, antra, kad Stambulo konvencijos sudarymas gali paveikti šiuos standartus.

102.

Kalbant apie du sprendimus leisti Sąjungos vardu pasirašyti Stambulo konvenciją, pažymėtina, kad gali kilti abejonių dėl to, ar Taryba teisingai nusprendė, kad Sąjunga privalės pasinaudoti šia kompetencija dėl SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos trečios situacijos.

103.

Pirma, kaip siekė pabrėžti Lenkijos Respublika, SESV 82 straipsnio 2 dalyje ir SESV 83 straipsnio 1 dalyje, susijusiose su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, numatyta priimti tik minimalias taisykles. Taigi šioje srityje priimtose bendrosiose taisyklėse gali būti teisėtai nustatyti tik minimalūs reikalavimai.

104.

Antra, kalbant apie SESV 78 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Sąjungai suteikiama kompetencija prieglobsčio ir imigracijos srityje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Sąjungos prieglobsčio ir imigracijos politikos srityje priimtose bendrosiose taisyklėse nustatyti tik minimalūs reikalavimai, o jei ne, tai, mano nuomone, mažai tikėtina, kad Stambulo konvencijos nuostatos turėtų joms poveikį.

105.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad Stambulo konvencijoje yra trys nuostatos, kurios gali būti reikšmingos prieglobsčio ir imigracijos politikai, t. y. jos 59–61 straipsniai, esantys šios konvencijos VII skyriuje.

106.

Kalbant apie Stambulo konvencijos 59 straipsnį, skirtą nuo smurto nukentėjusių moterų gyvenamosios vietos statusui, Sąjungos nustatytose taisyklėse, reglamentuojančiose gyvenimą šalyje, numatyti tik minimalūs reikalavimai ( 81 ). Kaip generalinis advokatas Y. Bot nurodė savo išvadoje byloje Rahman ir kt. (C‑83/11, EU:C:2012:174, 64 punktas), Direktyvoje 2004/38 ( 82 ) nustatomas minimalus derinimas, nes ja konkrečiai siekiama tam tikrose situacijose pripažinti teisę gyventi šalyje Sąjungos gyventojo šeimos nariui, neatmetant galimybės suteikti teisę gyventi šalyje kitais atvejais.

107.

Tiesa yra ir tai, kad kai kurie sprendimai dėl Direktyvos 2004/38, pavyzdžiui, Sprendimas NA ( 83 ) arba Sprendimas Diallo ( 84 ), galėjo sukelti abejonių dėl kai kurių šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų minimalaus pobūdžio. Vis dėlto tuos sprendimus reikia vertinti atsižvelgiant į jų kontekstą. Iš tiesų, dėl to, kad per prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūrą Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nei aiškinti nacionalinės teisės, nei taikyti Sąjungos teisės konkrečiu atveju, priimdamas sprendimą jis visada remiasi pateiktame klausime ar klausimuose apibūdinta situacija, kuri gali apimti tik kai kuriuos ginčo aspektus. Taigi, kai prašoma išaiškinti konkrečią direktyvos nuostatą, net jei šioje direktyvoje numatyta, kad joje nustatomi tik minimalūs reikalavimai, Teisingumo Teismas, priklausomai nuo to, kaip yra užduotas klausimas, paprastai pareikš savo poziciją dėl nagrinėjamos nuostatos aiškinimo, neatsižvelgdamas į valstybių narių galimybę priimti griežtesnes normas ( 85 ). Esant tokiai situacijai, pateiktinas atsakymas nedaro poveikio valstybių galimybei vien remiantis jų nacionaline teise palankesnėmis sąlygomis suteikti teisę atvykti į šalį ir gyventi joje ( 86 ). Taigi, vertinant prejudicinio sprendimo mechanizmo kontekste, sprendimus NA ( 87 ) ar Diallo ( 88 ) reikia suprasti ne kaip draudžiančius valstybėms narėms išduoti leidimą gyventi šalyje nurodytais atvejais, o kaip nereikalaujančius iš valstybių narių to daryti ( 89 ).

108.

Stambulo konvencijos 60 straipsnyje numatyta, kad konvenciją pasirašiusios šalys iš esmės privalo pripažinti, kad smurtas prieš moteris dėl lyties gali būti pripažįstamas persekiojimu, kaip apibrėžta 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso, taip pat didele žala, suteikiančia teisę į papildomą apsaugą.

109.

Kai kuriose direktyvose – daugiausia vadinamosiose „pirmosios kartos direktyvose“ – nurodyta, kad jose nustatytos tik minimalios taisyklės ( 90 ). Aišku, naujesnėse direktyvose nurodyta, kad valstybės narės gali nustatyti arba palikti galioti palankesnius reikalavimus tik „jei tie reikalavimai yra suderinami su [šiomis] direktyv[omis]“, o remiantis tuo būtų galima manyti, kad palankesni reikalavimai tam tikrų nuostatų atžvilgiu gali ir nebūti nustatyti ( 91 ). Vis dėlto minėtose direktyvose suteikiamos procedūrinės teisės ar garantijos arba alternatyviai valstybės narės įpareigojamos atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, neatmetant galimybės, kad gali būti suteiktos ir kitos teisės ar garantijos ar atsižvelgta ir į kitas aplinkybes. Neatrodo, kad kuris nors iš minėtuose teisės aktuose nustatytų pabėgėlio statuso nesuteikimo arba papildomos apsaugos panaikinimo ar atšaukimo pagrindų galėtų pažeisti Stambulo konvencijos nuostatas.

110.

Žinoma, Sąjungos teisėje trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės taikomos sąlygos, pagal kurias jiems gali būti suteiktas pabėgėlio arba tarptautinės apsaugos reikalingo asmens statusas, yra tam tikru mastu suderintos, kaip ir tokio statuso turinys ( 92 ). Vis dėlto šios sąlygos yra tokios, kad jas atrodo įmanoma taikyti pagal Stambulo konvencijos 60 straipsnį. Visų pirma dėl pabėgėlio statuso reikėtų pažymėti, kad Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punkte ( 93 ) pabėgėlio sąvoka apibrėžiama kaip nurodanti trečiosios šalies pilietį, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl, be kita ko, „priklausymo tam tikr[ai] socialin[ei] grup[ei]“ baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, o socialinės grupės sąvoka tos pačios direktyvos 10 straipsnyje apibrėžiama labai plačiai, kaip bet kuri grupė, kurios „nariai turi tas pačias prigimtines savybes“ ( 94 ). Jame taip pat nurodyta, kad, „siekiant pripažinti priklausymą tam tikr[ai] socialin[ei] grup[ei] arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę“.

111.

Galiausiai dėl Stambulo konvencijos 61 straipsnio galima pažymėti, jog jame numatyta, kad šalys privalo imtis būtinų priemonių, kad būtų laikomasi negrąžinimo principo, o ši pareiga jau nustatyta Sąjungos teisėje ( 95 ).

112.

Bet kuriuo atveju man neatrodo būtina šioje byloje galutinai nuspręsti, ar Sąjunga, kaip mano Taryba, turi išimtinę kompetenciją sudaryti Stambulo konvenciją minėtose dviejose srityse pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, taigi, ar Sąjunga privalo pasinaudoti šia kompetencija. Net paaiškėjus, kad Stambulo konvencijos sudarymas negalėtų paveikti Sąjungos bendrųjų taisyklių, susijusių su šia sritimi, tokia kompetencija išliktų pasidalijamoji ir Taryba vis tiek galėtų nevaržoma ja pasinaudoti, o iš esmės tai ir įvyks ( 96 ). Kaip jau paaiškinau, Parlamento pateiktas klausimas iš tiesų implicitiškai grindžiamas prielaida, kad Sąjunga pasinaudos bent ta kompetencija, kurią ji turi prieglobsčio ir imigracijos bei teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje.

113.

Remiantis Stambulo konvencijos preambule, jos tikslas yra „sukurti Europą, kuri būtų be smurto prieš moteris ir smurto šeimoje“. Kaip nurodyta šios konvencijos 1 straipsnyje, tokio tikslo siekiama penkiais potiksliais, būtent:

114.

Kalbant apie Stambulo konvencijos turinį, pažymėtina kad šią konvenciją sudaro 81 straipsnis ir ji padalyta į 12 skyrių:

115.

Stambulo konvencijos I skyriuje išdėstytos nuostatos, susijusios su šios konvencijos tikslais ir sąvokų apibrėžtimis, taip pat jos ryšiu su lygybe ir nediskriminavimu, ir bendrieji įsipareigojimai. Jame visų pirma apibrėžiami svarbiausi visame konvencijos tekste vartojami terminai ( 97 ), o šalys įpareigojamos pasmerkti visų formų diskriminaciją, užtikrinant, kad jų teisinėse sistemose būtų taikomas vyrų ir moterų lygybės principas, taip pat paaiškinama, kad gali būti imtasi pozityvių veiksmų ( 98 ). Visos šalys taip pat įpareigojamos užtikrinti, kad valstybės vardu veikiantys subjektai nedalyvautų atliekant jokių smurto veiksmų ir užtikrintų deramą rūpestingumą, kad būtų užkirstas kelias ne valstybės vardu veikiančių subjektų smurtiniams veiksmams, kad jie būtų ištirti ir už juos nubausta ir kad būtų numatytas tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimas ( 99 ). Galiausiai šiame skyriuje nurodyta, kad šalys, be kita ko, skatina vyrų ir moterų lygybės bei moterų įgalėjimo politiką ( 100 ).

116.

II skyriuje šalys įpareigojamos įgyvendinti visapusę atsako į smurtą prieš moteris politiką, užtikrindamos veiksmingą visų atitinkamų agentūrų, institucijų ir organizacijų bendradarbiavimą ir prireikus įtraukdamos visus susijusius subjektus, pavyzdžiui, vyriausybines įstaigas, nacionalinius, regionų ir vietos parlamentus, taip pat valdžios institucijas, nacionalines žmogaus teisių institucijas ir pilietinės visuomenės organizacijas ( 101 ). Iš šalių taip pat reikalaujama rinkti atitinkamus į kategorijas suskirstytus statistinius duomenis ir stengtis reguliariai vykdyti gyventojų apklausas, kad būtų galima įvertinti visų formų smurtą, įtrauktą į Stambulo konvencijos taikymo sritį ( 102 ).

117.

III skyriuje detalizuojami šalių įsipareigojimai prevencijos srityje. Iš esmės šalys įpareigojamos laikytis kompleksinio požiūrio, apimančio informuotumo didinimą, lyčių lygybės ir smurto klausimų įtraukimą į visų lygių formalųjį švietimą rengiant atitinkamus mokymus ir įgyvendinant mokymo programas, taip pat skatinti nesmurtinį elgesį ir lyčių lygybę neformaliojo švietimo kontekste, sporto, kultūros, laisvalaikio įstaigose ir žiniasklaidoje ( 103 ). Šalys privalo užtikrinti, kad su aukomis ir smurtautojais dirbantiems specialistams būtų rengiami tinkami mokymai ( 104 ). Taip pat turi būti imamasi priemonių prevencinės intervencijos ir gydymo programoms numatyti ( 105 ) ir skatinti privatųjį sektorių dalyvauti rengiant ir įgyvendinant šią politiką kartu su gairėmis ir neprivalomais standartais ( 106 ).

118.

IV skyriuje apibrėžiami šalių įsipareigojimai dėl nukentėjusiųjų apsaugos ir paramos jiems ( 107 ). Šie įsipareigojimai apima įsipareigojimą laiku teikti tinkamą informaciją apie prieinamas paramos tarnybas ir teisines priemones aukoms suprantama kalba ( 108 ) ir užtikrinti bendrųjų paramos paslaugų, kaip antai sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų, teisinių ir psichologinių konsultacijų, finansinės paramos, būsto, švietimo, mokymo ir pagalbos ieškant darbo prieinamumą ( 109 ), taip pat specialiąsias paslaugas, įskaitant prieglaudas, nemokamas ir visada prieinamas pagalbos telefonu linijas, specialią medicinos ir teismo ekspertizės pagalbą seksualinio smurto aukoms ir atsižvelgimą į vaikų liudininkų poreikius ( 110 ). Be to, reikalaujama imtis priemonių skatinti smurto veiksmų liudininkus arba asmenis, turinčius pagrįstų priežasčių manyti, kad toks smurto veiksmas gali būti įvykdytas, arba tikėtina, jog smurto veiksmai bus vykdomi toliau, pranešti apie smurtą, taip pat to, kad taisyklėmis, nustatančiomis sąlygas, kuriomis specialistai praneša apie smurtinius veiksmus arba tikėtinus smurtinius veiksmus, nebūtų pažeidžiama bendra jų pareiga išlaikyti konfidencialumą ( 111 ).

119.

V skyriaus „Materialinė teisė“ nuostatos yra išsamiausios. Pirma, jame šalių reikalaujama suteikti aukoms tinkamas civilines teisių gynimo priemones prieš (fizinius ar psichologinius) smurtautojus, įskaitant kompensaciją; užtikrinti, kad priverstinė santuoka būtų pripažinta negaliojančia, panaikinta arba nutraukta, aukai nepatiriant nepagrįstos finansinės ar administracinės naštos; taip pat užtikrinti, kad, nustatant vaikų globą ar bendravimo su vaikais teises, būtų atsižvelgta į smurto atvejus, patenkančius į Stambulo konvencijos taikymo sritį ( 112 ). Antra, šiame skyriuje nurodomas elgesys, į kurį reikalaujama reaguoti baudžiamosios teisės priemonėmis, t. y. psichologinis smurtas panaudojant grasinimus ar prievartą, persekiojimas, fizinis smurtas, seksualinis smurtas, įskaitant išžaginimą, priverstinė santuoka, moters lyties organų žalojimas, priverstinis nėštumo nutraukimas ar priverstinė sterilizacija ir seksualinis priekabiavimas ( 113 ). Šiame skyriuje šalys taip pat įpareigojamos kriminalizuoti pagalbą ar bendrininkavimą, kėsinimąsi padaryti nusikaltimus, taip pat trečiųjų asmenų privertimą padaryti šiuos nusikaltimus ( 114 ). Trečia, V skyriuje nurodyta, kad šalys privalo imtis priemonių užtikrinti, kad „garbe“ nebūtų galima remtis kaip kurio nors iš šių nusikaltimų pateisinimu ( 115 ) ir kad pagal šią konvenciją nustatytos nusikalstamos veikos būtų laikomos tokiomis neatsižvelgiant į aukos ir vykdytojo tarpusavio santykių pobūdį ( 116 ). Ketvirta, joje šalys įpareigojamos imtis būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kad nustatytų jurisdikciją dėl visų pagal šią Konvenciją nustatytų nusikalstamų veikų, kai nusikalstama veika turi sąsają su jų teritorija ar vienu iš konvencijos šalies piliečių ( 117 ). Penkta, konvencijoje šalys įpareigojamos numatyti tinkamas ir atgrasomas sankcijas ( 118 ) ir tam tikras situacijas laikyti sunkinančiomis aplinkybėmis ( 119 ). Galiausiai V skyriuje šalims leidžiama skiriant bausmę atsižvelgti į kitos šalies priimtus nuosprendžius dėl nusikalstamų veikų, nustatytų pagal šią konvenciją ( 120 ), ir draudžiama nustatyti privalomus alternatyvius ginčų sprendimo būdus ( 121 ).

120.

VI skyriuje reglamentuojama proceso teisė ir apsaugos priemonės atliekant tyrimą ir vykstant teismo procesui ( 122 ). Šalys privalo užtikrinti, be kita ko, kad teisėsaugos institucijos teiktų neatidėliotiną apsaugą nukentėjusiesiems, įskaitant įrodymų rinkimą ( 123 ), ir įvertintų pavojų gyvybei bei padėties rimtumą ( 124 ). Ypatingą dėmesį reikėtų skirti šaunamųjų ginklų prieinamumui smurtautojams. Teisės sistemose turi būti numatyta galimybė taikyti skubius draudžiamuosius įpareigojimus, taip pat ribojamąsias ar apsaugos priemones, neužkraunant nepagrįstos finansinės ar administracinės naštos aukai ( 125 ). Pažeidus šiuos įpareigojimus turi būti taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos baudžiamosios ar kitos teisinės sankcijos. Šalys turi užtikrinti, kad įrodymai, susiję su aukos seksualine istorija ir elgesiu, būtų leidžiami tik kai tai yra aktualu ir būtina ( 126 ), ir kad sunkiausi nusikaltimai neturėtų visiškai priklausyti nuo aukos pranešimo ar skundo ( 127 ). Šalys taip pat turi užtikrinti vyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, taip pat smurto šeimoje klausimais konsultuojantiems specialistams galimybę aukų prašymu joms padėti ir (arba) jas paremti, kol vyksta nusikalstamų veikų, nustatytų pagal Stambulo konvenciją, tyrimai ir su jomis susiję teismo procesai. Šiame konvencijos skyriuje nustatomas nebaigtinis sąrašas nukentėjusiųjų teisių ir interesų apsaugos priemonių, įskaitant jų, kaip liudytojų, poreikių apsaugą visais tyrimo ir teismo proceso etapais. Ypač reikalaujama atsižvelgti į specialiuosius nukentėjusių vaikų ir liudytojų poreikius ( 128 ). Galiausiai šalys privalo numatyti teisę į teisinę pagalbą ( 129 ), o senaties terminas turi būti skaičiuojamas taip, kad, kalbant apie sunkiausius nusikaltimus, būtų galima veiksmingai pradėti procesą po to, kai auka sulaukė pilnametystės ( 130 ).

121.

VII skyriuje numatyta, kad šalys taip pat turi imtis reikalingų teisėkūros priemonių, kad kovos su smurtu priemonės neturėtų poveikio nukentėjusiųjų, kaip šalies gyventojų, statusui ( 131 ) ir kad smurtas prieš moteris dėl lyties būtų pripažintas persekiojimu ir tam tikros formos didele žala, suteikiančia teisę į papildomą apsaugą, kaip tai suprantama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytą Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ( 132 ). Be to, šalys turi nustatyti prieglobsčio procedūras, kuriomis atsižvelgiama į lytį. Šiame skyriuje taip pat siekiama užtikrinti, kad smurto prieš moteris aukoms visomis aplinkybėmis būtų taikomas negrąžinimo principas ( 133 ).

122.

VIII skyrius skirtas šalių tarptautiniam bendradarbiavimui užtikrinti įgyvendinant Stambulo konvenciją. Visų pirma šalys turi užtikrinti, kad nukentėjusieji nuo nusikaltimų, padarytų kitos šios konvencijos šalies teritorijoje, galėtų paduoti skundą savo gyvenamojoje šalyje ( 134 ). Jeigu asmeniui kyla tiesioginė smurto rizika, šalys turėtų informuoti viena kitą, kad būtų galima imtis apsaugos priemonių ( 135 ). Be to, šiame skyriuje visų pirma skundo suteikiama teisė būti informuotiems apie veiksmų, kurių imtasi pagal šį skyrių, galutinius rezultatus, organizuojant keitimąsi informacija tarp šios konvencijos šalių ( 136 ).

123.

IX skyriuje nustatomas Stambulo konvencijos įgyvendinimo stebėsenos mechanizmas, o jį įgyvendinti pavedama GREVIO.

124.

X skyriuje paaiškinama, kad Stambulo konvencija nedaro poveikio šalių įsipareigojimams pagal kitus tarptautinius dokumentus ir kad šalys gali sudaryti kitus tarptautinius susitarimus dėl konvencijoje reglamentuojamų klausimų tam, kad būtų papildytos arba sustiprintos jos nuostatos.

125.

XI skyriuje nustatyta Stambulo konvencijos pataisų procedūra.

126.

XII skyriuje pateikiamos baigiamosios nuostatos. Jame konkrečiai nurodyta, kad Stambulo konvencija pateikiama pasirašyti Europos Sąjungai ( 137 ). Šiame skyriuje taip pat nurodyta, kad išlygos galimos tik ribotais atvejais ir tam tikromis sąlygomis ( 138 ).

127.

Kaip Komisija pažymėjo savo pasiūlyme dėl Tarybos sprendimo dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo pasirašymo Europos Sąjungos vardu ( 139 ), Stambulo konvencijos sudarymas Sąjungos vardu gali apimti daugelį vien Sąjungai arba jai kartu su valstybėmis narėmis priklausančių kompetencijos sričių. Taigi teoriškai pagal SESV gali būti reikšminga daug teisinių pagrindų, pavyzdžiui „16 straipsnis (duomenų apsauga), 19 straipsnio 1 dalis (diskriminacija dėl lyties), 23 straipsnis (konsulinė apsauga kitos valstybės narės piliečiams), 18, 21, 46, 50 straipsniai (laisvas piliečių judėjimas, laisvas darbuotojų judėjimas ir įsisteigimo laisvė), 78 straipsnis (prieglobstis ir papildoma bei laikinoji apsauga), 79 straipsnis (imigracija), 81 straipsnis (teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose), 82 straipsnis (teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose), 83 straipsnis (ES masto nusikalstamos veikos apibrėžtis ir sankcijos už ypač sunkius nusikaltimus, turinčius tarpvalstybinį pobūdį), 84 straipsnis (nederinamosios priemonės nusikaltimų prevencijos srityje) ir 157 straipsnis (lygios galimybės ir vienodas požiūris į vyrus ir moteris užimtumo ir profesinės veiklos srityje)“. Prie šių pagrindų dar galima pridėti Komisijos nenurodytą SESV 165 straipsnį (geros kokybės švietimo plėtojimas), SESV 166 straipsnį (profesinio mokymo politikos įgyvendinimas) arba SESV 336 straipsnį (Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų įdarbinimo sąlygos) ( 140 ).

128.

Vis dėlto, kaip paaiškinau, akto teisinis pagrindas ar pagrindai neturi atspindėti visos kompetencijos, kuria pasinaudota jį priimant. Sprendimas leisti Sąjungai sudaryti Stambulo konvenciją turėtų būti grindžiamas tik tuo teisiniu pagrindu ar pagrindais, kurie atitinka būsimą šio sprendimo svorio centrą.

129.

Jei atsakymas į pirmojo klausimo a dalį priklausytų tik nuo Stambulo konvencijos tikslų ir turinio, būtų pakakę pažymėti, kad, nors ši konvencija turi kelias sudedamąsias dalis, tikslas panaikinti diskriminaciją dėl lyties vis dėlto aiškiai yra pagrindinis tikslas ir sudedamoji dalis ( 141 ). Kaip nurodyta konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje, šia konvencija, kaip matyti iš jos preambulės, siekiama pripažinti, kad „tarp smurto prieš moteris išnaikinimo ir teisinės bei faktinės lyčių lygybės pasiekimo yra ryšys“ ( 142 ). Jame taip pat nurodyta, jog „smurto prieš moteris“ sąvokos apibrėžtis aiškiai rodo, kad pagal konvenciją smurtas prieš moteris laikomas žmogaus teisių pažeidimu ir diskriminacijos forma“ ( 143 ). Taigi, nesant konkretesnio teisinio pagrindo, atrodo, kad tinkamas teisinis pagrindas būtų ESS 3 straipsnio 3 dalis, kurioje, siejant ją su SESV 19 straipsniu, Sąjungai suteikiama kompetencija „imtis atitinkamų veiksmų, siek[iant] kovoti su diskriminacija dėl lyties“.

130.

Kaip paminėta pirmiau, vis dėlto siekiant nustatyti teisinį pagrindą, kuriuo būtų paremtas sprendimas leisti Sąjungos vardu sudaryti Stambulo konvenciją, reikia atsižvelgti ne tik į šios konvencijos tikslus ir sudedamąsias dalis, bet ir į konkretesnius paties šio sprendimo tikslus ir sudedamąsias dalis.

131.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju daugiau ar mažiau preziumuojama, kad Taryba nepageidauja, kad Sąjunga naudotųsi kita kompetencija nei ta, kuri atitinka Parlamento klausime nurodytas nuostatas, tarp kurių, pasirodo, nėra ESS 3 straipsnio 3 dalies ar SESV 19 straipsnio.

132.

Taigi sprendimas leisti Sąjungos vardu sudaryti Stambulo konvenciją gali būti grindžiamas minėtomis nuostatomis tik jeigu mažų mažiausiai paaiškėtų, kad Sąjunga neišvengiamai privalo pasinaudoti atitinkama išorės kompetencija.

133.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad diskriminacijos dėl lyties panaikinimas nėra nurodytas kaip viena iš SESV 3 straipsnio 1 dalyje paminėtų sričių, kuriose Sąjungai aiškiai suteikta išimtinė kompetencija. Kalbant apie įvairius išimtinės išorės kompetencijos atvejus, numatytus SESV 3 straipsnio 2 dalyje, reikšminga atrodo tik šios nuostatos antroje pastraipoje numatyta trečioji situacija (t. y. kad Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją sudaryti tarptautinį susitarimą, atsižvelgiant į susitarimo nuostatas, kurios gali paveikti bendrąsias Sąjungos taisykles).

134.

Kaip jau buvo paaiškinta, kadangi Stambulo konvencijoje nustatytos tik minimalios taisyklės, tam, kad dėl bendrųjų taisyklių, kurios gali būti paveiktos dėl šios Konvencijos sudarymo, Sąjungai būtų suteikta išimtinė kompetencija, būtina, kad šiose bendrosiose taisyklėse būtų nustatyti ne vien minimalūs reikalavimai. Vis dėlto kovos su diskriminacija dėl lyties srityje nustatytos bendrosios taisyklės, kylančios iš Direktyvos 2000/78 ( 144 ), Direktyvos 2004/113 ( 145 ), Direktyvos 2006/54 ( 146 ) ar Direktyvos 2010/41 ( 147 ), numato tik minimalias taisykles, nes visose jose nurodyta, kad valstybės narės gali nustatyti arba palikti galioti palankesnes nuostatas.

135.

Atsižvelgiant į dabartinį bendrųjų taisyklių dėl kovos su diskriminacija dėl lyties turinį, reikia pažymėti, kad Sąjunga neturi išorės išimtinės kompetencijos šioje srityje. Taigi Sąjunga neprivalo pasinaudoti kompetencija kovos su diskriminacija dėl lyties srityje, kad sudarytų Stambulo konvenciją ( 148 ). Tiek, kiek iškeltas klausimas grindžiamas prielaida, kad Sąjunga iš principo nepasinaudos jokia kita kompetencija, išskyrus susijusią su prieglobsčiu ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, ESS 3 straipsnio 3 dalis arba SESV 19 straipsnis nėra tinkami teisiniai pagrindai priimti sprendimą Sąjungos vardu sudaryti Stambulo konvenciją.

136.

Atsižvelgdamas į tai, dabar siūlau nagrinėti, ar yra teisinių pagrindų, kurie, nors nevisiškai apima minėtą konvenciją, vis dėlto gali apimti svarbias jos dalis ir kartu atitinka kompetenciją, kurią Sąjunga privalės arba kuria ji ketina pasinaudoti, sudarydama šią konvenciją. Iš tiesų to, kad Sąjunga privalo pasinaudoti kita kompetencija nei ta, kuri atitinka Parlamento klausimuose nurodytus teisinius pagrindus, savaime nepakanka, kad į ją šiuo tikslu būtų atsižvelgta; taip pat būtina, kad ši kompetencija apimtų tas Stambulo konvencijos sudedamąsias dalis, kurios yra bent tokios pat svarbios kaip tos dalys, kurias apima Parlamento nurodyti pagrindai.

137.

Šiuo tikslu pirmiausia nagrinėsiu, ar yra kita kompetencija nei ta, kurią Parlamentas nurodė savo klausime, kuri atrodo pakankamai reikšminga ir kuria Sąjunga privalės pasinaudoti, kad sudarytų Stambulo konvenciją.

138.

Iš šios išvados 127 punkte nurodytų skirtingų kompetencijos sričių, kurias gali apimti Stambulo konvencija, tik keturios atrodo pakankamai reikšmingos, kad pateisintų gilesnę analizę, t. y. SESV 165 straipsnis (geros kokybės švietimo plėtojimas), SESV 166 straipsnis (profesinio mokymo politikos įgyvendinimas), SESV 81 straipsnis (teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose) ir SESV 336 straipsnis (Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų įdarbinimo sąlygos).

Dėl Stambulo konvencijos aspektų, susijusių su švietimu ir profesiniu mokymu

139.

Pagal SESV 6 straipsnį Sąjunga turi tik papildomą kompetenciją švietimo ir profesinio mokymo klausimais. Dėl tokios kompetencijos pobūdžio Sąjunga negali pasinaudoti ja pirmumo teise, todėl niekada neprivalo ja naudotis.

Dėl Stambulo konvencijos aspektų, susijusių su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose

140.

Pagal SESV 81 straipsnio 1 dalį teisminis bendradarbiavimas civilinėse tarpvalstybinio pobūdžio bylose priskiriamas kompetencijai, kuria Sąjunga dalijasi su valstybėmis narėmis. Šios nuostatos antrame sakinyje nurodyta, kad toks bendradarbiavimas gali apimti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo priemonių patvirtinimą ( 149 ). SESV 81 straipsnio 2 dalyje pateikiamas baigtinis sąrašas tikslų, kurių gali būti siekiama priemonėmis, kurias Sąjunga gali nustatyti.

141.

Remdamasi minėta nuostata Sąjunga yra priėmusi įvairių taisyklių. Kai kuriose iš jų, pavyzdžiui, Tarybos direktyvoje 2003/8/EB, kuria siekiama pagerinti galimybę kreiptis į teismą vykstant tarpvalstybiniams ginčams, nustatomi tik minimalūs reikalavimai ( 150 ). Panašiai Direktyvos 2008/52 ( 151 ) 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ši direktyva netaikoma teisėms ir pareigoms, kuriomis šalys pačios negali disponuoti pagal atitinkamą taikytiną teisę. Taigi šioje direktyvoje neatmetama galimybė, kad valstybės narės gali uždrausti tam tikrose srityse naudoti mediaciją ( 152 ).

142.

Vis dėlto kituose teisės aktuose numatytos taisyklės, kuriomis aiškiai nustatomi ne tik minimalūs reikalavimai ( 153 ). Teisingumo Teismas dėl teismo sprendimų pripažinimo mechanizmų nustatymo jau yra nusprendęs, kad Sąjunga yra įgijusi išorės kompetenciją ( 154 ).

143.

Kadangi Stambulo konvencijos 62 straipsnyje numatyta, kad ją pasirašiusios šalys turi bendradarbiauti, siekdamos užtikrinti atitinkamų Šalių teisminių institucijų priimtų teismo sprendimų civilinėse ir baudžiamosiose bylose vykdymą, įskaitant įpareigojimus dėl apsaugos priemonės, Sąjunga galiausiai privalės pasinaudoti išimtine išorės kompetencija teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje dėl kai kurių konvencijos nuostatų, pavyzdžiui, jos 62 straipsnio 1 dalies a punkto.

Dėl konvencijos aspektų, susijusių su pareigūnų ir tarnautojų įdarbinimo sąlygų nustatymu

144.

Pagal SESV 336 straipsnį Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavę su kitomis suinteresuotomis institucijomis, patvirtina Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus ir Sąjungos kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas.

145.

Aišku, visų Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos nesusijusios su SESV 3 ir SESV 6 straipsniuose nurodytomis sritimis. Taigi Sąjunga dalijasi šia kompetencija su valstybėmis narėmis pagal SESV 4 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad šia kompetencija pasinaudota pagal pirmumo teisę, priėmus Reglamentą Nr. 31 (EEB), 11 (EAPB), kuriuo nustatomos Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos ( 155 ), todėl Sąjunga laikytina pagal ESS 3 straipsnio 2 dalį įgijusia išimtinę išorės kompetenciją šioje srityje.

146.

Vadinasi, be Parlamento nurodytų teisinių pagrindų, dar reikia nagrinėti SESV 81 ir SESV 336 straipsnius, siekiant nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu ar pagrindais remiantis turėtų būti priimtas sprendimas leisti Sąjungos vardu sudaryti Stambulo konvenciją.

147.

Dėl kitos kompetencijos nei keturios pirma nagrinėtos ar Parlamento nurodytos jo klausime, laikausi nuomonės, kad net jei kai kurios Stambulo konvencijos nuostatos patenka į tos kompetencijos sritį, dėl mano ką tik nurodytų priežasčių jos negali paveikti jokio Sąjungos sprendimo sudaryti šią konvenciją svorio centro. Taip yra todėl, kad Sąjunga neprivalo pasinaudoti šia kompetencija, arba todėl, kad nagrinėjamos nuostatos tokiomis aplinkybėmis gali būti laikomos papildomomis.

148.

Šiuo aspektu atrodo svarbu pirmiausia dar kartą pabrėžti, kad nagrinėjamas atvejis yra toks specifinis būtent todėl, kad Sąjunga nepasinaudos visa kompetencija, kuria dalijasi su valstybėmis narėmis. Visų pirma atrodo, kad Sąjunga neturės pasinaudoti kompetencija, kuri būtų buvusi laikoma apimančia Stambulo konvencijos tikslus ir svarbiausias sudedamąsias dalis, t. y. kovą su diskriminacija dėl lyties ( 156 ).

149.

Taigi gali tapti reikšmingi kiti galimi teisiniai pagrindai, kurie priešingu atveju būtų buvę antraeiliai. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad jie tik santykinai apima Stambulo konvencijos tikslus ir sudedamąsias dalis. Taigi, kaip jau paaiškinau, nustatyti reikšmingą teisinį pagrindą ar pagrindus reikia lyginant su kitais galimais pagrindais, o ne absoliučiai.

150.

Savo klausime Parlamentas siekia išsiaiškinti, ar sprendimas leisti sudaryti Stambulo konvenciją gali, kaip numato Taryba, būti teisėtai grindžiamas SESV 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 84 straipsniu, o gal verčiau jis turėtų būti grindžiamas SESV 78 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 2 dalimi ir SESV 83 straipsnio 1 dalimi. Be minėtų teisinių pagrindų, preziumuotina, atitinkančių kompetenciją, kuria Sąjunga nusprendė pasinaudoti, dėl minėtų priežasčių taip pat reikia atsižvelgti į SESV 81 straipsnį ir SESV 336 straipsnį. Siūlau pradėti nuo SESV 82 straipsnio 2 dalies, SESV 83 straipsnio 1 dalies ir SESV 84 straipsnio, kurie visi yra SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 skyriuje ir skirti teisminiam bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose, ir nuo SESV 81 straipsnio 1 dalies.

151.

Pirmiausia pažymėtina, kad SESV 82 straipsnio 2 dalyje Sąjungai suteikiama kompetencija priimti minimalias taisykles, kuriomis siekiama palengvinti nuosprendžių ir teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą ir nustatyti arba stiprinti policijos ir teisminį bendradarbiavimą tarpvalstybinio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Vis dėlto šios nuostatos antroje pastraipoje patikslinta, kad minėtos priemonės, nesant išankstinio Tarybos sprendimo, kuriame būtų iš anksto nurodyti visi kiti konkretūs baudžiamojo proceso aspektai, turi būti susijusios su valstybių narių tarpusavio įrodymų leistinumu, asmenų teisėmis baudžiamajame procese ir nusikaltimų aukų teisėmis ( 157 ).

152.

Kaip jau minėjau, Stambulo konvencijos VIII skyriuje siekiama įtvirtinti į baudžiamosios teisės sritį orientuotą tarptautinį teisminį bendradarbiavimą. Taigi tikėtina, kad tame skyriuje išdėstytos nuostatos pateks į SESV 82 straipsnio 2 dalies taikymo sritį ( 158 ). Atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės yra iš esmės išlaikiusios išimtinę kompetenciją baudžiamųjų bylų srityje, manau, kad iš galimų teisinių pagrindų SESV 82 straipsnio 2 dalis, vertinant lyginamuoju aspektu ir nesant Sąjungos pageidavimo pasinaudoti vienodo požiūrio srityje turima kompetencija, yra tas teisinis pagrindas, kuris galėtų apimti teisinį būsimo sprendimo leisti Sąjungos vardu sudaryti Stambulo konvenciją svorio centrą. Šiuo atžvilgiu galbūt reikšminga tai, kad trys rašytines pastabas pateikusios institucijos – Parlamentas, Taryba ir Komisija – vienbalsiai sutaria, kad SESV 82 straipsnio 2 dalis yra vienas iš tinkamų materialinių teisinių pagrindų priimti sprendimą Sąjungos vardu sudaryti Stambulo konvenciją.

153.

Tokiomis aplinkybėmis manau, kad SESV 81 straipsnio 1 dalis negali būti vienas iš sprendimo leisti Sąjungos vardu sudaryti Stambulo konvenciją teisinių pagrindų. Iš tiesų iš šios konvencijos bendros sistemos aišku, kad jos tikslai ir sudedamosios dalys, kurios gali būti priskiriamos teisminiam bendradarbiavimui civilinėse bylose, yra papildomos tarptautinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose įtvirtinimo atžvilgiu. Iš VIII skyriaus nuostatų (62–65 straipsniai), taip pat iš šios konvencijos bendros sistemos aišku, kad ja siekiama teikti prioritetą baudžiamajam atsakui į smurtą prieš moteris ir kad numatytas tarptautinis bendradarbiavimas visų pirma yra baudžiamojo pobūdžio. Tokiomis aplinkybėmis manau, kad Stambulo konvencijos nuostatos dėl teisminio bendradarbiavimo civilinės teisės srityje įtvirtinimo iš esmės yra papildomos bendradarbiavimo baudžiamojoje srityje, kurį siekiama įtvirtinti šia konvencija, atžvilgiu.

154.

Kalbant apie SESV 83 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad šia nuostata Sąjungai suteikiama kompetencija nustatyti minimalias baudžiamųjų nusikaltimų ir sankcijų apibrėžimo taisykles ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, pasireiškiantį dėl tokių nusikaltimų poveikio arba ypatingo poreikio kovoti su jais remiantis bendru pagrindu, srityse. Vis dėlto antroje pastraipoje pateiktas baigtinis atitinkamų sričių sąrašas: terorizmas, prekyba žmonėmis ir seksualinis moterų ir vaikų išnaudojimas, neteisėta prekyba narkotikais, neteisėta prekyba ginklais, pinigų plovimas, korupcija, mokėjimo priemonių klastojimas, kompiuteriniai nusikaltimai ir organizuotas nusikalstamumas. Nors šio straipsnio trečioje pastraipoje numatyta, kad Taryba gali priimti sprendimą išplėsti šį sąrašą, neatrodo, kad ji buvo pasinaudojusi šia galimybe ( 159 ).

155.

Atsižvelgiant į sritis, kurias šiuo metu apima SESV 83 straipsnio 1 dalis, atrodo, kad Stambulo konvencijoje esančios materialinės baudžiamosios teisės nuostatos nepriklauso Sąjungos kompetencijai ir išlieka valstybių narių kompetencijoje. Mano nuomone, vien to, kad kai kuriais atvejais šios konvencijos reglamentuojamas smurtas gali būti priskiriamas prekybai žmonėmis ar seksualiniam moterų ir vaikų išnaudojimui, savaime nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog kompetencija, kurią Sąjunga kildina iš SESV 83 straipsnio 1 dalies, gali apimti kai kurias Stambulo konvencijos nuostatas. Taigi man atrodo, kad bet koks rėmimasis šiuo teisiniu pagrindu nėra galimas bet kuriuo atveju.

156.

Dėl SESV 84 straipsnio pažymėtina, kad šios nuostatos tikslas – nustatyti priemones valstybių narių veiksmams nusikaltimų prevencijos srityje skatinti ir remti, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų derinimą. Taigi kyla klausimas, ar pagal Stambulo konvenciją Sąjungai reikės imtis rėmimo priemonių, jeigu ji sudarytų šią konvenciją.

157.

Šiuo aspektu minėtoje konvencijoje ją pasirašiusioms šalims numatyta įvairių įpareigojimų imtis tam tikrų prevencinių ir apsauginių veiksmų, kuriuos tiesiogiai tenka atlikti konvenciją pasirašiusioms šalims. Vis dėlto, mano nuomone, SESV 84 straipsnis neturėtų būti aiškinamas pernelyg siaurai, tarsi pagal jį būtų leidžiama imtis tik tokių priemonių, kurios būtų skirtos valstybėms narėms, nes, kaip yra aišku iš šio straipsnio formuluotės, pagal jį taip pat leidžiama imtis priemonių valstybės veiksmams palaikyti, t. y. greta priemonių, kurių ėmėsi valstybės, tačiau neatmetant, kad tai gali būti tiesiogiai taikoma fiziniams asmenims.

158.

Kalbant apie Stambulo konvencijos tikslų ir sudedamųjų dalių, susijusių su nusikalstamumo prevencija, svarbą, pažymėtina: kadangi, kaip jau paaiškinau, Sąjunga nesinaudos visa kompetencija, konkrečiai – kompetencija kovos su diskriminacija dėl lyties srityje, vertinimas, ar teisinis pagrindas yra pagrindinis, tampa santykinis. Kitaip tariant, vyraujantis arba pagrindinis kai kurių nagrinėjamų tikslų ir sudedamųjų dalių pobūdis turi būti vertinamas lyginant su kitais Stambulo konvencijos tikslais ir sudedamosiomis dalimis, kurios bus privalomos Sąjungai dėl to, kad ji nusprendė pasinaudoti atitinkama kompetencija.

159.

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Taryba ketina apriboti sudarant Stambulo konvenciją Sąjungos prisiimtų įsipareigojimų apimtį, sprendimo leisti Sąjungai sudaryti šią konvenciją tikslai ir sudedamosios dalys, kurioms gali būti taikomas SESV 84 straipsnis, man atrodo tokios pat vyraujančios kaip ir tos, kurioms taikoma SESV 82 straipsnio 2 dalis. Be to, ir teisminiam bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose, ir smurto prieš moteris prevencijai šioje konvencijoje yra skirta po ištisą skyrių.

160.

Dėl SESV 78 straipsnio 2 dalies pažymėtina, kad joje nurodoma Sąjungos kompetencija nustatyti bendrą prieglobsčio sistemą. Kaip pažymėjo Parlamentas, Stambulo konvencijoje tikrai yra tik trys straipsniai, skirti migracijai ir prieglobsčiui. Minėtos konvencijos 59 straipsnyje šalys įpareigojamos savo nacionalinės teisės aktuose numatyti galimybę nukentėjusiosioms moterims migrantėms įgyti savarankišką gyventojo statusą, o atitinkamai jos 60 ir 61 straipsniuose iš esmės reikalaujama, kad šalys pripažintų smurtą prieš moteris persekiojimu ir nagrinėtų prašymus suteikti pabėgėlio statusą, atsižvelgdamos į lyčių aspektą ir laikydamosi smurto prieš moteris aukų negrąžinimo principo.

161.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad, pirma, minėtos trys nuostatos sudaro atskirą skyrių, o tai rodo, kad Stambulo konvencijoje šie klausimai laikomi tokiais pat svarbiais kaip ir teisminis bendradarbiavimas ar prevencinės priemonės. Antra, šios nuostatos, priešingai nei dauguma nuostatų, dėl kurių Sąjunga turi kompetenciją, neatitinka Sąjungoje šiuo metu galiojančios teisės. Šiuo metu Sąjungos teisėje bendrai nenumatyta pareigos atsižvelgti į smurtą prieš moteris kaip į vieną iš persekiojimo formų, dėl kurios gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, ir tokio aiškaus įsipareigojimo prisiėmimas gali turėti reikšmingą praktinį poveikį. Trečia (ir svarbiausia), nereikėtų pamiršti, jog dėl to, kad Taryba numatė sudaryti susitarimą tik tam tikros kompetencijos srityse, labai daug Stambulo konvencijos nuostatų nebus jai privalomos Sąjungos teisės požiūriu.

162.

Tokiomis aplinkybėmis manau, kad SESV 78 straipsnio 2 dalis turėtų būti vienas iš sprendimo Sąjungos vardu sudaryti Stambulo konvenciją teisinių pagrindų, nes apima tikslus ir sudedamąsias dalis, kurios (‑ie), bent lyginant su kitais būsimais šio sprendimo tikslais ir sudedamosiomis dalimis, turėtų būti laikomos (‑i) vyraujančiomis (‑iais). Net jei būtų galima teigti, kad kai kurie šios konvencijos tikslai ar sudedamosios dalys gali priklausyti išimtinei Sąjungos kompetencijai, kurios neminėjau, jie geriausiu atveju galėtų turėti nebent papildomą pobūdį.

163.

Galiausiai dėl visų Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų man atrodo akivaizdu, jog paprastai vien tos aplinkybės, kad tarptautinis susitarimas taip pat gali būti susijęs su Sąjungos tarnautojais, nepakanka SESV 336 straipsnio kaip teisinio pagrindo paminėjimui pateisinti: būtina, kad šio susitarimo taikymas tokiems tarnautojams būtų sprendimo sudaryti šį susitarimą tikslas ar pagrindinė sudedamoji dalis.

164.

Vis dėlto, kadangi nagrinėjamu atveju Sąjunga neketina pasinaudoti kompetencija kovos su diskriminacija dėl lyties srityje, reikėtų pažymėti, kad kiti nurodyti teisiniai pagrindai tik labai santykinai apims minėtą susitarimą. Gana daug Stambulo konvencijos tikslų ir sudedamųjų dalių, visų pirma tie tikslai ir sudedamosios dalys, kuriomis (‑iais) siekiama kriminalizuoti tam tikrą elgesį, priklausys išimtinei valstybių narių kompetencijai. Įsipareigojimų, kuriuos Sąjungai teks prisiimti, jeigu ji ir toliau laikysis pozicijos prisijungti tik ribotai, iš tiesų bus gana nedaug. Tokiomis aplinkybėmis man atrodo, kad minėtos konvencijos tikslai ir sudedamosios dalys, kurias (‑iuos) gali apimti SESV 336 straipsnis, Sąjungos požiūriu santykinai bus tokie pat svarbūs kaip ir tikslai ir sudedamosios dalys, kurias (‑iuos) apima SESV 78 straipsnio 2 dalis, SESV 82 straipsnio 2 dalis ir SESV 84 straipsnis. Kalbant apie Sąjungos tarnautojus, pažymėtina, kad Sąjungos prisijungimas prie Stambulo konvencijos bus visiškai veiksmingas. Taigi įsipareigojimai dėl tarnautojų, kurie teks Sąjungai ratifikavus šią konvenciją, bus platesni ratione materiae už tuos, kurie kyla Sąjungos piliečių atžvilgiu jai naudojantis kita savo kompetencija. Tokiomis aplinkybėmis man atrodo, kad dėl riboto prisijungimo sukuriama ypatinga situacija, kai valstybės tarnybos komponento negalima laikyti papildomu kitų kompetencijų atžvilgiu.

165.

Žinoma, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją akto priėmimas iš esmės turi būti paremtas vienu teisiniu pagrindu. Tačiau, kaip jau paaiškinta, kai tik Sąjunga ketina rinktis ribotą prisijungimą, atsisakydama kompetencijos kovos su diskriminacija dėl lyties srityje, teisinių pagrindų derinys atrodo neišvengiamas dėl kitų kompetencijų suskaidymo ( 160 ). Be to, visi minėti teisiniai pagrindai numato tą pačią procedūrą, kiek tai susiję su naudojimusi vidaus kompetencijomis, t. y. įprastą teisėkūros procedūrą, o kalbant apie naudojimąsi išorės kompetencija, pagal SESV 218 straipsnį taikomos tos pačios balsavimo taisyklės. Taigi tokie teisiniai pagrindai ir Sąjungos naudojimasis išorės kompetencija yra visiškai suderinami.

166.

Tad atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlyčiau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti taip: atsižvelgiant į Tarybos numatytą sudarymo apimtį, sprendimas leisti Sąjungai sudaryti būtent tokios apimties susitarimą turi būti grindžiamas SESV 78 straipsnio 2 dalimi, SESV 82 straipsnio 2 dalimi, 84 ir SESV 336 straipsniais.

167.

Parlamento iškelto pirmojo klausimo b dalimi iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar leidimas Sąjungai sudaryti Stambulo konvenciją negaliotų, jeigu dėl, be kita ko, teisinių pagrindų pasirinkimo jis būtų suteiktas dviem atskirais sprendimais.

168.

Parlamentas pažymėjo, jog du atskiri sprendimai pasirašymo etapu buvo priimti todėl, kad Stambulo konvencijos 60 ir 61 straipsniai buvo priskiriami SESV 78 straipsnyje nurodytos bendros prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinosios apsaugos politikos sričiai. Dėl to būtų kilę ypatingų sunkumų atsižvelgiant į Protokolo Nr. 21 taikymą, nes jame numatyta, kad šioje srityje nustatytos priemonės nėra privalomos ar taikomos Airijai, todėl ji nedalyvauja jas nustatant, išskyrus atvejus, kai sutinka dalyvauti. Parlamentas vis dėlto laikosi nuomonės, kad įvardyti nuogąstavimai dėl Protokolo Nr. 21 yra nepagrįsti, nes jeigu Sąjunga sudarytų Stambulo konvenciją, Airijai šis sudarymas būtų privalomas visų kompetencijų, kuriomis Sąjunga pasinaudotų pagal šią konvenciją, atžvilgiu. Vis dėlto negaliu sutikti su tokiu argumentu, nes jis prilygsta teiginiui, kad tokiu atveju galimas Protokolo Nr. 21 poveikis nepasireikštų, kadangi minėtos Stambulo konvencijos nuostatos daugiausia numato bendrąsias taisykles, dėl kurių Airija išreiškė sutikimą.

169.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad toks Parlamento klausimas liečia formalų būsimą sprendimo sudaryti Stambulo konvenciją galiojimą.

170.

Šiuo aspektu reikėtų priminti, jog iš SESV 263 straipsnio aišku, kad formalus akto galiojimas gali būti ginčijamas tik jeigu yra pažeistas esminis procedūrinis reikalavimas. Taigi galima kelti klausimą: kas šiuo atveju yra esminis procedūrinis reikalavimas?

171.

Kaip jau paaiškinau, tokie reikalavimai apima procedūrinius ir formaliuosius reikalavimus, galinčius turėti įtaką atitinkamo akto turiniui ( 161 ), o kalbant apie pareigą motyvuoti, pažymėtina, kad dėl jų gali kilti painiava dėl ginčijamo akto pobūdžio ar taikymo srities ( 162 ). Vadinasi, siekiant atsakyti į klausimą, ar dviejų atskirų sprendimų (užuot priėmus vieną sprendimą) priėmimas prieštarauja Sąjungos teisei, reikia išnagrinėti, pirma, ar dėl to, ką galima vadinti „padalijimo procedūra“, pažeidžiama taisyklė arba principas, ir, antra, ar ši taisyklė arba principas gali būti laikomi „esminiais“ šiuo požiūriu.

172.

Dėl tokios taisyklės ar principo buvimo galima pažymėti, kad nė vienoje Sutarčių ar Tarybos darbo tvarkos taisyklių nuostatoje nėra reikalavimo, kuriuo būtų draudžiama sprendimą leisti sudaryti tarptautinį susitarimą padalyti į du atskirus sprendimus.

173.

SESV 218 straipsnio 6 dalyje dėl susitarimo sudarymo procedūros nurodoma, kad Taryba priima sprendimą leisti sudaryti tokį susitarimą. Vis dėlto aišku, kad nežymimojo artikelio „a“ vartojimas versijoje anglų kalba nurodo bendrą sąvoką „sprendimas“, reiškiančią įprastą Tarybos ar Komisijos akto, kuris nėra visuotinai taikomas, formą. Taigi tai nėra kontinentinės teisės tradicijos šalyse vartojama instrumentum (formos) sąvoka, kuri yra priešinga negotium (turiniui). Vadinasi, aiškinant pagal kontekstą, abejotina, ar rengėjai, pasitelkdami vien nežymimąjį artikelį, tikrai ketino neleisti priimti tokio sprendimo dviejų atskirtų aktų forma.

174.

Taip pat sunku suprasti, kaip sprendimo leisti sudaryti tarptautinį susitarimą padalijimas į du skirtingus aktus galėtų pažeisti ESS 17 straipsnio 2 dalį ar SESV 293 straipsnį. Nors abi nuostatos skirtos tik teisėkūros procedūrai ( 163 ), iš SESV 218 straipsnio vietos Sutartyje (ši nuostata yra Penktosios dalies V antraštinėje dalyje (skirtoje Sąjungos išorės veiksmams), o ne Šeštosios dalies I antraštinės dalies 2 skyriaus 2 skirsnyje, kaip teisėkūros procedūra) ir iš jos turinio matyti, kad tarptautinių susitarimų sudarymo procedūra yra specifinė ir ypatinga. Iš tiesų skiriasi ne tik skirtingų institucijų prerogatyvos pagal kiekvieną iš šių procedūrų, bet ir Sutartyse vartojama terminija. Pavyzdžiui, SESV 218 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tarptautinio susitarimo pasirašymo procedūra pradedama „rekomendacija“, o SESV 294 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisėkūros procedūra pradedama „pasiūlymu“ ( 164 ).

175.

Be to, net jei būtų manoma, kad viena iš šių nuostatų galėtų būti laikoma nustatančia reikalavimą, man neatrodo, kad jį būtų galima laikyti „esminiu“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

176.

Tokiomis aplinkybėmis vienintelė taisyklė ar principas, kuris galėtų reikšti esminį procedūrinį arba formalųjį reikalavimą ir dėl kurio Taryba negalėtų padalyti sprendimo leisti sudaryti tarptautinį susitarimą į du skirtingus aktus, tiesiog yra pareiga paisyti kitų institucijų ir valstybių narių prerogatyvų ir laikytis taikytinų balsavimo taisyklių ( 165 ), nes pačios institucijos negali jų nustatyti ( 166 ).

177.

Taigi, pavyzdžiui, Sprendime Komisija / Taryba ( 167 ), kuris paprastai vadinamas „sprendimu dėl mišraus akto“, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovai negali į vieną sprendimą sujungti akto, kuriuo leidžiama pasirašyti Sąjungos ir trečiųjų valstybių ar tarptautinių organizacijų susitarimą, ir akto dėl to, kad valstybės narės laikinai taikytų šį susitarimą. Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, taip yra todėl, kad valstybės narės neturi kompetencijos priimti pirmojo sprendimo, o Taryba, kaip Sąjungos institucija, savo ruožtu neatlieka jokio vaidmens priimant aktą dėl mišraus susitarimo laikino taikymo valstybėse narėse. Dėl pastarojo akto sprendžiama pagal kiekvienos iš šių valstybių nacionalinę teisę ( 168 ). Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad tokia praktika galėjo sukelti pasekmių taikomoms balsavimo taisyklėms, nes pirmąjį aktą, remiantis SESV 218 straipsnio 8 dalimi, būtų tekę priimti Tarybos kvalifikuotąja dauguma, o dėl valstybių narių atliekamo mišraus susitarimo laikino taikymo, kaip kiekvienos iš šių valstybių vidaus teisės klausimo, reikalingas valstybių atstovų bendras sutarimas, taigi jų vieningas sutarimas ( 169 ).

178.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju neatrodo, kad Stambulo konvencijos sudarymas ne vienu, o dviem sprendimais galėtų kelti problemų, panašių į Teisingumo Teismas nurodytas sprendime dėl mišraus akto.

179.

Pirma, neginčijama, kad, nesvarbu, kiek sprendimų būtų priimta, visų jų priėmimas priklausys Sąjungos kompetencijai.

180.

Antra, dėl balsavimo taisyklių reikėtų pažymėti, kad sprendimo padalijimas į du atskirus aktus gali lemti tarptautinio susitarimo sudarymo negaliojimą, jeigu pirmasis aktas, kurį numatyta priimti, būtų priimtas pagal vieną balsavimo taisyklę, o antrasis – jau pagal kitą balsavimo taisyklę, ir jeigu būtų buvęs priimtas tik vienas aktas, būtų taikoma tik viena taisyklė ( 170 ). Vis dėlto šioje byloje nagrinėjamu atveju dėl visų priežasčių, kurias jau nurodžiau, nagrinėdamas priimtinumą, visi teisiniai pagrindai lemia tos pačios procedūros taikymą.

181.

Iš atsakymo į pirmojo klausimo a dalį darytina išvada, kad Stambulo konvencijos pasirašymas Sąjungos vardu, o jei įvyktų – galiausiai ir sudarymas, reiškė ir reiškia, kad Sąjunga pasinaudos tam tikromis kompetencijomis, kurias apima SESV trečiosios dalies V antraštinė dalis. Taigi sprendimo leisti Sąjungai sudaryti šią konvenciją priėmimas, kaip jį mato Parlamentas, turi būti laikomas priklausančiu Sąjungos kompetencijoms, kurias apima protokolai Nr. 21 ir Nr. 22. Vis dėlto, priešingai, nei teigia Parlamentas, padalijus šios konvencijos sudarymą į du atskirus aktus būtų laikomasi – o ne pažeidžiama – taikytinų balsavimo taisyklių ir Protokole Nr. 21 įtvirtintos specialios Airijos pozicijos ( 171 ).

182.

Aišku, du sprendimus būtina priimti, jeigu aktu siekiama kelių tikslų ar jį sudaro kelios sudedamosios dalys, kai jie (jos) nėra papildomi (‑os) vieni (‑os) kitų atžvilgiu ir šie skirtingi pagrindai yra nesuderinami tarpusavyje, nes dėl jų taikomos skirtingos balsavimo taisyklės ( 172 ). Manau, tiesa yra ir tai, kad kelis skirtingus aktus reikės priimti tuo atveju, jeigu aktą sudaro sudedamosios dalys, kurios bent iš dalies gali patekti į protokolų Nr. 21 ir Nr. 22 taikymo sritį, o kitos – ne. Dėl Protokolo Nr. 21 Airija nedalyvauja Tarybai nustatant siūlomas priemones pagal SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį, nebent ši valstybė narė išreikštų pageidavimą dalyvauti ( 173 ). Pagal Protokolą Nr. 22 Danijos Karalystė nedalyvaus Tarybai nustatant siūlomas priemones pagal SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį ir šios priemonės nebus jai privalomos, nebent po nustatymo ji nuspręstų šias priemones įgyvendinti ( 174 ).

183.

Kadangi Danijos Karalystė nedalyvauja Tarybai nustatant priemones, patenkančias į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies taikymo sritį, o Airija dalyvauja nustatant šias priemones tik jeigu išreiškia dėl to ketinimą, tais atvejais, kai Sąjungos aktas turi būti priimtas remiantis keliais teisiniais pagrindais, iš kurių vienus apima SESV trečiosios dalies V antraštinė dalis, o kitus – kitos SESV nuostatos, šį aktą gali reikėti išskirti į kelis sprendimus.

184.

Aišku, šioje byloje nagrinėjamu atveju kompetencijos, kuriomis pasinaudos ar numato pasinaudoti Sąjunga, patenka į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies taikymo sritį. Taigi Danijos Karalystei nė vienas iš tokių sprendimų nebus privalomas ir ji nedalyvaus balsuojant dėl šių dviejų sprendimų priėmimo. Todėl Protokolas Nr. 22 negali pakeisti taikytinų balsavimo taisyklių.

185.

Dėl Airijos situacijos Parlamentas laikosi nuomonės: tiek, kiek būsimam susitarimui daugiausia būtų taikomos bendrosios taisyklės, su kuriomis Airija sutiktų, jis neabejotinai būtų privalomas šiai valstybei narei, todėl ji privalėtų dalyvauti balsuojant.

186.

Vis dėlto, kaip jau nurodžiau, negaliu su tuo sutikti. Ne tik aiškus atsakymas į pirmąjį klausimą, kad Sąjungos antrinės teisės aktai nevisiškai apima sritis, atitinkančias kompetencijas, kuriomis Sąjunga privalės pasinaudoti, siekdama sudaryti nagrinėjamą konvenciją, ir kompetencijas, kurias Parlamentas nurodė savo prašyme, bet ir tai, kad Airija jau sutiko dalyvauti priimant kai kuriuos Sąjungos teisės aktus, mano nuomone, neįpareigoja jos to daryti sudarant tarptautinį susitarimą, kurio dalykas būtų tas pats. Manau, tokia išvada darytina iš Protokolo Nr. 21 4a straipsnio, kuriame numatyta, kad šio protokolo nuostatos „taip pat taikomos <…> priemonėms, siūlomoms ar priimtoms pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo III dalies V antraštinę dalį, iš dalies keičiančioms galiojančią priemonę, kuri joms yra privaloma“ ( 175 ). Kadangi Stambulo konvencijos sudarymas gali paveikti kai kurias esamas priemones prieglobsčio srityje, kaip buvo nurodyta nagrinėjant pirmojo klausimo a dalį, atrodo aišku, kad pagal Protokolą Nr. 21 Airija galėtų nuspręsti, kad sprendimas leisti sudaryti Stambulo konvenciją nebus jai privalomas, todėl ji galėtų nedalyvauti balsuojant šiuo klausimu.

187.

Reikia pripažinti, jog Nuomonėje 1/15 Teisingumo Teismas konstatavo, kad protokolų Nr. 21 ir Nr. 22 taikymas negali paveikti balsavimo Taryboje taisyklių ( 176 ). Vis dėlto toje byloje pateiktus motyvus reikia suprasti atsižvelgiant į joje nagrinėtas aplinkybes. Iš tiesų toje byloje Airija ir Jungtinė Karalystė pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant atitinkamą sprendimą, todėl pagal Protokolo Nr. 21 3 straipsnį nereikėjo taikyti šio protokolo 1 straipsnyje nustatytų balsavimo taisyklių. Dėl Protokolo Nr. 22 Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo, kad, atsižvelgiant į numatyto sudaryti susitarimo turinį, šio susitarimo nuostatos nebūtų privalomos Danijos Karalystei, todėl, nepaisant nustatyto teisinio pagrindo, Danijos Karalystė nedalyvautų priimant tokį sprendimą ( 177 ).

188.

Čia būtų galima pažymėti, kad, priešingai Komisijos per teismo posėdį pateiktiems argumentams, tai, kad esant tokiai situacijai Sąjunga turi išimtinę kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, negali reikšti, kad Protokolas Nr. 21 netaikomas. Jeigu taip būtų, Protokolo Nr. 21 4a straipsnis neturėtų jokios realios reikšmės, nes, mano nuomone, šios nuostatos tikslas būtent ir yra nurodyti, kad protokolas taikomas ir tais atvejais, kai Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, nes numatoma nustatyti priemone gali būti pakeisti esami teisės aktai.

189.

Net ir kalbant apie Stambulo konvencijos nuostatas, kuriomis nekeičiama jokia esama priemonė, manau, kad Airijos pritarimas vis tiek būtinas. Nors Protokolo Nr. 21 4a straipsnyje nurodoma priemonė, lemianti galiojančios priemonės pakeitimą, net tuomet (kaip tai papildomai parodo žodžio „taip pat“ vartojimas), kai priemone nekeičiamas esamas aktas, Protokolo 1 straipsnis vis tiek taikomas, jei tik numatomoje nustatyti priemonėje yra nuostatos, kurioms taikoma SESV trečiosios dalies V antraštinė dalis.

190.

Žinoma, tais atvejais, kai Airija sutinka būti saistoma kai kurių Sąjungos teisės aktų, ji negali sudaryti konvencijos ar kito tarptautinio susitarimo, kuriuo būtų kenkiama tokių teisės aktų veiksmingumui. Vis dėlto priešinga hipotezė nėra teisinga. Tai, kad Airija sutiko būti saistoma minėtų Sąjungos teisės aktų, nereiškia, kad dėl to ji privalėtų dalyvauti priimant aktą, kuriuo sudaroma konvencija tokioje srityje, kurią apima SESV trečiosios dalies V antraštinė dalis. Tokia išvada prieštarautų aiškiam Protokolo Nr. 21 tekstui.

191.

Nors aišku, kad Sąjungoje įsigaliojusi Stambulo konvencija turės poveikį jos prieglobsčio srities teisės aktams, vertinant Sąjungos teisės požiūriu, pagal Protokolą Nr. 21 ši konvencija nebūtų privaloma Airijai dėl visų kompetencijų, kuriomis Sąjunga pasinaudojo sudarydama šią konvenciją, nebent ji taip pat išreikštų savo valią dėl tokio konvencijos privalomumo jai. Taigi, jeigu Airija sutiktų būti saistoma Sąjungos sprendimo leisti sudaryti Stambulo konvenciją tik dėl tam tikrų šios konvencijos nuostatų, atitinkamai būtų reikalaujama priimti du atskirus sprendimus.

192.

Be to, ta aplinkybė, kad Airija jau sudarė Stambulo konvenciją, man neleidžia suabejoti pirma pateikta analize ( 178 ). Taip yra todėl, kad tokia išvada sukelia kitokias pasekmes nei tos, kurios kiltų, jeigu Airija sutiktų būti saistoma Sąjungos sprendimo sudaryti šią konvenciją. Jeigu Airija sutiktų būti saistoma Sąjungos prisijungimo prie minėtos konvencijos, tada, pirma, net jeigu kada nors ją denonsuotų pagal 80 straipsnį, konvencija išliktų jai privaloma Sąjungos kompetencijai priklausančiais klausimais. Antra, minėta valstybė narė gali nenorėti būti saistoma Sąjungos numatyto priimti sprendimo, nes, atsižvelgiant į prisijungimo apimtį, toks sprendimas galėtų panaikinti šios valstybės narės padarytas išlygas.

193.

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į Airijos ketinimus, dviejų sprendimų priėmimas būtų ne tik pagrįstas, bet ir tinkamas, o gal net teisiškai būtinas.

194.

Taigi Teisingumo Teismui siūlyčiau atsakyti Parlamentui taip, kad jeigu Sąjunga sudarytų Stambulo konvenciją dviem atskirais aktais, tai nereikštų tokių aktų negaliojimo.

195.

Antruoju klausimu Parlamentas siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją galiotų, jeigu jis būtų priimtas nesant visų valstybių narių bendro sutarimo dėl jų sutikimo būti saistomoms šios konvencijos.

196.

Šiuo klausimu Parlamentas pripažįsta svarbą užtikrinti glaudų valstybių narių ir Sąjungos institucijų bendradarbiavimą derantis dėl tarptautinio susitarimo, jį sudarant ir įgyvendinant. Vis dėlto, jo nuomone, jeigu Tarybai tektų laukti, kol visos valstybės narės sudarys šį susitarimą, ir tik tada jį sudarytų Sąjunga (Parlamentas pavadino šią praktiką „bendro sutarimo“ praktika), tai peržengtų tokio bendradarbiavimo ribas. Parlamento teigimu, praktiškai tai reikštų reikalavimą, kad tarptautinis susitarimas Taryboje būtų priimtas vieningai, nepaisant kvalifikuotosios daugumos taisyklės buvimo. Be to, tokia praktika prilygtų sprendimo leisti Sąjungai sudaryti tarptautinį susitarimą pavertimui mišriu aktu.

197.

Per teismo posėdį Taryba, regis, pripažino, kad mišraus susitarimo atveju pagal bendrą Tarybos praktiką dažniausiai laukiama, kol jį sudarys valstybės narės (arba bent kol jos patvirtins, kad sudarys šį susitarimą), ir tik tada sprendimas leisti Sąjungai sudaryti šį susitarimą pateikiamas balsavimui. Vis dėlto Taryba teigia mananti, kad tokia praktika nėra jai privaloma, tačiau tokia laukimo pozicija yra visiškai pateisinama Stambulo konvencijos sudarymo atveju.

198.

Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia reikėtų priminti, kad tais atvejais, kai Sąjunga nusprendžia įgyvendinti savo kompetencijas, tai turi būti padaryta laikantis tarptautinės teisės ( 179 ).

199.

Pagal tarptautinę teisę tarptautinio susitarimo pasirašymas iš esmės nereiškia jį pasirašiusio subjekto sutikimo būti saistomam šio susitarimo, todėl šis subjektas iš esmės neįsipareigoja jo sudaryti arba pradėti savo konstitucinėje teisėje nustatytos procedūros (pavyzdžiui, prašydamas teisėkūros subjekto ar parlamento pritarimo), pagal kurią leidžiama sudaryti tokį tarptautinį susitarimą. Vienintelis tokioms šalims tenkantis įpareigojimas kyla iš 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės ( 180 ) 18 straipsnio – elgtis sąžiningai ir susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistas susitarimo objektas ar tikslas.

200.

Vertinant pagal Sąjungos teisę, išskyrus atvejus, kai yra numatyta priešingai, institucijos neprivalo priimti visuotinai taikomo akto. Jos taip pat neprivalo to padaryti per nustatytą terminą. Jeigu sudaromas tarptautinis susitarimas, manau, kad Taryba gali atidėti savo sprendimą tiek, kiek jai tai atrodo būtina, kad būtų priimtas informacija paremtas sprendimas ‐ net jeigu Sąjunga jau pasirašė tokį susitarimą, – nes jai Sutartyse nenustatyta jokio termino ir ji, mano nuomone, turi didelę diskreciją priimti tokį sprendimą ( 181 ).

201.

Priešingai, nei teigė Parlamentas, laukti, kol visos valstybės narės sudarys nagrinėjamą mišrų susitarimą, nereiškia keisti taisyklių, taikomų sprendimui leisti Sąjungai sudaryti šį susitarimą, be to, toks sprendimas, kurį numatoma priimti, nepaverčiamas mišriu aktu. Iš tiesų toks elgesys nereiškia, kad jeigu valstybė narė galiausiai nuspręstų nesudaryti minėto susitarimo, Sąjunga irgi jo nesudarytų. Taigi tokia praktika jokiu būdu neprilygsta nacionalinės tarptautinio susitarimo sudarymo procedūros susiliejimui su SESV 218 straipsnyje numatyta procedūra.

202.

Iš tiesų, nors Teisingumo Teismui nepriklauso priimti sprendimo dėl tokio elgesio tinkamumo, tokia praktika atrodo visiškai teisėta. Kaip jau paaiškinau, kai Sąjunga ir valstybės narės sudaro mišrų susitarimą, tarptautinės teisės požiūriu jos tampa bendrai atsakingos už bet kokį nepagrįstą šio susitarimo nevykdymą ( 182 ). Kalbant apie Stambulo konvenciją, kelios valstybės narės nurodė patyrusios rimtų sunkumų dėl šios konvencijos sudarymo nacionaliniu lygmeniu.

203.

Aišku, kai Sąjunga ketina sudaryti mišrų susitarimą, valstybėms narėms tenka tam tikros pareigos dėl derybų bei sudarymo proceso ir dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, kurios kyla iš reikalavimo vieningai atstovauti Sąjungai tarptautiniu lygmeniu ( 183 ). Vis dėlto tokios pareigos nereiškia, kad valstybės narės vis tiek privalo sudaryti tokį susitarimą. Dėl tokio požiūrio būtų pažeistas ESS 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas kompetencijų pasidalijimo principas.

204.

Tokiu atveju iš jos gali savarankiškai išplaukti nebent pareiga susilaikyti ( 184 ). Bet kuriuo atveju, kadangi lojalaus bendradarbiavimo pareiga yra naudinga valstybėms narėms tuo aspektu, kad reikalauja iš Sąjungos paisyti valstybių narių kompetencijų ( 185 ), Sąjunga negali remtis ja, siekdama įpareigoti valstybes nares sudaryti tarptautinį susitarimą.

205.

Tokiomis aplinkybėmis, jeigu Sąjunga sudarytų mišrų susitarimą, jai galėtų kilti atsakomybė pagal tarptautinę teisę už tam tikrų valstybių narių elgesį, nors jos tokiomis aplinkybėmis veiktų pagal savo išimtinę kompetenciją. Vis dėlto tai yra neišvengiama kompetencijos paskirstymo principo pasekmė pagal Sąjungos vidaus konstitucinę teisę.

206.

Kalbant apie šią bylą, neginčijama, kad siekdama sudaryti Stambulo konvenciją Sąjunga nepasinaudos tam tikromis pasidalijamosiomis kompetencijomis, visų pirma kompetencija, susijusia su kova su diskriminacija dėl lyties. Todėl nemažai įsipareigojimų pagal šią konvenciją priklausys valstybių narių kompetencijai. Kai kurios valstybės narės nurodė patyrusios rimtų sunkumų dėl jos sudarymo nacionaliniu lygmeniu. Visa tai reiškia, kad Taryba turi laikytis apdairaus ir išmintingo požiūrio dėl šio susitarimo sudarymo.

207.

Šiuo klausimu kartais teigiama, kad Tarybai nebūtų teisiškai priimtina laukti valstybių narių „bendro sutarimo“ sudaryti mišrų susitarimą, nes Sąjunga galėtų išspręsti visus kilusius sunkumus, tiesiog pareikšdama išlygą dėl kompetencijų paskirstymo tarp Sąjungos ir valstybių narių. Vis dėlto, konkrečiai kalbant apie Stambulo konvenciją, jos 78 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išlygos dėl šios konvencijos negalimos, išskyrus jos 78 straipsnio 2 arba 3 dalyse nurodytus atvejus. Nė vienoje iš šių nuostatų Sąjungai nenumatyta galimybė padaryti pareiškimą dėl kompetencijos, taip padarant išlygą.

208.

Vis dėlto, kai kurios proceso šalys teigė, kad, nepaisant Konvencijos nuostatų, Sąjunga vis dėlto galėtų padaryti pareiškimą dėl kompetencijos, nes, jų teigimu, faktiškai tai nebūtų išlyga, kaip ji suprantama tarptautinėje teisėje. Anot jų, toks pareiškimas dėl kompetencijos nebūtų išlyga, nes juo būtų siekiama kito tikslo. Jų teigimu, pareiškimas tik atspindi objektyvią teisinę padėtį, t. y. kad tarptautinio susitarimo šalis neturi galimybių jo viso sudaryti, o išlyga atspindi subjektyvų tokios šalies pasirinkimą sudaryti ne visos apimties susitarimą. Taigi pareiškimas gali būti padarytas net ir tuo atveju, jeigu pagal nagrinėjamą susitarimą išlygos nėra galimos.

209.

Vis dėlto negaliu su tuo sutikti. Iš Vienos konvencijos ( 186 ) 2 straipsnio 1 dalies d punkto aišku, kad išlyga yra vienašalis valstybės pareiškimas, nesvarbu, kaip jis suformuluotas ar pavadintas, padarytas pasirašant, ratifikuojant, priimant, tvirtinant sutartį ar prisijungiant prie jos, kuriuo valstybė siekia netaikyti tam tikrų sutarties nuostatų sukeliamų teisinių pasekmių arba pakeisti jų sukeliamas teisines pasekmes šiai valstybei ( 187 ).

210.

Taigi atrodo, kad pagal tarptautinę teisę pareiškimo tikslas neturi reikšmės nustatant, ar jį reikėtų laikyti išlyga. Vienintelis klausimas yra tas, ar atitinkamo pareiškimo paskirtis yra netaikyti tam tikrų tarptautinės sutarties nuostatų sukeliamų teisinių pasekmių, ar jas pakeisti ( 188 ).

211.

Tokiomis aplinkybėmis galima priminti, kad vienas iš svarbiausių tarptautinėms sutartims taikomų principų, nurodytų Vienos konvencijos 27 straipsnyje ir 1986 m. kovo 21 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių tarp tarptautinių organizacijų ir valstybių arba tarp tarptautinių organizacijų ( 189 ) 27 straipsnyje, yra tas, kad šalis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, siekdama pateisinti sutarties nevykdymą. Vis dėlto būtent tokio tikslo būtų siekiama pareiškimu dėl kompetencijos, jeigu juo būtų pasinaudota, siekiant apriboti Sąjungos atsakomybės atsiradimo riziką tuo atveju, kai valstybė narė nevykdo mišraus susitarimo ( 190 ). Dėl to jį reikėtų laikyti „išlyga“, kaip ji suprantama pagal Vienos konvencijos 2 straipsnio 1 dalies d punktą.

212.

Vadinasi, pagal tarptautinę teisę pareiškimas dėl kompetencijos paskirstymo tarp tarptautinės organizacijos ir jos narių turi būti laikomas išlyga ( 191 ), todėl jis gali būti padaromas tik jeigu tai leidžiama pagal nagrinėjamo susitarimo nuostatą, kaip buvo, pavyzdžiui, kalbant apie Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos IX priedo 2 straipsnį, nagrinėtą byloje MOX Plant ( 192 ).

213.

Praktiškai daugelyje konvencijų, kurių šalis yra Sąjunga, numatyta galimybė daryti išlygas arba iš šias konvencijas sudarančių tarptautinių organizacijų netgi reikalaujama padaryti pareiškimą dėl kompetencijos ( 193 ). Geriausiai žinomas konvencijos, kurioje numatytas toks įpareigojimas, pavyzdys yra Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos IX priedo 2 straipsnis ( 194 ).

214.

Vis dėlto, kadangi Stambulo konvencijoje šalims neleidžiama daryti išlygų dėl jurisdikcijos taisyklių, bet koks šiuo klausimu Sąjungos padarytas pareiškimas galėtų būti laikomas teisiškai negaliojančiu pagal tarptautinę teisę. Iš tiesų 2020 m. spalio 6 d. surengtame teismo posėdyje Komisija iš pradžių nurodė galimybę padaryti pareiškimą dėl jurisdikcijos. Vis dėlto prispausta ji galiausiai pripažino, kad, vertinant pagal tarptautinę teisę, toks pareiškimas neturėtų jokios teisinės galios ir jo reikšmė būtų tik informacinė ( 195 ).

215.

Manau, kad tokį požiūrį galima laikyti mažų mažiausiai netinkamu (su visa pagarba). Toks pareiškimas ne tik neturėtų jokios reikšmės pagal tarptautinę teisę, bet ir, vertinant tokiu aspektu, jį taip pat būtų galima laikyti galinčiu klaidinti. Taigi, mano nuomone, Sąjunga turėtų susilaikyti nuo tokio pareiškimo dėl kompetencijos, jeigu pagal nagrinėjamą konvenciją neleidžiama daryti išlygų ( 196 ).

216.

Taip pat galima pažymėti, kad būtų neprasminga laukti, nes Stambulo konvencijos 77 straipsnyje nurodyta, kad bet kuri valstybė arba Europos Sąjunga pasirašymo metu arba deponuodama savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentą gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, kuriai (‑ioms) taikoma ši konvencija. Vis dėlto, mano nuomone, iš esmės yra dvi priežastys, dėl kurių Sąjungai nebūtų pagrįsta siekti remtis šia nuostata Sąjungos atsakomybės apribojimo tikslais. Pirma, mėginimas apriboti susitarimo teritorinę taikymo sritį, apimant tik konkrečias valstybes nares, prieštarautų gyvybiškai svarbiai Sąjungos teisės vienovei Sąjungoje ir vienodo požiūrio principui. Paprastai nukrypimas nuo šios gyvybiškai svarbios Sąjungos teisės vienovės ir nuoseklumo aiškiai numatomas Sutarties lygmeniu, kaip tai savo ruožtu pakankamai patvirtina protokolai Nr. 20, Nr. 21 ir Nr. 32. Antra, Stambulo konvencijos 77 straipsnis galėtų būti įgyvendintas praktiškai tik po to, kai būtų žinoma visų valstybių narių pozicija. Taigi, net jei būtų galimybė remtis tokia nuostata, yra rimtų praktinių ir teisinių priežasčių laikytis „bendro sutarimo“ praktikos.

217.

Galiausiai tai, kad nagrinėjama konvencija buvo priimta globojant Europos Tarybai, kuriai puikiai žinomas taisyklių, kuriomis reglamentuojamas kompetencijos paskirstymas tarp valstybių narių ir Sąjungos, kompleksinis pobūdis, nesuteiktų Sąjungai pagrindo nesilaikyti tarptautinės teisės normų, jeigu ji sudarytų šią konvenciją. Viena vertus, tarptautinės teisės normos taikomos visoms tarptautinėms sutartims be jokios išimties. Kita vertus, iš Stambulo konvencijos teksto aišku, kad jos rengėjai atsižvelgė į ypatingą Sąjungos situaciją, bet vis dėlto (preziumuotina, sąmoningai) atmetė galimybę daryti išlygas dėl kompetencijos ( 197 ).

218.

Tokiomis aplinkybėmis Sąjunga ne tik kad neturi tiesioginės pareigos sudaryti konvenciją per konkretų laikotarpį, bet ir, kaip jau siekiau paaiškinti šioje išvadoje, turi svarbių praktinių priežasčių palaukti, kol ją sudarys visos valstybės narės. Jeigu viena ar daugiau valstybių narių atsisakytų sudaryti Stambulo konvenciją, Taryba galėtų nuspręsti, kad Sąjunga turėtų pasinaudoti daugiau nei iš pradžių numatyta pasidalijamųjų kompetencijų, kad kuo mažiau prisijungimo apimties būtų priskirtina valstybių narių kompetencijai ( 198 ).

219.

Kalbant apie Stambulo konvenciją, toks požiūris yra dar reikšmingesnis, nes Taryba ir Parlamentas, atsižvelgdami į kai kuriose valstybėse narėse patiriamus sunkumus sudaryti šią konvenciją, galėtų spręsti apie ypatingą poreikį kovoti su tam tikros rūšies elgesiu, kaip tai suprantama pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį, taip pagal šios nuostatos trečią pastraipą įgydami teisę išplėsti pasidalijamosios jurisdikcijos sritis su baudžiamąja teise susijusiose srityse.

220.

Nors Parlamentas pagal SESV 218 straipsnį pateiktame prašyme kritikavo delsimą sudaryti Stambulo konvenciją, vis dėlto jis suformulavo savo klausimą taip, kad juo siekiama sužinoti, ar sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją galiotų, jeigu būtų priimtas nelaukiant valstybių narių bendro sutarimo būti saistomoms šios konvencijos.

221.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad sunkumai, su kuriais gali būti susiduriama nagrinėjamų susitarimų valdymo srityje, nėra tas kriterijus, kuriuo remiantis būtų galima vertinti sprendimo leisti sudaryti susitarimą galiojimą ( 199 ).

222.

Taigi nemanau, kad Taryba privalo gauti valstybių narių patvirtinimą dėl to, ką jos ketina sudaryti, kad Sąjungai būtų leista sudaryti tokį susitarimą ( 200 ). Pirma, Sutartyse toks įpareigojimas nepaminėtas. Antra, nors Sąjunga ir valstybės narės privalo užtikrinti savo tarptautinio atstovavimo vieningumą, kaip jau nurodyta, Sąjunga taip pat privalo užtikrinti, kad būtų paisoma valstybių narių kompetencijos. Be to, tai, kad valstybė narė nesudarė tarptautinės sutarties, neužkerta jai kelio laikytis Sąjungos teisėje numatyto tarptautinio atstovavimo vieningumo principo, nes pagal jį reikalaujama tik to, kad ši valstybė susilaikytų nuo veiksmų, kurie akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos patvirtintoms pozicijoms.

223.

Remdamasis visu tuo, kas išdėstyta, darau išvadą, kad Taryba neprivalo laukti valstybių narių bendro sutarimo ir jai nenustatyta jokios pareigos sudaryti tarptautinį susitarimą, kaip antai Stambulo konvencija, iš karto po jo pasirašymo. Taryba kaip tik turi įvertinti, kuri alternatyva geriausia, atsižvelgdama į tai, kiek, pavyzdžiui, tikėtina, kad valstybė narė nepagrįstai nevykdys nagrinėjamo mišraus susitarimo, arba į galimybę pasiekti reikalingą daugumą toje institucijoje, kad pati viena galėtų naudotis visomis pasidalijamosiomis kompetencijomis, kurias apima minėtas susitarimas.

224.

Galiausiai, nors tai nėra būtina, siūlau išnagrinėti per teismo posėdį paminėtą situaciją, t. y. kas gali nutikti, jei valstybė narė denonsuotų šią konvenciją po to, kai valstybės narės ir Sąjunga ją sudarytų.

225.

Nors tokiomis aplinkybėmis pagal lojalaus bendradarbiavimo pareigą atitinkama valstybė narė neabejotinai privalėtų iš anksto informuoti Sąjungą, ši pareiga negali siekti taip toli, kad valstybei narei būtų užkirstas kelias pasitraukti iš tarptautinio susitarimo. Iš tiesų logiška ir neišvengiama kompetencijos paskirstymo principo pasekmė yra ta, kad valstybė narė gali pasitraukti iš mišraus susitarimo, kol šio susitarimo dalis vis dar priklauso valstybių kompetencijai, todėl, kad Sąjunga dar nepasinaudojo visomis pasidalijamosiomis kompetencijomis pirmoji, arba todėl, kad kai kurios šio susitarimo dalys priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai. Tačiau dėl tokios galimybės Sąjunga taip pat neprivalėtų pasitraukti iš susitarimo. Mano nuomone, Tarybai tiesiog prireikus tektų vėl įvertinti ir pasverti nagrinėjamo susitarimo svarbą ir grėsmes, kylančias dėl to, kad Sąjunga ir valstybės narės sudarytų jį ne taip, kaip priklauso.

226.

Taigi siūlau į antrąjį klausimą atsakyti taip, kad, pirma, Sąjungos sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją būtų suderinamas su Sutartimis, jeigu būtų priimtas nesant bendro visų valstybių narių sutarimo dėl jų sutikimo būti saistomoms šios konvencijos. Vis dėlto toks sprendimas būtų suderinamas su Sutartimis ir tuo atveju, jei būtų priimtas tik po to, kai būtų konstatuotas toks bendras sutarimas. Tik Taryba turėtų nuspręsti, kuri iš šių dviejų alternatyvų yra tinkamesnė.

227.

Taigi atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Parlamento pateiktus klausimus:

Jeigu Tarybos ketinimai dėl pasidalijamosios kompetencijos, kuria būtų pasinaudota sudarant Stambulo konvenciją, apimties išliks nepakitę, sprendimas leisti sudaryti šią konvenciją Sąjungos vardu turėtų būti grindžiamas SESV 78 straipsnio 2 dalimi, SESV 82 straipsnio 2 dalimi, SESV 84 straipsniu ir SESV 336 straipsniu kaip materialiniais teisiniais pagrindais.

Jeigu Sąjunga sudarytų Stambulo konvenciją dviem atskirais aktais, dėl to šie aktai netaptų negaliojantys.

Sąjungos sprendimas sudaryti Stambulo konvenciją būtų suderinamas su Sutartimis, jeigu būtų priimtas nesant bendro visų valstybių narių sutarimo dėl jų sutikimo būti saistomoms šios konvencijos. Vis dėlto toks sprendimas būtų suderinamas su Sutartimis ir tuo atveju, jei būtų priimtas tik po to, kai būtų konstatuotas toks bendras sutarimas. Tik Taryba turėtų nuspręsti, kuri iš šių dviejų alternatyvų yra tinkamesnė.