8

Iki StromNEV, iš dalies pakeisto 2011 m. EnWG (toliau – 2011 m. StromNEV), įsigaliojimo, anticikliniai ir bazinės apkrovos vartotojai buvo apmokestinami individualiais mokesčiais, apskaičiuojamais pagal BNetzA parengtą „fizinio kelio metodiką“, kurioje buvo atsižvelgiama į šių vartotojų patiriamas tinklo sąnaudas, mokant minimalų mokestį, lygų 20 % visų paskelbtų mokesčių (toliau – minimalus mokestis), kuris garantavo kompensaciją už tinklo, prie kurio buvo prijungti šie vartotojai, eksploatavimą tuo atveju, jei pagal fizinio kelio metodiką apskaičiuoti individualūs mokesčiai būtų buvę mažesni arba artimi nuliui.

9

Pagal 2011 m. StromNEV 19 straipsnio 2 dalies antrą ir trečią sakinius nuo 2011 m. sausio 1 d. (šios nuostatos taikymo atgaline data dienos) individualūs mokesčiai bazinės apkrovos vartotojams buvo panaikinti ir pakeisti visišku atleidimu nuo tinklo mokesčių (toliau – ginčijamas atleidimas nuo mokesčių), suteiktu kompetentingos reguliavimo institucijos, t. y. BNetzA, arba atitinkamos federalinės žemės reguliavimo institucijos leidimu. Minėtas atleidimas nuo mokesčių buvo taikomas perdavimo ar paskirstymo sistemos operatoriams, atsižvelgiant į sistemos, prie kurios naudos gavėjai buvo prijungti, lygį.

10

Pagal 2011 m. StromNEV 19 straipsnio 2 dalies šeštą ir septintą sakinius perdavimo sistemos operatoriai turėjo atlyginti paskirstymo sistemos operatoriams dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių prarastas pajamas ir tarpusavyje jie turėjo atlikti dėl atleidimo nuo mokesčių patirtų išlaidų įskaitymą, išmokant finansinę kompensaciją pagal 2002 m. kovo 19 d.Kraft-Wärme-Kopplungsgesetz (Bendros šilumos ir energijos gamybos įstatymas) (BGBl. 2002 I, p. 1092) 9 straipsnį, kad kiekvienas prisiimtų tokią pačią finansinę naštą, apskaičiuotą pagal elektros energijos kiekį, kurį jie tiekė prie jų tinklo prijungtiems galutiniams vartotojams.

11

2011 m. gruodžio 14 d.BNetzA sprendimu (BK8-11-024, toliau – 2011 m. BNetzA sprendimas) nuo 2012 m. buvo nustatytas finansavimo mechanizmas. Pagal šį mechanizmą paskirstymo sistemų operatoriai iš galutinių vartotojų ar elektros energijos tiekėjų rinkdavo priemoką (toliau – ginčijama priemoka), kurios suma buvo pervedama perdavimo sistemos operatoriams siekiant kompensuoti dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių prarastas pajamas.

12

Priemokos dydį kiekvienais metais iš anksto nustatė perdavimo sistemos operatoriai, remdamiesi BNetzA nustatytu metodu. Dydį už 2012 m., t. y. pirmuosius schemos įgyvendinimo metus, tiesiogiai nustatė BNetzA.

13

Šios nuostatos netaikomos 2011 m. atleidimo nuo mokesčių sąnaudoms, todėl tais metais kiekvienas perdavimo ir paskirstymo sistemos operatorius turėjo padengti su atleidimu nuo mokesčių susijusius nuostolius.

14

Per administracinę procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ginčijamas atleidimas nuo mokesčių visų pirma buvo pripažintas negaliojančiu 2013 m. gegužės 8 d.Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) ir 2015 m. spalio 6 d.Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) sprendimais, o vėliau – nuo 2014 m. sausio 1 d. – panaikintas StromNEV, iš dalies pakeistu 2013 m. rugpjūčio 14 d.Verordnung zur Änderung von Verordnungen auf dem Gebiet des Energiewirtschaftsrechts (Potvarkis, kuriuo iš dalies keičiama keletas energetikos teisės srities potvarkių) (BGBl. 2013 I, p. 3250) (toliau – 2013 m. StromNEV). Šiuo potvarkiu ateityje vėl nustatomi individualūs pagal fizinio kelio metodiką apskaičiuojami mokesčiai, vietoj minimalaus mokesčio taikant 10, 15 ir 20 % bendrųjų mokesčių dydžius, atsižvelgiant į elektros energijos suvartojimą (atitinkamai 7000, 7500 ir 8000 tinklo naudojimo valandų per metus) (toliau – nustatyto dydžio mokesčiai).

15

2013 m. StromNEV buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, galiojęs nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. ir taikytas atgaline data bazinės apkrovos vartotojams, kuriems 2012 m. ir 2013 m. dar nebuvo taikytas ginčijamas atleidimas nuo mokesčių (toliau – pereinamasis laikotarpis). Vietoj individualių mokesčių, apskaičiuotų pagal fizinio kelio metodiką, ir minimalaus mokesčio, tuo laikotarpiu buvo numatytas tik nustatyto dydžio mokesčių taikymas.

[Praleista]

19

2018 m. gegužės 28 d. Komisija priėmė Sprendimą (ES) 2019/56 dėl pagalbos schemos SA.34045 (2013/C) (ex 2012/NN), kurią Vokietija taikė bazinės apkrovos vartotojams pagal [2011 m.] StromNEV 19 straipsnį (OL L 14, 2019, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), jame konstatavo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vokietijos Federacinė Respublika neteisėtai teikė valstybės pagalbą ginčijamo atleidimo nuo mokesčių forma.

20

Konkrečiai kalbant, Komisija padarė išvadą, kad valstybės pagalbos dydis atitinka 2012 m. ir 2013 m. tinklo sąnaudas, kurias patyrė nuo tinklo mokesčių atleisti bazinės apkrovos vartotojai, arba minimalų mokestį, jei minėtos sąnaudos yra už jį mažesnės.

21

Be to, Komisija pažymėjo, kad nagrinėjama pagalba buvo nesuderinama su vidaus rinka ir jai netaikoma jokių SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalyse išdėstytų nukrypti leidžiančių nuostatų, taip pat jos negalima laikyti suderinama su vidaus rinka jokiu kitu pagrindu.

22

Taigi Komisija nusprendė:

23

2018 m. gruodžio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

24

2019 m. balandžio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Vokietijos Federacinė Respublika paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. 2019 m. birželio 4 d. sprendimu Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininkas leido jai įstoti į bylą. Vokietijos Federacinė Respublika pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą, o pagrindinės šalys per nustatytą terminą dėl jo pateikė pastabas.

25

Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į trečiąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.

26

Vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių atsakyti į rašytinius klausimus; šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

27

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo klausimus per 2020 m. spalio 29 d. posėdį.

28

Per posėdį ieškovė atsisakė ieškinio pirmojo pagrindo; tai buvo pažymėta protokole.

29

Ieškovė, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, Bendrojo Teismo prašo:

30

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

36

Kalbant apie neva vėlavimą pareikšti ieškinį, kuriuo rėmėsi Komisija, reikia priminti, kad pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškinys dėl panaikinimo turi būti pareikštas per du mėnesius nuo ginčijamo akto paskelbimo ar nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

37

Šioje byloje neginčijama, kad ieškinys buvo pateiktas laikantis dviejų mėnesių ir dešimties dienų termino, skaičiuojamo nuo ginčijamo sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje 2019 m. sausio 16 d.

38

Kalbant apie tai, ar ieškovė žinojo apie ginčijamą sprendimą iki jo paskelbimo, reikia priminti, kad iš pačios SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos formuluotės matyti, jog sužinojimo apie aktą dienos, kaip ieškinio pareiškimo termino eigos pradžios, kriterijus yra subsidiarus, palyginti su akto paskelbimo ar pranešimo apie jį kriterijais (1998 m. kovo 10 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑122/95, EU:C:1998:94, 35 punktas ir 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑339/16 P, EU:C:2017:384, 39 punktas; taip pat žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Regione Siciliana / Komisija, T‑190/00, EU:T:2003:316, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), taigi jis taikomas aktams, apie kuriuos nepranešta ar jie neskelbiami (2009 m. liepos 1 d. Sprendimo ISD Polska ir kt. / Komisija, T‑273/06 ir T‑297/06, EU:T:2009:233, 55 punktas).

39

Šiuo atveju tiesa, kad ginčijamo sprendimo paskelbimas nebuvo jo įsigaliojimo sąlyga. Vis dėlto Komisijos sprendimai užbaigti pagalbos tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį skelbiami Oficialiajame leidinyje remiantis 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 32 straipsnio 3 dalimi. Taigi, vadovaujantis suformuota jurisprudencija, ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad ginčijamas sprendimas bus paskelbtas (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BP Chemicals / Komisija, T‑11/95, EU:T:1998:199, 48–51 punktus ir 2009 m. liepos 1 d. Sprendimo ISD Polska ir kt. / Komisija, T‑273/06 ir T‑297/06, EU:T:2009:233, 57 punktą). Vadinasi, ji turėjo teisę paskelbimo Oficialiajame leidinyje datą laikyti ieškinio pareiškimo termino eigos pradžia.

40

Tokios išvados nepaneigia Komisijos nurodyta jurisprudencija.

41

Visų pirma 2017 m. gegužės 17 d. Sprendime Portugalija / Komisija (C‑339/16 P, EU:C:2017:384, 34–40 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškinio pareiškimo termino eigos pradžia buvo pradėta skaičiuoti nuo pranešimo ieškovei, t. y. Portugalijos Respublikai, kuriai ir buvo skirtas tas sprendimas, apie ginčijamą sprendimą dienos, o šioje byloje ieškovė nebuvo ginčijamo sprendimo adresatė, nes jis buvo skirtas Vokietijos Federacinei Respublikai, taigi ieškovė negavo jokio pranešimo apie ginčijamą sprendimą, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

42

Be to, generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvada byloje Georgsmarienhütte ir kt. (C‑135/16, EU:C:2018:120) buvo susijusi su klausimu, ar įmonės, kurioms skirta valstybės pagalba, dėl kurios priimtas Komisijos sprendimas, galėjo ginčyti tokį sprendimą, o tai, remiantis 1994 m. kovo 9 d. Sprendimu TWD Textilwerke Deggendorf (C‑188/92, EU:C:1994:90), buvo kliūtis joms ginčyti tokio sprendimo teisėtumą nacionaliniuose teismuose, kai pareiškiamas ieškinys dėl nacionalinių valdžios institucijų priimtų tokio sprendimo įgyvendinimo priemonių. Kalbant apie ieškinio pareiškimo termino pradžią įmonėms ieškovėms, kurios jį gali pareikšti Europos Sąjungos teisme dėl ginčijamo sprendimo, generalinis advokatas padarė išvadą: kadangi minėto sprendimo paskelbimas nebuvo jo įsigaliojimo sąlyga – užteko to, kad tiesiogiai ir konkrečiai susijusios įmonės turėtų nepaneigiamų žinių apie jį, minėto sprendimo užginčijimo terminas toms įmonėms prasidėjo tą dieną, kai jos sužinojo apie tą sprendimą (generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvados byloje Georgsmarienhütte ir kt., C‑135/16, EU:C:2018:120, 63 punktas). Reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas šios išvados nepaminėjo Sprendime, kuriuo užbaigta minėta byla (2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Georgsmarienhütte ir kt., C‑135/16, EU:C:2018:582), ir kad bet kuriuo atveju nebuvo įrodyta, jog šioje byloje ieškovė turėjo „nepaneigiamų žinių“ apie ginčijamą sprendimą, priešingai, nei buvo minėtoje byloje.

43

Galiausiai 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutartyje Fryč / Komisija (C‑230/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:685) Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl tam tikrų reglamentų panaikinimo, konstatavo: kadangi ginčijami aktai buvo paskelbti Oficialiajame leidinyje ir šis paskelbimas sąlygojo minėtų aktų įsigaliojimą, data, į kurią reikia atsižvelgti nustatant ieškinio pareiškimo termino eigos pradžią pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą, yra tų aktų paskelbimo diena. Reikia konstatuoti, kad ši išvada negali pagrįsti Komisijos argumento šioje byloje, atsižvelgiant į skirtingą nagrinėjamų aktų pobūdį.

44

Taigi reikia atmesti atsiliepime į ieškinį Komisijos nurodytą nepriimtinumo pagrindą.

93

Neseniai, pirma, 2019 m. kovo 28 d. Sprendime Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268) Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į paramos priemonę, skirtą iš atsinaujinančių šaltinių pagamintos elektros energijos gamintojams, finansuojamą iš elektros energijos tiekėjams, tiekiantiems energiją galutiniams vartotojams, nustatyto mokesčio, proporcingo parduotam kiekiui (EEG papildomas mokestis), atmetė valstybės išteklių naudojimą tokiomis aplinkybėmis:

94

Antra, 2019 m. gegužės 15 d. Sprendime Achema ir kt. (C‑706/17, EU:C:2019:407) Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į paramos priemonę elektros energijos gamintojams, teikiantiems bendrojo intereso paslaugas, kuri buvo finansuojama iš, be kita ko, galutiniams elektros energijos vartotojams nustatyto mokesčio, atsižvelgiant į suvartotą elektros energiją, pripažino, kad valstybės išteklių kriterijus buvo tenkinamas, atsižvelgiant, be kita ko, į šias aplinkybes:

95

Šio sprendimo 93 ir 94 punktuose nurodytoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje iš esmės remiamasi dviem pagrindiniais veiksniais vertinant, ar ištekliai yra valstybiniai: pirma, privalomo mokėjimo, tenkančio vartotojams ar galutiniams vartotojams, paprastai vadinamo „mokesčiu“, o konkrečiai – „parafiskaline rinkliava“, buvimas ir, antra, valstybės atliekama schemos valdymo kontrolė, be kita ko, vykdant valstybinę lėšų arba šių lėšų valdytojų (trečiųjų šalių) kontrolę. Iš esmės tai yra du veiksniai, sudarantys alternatyvą.

96

Veiksnių, sudarančių alternatyvą dviem pirma minėtoms sąlygoms, pobūdį patvirtina 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268) 72 punktas, kuriame Teisingumo Teismas, atmetęs „specialaus mokesčio“ buvimą, nusprendė, kad dėl to reikia patikrinti, ar kiti du nurodyti aspektai (t. y. valstybės atliekama lėšų arba tinklo operatorių kontrolė) vis dėlto leido padaryti išvadą, jog lėšos, sukauptos dėl EEG papildomo mokesčio, buvo valstybės ištekliai. Be to, 2019 m. gegužės 15 d. Sprendime Achema ir kt. (C‑706/17, EU:C:2019:407) Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad lėšos, kurias elektros tinklų operatoriai privalomai rinko iš ūkio subjektų ir galutinių vartotojų, gali būti laikomos valstybės ištekliais (minėto sprendimo 64 ir 65 punktai), taip pat dėl išsamumo Teismas konstatavo, kad šios lėšos, kurias pagalbos schemos gavėjams paskirstė valstybės kontroliuojama įstaiga, neturinti jokios diskrecijos spręsti dėl šių lėšų nustatymo ir paskirties, turėtų būti laikomos valstybės kontroliuojamomis (minėto sprendimo 66 ir 67 punktai).

97

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas F. G. Jacobs pažymėjo išvadoje byloje PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2000:585, 165 punktas), bendras bylų, kuriose Teisingumo Teismas pripažino valstybės išteklių buvimą, vardiklis yra tai, kad valstybė vienaip ar kitaip kontroliavo atitinkamas pajamas. Ši kontrolė gali būti vykdoma, be kita ko, parafiskalinėmis rinkliavomis – mechanizmu, pagal kurį, generalinio advokato nuomone, pinigai tampa valstybės nuosavybe prieš juos perskirstant pagalbą gaunančioms įmonėms. Taigi pagal šį aiškinimą parafiskalinės rinkliavos buvimas yra viena iš situacijų, kai valstybė kontroliuoja naudojamus išteklius.

[Praleista]

100

Ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamojoje dalyje, kurioje apibendrinamos sprendimo pradėti procedūrą 49–84 konstatuojamosios dalys, Komisija primena, kad tame sprendime ji padarė išvadą, jog ginčijamas atleidimas nuo mokesčių buvo finansuojamas iš valstybės išteklių, remdamasi šiais veiksniais:

101

Ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamojoje dalyje Komisija atmeta Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą, kad ginčijamam atleidimui nuo mokesčių finansuoti skirti ištekliai nebuvo pervedami per valstybės biudžetą. Komisijos teigimu, valstybės išteklių naudojimo sąlyga gali būti išpildyta ir tada, kai valstybės pagalba finansuojama privačiomis lėšomis, jeigu jas nurodo skirti valstybė ir jos valdomos bei skirstomos pagal atitinkamo teisės akto nuostatas, net jei išteklius valdo ne valstybės valdžios institucijos, o valstybės paskirtos nevalstybinės įstaigos.

102

Ginčijamo sprendimo 138 ir 139 konstatuojamosiose dalyse Komisija pabrėžė, kad pajamų praradimas dėl ginčijamo atleidimo nuo tinklo mokesčių 2012–2013 m. buvo visiškai perkeltas galutiniams vartotojams, pasinaudojant visiško kompensavimo mechanizmu, finansuojamu iš galutiniams vartotojams valstybės nustatytos priemokos.

103

Ginčijamo sprendimo 140–147 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė:

104

Iš esmės Komisijos tyrimas grindžiamas abejomis aplinkybėmis: pirma, ginčijama priemoka yra „parafiskalinė rinkliava“, nes tai yra privalomas mokestis, kurį valstybė nustato ir renka iš „galutinių vartotojų“, ir, antra, tinklo operatoriai yra atsakingi už priemokos administravimą pagal valstybės nustatytas taisykles, taigi veikia kontroliuojant valstybei.

[Praleista]

106

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijama priemoka buvo priimta 2011 m. BNetzA sprendimu (žr. šio sprendimo 10–13 punktus), taigi pagal suformuotą jurisprudenciją (žr. šio sprendimo 86 punktą) ji priskirtina valstybei, o to ieškovė neginčija.

107

Ši išvada nedaro įtakos klausimui, ar 2011 m. BNetzA sprendimas gali būti laikomas ultra vires sprendimu pagal Vokietijos teisę, ir klausimui dėl to sprendimo panaikinimo Vokietijos teismuose ir paskesnio jo panaikinimo (žr. šio sprendimo 14 punktą) – klausimams, kuriuos per procesą šalys iškėlė pavėluotai ir kuriais neginčijama to, kad tas sprendimas iš tikrųjų buvo taikomas atitinkamu laikotarpiu (žr. šio sprendimo 14 ir 15 punktus). Iš tiesų, kaip pažymėta jurisprudencijoje, valstybės pagalbos taisyklių veiksmingumas galėtų būti labai sumažintas, jeigu jų būtų galima netaikyti remiantis vien tuo, kad pagalba buvo suteikta pažeidžiant nacionalines taisykles (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Commerz Nederland, C‑242/13, EU:C:2014:2224, 36 punktą), o darant prielaidą, kad minėtas sprendimas yra neteisėtas, jis vis dėlto gali sukelti padarinių tol, kol yra nepanaikintas, arba bent tol, kol nepripažintas jo neteisėtumas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Heiser, C‑172/03, EU:C:2005:130, 38 punktą).

108

Tas pats pasakytina apie ieškovės argumentą, kad 2011 m. BNetzA sprendimas, paskelbtas 2011 m. gruodžio 21 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Oficialiajame leidinyje, įsigaliojo tik 2012 m. sausio 4 d., taigi jis dar nebuvo privalomas perdavimo sistemos operatoriams 2011 m. spalio 15 d., t. y. paskutinę dieną, skirtą paskelbti 2012 m. tarifus, kurie buvo privalomi ir taikomi visiems tinklo naudotojams. Šis argumentas, pirmą kartą pateiktas atsakant į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą, nepaneigia fakto, kad minėtas sprendimas buvo taikomas byloje nagrinėjamu laikotarpiu.

[Praleista]

113

Kalbant apie ieškovės argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad siekiant ginčijamą priemoką pripažinti „parafiskaline rinkliava“ atsižvelgiant į nurodytą jurisprudenciją, reikia patikrinti, ar ši valstybės nustatyta priemoka buvo įstatymiškai visiškai perkelta tos priemokos galutiniams mokėtojams.

114

Šiuo klausimu šalių nuomonės skiriasi dėl to, ar ginčijama priemoka buvo privalomai perkelta „galutiniam vartotojui“, kaip nurodyta ginčijamame sprendime (žr., be kita ko, minėto sprendimo 135, 138, 140 ir 143 konstatuojamąsias dalis), taigi, ir dėl ginčijamos priemokos galutinių mokėtojų nustatymo.

115

Į šią apibrėžtį Komisija įtraukia tinklo naudotojus, t. y. didžiuosius elektros energijos vartotojus, tiesiogiai prijungtus prie tinklo, ir elektros energijos tiekėjus, kurie privalo mokėti priemoką, jeigu su tinklo operatoriais sudaro sutartis dėl elektros energijos pirkimo (savo reikmėms, kaip didieji vartotojai, arba savo klientų reikmėms, kaip tiekėjai), taigi yra „tinklo naudojimo“ paslaugos „galutiniai vartotojai“.

116

Ieškovė ir Vokietijos Federacinė Respublika į šią sąvoką įtraukė galutinius elektros energijos vartotojus, o ne elektros energijos tiekėjus, ir teigia, kad ginčijama priemoka, renkama tik iš tinklo naudotojų, nebūtinai yra perkeliama visiems galutiniams elektros energijos vartotojams. Jos taip pat ginčija tai, kad tinklo operatoriai privalo rinkti ginčijamą priemoką iš tinklo naudotojų. Remiantis šiuo aiškinimu, ginčijama priemoka iš esmės yra ne mokesčių našta, tenkanti valstybės biudžetui, o veikiau „atlygis“, t. y. lėšų pervedimas, kurį tarpusavyje atlieka privatūs subjektai.

117

Taigi reikia nustatyti galutinius ginčijamos priemokos mokėtojus ir tai, ar ji yra jiems privaloma.

118

Kalbant apie galutinius ginčijamos priemokos mokėtojus, reikia atskirti, pirma, tinklo operatorių ir tinklo naudotojų (daugiausia elektros energijos tiekėjų, bet taip pat didžiųjų elektros energijos vartotojų) santykį ir, antra, elektros energijos tiekėjų ir elektros energijos vartotojų santykį: ginčijama priemoka susijusi tik su pirmuoju santykiu (tarp tinklo operatorių ir naudotojų), nes priemoka renkama dėl tinklo naudojimo, o ne dėl elektros energijos vartojimo.

119

Šiomis aplinkybėmis ieškovės iškeltas klausimas (žr. šio sprendimo 116 punktą), ar elektros energijos tiekėjai savo ruožtu privalėjo perkelti nagrinėjamą priemoką savo klientams, t. y. visiems galutiniams elektros energijos vartotojams, neturi reikšmės, atsižvelgiant į tai, kad galutiniai šios priemokos mokėtojai buvo tinklo naudotojai, t. y. patys tiekėjai ir tiesiogiai prie tinklo prijungti galutiniai vartotojai, o ne kiti galutiniai vartotojai.

120

Kalbant apie privalomąjį ginčijamos priemokos pobūdį, pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime aiškiai nustatyta pareiga surinkti ir perkelti ginčijamą priemoką „galutiniams vartotojams“, darant nuorodą, be kita ko, į 2011 m. BNetzA sprendimą (žr. ginčijamo sprendimo 135, 138, 140, 141 ir 143 konstatuojamąsias dalis), kurio 3 ir 5.2 punktuose šie vartotojai kartu su tiekėjais (kaip tinklo naudotojai) minimi kaip galutiniai šios priemokos mokėtojai. Tokį aiškinimą patvirtina 2015 m. spalio 6 d.Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) sprendimo 20 punkte pateikti argumentai (žr. šio sprendimo 14 punktą), priminti ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamojoje dalyje, kuriais Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) padarė išvadą, kad ginčijama priemoka yra ne atlygis už naudojimąsi tinklu, o mokestis, kuriuo turi būti padengiamos tinklo operatorių prarastos pajamos.

121

Beje, reikia priminti, jog tam, kad priemonė būtų laikoma „mokesčiu“, kaip jis suprantamas pagal SESV 30 ar 110 straipsnį, pakanka, kad juo būtų apmokestinamos tarpininkavimo prekės ar paslaugos, nebūtinai perkeliant jį galutiniams prekių ar paslaugų vartotojams, o jurisprudencijoje patvirtinta, kad taikant šias nuostatas nelabai svarbu, kas turi prievolę mokėti mokestį, jei apmokestinama prekė ar su šia preke susijusi būtina veikla (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 49 punktą). Šiuo klausimu lemiamas veiksnys, kurį patvirtina ir šio sprendimo 90 punkte nurodyta jurisprudencija, yra tai, kad valstybė įgaliojo tokius subjektus valdyti valstybės išteklius, o ne paprasčiausiai įpareigojo pirkti iš nuosavų finansinių išteklių.

122

Taip pat reikia pažymėti, kad šioje byloje patikslinusi, jog ginčijama priemoka buvo teisiškai privalomai nustatyta 2011 m. BNetzA sprendimu, Komisija ginčijamo sprendimo 143 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad 2011 m. BNetzA sprendime paskirstymo sistemos operatoriams buvo nustatyta pareiga surinkti ginčijamą priemoką iš visų galutinių vartotojų ar tiekėjų ir kad tame sprendime taip pat numatyta iš šios priemokos gautas pajamas kas mėnesį pervesti įvairiems perdavimo sistemos operatoriams.

123

Iš tiesų 2011 m. BNetzA sprendimo 3 punkte, siejamame su jo 5.2 punktu, numatyta, kad paskirstymo sistemos operatoriai privalo surinkti ginčijamą priemoką „iš visų galutinių vartotojų ar tiekėjų ir kas mėnesį pervesti ją atitinkamam perdavimo sistemos operatoriui“. Taigi darytina išvada, kad ginčijama priemoka, kurią administracinė institucija nustatė priimdama reguliavimo priemonę, buvo privaloma galutiniams vartotojams, kaip tinklo naudotojams, tiek, kiek minėtame sprendime paskirstymo sistemos operatoriai buvo įpareigoti perkelti tiems vartotojams papildomas išlaidas, susijusias su ginčijama priemoka, skirtingai nuo situacijos, dėl kurios buvo priimtas 2019 m. kovo 28 d. Sprendimas Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 70 punktas).

124

Beje, viena vertus, ši Komisijos išvada grindžiama Vokietijos valdžios institucijų per administracinę procedūrą pateiktu aiškinimu, iš kurio aiškiai matyti, kad paskirstymo sistemos operatoriai privalėjo rinkti ginčijamą priemoką iš galutinių vartotojų ar tiekėjų ir kas mėnesį ją pervesti įvairiems perdavimo sistemos operatoriams. Kita vertus, nepaisant to, kad sprendime pradėti procedūrą Komisija aiškiai patvirtino, jog 2011 m. BNetzA sprendimas įpareigojo paskirstymo sistemos operatorius rinkti ginčijamą priemoką iš galutinių vartotojų, kaip tinklo naudotojų (žr. sprendimo pradėti procedūrą 14 punktą), Vokietijos valdžios institucijos per administracinę procedūrą nepateikė jokio argumento šiai išvadai užginčyti.

125

Be to, kalbant apie argumentą, kad 2011 m. BNetzA sprendimas neturėjo privalomų pasekmių, nes tinklo naudotojams tenkanti mokėjimo pareiga kilo tik iš privatinės teisės reglamentuojamų tinklo operatorių ir naudotojų sutarčių, ir kad BNetzA negalėjo nustatyti pareigos, kuri nebuvo leidžiama pagal teisės aktus, t. y. 2011 m. StromNEV ir 2002 m. kovo 19 d. Bendros šilumos ir energijos gamybos įstatymą, į kurį 2011 m. StromNEV daroma nuorodą, ir nepriklausomai nuo šio argumento, pateikto dublike, priimtinumo, reikia pažymėti, kad 2011 m. BNetzA sprendimo 3 punkto formuluotė paskirstymo sistemos operatoriams nustato pareigą rinkti ginčijamą priemoką ir apmokestinti ja savo klientus. Kadangi šis sprendimas buvo byloje nagrinėjamu laikotarpiu galiojusios tvarkos dalis ir sukėlė privalomų pasekmių, kurios, be kita ko, nebuvo panaikintos nuostatomis, vėliau panaikinusiomis šią tvarką (žr. šio sprendimo 14 ir 15 punktus), reikia daryti išvadą, kad ginčijama priemoka grindžiama tvarka sukėlė teisiškai privalomas pasekmes.

126

Galiausiai ginčijamo sprendimo 39, 144 ir 145 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad ginčijamos priemokos mechanizmas užtikrino tinklo operatoriams visišką kompensaciją už dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių prarastas pajamas, nes minėtos priemokos dydis buvo koreguojamas pagal išteklių, reikalingų dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių, dydį.

127

Tokį Komisijos aiškinimą patvirtina 2011 m. BNetzA sprendimo 2 ir 6 punktai, pagal kuriuos reikalaujama, kad perdavimo sistemos operatoriai, apskaičiuodami ginčijamą priemoką, atsižvelgtų į dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių prarastų pajamų prognozes ir kad skirtumą tarp prarastų pajamų prognozių ir faktiškai prarastų pajamų atskirai kompensuotų kiekvienas sistemos operatorius.

128

Kiti ieškovės argumentai negali paneigti šių išvadų.

129

Pirma, kalbant apie argumentą, kad ginčijamos priemokos dydį nustatė ne valstybė, o perdavimo sistemos operatoriai, pakanka priminti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 37 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, pirmiesiems pagalbos schemos taikymo metams 2011 m. BNetzA sprendime nustatytas pradinis ginčijamos priemokos dydis buvo 440 mln. EUR, iš kurių 140 mln. EUR suma numatyta anticikliniams vartotojams taikytiems individualiems mokesčiams, o 300 mln. EUR – ginčijamam atleidimui nuo mokesčių, o antriesiems schemos taikymo metams minėtas BNetzA sprendimas nustatė labai išsamų priemokos apskaičiavimo metodą. Kaip matyti iš minėto sprendimo 1 ir 2 punktų, taip pat iš jo 5.2 punkto, perdavimo sistemos operatoriai turėjo nustatyti, pirma, numatomas dėl atleidimo nuo mokesčių prarastas pajamas, palyginti su visu tinklo mokesčių mokėjimu, ir, antra, numatomą suvartojimą, kad būtų nustatyta ginčijamos priemokos suma už kilovatvavalandę, atsižvelgiant į priešpaskutiniais metais gautas pajamas. Be to, kaip ginčijamo sprendimo 39 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, pagal 2011 m. BNetzA sprendimą perdavimo sistemos operatoriai turėjo kasmet koreguoti ginčijamos priemokos dydį, atsižvelgdami į faktinius praėjusių metų finansinius poreikius.

130

Antra, reikia atmesti argumentą, kad nebuvo jokio teisinio mechanizmo, kuriuo būtų galima užtikrinti visišką nuostolių atlyginimą, be kita ko, dėl to, kad ginčijamos priemokos išlaidos negali būti perkeliamos blogų skolų atveju. Iš tiesų ginčijamos priemokos pripažinimo parafiskaline rinkliava pakanka, kad pajamos iš šios priemokos būtų laikomos valstybės ištekliais, ir nėra būtina, kad valstybė įsipareigotų kompensuoti nuostolius, patirtus dėl minėtos priemokos nesumokėjimo, be kita ko, esant blogoms skoloms. Net jei, kaip pripažįsta Komisija, blogų skolų praradimą ekonomiškai patiria paskirstymo sistemų operatoriai, reikia pažymėti, kad dėl nemokumo susidaręs pajamų praradimas nėra pajamų praradimas, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamą pagalbos schemą, ir yra pateisinamas tuo, kad tinklo operatorių ir galutinių ginčijamos priemokos mokėtojų santykiai yra privatinės teisės reglamentuojami santykiai.

131

Trečia, kalbant apie argumentą, kad dėl išimtinio išteklių, gautų iš ginčijamos priemokos, panaudojimo valstybė neturėjo jokios diskrecijos disponuoti lėšomis, o tai, remiantis 2019 m. kovo 28 d. Sprendimu Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 76 punktas), atmetė galimybę, kad ginčijama priemoka reikštų valstybės išteklių naudojimą, pažymėtina, kad to sprendimo 76 punkte išimtinis išteklių panaudojimas buvo įvertintas nagrinėjant valstybinę tinklo operatorių kontrolę, o ne tai, ar egzistavo parafiskalinė rinkliava, kaip šioje byloje. Taigi šis argumentas bus vertinamas nagrinėjant minėtų operatorių valstybinę kontrolę (žr. šio sprendimo 144 ir 145 punktus). Bet kuriuo atveju išimtinis išteklių panaudojimas nepaneigia ginčijamos priemokos pripažinimo parafiskaline rinkliava, kai ji patvirtinama remiantis anksčiau atliktu vertinimu. Priešingai, išimtinis išteklių panaudojimas patvirtina, kad priemokos mechanizmą reglamentuoja valstybės teisės nuostatos.

132

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2011 m. BNetzA sprendimas, kuriuo paskirstymo sistemos operatoriams nustatyta teisiškai privaloma pareiga rinkti ginčijamą priemoką iš galutinių vartotojų, kaip tinklo naudotojų, yra parafiskalinė rinkliava arba privalomas mokestis, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 121 punkte nurodytą jurisprudenciją, taigi reiškia valstybės išteklių naudojimą.

133

Dėl antrojo aspekto, t. y. iš priemokos gautų lėšų ar tinklo operatorių valstybinės kontrolės buvimo, reikia pažymėti, kad, žinoma, priešingai, nei teigia Komisija, nėra valstybinės tinklo operatorių kontrolės, remiantis principais, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė 2019 m. kovo 28 d. Sprendime Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268), be kita ko, susijusiame su tais pačiais Vokietijos elektros energijos tinklo operatoriais. Iš tiesų aplinkybės, kad šiems operatoriams reikalingas leidimas ar sertifikatas ir kad jie yra koncesijų savininkai, nepakanka įrodyti, jog jie veikia visiškai kontroliuojami valstybės. Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad vien tinkamo nagrinėjamos pagalbos schemos įgyvendinimo kontrolės šiuo klausimu nepakanka (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 77–85 punktus).

134

Vis dėlto nuolatinės valstybinės tinklo operatorių kontrolės nebuvimas šiuo atveju nėra lemiamas, nes egzistuoja valstybinė lėšų kontrolė, t. y. viso ginčijamos priemokos rinkimo ir paskirstymo mechanizmo kontrolė (taip pat žr. šio sprendimo 89 punkte nurodytą jurisprudenciją).

135

Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2011 m. BNetzA sprendimu tinklo operatoriai įpareigojami iš tinklo naudotojų, įskaitant galutinius vartotojus, rinkti ginčijamą priemoką, apskaičiuotą BNetzA (2012 m.) arba pagal jos nustatytą metodą (2013 m.), o gautos pajamos pervedamos perdavimo sistemos operatoriams kaip kompensacija už papildomas sąnaudas, susidariusias dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių. Be to, šalys sutaria, kad už ginčijamą priemoką gautos pajamos pagal nagrinėjamas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas yra skirtos išimtinai pagalbos schemos tikslams. Šio sprendimo 129 punkte taip pat pažymėta, kad pagal 2011 m. BNetzA sprendimą tinklo operatoriai gauna sumą, atitinkančią dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių patirtas papildomas sąnaudas, o ginčijamos priemokos dydis koreguojamas pagal išteklių, reikalingų dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių, dydį.

136

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad, viena vertus, yra analogija tarp ginčijamos priemokos ir dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių susidariusių papildomų sąnaudų ir, kita vertus, tinklo operatoriai veikė kaip paprasti tarpininkai, vykdydami valstybės nuostatomis visiškai reglamentuojamą mechanizmą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo FVE Holýšov I ir kt. / Komisija, T‑217/17, nepaskelbtas Rink., apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2019:633, 115 ir 116 punktus).

137

Šios išvados negalima paneigti ieškovės argumentais.

138

Pirma, nors aplinkybė, kad ginčijama priemoka renkama vykdant valstybės tikslus arba 2011 m. BNetzA sprendimu įgyvendinamą valstybės politiką savaime nėra lemiamas veiksnys nustatant, ar egzistuoja valstybės kontrolė, tai nepaneigia to, kad kalbama apie vieną iš veiksnių, iš kurių matyti, kad egzistuoja valstybinė ginčijamos priemokos rinkimo ir paskirstymo kontrolė.

139

Antra, argumentas, kad tinklo operatoriai nėra valstybės įgalioti subjektai valdyti pajamas iš ginčijamos priemokos, o išimtinai dalyvauja įgyvendinant pagalbos schemą, yra neįtikinamas. Iš tiesų, vadovaujantis jurisprudencija, aiškus „įgaliojimas“ šiuo klausimu nėra būtinas, jei, remiantis pirma išdėstytais argumentais, įrodoma, kad egzistuoja valstybinė viso ginčijamos priemokos rinkimo ir surinktų lėšų paskirstymo mechanizmo kontrolė. Bylose, kuriose tokio valstybės „įgaliojimo“ nebuvimas buvo lemiamas veiksnys atmesti atitinkamų išteklių valstybinį pobūdį, buvo arba privatinės teisės reglamentuojamoms įmonėms nustatytas paprastas įpareigojimas pirkti naudojantis savo nuosavais finansiniais ištekliais (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 58–61 punktus ir 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 26 ir 30 punktus), arba tai, kad galutiniams vartotojams nebuvo privalomai nustatyto mokesčio ir tuo pat metu valstybė nekontroliavo iš aptariamo mokesčio surinktų lėšų (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 65–86 punktus).

140

Trečia, aplinkybė, kad tinklo operatoriai yra privatinės teisės reglamentuojami subjektai ir veikia remdamiesi privatinės teisės reglamentuojamais teisiniais santykiais, visų pirma kiek tai susiję su skolų, susijusių su ginčijama priemoka, susigrąžinimu, neturėdami jokių vykdymo įgaliojimų, savaime nėra lemiama, nes svarbu yra tai, ar valstybė paskyrė šiuos subjektus valdyti valstybės išteklius (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 20 punktą ir 2019 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo FVE Holýšov I ir kt. / Komisija, T‑217/17, nepaskelbtas Rink., apskųstas apeliacine tvarka, EU:T:2019:633, 126 punktą). Be to, nors argumentas, kad vienas iš perdavimo sistemos operatorių, t. y. TransnetBW, kurio dauguma akcijų priklausė valstybei, yra pagrįstas, šiuo atveju neturi reikšmės.

141

Ketvirta, tiesa, kad, remiantis jurisprudencija, tinkamo pagalbos schemos įgyvendinimo kontrolės, kurią vykdo valdžios institucijos, nepakanka siekiant nustatyti, ar egzistuoja nagrinėjamų operatorių ar lėšų kontrolė (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 77 punktą).

142

Vis dėlto 2019 m. kovo 28 d. Sprendime Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 82 punktas) Teisingumo Teismas nekvestionavo savo jurisprudencijos, pagal kurią iš valstybės narės teisės aktais nustatytų mokėtinų mokesčių finansuojami fondai, kuriuose lėšos valdomos ir paskirstomos vadovaujantis šiais teisės aktais, gali būti laikomi valstybės ištekliais, kaip jie suprantami pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, net jeigu juos valdo skirtingos valstybės valdžios įstaigos (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 25 punktas), tačiau pabrėžė, kad toje byloje nebuvo dviejų esminių veiksnių, t. y. principo, kad atitinkama valstybė narė visiškai padengia pirkimo įpareigojimą, ir to, kad atitinkamos sumos buvo patikėtos Indėlių ir asignavimų kasai, t. y. viešosios teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui, kuris vykdė veiklą valstybės žinioje (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 83–85 punktus). Taigi šis argumentas nėra įtikinamas, jeigu įrodoma, kaip pažymi Komisija, kad valstybės kontrolė susijusi su visu ginčijamos priemokos surinkimo ir dėl priemokos gautų pajamų paskirstymo mechanizmu, įskaitant visišką papildomų sąnaudų, atsirandančių dėl šios priemokos, padengimą, remiantis pirma išdėstytais argumentais (žr. šio sprendimo 135 punktą).

143

Penkta, argumentas, kad valstybė neužtikrina galimo pajamų praradimo padengimo, nes papildomos išlaidos negali būti perkeltos, o uždarų skirstomųjų tinklų operatoriai privalėjo taikyti ginčijamą atleidimą nuo mokesčių negaudami jokios kompensacijos, buvo atmestas kvalifikuojant ginčijamą priemoką kaip parafiskalinę rinkliavą (žr. šio sprendimo 130 punktą).

144

Šešta, kalbant apie argumentą, grindžiamą tuo, kad išimtinis nagrinėjamų išteklių panaudojimas panaikina bet kokią valstybės diskreciją disponuoti iš ginčijamos priemokos gautomis lėšomis, pažymėtina, kad tiesa, jog, nors tam tikromis aplinkybėmis Sąjungos teismas (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 69 punktą; 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 66 punktą ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Austrija / Komisija, T‑251/11, EU:T:2014:1060, 70 punktą) išimtinį įstatymų nustatytą išteklių panaudojimą vertino kaip požymį, kad lėšos ar šių lėšų valdytojai buvo kontroliuojami valstybės, taigi, ir kaip valstybės išteklių naudojimo požymį, kitomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, net ir esant išimtiniam išteklių panaudojimui, atmetė dominuojančią valdžios institucijų įtaką, taigi, ir valstybės išteklių naudojimą, nesant įgaliojimo disponuoti lėšomis, t. y. galimybės valdžios institucijoms skirtingai panaudoti tokias lėšas (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 76 punktą).

145

Reikia atsižvelgti į tai, kad, priešingai, nei nurodyta ankstesnėje jurisprudencijoje, 2019 m. kovo 28 d. Sprendime Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268) Teisingumo Teismas išnagrinėjo šį aspektą, siekdamas įvertinti, ar egzistuoja valstybinė lėšų kontrolė tuo atveju, kai jis yra atmetęs privalomąjį mokesčio pobūdį, ir patikslino, kad išimtiniu išteklių panaudojimu veikiau siekiama įrodyti, nesant kitų priešingų įrodymų, kad valstybė negalėjo disponuoti šiomis lėšomis, t. y. nuspręsti jas panaudoti kitaip, nei numatyta nagrinėjamose teisės nuostatose. Taigi, užuot peržiūrėjęs savo ankstesnę jurisprudenciją, kuri, be kita ko, netrukus buvo patvirtinta 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimu Achema ir kt. (C‑706/17, EU:C:2019:407, 66 punktas), Teisingumo Teismas sąmoningai apsiribojo nurodydamas, kad, nesant kitų įrodymų, vien ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės įrodant tokios kontrolės buvimą.

146

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, remiantis atitinkama jurisprudencija, ginčijama priemoka yra laikoma parafiskaline rinkliava arba privalomu mokesčiu, kurios dydį nustato valdžios institucija (2012 m.) arba jis nustatomas pagal šios institucijos patvirtintą metodą (2013 m.); ja siekiama viešojo intereso tikslų, ji nustatoma tinklo operatoriams, remiantis objektyviais kriterijais, ir ji renkama pagal nacionalinės valdžios institucijų nustatytas taisykles.

147

Darytina išvada, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčių yra iš valstybės išteklių suteikta paramos priemonė.

148

Šiomis aplinkybėmis ieškinio antrojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

[Praleista]

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia: