1.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias dėl res judicata galios ir dėl prarastos teisės praleidus terminą teismas negali savo iniciatyva patikrinti sutarties sąlygų nesąžiningumo per išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, o vartotojas, suėjus prieštaravimo pateikimo terminui, – remtis šių sąlygų nesąžiningumu vykstant šiai procedūrai ar paskesniam procesui dėl pripažinimo, kai galimą šių sąlygų nesąžiningumą teismas savo iniciatyva jau patikrino išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pradžioje, nors teismo sprendime, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, nėra jokių motyvų, kad ir glaustų, kurie patvirtintų tokio patikrinimo atlikimą, ir nenurodyta, kad šio teismo išvados, padarytos atlikus šį patikrinimą, nebebus galima ginčyti, jeigu per minėtą terminą nepateikiamas prieštaravimas.

2.

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias nacionaliniam teismui, veikiančiam savo iniciatyva arba vartotojo prašymu, neleidžiama nagrinėti galimo sutarties sąlygų nesąžiningumo po to, kai buvo pasinaudota hipotekine garantija, hipoteka įkeistas turtas parduotas ir atitinkamo turto nuosavybės teisės buvo perleistos tretiesiems asmenims, su sąlyga, kad vartotojas, kurio turtui taikyta hipoteka įkeisto turto išieškojimo procedūra, galėtų savo teises ginti per vėlesnį procesą, inicijuotą siekiant finansinės žalos, patirtos dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, atlyginimo pagal šią direktyvą.