1.

1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, 9 straipsniu ir 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 27 straipsniu, siejamais su 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 5 straipsnio 5 dalimi ir I priedo 29 punktu, nereglamentuojamas sutarčių sudarymas, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis nacionalinės teisės aktais, turi įvertinti, ar vandens tiekimo bendrovės ir vartotojo sutartis gali būti laikoma sudaryta, nesant aiškaus vartotojo sutikimo.

2.

Sąvoka „neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 I priedo 29 punktą, turi būti aiškinama taip, kad ji neapima geriamojo vandens tiekimo bendrovės komercinės veiklos, kai, vartotojui įsikeliant į prieš tai kito asmens gyventą gyvenamąjį būstą, ši bendrovė palieka tokį būstą prijungtą prie viešojo vandens tiekimo tinklo, jeigu toks vartotojas neturi galimybės pasirinkti šios paslaugos tiekėjo, šios paslaugos tiekėjas nustato išlaidas padengiančius, skaidrius ir nediskriminacinius tarifus pagal suvartotą vandenį, o minėtas vartotojas žino, kad toks būstas yra prijungtas prie viešojo vandens tiekimo tinklo ir kad vandens tiekimas yra mokamas.