1.

Sąjungos teisė, visų pirma 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo 43 straipsnio 1 dalies a punktas, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį koncesijos sutartis turi būti pratęsta nevykdant naujos koncesijos suteikimo procedūros tokiomis sąlygomis, kai koncesija suteikiama vienam koncesininkui, nors pagal taikytiną nacionalinę teisę numatyta, kad tokia koncesija iš esmės turi būti suteikiama keliems (ne daugiau kaip keturiems) ekonominės veiklos vykdytojams, jei šiais nacionalinės teisės aktais įgyvendinama pradinės koncesijos sutarties sąlyga, pagal kurią buvo numatyta tokia koncesijos pratęsimo galimybė.

2.

Sąjungos teisė, visų pirma Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 1 dalies e punktas, turi būti aiškinami taip, kad pagal jį nedraudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kuriame numatyta, kad, pirma, sprendimas dėl koncesijos pratęsimo bus priimtas likus dvejiems metams iki jos galiojimo pabaigos ir, antra, pradinėje koncesijos sutartyje numatytos koncesininko mokėtino finansinio atlygio mokėjimo tvarkos pakeitimas siekiant užtikrinti naujas, didesnes pajamas į valstybės biudžetą, jei šis pakeitimas nėra esminis, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 43 straipsnio 4 dalį.

3.

Direktyvos 2014/23 43 straipsnio 4 dalis ir 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 2014/23, 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinamos taip, kad ekonominės veiklos vykdytojas gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo pratęsti koncesiją, remdamasis tuo, kad pradinės koncesijos sutarties vykdymo sąlygos buvo iš esmės pakeistos, nors jis nedalyvavo pradinėje koncesijos suteikimo procedūroje, jeigu koncesijos pratęsimo momentu jis pagrindžia suinteresuotumą tuo, kad ši koncesija būtų jam suteikta.