Byla T‑592/18

Katarzyna Wywiał-Prząda

prieš

Europos Komisiją

2019 m. lapkričio 28 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – Darbo užmokestis – Sprendimas neskirti ekspatriacijos išmokos – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas – Darbas kitai valstybei – Diplomatinis statusas – Penkerių metų referencinis laikotarpis“

1. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Nuolatinė gyvenamoji vieta ne darbo vietos valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu – Laikotarpio skaičiavimas – Pareigų ėjimo kitos valstybės tarnyboje arba tarptautinėje organizacijoje laikotarpių neįtraukimas

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

   (žr. 23–25 punktus)

2. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Darbas kitai valstybei arba tarptautinei organizacijai – Sąvoka – Reikalavimas, kad suinteresuotasis asmuo būtų susietas tiesioginiu teisiniu ryšiu su valstybe ar tarptautine organizacija – Diplomato sutuoktinė – Tokio ryšio nebuvimas

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

   (žr. 27, 33, 35–37 punktus)

3. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos – Nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimas arba pagrindinės profesinės veiklos nevykdymas darbo vietos valstybėje narėje referenciniu laikotarpiu – Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

   (žr. 55, 59, 61, 64–67 punktus)

Santrauka

2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimu Wywiał-Prząda / Komisija (T‑592/18) Bendrasis Teismas atmetė sutartininkės prašymą panaikinti 2017 m. lapkričio 23 d. Europos Komisijos sprendimą neskirti ieškovei ekspatriacijos išmokos (toliau – ginčijamas sprendimas).

Ieškovė – Lenkijos pilietė – atvyko į Belgiją 2010 m. rugsėjo 22 d. paskyrus jos vyrą diplomatiniu patarėju į Lenkijos Respublikos nuolatinę atstovybę prie Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijos. Nuo 2010 m. liepos 2 d. ieškovė turėjo diplomatinį pasą, išduotą Lenkijos užsienio reikalų ministerijos. 2013 m. birželio 7 d. ieškovė grąžino diplomatinį pasą ir buvo įrašyta į Belgijos užsieniečių registrą. Vėliau ieškovė dirbo dviejose Belgijos bendrovėse, teikusiose paslaugas Europos Komisijai, ir galiausiai Komisija ją įdarbino kaip sutartininkę. 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu sudaryti tarnybos sutartis įgaliota Komisijos tarnyba atsisakė skirti ieškovei ekspatriacijos išmoką.

Pagal šioje byloje taikytinų Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktą ekspatriacijos išmoka mokama tarnautojui, kuris nėra ir niekada nebuvo valstybės, kurios teritorijoje yra jo darbo vieta, pilietis ir kuris penkerių metų laikotarpį, pasibaigusį prieš šešis mėnesius iki įsidarbinimo, nuolat negyveno ir nevykdė pagrindinės profesinės veiklos tos valstybės europinėje teritorijoje. Taikant šią nuostatą, neatsižvelgiama į aplinkybes, kylančias dėl darbo kitai valstybei arba tarptautinei organizacijai. Be to, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 1 ) ekspatriacijos išmoka tarnautojui neskiriama tik jeigu per visą referencinį laikotarpį jis nuolat gyveno ar vykdė pagrindinę profesinę veiklą savo darbo vietos valstybėje.

Grįsdama savo ieškinį dėl minėto sprendimo ieškovė nurodė vienintelį pagrindą, susijusį su minėtos Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos pažeidimu.

Pirma šio ieškinio pagrindo dalis susijusi su neatsižvelgimu į ieškovės diplomatinį statusą. Šiuo klausimu ieškovė nurodė, kad laikotarpis, per kurį ji, kaip diplomato sutuoktinė, gyveno Belgijoje, turėdama diplomatinį statusą, neturėjo būti įskaitytas apskaičiuojant referencinį laikotarpį, reikalingą nuspręsti dėl jos teisės į ekspatriacijos išmoką.

Vienintelis veiksnys, trukdantis užmegzti ryšį su darbo vietos valstybe, yra darbo atlikimas esant visiškai pareigų integracijai į kitos valstybės diplomatinę atstovybę arba į tarptautinę organizaciją. Todėl, nors reikšminga Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostata apima ne tik atvejus, kai suinteresuotąjį asmenį siejo darbo santykiai siaurąja šios sąvokos prasme, vis dėlto žodžiai „aplinkybės, kylančios dėl darbo kitai valstybei ar tarptautinei organizacijai“, visada reikalauja tiesioginio teisinio ryšio tarp suinteresuotojo asmens ir atitinkamos valstybės ar tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, kai asmuo atlieka stažuotę arba dirba pagal sutartį kaip ekspertas. Atvirkščiai, šios nuostatos taikymas negali būti išplėstas diplomato sutuoktinei, kuri dėl šio savo statuso naudojosi tam tikromis privilegijomis ir imunitetais pagal Vienos konvenciją ( 2 ), tačiau kuri negali remtis tokiu tiesioginiu teisiniu ryšiu.

Antra vienintelio ieškinio pagrindo dalis susijusi su klaidingu sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ taikymu. Šiuo klausimu ieškovė teigė, kad nesiekė suteikti savo buvimui Belgijoje nuolatinio pobūdžio, būtino tam, kad jis patektų į atitinkamos Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos taikymo sritį. Įvertinęs nagrinėjamos situacijos požymius ir materialines aplinkybes, visų pirma ieškovės integracijos į darbo vietos valstybę lygį, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ši vienintelio ieškinio pagrindo dalis taip pat nepagrįsta.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas atmetė ieškovės ieškinį ir patvirtino ginčijamą sprendimą.

( 1 ) 2015 m. birželio 18 d. Tarnautojų teismo sprendimas Pondichie / Komisija (F‑50/14, EU:F:2015:62, 35 punktas).

( 2 ) 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių.