34

Įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad ieškovės argumentų grupė, kuria siekiama ginčyti ankstesnių prekių ženklų naudojimo iš tikrųjų įrodymus ir žymenų, dėl kurių kilo ginčas, konceptualų palyginimą, yra nepriimtina. Įstojusios į bylą šalies teigimu, į su šia argumentų grupe susijusius teisinius ir faktinius klausimus buvo galutinai atsakyta 2017 m. kovo 16 d. Protestų skyriaus sprendime, kuris buvo priimtas vykstant kitai protesto nagrinėjimo procedūrai tarp tų pačių šalių dėl žymenų, tapačių tiems, kurie nagrinėjami šioje byloje, o prekės, kurioms buvo skirtas prašomas įregistruoti prekių ženklas, skyrėsi nuo tų, kurios nagrinėjamos šioje byloje (byla R 816/2017-4 ir byla R 1031/2017-4) (toliau – 2017 m. kovo 16 d. sprendimas). Ieškovė ir įstojusi į bylą šalis apskundė 2017 m. kovo 16 d. sprendimą tai pačiai Apeliacinei tarybai, kuri priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą. Minėta Apeliacinė taryba, nagrinėdama klausimus, susijusius su nagrinėjamų ankstesnių prekių ženklų naudojimu iš tikrųjų ir konceptualiu žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, patvirtino Protestų skyriaus vertinimus, pateiktus 2017 m. kovo 16 d. sprendime. Kadangi Apeliacinės tarybos sprendimas dėl minėtų klausimų nebuvo ginčijamas Bendrajame Teisme, 2017 m. kovo 16 d. sprendime pateikti vertinimai tapo galutiniai. Konkrečiau kalbant, įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad šioje byloje ginčijamas sprendimas yra tik patvirtinantis 2017 m. kovo 16 d. sprendimą, nes jame neatsižvelgta į naujus elementus ir nėra peržiūrėta šalių situacija, nes Apeliacinė taryba aiškiai rėmėsi šių klausimų analize, atlikta ankstesnėje protesto procedūroje tarp tų pačių šalių. Taigi šioje byloje prašydama panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovė prašo de facto panaikinti 2017 m. kovo 16 d. sprendimą. Galiausiai įstojusi į bylą šalis nurodo, kad jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad nagrinėjama argumentų grupė yra priimtina, tai prieštarautų res judicata ir ne bis in idem principams ir sukurtų netikrumą dėl jos išimtinių teisių, o tai prieštarautų jos teisėtiems lūkesčiams ir teisinio saugumo principui.

35

Pirma, reikia priminti, kad res judicata galios principas, pagal kurį reikalaujama, kad teismo sprendimo galutinis pobūdis nebūtų ginčijamas, nėra taikytinas, kai kalbama apie Protestų skyriaus sprendimą ir vėliau pareikštą protestą vykstant kitai procedūrai, nes, be kita ko, procedūros EUIPO yra administracinio, o ne teisminio pobūdžio (žr. 2015 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Giand / VRDT – Flamagas (FLAMINAIRE), T‑583/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:943, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). A fortiori Protestų skyriaus sprendimo, priimto per kitą protesto procedūrą, motyvams netaikomas res judicata galios principas. Šie motyvai negali sukurti teisių ar teisėtų lūkesčių susijusioms šalims.

36

Taigi įstojusi į bylą šalis negali tvirtinti, kad, atmetus jos nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus, būtų sukurta netikrumo situacija dėl jos išimtinių teisių, kuri būtų nesuderinama su jos teisėtais lūkesčiais ir teisinio saugumo principu.

37

Antra, ne bis in idem principas, kuriuo draudžiama tam pačiam asmeniui už tą patį neteisėtą elgesį skirti sankciją daugiau nei vieną kartą, siekiant apsaugoti tą patį teisinį interesą, yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina teismas. Šis principas taikomas tik sankcijoms, o tai nėra EUIPO sprendimų, priimtų per protesto procedūrą, atvejis (žr. 2015 m. gruodžio 8 d. Sprendimo FLAMINAIRE, T‑583/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:943, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vadinasi, šiuo atveju rėmimasis šiuo principu yra neveiksmingas.

38

Trečia, reikia priminti, kad sprendimas, kuriuo tik patvirtinamas ankstesnis, per nustatytą terminą neužginčytas sprendimas, nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį. Siekiant išvengti termino, skirto ankstesniam sprendimui apskųsti, atkūrimo, ieškinys dėl tokio patvirtinančio sprendimo turi būti pripažįstamas nepriimtinu. Taigi, kai ginčijamas aktas tik patvirtina ankstesnį aktą, ieškinį galima pareikšti tik jei patvirtintas aktas buvo apskųstas per nustatytą terminą (žr. 2017 m. liepos 13 d. Nutarties myToys.de / EUIPO – Laboratorios Indas (myBaby), T‑519/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:502, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Sprendimas yra vien patvirtinantis ankstesnį sprendimą, jeigu jame nėra jokios naujos informacijos, palyginti su ankstesniu sprendimu ir jeigu prieš jį priimant nebuvo iš naujo išnagrinėta šio ankstesnio sprendimo adresato situacija (žr. 2017 m. liepos 13 d. Nutarties myBaby, T‑519/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:502, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Šiuo klausimu Apeliacinės tarybos sprendimas, nors jame ir yra tokios pat išvados kaip ir ankstesniame sprendime, kurį Protestų skyrius priėmė per kitą protesto procedūrą, yra jai pateiktų teisinių ir faktinių aplinkybių peržiūros rezultatas. Žinoma, ši peržiūra gali lemti tokį pat rezultatą, kurį anksčiau Protestų skyrius gavo per kitą procedūrą tarp tų pačių šalių ir dėl žymenų, tapačių tiems, kurie nagrinėjami vėlesnėje procedūroje EUIPO. Vis dėlto šis dviejų skirtingų EUIPO instancijų per skirtingas protesto procedūras priimtų sprendimų tapatumas nereiškia, kad Apeliacinės tarybos priimtas sprendimas yra patvirtinamojo pobūdžio, kiek tai susiję su anksčiau priimtu Protestų skyriaus sprendimu vykstant kitai procedūrai.

41

Juo labiau tai pasakytina tuo atveju, kai manoma, kad ankstesnių prekių ženklų naudojimo iš tikrųjų įrodymai gali keistis laiko atžvilgiu ir niekada negali būti laikoma, kad jie galutinai pateikti per kitą protesto procedūrą nei ta, kurioje prašoma juos pateikti. Be to, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, palyginimas gali skirtis atsižvelgiant į atitinkamą visuomenę ir laiką, todėl negali būti laikoma, kad toks palyginimas buvo galutinai atliktas ankstesniame EUIPO sprendime, kuris nebuvo apskųstas Bendrajam Teismui.

42

Darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas tiek, kiek jis susijęs su ankstesnių prekių ženklų naudojimo iš tikrųjų įrodymais ir žymenų, dėl kurių kilo ginčas, konceptualiu panašumu, negali būti laikomas Protestų skyriaus sprendimo, priimto per kitą protesto procedūrą tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių prekių ženklų, „patvirtinimu“.

43

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įstojusios į bylą šalies pateikti nepriimtinumu grindžiami prieštaravimai yra nepagrįsti ir turi būti atmesti.

73

Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai nusprendė, jog ankstesnio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimo Ispanijoje pakanka, kad būtų įrodyta, jog šis prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas Sąjungoje. Ieškovės teigimu, iš 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken (C‑149/11, EU:C:2012:816) matyti, kad ankstesnis Europos Sąjungos prekių ženklas turi būti naudojamas platesnėje nei vienos valstybės narės teritorijoje, kad jo naudojimas galėtų būti laikomas naudojimu iš tikrųjų ir kad tik tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis jo naudojimas vienoje valstybėje narėje gali būti pakankamas, kad būtų įrodyta, jog šis prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų Sąjungoje.

74

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendime Leno Merken (C‑149/11, EU:C:2012:816), kurį nurodo ieškovė, Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad, kiek tai susiję su Reglamento 2017/1001 47 straipsnio 2 ir 3 dalimis, iš jurisprudencijos matyti, kad žodžių junginys „naudojimas [Sąjungoje]“ turi būti aiškinamas taip, kad teritorinė naudojimo apimtis yra ne atskiras naudojimo iš tikrųjų kriterijus, bet viena iš šio naudojimo sudedamųjų dalių, kuri turi būti integruota į bendrą analizę ir nagrinėjama kartu su kitomis jo sudedamosiomis dalimis, ir kad žodžiai „[Sąjungoje]“ reiškia referencinę geografinę rinką, į kurią reikia atsižvelgti vertinant, ar Europos Sąjungos prekių ženklas „naudojamas iš tikrųjų“. Antra, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad žodžių junginys „naudojimas iš tikrųjų [Sąjungoje]“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 18 straipsnio 1 dalį, reiškia, kad negalima atsižvelgti į Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimą trečiosiose valstybėse (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:816, 36–38 punktai ir rezoliucinės dalies 1 punktas).

75

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad Reglamentu 2017/1001 buvo siekiama panaikinti su teritorija susijusias teisių, prekių ženklų savininkams suteiktų pagal valstybių narių teisės aktus, kliūtis leidžiant įmonėms pritaikyti savo ekonominę veiklą prie Sąjungos masto ir ją nevaržomai vykdyti. Teisingumo Teismo teigimu, Europos Sąjungos prekių ženklas leidžia jo savininkui vienodai atskirti savo prekes arba paslaugas visoje Sąjungoje, neatsižvelgiant į valstybių sienas. Tačiau įmonės, kurios nenori apsaugoti savo prekių ženklų Sąjungos lygiu, gali nuspręsti naudoti nacionalinius prekių ženklus ir neprivalo paduoti paraiškų registruoti savo prekių ženklus kaip Europos Sąjungos prekių ženklus. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad vieningas Europos Sąjungos prekių ženklo pobūdis reiškia, kad visoje Sąjungos teritorijoje suteikiama vienoda apsauga, nes iš esmės Europos Sąjungos prekių ženklas gali būti registruojamas, perleidžiamas ir jo atsisakoma, jis gali būti savininko teises panaikinančio ar paskelbiančio negaliojančiu sprendimo dalyku ir jo naudojimas gali būti uždraustas tik visos Sąjungos teritorijoje. Taigi, Teisingumo Teismo teigimu, jeigu Europos Sąjungos prekių ženklų sistemoje būtų suteikiamas specialus dėmesys valstybių narių teritorijoms, tai neleistų pasiekti minėto tikslo ir pakenktų vientisam Europos Sąjungos prekių ženklo pobūdžiui. Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad, vertinant „naudojimo iš tikrųjų [Sąjungoje]“ buvimą, nereikia atsižvelgti į valstybių narių teritorijų sienas (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:816, 39–42 ir 44 punktai).

76

Kita vertus, Teisingumo Teismas aiškiai atmetė, pirma, jam pateiktą argumentą, kad teritorijos, kurioje naudojamas Europos Sąjungos prekių ženklas, dydis bet kuriuo atveju negali būti ribojamas tik vienos valstybės narės teritorija (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:816, 49 punktą) ir, antra, argumentą, kad net jeigu vidaus rinkoje neatsižvelgiama į valstybių narių teritorijų sienas, Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlyga reiškia, kad šis prekių ženklas turi būti naudojamas reikšmingoje Sąjungos teritorijos dalyje, kuri gali atitikti valstybės narės teritoriją (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:816, 52 ir 53 punktus).

77

Šiuo klausimu ji patikslino, kad nors visiškai pagrįsta tikėtis Europos Sąjungos prekių ženklas naudojimo didesnėje nei vienos valstybės narės teritorijoje, kad jis būtų laikomas naudojamu iš tikrųjų, nebūtina, kad šio naudojimo teritorija būtų labai didelė tam, kad jis būtų pripažintas naudojamu iš tikrųjų, nes toks pripažinimas priklauso nuo atitinkamos prekės arba paslaugos savybių atitinkamoje rinkoje (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:816, 54 punktas).

78

Iš tiesų, Teisingumo Teismo nuomone, neatmestina galimybė, kad „tam tikromis aplinkybėmis“ prekių ar paslaugų, kurioms įregistruotas Europos Sąjungos prekių ženklas, rinka faktiškai apima tik vienos valstybės narės teritoriją. Taigi Teisingumo Teismas patikslina, kad tokiu atveju Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimas šioje teritorijoje galėtų atitikti ir Europos Sąjungos prekių ženklo, ir nacionalinio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlygą (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:816, 50 punktas).

79

Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, kai Teisingumo Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken (C‑149/11, EU:C:2012:816) 50 punkte pavartojo sąvoką „tam tikromis aplinkybėmis“, jis nesiekė nustatyti, kad pripažinimas, jog Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimas vienoje valstybėje narėje yra naudojimas iš tikrųjų, yra bendrojo principo išimtis. Teisingumo Teismas taip pat nurodo sąlygas, suformuotoje jurisprudencijoje nustatytas siekiant įvertinti prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų pobūdį, t. y. visus faktus ir aplinkybes, galinčias įrodyti, kad šio prekių ženklo komercinis naudojimas leido sukurti ar išsaugoti prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, rinkos dalis. Iš tiesų Teisingumo Teismas pabrėžė, kad neįmanoma abstrakčiai a priori nustatyti, koks teritorijos dydis turi būti pasirinktas nustatant, ar Europos Sąjungos prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, ir kad de minimis taisyklė negali būti nustatyta (žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:816, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Teisingumo Teismo teigimu, Europos Sąjungos prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę funkciją ir siekiant Sąjungoje sukurti ar išsaugoti rinkos dalis minėtu prekių ženklu žymimoms prekėms ar paslaugoms. Taigi, vertinant naudojimą iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į atitinkamos rinkos savybes, prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų pobūdį, teritorinę ir kiekybinę naudojimo apimtį, taip pat jo dažnumą ir reguliarumą (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:816, 56 punktas).

80

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, teritorinė apimtis yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar Europos Sąjungos prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, ir, antra, de minimis taisyklė vertinant, ar šis veiksnys yra tenkinamas, negali būti nustatyta. Iš tiesų nėra būtina, kad Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimo teritorija būtų labai didelė tam, kad jis būtų pripažintas naudojamu iš tikrųjų, nes toks pripažinimas priklauso nuo atitinkamos prekės arba paslaugos savybių atitinkamoje rinkoje ir, bendrai, nuo visų faktų ir aplinkybių, galinčių įrodyti, kad šio prekių ženklo komercinis naudojimas leido sukurti ar išsaugoti prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, rinkos dalis (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:816, 55 punktą). Be to, tam, kad Europos Sąjungos prekių ženklas būtų laikomas naudojamu iš tikrųjų, nereikalaujama, kad šis prekių ženklas būtų naudojamas didelėje Sąjungos teritorijos dalyje. Be to, negalima atmesti galimybės, kad nagrinėjamas prekių ženklas buvo naudojamas tik vienos valstybės narės teritorijoje, nes reikia atsižvelgti ne į valstybių narių sienas, o į atitinkamų prekių ar paslaugų savybes.

81

Laikydamasis principų, nustatytų 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendime Leno Merken (C‑149/11, EU:C:2012:816), Bendrasis Teismas yra kelis kartus nusprendęs, kad pakanka Europos Sąjungos prekių ženklą naudoti vienoje valstybėje narėje (pavyzdžiui, Vokietijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje) ar net viename valstybės narės, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės, mieste (pavyzdžiui, Londone), kad būtų tenkinamas teritorinės apimties kriterijus (šiuo klausimu žr. 2015 m. sausio 30 d. Sprendimo Now Wireless / VRDT– Starbucks (HK) (now), T‑278/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:57, 52 ir 53 punktus; 2015 m. liepos 15 d. Sprendimo TVR Automotive / VRDT – TVR Italia (TVR ITALIA), T‑398/13, EU:T:2015:503, 57 punktą; 2016 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Gallardo Blanco / EUIPO – Expasa Agricultura y Ganadería (h formos žąslų vaizdas), T‑716/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:649, 41–44 punktus; 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo K&K Group / EUIPO – Pret A Manger (Europe) (Pret A Diner), T‑2/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:690, 50 punktą; 2017 m. birželio 28 d. Sprendimo Tayto Group / EUIPO – MIP Metro (real), T‑287/15, nepaskelbtas Rink, EU:T:2017:443, 59 punktą; 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo DRH Licensing & Managing / EUIPO – Merck (Flexagil), T‑831/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:791, 67 punktą ir 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Serenity Pharmaceuticals / EUIPO – Gebro Holding (NOCUVANT), T‑321/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:139, 43–45 punktus).

82

Kitaip tariant, kaip pažymėjo generalinė advokatė E. Sharpston savo išvadoje, pateiktoje byloje Leno Merken (C‑149/11, EU:C:2012:422), tai, ar Europos Sąjungos prekių ženklas naudojamas vienoje valstybėje narėje, ar keliose, nėra svarbu. Svarbus naudojimo poveikis vidaus rinkai, t. y. ar jis yra kiekybiškai pakankamas, kad būtų išlaikyta arba sukurta rinkos dalis toje prekių ženklu žymimų prekių ir paslaugų rinkoje ir ar juo prisidedama prie komerciniu požiūriu ženklaus prekių ir paslaugų buvimo toje rinkoje. Nesvarbu, kad toks naudojimas komerciniu požiūriu iš tiesų sėkmingas (generalinės advokatės E. Sharpston išvados byloje Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:422, 50 punktas).

83

Šiuo atveju, atsižvelgiant, pirma, į gausius įstojusios į bylą šalies pateiktus įrodymus, antra, į naudojimo trukmę ir naudojimo dažnumą, kuriuos patvirtina šie dokumentai, trečia, į prekių, dėl kurių šis naudojimas buvo įrodinėjamas, savybes ir į įprastus platinimo kanalus, t. y. į faktą, kad tai yra su sveikata susijusios prekės, kurias teikia, be kita ko, vaistinės ir ligoninės, ir, ketvirta, į šio naudojimo apimtį, kiek tai susiję su pardavimų apimtimi ir apyvarta, reikia konstatuoti, jog, atsižvelgiant į 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendime Leno Merken (C‑149/11, EU:C:2012:816) nustatytus ir šio sprendimo 80 punkte apibūdintus principus, Apeliacinė taryba nepadarė vertinimo klaidos, kai ginčijamo sprendimo 22 punkte nusprendė, jog įstojusi į bylą šalis įrodė, kad prekių ženklas INDAS buvo naudojamas Ispanijoje ir kad, remiantis tuo, jog nereikia atsižvelgti į valstybių narių sienas, šio naudojimo pakanka, kad būtų įrodytas naudojimas Sąjungoje.

84

Iš tiesų reikia manyti, kad ankstesnio Europos Sąjungos prekių ženklo naudojimas vienoje valstybėje narėje gali daryti poveikį vidaus rinkai, pavyzdžiui, taip jį naudojant užtikrinama, kad apie prekes sužinotų (komerciniu požiūriu tinkamu būdu) rinkos, kuri yra didesnė už rinką, atitinkančią teritoriją, kurioje naudojamas prekių ženklas, dalyviai (generalinės advokatės E. Sharpston išvados byloje Leno Merken, C‑149/11, EU:C:2012:422, 54 punktas).

85

Visi įstojusios į bylą šalies pateikti įrodymai patvirtina pakankamą naudojimą, kad būtų išlaikytos ar sukurtos atitinkamos rinkos dalys ir prisidedama prie komerciniu požiūriu svarbaus šio sprendimo 15 punkte minėtų prie 10 klasės priskiriamų ir ankstesniu Europos Sąjungos prekių ženklu žymimų prekių buvimo rinkoje. Vadinasi, Apeliacinė taryba taip pat nepadarė vertinimo klaidos, kai ginčijamo sprendimo 34 punkte priėjo prie išvados, kad buvo įrodytas šio prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų nurodytoms prekėms.

86

Taigi reikia atmesti šio sprendimo 44 punkte nurodytą antrą ieškovės argumentų grupę.

(Praleista)

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)

nusprendžia: