2021 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas byloje (Tribunal Supremo (Ispanija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Novo Banco SA / Junta de Andalucía

(Byla C-712/19) (1)

(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Įsisteigimo laisvė - Laisvas kapitalo judėjimas - Apmokestinimas - Mokestis už kredito įstaigos turimus klientų indėlius - Mokesčių atskaitymai, suteikiami tik įstaigoms, kurių pagrindinė buveinė ar atstovybės yra Andalūzijos autonominės srities teritorijoje - Mokesčių atskaitymai, suteikiami investicijoms, susijusioms su projektais šioje autonominėje srityje - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema - Direktyva 2006/112/EB - 401 straipsnis - Draudimas rinkti kitus apyvartos mokesčių požymių turinčius nacionalinius mokesčius - Sąvoka „apyvartos mokestis“ - Esminiai PVM požymiai - Nebuvimas)

(2021/C 138/10)

Proceso kalba: ispanų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Tribunal Supremo

Šalys pagrindinėje byloje

Kasatorius: Novo Banco SA

Kita kasacinio proceso šalis: Junta de Andalucía

Rezoliucinė dalis

SESV 49 straipsnyje įtvirtinta įsisteigimo laisvė, kiek tai susiję su atskaitymais, taikomais mokesčiui už kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė ar atstovybės yra valstybės narės regiono teritorijoje, klientų padėtus indėlius, turi būti aiškinama taip, kad:

—	pagal ją draudžiama iš bendros šio mokesčio sumos atskaityti 200 000 EUR kredito įstaigoms, kurių buveinė yra šio regiono teritorijoje,

—

pagal ją nedraudžiama iš bendros šio mokesčio sumos atskaityti 5 000 EUR už kiekvieną atstovybę, įsteigtą minėto regiono teritorijoje, ir šią sumą padidinti iki 7 500 EUR už kiekvieną atstovybę, esančią savivaldybėje, kurioje gyvena mažiau nei 2 000 gyventojų, jeigu šie atskaitymai faktiškai nelemia diskriminacijos, pagrįstos atitinkamų kredito įstaigų buveinės vieta, kuri būtų nepateisinama, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

SESV 63 straipsnio 1 dalis, kiek tai susiję su mokesčiu už kredito įstaigų, kurių pagrindinė buveinė ar atstovybės yra valstybės narės regiono teritorijoje, klientų padėtus indėlius, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama iš bendros šio mokesčio sumos atskaityti sumas, atitinkančias kreditus, paskolas ir investicijas, skirtus šioje srityje vykdomiems projektams, jeigu šiais atskaitymais siekiama vien ekonominio tikslo.

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 401 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, nustatantys mokestį, kurį kredito įstaigos turi mokėti už turimus klientų indėlius, kurio mokesčio bazė atitinka aritmetinį šių indėlių ketvirčio likučio vidurkį ir kurio mokesčių mokėtojas negali perkelti tretiesiems asmenims.

(1) OL C 423, 2019 12 16.